Administracinė byla Nr. eA-4145-624/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03992-2017-6

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. I. K. (M. I. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. I. K. (M. I. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas M. I. K. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2017 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-945 (00382) / (15/6-1) 1U-94 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Pakistano islamo Respublikos piliečiui M. I. K. ir jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Pakistano Islamo“ (toliau – ir Sprendimas) bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas nesutiko, kad jo sudaryta santuoka yra fiktyvi, nurodydamas, jog jis dėl savo sutuoktinės 2015 m. sausio 15 d. įstojo ir studijavo Mykolo Romerio universitete. Jo ir sutuoktinės šeimyniniai santykiai yra komplikuoti todėl, kad sutuoktinės motina nepripažįsta pareiškėjo ir nenori įsileisti jo į šeimą, tačiau atsakovas šių aplinkybių nevertino. Pareiškėjo teigimu, vien sutuoktinės motinos teiginių Migracijos departamentui pakako konstatuoti fiktyvią santuoką. Nors pareiškėjas šiuo metu su sutuoktine negyvena, tai dar nereiškia, kad jų santuoka yra fiktyvi: sutuoktine gyvena kartu su jos motina, todėl pareiškėjas, dėl santykių su sutuoktinės motina, ten gyventi negali.
3. Pareiškėjas pažymėjo, jog, kad minėtas faktines aplinkybes ištyrė ir priėmė sprendimą dėl alternatyvių priemonių sulaikymui paskyrimo Švenčionių rajono apylinkės teismas 2016 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. A-478-763/2016, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2016 m. liepos 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-4392-822/2016 ir Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 16 d. sprendime (Teikimas Nr. KV-885-992/2017).
4. Pareiškėjas taip pat nesutiko, kad šiuo atveju egzistuoja nelegalios migracijos grėsmė. Pareiškėjo veiksmai negali suponuoti nelegalios migracijos grėsmės išvados, nes jis nėra pažeidęs nei vieno Lietuvos Respublikos įstatymo, taip pat jis nepažeidė išvykimo termino. Be to, pareiškėjo teigimu, iš ginčijamo Migracijos departamento sprendimo matyti, kad sprendimą įvesti perspėjimą į SIS II sistemą atsakovas priėmė įvertinęs tai, kad užsienietis neišvyko laiku iš Lietuvos, tačiau pareiškėjas negalėjo suprasti ar jam reikia išvykti, ar ne, nes visą laiką jis galėjo laisvai judėti, studijavo, susituokė ir niekas jam šių teisių neapribojo, be to, jis neturi galiojančio dokumento.
5. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Sprendime nenurodyta, kokiu tikslu taikomas privalomas išvykimas, taip pat kokie pagrindai suponuoja galimybę jam taikyti uždraudimą atvykti į Lietuvą. Pareiškėjo nuomone, Sprendimas yra neišsamus, neobjektyvus bei nemotyvuotas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio prasme, nes neišsiaiškintos visos faktinės aplinkybės, byloje nėra duomenų, grindžiančių užsieniečio nelegalios migracijos grėsmę, taip pat nėra pagrindo manyti, kad santuoka yra fiktyvi, todėl nėra duomenų, grindžiančių pareiškėjo prašymo neteisėtumą ar sąlygas, kuriomis būtų galima atsisakyti išduoti leidimą.
6. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 34–41) prašė skundą atmesti.
7. Atsakovas nurodė, kad Migracijos departamentas, įvertinęs patikrinimo metu gautą informaciją, pareiškėjo ir jo sutuoktinės apklausos lapuose esančius neatitikimus, taip pat tai, kad jie nuo pat santuokos sudarymo 2015 m. kovo 25 d. niekada negyveno kartu, nėra įsigiję jokių buities bei namų apyvokos daiktų, neveda bendro ūkio, neturi jokių ilgalaikių teisinių ir finansinių įsipareigojimų, bei vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktais, 2017 m. lapkričio 14 d. priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo nusprendė atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi.
8. Atsakovo teigimu, nagrinėjant pareiškėjo prašymą, buvo nustatytas net ne vienas fiktyvios santuokos veiksnys, numatytas Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, (toliau – ir Aprašas). Šie veiksniai buvo nustatyti remiantis ne vien tik pareiškėjo sutuoktinės motinos paaiškinimais, bet paties pareiškėjo ir jo sutuoktinės apklausos metu gauta informacija (šiuo atveju pareiškėjo sutuoktinės motinos paaiškinimai tik patvirtino Migracijos departamento įtarimus dėl pareiškėjo sudarytos santuokos fiktyvumo). Atsakovo nuomone, nei skunde, nei kartu su skundu pareiškėjas nepateikė jokių duomenų ar dokumentų, galinčių paneigti Migracijos departamento išvadas dėl santuokos fiktyvumo.
9. Migracijos departamentas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad jis galėtų gauti leidimą gyventi kitu (t. y. ne šeimos susijungimo) pagrindu, tokių duomenų nenustatė ir atsakovas. Be to, 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje (toliau – ir Direktyva), taip pat 2009 m. liepos 2 d. Komisijos komunikatas Europos Parlamentui ir Tarybai dėl geresnio direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje nuostatų perkėlimo ir taikymo gairių (KOM(2009) (toliau – ir Komunikatas) pareiškėjo atžvilgiu netaikytini. Pagal Direktyvos 3 straipsnio 1 dalį ji taikoma visiems Europos Sąjungos piliečiams, kurie atvyksta į kitą valstybę narę, kurios piliečiai jie nėra, ir 2 straipsnyje apibrėžtiems jų šeimos nariams, kurie juos lydi arba prisijungia prie jų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo sutuoktinė, Lietuvos Respublikos pilietė, gyvena Lietuvos Respublikoje, dėl ko taikomos ne Europos Sąjungos, o nacionalinių teisės aktų nuostatos, iš jų – ir  Įstatymo 35 straipsnio nuostatos, kad atsisakoma pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka.
10. Skundžiamame Sprendime yra detaliai nurodytos tiek faktinės šio Sprendimo priėmimo aplinkybės, tiek ir teisinis šio Sprendimo priėmimo pagrindas, todėl atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad Sprendimas yra nepagrįstas ir nemotyvuotas. Migracijos departamento vertinimu, skundo teiginiai, kad pareiškėjas nežinojo, jog turi išvykti iš Lietuvos Respublikos, yra neįtikinami. Pareiškėjas žinojo, kad jo atžvilgiu yra priimtas sprendimas įpareigoti jį išvykti iš Lietuvos Respublikos, šį sprendimą skundė teismams, taip pat susipažino ir su teismų sprendimais, todėl turėjo suvokti, kad įsiteisėjus 2015 m. vasario 13 d. sprendimui, privalo jį įvykdyti.
11. Įvertinęs tai, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo taikomas atsisakymas leisti atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus, atsižvelgus į tai, kad jis gali siekti pakartotinai atvykti į kitą Europos Sąjungos valstybę narę ar kitaip kelti nelegalios migracijos grėsmę, Migracijos departamentas nusprendė pareiškėjo duomenis, vadovaujantis Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 „Dėl Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės) 111 punktu, įvesti į Centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS II).

II.

12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 23 d. sprendimu pareiškėjo Muhamedo I. K. skundą atmetė.
13. Dėl atsisakymo išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir pareiškėjo išsiuntimo teismas pažymėjo, kad remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog sutuoktiniai gyvena atskirai, nėra įsigiję jokių buities bei namų apyvokos daiktų, neveda bendro ūkio. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nei teismui, nei atsakovui papildomų įrodymų, paneigiančių santuokos fiktyvumą, pareiškėjas nepateikė. Pareiškėjas tik nurodė, kad Migracijos departamentas patikrinimą atliko formaliai, tačiau, teismo vertinimu, tokių prieštaravimų nepakanka skundžiamo sprendimo ydingumui įrodyti.
14. Teismas pažymėjo, kad atsakovas pagrįstai nustatė, kad yra veiksniai, leidžiantys manyti, kad J. J. ir pareiškėjo santuoka yra fiktyvi, nes susituokus sutuoktiniai negyvena kartu, netvarko bendro ūkio, apie bendravimą iki santuokos pateikė prieštaringus duomenis. Be to, atlikta J. J. motinos apklausa ir aplinkybė, kad ji nežino dukters santuokos sudarymo fakto patvirtino Migracijos departamento Imigracijos skyriaus įtarimus dėl Pakistano Islamo Respublikos piliečio M. I. K. bei J. J. santuokos tikrojo tikslo. Surinkti duomenys patvirtino, kad kilo pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo atvykimo tikslo ir sąlygų, jo siekio kurti šeiminius santykius su Lietuvos Respublikos piliete J. J., todėl teismas sprendė, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje, nes jo tikslas nėra šeiminių ryšių tęstinumas, o savo buvimo Šengeno valstybėse įteisinimas. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai nustatė, kad yra rimtas pagrindas, jog gali kilti minėto užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.
15. Pareiškėjas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė 2017 m. gegužės 16 d., t. y. likus dienai iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo dėl jo prieglobsčio prašymo paskelbimo. Teismas sprendė, kad pareiškėjas žinojo ir turėjo suvokti, kad jo atžvilgiu yra priimtas sprendimas įpareigoti jį išvykti iš Lietuvos Respublikos, šį sprendimą skundė teismams, buvo atstovaujamas kvalifikuotų teisininkų, todėl turėjo suvokti, kad įsiteisėjus 2015 m. vasario 13 d. sprendimui, privalo jį įvykdyti ir išvykti.
16. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju Direktyvos ir Komunikato dalys, kuriose yra kalbama apie fiktyvios santuokos įvertinimą, nėra taikytinos, nes pareiškėjo sutuoktinė, Lietuvos Respublikos pilietė, gyvena Lietuvos Respublikoje, dėl ko atitinkamai taikomos ne Europos Sąjungos, o nacionalinių teisės aktų nuostatos, tarp jų Įstatymo 35 straipsnio nuostatos, kad atsisakoma pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka.
17. Dėl pavedimo Migracijos valdybai vykdyti sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Pakistano Islamo Respubliką teismas, vadovaudamasis Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir išvykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429 „Dėl Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 55.2.4 papunkčiu, nurodė, jog pareiškėjas šiuo metu gyvena Vilniuje, todėl Migracijos departamentas pagrįstai pavedė jo išsiuntimą vykdyti Migracijos valdybai.
18. Dėl uždraudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metu nuo jo išsiuntimo teismas nurodė, kad remiantis Įstatymo 133 straipsnio 2 dalimi bei nenustačius aplinkybių, numatytų Tvarkos 44.3 ir 44.4.2 papunkčiuose, Migracijos departamentas pagrįstai nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus nuo jo išsiuntimo dienos.
19. Įvertinęs tai, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo taikomas atsisakymas leisti atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus, bei atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas gali siekti pakartotinai atvykti į kitą Europos Sąjungos valstybę narę ar kitaip kelti nelegalios migracijos grėsmę, pirmosios instancijos teismas priėjo išvados, kad Migracijos departamentas pagrįstai nusprendė pareiškėjo duomenis, vadovaujantis Taisyklių 111 punktu, įvesti į SIS II.
20. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčijamas Sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, jame išsamiai atskleistas pareiškėjo prašymo pagrįstumo tyrimas, nustatytos faktinės aplinkybės yra tinkamai įvertinos, o pareiškėjui taikomos poveikio priemonės motyvuotos.

III.

21. Pareiškėjas Muhamedas I. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 201 m. kovo 23 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.
22. Pareiškėjas teigia, kad tiek Migracijos departamentas, tiek teismas nepagrįstai vadovavosi J. J. motinos paaiškinimais, nes ji visą laiką buvo nusiteikusi prieš pareiškėją, todėl natūralu, kad atsakymai apie jį buvo neigiami. Pareiškėjas pažymi, jog jis ir jo sutuoktinė naudojasi Europos Sąjungos garantuojama judėjimo laisve, todėl fiktyvios santuokos vertinimas turėtų būti atliekamas pagal Komunikato 4.2 punktą. Pareiškėjo nuomone, atsakovas tinkamai neįsigilino į nagrinėjamų santykių individualumą, pareiškėjo atžvilgiu priėmė nepakankamai pagrįstą sprendimą, neatitinkantį VAĮ 8 straipsnio individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, nepagrįstai padarė išvadą, jog pareiškėjo santuoka yra fiktyvi, todėl ginčijamas atsakovo Sprendimas yra naikintinas.
23. Pareiškėjas nesutinka su atsakovo pozicija, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja nelegalios migracijos grėsmė. Pareiškėjo veiksmai negali suponuoti nelegalios migracijos grėsmės, nes jis nėra pažeidęs nei vieno Lietuvos Respublikos įstatymo, taip pat pareiškėjas nepažeidė išvykimo termino.
24. Sprendimą įvesti perspėjimą į SIS II sistemą atsakovas priėmė įvertinęs tai, kad pareiškėjas laiku neišvyko iš Lietuvos, tačiau jis negalėjo suprasti ar privalo išvykti, ar ne, nes visą laiką galėjo laisvai judėti, studijavo, susituokė ir niekas jam šių teisių neapribojo, be to, jis neturėjo galiojančio dokumento. Analogiškas aplinkybės nurodė ir pirmosios instancijos teismas, tačiau į jas dėmesio neatkreipė. Taikomos ultima ratio priemonės atsakovo sprendime yra visiškai nemotyvuotos ir priimtos neatsižvelgus į faktinių aplinkybių visetą, todėl sprendimas turi būti panaikintas. Sprendime nenurodoma, kokiu tikslu užsieniečiui taikomas privalomas išvykimas, taip pat kokie pagrindai suponuoja galimybę jam taikyti uždraudimą atvykti į Lietuvą.
25. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
26. Migracijos departamentas sutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu ir jame išdėstytais motyvais. Atsakovo vertinimu, teismo sprendimas priimtas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjus visus byloje pateiktus duomenis, padarius nustatytomis aplinkybėmis pagrįstas išvadas.
27. Atsakovas pažymi, jog, nagrinėjant pareiškėjo prašymą, buvo nustatytas ne vienas fiktyvios santuokos veiksnys. Šie veiksniai buvo nustatyti remiantis ne vien tik pareiškėjo sutuoktinės motino paaiškinimais, bet ir paties pareiškėjo bei jo sutuoktinės apklausos metu gauta informacija (šiuo atveju pareiškėjo sutuoktinės motinos paaiškinimai tik patvirtino Migracijos departamento įtarimus dėl pareiškėjo sudarytos santuokos fiktyvumo). Skundo deklaratyvūs teiginiai, kad pareiškėjo sutuoktinės motina yra nusiteikusi prieš pareiškėją, Migracijos departamento vertinimu, nėra pakankami šioms aplinkybėms pagrįsti bei išvadai dėl sudarytos santuokos fiktyvumo paneigti. Taip pat atsakovas atkreipia dėmesį, kad skunde nurodyt Europos Sąjungos teisės aktai bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nagrinėjamoje byloje nėra aktualūs ir nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą Sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu.
28. Migracijos departamentas nesutinka su pareiškėjo teiginiu, jog atsakovas neturėjo pagrindo atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1dalies 12 punkto pagrindu. Migracijos departamento vertinimu, vien tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panaikino Migracijos departamento sprendimą vienoje byloje, savaime nereiškia, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje Migracijos departamentas neturėjo pagrindo takyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktą. Nagrinėjamoje byloje išvadą dėl pareiškėjo keliamos nelegalios migracijos grėsmės patvirtino su pareiškėjo buvimu Lietuvos Respublikoje susijusių duomenų visuma. Pirmiausia, ginčijamu Sprendimu buvo nustatyta, kad pareiškėjo sudaryta santuoka yra fiktyvi, t. y. ši santuoka buvo sudaryta ne dėl šeimyninių tikslų, o siekiant pareiškėjui gauti leidimą laikinai gyventi ir naudotis jo sureikiamomis teisėmis.
29. Vidaus reikalų ministerijos informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjo ir J. J. santuoka nutraukta 2018 m. balandžio 11 d.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

30. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2017 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. (15/4-1) 3I-945 (00382) / (15/6-1) 1U-94 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Pakistano islamo Respublikos piliečiui M. I. K. ir jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Pakistano Islamo“ teisėtumo ir pagrįstumo.
31. Bylos duomenimis, Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo 2017 m. gegužės 16 d. pateiktą prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu, 2017 m. lapkričio 14 d. priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo nusprendė: atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi; išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Pakistano Islamo Respubliką; pavesti Migracijos valdybai vykdyti sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Pakistano Islamo Respubliką; uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į SIS II perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį vieneriems metams nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
32. Pareiškėjo skundą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad bylos duomenų visuma patvirtina ginčijamame Migracijos departamento sprendime, kuris atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, nurodytų pagrindų – santuokos, kurią pareiškėjas sudarė su Lietuvos Respublikos piliete, fiktyvumą ir pareiškėjo keliamą nelegalios migracijos grėsmę – buvimą, teisėtai ir pagrįstai nusprendė netenkinti pareiškėjo prašymo išduoti jam leidimą laikinai gyventi, išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, pavedant tai vykdyti Migracijos valdybai, uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus ir įvesti į SIS II perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį vieneriems metams, skundžiamu 2018 m. kovo 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. 
33. Pareiškėjas, grįsdamas apeliaciniame skunde nurodytą reikalavimą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą tenkinti, teigia, kad teismas, pritaręs ginčijamo atsakovo Sprendimo motyvacijai dėl santuokos fiktyvumo ir pareiškėjo keliamos nelegalios migracijos grėsmės, nesiekė išsiaiškinti objektyvios tiesos, tinkamai neįvertino situacijos ir nesivadovavo aktualia teismų praktika, tinkamai neįvertino atsakovo Sprendimo dalies, sijusios su uždraudimu pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvesti į SIS II perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį, teisėtumo ir pagrįstumo.
34. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pateikto apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
35. Patikrinęs bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektais, apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindų keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą: teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Taigi, pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.
36. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, susijusių su išvados apie jo sudarytos santuokos fiktyvumą, tarp jų – ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalis 2 punkte numatyto pagrindo atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi buvimo, nepagrįstumu, pažymėtina, kad tokia išvada padaryta įvertinus veiksnius, leidžiantys manyti, kad J. J. ir M. I. K. santuoka yra fiktyvi – sutuoktiniai, kurių santuoka sudaryta 2015 m. kovo 25 d., negyvena kartu (Aprašo 91.1 papunktis), netvarko bendro ūkio (Aprašo 91.2 papunktis), apie bendravimą iki santuokos bei apie kitas su jais susijusias aplinkybes pateikia prieštaringus duomenis (Aprašo 91.4 papunktis), pareiškėjo sutuoktinės J. J. motina nežinojo dukters santuokos sudarymo fakto, J. J. negalėjo logiškai paaiškinti pavardės nekeitimo po santuokos sudarymo (Aprašo 91.8 papunktis), pareiškėjas procesiniuose dokumentuose jokių įrodymų, pagrindžiančių atsakovo išvados dėl jo sudarytos santuokos fiktyvumo nepagrįstumą, nenurodė ir nepateikė. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog J. J. motina, kuri apklausos metu nurodė nežinojusi apie dukros santuoką su pareiškėju, nepripažįsta pareiškėjo, „nenori įsileisti jo į šeimą“, siekia visais būdais išardyti santuoką, nebuvo nurodyta pareiškėjo prašymo Migracijos departamente nagrinėjimo metu, jokių ją patvirtinančių įrodymų bei su ja susijusių prašymų pareiškėjas nenurodė bei nepateikė ir ginčo nagrinėjimo teisme metu, todėl pareiškėjo teiginiai, kad teismas nesiekė išsiaiškinti objektyvios tiesos, nėra pagrįsti: įrodymus, patvirtinančius jų procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, nurodo ir pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai (ABTĮ 24 str. 2 d. 7 p., 71 str., 56 str. 4 d.).
37. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, jog Lietuvos vyriausiasio administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad santuoka negali būti laikoma fiktyvi vien dėl to, kad ji suteikia imigracijos privalumą arba bet kokį kitą privalumą, taip pat kad negali likti pagrįstų abejonių dėl konkrečios santuokos fiktyvumo, pažymėtina, kad, įvertinus atsakovo įvardytus veiksnius, leidžiančius manyti, kad pareiškėjo su Lietuvos Respublikos piliete sudaryta santuoka yra fiktyvi, aplinkybė, kad santuoka suteikia pareiškėjui imigracijos privalumą, vertinta tik duomenų, tarp jų – kad pareiškėjas ir kitais, pirmosios instancijos teisme išsamiai aptartais, pagrindais stengėsi gauti leidimą leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, visumoje, kas sudaro pagrindą neabejoti išvados apie pareiškėjo santuokos fiktyvumą pagrįstumu.
38. Pažymėtina, fiktyvi santuoka – Lietuvos Respublikos piliečio arba teisėtai Lietuvos Respublikoje gyvenančio užsieniečio ir užsieniečio, kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, santuoka, kai ji sudaroma siekiant gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ir nesiekiant sukurti Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytų kitų santuokos teisinių pasekmių (Įstatymo 2 str. 62 d.). Ginčo atveju, konstatavus, kad yra rimtas pagrindas manyti, kad pareiškėjo sudaryta santuoka yra fiktyvi, t. y. sudaryta siekiant gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ir su pareiškėjo atvykimu į Lietuvos Respubliką bei buvimu čia susijusias aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, kad Migracijos departamentas pagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkte numatyti pagrindu, t. y. esant rimtam pagrindui manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.
39. Ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojusios redakcijos Įstatymo 133 straipsnio 2 dalis (2011 m. gruodžio 8 d. įstatymo Nr. XI-1786 redakcija) nustatė, kad užsieniečiui, kuris savanoriškai išvyko iš Lietuvos Respublikos ir turi neįvykdytų prievolių Lietuvos Respublikai arba piktnaudžiauja savanoriško išvykimo iš Lietuvos Respublikos galimybe ar buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nenurodė argumentų, pagrindžiančių pirmosios instancijos teismo išvados dėl atsakovo Sprendimo išsiųsti pareiškėją Įstatymo 126 straipsnio 1 dalis 1 punkte numatytu pagrindu (užsienietis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos) teisėtumo, taip pat nustatyto draudimo termino pagrįstumo, ydingumą.
40. Įstatymo 133 straipsnio 4 ir 5 dalys (2011 m. gruodžio 8 d. įstatymo Nr. XI-1786 redakcija) nustatė, kad užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo centrinei Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas.
41. Ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojusios redakcijos Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436, 111 punktas nustatė, duomenys iš sąrašo teikiami C. SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus. SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalis nustato, kad duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu. Skundai dėl šių sprendimų nagrinėjami nacionaliniuose teisės aktuose nustatyta tvarka. SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalis nustato, kad perspėjimas taip pat gali būti įvestas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas tuo, kad trečiosios šalies piliečiui buvo taikyta tokia priemonė kaip išsiuntimas ar atsisakymas leisti atvykti, kuri nebuvo atšaukta ar sustabdyta ir apima arba taikoma kartu su neįleidimu atvykus, o atitinkamais atvejais – draudimu apsigyventi – remiantis tuo, kad buvo nesilaikoma nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių atvykimą ar apsigyvenimą.
42. Taigi, nors atsakovo Sprendimas, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ir kurio pagrindu pareiškėjo duomenys įrašyti į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašą, savaime neįpareigoja Migracijos departamento pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį šių duomenų teikti į C. SIS, įvertinus pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką aplinkybes ir buvimo čia ilgą laiką priežastis, atisakymo suteikti leidimą laikinai gyventi  pagrindus, atsakovo sprendimas teikti duomenis apie sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką į C. SIS SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalyje numatyti pagrindu yra pagrįstas.  
43. Kadangi apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. I. K. (M. I. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Arūnas Dirvonas

              Ramūnas Gadliauskas

              Ramutė Ruškytė