Administracinė byla Nr. TA-29-822/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00459-2019-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. S. (I. S.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gegužės 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1.       Pareiškėjas I. S. (I. S.) (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN, atsakovo atstovas), 1 324 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2.       Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2018 m. gegužės 29 d. iki 2019 m. vasario 15 d. buvo kalinamas Pravieniškių PN kamerų tipo patalpose netinkamomis sąlygomis – kamerų sanitariniuose mazguose nebuvo įrengti unitazai, buvo tik skylė grindyse, iš kurios nuolat sklido nemalonus kvapas, paviršius aplink tualeto skylę buvo šiurkštus, jo nebuvo įmanoma nuvalyti. Pareiškėjo teigimu, jam diagnozuota (duomenys neskelbtini), todėl jam buvo sunku tupėti naudojantis tualetu. Pareiškėjas taip pat skundėsi, kad į kamerų tipo patalpas nebuvo pristatoma spauda – laikraščiai, žurnalai, dėl to pareiškėjas prarado galimybę šviestis, neturėjo kuo užsiimti, atitrūko nuo išorinio pasaulio, negalėjo dalyvauti Konstitucijos egzamine.

3.       Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4.       Pravieniškių PN nurodė, kad tupimo klozeto įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Dalyvaujant pareigūnams, kamerų budintieji nuolat palaiko patalpų švarą, tam jiems išduodamos valymo priemonės. Pareiškėjo sveikatos istorijoje nėra duomenų apie (duomenys neskelbtini). Pravieniškių PN uždarosios zonos kamerose kalintiems nuteistiesiems periodinė spauda pateikiama kasdien, išskyrus pirmadienį. Ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN prenumeravo ir į kameras pristatydavo šiuos leidinius: „Vakaro žinios“, „Lietuvos rytas“, „Žmonės“, „Kauno diena“. Nuteistieji turi galimybę įsigyti spaudos leidinių už savo asmenines lėšas, pataisos namuose taip pat veikia biblioteka, kamerų tipo patalpose veikia radijas. Pareiškėjas nenurodė, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo objektyviais duomenimis.

II.

5.       Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. gegužės 24 d. sprendimu pareiškėjo I. S. skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas Pravieniškių PN buvo pažeista nuo 2018 m. birželio 4 d. iki 2019 m. vasario 15 d., neužtikrinant pareiškėjo teisės naudotis tinkamai įrengtu sanitariniu mazgu, tačiau atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

6.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas į kamerų tipo patalpas buvo perkeltas nuo 2018 m. birželio 4 d.

7.       Vadovaudamasis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų 10.4 punktu, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad laisvės atėmimo įstaigose įrengti tualetai gali būti ir tupiami. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog nors pareiškėjas pateikė duomenis, kad jam diagnozuota (duomenys neskelbtini)  ir teigia, kad dėl to jam sunku tupėti, nė viename iš Pravieniškių PN administracijai teiktų prašymų pareiškėjas nereiškė pretenzijų dėl tupiamo tualeto, neprašė sudaryti jam galimybės naudotis sėdimu tualetu dėl sveikatos būklės, todėl Pravieniškių PN neturėjo pagrindo svarstyti klausimą dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų, atsižvelgiant į jo sveikatos būklę. Pravieniškių PN nepateikus informacijos dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kad vietoje klozeto buvo tik skylė grindyse, pirmosios instancijos teismas jas vertintino pareiškėjo naudai ir pripažino, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrinta galimybė sanitariniame mazge naudotis tupimu ar sėdimu klozetu. Pareiškėjo argumentus dėl tvyrančio nemalonaus kvapo bei sunkiai valomų paviršių pirmosios instancijos teismas laikė neatsiejamais nuo konstatuoto pažeidimo dėl sanitarinio mazgo netinkamo įrengimo.

8.       Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl spaudos leidinių nepristatymo į kameras, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad jokiame teisės akte pataisos įstaigoms nėra numatyta pareiga nemokamai aprūpinti nuteistuosius laikraščiais, žurnalais ar kitais spaudos leidiniais, tačiau nutiestieji literatūrą gali įsigyti už asmenines lėšas. Nė viename iš byloje esančių pareiškėjo prašymų Pravieniškių PN administracijai nėra išreikštas pageidavimas leisti įsigyti spaudos leidinių (laikraščių, žurnalų) už pareiškėjo asmenines lėšas, pareiškėjas nė viename prašyme neįvardijo, kokių konkrečiai dienraščių ar žurnalų pageidauja gauti. Atsakovo atstovas nurodė, kad ginčo laikotarpiu savo lėšomis prenumeravo ir nuteistiesiems kiekvieną darbo dieną (išskyrus pirmadienius) į kameras pristatė šiuos leidinius: „Vakaro žinios“, „Lietuvos rytas“, „Žmonės“, „Kauno diena“, be to, pataisos namuose veikia biblioteka, kurioje esanti literatūra taip pat išduodama kamerose kalintiems nuteistiesiems. Pareiškėjas nepateikė šias aplinkybes paneigiančių įrodymų, todėl pirmosios instancijos teismas neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų šiuo aspektu nenustatė.  

9.       Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad Pravieniškių PN ginčui aktualiu laikotarpiu neužtikrino pareiškėjui teisės naudotis tinkamai įrengtu sanitariniu mazgu (tupiamu ar sėdimu klozetu). Tačiau atsižvelgęs į nustatyto pažeidimo pobūdį, trukmę, nenustatęs, kad dėl šio pažeidimo sukeltų nepatogumų pareiškėjas kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją, kad jis turėjo reikšmingą įtaką pareiškėjo sveikatai, vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu.

III.

10.       Pareiškėjas I. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gegužės 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

11.       Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi melagingais atsakovo pateiktais duomenimis, nesiaiškino, kur pareiškėjas buvo kalinamas nuo 2018 m. gegužės 29 d. iki 2018 m. birželio 4 d. Pareiškėjo teigimu, Pravieniškių PN kamerų tipo patalpose nebuvo įrengtas unitazas, todėl buvo pažeistos higienos normos, tai patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Be to, pareiškėjui diagnozuota (duomenys neskelbtini), Pravieniškių PN tai žinojo, tačiau melavo teismui siekdami išvengti atsakomybės. Pareiškėjas taip pat pažymi, jog nesuteikdami galimybės gauti dienraščio kasdien, Pravieniškių PN pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnį, diskriminavo pareiškėją, kadangi kitose kalinimo įstaigose tokia galimybė nuteistiesiems yra sudaroma. Pravieniškių PN neteikė jokių spaudos leidinių. Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad atsakovo atstovas neužtikrino jo teisės dalyvauti Konstitucijos egzamine. Pareiškėjo teigimu, jo pažeistos teisės pripažinimas nesuteikė jam satisfakcijos.    

12.       Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir atmesti pareiškėjo skundą.

13.       Pravieniškių PN nurodo, kad pareiškėjo apeliacinis skundas yra nemotyvuotas, nepagrįstas. Atsakovo atstovo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo neteisėtus Pravieniškių PN veiksmus dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, teigia, kad teismo sprendimas yra prieštaringas, nes vienoje pastraipoje teismas pripažino, jog sanitarinis mazgas įrengtas tinkamai, o kitoje – kad atsakovas nepateikė objektyvių įrodymų dėl sanitarinio mazgo įrengimo. Nagrinėjamu atveju nebuvo neteisėtų atsakovo veiksmų, pareiškėjas taip pat nepateikė jokių žalos buvimo faktą patvirtinančių įrodymų, o nesant šių duomenų negali būti nustatytas priežastinis ryšys, t. y. neegzistuoja civilinės atsakomybės sąlygos.  

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

14.       Byloje ginčas kilo dėl 1 324 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui I. S. pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį iš atsakovo Lietuvos valstybės dėl netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN.

15.       Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN kamerų tipo patalpų sanitariniuose mazguose nebuvo įrengti tupiami ar sėdimi klozetai, pripažino, kad nuo 2018 m. birželio 4 d. iki 2019 m. vasario 15 d. pareiškėjas buvo kalinamas neužtikrinant jo teisės naudotis tinkamai įrengtu sanitariniu mazgu, tačiau atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

16.       Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, rėmėsi melagingais atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, teigia, kad Pravieniškių PN kamerų tipo patalpų sanitariniuose mazguose neįrengiant sėdimo klozeto buvo pažeistos higienos normos, be to, tai blogino pareiškėjo sveikatą, todėl mano, kad jam turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. 

17.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą, kurį pateikė (išsiuntė paštu) 2019 m. liepos 11 d., atsakovo atstovas Pravieniškių PN taip pat reiškia nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu (jame nustatytu pareiškėjo teisės į tinkamai įrengtą sanitarinį mazgą pažeidimu), dėsto su tuo susijusius motyvus, prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau apeliacinio skundo dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gegužės 24 d. sprendimo Pravieniškių PN nėra pateikę. Pravieniškių PN neprašo atnaujinti apeliacinio skundo pateikimo terminą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, aptariamas Pravieniškių PN Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktas procesinis dokumentas nelaikytinas apeliaciniu skundu dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo. Todėl teisėjų kolegija atsakovo atstovo atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą išdėstytų nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentų nevertins, o šioje administracinėje byloje pasisakys tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių.

18.       Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

19.       Kaip minėta, pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu jo nurodytų aplinkybių, kad pareiškėjui dėl sveikatos būklės buvo sunku naudotis sanitariniu mazgu, kuriame nebuvo įrengtas sėdimas klozetas, taip pat kad pareiškėjas nebuvo aprūpintas periodine spauda, vertinimu.

20.       Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

21.       Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų.

22.       Nagrinėjamu atveju byloje pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjui drausmės nuobauda paskirta ir į Pravieniškių PN kamerų tipo patalpą Nr. 12 pareiškėjas perkeltas 2018 m. birželio 4 d., o ne kaip jis teigia – 2018 m. gegužės 29 d. Pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio ir faktinio pagrindo abejoti oficialiais atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis. Be to, pats pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nurodė galintis klysti dėl tikslaus ginčo laikotarpio bei prašė duomenis išreikalauti iš atsakovo (b. l. 3). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi oficialiais į bylą pateiktais įrodymais bei konstatavo, kad pareiškėjas į Pravieniškių PN kamerų tipo patalpas buvo perkeltas 2018 m. birželio 4 d.       

23.       Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui teigė, kad dėl diagnozuotos (duomenys neskelbtini) jam buvo sunku tupėti naudojantis tualetu, tačiau byloje pateiktoje pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nėra jokių su tuo susijusių rekomendacijų, taip pat duomenų, kad dėl kalinimo sąlygų (neįrengto sėdimo klozeto) būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Pravieniškių PN administraciją bei prašęs pagerinti naudojimosi sanitariniais mazgais sąlygas (įrengti sėdimą unitazą, perkelti į kitas patalpas, kuriose įrengtas toks unitazas, ar pan.) bei tokį prašymą siejęs su savo sveikatos būkle, dėl kurios negali naudotis ne sėdimu unitazu. Priešingai nei teigia pareiškėjas, naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje sėdimų tualetų neįrengimas savaime nėra pripažįstamas pažeidimu (žr., pvz., 2020 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-552-575/2020; 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1674-624/2020; kt.). Todėl vien tik asmens pageidavimas, kad kameroje būtų įrengtas sėdimas unitazas (ar pageidavimas apgyvendinti kameroje, kurioje įrengtas tokios konstrukcijos unitazas), nesant medicininių duomenų, kad dėl sveikatos būklės tupiama tualeto konstrukcija asmeniui sudarytų nepatogumus juo naudotis, nesuponuoja pareigos užtikrinti, kad kamerų tipo patalpoje būtų įrengtas sėdimas unitazas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1281-624/2020). 

24.       Atsakant į pareiškėjo argumentus dėl aprūpinimo periodine spauda, pažymėtina, jog, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, teisės aktai (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 93 str.) įtvirtina nuteistųjų teisę savo lėšomis prenumeruoti laikraščius ir žurnalus, tačiau nenustato pataisos įstaigoms pareigos tokiais leidiniais nuteistuosius aprūpinti nemokamai. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad Pravieniškių PN yra užtikrinama nuteistųjų teisė savo lėšomis prenumeruoti laikraščius ir žurnalus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog minėta nuteistųjų teisė savo lėšomis prenumeruoti laikraščius ir žurnalus užtikrina jiems galimybę sužinoti naujienas (žr., pvz., 2020 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2048-662/2020; 2020 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1692-822/2020; kt.). Todėl aplinkybė, kad pataisos įstaiga nemokamai neaprūpina nuteistųjų periodine spauda savaime nėra pagrindas konstatuoti, kad tuo yra pažeidžiama nuteistųjų teisė gauti informaciją. Kita vertus, nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas nurodė, jog įstaigoje veikia biblioteka, radijas, taip pat pateikė pažymą (2019 m. kovo 19 d. Nr. 61-1173), kad 2018 m. liepos 11 d. – 2018 m. spalio 11 d. laikotarpiu prenumeravo ir į uždarą zoną pristatydavo leidinius: „Vakaro žinios“, „Lietuvos rytas“, „Žmonės“, o nuo 2019 m. spalio 12 d. – „Vakaro žinios“, „Lietuvos rytas“, „Žmonės“, „Kauno diena“. Taigi nagrinėjamu atveju Pravieniškių PN nuteistiesiems papildomai buvo sudarytos sąlygos gauti informaciją ir naudojantis neatlygintinomis paslaugomis. paslaugomis. Tai, kad pareiškėjo netenkina įstaigos užsakomų periodinės spaudos leidinių kiekis (pirmosios instancijos teismo posėdyje pareiškėjas reiškė nepasitenkinimą, kad trūksta periodinės spaudos egzempliorių visiems nuteistiesiems, nuteistieji juos ilgai skaito), taip pat nėra pagrindas konstatuoti kokius nors neteisėtus Pravieniškių PN veiksmus ar neveikimą.  

25.       Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, esą pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl to, jog Pravieniškių PN nesudarė pareiškėjui galimybės dalyvauti Konstitucijos egzamine, pažymėtina, kad aplinkybes dėl negalėjimo dalyvauti šiame egzamine skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas nurodė itin abstrakčiai, nedetalizavo jokių su tuo susijusių aplinkybių, t. y. ar pareiškėjas teikė prašymą leisti dalyvauti Konstitucijos egzamine, jei taip – kada tai buvo ir kaip atsakovo atstovas į tokį prašymą (-us) reagavo, kokios pasekmės dėl to kilo pareiškėjui ir pan. Taigi šiuo aspektu pareiškėjas skunde nenurodė jokių neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų ir (ar) neigiamų su tuo susijusių pareiškėjui kilusių pasekmių. Be to, negalėjimą dalyvauti Konstitucijos egzamine skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas iš esmės siejo su informacijos nesuteikimu, t. y. su aplinkybe, kad Pravieniškių PN į kameras jam nebuvo pristatomi spaudos leidiniai. Tačiau, kaip jau pirmiau konstatuota šioje nutartyje, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuo aspektu nenustatė jokių neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų.

26.       Vertinant, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjui nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo pinigais, pažymėtina, kad tai nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika panašiose bylose, pagal kurią gindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, EŽTT tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02); 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013; EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99)).

27.        Pirmosios instancijos teismo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimai, susiję su netinkamu sanitarinių mazgų įrengimu (neįrengtas tupiamas ar sėdimas klozetas). Toks pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, tačiau nėra pakankamas pagrindas spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Nagrinėjamu atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2259-1062/2018; 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-99-552/2018; 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-722-415/2017; 2017 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-557-146/2017; 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1782-822/2016; 2015 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2113-662/2015; kt.).

28.       Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo I. S. (I. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gegužės 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Rytis Krasauskas

        Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės

        Skirgailė Žalimienė