Civilinė byla Nr. 3K-3-386/2010 Procesinio
sprendimo kategorija 126.5 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. spalio 5 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algio Norkūno, Antano
Simniškio ir Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
rašytinio
proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditoriaus AB
banko „Snoras“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 18 d. nutarties, priimtos dėl šio
kreditoriaus finansinio reikalavimo patvirtinimo UAB „Šilna“ bankroto byloje, peržiūrėjimo.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl
kreditoriaus bankroto byloje prašomų įtraukti į jo finansinį reikalavimą delspinigių
dydžio pagrįstumo.
Kauno apygardos teismo 2009 m.
kovo 19 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2009 m. gegužės 14 d., UAB „Šilna“
iškelta bankroto byla. Joje kreditorius AB bankas „Snoras“ (toliau – ir bankas)
pateikė teismui tvirtinti 2 217 744,32 Lt reikalavimą,
susidedantį iš 2 075 036,46 Lt negrąžinto kredito ir sutartinių
palūkanų už naudojimąsi kreditu sumos bei 142 701,86 Lt delspinigių,
apskaičiuotų taikant 0,05 proc. dydį už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną
už ilgesnį nei CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatytas šešių
mėnesių senaties terminas laikotarpį.
Kauno apygardos teismas 2009 m.
rugsėjo 11 d. nutartimi iš dalies patenkino kreditoriaus AB banko „Snoras“
reikalavimą, įtraukdamas jį į BUAB „Šilna“ kreditorių sąrašą ir patvirtindamas jo
2 075 036,46 Lt reikalavimą; bankroto administratoriaus įgalioto
asmens ginčytos šio kreditoriaus finansinio reikalavimo dalies dėl
142 701,86 Lt delspinigių tvirtinimo klausimą nutarė spręsti 2009 m.
rugsėjo 24 d. teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (Įmonių bankroto įstatymo
26 straipsnio 4 dalis).
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė
Kauno apygardos teismas 2009 m. spalio 7 d.
nutartimi patvirtino kreditoriaus AB banko „Snoras“ 2 125 871,94 Lt
reikalavimą. Spręsdamas dėl šio kreditoriaus prašomų įtraukti į jo finansinio
reikalavimo sumą delspinigių dydžio (142 701,86 Lt) pagrįstumo,
teismas nustatė, kad kreditorius AB bankas „Snoras“ pateikė tvirtinti
delspinigių sumą, apskaičiuotą taikant 0,05 proc. dydį už kiekvieną uždelstą
atsiskaityti dieną. Be to, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad prašomus įtraukti
į finansinio reikalavimo sumą delspinigius, išskyrus delspinigius už vėlavimą
grąžinti kreditą pagal sutartį Nr. 031-82202-000, kreditorius apskaičiavo
už ilgesnį nei šešių mėnesių senaties terminas laikotarpį. Dėl kreditoriaus
argumento, kad senaties termino skaičiavimas nutrūko jam kreipusis į teismą dėl
įtraukimo į bankroto bylą trečiuoju asmeniu, teismas pažymėjo, jog pagal CK
1.130 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas nutrūksta įstatyme
nustatyta tvarka pareiškus ieškinį, tuo tarpu kreditorius nepateikė jokių
įrodymų, kad kreipėsi į teismą dėl delspinigių priteisimo. Kadangi, sprendžiant
klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo, vertinamas atsakovo mokumas ir
nenagrinėjami į teismą besikreipiančio asmens finansinių reikalavimų atsakovui
bei tokių reikalavimų konkrečių sudedamųjų dalių dydžio pagrįstumo klausimai,
tai, teismo nuomone, kreipimasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ar
prašymas įtraukti asmenį į šį procesą trečiuoju asmeniu negali būti vertinamas
kaip reikalavimo priteisti konkrečią pinigų sumą pareiškimas teismine tvarka,
kartu – ir senaties termino tokiam reikalavimui pareikšti nutraukimas. Teismui
nustatytos pareigos būti aktyviam bankroto procese pagrindu pripažinęs
nepagrįstu ir kreditoriaus tvirtinimą, kad senaties terminas netaikytinas, nes
to neprašo bankrutuojančios bendrovės atstovai, teismas atmetė kreditoriaus
argumentą, jog delspinigiai turi būti skaičiuojami už ilgesnį nei CK
1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkte įtvirtintas ieškinio senaties terminas
laikotarpį. Be to, teismas nurodė, kad, remiantis CK 6.73 straipsnio 2 dalimi,
aiškiai per didelės netesybos gali būti teismo sumažintos iki sumos, kuri
visiškai padengtų kreditoriaus nuostolius; teismų praktikoje įprastu
pripažintinas 0,02 proc. delspinigių už kiekvieną pradelsimo įvykdyti piniginę
prievolę dieną dydis. Pažymėjęs, kad kreditorius nepateikė teismui jokių
įrodymų, leidžiančių spręsti, jog jo patirti nuostoliai nagrinėjamu atveju
viršija įprastus, teismas, atsižvelgdamas į viešąjį interesą ir vykdydamas
pareigą užtikrinti vienodą visų kreditorių interesų apsaugą, į AB banko
„Snoras“ finansinio reikalavimo sumą įtrauktinos delspinigių sumos dydį
sumažino iki 50 835,48 Lt, apskaičiuotų taikant 0,02 proc.
delspinigių už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną dydį už ne ilgesnį nei CK
1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkte įtvirtintam ieškinio senaties terminui
lygų šešių mėnesių laikotarpį.
Lietuvos apeliacinio
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi kreditoriaus AB
banko „Snoras“ atskirąjį skundą, 2010 m. kovo 18 d. nutartimi Kauno apygardos
teismo 2009 m. spalio 7 d. nutartį paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija nurodė,
kad iš bylos duomenų matyti, jog AB banko „Snoras“ Marijampolės filialas 2008
m. gruodžio 23 d. raštu Nr. M-00120/08 „Dėl sutarčių nutraukimo prieš
terminą“ informavo UAB „Šilna“, kad, šiai nesumokėjus pradelstos skolos iki
2009 m. sausio 5 d., kredito sutartys Nr. 031-82202-000 ir
Nr. 031-82203-000 bus vienašališkai nutrauktos. UAB „Šilna“ 2009 m.
sausio 5 d. raštu prašė nenutraukti kredito sutarčių, nurodydama, kad sumokės skolą
bankui. Teisėjų kolegijos nuomone, šis raštas neįrodo, kad UAB „Šilna“ sutiko
mokėti bankui delspinigius, todėl negalima pripažinti, jog nuo 2009 m. sausio 5
d. ieškinio senatis nutrūko. Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios
instancijos teismas, skaičiuodamas delspinigius už šešių mėnesių laikotarpį,
tinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, kartu
pažymėdama, jog bankroto bylų nagrinėjimo specifika lemia teismo teisę taikyti
ieškinio senatį ex officio ir nesant ginčo šalies prašymo. Teisėjų
kolegija sutiko su atskirojo skundo argumentu, kad pagal formuojamą teismų
praktiką sutartinių netesybų mažinimas nereiškia jų mažinimo iki konkretaus
0,02 proc. dydžio, pažymėdama, jog dėl teismo nustatyto konkretaus delspinigių
dydžio pagrįstumo sprendžiama įvertinant, ar teismas nepažeidė delspinigių
mažinimo atvejus ir kriterijus reglamentuojančių teisės normų, o kitus
klausimus, kurie palikti spręsti teismo nuožiūra, sprendė pagal teisingumo,
protingumo, sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 straipsnis). Teisėjų kolegijos
vertinimu, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pagrįstai sumažino
kreditoriaus AB banko „Snoras“ prašomų įtraukti į jo finansinį reikalavimą
delspinigių dydį iki 0,02 proc., toks jų dydis atitinka pirmiau nurodytus
principus, yra nustatytas atsižvelgiant į viešąjį interesą ir teismo pareigą
užtikrinti visų kreditorių interesų apsaugą.
III. Kasacinio skundo
teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu
kreditorius AB bankas „Snoras“ prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo
nutartį ir perduoti jo finansinio reikalavimo dalies dėl delspinigių tvirtinimo
klausimą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Šis kasatoriaus
prašymas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismai nukrypo
nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos ieškinio senatį reglamentuojančių
teisės normų (CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkto, 1.126 straipsnio 2 dalies,
1.130 straipsnio 2, 3 dalių) aiškinimo ir taikymo praktikos, nes nepagrįstai
savo iniciatyva taikė ieškinio senaties terminą, siaurinamai aiškino teisės
normas dėl ieškinio senaties termino nutrūkimo skolininkui atlikus veiksmus,
kuriais šis pripažįsta prievolę kreditoriui, dėl to be pagrindo sumažino
kasatoriaus finansinį reikalavimą.
Pagal kasacinio
teismo formuojamą praktiką, nesant ginčo šalies prašymo dėl ieškinio senaties
taikymo, teismas negali taikyti jos savo iniciatyva. Jokių išimčių šiuo
klausimu nenustatyta. Nei finansinio reikalavimo tvirtinimo metu, nei
sprendžiant dėl jo pagrįstumo teisminio nagrinėjimo metu skolininkui
atstovaujantis bankroto administratorius neprašė taikyti ieškinio senaties
kreditoriaus reikalavimui dėl netesybų priteisimo, be to, teismo posėdyje
papildomai nurodė, kad visiškai sutinka su kasatoriaus prašomu patvirtinti
finansiniu reikalavimu. Aktyvus teismo vaidmuo bankroto bylose neturi pažeisti
civiliniame procese vyraujančių rungimosi ir dispozityvumo principų (CPK 12,
13, 178 straipsniai). Kasatoriaus įsitikinimu, šiuo atveju bankroto byloje
kreditoriaus pateiktas prašymas dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo yra
tapatus ginčo teisenos tvarka pareikštam ieškinio reikalavimui dėl pinigų sumos
priteisimo. Dėl to, nesant pareikšto bankrutuojančios įmonės interesus ginančio
bankroto administratoriaus, kuriam, be kita ko, keliami specialūs profesiniai
ir kvalifikaciniai reikalavimai bei aukštesni apdairumo ir rūpestingumo kriterijai,
prašymo taikyti ieškinio senaties terminą, šio savo iniciatyva negalėjo taikyti
ir teismas.
Bylos duomenimis,
kreditoriui (kasatoriui) pareikalavus, kad skolininkas UAB „Šilna“ iki 2009 m.
sausio 5 d. įvykdytų įsipareigojimus (tarp jų – ir sumokėtų tą dieną
apskaičiuotus delspinigius), skolininkas pripažino prievoles, prašė jų vykdymą
atidėti ir nurodė sumokėsiąs pagal kredito sutartis susidariusią skolą,
reikalavimo dalies dėl delspinigių neginčijo. Kasatoriaus nuomone, remiantis
kasacinio teismo formuojama CK 1.130 straipsnio 2 dalies aiškinimo
praktika, tokie skolininko veiksmai nutraukė ieškinio senaties terminą
kreditoriaus reikalavimams, taip pat ir dėl delspinigių, bei sudarė pagrindą
skaičiuoti juos iš naujo. Teismai, pažeisdami įrodymų vertinimo taisykles,
neatsižvelgė į nurodytus bylos duomenis, todėl nepagrįstai nevertino išvardytų
skolininko veiksmų kaip patvirtinančių ir jo prievolės mokėti bankui
delspinigius pripažinimo.
2. Nustatydami
delspinigių 0,02 proc. tarifą ir nurodydami, kad kreditorius (kasatorius)
neįrodė nuostolių, viršijančių įstatyme bei teismų praktikoje nustatytą
minimalų jų dydį, teismai netinkamai aiškino ir taikė sutartinių netesybų
institutą reglamentuojančias materialiosios teisės normas (CK 6.71 straipsnį,
6.73 straipsnio 2 dalį, 6.258 straipsnio 3 dalį), nukrypo nuo kasacinio
teismo šiuo klausimu formuojamos praktikos, jog sutartimi sulygtos netesybos
laikomos iš anksto nustatytais būsimais minimaliais kreditoriaus nuostoliais,
kurių dydžio kreditoriui nereikia įrodinėti, pažeidė sutarčių laisvės principą,
nepagrįstai, pažeisdami CPK 12, 178 straipsnius, perkėlė įrodinėjimo naštą
kasatoriui. Be to, teismai, šalių kredito sutartyse sulygtą 0,05 proc.
delspinigių dydį pripažindami aiškiai per dideliu ir dėl to sumažindami jį iki
0,02 proc. tik CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų bendrųjų teisės principų, viešojo
intereso bei vienodos visų kreditorių interesų apsaugos užtikrinimo pagrindu, tik
formaliai atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotus CK 6.73 straipsnio
2 dalies, 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo kriterijus, nevertino ir
nepasisakė dėl visų šiam klausimui išspręsti reikšmingų aplinkybių:
neidentifikavo šalis siejančių sutartinių santykių pobūdžio ir neatsižvelgė į
jų specifiką, neįvertino skolininko neįvykdytos prievolės dydžio ir prašomos
patvirtinti delspinigių sumos santykio, nepaisė sutarties šalių interesų pusiausvyros.
Nurodyti pažeidimai lėmė nepagrįstą delspinigių sumažinimą.
3. Kasatoriaus
teigimu, BUAB „Šilna“ bankroto administratorius jo finansinio reikalavimo
neginčijo, visą jį, įskaitant ir dalį dėl delspinigių, pateikė tvirtinti pirmosios
instancijos teismui. Administratorius neginčijo kasatoriaus reikalavimo dėl
delspinigių ir teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. posėdyje, kai buvo sprendžiamas
finansinio reikalavimo dalies dėl delspinigių tvirtinimo klausimas, tačiau
šiame posėdyje, savo iniciatyva iškėlęs klausimus dėl ieškinio senaties termino
taikymo ir delspinigių mažinimo, teismas baigė bylos nagrinėjimą iš esmės ir
atidėjo nutarties paskelbimą 2009 m. spalio 7 d. Taip, kasatoriaus teigimu, jis
neteko galimybės tinkamai pasirengti bylos nagrinėjimui teisme, pateikti
atsikirtimus į argumentus dėl ieškinio senaties taikymo teismo iniciatyva,
įrodinėti dėl skolininko prievolės pažeidimo patirtų nuostolių dydį. Taigi buvo
pažeista jo teisė į teisingą teismą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių
apsaugos konvencijos 6 straipsnis, CPK 5 straipsnio 1 dalis), rungtyniškumo ir
dispozityvumo principai (CPK 12, 13, 178 straipsniai). Kasatoriaus nuomone, šie
esminiai proceso teisės normų pažeidimai negali būti pašalinti apeliacinės
instancijos teisme, todėl byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios
instancijos teismui (CPK 329, 360 straipsniai).
Bankrutuojančios
UAB „Šilna“ pateiktą atsiliepimą į kasacinį skundą atsisakyta priimti kaip
neatitinkantį įstatymo atsiliepimams į kasacinius skundus keliamų reikalavimų
(CPK 351 straipsnio 1 dalis).
Kitų byloje
dalyvaujančių asmenų atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje
nustatyta tvarka negauta.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Dėl ieškinio
senaties taikymo
Pagal CK 1.126 2 dalį
ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu. Tai reiškia,
kad prašyti taikyti ieškinio turi teisę ginčo materialinio teisinio santykio
šalis, prieš kurios interesus nukreiptas byloje pareikštas materialinis
teisinis reikalavimas. Darytina išvada, kad, nesant ginčo šalies prašymo dėl
ieškinio senaties taikymo, teismas negali taikyti jo savo iniciatyva.
Nagrinėjamoje byloje nei kreditoriaus finansinio reikalavimo tvirtinimo metu,
nei sprendžiant dėl jo pagrįstumo teisminio nagrinėjimo metu skolininkui
atstovaujantis bankroto administratorius neprašė taikyti ieškinio senatį
kreditoriaus reikalavimui dėl delspinigių, apskaičiuotų už ilgesnį nei šešių
mėnesių laikotarpį. Priešingai, teismo posėdyje jis papildomai nurodė, kad
visiškai sutinka su kreditoriaus prašomu patvirtinti finansiniu reikalavimu dėl
142 701,86 Lt delspinigių. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nesant
pareikšto bankrutuojančios įmonės interesus ginančio bankroto administratoriaus
prašymo, bylą nagrinėję teismai, savo iniciatyva taikydami ieškinio senatį,
pažeidė materialiosios teisės normą (CK 1.126 straipsnio 2 dalį).
Dėl netesybų
dydžio
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą svarstytas „aiškiai per didelių“
netesybų klausimas ir, taikant CK 6.73 straipsnio 2 dalį, priimta sprendimų dėl
jų dydžio nustatymo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje L. A. D.
v. Gyvenamųjų namų statybos bendrija “Krantas-2”, bylos
Nr. 3K-3-721/2002; 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje UAB
“Glass Market” v. UAB “Lygiakraštis”, bylos
Nr. 3K-3-1070/2003; 2005 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje VĮ
Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v. UAB „Ferteksos transportas“, bylos
Nr. 3K-3-316; kt.). Iš šių nutarčių galima daryti išvadą, kad sutartimi
nustatytos 0,2 proc. ir didesnės netesybos paprastai yra aiškiai per didelės.
Tačiau ši išvada nereiškia, kad yra suformuota Lietuvos teismų praktika, jog,
mažinant „aiškiai per dideles“ netesybas, yra priteisiamos 0,02 proc. dydžio
netesybos.
Pagal CK 6.73
straipsnio 2 dalį yra nustatyta žemiausia netesybų mažinimo riba – jos neturi
būti mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo
įvykdymo. Ši nuostata pakartota ir CK 6.258 straipsnio 3 dalyje. Nuostoliai
gali būti sutartiniai arba nustatomi įstatymo. Pagal CK 6.261 straipsnį
sutarčių ar įstatymo nustatytos palūkanos yra minimalūs nuostoliai. Sutartimi
nustatytos netesybos yra skirtos nuostoliams atlyginti, todėl jos yra civilinės
atsakomybės forma. Sutartinės netesybos yra nuostoliai, todėl, kai jos
nustatytos sutartimi, kreditoriui nereikia įrodinėti nuostolių dydžio. Teismui
išlieka pareiga kontroliuoti šalių interesų pusiausvyrą ir jis turi pakeisti
netesybų dydį tais atvejais, kai nuostolių dydį reikia mažinti. Jeigu netesybos
aiškiai per didelės arba neprotingai didelės, teismas turi teisę savo nuožiūra
jas sumažinti tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl
prievolės neįvykdymo arba netinkamo įvykdymo (CK 6.73 straipsnio 2
dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Tokios minimalios netesybų dydžio ribos
nustatymas nereiškia, kad netesybos turi sutapti su minimaliais nuostoliais ar
nuostoliais. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką netesybų
įskaitymas į nuostolius nesudaro pagrindo visais atvejais sumažinti sutartines
netesybas iki minimalių ar įrodytų nuostolių dydžio (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo
12 d. nutartis civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto
direkcija v. UAB „Ferteksos transportas“, bylos Nr. 3K-7-367/2006;
teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje UAB
„Schmitz Cargobull Baltic“ v. UAB „Vilniaus universaliųjų metalo konstrukcijų
gamykla“, bylos Nr. 3K-3-503/2007; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis
civilinėje byloje UAB „Kaduva“ v. UAB „Okadeta“, bylos Nr. 3K-3-401/2008;
kt.). Priešingu atveju būtų paneigta netesybų, kaip prievolių įvykdymo
priemonės, reikšmė ir pažeistas sutarčių laisvės principas (CK
1.2 straipsnio 2 dalis, 6.156 straipsnis).
Teismas,
nustatydamas, ar pagal CK 6.73, 6.258 straipsnių nuostatas yra pagrindas
netesybas pripažinti neprotingai (aiškiai) didelėmis ir dėl to jas mažinti, bei
spręsdamas, iki kokio dydžio netesybos mažintinos, turėtų vadovautis
teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, įvertinti visas reikšmingas
šiam klausimui spręsti bylos aplinkybes (šalių sutartinių santykių pobūdį,
prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių
dydį, kt.) ir nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 5
d. nutartis civilinėje byloje Škotijos firma „Forthmill Limited“ v. UAB
„Pakrijas“, bylos Nr. 3K-3-85/2007; 2007 m. lapkričio 19 d. nutartis
civilinėje byloje UAB „Schmitz Cargobull Baltic“ v. UAB „Vilniaus
universaliųjų metalo konstrukcijų gamykla“, bylos Nr. 3K-3-503/2007;
2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Kaduva“ v. UAB
„Okadeta“, bylos Nr. 3K-3-401/2008). Toks vertinimas turi būti
atliekamas kiekvienoje byloje. Priklausomai nuo konkrečios bylos faktinių
aplinkybių, tas pats netesybų dydis vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu,
kitu – aiškiai per dideliu. Dėl to ir teismų praktikoje nėra ir negali būti
vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, kad netesybos neatitinka
įstatymuose nustatytų kriterijų ir turi būti mažinamos.
Bylą nagrinėję
teismai, sumažindami netesybų dydį nuo sutartimi sutartų 0,05 proc. delspinigių
iki 0,02 proc. už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną, motyvavo tuo, kad
netesybos yra aiškiai per didelės, nes kreditorius nepateikė teismui įrodymų,
leidžiančių spręsti, jog jo patirti nuostoliai nagrinėjamu atveju viršija
įprastus, nes teismų praktikoje įprastais nuostoliais pripažintinas 0,02 proc.
delspinigių už kiekvieną pradelsimo įvykdyti piniginę prievolę dieną dydis.
Teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad teismai, parinkdami konkretų
netesybų dydį – 0,02 proc., t. y. nustatydami netesybas, atitinkančias
minimalius įstatyminius nuostolius (CK 6.210 straipsnis), nukrypo nuo įstatymų
nuostatų, taikytinų mažinant netesybas, neatsižvelgė į sutarčių laisvės
principą, apimantį ir sutarties sąlygų (taip pat ir netesybų dydžio) nustatymą.
Šalių susitarimu nustatytų netesybų tikslas yra kompensuoti galimus
kreditoriaus nuostolius, skolininkui neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartinius
įsipareigojimus. Šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų dydžio reiškia
tai, kad kreditoriui nereikia įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes
sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais
kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais.
Dėl to, mažinant netesybų dydį, būtina atsižvelgti į tai, kokio dydžio
netesybos pasirinktos šalių valia ir sulygtos sutartimi. Bylą nagrinėję teismai
neįvertino to, kad ginčo netesybos atsirado iš šalių sutartinių santykių, taip
pat šių santykių pobūdžio (abi sutarties šalys yra privatūs verslo subjektai,
turintys patirties verslo ir derybų srityje, galintys numatyti sutartinių
įsipareigojimų nevykdymo padarinius ir laisva valia pasirenkantys sutarties sąlygas).
Nagrinėjamu atveju teismai, bendrą skolininko mokėtinų netesybų dydį
sumažindami nuo 142 701,86 Lt iki 50 835,48 Lt, iš esmės
paneigė šalių valią dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą, pakeitė
sutarties nuostatas, pažeisdami protingus sąžiningos verslo praktikos
reikalavimus (CK 6.228 straipsnio 2 dalis).
Teisėjų kolegija,
išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, sumažindami
kreditoriaus pateikto teismui tvirtinti finansinio reikalavimo apimtį, pažeidė
tiek įstatymų, kuriuose suformuluoti jų mažinimo atvejai ir kriterijai, tiek
ieškinio senaties taikymo nuostatas, todėl teismų priimti procesiniai
sprendimai keistini, padidinant reikalavimo sumą iki 142 701,86 Lt.
Dėl bylinėjimosi
išlaidų
Kasatorius
(kreditorius AB bankas „Snoras“) prašo priteisti išlaidas (4446,75 Lt)
advokato pagalbai apmokėti surašant kasacinį skundą. Ginčą išsprendus
kasatoriaus naudai, šios išlaidos priteistinos jam iš atsakovo BUAB „Šilna“
(CPK 93, 98 straipsniai). Išlaidų, kasatoriaus patirtų advokato pagalbai kasaciniame
teisme apmokėti, suma viršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino
užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą
(paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų teisingumo ministro 2004 m.
balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, 8.12 punkte nustatytą dydį. Dėl to kreditoriui
AB bankas „Snoras“ priteistina 2800 Lt atstovavimo kasaciniame teisme išlaidų.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. pažymos apie išlaidas, susijusias su
procesinių dokumentų įteikimu, duomenimis, kasaciniame teisme patirta 85,22 Lt
tokių išlaidų. Atsižvelgiant į bylos procesinę baigtį, išlaidos, susijusios su
bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme, priteistinos į valstybės biudžetą iš
atsakovo BUAB „Šilna“ (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio
1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis,
340 straipsnio 5 dalis).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Pakeisti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m.
kovo 18 d. nutartį ir Kauno teismo 2009 m. spalio 7 d. nutartį.
Patvirtintą
kreditoriaus AB banko „Snoras“ finansinį reikalavimą padidinti iki 2 217 738,32 Lt.
Priteisti
kreditoriui AB bankui „Snoras“ (j. a. kodas (duomenys neskelbtini))
iš atsakovo BUAB „Šilna“ (j. a. kodas (duomenys neskelbtini))
2800 Lt (du tūkstančiai aštuoni šimtai litų) atstovavimo išlaidų.
Priteisti valstybės
naudai iš atsakovo BUAB „Šilna“ 85,22 Lt (aštuoniasdešimt penki litai
22 ct) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Algis
Norkūnas
Antanas
Simniškis
Pranas
Žeimys