Civilinė byla Nr. 2-298-585/2020

                                                                                            Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01804-2014-5

                                                                                            Procesinio sprendimo kategorija 3.4.4.4.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 23 d. 

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vytautas Zelianka,  

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal pareiškėjos restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Denzis“ restruktūrizavimo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Mokumo valdymo sprendimai“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 22 d. nutarties panaikinimo,  

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 15 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Denzis“ iškelta restruktūrizavimo byla, administratore paskirta UAB „Mokumo valdymo sprendimai“.

2.       Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 21 d. nutartimi patvirtintas restruktūrizuojamos UAB „Denzis“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, kuris patikslintas 2015 m. balandžio 30 d., 2015 m. rugpjūčio 13 d. ir. 2019 m. spalio 25 d. nutartimis.

3.       Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 28 d. nutartimi patvirtintas restruktūrizuojamos UAB (toliau – RUAB) „Denzis“ administratorės UAB „Mokumo valdymo sprendimai“ pateiktas RUAB „Denzis“ restruktūrizavimo planas 4 metų laikotarpiui – nuo 2015 m. spalio 28 d. iki 2019 m. spalio 28 dienos.

4.       2019 m. lapkričio 14 d. teisme gautas RUAB „Denzis“ administratorės UAB „Mokumo valdymo sprendimai“ prašymas pratęsti RUAB „Denzis“ restruktūrizavimo plano įgyvendinimo terminą 5 metams iki 2020 m. spalio 28 d. ir patvirtinti RUAB „Denzis“ restruktūrizavimo plano pakeitimus.

5.       Administratorė nurodė, jog Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi buvo patvirtinta bendra įmonės 86 087,07 Eur kreditorinių reikalavimų suma, o Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 25 d. nutartimi ši suma buvo sumažinta iki bendros 31 427,15 Eur kreditorinių reikalavimų sumos, t. y. įmonė padengė 54 659,92 Eur kreditorinių reikalavimų. Įvertinus įmonės būklę, įmonė yra pajėgi iki 2020 m. spalio 28 d. padengti visus likusius 31 427,15 Eur kreditorinius reikalavimus ir sėkmingai pabaigti restruktūrizavimo procesą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6.       Vilniaus apygardos teismas 2019 m. lapkričio 22 d. nutartimi RUAB „Denzis“ administratorės UAB „Mokumo valdymo sprendimai“ prašymą pratęsti RUAB „Denzis“ restruktūrizavimo plano įgyvendinimo terminą 5 metams iki 2020 m. spalio 28 d. ir patvirtinti restruktūrizuojamos UAB „Denzis“ restruktūrizavimo plano pakeitimus atmetė.

7.       Teismas nustatė, jog buvo laikytasi Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo (toliau – ĮRĮ) 14 straipsnyje nustatytos restruktūrizavimo plano pakeitimo ir svarstymo ir pateikimo tvirtinti tvarkos, įskaitant ir tai, jog buvo gautas kvalifikuotos kreditorių balsų daugumos pritarimas atsakovės restruktūrizavimo plano pakeitimams ir restruktūrizavimo plano įgyvendinimo termino pratęsimo maksimaliam 5 metų laikotarpiui – iki 2020 m. spalio 28 d. Teismas pažymėjo, jog ĮRĮ 14 straipsnyje įtvirtintų formaliųjų reikalavimų laikymasis yra būtinoji, tačiau nepakankama sąlyga tam, jog teismas patvirtintų įmonės restruktūrizavimo planą ar jo pakeitimus. Teismas taip pat turi patikrinti, ar restruktūrizavimo planas (jo pakeitimai) atitinka ĮRĮ tokio pobūdžio dokumentui keliamus reikalavimus (ĮRĮ 12 straipsnis).

8.       2019 m. lapkričio 14 d. RUAB „Denzis“ restruktūrizavimo plano pakeitimuose nurodyta, kad įmonė ir toliau vykdo tą pačią veiklą – prekyba vonios ir virtuvės įranga (didmeninė ir internetinė), jos veikla pelninga. Tačiau iš 2018 m. gruodžio 31 d. ir 2019 m. spalio 25 d. balansų matyti, jog įmonė turėjo 218 323 Eur turto (iš jo ilgalaikio turto – 887 Eur, likusi suma, t. y. 213 946 Eur, balanse apskaityta kaip trumpalaikis turtas), o 2019 m. rugsėjo 30 d. įmonė turėjo 152 621 Eur turto (iš jo ilgalaikio turto – 887 Eur, likusi suma, t. y. 148492 Eur, balanse apskaityta kaip trumpalaikis turtas).

9.       Teismų praktikoje vertinant trumpalaikio turto sudėtį preziumuojama, kad įmonė faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, todėl debitorinės skolos turėtų būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išsiieškoti ir grąžinti įmonei aspektais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1312-464/2015). Pripažįstama, kad skolų susigrąžinimas iš debitorių visa apimtimi praktikoje apskritai nėra dažnas (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1473-407/2015). Vadinasi, nesant įrodymų, jog yra realių galimybių atgauti debitorių skolas, tokių skolų suma neįskaitoma į bendrovės turto realią vertę. Tuo tarpu mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai 2018 m. gruodžio 31 d. siekė 190 605 Eur (iš jų – po vienerių metų mokėtinos sumos ir kiti ilgalaikiai įsipareigojimai – 0 Eur; per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai – 190 605 Eur), o 2019 m. rugsėjo 30 d. – 119 600 Eur (iš jų – po vienerių metų mokėtinos sumos ir kiti ilgalaikiai įsipareigojimai – 0 Eur; per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai – 119 600 Eur).

10.       Taigi 2018 m. ir 2019 m. (t. y. iki 2019 m. rugsėjo 30 d.) RUAB „Denzis“ įsipareigojimai viršijo pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Be to, vertinant 2018 m. gruodžio 31 d. ir 2019 m. rugsėjo 30 d. įmonės balansus ir pelno (nuostolių) ataskaitas, pastebėtina, jog 2019 m. įmonės trumpalaikis turtas sumažėjo nuo 213 946 Eur iki 148 492 Eur, pardavimo pajamos nuo 287 783 Eur iki 203 356 Eur, o bendrasis pelnas nuo 50 523 Eur iki 41 301 Eur, kas taip pat nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog įmonės veikla yra sėkminga ir pelninga.

11.       Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 28 d. nutartimi patvirtintame RUAB „Denzis“ restruktūrizavimo plane, be kita ko, buvo numatyta, kad įmonė sugebės grąžinti įsipareigojimus kreditoriams šiek tiek greičiau, nei numatyta plane. Tačiau per ketverius RUAB „Denzis“ metus buvo įvykdyta tik kiek daugiau nei pusė restruktūrizavimo plano (63,48 procento), kas sudaro pagrindą abejoti, ar patvirtinus restruktūrizavimo plano pakeitimo projektą, įmonė sugebės jį įgyvendinti. Be to, pagal patvirtintame restruktūrizavimo plane esančias prognozes įmonė planavo, kad per ketverius bus metus likę nepatenkinti 1 726,01 Eur kreditorių reikalavimų, tačiau šiai dienai likę nepadengti kreditoriniai reikalavimai sudaro 31 427,15 Eur.

12.       Administratorės pateikta 2019 m. spalio 25 d. išvada dėl restruktūrizavimo plano pakeitimų yra formali ir neatitinka įstatymo reikalavimų. Dėl nurodytų priežasčių teismas nepripažino objektyviomis ir įrodytomis restruktūrizavimo plano pakeitimuose nurodytas aplinkybes dėl realios galimybės padengti likusius kreditorinius reikalavimus.

13.       Kartu su ginčo prašymu administratorė pateikė tik 2018 ir 2019 m. įmonės balansus ir pelno (nuostolių) ataskaitas. Jokių kitų įrodymų į bylą nėra pateikta. Be to, RUAB „Denzis“ restruktūrizavimo plano įgyvendinimas paremtas sėkminga bei pelninga įmonės veikla, tačiau, praėjus keturiems metams nuo restruktūrizavimo plano patvirtinimo matyti, kad toks planas yra neįgyvendintas ir nėra jokių duomenų, kad gali būti sėkmingai įgyvendintas patvirtinus restruktūrizavimo plano pakeitimus. Todėl teismas restruktūrizavimo administratorės prašymą atmetė.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

14.       RUAB „Denzis“ restruktūrizavimo administratorė UAB „Mokumo valdymo sprendimai“ atskiruoju skundu prašo priimti papildomus dokumentus ir duomenis, panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 22 d. nutartį, o klausimą dėl RUAB „Denzis“ restruktūrizavimo plano įgyvendinimo termino pratęsimo ir restruktūrizavimo plano pakeitimų patvirtinimo perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

15.       Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1.                      Teismo atlikta atsakovės finansinė analizė neteisinga. Nėra pagrindo sutikti, kad atsakovės būklė blogėjo ir (ar) yra bloga, todėl ji nesugebės padengti likusių įsipareigojimų per penktus restruktūrizavimo plano įgyvendinimo metus. Bylos duomenys rodo, kad atsakovė veikė pelningai.

15.1.1.                      Teismas lygino skirtingus laikotarpius – duomenys už 2018 m. yra 12 mėnesių (4 ketvirčių), o duomenys už 2019 m. yra 9 mėnesių (3 ketvirčių). Lyginant skirtingus laikotarpius, bus gauti iškreipti duomenys apie atsakovės veiklą.

15.1.2.                      Tai, kad atsakovės turto (trumpalaikio turto) ir įsipareigojimų struktūra kito, normalu, nes atsakovės vykdoma veikla – prekyba, atsakovė vykdo veiklą.

15.1.3.                      Teismo prielaida apie atsakovės galimą nemokumą yra nepagrįsta, nes nemokumas nustatomas lyginant pradelstus įsipareigojimus su turto balansine verte. Iš balanso duomenų nėra galimybės nustatyti pradelstų ir (ar) nepradelstų įsipareigojimų dydžio, neturint konkrečios įsipareigojimų detalizacijos.

15.2.                      Teismas ignoravo tai, kad atsakovė per 4 restruktūrizavimo metus padengė 54 659,92 Eur (63,49 procentų kreditorinių reikalavimų), o likusi suma sudaro tik 31 427,15 Eur.

15.3.                      Teismas taip pat ignoravo kasacinio teismo praktiką, kad nepavykus įgyvendinti restruktūrizavimo priemonių per 4 m., kreditoriams paliekama teisė restruktūrizavimo procedūrų vykdymą pratęsti dar vieniems metams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2015), neatsižvelgė į kreditorių interesus ir jų poziciją.

15.4.                      Teismui, iškilus klausimams, šis, gindamas viešąjį interesą, privalėjo būti aktyvus ir pareikalauti papildomų duomenų. Kadangi teismas to nepadarė, apeliantė teikia papildomus duomenis, kuriuos prašo prijungti prie bylos, nes jų pateikimo būtinybė iškilo tik tuomet, kai teismas padarė nepagrįstas išvadas apie atsakovės finansinę būklę.

15.5.                      Teismas nevertino, kad nutraukus restruktūrizavimo bylą, gali būti sutrikdytas atsakovės finansinis stabilumas, kas gali sukelti nemokumą. Atsakovės pajamų šaltinis – vykdoma veikla, tik iš jos generuojamų pinigų dengiami įsipareigojimai kreditoriams. Atsakovei tapus nemokiai, jos veikla nutrūktų, o tai reikštų, kad kreditoriai savo skolų neatgautų.

16.       Atsakovė RUAB „Denzis“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį tenkinti. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:

16.1.                      Atsakovė su atskiruoju skundu visiškai sutinka, todėl jis turi būti patenkintas.

Teismas

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Dėl naujų įrodymų priėmimo

18.       Restruktūrizavimo administratorė kartu su atskiruoju skundu pateikė teismui prašymą priimti naujus įrodymus – sutarčių, apyvartų žiniaraščių (pardavimų operacijų), 2019 m. spalio 25 d. susitarimo su UAB „Cunami Trade“ kopijas, pajamų ir pelno prognozę. CPK 314 straipsnyje įtvirtinta taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismui nauji įrodymai, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, negali būti pateikti, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su naujais įrodymais, sprendžia, jog jie galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tačiau tai padaryta nebuvo, apeliantė nenurodė priežasčių, dėl kurių tokie įrodymai nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui. Todėl atsisakoma šiuos įrodymus priimti.

Dėl atskirojo skundo argumentų

19.       Byloje keliamas klausimas dėl atsisakymo pratęsti atsakovės restruktūrizavimo plano įgyvendinimo terminą penktiesiems metams. ĮRĮ 12 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad įmonės restruktūrizavimas negali tęstis ilgiau kaip 4 metus. Įmonės valdymo organas arba restruktūrizavimo administratorius kreditorių susirinkimo nutarimu gali pateikti prašymą teismui dėl įmonės restruktūrizavimo termino pratęsimo. Teismas arba teisėjas gali pratęsti restruktūrizavimo trukmę, bet ne ilgiau kaip 1 metams. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad visuma ĮRĮ nustatytų procedūrų, patenkančių į ĮRĮ 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą įmonės restruktūrizavimo apibrėžtį, turi būti įvykdytos per ĮRĮ 12 straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą, kadangi restruktūrizavimo proceso tikslai negali būti pasiekti neprotingai, neracionaliai naudojant restruktūrizavimo procedūras, nepaisant operatyvumo reikalavimų. ĮRĮ 12 straipsnio 3 dalies nuostata, jog restruktūrizavimas negali tęstis ilgiau nei 4 metus, yra viena iš restruktūrizavimo proceso racionalumo principo įgyvendinimo bei kreditorių interesų apsaugos garantijų, sukuriančių teisėtus lūkesčius, kad per tokį laikotarpį bus atkurtas įmonės mokumas, sudarantis sąlygas padengti įmonės įsiskolinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-823-585/2019). Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog restruktūrizavimo plano įgyvendinimo termino pratęsimas yra išimtinė priemonė, todėl sprendimas dėl galimybės pratęsti šį terminą gali būti priimtas, tik nustačius visų būtinųjų sąlygų tokio procesinio sprendimo priėmimui egzistavimą bei pagrindus jį išsamiu ir visapusišku bylos aplinkybių ištyrimu.

20.       Restruktūrizavimo administratorė teigia, jog viena iš priežasčių, lėmusių nepagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą atmesti jos prašymą dėl atsakovės restruktūrizavimo plano įgyvendinimo termino pratęsimo iki 2020 m. spalio 28 d., yra tai, jog pirmosios instancijos teismo atlikta atsakovės finansinės būklės analizė nėra tinkama.

21.       Apeliacinės instancijos teismas su šiuo restruktūrizavimo administratorės argumentu sutinka iš dalies. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiamo procesinio sprendimo priėmimo momentu į bylą nebuvo pateikta pakankamai įrodymų, kuriuos ištyręs ir įvertinęs, teismas būtų galėjęs spręsti dėl restruktūrizavimo administratorės prašymo (ne)tenkinimo. Kitaip tariant, bylos duomenys nesudaro pagrindo tvirtinti nei to, jog atsakovės finansiniai rodikliai per prasti, kad prašymas dėl restruktūrizavimo plano įgyvendinimo termino pratęsimo penktiesiems metams būtų tenkintas, nei to, jog šie rodikliai suponuoja būtinybę pratęsti ginčo terminą. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas trūkstamų įrodymų nepasiūlė pateikti (CPK 179 straipsnio 1 dalis). 

22.       Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atskirojo skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadas, palyginęs skirtingos trukmės laikotarpių atsakovės finansinius duomenis: duomenis apie 2018 m. visus 12 mėnesių (4 ketvirčius) lygino su duomenimis apie 2019 m. 9 mėnesius (3 ketvirčius). Apie atsakovės finansinės padėties dinamiką (įskaitant jos pelningumo, veiklos apimties pokyčius ir kita) galima spręsti tik palyginus finansinius duomenis per vienodus laikotarpius, pavyzdžiui, duomenis apie 12 mėnesių laikotarpį palyginus su duomenimis apie kitą 12 mėnesių laikotarpį ir pan. Priešingu atveju, netinkamai atlikus palyginimą, gaunamos objektyvios padėties neatspindinčios išvados. Todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog atsakovės visų 2018 metų balansas gali būti rezultatyviai lyginamas tik su jos kitų metų balansu (pvz. 2019 m.), o ne su kurių nors metų kurios nors dalies balansu. Turint duomenis tik apie dalį kitų metų balanso, turi būti lyginami atitinkami vienodi laikotarpiai. Taip atliekant palyginimą, kartu būtų įvertinta ir galima sezoniškumo įtaka bendrovės veiklai ir jos veiklos rezultatams (jeigu tokia įtaka yra). Kadangi atsakovės turto (trumpalaikio turto) ir įsipareigojimų struktūros pokyčiai turi būti tiriami ir vertinami remiantis analogiškų laikotarpių duomenimis, apeliacinės instancijos teismas minėto turto struktūros pokyčių ir jo priežasčių vertinimo klausimu plačiau nepasisako. 

23.       Restruktūrizavimo administratorė atskirajame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismo padaryta prielaida apie galimą atsakovės nemokumą yra nepagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo argumentu taip pat sutinka bei pažymi, jog, kaip teisingai nurodo administratorė, nemokumas gali būti nustatomas lyginant pradelstus įsipareigojimus su balansine turto verte. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, iš kurių pirmosios instancijos teismas būtų galėjęs nustatyti atsakovės pradelstų ir (ar) nepradelstų įsipareigojimų dydžius, jų santykį su turimu turtu. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nenustatęs, kokia dalis atsakovės įsipareigojimų yra pradelsta, pirmosios instancijos teismas negalėjo spręsti apie atsakovės turto ir įsipareigojimų santykį bei remtis juo, darydamas išvadas apie atsakovės finansinę būklę.

24.       Restruktūrizavimo administratorės vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą procesinį sprendimą, neatsižvelgė į aplinkybę, jog atsakovė per 4 restruktūrizavimo metus padengė 63,49 procentus kreditorinių reikalavimų, į kasacinio teismo praktiką dėl kreditorių teisės inicijuoti restruktūrizavimo procedūrų vykdymo termino pratęsimą penktiesiems metams bei į atsakovės kreditorių poziciją šiuo klausimu. Apeliacinės instancijos teismas su pastaraisiais administratorės argumentais nesutinka. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas minėtą aplinkybę, teismų praktiką bei kreditorių poziciją identifikavo, tyrė ir įvertino. Tai, kad pirmosios instancijos teismo nagrinėjamų aspektų vertinimas nebuvo toks, kokio restruktūrizavimo administratorė pageidavo ar tikėjosi, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas juos ignoravo.

25.       Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, jog tai, kad restruktūrizavimo bylose vyrauja viešais interesas ir teismo vaidmuo yra aktyvus, savaime nereiškia, kad įrodymų rinkimo ir įrodinėjimo pareiga tenka ne šalims, kad tik teismas pats privalo nustatyti ir rinkti reikiamus įrodymus. Šiuo atveju būtent apeliantė administratorė privalėjo surinkti ir pateikti pirmosios instancijos teismui visus reikšmingus įrodymus aplinkybėms, nurodytoms savo prašyme, pagrįsti.

26.       Padėtis, kai restruktūrizavimo administratorė dalį įrodymų apeliacinės instancijos teismui teikia tik dėl to, kad pirmosios instancijos teismas priėmė jai nepalankų sprendimą, atskleidžia restruktūrizavimo administratorės netinkamą jai įstatymu nustatytų pareigų vykdymą. Visgi, aktyvaus teismo vaidmens restruktūrizavimo bylose principas lemia, jog pirmosios instancijos teismas šiuo atveju turėjo pasiūlyti restruktūrizavimo administratorei pateikti į bylą, o šiai nepateikus – pareikalauti pateikti įrodymus apie atsakovės įsipareigojimus, jų detalizaciją, iš kurios teismas būtų galėjęs spręsti apie tai, kokia atsakovės įsipareigojimų dalis yra pradelsta, ir iš to padaryti atitinkamas reikšmingas išvadas.

27.       Dėl galimų restruktūrizavimo bylos nutraukimo pasekmių (galimo atsakovės nemokumo) vertinimo pažymėtina, jog tokia aplinkybė esminės reikšmės ginčo išnagrinėjimui neturi. Nagrinėjamu atveju yra sprendžiamas restruktūrizavimo plano įgyvendinimo termino pratęsimo klausimas, kas lemia, jog visų pirma, turi būti tiriama, ar egzistuoja visos būtinosios sąlygos šiam terminui pratęsti, tuo tarpu tik atsisakius pratęsti šį terminą, restruktūrizavimo byla gali būti nutraukta ir tik ją nutraukus bei atsakovės kreditoriams pradėjus priverstinį skolų išieškojimą, atsakovė galėtų tapti nemokia. Taigi atsisakymas pratęsti šį terminą savaime nenulemia atsakovės nemokumo ateityje, todėl ši nemokumo galimybė negali daryti reikšmingos įtakos ginčo klausimo sprendimui.

28.       Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo padaryti proceso teisės normų pažeidimai vertinant įrodymus ir vykdant savo aktyvumo pareigą lėmė, jog nebuvo atskleista klausimo esmė, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi galimybės patikrinti skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo bei pagrįstumo. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas negali ir neturi pakeisti pirmosios instancijos teismo, kas be kita ko, galėtų lemti ir teisės į apeliaciją neužtikrinimą (pažeidimą). 

29.       Atsižvelgęs į aukščiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog yra pagrindas atskirąjį skundą tenkinti, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti, o klausimą dėl atsakovės restruktūrizavimo plano įgyvendinimo termino pratęsimo penktiesiems metams perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). 

30.       Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu atsakovė Juridinių asmenų registrui dar nebuvo pateikusi savo 2019 m finansinės atskaitomybės dokumentų. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme iš naujo, teismas turėtų patikrinti, ar šie dokumentai dar nėra pateikti ir jei taip nebūtų, iš restruktūrizavimo administratorės kartu su atsakovės įsipareigojimų vykdymo terminų detalizacija išreikalauti ir atsakovės finansinės atskaitomybės dokumentus už visą 2019 m. laikotarpį, tokiu būdu sukuriant prielaidas išsamiam ir visapusiškam atsakovės turtinės ir finansinės padėties įvertinimui.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 22 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.  

Teisėjas                                                                                                        Vytautas Zelianka