Baudžiamoji byla Nr. 2K-535/2011
Teisminio proceso Nr. 1-50-2-00010-2009-0
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.14.5.2.(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. lapkričio 29 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Vytauto Piesliako,
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 29 d. nuosprendžio.
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio 29 d. nuosprendžiu D. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau-BK) 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams dešimčiai mėnesių, bausmę atliekant pataisos namuose.
Iš D. J. civiliniam ieškovui ŽŪB „P“ priteista 131 192,59 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 7000 Lt proceso išlaidoms apmokėti. Taip pat iš D. J. valstybei priteista 53,80 Lt proceso išlaidoms padengti.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 29 d. nuosprendžiu Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio 29 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis: D. J. pagal BK 182 straipsnio 2 d. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
ŽŪB „P“ civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria iš D. J. išieškota 7000 Lt ŽŪB „P“ ir 53,80 Lt proceso išlaidų valstybei.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,
n u s t a t ė:
Pirmosios instancijos teismas D. J. nuteisė už tai, kad jis, būdamas UAB „V“ direktoriumi, 2008 m. spalio mėnesį 18 - 20 d. laikotarpiu, Panevėžio rajone, Pakaušių kaime, neturėdamas raštiško leidimo iš lizingo bendrovės UAB „Swenbank lizingas“ (buvusi UAB „Hansa lizingas“) parduoti transporto priemonę bei priekabą, nurodydamas UAB „Panevėžio fonas“ vyr. buhalterei N. R. įrašyti į 2008 m. spalio 20 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kad „turtas nėra įkeistas, jo disponavimas, valdymas ar naudojimas nėra apribotas, trečiųjų asmenų pretenzijų dėl turto nėra“, nutylėdamas, kad transporto priemonė ir priekaba priklauso lizingo bendrovei, meluodamas Akmenės rajono „P“ žemės ūkio bendrovės darbuotojams R. K., M. R. ir A. G., kad parduodama transporto priemonė ir priekaba priklauso UAB „V“, pardavė Akmenės rajono ŽŪB „P“ UAB „Swenbank lizingas“ (buvusi UAB „Hansa lizingas“) priklausančius automobilį „Scania CR19“ (identifikacijos Nr. VLUR4X20009026878) (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) bei priekabą „Stas A27/FKAA“ (identifikacijos Nr. YA9RALK2798116015) (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir taip apgaule UAB „V“ naudai įgijo svetimą Akmenės rajono ŽŪB „P“ priklausantį didelės vertės turtą – pinigus – 131 192,59 Lt.
Apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Teismas tokią savo išvadą motyvavo tuo, kad D. J. prieš pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą neturėjo išankstinės tyčios apgaule pasisavinti svetimo turto. Teisėjų kolegijos nuomone, D. J. veiksmai – automobilio su priekaba pardavimas ŽŪB „P“ ir neteisingas automobilio savininko nurodymas sutartyje - buvo nulemti jo lengvabūdiško požiūrio į sutarties sudarymo tvarką, nesugebėjimo įvertinti savo veiksmų padarinių, be to, teismas pažymėjo, kad tam įtakos turėjo ir nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės lizingo bendrovėje. Visa tai tik rodo, kad D. J. neturėjo išankstinio plano nevykdyti pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų ir apgaule užvaldyti svetimo turto. Teismas padarė išvadą, kad, nenustačius apgaulės fakto, veikos negalima pripažinti sukčiavimu, nes tai laikytina netinkamu sutartinių pareigų vykdymu, sukeliančiu civilinę atsakomybę.
Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas kasaciniu skundu prašo teismą panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 29 d. nuosprendį ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio 29 d. nuosprendį.
Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą, nes išteisinamąjį nuosprendį parėmė ne surinktais ir patikrintais įrodymais, o šališkomis išvadomis, prielaidomis, vertinimais. Prokuroras nurodo, kad UAB „V“ disponavimas automobiliu „Scania CR19“ ir priekaba „Stas A27/FKAA“ yra apribotas pagal lizingo sutarties sąlygas, ir nors apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad D. J. atliko paruošiamuosius veiksmus, būtinus gauti sutikimą iš lizingo bendrovės kredito komiteto parduoti automobilį ir priekabą, tačiau, kaip matyti iš UAB „Swedbank lizingas“ (buvusi UAB „Hansa lizingas“) 2009 m. gegužės 26 d. rašto Nr. 2557, UAB „V“ nėra kreipusis į UAB „Swedbank lizingas“ (buvusi UAB „Hansa lizingas“) su prašymu leisti išsipirkti kažkurią naudojamo turto dalį. Tai tik patvirtina, kad UAB „V“ nesikreipė į lizingo bendrovę leidimo parduoti automobilio „Scania CR19“ ar priekabos „Stas A27/FKAA“. Be to, iš liudytojos N. R. apklausos protokolų matyti, kad ji tokių parodymų taip pat nėra davusi. Pirkimo pardavimo sutartyje, sudarytoje 2008 m. spalio 20 d., nurodyta, kad automobilis „Scania CR19“ parduodamas už 131 192,59 Lt, o ši suma įvardijama kaip avansinis mokėjimas, pažymima, kad parduodamas turtas nėra įkeistas, jo disponavimas, valdymas ar naudojimas neapribotas, nėra trečiųjų asmenų pretenzijų dėl turto. Tą pačią dieną užfiksuoti mokėjimai, iš kurių matyti, kad ŽŪB „P“ pervedė sutartyje nurodytą sumą už automobilį „Scania CR19“. Kitą dieną 2008 m. spalio 21 d. iš mokėjimo nurodymo matyti, kad UAB „V“ atliko įvairius mokėjimus UAB „Swenbank lizingas“ (buvusi UAB „Hansa lizingas“) pagal sutartis Nr. LT087120, LT077120. Taigi net gautus iš ŽŪB „P“ pinigus D. J. pervedė skoloms pagal kitas lizingo sutartis dengti, o ne turėdamas tikslą išpirkti parduodamą automobilį „Scania CR19“ ir priekabą „Stas A27/FKAA“, o tai, prokuroro manymu, atskleidžia jo tyčią apgaulės būdu įgyti ŽŪB „P“ pinigus ir juos panaudoti savo ekonominėms problemoms spręsti.
Skunde pažymima, kad liudytoja N. R. - UAB „V“ buhalterė pirmosios instancijos teisme parodė, jog surašydama automobilio ir priekabos pirkimo-pardavimo sutartį ji patikėjusi D. J. žodžiais, kad leidimas parduoti automobilį yra gautas, tokius parodymus ji patvirtino ir apeliacinės instancijos teisme. Tokie parodymai, prokuroro manymu, atskleidžia D. J. veiksmų tyčią apgauti ŽŪB „P“, nes neturėdamas leidimo turto pardavimui jis siekdamas, kad apie tai nesužinotų įmonės atstovai, apgavo savo buhalterę, dėl to ji į pirkimo-pardavimo sutartį įrašė melagingas žinias. Prokuroro teigimu, D. J. žinojo apie lizingu įsigyto turto pardavimo tvarką ir jos nesilaikė, tą patvirtino liudytojai A. G. ir V. B.. D. J. teiginius, kad jis turėjo leidimą parduoti automobilį ir priekabą, paneigė šių liudytojų parodymai, pagal kuriuos akivaizdu, jog leidimus parduoti lizingu įgytą turtą galėjo suteikti tik kredito komitetas savo sprendimu, kai įmonė visiškai atsiskaito už lizingu įgytą turtą. Liudytojai R. K., A. G.. M. R. patvirtino, kad D. J., nei atvykus apžiūrėti automobilio ir priekabos, nei sudarant ir pasirašant pirkimo pardavimo sutartį, nepasakė jiems, kam nuosavybės teise priklauso parduodamas automobilis ir priekaba. Visų šių byloje esančių įrodymų visuma, prokuroro teigimu, patvirtina, kad D. J. turėjo sumanymą UAB „V“ naudai apgaule įgyti svetimą turtą. Jis suprato, kad sutartyje nurodyti punktai, jog automobilio disponavimas, valdymas ar naudojimas nėra apribotas, trečiųjų asmenų pretenzijų dėl turto nėra, yra neatitinkantys tikrovės ir klaidinantys pirkėją. Iš to galima daryti išvada, kad D. J. veikė tiesiogine tyčia, siekdamas apgauti ŽŪB „P“, nes esminės informacijos nutylėjimas, kad automobilis priklauso UAB „Swenbank lizingas“ (buvusi UAB „Hansa lizingas“), o ne UAB „V“, buhalterės N. R. suklaidinimas, rengiančios pirkimo-pardavimo sutartį, kad yra gautas leidimas parduoti turtą, lėmė ŽŪB „P“ apsisprendimą dėl automobilio ir priekabos pirkimo. Taip D. J. apgaule UAB „V“ naudai įgijo svetimą didelės vertės turtą. Be to, prokuroras atkreipia dėmesį ir į tai, kad po sutarties sudarymo ir įvykdymo D. J. nors ir nesistengė apsunkinti nei savo, nei įmonės duomenų nustatymo, nei pirkimo-pardavimo sutarties įrodinėjimo, tačiau padarė viską, kad ŽŪB „P“ pervesti pinigai kuo greičiau dingtų iš UAB „V“ banko sąskaitos, bei įvairiais neįgyvendintais pažadais toliau klaidino ŽŪB „P“, taip užkirsdamas jiems kelią apginti savo interesus civilinio proceso tvarka.
Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinis skundas netenkintinas
Dėl BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties
Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį sukčiavimas yra svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas arba jos panaikinimas savo ar kitų naudai panaudojant apgaulę. Sukčiavimą kaip nusikalstamą veiką įstatyme apibūdina dvi veikos: apgaulės panaudojimas ir neteisėtas svetimo turto įgijimas. Sukčiavimo sudėtis yra materiali. Taigi nusikaltimas yra baigtas, kai nukentėjusysis dėl panaudotos apgaulės suklaidintas netenka turto ar teisės į turtą, negaudamas už jį tolygaus ekvivalento, o kaltininkas jį neteisėtai užvaldo, paverčia savo ar kitų trečiųjų asmenų nuosavybe.
Esminis sukčiavimo kaip nusikaltimo nuosavybei požymis, skiriantis jį nuo kitų nusikaltimų ir teisės pažeidimų bei darantis jį neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, ar asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną sprendimą, siekiant įgyti (užvaldyti) svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengti turtinės prievolės arba ją panaikinti. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto ar turtinės teisės į jį įgijimo, turtinės prievolės išvengimo arba jos panaikinimo būdas. Apgaulė – tai turto savininko, teisėto valdytojo, asmens, kurio žinioje yra turtas, ar asmens, turinčio teisę priimti privalomus vykdyti sprendimus, suklaidinimas dėl kaltininko turimos tariamos teisės į turtą, taip pat teisės disponuoti turtu, ir tokiu būdu „privertimas“ jį perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui arba konstatuoti tokią teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis 2K-620/2010). Turto savininkas ar valdytojas gali būti kaltininko suklaidinamas įvairiais būdais. Tačiau visų jų esmė apsunkinti asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą arba padaryti problemišką pažeistos teisės atkūrimą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apgaulė sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys 2K-851-2001; 2K-387-2009; 2K-538-2010). Paprastai toks suklaidinimas daromas pateikiant suklastotus dokumentus, liudijančius teisę į turtą, arba tikri kaltininko ketinimai maskuojami suklaidinant dėl esminių sutarties aplinkybių ar asmens identifikacinių duomenų, siekiant apsunkinti sutarties vykdymą ar asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą. Taip suklaidintas nukentėjusysis perduoda turtą kito asmens laikinam valdymui, naudojimui ar nuosavybei ir tikisi, kad turtą gavęs asmuo vykdys tam tikrus įsipareigojimus turtui ar sugrąžins teisėtam turto savininkui ar valdytojui perduoto turto vertę atitinkančią pinigų sumą, ar perduos tokios pat vertės daiktą. Tačiau jei turtą gavęs asmuo neketina vykdyti savo įsipareigojimų, o dėl jo padarytos apgaulės, pažeistos teisės atstatymas objektyviai tampa problemiškas, kyla padarytos veikos baudžiamojo teisinio vertinimo klausimas.
Svetimas, t. y. kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis turtas, gali būti įgyjamas ir tapti kito asmens nuosavybe taip pat civilinių sutarčių, tarp jų ir pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu. Tačiau civilinių sutarčių pagrindu nuosavybės teisė įgyjama teisėtai, t. y. sutarties sudarymo momentu šalims išreiškus savo tikrą valią. Perduodant turtą nuosavybėn pagal civilinę pirkimo–pardavimo sutartį, viena sutarties šalis - pirkėjas tikisi, kad pardavėjas yra teisėtas turto savininkas ar valdytojas ir turi teisę disponuoti turtu, todėl sumoka pinigus pardavėjui, o pardavėjas tikisi iš pirkėjo gauti parduodamo turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Jei sutarties sąlygos nevykdomos, įstatymai numato tam tikras teisines pasekmes. Civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei vienai iš sutarties šalių nepadaroma žala arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis. Sutarties šalys turi teisę kreiptis į teismą su civiliniu ieškiniu. Tam, kad tokią veiką būtų galima laikyti nusikaltimu, nepakanka vien neteisingų duomenų į pirkimo–pardavimo sutartį įrašymo ar sutarties sąlygų nevykdymo. Baudžiamajai atsakomybei reikia tokios apgaulės, kuri esmingai apsunkintų pažeistos teisės atstatymą civilinio proceso tvarka. Jei nukentėjusiajam padaroma žala pagal pirkimo–pardavimo sutartį, reikia nustatyti, kad kaltininkas visai neketino perduoti turto pirkėjo nuosavybei ar perdavė ne tos kokybės ir kiekybės turtą, dėl kurio buvo susitarta arba turto valdytojas neturėjo teisės disponuoti turtu. Be to, visa tai lydima veiksmų (apgaulės), kurie apsunkina pažeistos teisės atstatymą civilinio proceso tvarka. Pateikdamas suklastotus dokumentus arba į tikrus dokumentus (pirkimo–pardavimo sutartį) įrašydamas netikrus duomenis (pateikdamas netikrus duomenis apie save, gyvenamąją ar darbo vietą arba kitokius duomenis, apsunkinančius jo identifikavimą, arba duomenis apie turto priklausomybę) kaltininkas ne tik suklaidina turto savininką ar valdytoją dėl savo ketinimų iš esmės paveikdamas asmens apsisprendimą, bet ir apsunkina pažeistos teisės atstatymą civilinio proceso tvarka, be kriminalinės justicijos įsikišimo. Būtent tai jo padarytą veiką daro nusikalstama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-329-2011).
Pažymėtina, kad sukčiavimas yra tyčinis nusikaltimas. Veikai kvalifikuoti kaip sukčiavimui nepakanka apgaulės nustatymo bei turto užvaldymo fakto, nepaliekant nukentėjusiajam tolygaus užvaldytam turto piniginio ar daiktinio ekvivalento. Ne mažiau svarbūs nusikaltimo subjektyvieji požymiai, visų pirma kaltė, pasireiškianti tyčia. Kaltininkas suvokia, kad turtas įgyjamas neteisėtai, panaudojant apgaulę ir turto savininkas dėl to patirs turtinės žalos, numato tokius padarinius ir jų nori. Sukčiavimo sudėtis reikalauja, kad tyčia neatlygintinai užvaldyti svetimą turtą turi susiformuoti iš anksto, t. y. iki turto ar teisės į turtą įgijimo momento. Jau pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo momentu asmens tyčia turi būti nukreipta neteisėtai užvaldyti turtą ar įgyti teisę į jį, padarant turto savininkui turtinę žalą. Todėl ne mažiau svarbu nustatyti ne tik apgaulės faktą, bet ir apgaulės subjektyvų suvokimą bei turtinės žalos padarymo nukentėjusiajam suvokimą. Veikai kvalifikuoti kaip sukčiavimui būtina įrodyti, kad dėl apgaulės kaltininkas neteisėtai įgys turtą. Kaltininko susiformavusią tyčią apgaule užvaldyti svetimą turtą, jo ketinimus turi patvirtinti bylos medžiaga.
Šioje byloje nustatyta, kad susidarius sunkiai ekonominei situacijai įmonėje UAB „V“ buvo nuspręsta atsisakyti dalies turto, kurį įmonė turėjo pagal lizingo sutartis. Vienas tokių turto objektų buvo automobilis ”Scania CR19“ (identifikacijos Nr. VLUR4X20009026878) (toliau nutartyje - „Scania“) su priekaba „Stas A27/FKAA“ (identifikacijos Nr. YA9RALK2798116015) (toliau nutartyje - „Stas“), kuriuos įmonė įgijo sudariusi lizingo sutartį su lizingo bendrove UAB „Swedbank lizingas“ (buvusi UAB „Hansa lizingas“). Žinodamas, kad tokį automobilį galima parduoti tik gavus banko leidimą, išteisintasis D. J. dėl to bendravo su lizingo bendrovės atstovu A. G.. Prieštaravimų dėl automobilio pardavimo iš banko atstovo jis negavo. Be to, pasak įmonės buhalterės, į banką buvo išsiųstas prašymas leisti parduoti automobilį. Tačiau, nesulaukęs oficialaus banko atsakymo, D. J. ėmė ieškoti pirkėjo ir davė skelbimą į laikraštį. Į skelbimą atsiliepė ŽUB „P“ atstovai. 2008 m. spalio 18 d. atvykus apžiūrėti automobilio, D. J. nepasakė pirkėjams, kad parduodamos prekės priklauso bankui ir kad nėra gautas iš banko leidimas parduoti šį automobilį. Jis tik pasakė, kad parduoda, nes reikia atsiskaityti su banku. Susitarus dėl kainos, D. J. paprašė įmonės buhalterės parengti automobilio ir priekabos pirkimo–pardavimo sutartį; 2008 m. spalio 20 d. dieną ji buvo parengta. Kadangi D. J. nedavė buhalterei specialių nurodymų dėl automobilio savininko ir įmonės teisės disponuoti automobiliu įrašymo į rengiamą sutartį, buhalterė parengė sutartį pasinaudodama šablonu, įrašydama į jį prekės pavadinimą, kainą ir kitus būtinus rekvizitus. Parduodant automobilį D. J. nedalyvavo, jį perdavė kitas įmonės darbuotojas – A. Č.. Prieš atsiimdami automobilį ir priekabą pirkėjai pervedė sutartą sumą 131 192,59 Lt į įmonės UAB „V“ sąskaitą. Būtent atsiimdami automobilį, apžiūrėdami dokumentus, pirkėjai pamatė, kad automobilis priklauso ne įmonei, o lizingo bendrovei. Susisiekus su D. J., šis pasakė, kad reikia keletą dienų palaukti, kol bus gautas leidimas iš banko. Tačiau po kelių savaičių paaiškėjo, kad banko darbuotojas A.G., su kuriuo bendravo D. J., buvo atleistas iš darbo ir į jo vietą atėjo kitas darbuotojas. Galų gale bankas atsisakė duoti leidimą automobilio „Scania“ ir priekabos „Stas“ pardavimui. ŽUB „P ‘ turėjo iš naujo sudaryti sutartį su lizingo bendrove ir mokėti pinigus už automobilį „Scania“, nors už jį jau sumokėjo UAB „V“. Savo ruožtu UAB „V“ gavusi iš ŽUB „P ‘ įmoką už perleistą automobilį, per dvi dienas –spalio 21 d. ir spalio 22 d. pervedė į UAB „Swedbank lizingas“ (buvusi UAB „Hansa lizingas“) atitinkamai 42 500 Lt ir 47 564 Lt, o iki 2008 m. lapkričio 28 d. pagal lizingo sutartis lizingo bendrovei pervedė iš viso 158 662,74 Lt (t. 2, b. l. 56-57).
Iš bylos aplinkybių konstatuotina, kad D. J., vesdamas derybas dėl automobilio ir priekabos pardavimo su ŽUB „P“ atstovais, nepateikė jiems informacijos, kad automobilis ir priekaba yra ne UAB „V“ o UAB „Swedbank lizingas“ (buvusi UAB „Hansa lizingas“) nuosavybė. Šie duomenys nebuvo įrašyti ir į pirkimo-pardavimo sutartį. Šia prasme D. J., prieš gaudamas pinigus iš ŽUB „P“, suklaidino šios bendrovės direktorę dėl parduodamo automobilio priklausomybės ir D. J. teisės jį parduoti, o tai lėmė pirkėjų apsisprendimą pervesti pinigus už automobilį ir priekabą į UAB „V“ sąskaitą. Taigi pirkėjai (ŽUB „P“) buvo apgauti dėl automobilio ir priekabos priklausomybės UAB „V“ ir D. J. teisės disponuoti turtu. Iš bylos medžiagos sunku pasakyti, ar tokia apgaulė buvo esminė, nulėmusi pirkėjų apsisprendimą pirkti automobilį ir priekabą. To teismai nesiaiškino. Tačiau, pažymėtina, kad automobilio perdavimo ŽUB „P“ atstovams metu, pamatę, kam priklauso automobilis ir kokios perspektyvos jį išlaikyti kaip savo nuosavybę, pirkėjai kategoriškai nepareikalavo nutraukti sutarties, grąžinti įmokėtus pinigus ir automobilio su priekaba UAB „V“ negrąžino. Priešingai, kaip galima spręsti iš ŽUB „P” atstovų parodymų, jie jį laikė, remontavo ir į remontą įdėjo savo pinigus. Taigi iš bylos aplinkybių sunku vienareikšmiai teigti, ar D. J. padaryta apgaulė buvo esminė pirkėjų apsisprendimui.
Kaip jau minėta, po sutarties sudarymo sutartyje numatyta pinigų suma buvo pervesta į UAB „V“ įmonės sąskaitą, o automobilis su priekaba buvo perduotas ŽUB „P“ atstovų nuosavybei. UAB „V“ didelė pervestų pinigų dalis, tiek kiek leido įmonės ekonominė situacija (nes įmonės sąskaita buvo areštuota ir įmonė galėjo disponuoti tik ta pinigų suma, kuri viršijo areštuoto turto dydį), iš karto buvo pervesti į UAB „Swedbank lizingas“ (buvusi UAB „Hansa lizingas“) sąskaitą. Taigi nenustatyta, kad jie būtų D. J. ar UAB „V“ pasisavinti. Tai, kad lizingo bendrovė pervestus iš UAB „V“ pinigus įskaitė kaip įmoką ne už šį, o už kitus UAB „V“ įpareigojimus, negali būti inkriminuota išteisintajam kaip sukčiavimo nusikaltimas, nes tai buvo padaryta nepriklausomai nuo jo valios.
Kad tokią veiką būtų galima laikyti nusikaltimu, nepakanka vien neteisingų duomenų įrašymo į pirkimo–pardavimo sutartį ar sutarties sąlygų nevykdymo. Būtina nustatyti, kad dėl apgaulės esmingai apsunkintas pažeistų teisių atstatymas civilinio proceso tvarka. Byloje nustatyta, kad D. J. nesuklaidino pirkėjų nei dėl savo asmenybės, nei dėl automobilio valdytojo - UAB „V“. Jis suklaidino pirkėjus tik dėl automobilio priklausomybės ir UAB „V“ teisės juo disponuoti. Taigi D. J. veiksmai neapsunkino ŽUB „P“ nustatyti atsakovo duomenis, jei jie nuspręstų kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka dėl žalos atlyginimo. Kolegija laiko, kad tai, jog UAB „V“ pretenzijos pareiškimo momentu neturėjo pakankamai turto padarytą žalą atlyginti, nulemta ne išteisintojo nusikalstamais veiksmais, o sudėtinga ekonomine situacija, kuri 2008 m. rudenį staiga kilo ne tik šioje bendrovėje, bet ir Lietuvos bei viso pasaulio ekonomikoje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose (BK 274 ir 275 straipsniai)" 18 punkte aiškinama, kad paskolos gavėjo veika neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, jeigu teisėtai gauta paskola negrąžinama dėl nepasisekusio verslo ar kitų priežasčių, nepriklaususių nuo jo valios, neturėjus išankstinio tikslo paskolos negrąžinti.
Kaip jau buvo minėta, sukčiavimas yra tyčinis nusikaltimas. Kaltininkas suvokia, kad turtas įgyjamas neteisėtai, panaudojant apgaulę, ir kad turto savininkas dėl to patirs turtinės žalos, numato tokius padarinius ir jų nori. Sukčiavimo sudėtis reikalauja, kad tyčia neatlygintinai užvaldyti svetimą turtą susiformuotų iš anksto, t. y. iki turto ar teisės į turtą įgijimo momento. Apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad bylos aplinkybės rodo, jog D. J. neturėjo išankstinio plano nevykdyti pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų ir apgaule užvaldyti ŽŪB „P“ priklausančio turto, o siekė įvykdyti savo vadovaujamos bendrovės finansinius įsipareigojimus lizingo bendrovei, ir jie buvo vykdomi. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad: „D. J. veiksmai – automobilio su priekaba pardavimas ŽŪB „P“ ir neteisingas automobilio savininko nurodymas sutartyje, buvo sąlygoti jo lengvabūdiško požiūrio į sutarties sudarymo tvarką, nesugebėjimo įvertinti savo veiksmų pasekmių. Tai, kad apeliantas iki galo neįvykdė lizingo bendrovės nustatytos šiai bendrovei priklausančio automobilio įsigijimo savo vadovaujamos bendrovės nuosavybėn tvarkos, iš dalies lėmė ir jam nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės, iš UAB „Swedbank lizingas“ atleidus jo darbuotoją A. G.. Šios aplinkybės rodo, kad apeliantas neturėjo išankstinio plano nevykdyti pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų ir apgaule užvaldyti ŽŪB priklausantį turtą“.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Dalia Bajerčiūtė
Tomas Šeškauskas
Vytautas Piesliakas