Civilinė byla Nr. 2A-733/2014

                     Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00626-2013-5

                     Procesinio sprendimo kategorijos:35.6.1.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 15 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danguolės Martinavičienės ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „VASTATA“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3859-467/2013 pagal ieškovo bankrutavusios akcinės bendrovės „VASTATA“ ieškinį atsakovams V. Ž., V. Ž., R. Ž., R. Ž., dalyvaujant tretiesiems asmenims E. K. ir J. K., dėl dovanojimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas BUAB „VASTATA“ 2013 m. kovo 22 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams V. Ž., V. Ž., R. Ž., R. Ž., tretieji asmenys dalyvaujantys byloje E. K. ir J. K., prašydamas pripažinti negaliojančiomis ab initio : 1) 2007 m. sausio 29 d. V. Ž., V. Ž. ir R. Ž. sudarytą buto dovanojimo sutartį, notarinio registro Nr.8-1097 (toliau – buto dovanojimo sutartis); 2) 2007 m. kovo 16 d. V. Ž., V. Ž. ir R. Ž. sudarytą žemės sklypo su statiniais dovanojimo sutartį, notarinio registro Nr.8-3016 (toliau – žemės sklypo su statiniais dovanojimo sutartis); 3) taikyti restituciją – 2007 m. sausio 29 d. sudaryta dovanojimo sutartimi R. Ž. asmeninėn nuosavybėn perleistą 66,98 kv. m ploto trijų kambarių butą su rūsiu, esantį Dūkštų g. 9-28, Vilniuje, nuosavybės teise grąžinti V. Ž. ir V. Ž.; 2007 m. kovo 16 d. sudaryta dovanojimo sutartimi R. Ž. asmeninėn nuosavybėn perleistą 0,5 ha ploto žemės sklypą su vienbučiu gyvenamuoju namu, esantį Paežerių k., Vilniaus r., nuosavybės teise grąžinti V. Ž. ir V. Ž.. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas patikslino ieškinio reikalavimą dėl restitucijos taikymo, prašydamas 2007 m. kovo 16 d. sudaryta dovanojimo sutartimi R. Ž. asmeninėn nuosavybėn perleistą 0,5 ha ploto žemės sklypą, esantį Paežerių k., Vilniaus r., nuosavybės teise grąžinti V. Ž. ir V. Ž.. Ieškinyje ir kituose procesiniuose dokumentuose nurodė, jog ieškovo bankroto administratorius, susipažinęs su jam perduotais įmonės duomenimis, nustatė, kad BUAB „VASTATA“ ir atsakovas V. Ž. 2006 m. liepos 28 d. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią ieškovas perdavė atsakovui 500 000 Lt sumą, o atsakovas iki 2011 m. liepos 28 d. šią sumą įsipareigojo grąžinti ieškovui, tačiau atsakovas savo prievolės grąžinti suteiktą paskolą ieškovui neįvykdė. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. vasario 2 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. 2-2877-302/2012, ieškovo BUAB „VASTATA“ naudai iš atsakovo V. Ž. priteisė 500 000 Lt skolos pagal 2006 m. liepos 28 d. paskolos sutartį. Ieškovas pažymėjo, kad patikrinus Valstybės įmonės Registrų centro duomenis apie atsakovo V. Ž. nuosavybės teise turimą turtą nustatė, jog po paskolos sutarties sudarymo atsakovai V. Ž. ir V. Ž. 2007 m. sausio 29 d. buto dovanojimo sutartimi R. Ž. asmeninėn nuosavybėn neatlygintinai perdavė jiems bendrosios nuosavybės teise priklausiusį butą su rūsiu, esantį Dūkštų g. 9-28, Vilniuje, o 2007 m. kovo 16 d. dovanojimo sutartimi R. Ž. asmeninėn nuosavybėn neatlygintinai perdavė jiems bendrosios nuosavybės teise priklausiusį žemės sklypą su vienbučiu gyvenamuoju namu, esantį Paežerių k., Vilniaus r. Ieškovo teigimu, ginčijami sandoriai pripažintini negaliojančiais CK 6.66 straipsnio pagrindu. Ieškovo vertinimu, nurodyti atsakovų sudaryti dovanojimo sandoriai pažeidžia ieškovo kreditorių teises, nes atsakovui V. Ž. nekilnojamąjį turtą perleidus sūnums, jis tapo finansiškai nepajėgus įvykdyti skolinius įsipareigojimus bankrutuojančios bendrovės naudai. Ieškovas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje yra svarbus atsakovų V. Ž. ir jo buvusios sutuoktinės elgesys tiek paskolos paėmimo, tiek ginčijamų sandorių sudarymo metu, nes nurodyti sandoriai buvo sudaryti, siekiant išvengti prisiimtų įsipareigojimų įvykdymo bendrovei. Nors atsakovė V. Ž. ir nėra tiesioginė ieškovo skolininkė, tačiau ji buvo ieškovo akcininkė, sutiko su paskolos suteikimu V. Ž., yra jos parašas protokole. V. Ž. paėmė paskolą iš bendrovės aiškiai suprasdamas, kad paskolos per 5 metų terminą grąžinti negalės, nes Sodros duomenimis 2006 m. vidutiniškai per mėnesį uždirbdavo apie 2 000 Lt. Panašus darbo užmokestis buvo ir jo sutuoktinės. Ieškovo nuomone, yra visos CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos sąlygos ieškiniui patenkinti. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju nepraleistas ieškinio senaties terminas, kadangi BUAB „VASTATA“ bankroto administratorius apie bankrutuojančios bendrovės ir jos kreditorių teises pažeidžiantį sandorį sužinojo 2013 m. liepos 12 d., kai nekilnojamojo turto registre patikrino informaciją apie V. Ž. turimą turtą.

A. V. Žilevičius atsiliepimu į ieškinį su ieškiniu nesutiko. Atsiliepime į ieškinį nurodė, jog jis nėra gavęs jokių pinigų pagal jo ir UAB „VASTATA“ 2006 m. liepos 28 d. paskolos sutartį, todėl nėra skolingas BUAB „VASTATA“, o kiti atsakovai yra sąžiningi turto įgijėjai.

A. V. Žilevičienė, R. Ž. ir R. Ž. atsiliepimu į ieškinį su ieškiniu nesutiko. Atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškovas neįrodė visų būtinųjų actio Pauliana taikymo sąlygų, atsakovė V. Ž. nėra tinkama atsakovė nagrinėjamoje byloje. Atsakovų manymu, nagrinėjamu atveju yra praleistas ieškinio senaties terminas, kadangi ieškovas apie pažeistą teisę turėjo ir privalėjo žinoti dar 2007 m. rugsėjo 12 d., kai įmonės direktoriumi buvo paskirtas M. K.. Atsakovų teigimu, atsakovai R. Ž. ir R. Ž. nežinojo ir negalėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia ieškovo ar kreditorių teises ir interesus, todėl laikytini sąžiningomis sandorių šalimis. Nurodė, jog ginčijamų sandorių sudarymo metu įmonė turėjo pakankamai lėšų ir kito turto, į kurį galėjo būti nukreipti kreditorių finansiniai reikalavimai, todėl atsakovo V. Ž. veiksmuose prieš santuokos nutraukimą su atsakove V. Ž. padovanojant dalį bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto, nėra atsakovo V. Ž. siekimo išvengti kreditorinių įsipareigojimų vykdymo bei priežastinio ryšio tarp ginčijamų dovanojimo sutarčių sudarymo ir kreditorių finansinių reikalavimų ieškovo bankroto byloje. Atsakovų manymu, ieškovas nepateikė įrodymų, kokie ir kokio dydžio kreditorių finansiniai reikalavimai buvo ginčijamų sandorių sudarymo metu, taip pat 2011 m. liepos 28 d., taip pat, kad tų pačių kreditorių ir tie patys finansiniai reikalavimai buvo patvirtinti ieškovo bankroto byloje ir kokia apimtimi.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. liepos 30 d. sprendimu nusprendė ieškovo BUAB „VASTATA“ ieškinį atsakovams V. Ž., V. Ž., R. Ž., R. Ž. dėl dovanojimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis (actioPauliana) ir restitucijos taikymo atmesti, priteisti iš ieškovo BUAB „VASTATA“ atsakovui R. Ž. 3 835,70 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Teismas nustatė, kad ginčo sandorių sudarymo metu ieškovą ir atsakovą V. Ž. siejo prievoliniai paskolos teisiniai santykiai, V. Ž. savo prievolės ieškovui nėra įvykdęs iki šiol, ką patvirtina įsiteisėjęs Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 2 d. sprendimas už akių civilinėje byloje Nr. 2-2877-302/2012, taigi ieškovas į atsakovą V. Ž. turi neabejotiną, galiojančią ir vykdytiną reikalavimo teisę, ko iš esmės neginčija ir pats atsakovas V. Ž. bei kiti atsakovai.

Teismas įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes sprendė, kad ieškovas byloje neįrodė, kad turi neabejotiną, galiojančią ir vykdytiną reikalavimo teisę į atsakovę V. Ž., t. y. kad ši atsakovė yra ieškovo skolininkė.

Teismas iš esmės sutikdamas su atsakovų atsikirtimais, kad ieškovas, elgdamasis atidžiai ir rūpestingai, apie ginčo sandorius sužinojo ženkliai anksčiau nei prieš vienerius metus, tačiau nei patys kreditoriai, nei bankroto administratorius per vienerius metus nesikreipė į teismą, reiškiant actio Pauliana, konstatavo, jog nagrinėjamu atveju ieškovo ieškinys yra paduotas praleidus vienerių metų ieškinio senaties terminą, todėl esant atsakovo prašymui taikyti ieškinio senatį, šio termino pasibaigimas lemia pagrindą atmesti ieškinį (CK 1.131 str. 1 d.).

Teismas sprendė, kad pagal bylos duomenis nėra pagrindo konstatuoti, jog ieškinio senaties terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių ir jį atnaujinti. Teismas pažymėjo, kad kai ieškinio senaties terminas yra praleistas ženkliai, jis negali būti atnaujintas vien tik viešo intereso pagrindu, ieškovui neįrodinėjant jokių kitų svarbių aplinkybių.

Teismas, įvertinęs šalių argumentus ir byloje esančius įrodymus dėl ieškovo ir atsakovų V. Ž., V. Ž. mokumo, konstatavo, jog nėra pagrindo išvadai, kad ieškovas nagrinėjamoje byloje įrodė ir CK 6.66 straipsnyje įtvirtintą actio Pauliana taikymo sąlygą, jog ginčijami sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises.

Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, jog tiek paskolos sutarties sudarymo metu, tiek ginčijamų dovanojimo sutarčių sudarymo metu ieškovas buvo pajėgus pilnai patenkinti visų savo kreditorių reikalavimus ir ginčijamų sutarčių pasirašymas negalėjo pažeisti ieškovo kreditorių interesų. Tai, kad vėliau ieškovo finansinė padėtis pablogėjo, kol galiausiai 2011 m. balandžio 27 d. jam buvo iškelta bankroto byla, nėra pakankama konstatuoti ieškovo nemokumą kaip actio Pauliana taikymui būtiną aplinkybę, nes ginčijamų dovanojimo sutarčių sudarymo metu įmonė turėjo pakankamai lėšų ir turto, į kurį galėjo būti nukreipti kreditorių finansiniai reikalavimai.

Pasisakydamas dėl atsakovų V. Ž. ir V. Ž. privalėjimo sudaryti ginčijamus sandorius, teismas nurodė, kad nors nei pagal įstatymą ar kitą pagrįstą teisinę prievolę, formaliai atsakovai V. Ž. ir V. Ž. neturėjo būtinybės sudaryti ginčijamas dovanojimo sutartis, tačiau atsižvelgiant į byloje esančius rašytinius įrodymus, o taip pat šalių, jų atstovų paaiškinimus, taip pat į tai, jog atsakovė V. Ž. nebuvo ir nėra ieškovo skolininkė, yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad šiuo atveju privalomumas skolininkui sudaryti ginčijamus sandorius kilo dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, dėl ko nėra pagrindo pripažinti esant pakankamai įrodyta CK 6.66 straipsnio sąlygą, kad skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčo sandorių.

Teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių jog atsakovai R. Ž. ir R. Ž. būtų žinoję, jog ginčo sandoriai pažeidžia ieškovo ar jo kreditorių teises, nes jiems nebuvo žinoma apie atsakovo V. Ž. skolinius įsipareigojimus ieškovui. Teismas pažymėjo, kad ginčo sandorių sudarymo metu R. Ž., gimęs 1980 m., ir R. Ž., gimęs 1988 m., buvo pakankamai jauno amžiaus, sandoriuose dalyvavo su artimiausiais žmonėmis – tėvais, kuriais turėjo pagrindą visiškai pasitikėti, todėl, net jei ir būtų pagrindas pripažinti ginčo sandorius negaliojančiais, tai neturėtų įtakos jų teisėms į turtą (CK 6.66 str. 5 d.).

Teismas nurodė, kad byloje surinktų ir įvertintų duomenų visuma patvirtina, jog nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovai buvo nesąžiningi sudarant ginčijamus sandorius.

Teismas, nustatęs, kad ginčijamais sandoriais buvo dovanotas turtas, kuris priklausė atsakovams V. Ž. ir V. Ž. bendrosios jungtinės nuosavybės teise, vadovaudamasis CK 3 knygos VIII skyriaus ir CK 6.6 straipsnio nuostatomis padarė išvadą, kad taikant restituciją ir grąžinant turtą dovanotojams, ši nuosavybės forma negalima, nes V. Ž. ir V. Ž. santuoka yra nutraukta įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007 m. gegužės 16 d. sprendimu, be to, į atsakovei V. Ž. priklausiusią turto dalį išieškojimas negali būti nukreipiamas, nes ieškovas reikalavimo teisę turi tik į atsakovui V. Ž. priklausančio turto dalį, todėl restitucija į atsakovės V. Ž. turtą apskritai nėra galima.

Teismas atsižvelgęs į tai, kad ieškovas nėra pareiškęs reikalavimo dėl nukreipimo į perleistą pagal ginčo sandorius turtą, į bylą pateikti duomenys patvirtina, jog ginčo žemės sklypas (dovanojimo objektas pagal 2007 m. kovo 16 d. sutartį) yra įkeistas tretiesiems asmenims E. K. ir J. K., ieškovas neginčija sutartinės hipotekos lakšto, žemės sklypas ir toliau liks įkeistas tretiesiems asmenims iki 2023 m. birželio 20 d., ieškovas neturės galimybės nukreipti išieškojimą į ne jo naudai įkeistą turtą, sprendė, kad ir dėl šios priežasties ieškinys negali būti tenkinamas actio Pauliana pagrindu ir taikoma restitucija.

Teismas nustatęs, kad ginčo žemės sklype yra praktiškai baigtas statyti gyvenamasis namas, kurio vertė iš esmės yra didesnė nei žemės sklypo, kad šis namas yra statomas atsakovo R. Ž. lėšomis ir atsižvelgęs į tai, jog prašomos taikyti restitucijos objektas yra tik žemės sklypas, padarė išvadą, kad restitucija yra negalima, nes namo nuo žemės sklypo atskirti neįmanoma, priešingu atveju, ieškovas, restitucijos pagrindu gavęs žemės sklypą su gyvenamuoju namu, nepagrįstai praturtėtų sąžiningo įgijėjo sąskaita.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad ieškovas nepagrindė įrodymais ir neįrodė visų CK 6.66 straipsnyje nurodytų būtinųjų actio Pauliana sąlygų, todėl ieškinį atmetė.

Teismas sprendė, kad atmetus ieškinį laikinosios apsaugos priemonės naikintinos, sprendimui įsiteisėjus (CPK 150 str. 2 d.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas BUAB „VASTATA“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad BUAB „VASTATA“ neturi neabejotinos, galiojančios ir vykdytinos reikalavimo teisės į atsakovę V. Ž., nes atsakovė, kaip BUAB „VASTATA“ akcininkė, pritarė tikslinės paskolos suteikimui jos sutuoktiniui ir BUAB „VASTATA“ akcininkui bei išreiškė sutikimą gauti paskolą, skirtą šeimos poreikiams tenkinti, todėl esant neįvykdytiems skoliniams įsipareigojimams V. Ž. ir V. Ž. BUAB „VASTATA“ atsako kaip solidarią prievolę turintys bendraskoliai;
2. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju, spręsdamas klausimą dėl BUAB „VASTATA“ neabejotinos, galiojančios ir vykdytinos reikalavimo teisės į atsakovę V. Ž. nepagrįstai rėmėsi Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007 m. gegužės 16 d. sprendimu dėl atsakovų V. Ž. ir V. Ž. santuokos nutraukimo, kuriuo buvo patvirtinta sutuoktinių sudaryta sutartis dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių;
3. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl actio Pauliana sąlygos – kreditoriaus teisių pažeidimo – egzistavimo, nenustatinėjo, nesiaiškino, netyrė ir nevertino aplinkybių, susijusių su skolininkų V. Ž. ir V. Ž. mokumu ir jų galimybėmis įvykdyti savo prievoles. Pažymėjo, kad po ginčijamų sandorių sudarymo skolininkų galimybės atsiskaityti su kreditoriumi UAB „VASTATA“ buvo apsunkintos, kas neabejotinai patvirtina BUAB „VASTATA“ kaip V. Ž. ir V. Ž. kreditoriaus teisių pažeidimo faktą;
4. Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad privalomumą sudaryti ginčijamus sandorius sąlygojo susiklosčiusios aplinkybės – V. Ž. piktnaudžiavimas alkoholiu ir siekis skyrybų metu išvengti ginčų dėl turto dalybų bei užtikrinti vaikų ateitį. Teismas, spręsdamas dėl ginčijamus sandorius sudariusių šalių sąžiningumo, neišaiškino ir nevertino visų bylai reikšmingų aplinkybių, netinkamai taikė procesines teisės normas, reglamentuojančios actio Pauliana sąlygų nustatymą ir įrodymų vertinimą. Teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovai R. Ž. ir R. Ž. buvo sąžiningi, todėl net jeigu būtų pagrindas ginčijamus sandorius pripažinti negaliojančiais, tai neturėtų įtakos jų teisėms į turtą. Be to, teismas nesilaikė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 177-185 str.), spręsdamas, jog ieškovas neįrodė, kuo nagrinėjamoje byloje pasireiškė atsakovų nesąžiningumas;
5. Pirmosios instancijos teismas, laikydamas, kad ieškinio senaties terminas pareikšti ieškinį actio Pauliana pagrindu yra praleistas ir spręsdamas, kad nėra svarbių priežasčių jį atnaujinti, netinkamai aiškino ir taikė teisės normas dėl ieškinio senaties termino ir jo atnaujinimo, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos nagrinėjamu klausimu;
6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju neegzistuoja visos įstatyme nustatytos sąlygos ginčijamus sandorius pripažinti negaliojančiais CK 6.66 straipsnio pagrindu;
7. Pirmosios instancijos teismo išvada dėl restitucijos taikymo negalimumo yra nepagrįsta. Apelianto nuomone, vien aplinkybė, kad atsakovai V. Ž. ir V. Ž. yra nutraukę santuoką, nelaikytina savaime suponuojančia restitucijos taikymo negalimumą.

A. V. Žilevičius atsiliepimu į ieškovo BUAB „VASTATA“ apeliacinį skundą su apeliaciniu skundu nesutiko. Atsiliepime nurodė, kad ieškovo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo.

A. V. Žilevičienė, R. Ž. ir R. Ž. atsiliepime į ieškovo BUAB „VASTATA“ apeliacinį skundą su apeliaciniu skundu nesutiko.

Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo ieškinį CK 1.131 straipsnio 1 dalies pagrindu, nes ieškovas yra praleidęs vienerių metų ieškinio senaties terminą ieškiniui pareikšti (CK 6.66 str. 3 d.);
2. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad byloje nepateikti įrodymai dėl svarbių priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti terminą ieškiniui pareikšti;
3. Sutiktina su teismo išvada, kad ieškovas neturi reikalavimo teisės į atsakovę V. Ž.;
4. Teismo išvada dėl restitucijos negalimumo yra pagrįsta, pareikšti ieškinio reikalavimai neatitinka actio Pauliana instituto paskirties;
5. Atsakovų teigimu, ginčo sandorių sudarymo metu ieškovas buvo pajėgus atsiskaityti su buvusiais kreditoriais, o atsakovai R. Ž. ir R. Ž. buvo sąžiningi įgijėjai.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas, Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 30 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo BUAB „VASTATA“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3859-467/2013 sprendžia, kad pagrindų, nurodytų CPK 329 ir 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Teisėjų kolegija pažymi, jog ieškovas BUAB „VASTATA“ yra likviduojama dėl bankroto bendrovė ir dėl šios priežasties nagrinėjamas ginčas yra susijęs tiek su pačios bendrovės, tiek su jos kreditorių interesais, todėl, kaip ne kartą savo sprendimuose (nutartyse) yra pažymėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, tokiose bylose ginamas taip pat ir viešasis interesas ir teismai privalo griežtai vykdyti proceso koncentracijos bei ekonomiškumo principų reikalavimus, būti aktyvūs (CPK 7 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-22/2010).

Dėl faktinių bylos aplinkybių

              Bylos medžiaga patvirtina, kad UAB „VASTATA“ 2006 m. liepos 25 d. akcininkų susirinkimo metu buvo nutarta suteikti beprocentinę 500 000 Lt paskolą būsto statybai bendrovės direktoriui V. Ž. penkerių metų laikotarpiui. 2006 m. liepos 28 d. paskolos sutartimi UAB „VASTATA“ suteikė V. Ž. 500 000 Lt dydžio paskolą gyvenamojo būsto statybai terminui iki 2011 m. liepos 28 d. 2007 m. sausio 29 d. dovanojimo sutartimi V. Ž. ir V. Ž. padovanojo sūnui R. Ž. asmeninės nuosavybėn butą su rūsiu, unikalus Nr. 1097-9002-6014:0028, esantį Dūkštų g. 9-28, Vilniuje. 2007 m. kovo 16 d. dovanojimo sutartimi V. Ž. ir V. Ž. padovanojo sūnui R. Ž. žemės sklypą, unikalus Nr. 4196-0400-0062, esantį Paežerių k., Vilniaus r. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007 m. gegužės 16 d. sprendimu V. Ž. ir V. Ž. santuoka buvo nutraukta. Lietuvos Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 27 d. nutartimi UAB „VASTATA“ iškelta bankroto byla. V. Ž. nevykdant 2006 m. liepos 28 d. paskolos sutartimi prisiimtų sutartinių įsipareigojimų, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 2 d. sprendimu už akių iš atsakovo V. Ž. priteista 500 000 Lt skolos, 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo 2011 m. gruodžio 7 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovo BUAB „VASTATA“ naudai; priteista iš V. Ž. 9 000 Lt žyminio mokesčio į valstybės biudžetą.

Dėl CK 6.66 straipsnio taikymo sąlygų

CK 6.66 straipsnyje nustatyta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Šiame straipsnyje įtvirtintas actio Pauliana institutas yra specialus kreditoriaus interesų gynimo būdas, kuriuo jam suteikiama galimybė panaikinti skolininko piktnaudžiavimo savo teisėmis padarinius, taip užtikrinant skolininko prisiimtų įsipareigojimų kreditoriui įvykdymą.

CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-105/2009; 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-587/2008). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorio pripažinti negaliojančiu.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju ieškovas nepagrindė įrodymais ir neįrodė visų CK 6.66 straipsnyje nurodytų būtinųjų actio Pauliana sąlygų, todėl ieškinys atmestinas. Apeliantas, nesutikdamas su nurodyta pirmosios instancijos teismo išvada, teigia, kad nagrinėjamu atveju yra visos sąlygos, nurodytos CK 6.66 straipsnio 1 dalyje, kurios būtinos pripažinti ginčijamus dovanojimo sandorius negaliojančiais pagal pareikštą actio Pauliana ieškinį, t. y. atsakovai V. Ž. V. Ž. neprivalėjo sudaryti ginčijamų sandorių, ginčijami sandoriai pažeidžia ieškovo ir jo kreditorių teises, nes atsakovui V. Ž. perleidus nekilnojamąjį turtą sūnums, jis tapo finansiškai nepajėgus įvykdyti skolinius įsipareigojimus bankrutuojančios bendrovės naudai.

Dėl bankroto administratoriaus reikalavimo teisės

Pagal ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punktą bankrutuojančios įmonės administratorius privalo patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo ir pareikšti ieškinius įmonės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Taigi įmonės bankroto atveju sandorių ginčijimas – bankrutuojančios įmonės administratoriaus teisė ir pareiga. Įmonių bankroto įstatyme nereglamentuojami savarankiški sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindai, tik akcentuojami ginčytinų sandorių požymiai – priešingumas įmonės veiklos tikslams ir galima įtaka įmonės mokumui. Dėl to bankrutuojančios įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes pagal ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 14 punktą administratorius gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-917/2003). Nemokios įmonės atveju visų jos kreditorių teisės yra pažeidžiamos, jei įmonė sudaro sandorius, pažeisdama savo pačios interesus – įmonės turto perleidimas atsakovui pirmenybės teise, nepaisant įsiskolinimų kitiems kreditoriams už suteiktas paslaugas bei žaliavas, t. y. apribojant savo pačios galimybę vykdyti ūkinę-komercinę veiklą. Toks sandoris prieštarauja juridinio asmens veiklos tikslams ir įstatams, todėl gali būti pripažintas negaliojančiu ir pažeidžiančiu kreditorių teises (CK 6.66 str. 1 d.).

Nagrinėjamu atveju BUAB „VASTATA“ ir jos kreditorių interesus gina Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 27 d. nutartimi paskirtas bankroto administratorius, sudaręs atstovavimo sutartį su advokatu. Teisėjų kolegijos vertinimu, BUAB „VASTATA“ bankroto administratorius turi galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą V. Ž., kurios pagrindu gindamas bankrutuojančios įmonės ir kreditorių interesus per laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo turi teisę pareikšti ieškinius dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju ieškovas neįrodė, kad turi galiojančią ir vykdytiną reikalavimo teisę į atsakovę V. Ž..

Bylos duomenimis nustatyta, kad UAB „VASTATA“ 2006 m. liepos 25 d. akcininkų susirinkimo metu buvo nutarta suteikti beprocentinę 500 000 Lt paskolą būsto statybai bendrovės direktoriui V. Ž. penkerių metų laikotarpiui. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007 m. gegužės 16 d. sprendimu V. Ž. ir V. Ž. santuoka buvo nutraukta; teismo patvirtintos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 7 punkte sutuoktiniai patvirtino, kad V. Ž. pagal 2006 m. liepos 28 d. paskolos sutartį gavo 500 000 Lt paskolą iš UAB „VASTATA“ penkerių metų laikotarpiui bei pareiškė, kad nurodyta paskolos suma nebuvo panaudota šeimos reikmėms, todėl V. Ž. įsipareigoja asmeniškai atsiskaityti su kreditoriumi UAB „VASTATA“. Civilinės bylos Nr. 2-6172-656/2007 duomenimis apie V. Ž. ir V. Ž. santuokos nutraukimo bylos nagrinėjimą buvo informuoti sutuoktinių kreditoriai. Kreditorius UAB „VASTATA“ 2007 m. kovo 29 d. pranešimu sutiko, kad 2006 m. liepos 28 d. paskolos sutartimi V. Ž. suteiktos paskolos grąžinimo įsipareigojimai santuokos nutraukimo metu atitektų asmeniškai V. Ž.. A. V. Žilevičiui nevykdant 2006 m. liepos 28 d. paskolos sutartimi prisiimtų sutartinių įsipareigojimų, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 2 d. sprendimu už akių iš atsakovo V. Ž. priteista 500 000 Lt skolos, 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo 2011 m. gruodžio 7 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovo BUAB „VASTATA“ naudai.

Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas nurodytas aplinkybes, sprendžia, jog vien tai, kad ginčo paskolos suteikimo metu atsakovė V. Ž. buvo įmonės akcininkė bei dalyvavo įmonės 2006 m. liepos 25 d. susirinkime, kurio metu buvo nutarta suteikti bendrovės direktoriui V. Ž. 500 000 Lt dydžio paskolą, nepaneigia Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007 m. gegužės 16 d. įsiteisėjusiame sprendime patvirtinto fakto, kad nurodyta paskola nebuvo panaudota šeimos reikmėms bei už sutartinius įsipareigojimus šiam kreditoriui asmeniškai atsakingas vien V. Ž.. Teisėjų kolegija pažymi, kad nesutikdamas su Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007 m. gegužės 16 d. sprendime nustatytų sutuoktinių kreditorinių įsipareigojimų paskirstymu kreditorius UAB „VASTATA“, būdamas tinkamai informuotas apie teisminį procesą, turėjo teisę priimtą sprendimą skųsti, tačiau jam suteikta teise nepasinaudojo.

              Dėl kreditoriaus teisių pažeidimo kaip actio Pauliana sąlygos

CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius, sandoris pripažįstamas pažeidžiančiu kreditoriaus teises: dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Vertinant, ar konkrečiu skolininko sudarytu sandoriu buvo pažeisti kreditoriaus interesai CK 6.66 straipsnio prasme, būtina įvertinti ne tik tai, ar pažeistos atskiros skolininko ir kreditoriaus tarpusavio sutartinių santykių nuostatos, bet ir nustatyti, kad dėl šio sandorio skolininkas tampa arba nemokus, arba jo turtas gerokai sumažėja ir dėl to kreditorius praranda galimybę patenkinti savo reikalavimą visiškai ar iš dalies (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).

Dėl CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodytos sąvokos „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ kasacinis teismas išaiškino, kad ši formuluotė reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu, taip pat tai, kad šios, su skolininko mokumo sumažėjimu susijusios, aplinkybės būtų nulemtos ginčijamo skolininko sudaryto sandorio(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012).

Taigi, teismui sprendžiant dėl sandorio, prašomo pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, kaip pažeidžiančio kreditoriaus teises, vadovaujantis paminėta teismų praktika, būtina nustatyti faktinę įmonės turtinę padėtį ginčijamo sandorio sudarymo metu ir įmonės mokumo pasikeitimą dėl ginčijamo sandorio, t. y. ar dėl ginčijamo sandorio sumažėjo (nebeliko) realios galimybės skolininkui atsiskaityti su kreditoriais.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė būtinosios actio Pauliana sąlygos, kad ginčijami sandoriai pažeidė kreditorių interesus. Apeliantas, nesutikdamas su nurodyta pirmosios instancijos teismo išvada, teigia, kad po ginčijamų sandorių sudarymo skolininkų galimybės atsiskaityti su kreditoriumi UAB „VASTATA“ buvo apsunkintos, kas patvirtina BUAB „VASTATA“ kaip V. Ž. ir V. Ž. kreditoriaus teisių pažeidimo faktą.

Byloje nėra duomenų, kad V. Ž. turtinė padėtis ginčijamų sandorių sudarymo metu tapo nepakankama skolinių įsipareigojimų įvykdymui, todėl apeliantų argumentai, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu V. Ž. ir V. Ž. turėjo suprasti, kad paskolos nesugebės grąžinti, yra nepagrįsti įrodymais. Šias aplinkybes patvirtina kreditoriaus UAB „VASTATA“ 2007 m. kovo 29 d. pranešimas, kuriuo kreditorius sutiko, kad santuokos nutraukimo atveju skoliniai įsipareigojimai pagal 2006 m. liepos 28 d. paskolos sutartį atitektų asmeniškai Vaclovui Ži

levičiui. Ieškovas nepateikė ir byloje nėra duomenų, kad dėl ginčijamų sandorių sudarymo V. Ž. turtinė padėtis pasikeitė taip, kad perleidęs ginčo nekilnojamąjį turtą jis nebūtų pajėgus įvykdyti 2006 m. liepos 28 d. paskolos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų.

Byloje nustatyta, kad UAB „VASTATA“ 2006 metų balanso ir pelno ataskaitos duomenimis įmonės balanse buvo apskaityta turto už 2 403 136 Lt, per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai buvo 945 272 Lt, įmonė veikė pelningai, įmonės grynasis pelnas buvo 668 513 Lt. UAB „VASTATA“ 2007 metų balanso ir pelno ataskaitos duomenimis įmonės balanse buvo apskaityta turto už 2 052 000 Lt, per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai buvo 1 576 911 Lt. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 27 d. nutartimi UAB „VASTATA“ iškelta bankroto byla. VSDFV Vilniaus skyriaus duomenimis V. Ž. draudžiamąsias pajamas laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d. sudarė 36 147,23 Lt, t. y. 3 012,25 Lt į mėnesį; V. Ž. draudžiamąsias pajamas laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2006 m. birželio 30 d. sudarė 7 500 Lt, nuo 2006 m. liepos 1 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d. – 15 901,90 Lt, nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2007 m. rugsėjo 30 d. – 14 100 Lt, t. y. apie 2 000 Lt į mėnesį. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu įmonė turėjo pakankamai turto, buvo pajėgi patenkinti kreditorių reikalavimus, todėl vien tai, kad 2008 – 2011 metais įmonės finansinė padėtis pablogėjo nesudaro pagrindo išvadai, jog ginčijamų sandorių sudarymas turėjo įtakos įmonės mokumo pasikeitimui bei galimybei atsiskaityti su kreditoriais.

Dėl ginčijamų sandorių sudarymo neprivalomumo

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog ginčijamas sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu skolininkas jo neprivalėjo sudaryti. Pareiga sudaryti sandorį yra vienas iš imperatyvų, apribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Privalėjimas sudaryti sandori actio Pauliana instituto prasme, teismų praktikoje traktuojamas kaip vienas iš imperatyvių reikalavimų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindu atsirandantys imperatyvai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006). Teisėjų kolegija pažymi, kad tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamu sandoriu sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis.

Be to, vykdydamas savo pareigą sudaryti sandorį skolininkas, esantis faktiškai nemokumo situacijoje, turi siekti, kad nebūtų pažeisti kreditorių interesai. Kasacinio teismo praktikoje taip pat konstatuota, kad skolininkas, net ir turėdamas pareigą sudaryti sandorį, ją turėtų įvykdyti kuo mažiau pakenkdamas kreditoriaus interesams, nes galimi tokie atvejai, kai skolininkas gali piktnaudžiauti šia pareiga, siekdamas išvengti atsiskaitymo su tam tikrais kreditoriais arba suteikti pranašumą tik vienam ar keletui jų. Jis turi pasirinkti tokį sandorį ar tokias jo sąlygas, kad likusio turto ir prisiimtų įsipareigojimų santykis nepasunkintų atsiskaitymo su kitais kreditoriais ir taip nepažeistų jų teisių ar interesų. Turi būti atsižvelgiama į tai, kad ir įmonės nemokumo situacijoje skolininkas privalo vykdyti įstatymų reikalavimus (pavyzdžiui, dėl skolų padengimo eiliškumo, atsiskaitymo tvarkos), o atsiskaitant su vienu kreditoriumi turi paisyti kitų kreditorių teisių ir interesų, kad jie nebūtų pažeidžiami. Įstatymo nuostatų nesilaikymas yra nesuderinamas su protingo asmens elgesio standartu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2013; 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012).

Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu tarp V. Ž. ir V. Ž. vyko teisminis procesas dėl santuokos nutraukimo. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas faktines aplinkybes konstatuoja, kad nurodytos aplinkybės galėjo turėti įtakos ginčijamų sandorių sudarymui tikslu nekelti ginčo dėl santuokos metu įgyto turto padalijimo bei pasirūpinti vaikų ateitimi. Esant nurodytoms aplinkybėms bei padarytoms išvadoms, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai sprendė, kad byloje neįrodyta actio Pauliana būtinoji sąlyga, kad ginčijami sandoriai neprivalėjo būti sudaryti.

Dėl ginčijamų sandorių šalių nesąžiningumo

Sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus. Sąžiningumas konkrečioje situacijoje yra fakto klausimas, tačiau reikalavimai jo turiniui gali skirtis, priklausomai nuo to, kokie sandoriai yra sudaromi ir kokioje situacijoje asmenys veikia. Tokiu atveju turi būti nustatinėjami faktai, patvirtinantys skolininko nesąžiningumą, kurį būtina įrodyti ne galimomis prielaidomis, o konkrečiais faktais. Teisės klausimas – ar teisingai aiškinamas sąžiningumas atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, kai skolininkas, pažeisdamas kreditoriaus interesus, perleido turtą.

Taikant actio Pauliana institutą turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinis sandoris (CK 6.66 str. 1, 2 d.). CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises.

Nagrinėjamu atveju ieškovas, ginčydamas sandorius actio Pauliana pagrindu, ieškinio reikalavimus grindė vien atsakovo V. Ž. nesąžiningumu. Trečiųjų asmenų, kuriems ginčijamais sandoriais buvo perleistas turtas, nesąžiningumo ieškovas neįrodinėjo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi šias nustatytas faktines aplinkybes bei atsižvelgusi į tai, jog ginčijami sandoriai yra neatlygintini, kad ginčo sandorius sudariusių šalių sąžiningumo klausimas yra saistomas kitų actio Pauliana sąlygų, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovai buvo nesąžiningi.

Dėl ieškinio senaties termino

Bylos nagrinėjimo metu kilo ginčas dėl ieškinio senaties taikymo. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju CK 6.66 straipsnyje nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas actio Pauliana ieškiniui pareikšti yra praleistas. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, laikydamas, kad ieškinio senaties terminas pareikšti ieškinį actio Pauliana pagrindu yra praleistas ir spręsdamas, kad nėra svarbių priežasčių jį atnaujinti, netinkamai aiškino ir taikė teisės normas dėl ieškinio senaties termino ir jo atnaujinimo, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos nagrinėjamu klausimu. Apelianto nuomone, ieškinio senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo 2013 m. liepos 12 d., kai nekilnojamojo turto registre buvo patikrinta informacija apie V. Ž. turimą turtą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.66 straipsnio 3 dalyje yra nustatytas vienerių metų actio Pauliana ieškinio senaties terminas. Šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Įstatyme nustatytas ieškinio senaties terminas nukreiptas į tai, kad užtikrintų operatyvią ir sklandžią įmonės bankroto proceso eigą, užkirstų kelią galimiems senųjų įmonės valdymo organų piktnaudžiavimams ir sudarytų pagrindą paskirtam administratoriui realiai perimti bankrutuojančios įmonės valdymą, užtikrintų galimybę tinkamai vykdyti įstatymu administratoriui nustatytas funkcijas. Ieškinio senaties terminas išlieka priklausomas nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o ši – atsiranda nuo tos dienos, kurią administratorius sužinojo apie įmonės sandorius. Minėta, kad pagal ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punktą administratoriaus sužinojimas apie įmonės sandorius siejamas su dokumentų apie sandorių sudarymą gavimo diena (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2013).

Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčijamos 2007 m. sausio 29 d. ir 2007 m. kovo 16 d. dovanojimo sutartys buvo išviešintos viešajame registre, atitinkamai įregistruojant sutartis Nekilnojamojo turto registre 2007 m. vasario 7 d. ir 2007 m. kovo 20 d. Bankroto byla UAB „VASTATA“ buvo iškelta 2011 m. balandžio 27 d. 2011 m. spalio 21 d. BUAB „VASTATA“ administratoriaus ataskaitos duomenimis šio dokumento surašymo metu BUAB „VASTATA“ administratoriui buvo žinoma apie tai, kad visas V. Ž. nekilnojamasis turtas buvo perrašytas tretiesiems asmenims. Ieškovas BUAB „VASTATA“ ieškinį dėl 2007 m. sausio 29 d. ir 2007 m. kovo 16 d. dovanojimo sutarčių teismui pateikė 2013 m. kovo 22 d.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, susijusius su ieškovo sužinojimu apie ginčijamus sandorius sprendžia, kad 2011 m. spalio 21 d. ataskaitos parengimo metu ieškovas turėjo pakankamai duomenų apie atsakovo V. Ž. perleistą turtą, todėl būdamas apdairus ir rūpestingas asmuo, atstovaujantis bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesus, turėjo imtis priemonių tikslu išsiaiškinti šių sandorių sudarymo aplinkybes bei spręsti klausimą dėl šių sandorių nuginčijimo. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju ieškovas praleidęs ieškinio senaties terminą actio Pauliana ieškiniui pateikti, nepateikė duomenų, patvirtinančias svarbias šio termino praleidimo priežastis. Teisėjų kolegijos vertinimu, nenustačius svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių, kai ieškinio senaties terminas yra praleistas ženkliai, terminas negali būti atnaujintas vien tik viešo intereso pagrindu, ieškovui neįrodinėjant jokių kitų svarbių aplinkybių.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-52/2011).

Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako.

Dėl apeliacinio skundo ir pirmos instancijos teismo sprendimo

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 30 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.)

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 302 str.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į priimamą procesinį sprendimą, sprendžia, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimas apeliantui nepriteistinas (CPK 98 str. 1 d.).

Apeliacinio skundo nagrinėjimo metu atsakovo R. Ž. atstovė pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Kaip matyti iš pateikto prašymo ir jį pagrindžiančių dokumentų bylinėjimosi išlaidas sudaro 484 Lt už faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo sudarymą bei 5 445 Lt už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) numatytą maksimalų atlyginimo dydį už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą, bylos sudėtingumą, į tai, kad apeliacinės instancijos teisme atsakovus V. Ž., R. Ž. ir R. Ž. atstovavo tas pats advokatas, kuris juos atstovavo ir pirmosios instancijos teisme, į tai, kad apeliaciniame skunde nebuvo keliamos naujos, itin sudėtingos teisinės problemos, kurios nebuvo keltos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, sprendžia, kad atsakovo R. Ž. atstovės prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma apeliacinės instancijos teisme mažintina iki 2 000 Lt (CPK 98 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovo piniginė prievolė sumokėti atsakovams bylinėjimosi išlaidas atitinka administravimo išlaidų sampratą pagal savo teisinę prigimtį ir paskirtį, todėl šios išlaidos priskirtinos įmonės administravimo išlaidoms ir turi būti atlyginamos ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka iš ieškovo BUAB „VASTATA“ bankroto administravimo išlaidų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „VASTATA“ (įmonės kodas 125228913) atsakovui R. Ž. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2 000 Lt (du tūkstančius litų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimui, atlyginant šias išlaidas iš ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „VASTATA“ (įmonės kodas 125228913) bankroto administravimo išlaidų.

Teisėjai                                                                       Kazys Kailiūnas

                                                                      Danguolė Martinavičienė

                                                                      Dalia Višinskienė