Administracinė byla Nr. A-2227-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01527-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugpjūčio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, (toliau – ir atsakovė, Lukiškių TI-K) 18 000 Eur neturtinės žalos atlyginimąf už kalinimą teisės aktų nuostatų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2012 m. birželio 26 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2014 m. gegužės 6 d. iki 2014 m. spalio 10 d. jo laisvė Lukiškių TI-K buvo apribota pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje įtvirtintas nuostatas. Pareiškėjas nurodė, kad kamerose buvo šalta, drėgna, buvo pažeistas teisės aktuose nustatytas minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto reikalavimas. Pareiškėjo nuomone, minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto sumažinimas nuo 5 iki 3,6 kv. m yra draudžiamas bausmės griežtinimas. Apie 8 kv. m kamerose, kurios yra užstatytos baldais, buvo laikoma nuo 3 iki 4 asmenų, jose taip pat įrengtas sanitarinis mazgas.

Pareiškėjas nurodė, kad gyvenamosiose patalpose nėra užtikrinamas natūralus apšvietimas, o tai labai kenkia regėjimui. Be to, nerūkantys asmenys laikomi kartu su rūkančiais asmenimis; atvykstant į Lukiškių TI-K ir išvykstant iš jo asmens ir jo daiktų apžiūros atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis. Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K pareigūnai piktnaudžiauja savo pareigomis, nes siekia apriboti pareiškėjo teisių žinojimą arba visiškai jas panaikinti. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, netinkamo pareigūnų elgesio ir nuolatinių provokacijų. Dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumenkinimą ir t. t.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovė paaiškino, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2012 m. birželio 29 d. iki 2012 m. lapkričio 22 d., nuo 2014 m. gegužės 8 d. iki 2014 m. gegužės 17 d. ir nuo 2014 m. birželio 27 d. iki 2014 m. spalio 3 d. Atsakovė nurodė, kad pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas kamerose, kuriose buvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m plotas vienam asmeniui. Atsakovė pažymėjo, kad stengiamasi sumažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį suimtiesiems ir nuteistiesiems, sudaromos galimybės jiems pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Atsakovės teigimu, maksimalus leistinas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų skaičius yra 954 asmenys, tačiau šis skaičius nuolat yra viršijamas ir gali siekti virš 1 000 asmenų, kadangi Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos dėl atvykstančių asmenų skaičiaus, tačiau administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.

Atsakovė pažymėjo, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktuose nustatytas inventorius. Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Lukiškių TI-K langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus, o asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Atsakovė atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos atsakovė pažymėjo, kad šiuo atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimu pareiškėjo A. K. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K nuo 2012 m. birželio 29 d. iki 2012 m. lapkričio 22 d. ir nuo 2014 m. gegužės 8 d. iki 2014 m. spalio 3 d. buvo laikomas iš viso 252 dienas. Teismas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas), kuriame nustatyta, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teismas, įvertinęs Lukiškių TI-K pateiktus duomenis, konstatavo, kad 3,6 kv. m kameros plotas ginčijamu laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrintas 55 dienas, o 197 dienas buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamu kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Teismas nenustatė, kad pareiškėjui buvo sudarytos papildomos sąlygos ilgiau nei 1 valandą būti gryname ore, pasivaikščioti, sportuoti, todėl negali būti pripažinta, jog įstaiga už nepakankamą kameros plotą kompensavo pareiškėjui, suteikdama pakankamą judėjimo laisvę, galimybę dalyvauti užimtumo programose ar pan.

Teismo vertinimu, pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės dėl nešvarių langų yra abstraktaus pobūdžio, neindividualizuotos, todėl negali būti teismo įvertintos.

Teismas rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, suformuota 2000 m. spalio 26 d. sprendime Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendime Valašinas prieš Lietuvą, 2001 m. balandžio 21 d. sprendime Peers prieš Graikiją ir pažymėjo, kad vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, tokiu atveju turi būti atsižvelgiama ir į kitas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti reikšmingas aplinkybes, t. y. kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, jo fizinį ir psichinį poveikį, nukentėjusiojo lytį, amžių bei jo sveikatos būklę.

Teismo vertinimu, skunde pareiškėjas patvirtino, kad dėl laikymo kameroje, kurioje nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui tenkantis plotas, jis patyrė tam tikrus fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, gyvenimo kokybės pablogėjimą ir pan. Tačiau teismas nenustatė, kad dėl pažeidimo būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata, psichinė ir fizinė sveikatos būklė ar pareiškėjas būtų patyręs tokių neigiamų išgyvenimų, kurie galėtų būti pripažinti žmogaus kankinimu pagal Konvencijos 3 straipsnį. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas netinkamomis sąlygomis būtų laikomas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą.

Teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę (197 dienos), į tai, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis nepadarė negrįžtamo poveikio pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos būklei, konstatavo, jog pareiškėjas galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus ir fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, tačiau nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. Konvencijos 3 straipsnį pažeidžiančiomis, sąlygomis. Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose (2014 m. birželio 4 d. nutartys administracinėse bylose Nr. A442-464/2014, A442-524/2014, A442-525/2014), vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas darė išvadą, jog 1 000 Eur suma yra adekvati dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti, nes nenustatyta, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį ar jų mastas būtų itin didelis.

III.

Pareiškėjas A. K. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimą ir jo (pareiškėjo) skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas iš esmės neišnagrinėjo skundo motyvų, reikalavimo pagrindų ir pateiktų faktų. Byla buvo išnagrinėta neobjektyviai, neišsamiai ir šališkai.

2. Pagal Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimus suimtasis arba nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke gryname ore. Be to, EŽTT pripažino, kad to paties reikalaujama ir pagal Konvencijos 3 straipsnį.

3. Pagal EŽTT jurisprudenciją minimalus laisvas gyvenamasis plotas vienam suimtajam (nuteistajam) turi būti ne mažesnis už 4 kv. m. EŽTT yra pažymėjęs, jog ypatingai mažas gyvenamasis plotas analizuojant kalinimo sąlygų atitikimą Konvencijos 3 straipsniui yra esminis faktorius, tai, kad kalinamasis yra įpareigotas gyventi, miegoti bei naudotis tualetu ir praustis kartu su daug kalinamųjų vienoje kameroje, savaime lemia kančią ar sunkumus, kurių intensyvumas viršija kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį bei sukelia baimę, kančią ir nepilnavertiškumo jausmą, nepatogumus, kurie žemina ir menkina jį (sprendimai bylose Peers prieš Graikiją; Kalashnikov prieš Rusiją; Kudla prieš Lenkiją).

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovės teigimu, duomenų dėl kameros ploto normos vienam asmeniui negalima vertinti vienareikšmiškai, kadangi asmenų kamerose kaita labai didelė, t. y. dažnai per vieną dieną asmenų skaičius (o kartu ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas) kameroje kinta keletą kartų. Dėl šių priežasčių nėra galimybės objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną. Tam tikromis dienomis vienam asmeniui tekusio galbūt mažesnio kameros ploto nereikėtų laikyti tęstiniu ir intensyviu pažeidimu, dėl kurio pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą. Atsakovė pažymi, kad pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais. Abstraktūs teiginiai, kuriuose pažodžiui pakartotas CK pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas, negali būti pagrindas tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Atsakovė atkreipia dėmesį, kad tam tikras suimtųjų / nuteistųjų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui A. K. už kalinimą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2012 m. birželio 26 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2014 m. gegužės 6 d. iki 2014 m. spalio 10 d. teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. 

Pareiškėjas skunde teigė, kad jis dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K patyrė 18 000 Eur dydžio neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K nuo 2012 m. birželio 29 d. iki 2012 m. lapkričio 22 d. ir nuo 2014 m. gegužės 8 d. iki 2014 m. spalio 3 d. buvo laikomas iš viso 252 dienas ir kalinimo sąlygos iš esmės atitiko teisės aktų reikalavimus, išskyrus tai, kad dalį ginčo laikotarpio pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, kuriose asmeniui teko mažesnis plotas, nei nustatyta Įsakyme. Dėl to pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis pirmiau aptartomis CK 6.271 ir 6.250 straipsnių nuostatomis, pareiškėjui priteisė 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu ir prašo jo (pareiškėjo) skundą tenkinti, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės neišnagrinėjo skundo motyvų, reikalavimo pagrindų ir pateiktų faktų. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimais dėl pasivaikščiojimo trukmės ir EŽTT jurisprudencija dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia atkreipia dėmesį, kad ABTĮ 130 straipsnyje yra nustatyti apeliaciniam skundui keliami reikalavimai, kurių būtina laikytis paduodant apeliacinį skundą. ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai nurodyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Taigi pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog nesutinkama su priimtu sprendimu, tačiau būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde tik abstrakčiai teigia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės neišnagrinėjo skundo motyvų, reikalavimo pagrindų ir pateiktų faktų, tačiau nedetalizuoja, kokių pareiškėjo skundo motyvų, pagrindų ir pateiktų faktų pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo ar išnagrinėjo netinkamai. Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu abstraktaus pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad byla buvo išnagrinėta neobjektyviai, neišsamiai ir šališkai. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas vertino pareiškėjo kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu, buvo nustatytas minimalios vienam asmeniui turinčios tekti kameros ploto normos pažeidimas, tačiau kitų kalinimo sąlygų pažeidimų pirmosios instancijos teismas nenustatė. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl darytina išvada, kad skundžiamas sprendimas, priimtas iš esmės išnagrinėjus bylą, yra motyvuotas, atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus, priimtu sprendimu yra iš dalies patenkintas pareiškėjo skundo reikalavimas ir sprendime išdėstyta, kokiu būdu pareiškėjo teisės bei pažeisti interesai yra ginami. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad teismas iš esmės neišnagrinėjo skundo motyvų, reikalavimo pagrindų ir pateiktų faktų.

Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl jo teisės ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke gryname ore, akcentuoja, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, todėl proceso dalyvis apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo pagrindo, suformuluoto ir išnagrinėto pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą patikrina tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota to teismo sprendimu. Proceso šalių pareiga elgtis sąžiningai iš esmės nesuderinama su faktinio pagrindo keitimu (papildymu), kai tai nemotyvuotai ir nepagrįstai daroma tik apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007). Atkreiptinas dėmesys, kad apeliaciniame skunde minimos pasivaikščiojimo gryname ore trukmės kaip faktinio žalos atsiradimo pagrindo pareiškėjas skunde nebuvo nurodęs. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip 1 valandą pasivaikščioti gryname ore. Kadangi pareiškėjas nesiskundė teismui dėl per trumpo jam suteikiamo pasivaikščiojimo gryname ore, pirmosios instancijos teismas šio aspekto detaliai skundžiamame sprendime neanalizavo, tik pažymėjo, kad nenustatyta, jog pareiškėjui buvo sudarytos papildomos sąlygos ilgiau nei 1 valandą būti gryname ore. Dėl to pareiškėjo argumentas, kad jam žala atsirado ir dėl per trumpo jam suteikiamo pasivaikščiojimo gryname ore, apeliacine tvarka nevertinamas.

Kaip jau minėta, pareiškėjas skunde kaip žalos atsiradimo pagrindą, be kita ko, nurodė vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto pažeidimą ir dėl šio pažeidimo atsiradusius nepatogumus. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad pagal EŽTT jurisprudenciją minimalus laisvas gyvenamasis plotas vienam suimtajam (nuteistajam) turi būti ne mažesnis už 4 kv. m, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog EŽTT yra nurodęs, kad atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo skunde išdėstyta pozicija, kad šiuo atveju jam turėjo tekti ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto, ir apeliaciniame skunde nurodomu 4 kv. m standartu, nes pareiškėjo kalinimo metu galiojusiuose teisės aktuose tokie reikalavimai nebuvo įtvirtinti.

Lukiškių TI-K kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, o šis reikalavimas yra nustatytas Įsakyme, todėl nacionaliniai teismai remiasi būtent šiuo standartu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1279-442/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-858/2015). Nors pareiškėjas skunde atkreipė dėmesį į kameros plotą, kuris yra užstatytas baldais, tačiau nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą kameros plotą, skaičiuojant minimalų kameros plotą. Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjui tekusį kameros plotą skaičiavo visą kameros plotą dalydamas iš kameroje laikytų asmenų skaičiaus. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliacinio skundo negrindžia aplinkybe, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kai pareiškėjui teko mažiau kaip 3,6 kv. m kameros ploto.

Dėl Konvencijos 3 straipsnio (ne)pažeidimo teisėjų kolegija primena, kad pagal EŽTT suformuotą praktiką vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, nes tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Pareiškėjas apeliaciniame skunde remiasi EŽTT jurisprudencija dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo (sprendimais bylose Peers prieš Graikiją; Kalashnikov prieš Rusiją; Kudla prieš Lenkiją), tačiau nenurodo, kaip tai susiję su nagrinėjama byla ir kaip ši pareiškėjo nurodoma EŽTT praktika pagrindžia pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumą ar nepagrįstumą. Akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime rėmėsi EŽTT praktika, suformuota 2000 m. spalio 26 d. sprendime Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendime Valašinas prieš Lietuvą, 2001 m. balandžio 21 d. sprendime Peers prieš Graikiją, tačiau nepripažino, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. Konvencijos 3 straipsnį pažeidžiančiomis, sąlygomis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, leidžiančių abejoti šiomis pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo atlikto pareiškėjo patirtos neturtinės žalos vertinimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai. Priteistinos žalos dydį remiantis subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas remdamasis šioje valstybėje įtvirtintu teisiniu reguliavimu bei teismų praktikoje nustatytais kriterijais, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą, kuri patiriama individualiai. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją; į piliečių bendrą materialinį lygį; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius; į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos ir t. t. 

Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK įtvirtintomis valstybės civilinę atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, reglamentuojančiomis teisės normomis ir atsižvelgęs į reikšmingų kriterijų visumą, sprendė, kad pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies ir priteisė pareiškėjui 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, sutikdama ir nekartodama pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nurodytų motyvų, susijusių su pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydžio įvertinimu, pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė neturtinės žalos dydį pagal reikšmingų kriterijų visumą, t. y. kad pareiškėjui turėjo būti priteista didesnė neturtinės žalos atlyginimo suma.

Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Laimė Baltrūnaitė

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė