Civilinė byla Nr. 3K-3-556/2006

                                                                                                 Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                                 22.4; 30.5; 45.6; 114.3 „(S)“

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2006 m. spalio 23 d.

Vilnius

 

           

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas), Algio Norkūno (pranešėjas) ir Janinos Stripeikienės,

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Z. V. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 14 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. D. ieškinį atsakovei Z. V. dėl nuosavybės teisių gynimo bei atsakovės priešieškinį dėl sandorio pripažinimo galiojančiu, trečiasis asmuo – Kauno apskrities viršininko administracija.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :                                          

I. Ginčo esmė

 

Ieškovas V. D. nurodė, kad jam nuosavybės teise priklauso 0,90 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini). Žemės nuosavybės įsigijimo pagrindas – Kauno apskrities viršininko 2001 m. spalio 5 d. sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje. Gretimo žemės sklypo savininkė – atsakovė Z. V. savavališkai užėmė ieškovui priklausančio žemės sklypo dalį (2 arus) ir jame pasistatė ūkio pastatus. Šiuos pastatus atsakovė pasistatė 2000 m., kai ieškovui dar nebuvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę. Dėl atsakovės neteisėtų veiksmų jis kreipėsi į Kauno apskrities viršininko administraciją. Atsakovė nevykdo šios institucijos reikalavimų nugriauti savavališkai pastatytus statinius ieškovo žemėje. Ieškovas jokio susitarimo dėl žemės sklypo dalies pardavimo atsakovei nėra sudaręs.

Ieškovas prašė atkurti jo pažeistas nuosavybės teises, nugriaunat per tris mėnesius jam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype savavališkai pastatytus statinius.

Atsakovė priešieškiniu prašė ieškinį atmesti ir CK 1.93 straipsnio 4 dalies pagrindu pripažinti galiojančia 2000 m. balandžio 5 d. sudarytą ieškovo ir atsakovės pirkimo-pardavimo sutartį dėl 2 arų dalies žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimo, turint tikslą minėtą dalį amalgamacijos būdu prisijungti prie savo žemės sklypo.

Ji nurodė, kad 1998 metais nusipirko žemės sklypą šalia šiuo metu ieškovui priklausančio žemės sklypo. Įsigytą žemės sklypą reikėjo tvarkyti, nes jame buvo sudegę pastatai. Ji ieškovo žemės sklypo kampe pasistatė keletą laikinų pastatų, kuriuose gyveno. Ieškovas jai jokių pretenzijų dėl to nereiškė. Su ieškovu ji 1999 m. žodžiu susitarė, kad jis, atkūrus jam nuosavybės teises į žemę, parduos jai 2 arus jo žemės už 800 Lt, kuriuos ji galės prisijungti prie savo žemės sklypo. Šis susitarimas buvo įvykdytas. Atsakovė 2000 m. balandžio 5 d. sumokėjo ieškovui 400 Lt, o 2000 m. balandžio 18 d. - likusią sumą – 400 Lt. Ieškovas atmatavo 2 arus žemės, kurią atsakovė aptvėrė tvora. Šią aplinkybę gali patvirtinti daug liudytojų. 2001 m. atkūrus ieškovui nuosavybės teises į žemę, šalys siekė žemės perleidimo sandorį įforminti notarine tvarka. Jie kartu nuvyko pas notarą, tačiau sandoris liko nepatvirtintas, nes ieškovas neturėjo žemės sklypo plano. Ieškovas penkerius metus nereiškė atsakovei jokių pretenzijų dėl žemės sklypo dalies perleidimo. 2004 m. ieškovas persigalvojo ir kreipėsi į Kauno apskrities viršininko administraciją, kad ši įpareigotų atsakovę nugriauti savavališkai pastatytus ieškovo žemės sklype statinius. Atsakovės nuomone, ieškovas elgėsi nesąžiningai.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

 

Kauno rajono apylinkės teismas 2005 m. gruodžio 20 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį patenkino: patvirtino pirkimo-pardavimo sutartį, kuria V. D. pardavė Z. V. jam nuosavybės teise priklausančius 2 arus žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), turint tikslą prisijungti prie žemės sklypo (kadastrinis Nr. duomenys neskelbtini), esančio ten pat.

Teismas nurodė, kad ieškovas nuosavybės teises į 0,90 ha žemę, esančią (duomenys neskelbtini), įgijo 2001 m. spalio 5 d. Ieškovas ir atsakovė 2000 m. balandžio 5 d. sudarė žodinę sutartį dėl 2 arų žemės pirkimo-pardavimo. Ieškovas šią aplinkybę neigia, tačiau ji nuginčyta byloje apklaustais liudytojų parodymais. Šalių 2000 m. balandžio 5 d. sudaryta sutartis atitinka būtinąsias pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas. Šalys sutartį iš dalies įvykdė: atsakovė sumokėjo ieškovui 800 Lt, ieškovas juos priėmė, jis 1999 m. atmatavo 2 arus žemės, matė, kaip atsakovė vykdė statybos darbus. Ieškovas 2004 m. pradėjo reikalauti, kad statiniai būtų nugriauti, nors jie baigti statyti 2000 m. Tai rodo ieškovo ketinimus sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį su atsakove. Aplinkybė, kad sutarties sudarymo metu ginčo žemė nebuvo ieškovo nuosavybė, negali būti vertintina kaip sutarties dalyko nebuvimas, nes nuosavybės dokumentų nebuvimas nenuneigia  žemės sklypo egzistavimo.

Teismas konstatavo, kad atsakovės pastatyti statiniai nepažeidžia ieškovo teisių, atsakovė vadovavosi teisėtų lūkesčių principu, todėl, ieškovui atkūrus nuosavybės teises į ginčo žemę, atsakovė sutartinių įsipareigojimų pagrindu ir remdamasi CK 6.309 straipsnio 3 dalimi įgijo teisę teismo tvarka reikalauti patvirtinti žemės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2006 m. kovo 14 d. sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino, priešieškinį atmetė, o ieškinį patenkino: priėmė sprendimą nugriauti Z. V. savavališkai pastatytus ūkio pastatus ir kiemo rūsį, esančius V. D. žemės sklype, sprendimą įvykdant iki 2006 m. birželio 14 d.

Teisėjų kolegija nurodė, kad jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu (CK 1. 93 straipsnio 4 dalis). Šiai normai taikyti būtinos tokios sąlygos: 1) sandoris yra dvišalis; 2) viena sandorio šalis visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį; 3) kita sandorio šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka. Ieškovas teigia, kad parduoti atsakovei žemės sklypo dalį niekada neketino ir neatliko jokių veiksmų, kurie parodytų žemės sklypo dalies perleidimą. Atsakovė, pareikšdama priešieškinį nurodytu pagrindu, turėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius žemės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą bei pinigų sumokėjimo faktą. Atsakovė žemės pirkimo-pardavimo sandorį įrodinėjo tik liudytojų parodymais, o rašytinių įrodymų, patvirtinančių tokio sandorio sudarymo ir įvykdymo aplinkybes, nepateikė. Nekilnojamojo turto sandorio, kuriam įstatymas nustato privalomą notarinę formą, sudarymo ir įvykdymo faktus įrodinėti tik liudytojų parodymais neleidžiama. Be to, atsakovės nurodytų liudytojų parodymai nėra informatyvūs ir nepatvirtina sandorio sudarymo aplinkybių. Teisėjų kolegija konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti žemės perleidimo sandorį galiojančiu pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį. Ieškovui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype atsakovė  pasistatė ūkio pastatus ir kiemo rūsį. Kauno apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius pripažino šią statybą savavališka ir pareikalavo nugriauti statinius. Atsakovė šių nurodymų nevykdo, taip pažeidžia ieškovo teises.

   

 III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą  ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas pažeidė materialinės ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Kasatorė  nurodė šiuos argumentus:

1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 185 straipsnio normą, nes neįvertino įrodymų viseto, šis pažeidimas turėjo įtakos neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimui.

 Teisėjų kolegija nurodė, kad atsakovės liudytojų parodymai nėra informatyvūs ir nepatvirtina sandorio sudarymo aplinkybių. Tačiau teisėjų kolegija šių liudytojų parodymų neanalizavo. Tuo tarpu liudytojų parodymai patvirtina, kad yra visos būtinos sąlygos, kurioms esant teismas gali pripažinti ginčo sandorį galiojančiu pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį. Liudytojai patvirtino aplinkybes, kad ieškovas ketino parduoti atsakovei dalį savo žemės sklypo, kad šalys susitarė dėl žemės sklypo pardavimo, kad atsakovė atsiskaitė su ieškovu, kad ieškovas pats atmatavo žemės sklypo dalį, kad jis vengė įforminti sandorį notarine tvarka. Teisėjų kolegija nepagrįstai vadovavosi ieškovo aiškinimu, kad jis neketino parduoti žemės sklypo dalies atsakovei. Teisėjų kolegija neįvertino ieškovo veiksmų po ginčo sutarties sudarymo, paneigiančių šį jo teiginį. Žodinė sutartis buvo sudaryta 2000 m. balandžio mėnesį, visos statybos baigtos 2000 m. spalio mėnesį, tačiau ieškovas iki 2004 m. vasaros niekur nesikreipė dėl jo neteisėtai valdomo bei naudojamo žemės sklypo.

2. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad ginčo sandorio sudarymo ir įvykdymo faktų negalima įrodinėti liudytojų parodymais, nes tam reikalingi rašytiniai įrodymai. Tokio reikalavimo CK 1.93 straipsnio 4 dalyje nėra.

3. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 6.309 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai patenkino priešieškinį CK 6.309 straipsnio 3 dalies pagrindu. Šioje teisės normoje nustatyta, kad kai pirkti ar parduoti daiktą įsipareigojęs asmuo atsisako įforminti sutartį nustatyta tvarka, kita šalis turi teisę teismo tvarka reikalauti patvirtinti sutarties sudarymą. Pirkimo-pardavimo sutartis pripažįstama galiojančia tiek pagal bendruosius sandorių galiojimo principus, tiek pagal teisės normas, reglamentuojančias konkrečių sandorių sudarymą. Laikoma, kad įsipareigojimas parduoti daiktą kartu perduodant tą daiktą būsimajam pirkėjui valdyti yra to daikto pirkimas-pardavimas (CK 6.309 straipsnio 1 dalis). Ginčo žemės sklypo perdavimas atsakovei naudotis ir valdyti, ieškovo pinigų paėmimas, žemės sklypo atitvėrimas bei leidimas atsakovei statyti statinius patvirtina, kad vyko turto pardavimas. Teisėjų kolegija visiškai nepasisakė dėl CK 6.309 straipsnio taikymo.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, kasacinį skundą atmesti. Jis nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai įvertino bylos aplinkybes ir šalių veiksmus. Ieškovo paaiškinimai ir jo veiksmai patvirtina, kad jis niekada neketino parduoti ginčo sklypą atsakovei. Byloje taip pat nėra duomenų, kad šalys lankėsi žemėtvarkos tarnyboje ir pas notarą dėl sandorio įforminimo. Liudytojų parodymais neleidžiama įrodinėti nekilnojamojo turto sandorio, kuriam įstatymas nustato privalomą notarinę formą, sudarymo ir įvykdymo faktus, nes tam reikalingi rašytiniai įrodymai. Toks reikalavimas nustatytas  CK 1.93 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 6.393 straipsnyje. Kasatorė nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 6.309 straipsnio 1 ir 3 dalių normas. Teisėjų kolegija nustatė, kad atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių žemės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą bei pinigų sumokėjimo faktą, taigi nebuvo sąlygų, nustatytų CK 6.309 straipsnyje.

 

Teisėjų kolegija

 

   k o n s t a t u o j a:

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Kasacinio skundo argumentai dėl CK 1.93 straipsnio 4 dalies ir CPK 185 straipsnio pažeidimo atmetami.

Priešieškiniu atsakovė prašė pripažinti galiojančia sutartį, sudarytą 2000 m. balandžio mėnesį, t. y. iki  Civilinio kodekso įsigaliojimo 2001 m. liepos 1 d. Teismai turėjo taikyti teisinių santykių metu galiojusias materialinės teisės normas, dėl to turi būti diskutuojama ne dėl CK 1.93 straipsnio, bet dėl 1964 m. CK 58 straipsnio taikymo.

Byloje atsakovė įrodinėjo šalių veiksmus, kuriais, jos manymu, buvo siekiama perleisti jai nuosavybės teise žemės sklypą, į kurį ieškovui ateityje galėjo būti atkurta nuosavybės teisė. Veiksmų atlikimo metu ieškovas nebuvo žemės sklypo savininkas, dėl to sutartis negali būti kvalifikuojama kaip privačios žemės pirkimo-pardavimo sutartis, nes pirkimo-pardavimo sutarties objekto pardavėjas dar neturėjo, žemės sklypas nebuvo privatus. Kadangi žemės sklypas ateityje buvo numatomas įsigyti privačion nuosavybėn po nuosavybės teisių atkūrimo, tai gali būti kvalifikuotina kaip privačios žemės pirkimo-pardavimo sutartis, kurios dalykas gali būti pardavėjo įgytas ateityje. Tuo metu galioję 1964 m. Civilinis kodeksas, Žemės įstatymas, Žemės reformos įstatymas tokių sandorių nereglamentavo, bet jų ir nedraudė. Iš to išplaukia išvada, kad iš tokio sandorio galėjo atsirasti civilinės teisės ir pareigos (galiojusio 1964 m. CK 4 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kita vertus, yra šio sandorio specifika, nes pardavimo sutarties objektas yra žemės sklypas, kuris sutarčiai sudaryti turi būti suformuotas kaip kadastrinis vienetas.

            Žemės įstatymo 14 straipsnyje nustatyta, kad bet kurio žemės sandorio sudėtinė dalis yra žemės sklypo planas, patvirtintas valstybinės žemėtvarkos tarnybos. Žemės sklypo plane nurodomos sklypo ribos (gretimybės), dislokacija, dydis, o jeigu parduodama sklypo dalis – tai dalies dydis, dislokacija, ribos (gretimybės) ir kiti duomenys. Priešieškinyje atsakovė nurodė, kad dalies sklypo įsigijimo tikslas buvo amalgamacija – sujungimas su kitu sklypu. Tam tikslui perkama sklypo dalis turi būti atidalyta iš ankstesnio sklypo, ir tai yra žemės sandoris, kuris turi būti patvirtintas sudarant sandorį, kurio neatskiriama dalis yra žemės sklypo planas, patvirtintas valstybinės žemėtvarkos tarnybos. Pagal tokį teisinį reglamentavimą sklypo dalies išskyrimas turi būti vykdomas pagal įstatymo reikalavimus, o procesinė reikšmė tokia, kad eliminuojama galimybė sklypo dalies atribojimo faktą įrodinėti subjektyvios prigimties ir turinio įrodymais – šalių aiškinimais ar liudytojų parodymais. Ateityje parduoti formuojamas žemės sklypas ar jo dalis turi būti patvirtinti žemės sklypo planu, patvirtintu valstybinės žemėtvarkos tarnybos. Jis yra leistinas įrodymas. Numatomas ateityje parduoti žemės sklypas ar jo dalis negali būti įrodinėjami liudytojų parodymais ar šalių paaiškinimais (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 197 straipsnio 2 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas atmetė ieškinį kaip neįrodytą. Jeigu ieškovas neįrodo faktų, kuriais grindžia savo materialinį teisinį reikalavimą (CPK 178 straipsnis), tai jis kartu neįrodo savo teisės ar teisinio intereso pažeidimo. Asmuo turi teisę kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės ar įstatymo saugomo intereso, bet teisę į  pažeistos ar ginčijamos teisės ar įstatymo saugomo intereso apgynimą - ieškinio patenkinimą – asmuo įgyja įrodęs ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas taikė CK 6.309 straipsnį toms faktinėms aplinkybėms, kurias įvertino kaip įrodytas. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, tinkamai taikydamas įstatymus, pripažino, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės kaip faktai byloje neįrodyti. Nesant įrodytų aplinkybių, sudariusių ieškinio pagrindą, apeliacinės instancijos teisme CK 6. 309 straipsnio norma neturėjo būti taikoma, taigi ji nebuvo pažeista. Kasacinio skundo argumentai dėl CK 6.309 straipsnio pažeidimo atmetami.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė CK 1.93 straipsnio 4 dalies, CPK 185 straipsnio normų, nes bylos aplinkybes nustatė pagal visetą tų įrodymų, kurie šioje byloje buvo leistini.

 

 

            Teisėjų kolegija nekonstatuoja pagrindo apeliacinės instancijos teismo sprendimui panaikinti (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

            Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

            Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

Teisėjai                                                                                                                Pranas Žeimys

 

 

 

                                                                                                                             Algis Norkūnas

 

 

 

                                                                                                                 Janina Stripeikienė