Civilinė byla Nr. e2-617-302/2021

                Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00734-2019-1

        Procesinio sprendimo kategorijos:         3.1.18.1.3; 3.3.2.3

        (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugpjūčio 26 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Romualda Janovičienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 25 d. nutarties, kuria netenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Eurelus“ dėl sutarčių nutraukimo dėl esminių pažeidimų, restitucijos taikymo, tretieji asmenys antstoliai J. B., R. V., V. Š., D. K., A. N., B. P., Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Šiaulių miesto savivaldybės administracija, akcinė bendrovė „Vilniaus šilumos tinklai“, uždaroji akcinė bendrovė „Optina“, uždaroji akcinė bendrovei „Avadi“, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „GJ baldai“,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Nekilnojamojo turto valdymas“ (toliau – ir ieškovė) pateikė teismui ieškinį, kurį patikslinusi prašė:

1.1.       panaikinti areštą daiktams: 1) žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini); 2) žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini); 3) žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini); 4) butui, esančiam (duomenys neskelbtini); 4) butui, esančiam (duomenys neskelbtini); 5) butui, esančiam (duomenys neskelbtini); 6) butui, esančiam (duomenys neskelbtini); 6) pastatui – karvidei, (duomenys neskelbtini); 7) žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini).

1.2.       panaikinti priverstinę hipoteką daiktams: 1) pastatui – karvidei, esančiam (duomenys neskelbtini); 2) pastatui – karvidei, esančiam (duomenys neskelbtini);

1.3.       nutraukti 2014 m. spalio 29 d., 2015 m. vasario 13 d. ir 2015 m. balandžio 17 d. pirkimo–pardavimo sutarčių tarp ieškovės ir atsakovės UAB ,,Eurelus“ (toliau – ir atsakovė) dalis dėl nekilnojamųjų daiktų, kuriems taikytas areštas ar hipoteka, esant esminiams sutarčių sąlygų pažeidimams – kainos nesumokėjimui;

1.4.       taikyti restituciją – grąžinti ieškovei pagal 2014 m. spalio 29 d., 2015 m. vasario 13 d. ir 2015 m. balandžio 17 d. pirkimo–pardavimo sutartis perduotą nekilnojamą turtą: 1) žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); 2) žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); 3) žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); 4) butą, esantį (duomenys neskelbtini); 5) butą, esantį (duomenys neskelbtini); 6) butą, esantį (duomenys neskelbtini); 7) butą, esantį (duomenys neskelbtini); 8) pastatą – karvidę, esantį (duomenys neskelbtini); 9) pastatą – karvidę, esantį (duomenys neskelbtini); 10) pastatą – karvidę, (duomenys neskelbtini); 11) žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini)

1.5.       priteisti ieškovei iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

2.       Vilniaus apygardos teismas 2021 m. vasario 11 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – nutraukė: 1) 2014 m. spalio 29 d. pirkimo–pardavimo sutarties dalį, kuria ieškovė atsakovei pardavė žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); 2) 2015 m. vasario 13 d. pirkimo–pardavimo sutarties dalį, kuria ieškovė atsakovei pardavė: žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); butą, esantį (duomenys neskelbtini); butą, esantį (duomenys neskelbtini); butą, esantį (duomenys neskelbtini); butą, esantį (duomenys neskelbtini); 3) 2015 m. balandžio 17 d. pirkimo–pardavimo sutarties dalį, kuria ieškovė atsakovei pardavė pastatą – karvidę, esantį (duomenys neskelbtini); taikė restituciją, ieškovei iš atsakovės priteisė turto ekvivalentą pinigais – 640 147,81 Eur; kitą ieškinio dalį atmetė; priteisė iš atsakovės ieškovei 1 750 Eur bylinėjimosi išlaidas, priteisė iš atsakovės ir ieškovės trečiajam asmeniui UAB „Optina“, iš kiekvienos po 1 166,42 Eur atstovavimo išlaidų, ir trečiajam asmeniui UAB „Avadi“, iš kiekvienos po 1 100,36 Eur.

3.       Dėl šio sprendimo ieškovė pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 11 d. sprendimo dalį, kuria nutraukta 2015 m. balandžio 17 d. pirkimo–pardavimo sutarties dalis dėl pastato – karvidės, esančios (duomenys neskelbtini), šią sprendimo dalį papildyti ir nutraukti 2015 m. balandžio 17 d. pirkimo–pardavimo sutarties dalį dėl pastato – karvidės, esančios (duomenys neskelbtini); pastato – karvidės, esančios (duomenys neskelbtini); pastato – karvidės, esančios (duomenys neskelbtini); pakeisti teismo sprendimo dalį, kuria taikyta restitucija priteisiant ieškovei iš atsakovės turto ekvivalentą pinigais, ir taikyti restituciją natūra; panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas dėl turto arešto ir hipotekos panaikinimo ir išspręsti šiuos klausimus iš esmės – panaikinti areštą ginčo nekilnojamiesiems daiktams; panaikinti priverstinę hipoteką nekilnojamiesiems daiktams: pastatui – karvidei, (duomenys neskelbtini), pastatui – karvidei, esančiai (duomenys neskelbtini).

4.       2021 m. kovo 24 d. Vilniaus apygardos teisme gautas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti antstolės J. B. vykdymo veiksmus vykdomosiose bylose Nr. 0018/16/01778, 0018/18/01702 ir 0018/20/01109, susijusius su butų, esančių: (duomenys neskelbtini), realizavimu; teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo leisti vykdyti skubiai. Ieškovė nurodė, kad prašymas teikiamas dėl keturių butų realizavimo vykdymo procese stabdymo, dėl kurių grąžinimo natūra (restitucijos) ieškovei pradėtas apeliacinis procesas. Pasak ieškovės, pirmosios instancijos teismo sprendimas leidžia daryti išvadą, kad ieškinys yra pagrįstas. Ieškovės teigimu, apeliacinis skundas taip pat laikytinas pagrįstu. Ieškovė nurodė, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovei palankaus teismo sprendimo / nutarties nebus įmanoma įvykdyti nei natūra, nei piniginiu ekvivalentu. Antstolė J. B. atlieka aktyvius vykdymo veiksmus vykdomosiose bylose Nr. 0018/16/01778, 0018/18/01702 ir 0018/20/01109, kuriose kitų išieškotojų naudai, eliminuojant iš kreditorių sąrašo ieškovę, realizuojamas turtas. Ieškovė prašo taikyti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 145 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytą laikinąją apsaugos priemonę – turto realizavimo sustabdymą, kad turtas nebūtų parduotas varžytinėse, perduotas išieškotojui ar realizuotas kitu būdu ir būtų užtikrinta restitucija, kuri bus taikoma šioje byloje visais atvejais, nepriklausomai nuo apeliacinio proceso baigties (restitucijos natūra nebus įmanoma įvykdyti nelikus restitucijos objekto – turto; restitucijos įvykdymas piniginiu ekvivalentu taip pat taptų neįmanomas, nes atsakovė piniginių lėšų neturi, o turimas vertingas nekilnojamasis turtas bus parduotas). Ieškovė mano, kad jai palankaus teismo sprendimo / nutarties įvykdymui būtina išlaikyti turto status quo (esama padėtis), kad būtų įmanoma jį natūra grąžinti ieškovei arba ieškovei palikti galimybę nukreipti savo išieškojimą į turtą vykdymo procese lygiomis teisėmis kartu su kitais kreditoriais.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5.       Vilniaus apygardos teismas 2021 m. kovo 25 d. nutartimi atmetė ieškovės prašymą. Teismas nustatė, kad nors šiuo atveju sprendimu 2015 m. vasario 13 d. pirkimo–pardavimo sutarties dalis, kuria ieškovė atsakovei pardavė butus, esančius: (duomenys neskelbtini); nutraukta, t. y. šią reikalavimo dalį teismas tenkino, tačiau reikalavimai taikyti restituciją natūra, panaikinti turtui taikytus suvaržymus, atmesti. Taigi, egzistuoja pagrįstos abejonės dėl ieškovei palankaus sprendimo (dėl reikalavimo taikyti restituciją natūra) priėmimo. Be to, ieškovės prašymo nagrinėjimui reikšminga ir tai, kad ankstesni jos prašymai taip pat buvo grindžiami aplinkybėmis dėl galimo turto realizavimo vykdymo procese, tačiau nepripažinti pagrįstais.

6.       Teismas pažymėjo, kad CPK 145 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatyta laikinoji apsaugos priemonė (kurią ieškovė prašo taikyti) – turto realizavimo sustabdymas, taikoma kai pareikštas ieškinys dėl arešto šiam turtui panaikinimo. Taigi, ši priemonė netaikytina kitų reikalavimų (piniginių sumų išieškojimo) įvykdymo užtikrinimui.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7.       Ieškovė UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 25 d. nutartį ir laikinųjų apsaugos priemonių klausimą išspręsti iš esmės – taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti antstolės J. B. vykdymo veiksmus vykdomosiose bylose Nr. 0018/16/01778, 0018/18/01702 ir 0018/20/01109, susijusius su butų, esančių: (duomenys neskelbtini), realizavimu. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

7.1.       Teismas nepagrįstai ir neteisingai nustatė, kad neegzistuoja ieškinio pagrįstumas. 2021 m. vasario 11 d. sprendimu patenkinti abu ieškinio reikalavimai: tiek reikalavimas dėl nekilnojamojo turto sutarties dalies nutraukimo, tiek dėl restitucijos taikymo, tik teismas parinko kitą restitucijos taikymo būdą, nei prašė ieškovė. Vien tai, kad teismas parinko restitucijos taikymą ne natūra, o turto ekvivalentą pinigais, negali būti laikoma pagrindu konstatuoti, kad ieškinio dalis dėl restitucijos taikymo atmesta. Be to, teismas be pagrindo, nesant išimtinių aplinkybių, pakeitė ieškovės prašomą restitucijos būdą natūra į restituciją piniginiu ekvivalentu, kas prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.145 straipsnio 2 dalies nuostatai. 

7.2.       Nutartis nepagrįsta ir tuo aspektu, kad nebuvo nagrinėjama ir nutartyje nepateikti motyvai dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos egzistavimo. Šioje byloje restitucija bus neišvengiamai taikoma visais atvejais, nepriklausomai nuo apeliacinio proceso baigties, t. y.: 1) restitucijos natūra nebus įmanoma įvykdyti nelikus restitucijos objekto – turto; 2) restitucijos įvykdymas piniginiu ekvivalentu taip pat taptų neįmanomas, nes atsakovė piniginių lėšų neturi, o turimas vertingas nekilnojamasis turtas bus parduotas.

7.3.       Ieškovei palankaus teismo sprendimo / nutarties įvykdymui būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir išlaikyti turto status quo, kad būtų įmanoma jį natūra grąžinti ieškovei, tuo atveju, jei bus priimta ieškovei palanki Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, arba, kitu atveju – ieškovei palikti galimybę nukreipti savo išieškojimą į turtą vykdymo procese lygiomis teisėmis kartu su kitais kreditoriais.

7.4.       Šioje byloje nėra ribojimų taikyti ginčo turto realizavimo sustabdymą, nes, priešingai, nei nurodyta skundžiamoje nutartyje, ieškovė ieškiniu buvo pareiškusi reikalavimą panaikinti areštą nekilnojamiesiems daiktams. Įstatymas neįtvirtina draudimo minėtą laikinąją apsaugos priemonę taikyti piniginio išieškojimo įvykdymo užtikrinimui. Dėl turto arešto panaikinimo, teismas 2021 m. vasario 11 d. teismo sprendimu atmesdamas šį reikalavimą, sprendimo nemotyvavo, kas leidžia spręsti, jog šis reikalavimas nebuvo nagrinėjamas iš esmės, todėl laikyti, kad jis yra nepagrįstas, nėra pagrindo. Šią teismo sprendimo dalį ieškovė taip pat skundžia apeliaciniu skundu.

7.5.       Antstolė J. B. atlieka aktyvius vykdymo veiksmus vykdomosiose bylose Nr. 0018/16/01778, 0018/18/01702 ir 0018/20/01109, kuriose kitų išieškotojų naudai, eliminuojant iš kreditorių sąrašo ieškovę, realizuojamas turtas. Į išieškotojų sąrašą ieškovė neįtraukta galbūt dėl to, kad sprendimas, kuriuo ieškovei priteista iš atsakovės gana nemaža 640 147,81 Eur suma, yra neįsiteisėjęs. Antstolė byloje dalyvavo trečiuoju asmeniu, apie priimtą sprendimą jai neabejotinai žinoma, todėl skubotas turto pardavimas leidžia spręsti apie antstolės tikslą kuo greičiau realizuoti ginčo turtą, kad nebūtų įmanoma įvykdyti ieškovei palankaus teismo sprendimo, kas sudaro pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones stabdant turto realizavimo veiksmus. Iki apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo, tikėtina, kad ginčo turtas jau bus realizuotas antstolės, tai tokiu atveju ieškovei palankios teismo nutarties įvykdymas taptų neįmanomas nelikus restitucijos objekto – turto.

8.       Trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime prašo atskirąjį skundą atmesti. Nurodo šiuos argumentus:

8.1.       Byloje buvo pareikšti ne tik ieškovės nurodomi reikalavimai dėl sutarties nutraukimo ir restitucijos taikymo, bet ir reikalavimai dėl turto arešto ir priverstinės hipotekos panaikinimo, kurie pirmosios instancijos teismo buvo atmesti.

8.2.       Byloje esminis klausimas ir buvo apribojimų turtui panaikinimas ir restitucijos natūra taikymas, kadangi pati ieškovė nurodė, kad į teismą buvo priversta kreiptis dėl turtui taikomų apribojimų, o dėl sutarčių nutraukimo šalys sutarė. Teismui netenkinus reikalavimų dėl turto areštų ir priverstinės hipotekos panaikinimo, bet taikius restituciją ne ieškovės pageidaujamu būdu, teismo sprendimas ieškovei buvo nepalankus. 

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

1.       CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

2.       Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas ar absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, todėl apeliacinis procesas vyksta pagal atskirajame skunde nustatytas ribas. Šio apeliacinio proceso dalykas – Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 25 d. nutarties, kuria netenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl skundžiamos nutarties (ne)pagrįstumo

3.       CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

4.       Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, spręsdamas dėl poreikio konkrečiu atveju taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas, visų pirma, turi įvertinti, ar egzistuoja tikimybė, kad byloje bus priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas, t. y. teismas turi preliminariai įvertinti pareikštų reikalavimų pagrįstumą. Jeigu teismas nustato, kad tokia tikimybė egzistuoja, jis turi įvertinti, ar yra grėsmė, kad ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas galėtų būti apsunkintas ar apskritai tapti neįmanomas. Šios dvi aplinkybės – ieškinio preliminarus pagrįstumas ir grėsmės ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymui buvimas – sudaro privalomas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas.

5.       Atskirajame skunde ieškovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog neegzistuoja ieškinio prima facie (iš pirmo žvilgsnio, preliminariai) pagrįstumas, kadangi sprendimu patenkintas reikalavimas dėl nekilnojamojo turto sutarties dalies nutraukimo ir dėl restitucijos taikymo, tik teismas parinko kitą restitucijos taikymo būdą, nei prašė ieškovė.

6.       Spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas atlieka pareikštų reikalavimų pagrįstumo prima facie vertinimą, kurio tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Lietuvos apeliacinio teismo šiuo klausimu formuojamoje praktikoje ne kartą išaiškinta, kad teismo atliekamas prima facie ieškinyje išdėstytų teisinių ir faktinių argumentų vertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas dėl to, jog ieškovas pasirinko neleistiną savo civilinių teisių gynybos būdą, prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas negalės būti patenkintas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. vasario 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-317-790/2021 12 punktas ir jame nurodyta praktika).

7.       Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pagrįstos abejonės dėl ieškovui palankaus sprendimo priėmimo yra ir tada, kai dėl ginčo esmės yra priimtas ieškovui nepalankus teismo sprendimas, nepriklausomai nuo to, kad jis yra neįsiteisėjęs (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-222/2014; 2016 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-312-407/2016; 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-74-943/2017; 2019 m. rugpjūčio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1106-790/2019; 2020 m. rugpjūčio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-834-943/2020; 2020 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1270-553/2020; kt.).

8.       Ieškovė, bylą pagal jos ieškinį nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, keturis kartus prašė byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones – tiek išieškojimo vykdymo procese sustabdymą, tiek turto realizavimo sustabdymą, tačiau nė vienas iš ieškovės prašymų patenkinti nebuvo (Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 1 d., 2019 m. rugsėjo 3 d., 2020 m. rugpjūčio 24 d., 2020 m. rugsėjo 17 d. nutartys), net ir ieškovei apskundus pirmosios isntancijos teismo nutartis (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1540-943/2019, 2019 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1260-943/2019, 2020 m. lapkričio 12 d. nutartis civiline byloje Nr. e2-1534-370/2020). Taigi, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai nenustatė pagrindo konstatuoti ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų nesant priimtam sprendimui dėl ginčo esmės.

9.       Kaip matyti iš ieškovės prašymų taikyti laikinąsias apsaugos priemones, prašydama sustabdyti vykdymo veiksmus arba ginčo turto realizavimą vykdomosiose bylose, ieškovė iš esmės siekia užtikrinti ieškinio reikalavimo dėl restitucijos taikymo natūra įvykdymą, kadangi būtent šis restitucijos būdas ieškovei yra naudingiausias.

10.       Vilniaus apygardos teismas 2021 m. vasario 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-249-577/2021 nors ir patenkino ieškovės ieškinio reikalavimus dėl sutarčių nutraukimo (dėl kurių ginčo tarp šalių nebuvo), tačiau atmetė ieškovės ieškinio reikalavimų dalį suvaržymų turtui panaikinimo bei dėl restitucijos taikymo natūra ir taikė restituciją piniginiu ekvivalentu. Pirmosios instancijos teismas 2021 m. vasario 11 d. sprendime, be kita ko, atsižvelgęs į byloje nustatytas sutarčių šalių nesąžiningumą suponuojančias faktines aplinkybes, o būtent į ieškovės ir atsakovės sąsajas per ieškovės akcininkus ir atsakovės atstovus, į tai, kad atsakovei nevykdant įsipareigojimų pagal sutartį ieškovė ilgą laiką niekaip nereagavo į atsakovės sutartinių įsipareigojimų nevykdymą ir tik prasidėjus ginčo turto realizavimo (turto pardavimo iš varžytinių) procesui kreipėsi į teismą dėl sutarčių nutraukimo ir daiktų grąžinimo (terminas atsiskaityti už įsigytą turtą iš ieškovės buvo 2016 m. balandžio 17 d., o ieškovė dėl sutarčių nutraukimo ir restitucijos taikymo kreipėsi į teismą tik 2019 m. gegužės 17 d.), tokiu būdų sukuriant situaciją, kuria siekiama padėti atsakovei išvengti priverstinio vykdymo nukreipimo į ginčo turtą ir apskritai bet kokio įsipareigojimų kreditorių atžvilgiu įvykdymo, į šiuo atveju atsakovės kreditorių ir ieškovės pažeistų teisių gynimo pusiausvyros principus, į teisingumo ir proporcingumo principus, priėjo prie išvados, kad šiuo atveju restitucija turi būti atliekama sumokant ekvivalentą pinigais, paliekant turtui taikytus suvaržymus, t. y. turto areštą ir hipoteką.

11.       Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo nagrinėjamu atveju nei pirmosios nei apeliacinės instancijos teismas, anksčiau nagrinėdami ieškovės prašymus, nenustatė net ieškovės reikalavimui dėl restitucijos taikymo natūra dar nesant atmestam, o šiuo atveju, minėtam ieškovės reikalavimui jau esant atmestam pirmosios instancijos teismo sprendimu, juolab, ieškovei nenurodant jokių naujų aplinkybių, preliminaraus ieškinio pagrįstumo konstatuoti nėra nei faktinio nei teisinio pagrindo. Esant tokiai procesinei situacijai, kad byla iš esmės pirmosios instancijos teisme jau išnagrinėta ir ieškinio dalis dėl restitucijos taikymo natūra yra atmesta, darytina išvada, kad viena iš būtinų prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų – tikėtinas (prima facie) ieškinio pagrįstumas – neegzistuoja. Nors Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 11 d. sprendimas nėra įsiteisėjęs, dėl jo ieškovė yra pateikusi apeliacinį skundą, tačiau pagal Lietuvos apeliacinio teismo praktiką (šios nutarties 15 punktas), pagrįstos abejonės dėl ieškovei palankaus sprendimo priėmimo yra ir tada, kai dėl ginčo esmės yra priimtas ieškovei nepalankus teismo sprendimas, nepriklausomai nuo to, kad jis yra neįsiteisėjęs.

12.       Be to, laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, jog būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios, kad nė vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau negu būtina tikslui pasiekti. Proporcingumo principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1268/2014).

13.       Ieškovės prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėję teismai ne kartą pažymėjo, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šiuo atveju iš esmės suvaržys atsakovės kreditorių, kurių naudai yra išieškoma iš atsakovės turto, teises ir interesus. Taigi, ieškovė iš esmės, siekdama užtikrinti savo ieškinio reikalavimus, bando varžyti kitų subjektų interesus, kas apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra neproporcinga bei neatitinka teisingumo bei sąžiningumo principų.

14.       Taip pat pažymėtina, kad ieškovė, šioje byloje pateikusi atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 25 d. nutarties, nesulaukusi apeliacinės instancijos teismo nutarties dėl atskirojo skundo, 2021 m. gegužės 5 d. pateikė Lietuvos apeliaciniam teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. e2A-726-241/2021, kuri pradėta pagal ieškovės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 11 d. sprendimo. Lietuvos apeliacinis teismas minėtoje byloje 2021 m. gegužės 7 d. nutartimi ieškovės prašymo netenkino nenustatęs prima facie ieškinio pagrįstumo ieškovės reikalavimui dėl restitucijos taikymo natūra esant atmestam.

15.       Šiuo atveju, išspręsti ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo kitaip nei išpręsti ankstesni ieškovės prašymai, nėra pagrindo. Nekonstatavus preliminaraus ieškinio pagrįstumo, kaip vienos iš būtinų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų, nustačius, kad ieškovės prašomos priemonės neproporcingos bei neatitinka teisingumo bei sąžiningumo principų, ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nėra galimas. Kadangi nenustačius bent vienos iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų, šių priemonių taikymas negalimas, apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl grėsmės ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymui, šiuo aspektu pagrįstai nepasisakė ir pirmosios instancijos teismas. Kiti ieškovės atskirajame skunde nurodyti argumentai neturi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui, todėl dėl jų taip pat nesisakoma. 

Dėl bylos procesinės baigties

16.       Apibendrinant nurodytus motyvus spręstina, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl atsakovės atskirasis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 25 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu bei 338 straipsniu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                        Romualda Janovičienė