Civilinė byla Nr. 3K-3-64-378/2017

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-24089-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.20.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 1 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Gražinos Davidonienės (pranešėja) ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės advokatų profesinės bendrijos „Jankauskas ir partneriai“ ir atsakovės V. B. kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės advokatų profesinės bendrijos „Jankauskas ir partneriai“ ieškinį atsakovei V. B. dėl atlygintinų paslaugų teikimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Šalių ginčas kilo dėl teisės normų, reglamentuojančių atlyginimą už advokato teikiamas teisines paslaugas, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė advokatų profesinė bendrija „Jankauskas ir partneriai“ prašė priteisti iš atsakovės V. B. 4249,75 Eur skolos, 417,55 Eur delspinigių ir procesines palūkanas.
3. Ieškovė, grįsdama savo reikalavimą, nurodė, kad 2013 m. rugsėjo 13 d. ji su atsakove sudarė teisinių paslaugų teikimo sutartį, pagal kurią ieškovė įsipareigojo teikti atsakovei teisines paslaugas, o atsakovė – sumokėti nustatyto dydžio honorarą už teikiamą teisinę pagalbą. Atsakovė, kai jai buvo suteiktos teisinės paslaugos, su ieškove atsiskaitė tik iš dalies, todėl likusi nesumokėta užmokesčio dalis priteistina.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4. Kauno apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 2 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė iš atsakovės ieškovei 4249,75 Eur skolos, 417,55 Eur delspinigių ir procesines palūkanas.
5. Teismas nurodė, kad byloje pateikta šalių sudaryta teisinių paslaugų sutartis, kurioje sutarta honoraro apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka – už vieną valandą teisinių paslaugų mokama 350 Lt (101,37 Eur) be PVM. Šalys taip pat aptarė teikiamų paslaugų apimtį, ieškovės teises ir pareigas. Teismo posėdyje atsakovė patvirtino, kad pasirašytas sutarties sąlygas ji suprato. Atsakovė yra verslininkė, todėl tokiam asmeniui yra keliami didesni atidumo reikalavimai. Ieškovė atsakovei atstovavo byloje dėl akcijų pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Ši byla pradėta 2013 m. spalio 11 d., baigta – 2014 m. birželio 23 d., byloje vyko aštuoni posėdžiai, bendras dėl jų sugaištas laikas – devynios valandos. Pagal teisinių paslaugų sutarties 4.2 punktą atsakovė privalėjo atsiskaityti su ieškove per 5 kalendorines dienas nuo sąskaitos išrašymo dienos. Pagal šį punktą šalys taip pat sutarė, kad ataskaita ruošiama tik klientui pareikalavus. Į bylą pateiktos PVM sąskaitos faktūros kartu su priedais patvirtina, jog atsakovė kartu gavo ir priedus. Atsakovė nepateikė rašytinių įrodymų, kad ji informavusi ieškovę, jog jos paslaugos buvo netinkamos kokybės ar suteiktos ne laiku. Civilinės bylos pralaimėjimas negali būti vertinamas kaip netinkamos kokybės ieškovės paslauga. Pralaimėjusi bylą Marijampolės rajono apylinkės teisme, atsakovė ieškovės paslaugų neatsisakė, priešingai – kreipėsi į ieškovę dėl apeliacinio skundo ruošimo.
6. Teismas sprendė, kad nurodytos aplinkybės patvirtina, jog atsakovę tenkino ieškovės teikiamos paslaugos ir jų kokybė, todėl atmetė atsakovės argumentą dėl netinkamos suteiktų paslaugų kokybės. Atsakovė mokėjo ieškovei iki 2014 m. kovo 31 d. Aplinkybė, kad ne atsakovė, o ieškovė nutraukė teisinių paslaugų sutartį, patvirtina, jog atsakovė nereiškė ieškovei pretenzijų dėl sutarties vykdymo. Byla dėl akcijų pirkimo–pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis buvo gana sudėtinga, joje dalyvavo užsienio šalis. Atsakovės, kaip klientės, turtinė padėtis buvo gera. Sutarties sudarymo metu ieškovė dėl jos jokių pastabų nepateikė. Teismo vertinimu, ieškovė sutarties sudarymo metu elgėsi sąžiningai, atsakovei, kaip vartotojai, pateikė aiškias ir suprantamas sutarties sąlygas, atsakovė suprato tikrąjį sutarties sąlygų turinį, pagal sutartį atliktų paslaugų apimtis atitiko aptartos kainos santykį, pretenzijų dėl atliekamų veiksmų apimties atsakovė nebuvo pareiškusi. Šias aplinkybes patvirtina ir 2013 m. rugsėjo 26 d. atsakovės pareiškimas ieškovei dėl sutarties sąlygų aiškumo, sąžiningumo ir teisinių pasekmių, kylančių iš šios sutarties, todėl teismas sprendė, kad ieškinys yra pagrįstas ir įrodytas.
7. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, 2016 m. birželio 30 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 2 d. sprendimą pakeitė – ieškinį tenkino iš dalies: priteistą ieškovei iš atsakovės skolos sumą sumažino iki 1607,62 Eur, o delspinigių sumą – iki 157,96 Eur; kitą ieškinio dalį atmetė.
8. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad advokatų bendrija ir klientas turi teisę laisvai susitarti dėl sutarties sąlygų, tačiau užmokestis už advokato paslaugas turi būti protingas. Nustatant advokato užmokesčio už teisines paslaugas dydį, turi būti atsižvelgta į bylos sudėtingumą, advokato kvalifikaciją ir patirtį, kliento finansinę padėtį ir kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 50 straipsnio 3 dalis, Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (toliau – ir Rekomendacijos).
9. Kolegija sumažino ieškovei iš atsakovės priteistiną atlyginimą, pažymėdama, kad atsakovė už teisines paslaugas pagal sutartį ieškovei nuo 2013 m. rugsėjo 13 d. iki 2014 m. kovo 31 d. jau sumokėjo 18 983,84 Lt (5498,10 Eur), atsižvelgdama į tai, kad nebuvo sudaryta byloje rengta taikos sutartis, taip pat į ieškovės pradėjimo atstovauti atsakovei byloje momentą, advokatų darbo bei laiko sąnaudas dalyvaujant teismo posėdžiuose, ieškovės, kaip profesionalios šalies, elgesį rengiant procesinius prašymus ir dokumentus. Kolegija sprendė, kad į sąrašą įtrauktų paslaugų (pasirengimas bylos nagrinėjimui (įskaitant baigiamosios kalbos rengimą) – 16,4 val., taikos sutarties derinimas – 11,4 val., prašymų dėl įrodymų pridėjimo ir bylos atidėjimo rengimas – 6,33 val.) – apimtis (iš viso – 34,13 val.) yra neprotingai didelė, pažeidžia bendruosius protingumo standartus. Nustačiusi, kad 3630 Lt (1051,32 Eur) sumą už apeliacinio skundo parengimą atsakovė ieškovei sumokėjo, kolegija sprendė, kad nėra pagrindo šios sumos priteisti.
10. Dėl atsakovės teiginių, kad ieškovė netinkamai atstovavo jos interesams byloje ir teisines paslaugas suteikė nekokybiškai, teisėjų kolegija pažymėjo, kad nurodytoje byloje priimtuose teismų sprendimuose nėra akcentuota, jog advokatai, kaip atsakovės atstovai, veikė priešingais atsakovei interesais. Iš pateikto Advokatų tarybos 2015 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo „Dėl drausmės bylos neiškėlimo advokatui Justui Jankauskui ir advokatei Jūratei Šlitei“ matyti, kad nebuvo nustatyta Lietuvos advokatų etikos kodekso reikalavimų atstovauti klientui sąžiningai, rūpestingai ir protingai pažeidimų, todėl atsakovės argumentai, kuriais analizuojama ieškovės parengtų procesinių dokumentų kokybė, trūkumai, advokatų kvalifikacija, nagrinėjamos bylos atveju nėra reikšmingi ir neturi įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

11. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 30 d. nutartį ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 2 d. sprendimą, taip pat priteisti jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš ieškovės. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Advokatūros įstatymo 48 straipsnyje nustatyta, kad klientas su advokatu, advokatais ar advokatų profesine bendrija dėl teisinių paslaugų susitaria pasirašydami sutartį. Mokėjimą už advokato teikiamas teisines paslaugas reglamentuoja minėto įstatymo 50 straipsnis – advokatui už pagal sutartį teikiamas teisines paslaugas klientai moka šalių sutartą užmokestį (1 dalis); nustatant advokato užmokesčio už teisines paslaugas dydį, turi būti atsižvelgta į bylos sudėtingumą, advokato kvalifikaciją ir patirtį, kliento finansinę padėtį ir kitas reikšmingas aplinkybes (3 dalis). Kitų nuostatų dėl mokėjimo už advokato teikiamas teisines paslaugas teisės aktuose nėra. Apeliacinės instancijos teismas nurodytų Advokatūros įstatymo nuostatų netaikė, o ginčą sprendė remdamasis tik Rekomendacijomis, t. y. rekomendacinio pobūdžio taisyklėmis, kurios taikytinos ne sprendžiant ginčus tarp kliento ir jo atstovo advokato, bet teismams sprendžiant dėl šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteistinų jos turėtų bylinėjimosi išlaidų dydžio. Taigi Rekomendacijose ir Advokatūros įstatyme reglamentuojamas ne tas pats teisinis santykis. Darytina išvada, kad ginčas buvo išspręstas netinkamai pritaikant materialiosios teisės normas, apribojant advokato laisvę susitarti su savo klientu dėl mokėtino užmokesčio už teikiamas pagal sutartį teisines paslaugas, pažeidžiant sutarties laisvės principą.
2. Atsakovei suteiktų teisinių paslaugų ir darbų apimtis sudaro įrodinėjimo dalyką šios kategorijos bylose, todėl apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovės reikalavimų atsakovei dydžio pagrįstumo, turėjo vadovautis paslaugų ir darbų apimtį patvirtinančiais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir ieškovės teisę gauti teisingą, išdirbtų valandų skaičių atitinkantį honorarą. Be to, teismas be pagrindo vertino tik vieną iš daugelio PVM sąskaitų faktūrų, tačiau nevertino bendro atsakovės įsipareigojimų ieškovui balanso, nes ieškovė atsakovės apmokėjimu dengė ne konkrečią atsakovės nurodytą PVM sąskaitą faktūrą, bet anksčiausiai išrašytą ir atsakovės neapmokėtą PVM sąskaitą faktūrą, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sumažino ieškovei iš atsakovės priteistą skolos dydį.
3. Apeliacinės instancijos teismas be teisinio pagrindo ex officio (pagal pareigas) pakeitė šalių teisinių paslaugų sutarties sąlygas, reglamentuojančias honoraro dydį bei jo apskaičiavimo formą, dėl to peržengė ieškovės reikalavimų ribas.
12. Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundą atmesti ir priteisti jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš ieškovės. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Kai tarp šalių kyla ginčas dėl mokėjimo už suteiktas teisines paslaugas priteisimo, tokį ginčą nagrinėjantis teismas turi patikrinti ne tik susitarimo dėl advokato užmokesčio sąlygos atitiktį Advokatūros įstatymo nuostatoms, bet ir nustatyti, kokia apimtimi yra įvykdytas šalių susitarimas, bei įvertinti, ar konkrečiu atveju advokato užmokestis atitinka ne tik jau pirmiau nurodytus Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje nustatytus kriterijus, bet ir bendruosius teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus –. Ieškovės išrašytose sąskaitose nurodytos sumos jiems prieštarauja.

13. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 2 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 30 d. nutarties dalį, kuria ieškinys tenkintas, bei priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovės atsakovei jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Nors teismai skundžiamame sprendime ir nutartyje pripažino, kad taip šalių sudaryta teisinių paslaugų sutartis yra vartojimo sutartis, tačiau tai ignoravo ir netinkamai taikė sutarčių aiškinimą reglamentuojančias Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.193 straipsnio 4 dalies nuostatas, pagal kurias visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai. Teismai, aiškindami sutartį vartotojo naudai, neturėtų pagrindo priteisti ieškovės reikalaujamo dydžio honoraro už teisines paslaugas.
2. Teismai neatsižvelgė į tai, kad ieškovė, peržengdama savo įgaliojimų ribas, neteisėtai patikino, kad ją atsakovė laimės. Todėl atsakovė, turėdama šių lūkesčių, sudarė su ieškove teisinių paslaugų sutartį ir tikėjosi, kad išlaidos nebus didelės, o teismo sprendimas bus teigiamas, tačiau patyrė didelių išlaidų, o rezultatas yra neigiamas, atsakovės siekta taikos sutartis nebuvo pasirašyta, nes atsakovei atstovavusi advokatė nuolat sutartį koregavo ir kėlė naujus reikalavimus, kurių atsakovė neprašė. Įrodymai patvirtina, kad ieškovė suteikė netinkamos kokybės paslaugas, procesinius dokumentus teikdavo praleidusi terminus. Teismai nepasisakė dėl aplinkybės, kad byloje yra išrašytos sąskaitos atsakovei už trečiajam asmeniui E. B. suteiktas teisines paslaugas.
3. Rekomendacijose nurodyta, kad, nustatant paslaugų kainą, turi būti atsižvelgiama į joje išvardytus kriterijus. Ieškovės išrašytose sąskaitose nurodytos sumos prieštarauja ne tik Rekomendacijose nustatytiems maksimaliems dydžiams, bet ir protingumo bei teisingumo principams.
14. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų surašant atsiliepimą į kasacinį skundą, atlyginimą iš atsakovės. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1. Tai, kad teismo išvados neatitiko atsakovės lūkesčių, nesudaro pagrindo teigti, jog teismas neatsižvelgė į faktą, kad teisinių paslaugų teikimo sutartis yra vartojimo sutartis, nes pirmosios instancijos teismas vertino šios sutarties nuostatas nesąžiningumo požiūriu.
2. Visos teisinės paslaugos, įskaitant suteiktas trečiajam asmeniui E. B., buvo teikiamos pačios kasatorės prašymu ir jos interesais. Atsakovės argumentai dėl ieškovės atsakovei suteiktų teisinių paslaugų kokybės ir kitų fakto klausimų kasacinio teismo nenagrinėjami.
3. Šalių ginčui dėl įsiskolinimo Rekomendacijos ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 88, 89 straipsniai, 270 straipsnio 5 dalies 3–4 punktai netaikytini. Nurodytos nuostatos nereglamentuoja kliento ir advokato, atstovaujančio kliento interesams, tarpusavio teisinių santykių. Atsakovė nepagrįstai tapatina teismo priteisiamas bylinėjimosi išlaidas su kliento advokatui mokėtino honoraro dydžiu, o šalių materialinį teisinį ginčą – su viešosios teisės normų reglamentuojamu teisiniu santykiu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl mokėjimo už advokato suteiktas teisines paslaugas

15. Advokatų teisinę padėtį, jų veiklos sąlygas, tvarką, teikiamas paslaugas ir mokėjimą už šias paslaugas reglamentuoja Advokatūros įstatymas. Šio įstatymo 48 straipsnyje nustatyta, kad klientas su advokatu, advokatais ar advokatų profesine bendrija dėl teisinių paslaugų susitaria pasirašydami sutartį. Advokatūros įstatymo 50 straipsnyje reglamentuojamas mokėjimas už advokato teikiamas teisines paslaugas: pagal šio straipsnio 1 dalį, advokatui už pagal sutartį teikiamas teisines paslaugas klientai moka šalių sutartą užmokestį; nurodyto straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad nustatant advokato užmokesčio už teisines paslaugas dydį, turi būti atsižvelgta į bylos sudėtingumą, advokato kvalifikaciją ir patirtį, kliento finansinę padėtį ir kitas reikšmingas aplinkybes.
16. Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje taikant minėtas teisės normas, išaiškinta, kad atstovui, veikiančiam atstovaujamojo interesais, yra taikomos ne tik tam tikros pareigos, bet ir papildomi lojalumo, interesų konflikto vengimo ir kiti etiško elgesio standartai. Tarp advokato ir kliento susiklosto fiduciariniai atstovo ir atstovaujamojo santykiai, grįsti pasitikėjimu. Advokato veiklai taikomi ne tik bendražmogiški elgesio standartai, bet ir specialūs reikalavimai, nustatyti advokatūros veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose ir profesinės etikos taisyklėse. Advokato ir kliento fiduciariniai santykiai lemia tai, kad advokato honoraras yra profesinės etikos klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-642/2013). Nagrinėjamos bylos šalių teisinių paslaugų teikimo sutarties sudarymo metu galiojusios redakcijos Lietuvos advokatų etikos kodekso 6.6 punkte nurodyta, kad advokatas privalo konsultuoti, ginti klientą ar jam atstovauti sąžiningai, rūpestingai ir protingai; kodekso 7.1 punkte reglamentuojama, kad advokato užmokesčio už teisines paslaugas dydžio nustatymo, mokėjimo ir apskaitos tvarką nustato Advokatūros įstatymas ir kiti teisės aktai.
17. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 3 dalis, kurioje įtvirtinta nuostata, jog, nustatant advokato užmokesčio už teisines paslaugas dydį, turi būti atsižvelgta į bylos sudėtingumą, advokato kvalifikaciją ir patirtį, kliento finansinę padėtį ir kitas reikšmingas aplinkybes, reiškia, kad, esant galiojančiam advokato ir kliento susitarimui dėl teisinių paslaugų teikimo, turėtų būti preziumuojama, jog šalys, nustatydamos apmokėjimo sąlygas, į nurodytus kriterijus atsižvelgė. Tačiau tuo atveju, kai tarp šalių kyla ginčas dėl mokėjimo už suteiktas teisines paslaugas priteisimo, tokį ginčą nagrinėjantis teismas turi patikrinti ne tik susitarimo dėl advokato užmokesčio sąlygos atitiktį Advokatūros įstatymo nuostatoms, bet ir nustatyti, kokia apimtimi yra įvykdytas šalių susitarimas, bei įvertinti, ar konkrečiu atveju advokato užmokestis atitinka ne tik jau pirmiau nurodytus Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje nustatytus kriterijus, bet ir bendruosius teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Nors advokato ir kliento susitarimas dėl užmokesčio dydžio, priklausančio nuo bylos rezultato, yra sutarties laisvės principo įgyvendinimo išraiška, tai savaime nereiškia, kad toks susitarimas, kilus šalių ginčui, negali būti vertinamas atsižvelgiant į pirmiau išvardytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-642/2013; 2016 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-28-421/2016, 22 punktas).
18. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnis 1 dalis). Šioje byloje teismų nustatyta, kad šalys 2013 m. rugsėjo 13 d. sudarė teisinės pagalbos sutartį, kuria ieškovė įsipareigojo teikti atsakovei teisines paslaugas, o atsakovė įsipareigojo mokėti ieškovei 350 Lt (101,37 Eur) be PVM honorarą už vieną valandą teisinių paslaugų.
19. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais motyvais, sutinka su ieškovės argumentu, kad Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo taikytinos ne sprendžiant ginčus tarp kliento ir jo atstovo advokato, bet teismams sprendžiant dėl šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteistinų jos turėtų bylinėjimosi išlaidų dydžio (CPK 98 straipsnis). Vis dėlto atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamoje byloje teismas, mažindamas ieškovei iš atsakovės priteistiną atlyginimo sumą, iš esmės vadovavosi Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje nustatytais kriterijais ir bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, kuriuos taikė ištyręs ir įvertinęs bylos duomenis apie ieškovės suteiktas paslaugas, jos pateiktose ataskaitose nurodytą laiką, skirtą šioms paslaugos suteikti, ir reikalautą atlyginimą. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su ieškovės pozicija, kad advokatų bendrija ir klientas turi teisę laisvai susitarti dėl sutarties sąlygų, tačiau pažymėjo, kad užmokestis už advokato paslaugas turi atitikti protingumo ir Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus kriterijus. Atsižvelgdama į atsakovės už teisines paslaugas pagal sutartį ieškovei jau sumokėtą 18 983,84 Lt (5498,10 Eur) sumą, į ieškovės pradėjimo atstovauti atsakovei byloje momentą, advokatų darbo bei laiko sąnaudas dalyvaujant teismo posėdžiuose, kolegija pažymėjo tai, kad, atsižvelgiant į suteiktų ginčo paslaugų pobūdį, už jas reikalaujamas atlyginimas yra neprotingai didelis, pažeidžiantis bendruosius protingumo standartus.
20. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi pirmiau nurodytomis teisės normomis, reglamentuojančiomis mokėjimą už advokato suteiktas paslaugas, ir kasacinio teismo praktika, sprendžia, jog šiuo konkrečiu atveju apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, taikydamas Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 3 dalį ir CK 1.5 straipsnį, turėjo pagrindą padaryti išvadą, kad ieškovės reikalautas užmokestis už ginčo paslaugų dalį neatitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų, bei atitinkamai jį sumažinti. Dėl to nesutiktina su ieškovės pozicija, kad teismo atliktas užmokesčio už teisines paslaugas vertinimas, vadovaujantis pirmiau nurodytomis įstatymo nuostatomis ir suformuota teismų praktika, reiškia sutarties sąlygų dėl honoraro dydžio keitimą.
21. Atsakovė kasaciniame skunde teigia, kad teismai, pripažinę, jog šalių sudaryta teisinių paslaugų sutartis yra vartojimo sutartis, vadovaudamiesi CK 6.193 straipsnio 4 dalimi, turi visais atvejais sutarties sąlygas aiškinti vartotojų naudai, todėl nagrinėjamu atveju neturi pagrindo priteisti ieškovės reikalaujamo dydžio honoraro.
22. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad visų pirma sutarties sąlygos ginčo atveju turi būti aiškinamos sąžiningai, t. y. objektyviai. Sutarties sąlygoms esant aiškiai suformuluotoms ir neprieštaraujant įstatymui, galimas tik vienas jų išaiškinimo variantas. CK 6.193 straipsnio 4 dalyje nustatyta: „Kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai“. Nurodytoje teisės normoje įtvirtinta palankiausio vartotojui sutarties aiškinimo taisyklė (lot. contra proferentem taisyklė) yra sutarties sąlygų neaiškaus suformulavimo pasekmė – kai abejojama dėl sutarties sąlygų, t. y. jas galima aiškinti keleriopai, šios neaiškios sąlygos aiškinamos ją pasiūliusios šalies nenaudai, vartotojo ar prisijungusios šalies naudai. Nekonstatavus šalims aktualios sutarties sąlygos neaiškumo, taikyti nurodytą taisyklę nėra pagrindo.
23. Nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta, kad teisinių paslaugų sutarties sąlygos dėl užmokesčio už paslaugas būtų suformuluotos neaiškiai ar nesąžiningai, todėl teismai neturėjo pagrindo jas aiškinti kitaip nei jos suformuluotos.
24. Ieškovės argumentai dėl sumos, kurią apeliacinės instancijos teismas konstatavo kaip sumokėtą, paskirstymo ir pagrindo tam buvimo, taip pat atsakovės argumentai, grindžiami byloje nenustatytomis teisinių paslaugų sutarties sudarymo ir vykdymo aplinkybėmis, yra faktinio pobūdžio, todėl kasacinis teismas dėl jų nepasisako (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
25. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad kasacinių skundų argumentais byloje priimtos apeliacinės instancijos teismo nutarties išvadų dėl bylos baigties teisinis pagrįstumas nenuginčytas. Nenustačius teisinio pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį, ji paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

26. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, šalims jų turėtos bylinėjimosi išlaidos paskirstomos proporcingai pagal teismo patenkintų ir atmestų reikalavimų dalis. Šioje byloje netenkinant abiejų šalių kasacinių skundų, joms lieka jų turėtos išlaidos advokatų teisinei pagalbai ir žyminiam mokesčiui. Lygiomis dalimis šalims paskirstytinos 8,30 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš ieškovės advokatų profesinės bendrijos „Jankauskas ir partneriai“ ir atsakovės V. B. po 4,15 Eur (keturis Eur 15 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Valstybei priteista suma mokėtina į išieškotojos Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                          Alė Bukavinienė

Gražina Davidonienė

Vincas Verseckas