Civilinė byla Nr.
3K-3-256/2009
Procesinio
sprendimo kategorijos: 44.2.4.2; 45.2; 114.3 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
2009 m. birželio 1 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Gražinos Davidonienės ir
Sigitos Rudėnaitės (pranešėja),
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Makveža“ kasacinį
skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2009 m. vasario 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės N. Č. ieškinį atsakovui UAB „Makveža“ dėl sutarties nutraukimo ir žalos atlyginimo, trečiasis
asmuo AB „Specializuota komplektavimo valdyba“, valstybės institucijos,
teikiančios išvadą, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba ir Valstybinė
ne maisto produktų inspekcija prie Ūkio ministerijos.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovė 2006
m. spalio 27 d. už 2083,83 Lt įsigijo 67 vienetus rudo beasbestinio šiferio,
kuriuo uždengė savo gyvenamojo namo stogą. Nepraėjus metams, šiferio lakštai
pabalo ir deformavosi. Teigdama, kad šiferį pirko atsakovo parduotuvėje, kad
pašalinti stogo dangos trūkumus galima tik stogą uždengus nauja danga ir tai
pagal darbų sąmatą kainuotų 6120 Lt, ieškovė prašė nutraukti pirkimo-pardavimo
sutartį, grąžinti už šiferį sumokėtus 2083,83 Lt, priteisti 6120 Lt stogo
dangos keitimo išlaidų (CK 6.214 straipsnis, 6.363 straipsnio 8 dalis) ir 1000
Lt neturtinės žalos, pasireiškusios dvasiniais išgyvenimais ir turėtais
nepatogumais, įsigijus nekokybišką prekę (Vartotojų teisių gynimo įstatymo 3
straipsnio 1 dalies 5 punktas).
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Utenos rajono apylinkės teismas
2008 m. spalio 20 d. sprendimu ieškinį patenkino – nutraukė 2006 m. spalio 27
d. šalių sudarytą 67 vienetų rudo beasbestinio šiferio lakštų pirkimo-pardavimo
sutartį; priteisė iš atsakovo ieškovei 8203,83 Lt turtinės ir 1000 Lt
neturtinės žalos atlyginimo. Teismas, remdamasis 2006 m. spalio ir
gruodžio mėn. PVM sąskaitomis-faktūromis, nustatė, kad atsakovas iš trečiojo
asmens įsigijo 200 vienetų rudos spalvos banguotų cemento pluošto lakštų, ir
konstatavo, jog atsakovo pateikta beasbestinio šiferio lakštų
B40/150-8-1750-2Y-NT atitikties deklaracija neatitinka STR 1.03.02:2002
reikalavimų, nes joje nėra produkto atitikties specifikacijoms, nurodytoms aplinkos
ministro 2006 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. D1-438 patvirtinto Reglamentuojamų
produktų sąrašo 10.6 punkte, patvirtinimo. Atsižvelgdamas į tai, kad pardavėjui
tenka pareiga visais atvejais garantuoti daiktų kokybę (CK 6.363 straipsnis),
teismas nurodė, kad atsakovas privalėjo pareikalauti iš trečiojo asmens atlikti
produkto atitikties įvertinimo veiksmus ir pateikti tai įrodančius dokumentus
bei techninę informaciją apie produkto paskirtį ir jo naudojimo ypatybes
(Statybos įstatymo 18 straipsnio 4 dalis). Atsakovo sandėlio kortelės
patvirtina, kad 2006 m. spalio 27 d. buvo parduoti 67 šiferio lakštai, 2006 m.
gruodžio 21 d. – 133 šiferio lakštai. Į Valstybinę ne maisto produktų
inspekciją prie Ūkio ministerijos dėl šiferio kokybės kreipusis ieškovei ir
D. B., po atliktų patikrinimų nustatyta, kad abiejų asmenų namų stogų
beasbestinio šiferio lakštų išorinis paviršius išblukęs. Kaip nepagrįsti
atmesti atsakovo argumentai, kad ieškovė neįrodė 67 vienetų beasbestinio
šiferio lakštų įsigijimo iš atsakovo, nurodant, jog šį faktą patvirtina
atsakovo išduotas ir ieškovės pateiktas dokumentas Nr. 0637018, Valstybinės ne
maisto produktų inspekcijos dokumentai, susiję su ieškovės ir D. B. skundų
tyrimu dėl iš atsakovo įsigyto nekokybiško šiferio, kasos čekio kopija, šalių
ir Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos atstovo paaiškinimai, liudytojų
M. G., A. Č., D. Š. parodymai, sandėlio kortelės duomenys, kartu pažymint ir
tai, kad, esant tokioms aplinkybėms, ieškovės nepateiktas kasos čekis ar kitas
pirkimą patvirtinantis dokumentas nesudaro pagrindo daryti priešingos išvados.
Šalių sudaryta šiferio lakštų pirkimo-pardavimo sutartis buvo kvalifikuota
vartojimo sutartimi. Atsakovui, kaip verslininkui, užsiimančiam prekyba
statybinėmis medžiagomis, tenka pareiga užtikrinti parduodamos prekės kokybę,
kuri atitiktų pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas ir daiktų kokybę nustatančių
dokumentų reikalavimus (CK 6.327, 6.333 straipsniai). Nuspręsta, kad
nekokybiškos prekės pardavimas ieškovei laikytinas esminiu sutarties pažeidimu,
tai pažeidžia vartojimo pirkimo-pardavimo sutarčių vykdymo principus, todėl
šalių sudaryta sutartis buvo nutraukta (CK 6.214 straipsnis,
6.363 straipsnio 8 dalis), priteisiant ieškovei iš atsakovo jos už šiferį
sumokėtus 2083,83 Lt ir 6120 Lt stogo dangos keitimo išlaidų. Teismas
pripažino, kad ieškovė dėl įsigytų nekokybiškų prekių patyrė neigiamų dvasinių
išgyvenimų, turėjo nepatogumų ir sprendė, kad reikalavimas dėl 1000 Lt
neturtinės žalos atlyginimo priteisimo yra pagrįstas (CK 6.250,
6.299 straipsniai, Vartotojų teisių gynimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies
5 punktas).
Panevėžio
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. vasario 12 d.
nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų
kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo nustatytų bylos aplinkybių vertinimu,
papildomai pažymėdama, kad nėra pagrindo sutikti su atsakovo teiginiu, jog
ieškovei pareiškus ieškinį dėl žalos atlyginimo pirmosios instancijos teismas
sprendė dėl neįtraukto byloje dalyvauti asmens – ieškovės sutuoktinio –
turtinių teisių ir pareigų, nes kito sutuoktinio sutikimas nereikalingas, kai
pareiškiamas ieškinys dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės gynimo
(CK 3.92 straipsnio 2 dalies 4 punktas).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai
argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti
apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti
pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismai pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo
taisykles (CPK 178 straipsnis), nes patenkino pareikštą ieškinį, neatsižvelgę į
tai, kad ieškovė neįrodė pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo su kasatoriumi,
atsiskaitymo su kasatoriumi faktų ir netinkamos įsigytų prekių kokybės. Šiferio
įsigijimo iš atsakovo faktą ieškovė įrodinėja 2006 m. spalio 27 d. sąskaita
Nr. 0637018, kuri nėra nei PVM sąskaita-faktūra, nei griežtos apskaitos
dokumentas, o yra vidinis vienu egzemplioriumi sudaromas įmonės dokumentas,
skirtas įsigytai prekei išduoti įmonės sandėlyje. Prie šio dokumento prisegamas
kasos čekis, patvirtinantis prekių apmokėjimą. Kasatoriaus išduota sąskaita
Nr. 0637018 negali būti vertinama kaip atitinkanti įrodymų sąsajumo
reikalavimą civiliniame procese, nes joje nenurodytas dokumento gavėjas, t. y.
negali būti identifikuojamas pirkėjas. Kasatoriaus teigimu, prekių įsigijimą
gali patvirtinti PVM sąskaita-faktūra. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2
straipsnio 29 dalyje nurodyta, kad PVM sąskaita-faktūra yra dokumentas, kuriuo
įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas; joje turi būti nurodyta
serija ir numeris, leidžiantys identifikuoti sąskaitą-faktūrą, taip pat prekių
arba paslaugų pirkėjo pavadinimas arba vardas, pavardė ir adresas (Pridėtinės
vertės mokesčio įstatymo 80 straipsnio 1 dalies 2, 6 punktai).
2001 m. birželio 19 d. ūkio ministro įsakymu Nr. 217 patvirtintose Daiktų
grąžinimo ir keitimo taisyklėse yra įtvirtintas reikalavimas pirkėjui keičiant
ar grąžinant prekes pateikti kasos aparato kvitą arba pirkimo-pardavimo kvitą
arba kitą prekės pirkimą-pardavimą iš pardavėjo patvirtinantį dokumentą.
Kasaciniame skunde akcentuojama, kad, nepateikusi nė vieno iš nurodytų
dokumentų, ieškovė neįrodė, jog nekokybiškas prekes ji įsigijo būtent iš
kasatoriaus.
Ieškovės pateikta sąskaita negali būti pripažįstama
tinkamu įrodymu, patvirtinančiu, kad ieškovė buvo viena iš pirkimo-pardavimo
sutarties šalių. Tenkindami ieškinį, teismai pažeidė šalių lygybės principą,
nes, nustatydami pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo faktą, vadovavosi ne
teisės normų reikalavimais, o ieškovės paaiškinimais ir jos sutuoktinio
parodymais, tokiu būdu įpareigodami kasatorių įrodyti, kad ieškovė prekes
įsigijo iš trečiojo asmens. Kasatoriaus teigimu, vienintelis dokumentas,
įrodantis pirkėjo atsiskaitymo su pardavėju už įsigytas prekes faktą, yra kasos
čekis. Ieškovei nepateikus kasos čekio, reikalavimas dėl turtinės žalos
atlyginimo negalėjo būti patenkintas, nes byloje nėra įrodymų, kad ieškovė būtų
atsiskaičiusi su kasatoriumi už įsigytas prekes.
Ieškovė nepateikė įrodymų, kad šiferio lakštų spalva
būtų pasikeitusi. Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos išvada turi būti
vertinama tik kaip patvirtinanti faktą, kad beasbestiniu šiferiu buvo
prekiaujama neturint reikalingų dokumentų, tačiau neaišku, kokių teisės aktų
pagrindu ši institucija konstatavo, kad šiferio lakštų spalva yra išblukusi ir
kokia specialia įranga naudojantis buvo užfiksuoti šiferio spalviniai pokyčiai.
2. Teismams patenkinus reikalavimą dėl stogo dangos
keitimo išlaidų, apskaičiuotų pagal ieškovės pateiktą sąmatą, priteisimo,
nebuvo atsižvelgta į tai, kad joje nurodytas tik namo, kurio stogas yra
padengtas šiferiu, adresas, tačiau byloje nėra duomenų, kad namas priklauso
būtent ieškovei. Kasatoriaus manymu, teismai privalėjo šią sąmatą vertinti kaip
nesusijusią su nagrinėjama byla ir atsižvelgti į tai, kad, patenkinus
reikalavimą dėl stogo dangos keitimo išlaidų priteisimo, egzistuoja tikimybė,
kad teismų procesiniais sprendimais buvo sukurtos teisės ir pareigos į bylos
nagrinėjimą neįtrauktiems asmenims, o tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo
pagrindas.
3. Priteisus neturtinės žalos atlyginimą ieškovei,
buvo pažeistos CK 6.297 straipsnio nuostatos, nes nebuvo atsižvelgta į pačios
ieškovės kaltę dėl neturtinės žalos atsiradimo. Nors ieškovė teigė, kad
neturtinės žalos ji patyrė dėl to, kad buvo priversta kreiptis į vartotojų
teises ginančias institucijas, tačiau byloje kaip liudytojas apklaustas
ieškovės sutuoktinis patvirtino, kad kasos čekis jam buvo išduotas, tačiau jis
jį pametęs dėl savo nerūpestingumo. Kasatorius teigia, kad toks ieškovės
elgesys eliminavo galimybę kasatoriui pakeisti ieškovės įsigytą prekę kokybiška
preke, nes ieškovė neįrodė, kad prekes ji įsigijo būtent iš kasatoriaus, o ne
iš kitų pardavėjų. Būtinybę kreiptis į vartotojų teises ginančias institucijas
ir teismą lėmė pačios ieškovės aplaidus elgesys, t. y. kaltė, todėl iš
kasatoriaus priteistinas neturtinės žalos dydis ir bylinėjimosi išlaidos turėjo
būti sumažinti, atsižvelgiant į ieškovės kaltę. Tokia teisės normų aiškinimo ir
taikymo praktika formuojama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse, tačiau
bylą nagrinėję teismai į tai be pagrindo neatsižvelgė.
Atsiliepimu į
kasacinį skundą ieškovė prašo atmesti kasacinį skundą kaip nepagrįstą ir
palikti galioti apeliacinės instancijos teismo sprendimą. Nurodomi šie
argumentai:
1. Teismai nepažeidė CPK 178 straipsnio reikalavimų,
pripažindami šalių pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo faktą įrodytu.
Kasacinio skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo, įrodinėjimo taisyklių
pažeidimo neturėtų būti nagrinėjami kaip neatitinkantys kasaciniams skundams
keliamų reikalavimų, nes nėra pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK
347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
2. Kasatorius, teigdamas, kad teismai, priteisę
neturtinės žalos atlyginimą ieškovei, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
formuojamos teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos šios kategorijos
bylose, nenurodo nė vienos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties.
3. Kasatorius reikalavimą dėl bylos grąžinimo iš
naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui grindžia CPK 329 straipsnio
2 dalies 2 punkto pažeidimu, tačiau iki kasacinio skundo pateikimo byloje
nebuvo keliamas klausimas dėl galbūt pažeistų gyvenamojo namo savininko teisių
ir pareigų, todėl, ieškovės teigimu, šie kasacinio skundo argumentai neturi
būti nagrinėjami, atsižvelgiant į CPK 347 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą
draudimą kasaciniame skunde remtis naujais įrodymais ir aplinkybėmis, kurie
nebuvo nagrinėti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio
teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl vartotojo teisių gynimo būdų
pirkimo-pardavimo sutartiniuose santykiuose; dėl vartotojo teisės į neturtinės
žalos atlyginimą
Ginčo teisiniai santykiai
bylą nagrinėjusių teismų pagrįstai kvalifikuoti kaip vartojimo
pirkimo-pardavimo sutartiniai santykiai. Šiuos santykius specialiai
reglamentuoja CK šeštosios knygos IV dalies ketvirtojo skirsnio ,,Vartojimo
pirkimo-pardavimo sutarčių ypatumai“ normos, jiems taip pat taikytinos
bendrosios vartojimo sutarties instituto normos, o šių normų nereglamentuotais
atvejais – ir bendrosios CK ar kitų teisės aktų normos.
Vartojimo sutartys yra
sutarčių grupė, apimanti atskiras sutarčių rūšis, kurios dėl savo prigimties
gali būti vartojimo sutartys bei kurios turi požymių, būtinų kvalifikuojant
konkrečią sutartį vartojimo sutartimi. Civilinio kodekso 1.39 straipsnio
1 dalyje vartojimo sutartis yra apibrėžiama kaip sutartis dėl prekių ar
paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų
pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu,
t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Kvalifikuojamieji vartojimo sutarties požymiai yra trys:
pirma, prekes ar paslaugas perka fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ar
paslaugas perka savo asmeniniams (ne verslo ar profesiniams) poreikiams;
trečia, prekes ar paslaugas parduoda verslininkas (asmuo, veikiantis verslo ar
profesiniais tikslais). Identifikavus šiuos požymius šalių sudaryta sutartis šalia
kitų kvalifikavimo pagrindų turi būti kvalifikuojama ir kaip vartojimo
sutartis, nes tai lemia atitinkamų materialinės teisės normų, sudarančių
vartojimo sutarties institutą, taikymą ginčo teisiniams santykiams.
Vartojimo sutarties
institutas yra grindžiamas silpnesnės sutarties šalies (vartotojo) teisinės
apsaugos doktrina. Šiuolaikinėje visuomenėje visuotinai pripažįstama, kad
vartotojas kaip sutarties šalis dėl tam tikrų objektyvių priežasčių –
informacijos, patirties, laiko stokos ir kitų panašių aplinkybių yra
akivaizdžiai nelygiavertėje padėtyje su kita sutarties šalimi – verslininku
(pardavėju ar paslaugų teikėju), todėl vartojimo sutartinių santykių teisiniame
reguliavime sutarties laisvės principas ribojamas ir greta bendrųjų sutarčių
teisės taisyklių įstatymo leidėjo nustatomos specialios, užtikrinančios didesnę
vienos iš sutarties šalių – vartotojo – teisių apsaugą, taisyklės. Esminis
vartojimo sutarčių instituto ypatumas ir vartotojo teisių gynimo teisinis
mechanizmas yra įstatyme įtvirtintas nesąžiningų sutarčių sąlygų draudimas ir
tokių sąlygų neprivalomumas vartotojui. Sutartį pripažinus vartojimo sutartimi,
jos sąlygos visais atvejais turi būti vertinamos pagal Civilinio kodekso 6.188
straipsnyje nustatytus sąžiningumo kriterijus.
Vartojimo sutarties instituto specifika pasireiškia
ir sutarčių pabaigos (sutarties nutraukimo ar atsisakymo) teisiniame
reguliavime, kuris daugeliu atveju suteikia vartotojui teisę atsisakyti
vartojimo sutarties ar nutraukti sutartį palankesne tvarka negu kitų sutarčių
atveju. Tokio reguliavimo atvejis yra ir CK 6.363 straipsnio 8 dalyje
nustatyta pirkėjo teisė vienašališkai nutraukti vartojimo pirkimo-pardavimo
sutartį, kai jam parduotas netinkamos kokybės daiktas . Dėl šios teisės normos
taikymo kasacinis teismas yra pasisakęs, kad CK 6.363 straipsnio 8 dalyje
įtvirtintas specialus vartotojo teisių gynimo būdas; CK 6.363 straipsnio 4-8
dalyse nustatytas teisinis reguliavimas, kuriuo užsakovui (pirkėjui) suteikiama
teisė rinktis jam naudingiausią pažeistos teisės dėl netinkamos kokybės daikto
pagaminimo (pardavimo) gynimo būdą, tarp jų – ir nutraukti sutartį bei
pareikalauti grąžinti sumokėtą kainą. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje
byloje D. Ž. v. UAB „Titlis“, Nr. 3K-3-237/2008). Vartotojas turi teisę spręsti, kurį iš įstatyme įtvirtintų teisių
gynimo būdu rinktis. Ginčą nagrinėjantis teismas, įvertindamas vieno ar
kito vartotojo teisių gynimo būdo pasirinkimo pagrįstumą, turi atsižvelgti į
konkrečias teisiškai reikšmingas aplinkybes ir siekti, kad vartotojo teisių
gynimo būdas būtų proporcingas prievolių pažeidimo mastui ir nesukeltų
pažeidimui neadekvačių teisinių pasekmių.
Be CK 6.363 straipsnio 4 ir 8 dalyse išvardytų vartotojo
teisių gynimo būdų, visais atvejais vartotojas turi teisę į nuostolių,
atsiradusių dėl netinkamos kokybės prekės pardavimo, atlyginimą (6.363
straipsnio 5 dalis). Įstatymu garantuota vartotojo teisė tiek į turtinės, tiek
į neturtinės žalos, padarytos nekokybiškos prekės pardavimu, atlyginimą.
Vartotojo teisė į neturtinės žalos (nuostolių) atlyginimą įtvirtinta Vartotojų
teisių apsaugos įstatymo (2007 m. sausio 12 d. įstatymo Nr. X-1014 redakcija) 3
straipsnio 1 dalie 5 punkte. Sprendžiant dėl vartotojo teisės į neturtinės
žalos atlyginimą įgyvendinimo taikytinos bendrosios CK normos,
reglamentuojančios civilinę atsakomybę. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį
neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai,
dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis
teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2
dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą
padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydi bei
kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir
protingumo kriterijai.
Kasacinio
teismo praktikoje yra suformuluotos esminės neturtinės žalos atlyginimą
reglamentuojančių įstatymų aiškinimo ir taikymo nuostatos, pagal kurias neturtinės
žalos atlyginimui yra būtina nustatyti civilinės atsakomybės sąlygas, tarp jų -
žalos padarymo faktą, nes ne kiekvienas teisės pažeidimas kartu reiškia ir
neturtinės žalos padarymą; neturtinė žala, išreikšta pinigais, yra laikoma
bendraisiais nuostoliais, kurių įrodinėjimo specifika yra ta, kad piniginės
kompensacijos, reikalaujamos neturtinei žalai atlyginti, dydis kiekvienu
konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis, 6.251 straipsnio 2 dalis,
6.282
straipsnis), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais,
nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atsižvelgiant į šiuo klausimu jau
suformuotą teismų praktiką; neturtinės žalos dydį lemia, be kita ko, objektas,
dėl kurio pažeidimo asmuo patiria neturtinės žalos; nustatydami neturtinės
žalos atlyginimo dydį, teismai turi vadovautis ne tik teisės normose ir teismų
praktikoje suformuotais neturtinės žalos dydžio kriterijais, tačiau turi
atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus žalos dydžius (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 26
d. nutartis civilinėje byloje N. Ž.
v. SP UAB „Vilniaus troleibusai“, bylos Nr. 3K-3-371/2003; 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis
civilinėje byloje A. Ž. v. UAB „Ranga
IV“, bylos Nr. 3K-3-450/2006; 2006 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje P. D. v. R.
V., A. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-394/2006; 2007 m. balandžio
18 d. nutartis civilinėje byloje A.
L. v. Lietuvos ir Kanados UAB „Pajūrio mediena“, bylos Nr. 3K-3-157/2007; kt.) Deliktinės atsakomybės už netinkamos kokybės prekių ir
paslaugų tiekimą taikymo klausimu kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal
CK 6.299 straipsnyje įtvirtintą žalos, padarytos dėl netinkamos kokybės
paslaugos suteikimo, atlyginimo principą neturtinė žala turi būti atlyginama ne
tik kaip sveikatos sužalojimu asmens patirtų skausmo, išgyvenimų padarinys, bet
ir tuo atveju, kada netinkamos kokybės paslaugos suteikimu tiesioginė žala
asmens sveikatai nėra padaroma, bet apskritai pažeidžiamos asmens neturtinės
vertybės (CK 6.250 straipsnis); reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra
savarankiškas teisių gynimo būdas, kuris egzistuoja, nesvarbu turtinė žala ar
žala sveikatai atsirado ar neatsirado (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje
byloje J. A. J. v. UAB „Omnitel“, bylos Nr. 3K-3- 297/2005).
Turtinių teisių pažeidimo
atvejais patirtos neturtinės žalos atlyginimui kasacinio teismo praktikoje priklausomai
nuo konkrečios bylos aplinkybių priteisiama 1000- 8000 Lt (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos
18 d. nutartis civilinėje byloje V. J. v. UAB
„Plienas“ bylos Nr. 3K-3-386/2007; 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis
civilinėje byloje Z. R. K. v. O. M., bylos Nr.3K-3-423/2008; 2009
m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje V. B. v. V. R. N., bylos Nr. 3K-3-166/2009).
Nagrinėjamoje byloje teismai pripažino, kad ieškovė
dėl netinkamos kokybės šiferio įsigijimo patyrė dvasinius išgyvenimų,
nepatogumų, papildomų rūpesčių ir įvertino jos patirtą neturtinę žalą 1000 Lt. Teisėjų
kolegija sprendžia, kad teismų sprendimai ieškovei priteisti neturtinės žalos
atlyginimą atitinka aptartas įstatymo ir teismų praktikos nuostatas. Parduodamos
prekės kokybę turėjo garantuoti ir yra visiškai už ją atsakingas kasatorius,
kaip pardavėjas vartojimo pirkimo-pardavimo sutartyje (CK 6. 363 straipsnio 1
dalis), byloje nenustatyta jokių ieškovės veiksmų ar neveikimo, kurie galėtų
būti vertinami kaip didelis nukentėjusiojo neatsargumas, turėjęs įtakos
nekokybiškos prekės įsigijimui ir suteikiantis įstatyminį pagrindą mažinti
atlygintinos neturtinės žalos dydį. Dėl to kasatoriaus argumentai dėl netinkamo
neturtinės žalos dydžio atmetami kaip nepagrįsti.
Dėl įrodymų leistinumo, įrodinėjant vartojimo
pirkimo-pardavimo sutarties faktą
Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, kilus ginčui
dėl netinkamos kokybės prekės, pardavimo faktą turi įrodyti pirkėjas (vartojas)
(CPK 178 straipsnis). Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai
duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad
yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių
aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK
177 straipsnio 1 dalis). Įrodinėjama gali būti tik leistinomis įrodinėjimo
priemonėmis, t.y. tokiomis, kurios nurodytos įstatyme – CPK 177 straipsnio 2,
3 dalyse. Pagal CPK 177 straipsnio 4 dalį bylos aplinkybės, kurios pagal
įstatymus turi būti patvirtintos tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis, negali
būti patvirtintos jokiomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Kasacinio teismo
praktikoje šios normos taikymo klausimu yra išaiškinta, kad negali būti
įrodinėjama kitokiomis priemonėmis, jeigu tam tikra įrodinėjimo priemonė
imperatyviai nustatyta atitinkamose CPK ir kitų įstatymų normose (pavyzdžiui,
pagal CPK 466 ir 469 straipsnių nuostatas asmens psichinei būsenai nustatyti
būtina teismo psichiatrijos eksperto išvada; bylose dėl daikto valdymo
pažeidimų pašalinimo registruotiniems daiktams būtini duomenys iš viešojo
registro (CPK 420 straipsnio 3 punktas); kt.). Tais atvejais, kai procesinių ar
kitų įstatymų normų, nustatančių specialias tam tikros faktinės aplinkybės
įrodinėjimo priemones, nėra, ta aplinkybė gali būti nustatoma bet kuriais
įrodymais, kuriais remdamasis teismas suformuoja savo įsitikinimą (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio
28 d. nutartis civilinėje byloje R. B. v. R. V. B., bylos Nr.
3K-3-12/2008; 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos
Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos
departamentas v. UAB „Villon“, bylos Nr. 3K-3-539/2008).
Nagrinėjamoje byloje kasatorius teigia, kad
vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties faktas gali būti įrodytas tik PVM
sąskaita-faktūra arba kvitu, ir šį savo teiginį grindžia Pridėtinės vertės
mokesčio įstatymu bei 2001 m. birželio 19 d. ūkio ministro įsakymu
Nr. 217 patvirtintomis Daiktų grąžinimo ir keitimo taisyklėmis. Teisėjų
kolegija atmeta šiuos kasacinio skundo argumentus kaip nepagrįstus.
Aiškinant teisės normos turinį ir taikymą turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokiu tikslu įstatymų leidėjo priimtas teisės aktas, kuriame ta norma yra. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas (2002 m. kovo 5 d. įstatymo Nr. IX-751 redakcija) yra viešosios mokesčių teisės aktas, kuris turi specialią paskirtį – jis nustato apmokestinimą pridėtinės vertės mokesčiu (PVM), taip pat apmokestinamųjų asmenų, mokesčio mokėtojų ir kitų asmenų prievoles, susijusias su šio mokesčio mokėjimu (įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). PVM sąskaita-faktūra yra specialios formos buhalterinės apskaitos dokumentas, kuriuo turi būti įforminamos ūkinės operacijos PVM mokesčio apskaitos tikslais. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas nereglamentuoja civilinių pirkimo-pardavimo santykių aspektų ir nenustato nei formos reikalavimų prikimo-pardavimo sutarčiai, nei įrodinėjimo priemonių sutarties sudarymo faktui nustatyti kilus ginčui dėl sutarties vykdymo.
Vartotojo teisę pakeisti ar grąžinti nupirktą daiktą garantuoja CK 6.362 straipsnio normos. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pirkėjo reikalavimas pakeisti daiktą tenkinamas, jeigu jis turi įrodymus, patvirtinančius, jog jis daiktus pirko iš to pardavėjo. Daiktų grąžinimo ir keitimo taisyklės, patvirtintos 2001 m. birželio 19 d. ūkio ministro įsakymu Nr. 217, yra priimtos įgyvendinant CK 6.362 straipsnio 4 dalį ir skirtos daiktų grąžinimo ir keitimo procedūrai ne ginčo tvarka prekių pirkimo vietoje ar kitoje pardavėjo nurodytoje, pirkėjui patogioje vietoje ir nustato, kokius dokumentus turi pateikti pirkėjas tam, kad pardavėjas pakeistų ar grąžintų prekę. Pagal šių taisyklių 6, 7 punktus pirkėjas, norintis pakeisti ar grąžinti prekę, turi pateikti pardavėjui raštišką prašymą ir pridėti įrodymus, kad prekę pirko iš to pardavėjo: kasos aparato kvitą ar pirkimo-pardavimo kvitą, arba kitą prekės pirkimą-pardavimą iš šio pardavėjo patvirtinantį dokumentą, baigtinio prekės pirkimą- pardavimą pavirtinančių dokumentų sąrašo taisyklėse nenustatyta; jeigu pirkėjas nepateikia kasos aparato kvito arba kito nustatyta tvarka išduodamo prekės pirkimą-pardavimą iš šio pardavėjo patvirtinančio dokumento, prekė keičiama tik pardavėjui sutikus. Daiktų grąžinimo ir keitimo taisyklės nereglamentuoja kitų vartojimo pirkimo-pardavimo sutartinių santykių klausimų ir įrodinėjimo teisme kilus ginčui dėl vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties, jose nėra teisės normų, kurios nustatytų specialias vartojimo pirkimo-pardavimo fakto įrodinėjimo priemones teisme CPK 177 straipsnio 4 dalies prasme.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad įstatymu
nenustatyta, kad vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties faktas teisme gali būti
įrodinėjamas tik tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis, todėl ši aplinkybė
byloje gali būti įrodinėjama visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis pagal
bendrąsias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, įtvirtintas CPK II
dalies XIII skyriuje, bei CK ar kitų įstatymų normose įtvirtintus įrodinėjimo
ypatumus, nulemtus sandorių rūšies ar formos (pvz., CK 1.93 straipsnio 2 dalis,
kt.). Nagrinėjamoje byloje teismas pirkimo-pardavimo sutarties faktą nustatė
leistinais įrodymais: kasatoriaus išduota sąskaita, Valstybinės ne maisto
produktų inspekcijos atlikto ieškovės ir D. B. skundų tyrimo dokumentais, šalių
ir Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos atstovo paaiškinimais, liudytojų
parodymais, sandėlio kortelės duomenimis.
Kasatorius
nesutinka su įrodymų vertinimu ir jų pakankamumu, tačiau kasacinio skundo
argumentais dėl įrodymų nepakankamumo kasatorius nekelia teisės klausimų, todėl
teisėjų kolegija jų nenagrinėja (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Argumentas
dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių pažeidimo neatitinka reikalavimų kasacijos
pagrindams ir nebuvo kasatoriaus keltas kitų instancijų teismuose, todėl taip
pat nenagrinėjamas (CPK 346 straipsnio 1 dalis, 347 straipsnio 2 dalis).
Dėl aptartų
aplinkybių visumos teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatyta
skundžiamo teismo sprendimo pakeitimo ar panaikinimo pagrindų.
Atmetus
kasacinį skundą turi būti paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, patirtos nagrinėjant
bylą kasaciniame teisme (CPK 93 straipsnio 3 dalis, 96 straipsnis, 98
straipsnio 3 dalis). Ieškovė prašo priteisti išlaidas už advokato pagalbą
surašant atsiliepimą į kasacinį skundą. Prie atsiliepimo į kasacinį skundą
ieškovė pridėjo jos ir advokatės I. M. 2009 m. gegužės 5 d. sudarytą
atstovavimo sutartį dėl atsiliepimo į kasacinį skundą surašymo ir 2009 m.
gegužės 12 d. pinigų priėmimo kvitą Nr. LAT
514430, kuris patvirtina, kad ieškovė už atsiliepimo surašymą advokatei
sumokėjo 1000 Lt. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išnagrinėtos bylos
sudėtingumą, kitus teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. Nr.
1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose
priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę
pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo 2 punkte nurodytus kriterijus
(teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį
(pakartotinį) dalyvavimą toje byloje ir pan.), daro išvadą, kad yra pagrindas
ieškovei priteisti 500 Lt advokato pagalbai už atsiliepimo į kasacinį skundą
surašymą (CPK 93 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 98
straipsnio 2 dalis). Be to, nagrinėjamoje byloje kasaciniame teisme patirtos
59,45 Lt išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, todėl jos
priteisiamos valstybei iš kasatoriaus (CPK 93 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Panevėžio apygardos teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 12 d. nutartį palikti
nepakeistą.
Priteisti N. Č. iš UAB ,,Makveža“
500 Lt (penkių šimtų litų) išlaidų advokato pagalbai už atsiliepimo į kasacinį
skundą surašymą.
Priteisti iš UAB ,,Makveža“ 59,45 Lt
(penkiasdešimt devynis litus 45 cnt.) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu,
valstybei.
Ši
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja
nuo priėmimo dienos.
Teisėjai
Česlovas Jokūbauskas
Gražina Davidonienė
Sigita Rudėnaitė