Civilinė byla Nr. 3K-3-221/2010
Procesinio sprendimo kategorija
50.11.4
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010
m. gegužės 18 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Algio Norkūno (pranešėjas), Antano Simniškio ir Janinos Stripeikienės
(kolegijos pirmininkė),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje
išnagrinėjo civilinę bylą pagal Valstybės saugumo departamento kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 4 d. nutarties
civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybės saugumo departamento ieškinį
atsakovams V. Š., J. Š., S. Š., G. Š. dėl iškeldinimo iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų, dalyvaujant
išvadą teikiančiai institucijai – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
Socialinių reikalų departamento Vaikų teisių apsaugos skyriui.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje nagrinėjamas
ginčas kilęs dėl buvusio saugumo darbuotojo iškeldinimo iš tarnybinių
gyvenamųjų patalpų.
Ieškovas kreipėsi į teismą
prašydamas iškeldinti atsakovus iš Lietuvos Respublikos valstybės saugumo
departamento (toliau – VSD) tarnybinių patalpų. Jis nurodė, kad atsakovui VSD 1998
m. gegužės 12 d. įsakymu buvo paskirtos tarnybinės gyvenamosios patalpos –
trijų kambarių butas Vilniuje. 1998 m. gegužės 12 d. sudaryta tarnybinių
gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, kurios 7 punkte įrašyta sutarties sudarymo
metu galiojusio 1964 m. CK 362 straipsnio nuostata, kad tarnybinių gyvenamųjų
patalpų nuomos sutartis gali būti nutraukta nuomotojo reikalavimu, jeigu
nuomininkas yra nutraukęs darbo santykius su VSD. 2005 m. gruodžio 22 d. atsakovo
tarnybos santykiai nutrūko, tačiau ieškovas ilgą laiką nereiškė ieškinio dėl
atsakovo iškeldinimo, nes atsakovo šeimoje gyveno du nepilnamečiai vaikai, o
atsakovas kito būsto Vilniaus mieste neturėjo. Ieškovas nustatė atsakovams
terminą iki 2006 m. liepos 31 d. naujų gyvenamųjų patalpų paieškai, tačiau šie
iš ieškovo gyvenamųjų patalpų neišsikėlė. Atsakovai yra pajėgūs susirasti kitą
gyvenamąją patalpą.
Atsakovai prašė ieškinį atmesti. Atsakovų
nuomone, sutartis nenutraukta, jie moka nuomos mokestį. Iškeldinimas galimas
tik suėjus šešių mėnesių įspėjimo terminui. Atsakovas V. Š. išėjo
iš darbo ne savo noru, o sulaukęs pensinio amžiaus; jis buvo įslaptintas VSD
darbuotojas ir neturėjo galimybės kreiptis į bankus dėl paskolos gavimo.
Tarnybos metu atsakingi VSD darbuotojai atsakovui žodžiu patvirtino, kad
tarnybinio buto nuomos sutartis, pasibaigus tarnybai dėl išėjimo į ištarnauto
laiko pensiją, nebus nutraukta. Be to, atsakovas tikėjosi, kad butas galimai
bus jam parduotas. Atsakovui buvo paaiškinta, kad nuomos sutartis gali būti
nutraukta, jei jis išeis iš darbo savo noru arba bus atleistas už pažeidimus.
Iškeldinus atsakovus iš buto būtų pažeistas teisėtų lūkesčių principas.
Atsakovo šeimoje yra du vaikai, kurie negali būti palikti be gyvenamojo būsto.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų
sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus m. 1–asis apylinkės teismas 2009 m.
birželio 2 d. sprendimu ieškinio pareiškimą tenkino ir iškeldino atsakovus iš tarnybinių gyvenamųjų
patalpų nesuteikiant jiems kitos
gyvenamosios patalpos. Teismas nustatė, kad butas turto patikėjimo teise
priklauso VSD, kuris šios įstaigos 1998 m. gegužės 12 įsakymu buvo suteiktas pareigūnui
V. Š.. Tą pačią dieną sudaryta ir Tarnybinės gyvenamosios
patalpos nuomos sutartis. Teismas konstatavo, kad sutartyje yra aiškiai ir
konkrečiai nustatytas jos terminas. Byloje nustatyta, jog atleidus inspektorių V. Š. iš tarnybos, atsakovams buvo leista laikinai išimties
tvarka iki 2006 m. liepos 31 d. gyventi tarnybinėje gyvenamojoje patalpoje, taigi
Sutarties vykdymo terminas buvo pratęstas. Teismas konstatavo, kad atsakovai
gyvena tarnybinėse gyvenamosiose patalpose, kurių teisinis statusas iš esmės
skiriasi nuo komercinių patalpų. Tarnybinių gyvenamųjų patalpų naudojimas ir
apskaita griežtai teisiškai reglamentuota Valstybės ir savivaldybių turto
valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme, Vyriausybės
2001 m. liepos 11 d. nutarime Nr. 878, todėl atsakovų argumentus dėl įspėjimo
termino atmetė. Teismas nustatė, kad sutartyje yra apibrėžtas konkretus
tarnybinių gyvenamųjų patalpų nuomos terminas: 7 punkte nustatyta, kad
nuomotojo reikalavimu, jeigu nuomininkas yra nutraukęs darbo santykius su VSD,
sutartis gali būti nutraukta. Taigi tuo atveju, jei Sutartis būtų tapusi neterminuota,
ieškovas būtų turėjęs atlikti neteisminę jos nutraukimo procedūrą, t. y.
pareikalauti nutraukti Sutartį. Tai, kad atsakovas V. Š. dirbo
įslaptintu darbuotoju pirmaisiais tarnybos metais, negali būti pagrindas
nenutraukti Sutarties; atsakovas buvo supažindintais su šios institucijos
veiklos pobūdžiu, todėl teismas laikė, kad jis sutiko su tokiomis tarnybos ir
gyvenimo sąlygomis. Atsakovai nepateikė rašytinių įrodymų, kad būtų kreipęsi į
VSD su prašymu dėl buto įsigijimo, prašę išduoti pažymą apie gautas pajamas,
kad ją galėtų pristatyti į banką ar atlikę kitus veiksmus, kurių pagrindu būtų
galima manyti, kad atsakovai rimtai ir aktyviai ketino įsigyti gyvenamąsias
patalpas. Atsakovų argumentus, kad jie siekė privatizuoti ginčo butą ar įsigyti
kitas gyvenamąsias patalpas atsakovui V. Š. būnant
statutiniu valstybės tarnautoju ir ši teisė jiems buvo apribota, teismas laikė
nepagrįstais. Atsakovų V. Š. ir J. Š. teismo
posėdyje nurodytus argumentus, kad jie nežinojo ir nesuprato, jog Sutartis gali
būti nutraukta pasibaigus tarnybos laikotarpiui, paneigia atsakovo V. Š. prašymas dėl leidimo gyventi iki 2006 m. kovo 1 d.
suteiktame tarnybiniame bute. Taip pat teismas atmetė atsakovų argumentus, jog
juos iškeldinus iš tarnybinės gyvenamosios patalpos bus pažeistas teisėtų
lūkesčių principas, nes jiems buvo žadėta leisti gyventi tarnybinėse patalpose
neribotai. Į bylą nėra pateikta nė vieno VSD rašto, kuris galėtų patvirtinti
atsakovų argumentus dėl leidimo neribotai gyventi tarnybinėse gyvenamosiose
patalpose. Teismas laikė, kad CK 363 straipsnyje nustatyta garantija, kad
tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomininkas, išėjęs į senatvės pensiją, gali
būti iškeldintas tik suteikiant kitą gyvenamąją patalpą, atsakovui V. Š. negali būti taikoma, nes jis iš tarnybos buvo atleistas
kaip ištarnavęs įstatymų nustatytą laikotarpį pareigūnų ir karių valstybinei
pensijai gauti. CK 363 straipsnyje vartojama senatvės pensijos sąvoka nėra
tapati pareigūnų ir karių valstybinei pensijai, kuri skiriama ištarnavus
nustatytą metų skaičių. Teismas pažymėjo, kad ieškovas buvo geranoriškas ir
stengėsi sudaryti kuo palankesnes sąlygas atsakovams išsikelti ir raštu juos įspėjo
dėl išsikėlimo iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų, suteiktų pagal Sutartį, tačiau,
jiems neišsikėlus, 2008 m. vasario 5 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl
iškeldinimo, taip aiškiai išreikšdamas valią dėl sutartinių santykių
pasibaigimo ir išsikėlimo iš suteiktų tarnybinių gyvenamųjų patalpų.
Vilniaus apygardos teismas išnagrinėjęs
bylą pagal atsakovų apeliacinį skundą 2010 m. sausio 4 d. nutartimi nutarė Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2009 m.
birželio 2 d. sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą nagrinėti pirmosios
instancijos teismui. Teismas nurodė, kad pagal buto suteikimo metu
galiojančias teisės normas butui – tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos
sutarties objektui, turėjo būti suteiktas tarnybinės gyvenamosios patalpos
statusas – rajono (miesto) Darbo žmonių deputatų (Liaudies deputatų) tarybos
vykdomojo komiteto sprendimu patalpos
turėjo būti priskirtos tarnybinių gyvenamųjų patalpų fondui ir suteiktos
nuomininkui pagal vykdomojo komiteto išduodamą specialų orderį. Nagrinėjamoje
byloje atsakovas šių aplinkybių neginčijo, pripažino jam išnuomotos patalpos
tarnybinį statusą. Teisėjų kolegija nurodė, kad civilinius
teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų negaliojimas atgaline tvarka,
suponuoja civilinių teisių ir pareigų, įgytų galiojant ankstesniam teisės
aktui, tęstinumą. Šios teisės ir pareigos savaime neišnyksta ir gali būti
įgyvendinamos net ir tuo atveju, kai teisės aktas yra pripažįstamas netekusiu
galios vėlesniu teisės aktu, jeigu pastarajame nėra specialiai nurodyta, kad
pirmiau nurodytos įgytos civilinės teisės ir pareigos išnyksta nuo naujojo
teisės akto įsigaliojimo. Pirmosios
instancijos teismas taikė šalių teisiniams santykiams 1964 m. CK 324-333, 346,
347, 361-364 straipsnius ir padarė pagrįstą išvadą, kad kitos gyvenamosios patalpos suteikimo garantijos
iškeldinimo iš tarnybinės gyvenamosios patalpos, numatytos 1964 m. CK 363 straipsnyje,
atveju ieškovui ir jo šeimai netaikytinos. Tačiau pažymėtina, kad šalių sutartis
buvo sudaryta galiojant Butų kodeksui (galiojo nuo 1983
m. kovo 1 d. iki 1998 m. liepos 1 d.). Butų kodekso pripažinimo netekusiu
galios 1998 m. birželio 16 d. įstatyme Nr.VIII-796, įsigaliojusiame nuo 1998 m.
liepos 1 d., nėra specialiai nurodyta, kad teisės ir pareigos, įgytos pagal
Butų kodeksą, išnyko po jo pripažinimo netekusiu galios. Dėl to kolegija iš
dalies sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog atsakovas galėjo turėti
teisėtų lūkesčių, jog jis su šeima nebus iškeldintas nesuteikiant kitos
gyvenamosios patalpos, jeigu išdirbs organizacijoje tam tikrą laiką. Taigi
nagrinėjamoje byloje svarstytina, ar atsakovas, sudaręs tarnybinės gyvenamosios
patalpos nuomos sutartį galiojant Butų kodeksui, įgijo teisę į Butų kodekso 105
straipsnyje nustatytas garantijas iškeldinimo iš tarnybinės gyvenamosios
patalpos atveju. Kolegija iš dalies sutinka su apeliacinio skundo argumentu,
kad, pasikeitus tarnybinių patalpų nuomos teisiniam reglamentavimui, sutarties
šalys tarnybinės patalpos nuomos santykių nemodifikavo, o tai reiškia, kad
nagrinėjamoje byloje svarstytina, ar atsakovai galėjo būti iškeldinti iš
nuomojamų tarnybinių patalpų nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, ar jie įgijo
teisę būti iškeldinti tik suteikiant kitą gyvenamąją patalpą, pagal Butų
kodekso 105 straipsnio 6 punktą, kuris garantuoja asmeniui, ne mažiau kaip
dešimt metų išdirbusiam įmonėje, įstaigoje, organizacijoje, kuri suteikė
tarnybines patalpas, teisę būti iškeldintam tik suteikiant kitą gyvenamąją
patalpą. Tokios nuostatos formuojamos teismų praktikoje analogiškose bylose (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m.
lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje VU
Eksperimentinės ir klinikinės medicinos institutas v. P. P. ir
kt., bylos Nr. 3K-3-492/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos kariuomenė v. P.
U., V. U.,
bylos Nr. 3K-3-782/2002; kt.). Pirmosios instancijos teismas šių teisiškai
reikšmingų aplinkybių nenustatinėjo. Teisėjų kolegija sprendė, kad tinkamas
šios bylos išsprendimas susijęs su naujų reikšmingų faktinių aplinkybių
nustatymu, o pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš
esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas,
326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
III. Kasacinių skundų, prisidėjimo prie jų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 4 d. nutartį
panaikinti ir perduoti bylą
nagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos teismui.
Kasatorius savo prašymą motyvuoja šiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas taikydamas Butų
kodekso nuostatas bei įpareigodamas Vilniaus miesto 1–ąjį apylinkės teismą
nustatyti neva teisiškai reikšmingas faktines bylos aplinkybes, kartu ir
taikyti Butų kodekso nuostatas, padarė materialiosios teisės pažeidimą. Butų
kodeksas 1998 m. gegužės 12 d. nuomos sutarties sudarymo metu de facto jau neveikė, nes nebeegzistavo
specialios sutarties įforminimo tvarkos (vykdomojo komiteto išduoto specialaus
orderio).
2. Apeliacinės instancijos teismas nutarė sprendimą
panaikinti ir grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui,
nurodydamas, kad tinkamas šios bylos išsprendimas susijęs su naujų reikšmingų
faktinių aplinkybių nustatymu, o pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima
išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Teismas, atsisakydamas
nagrinėti apeliacinio skundo teisinius ir faktinius pagrindus, nesiimdamas
teismo posėdžio metu jokių priemonių, skirtų išsiaiškinti, kokiu pagrindu V. Š. buvo suteikta tarnybinė gyvenamoji patalpa (įsakymo ar
orderio), nors tai yra akivaizdu iš byloje esančių įrodymų, bei įpareigodamas
pirmosios instancijos teismą rinkti neegzistuojančius įrodymus, vilkina bylos
nagrinėjimo eigą. Šiuo sprendimu teismas
pažeidė CPK 320 straipsnio 1 dalies nuostatas, taip pat proceso kooperacijos,
ekonomiškumo ir koncentruotumo principus.
3. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 13 d.
nutartimi civilinėje byloje VU Eksperimentinės ir klinikinės medicinos
institutas v. P. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-492/2007, pagal kurią tam, kad
atsirastų tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos santykiai, privalėjo būti
visos šios įstatyme nustatytos sąlygos: specialus nuomos sutarties objektas –
patalpos, turinčios tarnybinių gyvenamųjų patalpų statusą; specifinės sutarties
šalys – darbovietė (įstaiga, organizacija) ir darbuotojas; speciali sutarties
įforminimo tvarka – rajono (miesto) Darbo žmonių deputatų (Liaudies deputatų)
tarybos vykdomojo komiteto sprendimu priskiriant patalpas tarnybinių gyvenamųjų
patalpų fondui ir suteikiant jas nuomininkui pagal vykdomojo komiteto išduodamą
specialų orderį. Teismas, neatsižvelgdamas į nurodytą praktiką ir į tai, kad
nėra įrodymų apie nuomos įforminimą orderiu, vis tiek kelia klausimą dėl Butų
kodekso 105 straipsnio 6 punkte nurodytos garantijos.
Atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą atsakovas
prašo kasacinį skundą atmesti ir apeliacinės instancijos teismo sprendimą
palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas neįpareigojo
pirmosios instancijos teismo taikyti Butų kodekso 105 straipsnio, o nustatė,
kad pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo faktinių aplinkybių reikšmingų
teisingam bylos išsprendimui, todėl byla turi būti gražinta pirmosios instancijos
teismui nagrinėti iš naujo.
2. Butų kodeksas nagrinėjamiems santykiams turi būti
taikomas nepaisant to, nurodytas jis šalių sutartyje ar nenurodytas, taip pat
nepriklausomai nuo to, ar sudarant sutartį Darbo žmonių deputatų tarybos
vykdomieji komitetai de facto veikė ar ne.
3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje jau
būta atvejų, kai tarnybinis butas būdavo suteikiamas be Darbo žmonių deputatų
tarybos vykdomųjų komitetų orderio (2002 m. sausio 7 d. Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje T. V. v. Lietuvos invalidų draugijos skyrius, bylos Nr.3K-3-18/2002;
2008 m. balandžio 29 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje "Lietuvos geležinkeliai"
v. G. D., bylos Nr. 3K-3-249).
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas,
neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus
(nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės
instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka,
fakto klausimai analizuojami tiek, kiek reikia nustatyti, ar teismai teisingai
taikė teisės normas, reglamentuojančias tarnybinių gyvenamųjų patalpų nuomos
santykius.
Byloje keliamas klausimas dėl tarnybinės
gyvenamosios patalpos nuomos santykių reglamentavimo ir jų kvalifikavimo pagal
Butų kodekso ar pagal CK normas.
Dėl
tarnybinių gyvenamųjų patalpų nuomos santykių teisinio reglamentavimo
Kvalifikuojant tarnybinės gyvenamosios patalpos
naudojimosi santykius turi būti remiamasi tarnybinės gyvenamosios patalpos
nuomos sutarties sudarymo metu galiojusiais įstatymais, kurių pagrindu susiformavo
ginčo santykiai. Iki 1998 m. liepos 1
d. naudojimąsi tarnybinėmis gyvenamosiomis patalpomis reglamentavo Butų kodeksas
(netekęs galios 1998 m. liepos 1 d.) bei 1964 m. CK 30 skirsnis (įsigaliojęs
1992 m. ir galiojęs iki 2001 m. liepos 1 d.). Pagal 2000 m. liepos 18 d. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo
ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, esant civiliniams
teisiniams santykiams, atsiradusiems iki 2000 m. CK įsigaliojimo, CK taikomas
toms teisėms ir pareigoms bei teisinėms situacijoms, kurios atsiranda jam
įsigaliojus, taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios, nors ir atsirado iki
šio kodekso įsigaliojimo, įgyvendinamos jam įsigaliojus. Šio įstatymo 41 straipsnio
2 dalyje nurodoma, kad, jeigu prievoliniai teisiniai santykiai atsirado iki CK
įsigaliojimo, šis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms, kurios atsiras
jam įsigaliojus.
Jeigu tarnybinės
gyvenamosios patalpos buvo suteiktos 1998 m., t. y. galiojant 1983 m. Butų
kodeksui ir 1964 m. CK, tai pagal vieno iš šių aktų nuostatas turi būti
nuspręsta, ar gyvenamoji patalpa tarnybinė ir ar ja besinaudojantys asmenys
iškeldinami kaip iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų, t.y. specialia tvarka,
taikant atitinkamame teisės akte nustatytas garantijas iškeldinamiesiems
asmenims. Siekiant įgyvendinti 1983 m. Butų kodeksą buvo priimti, be kita ko,
Gyvenamųjų patalpų suteikimo nuostatai, Tarnybinių gyvenamųjų patalpų suteikimo
ir naudojimosi jomis instrukcija. 1992 m. buvo priimtas Gyventojų apsirūpinimo
gyvenamosiomis patalpomis įstatymas, kurio 24 straipsnyje nustatyta, kad
gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties sudarymo tvarką ir su jos vykdymu
susijusius klausimus reglamentuoja civilinis kodeksas. Ryšium su šio įstatymo
priėmimu 1992 m. buvo pakeistos ir papildytos 1964 m. CK gyvenamosios patalpos
nuomą reglamentuojančios normos. 1964 m. CK 30 skirsnio 318 straipsnyje
nurodyta, kad CK 30 skirsnyje reglamentuojama gyvenamųjų patalpų nuomos
sutarčių sudarymo, vykdymo ir pasibaigimo tvarka, kai šios patalpos priklauso
fiziniams asmenims, gyvenamųjų namų, statybos ar eksploatavimo bendrijoms,
valstybei ir savivaldybėms, įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms. Tarnybinių
gyvenamųjų patalpų statuso, suteikimo, naudojimo, iškeldinimo iš jų klausimus
reglamentavo 1964 m. CK 30 skirsnio 360 – 363 straipsniai. Tarnybinių
gyvenamųjų patalpų suteikimo ir naudojimo klausimus reglamentavo Tarnybinių
gyvenamųjų patalpų suteikimo ir naudojimosi jomis instrukcija, bet ji buvo panaikinta
Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimu Nr. 495 „Dėl tarnybinių gyvenamųjų
patalpų“. Šis ne kartą keistas nutarimas galiojo ir ginčo santykių atsiradimo
momentu ir pagal juo patvirtintą Darbuotojų, kuriems gali būti suteikto
tarnybinės gyvenamosios patalpos, pareigų ir kategorijų sąrašą valstybės
saugumo sistemos darbuotojams pagal VSD patvirtintą sąrašą galėjo būti
suteiktos tarnybinės gyvenamosios patalpos, o pagal juo patvirtintų Tarnybinių
gyvenamųjų patalpų suteikimo, apskaitos ir naudojimo taisykles tam tikri
klausimai, pavyzdžiui, iškeldinimo, naudojimosi, buvo reglamentuojami CK, bet
ne Butų kodekso.
Pirmiau nurodytų teisės
aktų sisteminė analizė rodo, kad suteikiant tarnybines gyvenamąsias patalpas pagal
Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimą Nr. 495 „Dėl tarnybinių gyvenamųjų
patalpų“ po to, kai buvo priimtas Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis
patalpomis įstatymas ir CK 30 skirsnio pakeitimas ir papildymas, galėjo būti
įgyvendinamos Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo ir CK,
bet ne tik Butų kodekso normos.
Nagrinėjamoje byloje VSD
1998 m. gegužės 12 d. įsakymu dėl 1998 m. pastatytame pastate esančio buto
skyrimo nurodoma, kad vadovaujamasi 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimu Nr. 495
„Dėl tarnybinių gyvenamųjų patalpų“, tai pakartota ir 1998 m. gegužės 12 d.
sudarytoje nuomos sutartyje. Pareigūnui suteikiamas teises į tarnybines
gyvenamąsias patalpas apibrėžia įsakymo dėl 1998 m. pastatytame pastate esančio
buto skyrimo II punktas. Kadangi juo remiantis buvo sudaryta nuomos sutartis, tai
jis išreiškia nuomotojo valią sutarties sudarymo momentu ir yra reikšmingas
informacijos šaltinis aiškinantis tikrąją šalių valią dėl sutarties sudarymo.
Įsakyme nurodoma, kad pareigūnams suteikiami butai nuomojami tarnybos VSD
laikotarpiui. Iškeldinimo sąlygos nustatytos pirmiau nurodyta sutartimi. Jei
tam tikras klausimas sutartyje neaptartas, tai turi būti taikomos dispozityviosios
teisės normos. Jei šalių sutartyje nereglamentuojamos nuomininko teisės ar
garantijos dėl kitos gyvenamosios patalpos suteikimo iškeldinimo atveju, tai
turi būti taikomos iškeldinimo metu galiojančios ir šalių santykiams taikytinos
įstatymų nuostatos. Šiuose dokumentuose esančios nuorodos į CK, o ne į Butų
kodeksą sudaro pagrindą išvadai, kad tarp šalių susiklostę santykiai
kvalifikuojami pagal CK nuostatas.
Spręsdamas tarnybinės
gyvenamosios patalpos nuomininko iškeldinimo klausimą apeliacinės instancijos
teismas be pagrindo taikė 1983 m. Butų kodekso nuostatas ir dėl jo netinkamo
taikymo padarė įstatymu nepagrįstas išvadas, kad reikia tirti daug ir naujų faktinių
aplinkybių. Ši būtinybė byloje egzistuotų, jei šalių santykiams reglamentuoti
būtų taikomas Butų kodeksas. Kasaciniam teismui nusprendus, kad šis teisės
aktas netaikytinas, apeliacinės instancijos teismo nutartis naikinama dėl netinkamo
materialinės teisės normų taikymo. Bylai reikšmingi faktai yra tinkamai
nustatyti pirmosios instancijos teisme, todėl papildomai nustatinėti jų
nereikia.
Pirmosios instancijos
teismas nustatė faktines aplinkybes, reikalingas taikyti CK normoms ir
pagrįstai padarė išvadą, kad ginčas turi būti sprendžiamas pagal jas bei tinkamai
taikė CK nuostatas. Tai sudaro pagrindą palikti galioti pirmosios instancijos
teismo sprendimą.
Valstybė kasaciniame
procese patyrė 42,75 Lt išlaidų susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Remiantis CPK 96 straipsniu šios išlaidos lygiomis dalimis priteisiamos iš
atsakovų.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 96 straipsniu, 359 straipsnio
1 dalies 3 punktu ir 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 4 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti Vilniaus m. 1–ojo
apylinkės teismo 2009 m. birželio 2 d. sprendimą.
Iš
V. Š. (a. kodas (duomenys neskelbtini) J. Š. (a. kodas (duomenys neskelbtini) S. Š. (a. kodas (duomenys neskelbtini) G. Š. (a. kodas (duomenys neskelbtini) priteisti
po 10,69 (dešimt litų 69 ct) Lt bylinėjimosi išlaidų susijusių su procesinių
dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Algis Norkūnas
Antanas Simniškis
Janina
Stripeikienė