Baudžiamoji byla Nr. 2K-14-387/2022
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-31308-2017-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.10.2.5;
1.2.26.2
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. vasario 22 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkė), Sigitos Jokimaitės ir Algimanto Valantino (pranešėjas),
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorei Daivai Skorupskaitei-Lisauskienei,
išteisintajai D. D., jos gynėjui advokatui Mykolui Girdiušui,
išteisintajam M. B., jo gynėjui advokatui Vladislavui Latušinskiui (Vladislav Latušinkij),
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Antano Rauličkio kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 18 d. nuosprendžio dalies, kuria K. L. (K. L.), D. D., L. P., M. B. ir M. P. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 187 straipsnio 2 dalį ir 284 straipsnį kaip nepadarę šių nusikalstamų veikų.
Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. balandžio 20 d. nutarties dalis, kuria Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro apeliacinis skundas atmestas.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria K. L. nuteistas pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria nuteistojo K. L. apeliacinis skundas atmestas, kasacine tvarka neskundžiamos.
Teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, išteisintųjų D. D. ir M. B. bei jų gynėjų, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. K. L. išteisintas pagal BK 187 straipsnio 2 dalį ir 284 straipsnį dėl kaltinimo tuo, kad 2017 m. spalio 19 d. – 2018 m. sausio 25 d. laikotarpiu, tiksliai nenustatytu laiku, viešoje vietoje vandališkais veiksmais demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, ant Vilniuje, Trakų g. 9 / Pranciškonų g. 1, Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino vienuolyno ansamblį juosiančioje tvoroje esančios koplytėlės, 2001 m. sausio 2 d. Kultūros vertybių apsaugos departamento raštu Nr. 2 įregistruotos Nekilnojamųjų kultūros vertybių registre, fasado sienos aerozoliniais dažais užpurškė 16 kv. m užrašą „IFOE“, taip sugadino koplytėlės fasadą ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
2. K. L. išteisintas pagal BK 284 straipsnį dėl vienuolikos nusikalstamų veikų padarymo, t. y. dėl kaltinimų tuo, kad 2016 m. sausio 1 d. – 2018 m. sausio 30 d. laikotarpiu, tiksliai nenustatytu laiku, viešose vietose vandališkais veiksmais demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, ant įvairių Vilniaus mieste esančių pastatų fasadų, požeminės pėsčiųjų perėjos sienos, vartų kolonos, tilto konstrukcijų arerozoliniais dažais užpurkšdamas įvairaus dydžio (3,75 kv. m, 1,5 kv. m, 15 kv. m, 1 kv. m, 2 kv. m, 0,25 kv. m, 21 kv. m, 4 kv. m, 1 kv. m, 40 kv. m, 1 kv. m, 15 kv. m) užrašus „IFOE“ ir taip sugadindamas pastatų ir kitų statinių konstrukcijų fasadus, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
3. D. D. išteisinta pagal BK 187 straipsnio 2 dalį ir 284 straipsnį dėl kaltinimo tuo, kad 2016 m. sausio 1 d. – 2017 m. birželio 22 d. laikotarpiu, tiksliai nenustatytu laiku, viešoje vietoje vandališkais veiksmais demonstruodama nepagarbą aplinkiniams, ant Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino vienuolyno ansamblį juosiančios tvoros, esančios Vilniuje, Trakų g. 9 / Pranciškonų g. 1, fasado sienos, 2001 m. sausio 2 d. Kultūros vertybių apsaugos departamento raštu Nr. 2 įregistruotos Nekilnojamųjų kultūros vertybių registre, aerozoliniais dažais užpurškė 0,75 kv. m užrašą „HARDCORAS NX“, taip sugadino tvoros fasadą ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
4. D. D. išteisinta pagal BK 284 straipsnį dėl dviejų nusikalstamų veikų padarymo, t. y. dėl kaltinimų tuo, kad 2016 m. sausio 1 d. – 2018 m. sausio 30 d. laikotarpiu, tiksliai nenustatytu laiku, viešose vietose vandališkais veiksmais demonstruodama nepagarbą aplinkiniams, ant dviejų pastatų, esančių Vilniaus mieste, aerozoliniais dažais užpurkšdama šešis įvairaus dydžio (1,4 kv. m, 0,04 kv. m, 0,0125 kv. m, 0,04 kv. m, 0,12 kv. m, 0,6 kv. m) užrašus „HARDCORAS NX“ ir taip sugadindama pastatų fasadus, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
5. L. P. išteisinta pagal BK 187 straipsnio 2 dalį ir 284 straipsnį dėl kaltinimo tuo, kad 2016 m. sausio 1 d. – 2017 m. birželio 22 d. laikotarpiu, tiksliai nenustatytu laiku, viešoje vietoje vandališkais veiksmais demonstruodama nepagarbą aplinkiniams, ant Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino vienuolyno ansamblį juosiančios tvoros, esančios Vilniuje, Trakų g. 9 / Pranciškonų g. 1, 2001 m. sausio 2 d. Kultūros vertybių apsaugos departamento raštu Nr. 2 įregistruotos Nekilnojamųjų kultūros vertybių registre, fasado sienos aerozoliniais dažais užpurškė 0,35 kv. m užrašą „666“, taip sugadino tvoros fasadą ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
6. M. B. išteisintas pagal BK 187 straipsnio 2 dalį ir 284 straipsnį dėl kaltinimo tuo, kad 2016 m. sausio 1 d. – 2017 m. birželio 22 d. laikotarpiu, tiksliai nenustatytu laiku, viešoje vietoje vandališkais veiksmais demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, ant Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino vienuolyno ansamblį juosiančios tvoros, esančios Vilniuje, Trakų g. 9 / Pranciškonų g. 1, 2001 m. sausio 2 d. Kultūros vertybių apsaugos departamento raštu Nr. 2 įregistruotos Nekilnojamųjų kultūros vertybių registre, fasado sienos aerozoliniais dažais užpurškė 7,5 kv. m užrašą „QUAZ“, taip sugadino tvoros fasadą ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
7. M. B. išteisintas pagal BK 284 straipsnį dėl keturių nusikalstamų veikų padarymo, t. y. dėl kaltinimų tuo, kad 2016 m. sausio 1 d. – 2018 m. sausio 30 d. laikotarpiu, tiksliai nenustatytu laiku, viešose vietose vandališkais veiksmais demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, ant pastatų, esančių įvairiose Vilniaus vietose, fasadų aerozoliniais dažais užpurkšdamas tris įvairaus dydžio (19,25 kv. m, 8,75 kv. m, 6,4 kv. m) užrašus „QUAZ“ ir 8 kv. m užrašą „MIAMI“ ir taip sugadindamas pastatų fasadus, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
8. M. P. išteisintas pagal BK 187 straipsnio 2 dalį ir 284 straipsnį dėl kaltinimo tuo, kad laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 22 d. iki 2017 m. spalio 19 d., tiksliai nenustatytu laiku, viešoje vietoje vandališkais veiksmais demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, Vilniuje, Trakų g. 9 / Pranciškonų g. 1, ant Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino vienuolyno ansamblį juosiančioje tvoroje esančios koplytėlės, 2001 m. sausio 2 d. Kultūros vertybių apsaugos departamento raštu Nr. 2 įregistruotos Nekilnojamųjų kultūros vertybių registre, fasado sienos aerozoliniais dažais užpurškė 2,25 kv. m užrašą „KREE“, taip sugadino koplytėlės fasadą ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
9. M. P. išteisintas pagal BK 284 straipsnį dėl trijų nusikalstamų veikų padarymo, t. y. dėl kaltinimų tuo, kad 2016 m. sausio 1 d. – 2018 m. sausio 30 d. laikotarpiu, tiksliai nenustatytu laiku, viešose vietose vandališkais veiksmais demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, įvairiose Vilniaus vietose ant dviejų pastatų ir tilto konstrukcijos aerozoliniais dažais užpurkšdamas įvairaus dydžio (1 kv. m, 2,25 kv. m, 0,15 kv. m) užrašus „KREE“, taip sugadindamas pastatų fasadus ir tilto konstrukciją, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
II. Kasacinio skundo argumentai
10. Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas A. Rauličkis prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:
10.1. K. L., D. D., L. P., M. B. ir M. P. nepagrįstai išteisinti pagal BK 187 straipsnio 2 dalį ir 284 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, spręsdamas išteisintųjų veiksmų kvalifikavimo klausimą dėl užrašų aerozoliniais dažais užpurškimo ant objekto, įtraukto į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (D. D., L. P., M. B. – ant Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino vienuolyno ansamblį juosiančios tvoros fasado sienos, K. L. ir M. B. – ant šį ansamblį juosiančioje tvoroje esančios koplytėlės fasado sienos), netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 187 straipsnio 2 dalį ir 284 straipsnį.
10.2. Teismai padarė teisės taikymo klaidą, nes netinkamai aiškino BK 187 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų objektyviųjų požymių – svetimo turto sugadinimo, sugadinto svetimo turto ir jo didelės kultūrinės reikšmės – bei BK 284 straipsnyje įtvirtinto visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo požymio turinį ir nepagrįstai nenustatė šių požymių pakankamo pavojingumo išteisintųjų baudžiamai atsakomybei kilti.
10.3. BK 187 straipsnyje nurodytas turto sugadinimas teismų praktikoje apibrėžiamas kaip toks turto savybių praradimo laipsnis, kai jo vertė sumažėja ir jis iš dalies tampa netinkamas naudoti pagal tikslinę paskirtį, bet vartojamosios šio turto savybės gali būti atkurtos. Turto sugadinimo padarymo būdų, kaip ir dėl to kilusių padarinių, gali būti įvairių. Nusikalstama veika laikoma baigta nuo turto sugadinimo momento.
10.4. Sugadinus didelę kultūrinę reikšmę turinčias vertybes (BK 187 straipsnio 2 dalyje nurodytas veiką kvalifikuojantis požymis), be pagrindinio šiame BK straipsnyje ginamo objekto (nuosavybės), pažeidžiamas ir papildomas objektas – valstybės ginamas viešasis interesas. Tokios vertybės kaip turinčios didelę reikšmę BK 187 straipsnio 2 dalies ir kitų nusikaltimų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams kontekste įstatymo leidėjo yra siejamos ne su jų turtine verte, bet su didele reikšme. Didelės kultūrinės reikšmės vertybių sugadinimu laikomi atvejai, kai iš esmės pasikeičia objekto vaizdas. Veiką kvalifikuojantys požymiai, apibūdinantys veikimo būdą ir padarytos žalos dydį, yra vertinamojo pobūdžio, todėl kiekvienoje byloje jie turi būti nustatomi atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes.
10.5. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad nekilnojamosios kultūros vertybės registruojamos vertinimo tarybai nusprendus, jog vertybei reikalinga apsauga. Tokios vertybės registruojamos kaip didelę mokslinę, istorinę ar kultūrinę reikšmę turintys pavieniai, kompleksiniai ar į kompleksus įeinantys kultūros paveldo objektai ar vietovės. Vertinimo tarybų sprendimai skelbiami Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos ir vertinimo tarybas sudariusių savivaldybių interneto svetainėse, o informacija apie įregistravimą – Kultūros vertybių registre teisės aktų nustatyta tvarka.
10.6. Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino vienuolyno ansambliui didelė kultūrinė reikšmė įgaliotų subjektų teisės aktais nustatyta tvarka buvo suteikta dar 2001 m. sausio 2 d. Kultūros vertybių apsaugos departamento raštu Nr. 2, kuriuo šis ansamblis įtrauktas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Faktą apie didelės kultūrinės reikšmės Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino vienuolyno ansambliui suteikimą patvirtina ir byloje esantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas, taip pat viešai prieinama Kultūros vertybių registre pateikta informacija. Taigi išteisintieji aktyviais fiziniais veiksmais, t. y. užpurkšdami aerozoliniais dažais, paveikė didelę kultūrinę reikšmę turintį objektą.
10.7. Bylos duomenimis nustatyta, kad aerozoliniais dažais ant Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino vienuolyno ansamblį juosiančios tvoros fasado sienos užpurškė: D. D. 0,75 kv. m užrašą „HARDCORAS NX“, M. B. 7,5 kv. m užrašą „QUAZ“, L. P. 0,35 kv. m užrašą „666“; ant šį ansamblį juosiančioje tvoroje esančios koplytėlės fasado sienos aerozoliniais dažais užpurškė: K. L. 16 kv. m užrašą „IFOE“, M. P. – 2,25 kv. m užrašą „KREE“.
10.8. Bylos medžiagoje (kartu su 2017 m. birželio 8 d. pareiškimu pateiktose nuotraukose, parodymų patikrinimo vietoje, apžiūrų protokoluose, liudytojų parodymuose ir kt.) užfiksuota, kad išteisintieji, aerozoliniais dažais užpurkšdami ant šio didelę kultūrinę reikšmę turinčio objekto didelį plotą užimančius užrašus, kuriuose užfiksavo savo slapyvardžius, taip pat necenzūrinio žodžio santrumpą, pakeitė jo autentišką, be jokių užrašų ir piešinių estetinę išvaizdą.
10.9. Aplinkybę, kad ansamblio išvaizdos pakeitimas yra esminis, patvirtino ir kompetentingi institucijų atstovai. Teisiamajame posėdyje Kultūros paveldo departamento atstovė A. V. nurodė, kad tokia intervencija parodo nepagarbą visam objektui, tvora, kuria apjuostas ansamblis, yra išskirtinė, nes šiuo metu tokiomis tvoromis pastatų niekas nejuosia. Kultūros paveldo centro atstovė M. B. paaiškino, kad ansamblį juosianti tvora yra vertinga, nes formuoja visą ansamblį, sudaro visumą, sujungdama mauzoliejų, bažnyčią, sujungia istorinį sklypą, kaip kvartalo ląstelė. Tai – tipinė senovinė tvora. Grafičių užpaišymas daro įtaką viso ansamblio suvokimui, padaroma estetinė žala visam ansambliui.
10.10. Kadangi didelę kultūrinę reikšmę turinčio objekto originali ir estetiškai tvarkinga išvaizda yra pagrindas jį pripažinti išskirtiniu bei saugomu, toks išteisintųjų aktyviais veiksmais paveiktas objektas dėl užrašų ant jo fasado sienų atsiradimo prarado savo autentiškąsias (vertingąsias) savybes, jo, kaip įstatymų ginamos didelę kultūrinę reikšmę turinčios vertybės, vertė sumažėjo ir jis iš dalies prarado jį individualizuojančias savybes bei kitus bruožus, dėl kurių jam yra suteikta didelė kultūrinė reikšmė. Tokio objekto, dėl savo statuso turinčio įstatymų ginamos didelės kultūrinės reikšmės vertybės paskirtį, originalios išvaizdos netekimas ne tik menkina pagrindų, dėl ko jis yra viešasis interesas, reikšmę ir mažina jo vertę, bet ir apriboja galimybes jį išsaugoti ateities kartoms, formuoti pagarbą šalies kultūros paveldui.
10.11. Nors estetinė aptariamo objekto išvaizda yra labai svarbi dėl pirmiausia įstatymų saugomo, valstybės ginamo viešojo intereso išsaugoti autentišką kultūros paveldą, tokio objekto rūšies ir paskirties, šis objektas taip pat labai svarbus ir dėl savo vietos. Ansamblis yra Vilniaus senamiestyje, įtrauktame į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, vienoje iš pagrindinių gatvių, kuri kartu yra ir įvairių visuomenės interesų (darbinės veiklos, pažintinių, pramoginių ir kitų) buvimo vieta, gausiai lankoma ir vietinių, ir iš užsienio atvykstančių asmenų. Visuomenės informavimo priemonėse Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino vienuolynas priskiriamas vienai iš svarbiausių religinio pobūdžio lankytinų vietų Vilniaus mieste. Pro vienuolyno ansamblį juosiančią tvorą ir joje esančią koplytėlę vyksta nepertraukiamas pėsčiųjų ir automobilių judėjimas. Užrašai ant vienuolyno ansamblį juosiančios tvoros ir joje esančios koplytėlės yra nuolat matomi, jie gadina miesto įvaizdį, Vilniaus senamiesčio objektus daro nepatrauklius, neišsaugomas jų autentiškumas.
10.12. Iš bylos duomenų matyti, kad išteisintųjų užrašai buvo pašalinti ir sugadinto ansamblio autentiškos savybės buvo atkurtos. Tačiau galimybės atkurti vartojamąsias sugadinto turto savybes yra ne vienintelis turto sugadinimo objektyviosios pusės požymis. Baudžiamajam įstatymui teisingai pritaikyti būtina nustatyti ir konkrečius turto sugadinimo veiksmus, kuriais pasikeitė didelę kultūrinę reikšmę turinčio objekto vaizdas, tokio objekto vertės sumažėjimą ir jo tapimą iš dalies netinkamu naudoti pagal tikslinę paskirtį. Šiuo atveju teismai, darydami išvadas, kad dėl išteisintųjų veiksmų nekilo turto sugadinimo padarinių, apsiribojo tik vienos aplinkybės, t. y. žalos šalinimo (užrašų uždažymo) išlaidų dydžio, vertinimu, nors pats išteisintųjų veiksmais padarytos žalos šalinimas, iš esmės leidžiantis tik konstatuoti faktą apie galimybes atkurti vartojamąsias sugadinto turto savybes, yra už BK 187 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties ribų. Sprendžiant dėl turto sugadinimo nustatymo ir kaltininkų veiksmų kvalifikavimo, teisiškai reikšmingas yra laikas, trukęs nuo nusikalstamos veikos baigtumo momento (nuo užrašų užpurškimo) iki kompetentingų institucijų sprendimų pašalinti užrašus ir užrašų pašalinimo, būtent toks laikotarpis yra užrašų buvimo ant Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino vienuolyno ansamblio laikas.
10.13. Taigi išteisintųjų veiksmuose yra svetimo turto sugadinimo, sugadinto svetimo turto ir jo didelės kultūrinės reikšmės, kaip BK 187 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties, požymių ir jų pavojingumas pakankamas baudžiamajai atsakomybei kilti. Atsižvelgiant į tai, kad K. L., D. D., L. P., M. B., M. P., užpurkšdami aerozolinius dažus ant ansamblį juosiančios tvoros fasado sienos ir tvoroje esančios koplytėlės fasado sienos, sutrikdė visuomenėje nusistovėjusią rimtį ir tvarką, jų veiksmai, esant idealiajai sutapčiai, turi būti kvalifikuojami pagal BK 187 straipsnio 2 dalį ir BK 284 straipsnį. Kiti K. L., D. D., M. B., M. P. veiksmai, aerozoliniais dažais užpurškiant užrašus ant kitų Vilniaus mieste esančių pastatų fasadų, kvalifikuotini pagal BK 284 straipsnį.
10.14. Kaip minėta, teismai netinkamai aiškino BK 284 straipsnyje nurodyto nusikaltimo požymio – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo – turinį. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad išteisintieji, aerozoliniais dažais užpurkšdami užrašus ant kaltinime nurodytų įvairių Vilniaus mieste esančių objektų, demonstravo nepagarbą aplinkiniams, ir jų veiksmus vertino kaip vandališkus, tačiau nusprendė, kad BK 284 straipsnyje nurodytų padarinių nekilo. Šią išvadą teismas argumentavo tuo, kad užrašai nebuvo necenzūriniai ar prieštaraujantys gerai moralei, turėjo prasmę tik juos piešusiems asmenims, taip pat kad byloje nėra nustatyta, jog tokiais užrašais aplinkiniai buvo šokiruoti, pažeminti, buvo sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, sukeltas išgąstis ir pan. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas šiai pirmosios instancijos teismo išvadai, pažymėjo, kad užrašai ant vienuolyno ansamblio išbuvo gana ilgą laiką, tačiau duomenų, kad jie būtų sukėlę visuomenės pasipiktinimą, rezonansą viešoje erdvėje, byloje nenustatyta, taip pat akcentavo, kad paties vienuolyno ir bažnyčios gvardijono bei lektoriaus išteisintųjų užpurkšti užrašai nešokiravo, į teisėsaugos institucijas jis nesikreipė. Teismas vadovavosi išteisintųjų parodymais, kad savo veiksmais papiktinti ar įžeisti aplinkinių jie nesiekė.
10.15. Teismų praktikoje pažymėta, kad BK 284 straipsnyje nurodyto nusikaltimo padariniai nustatomi atsižvelgiant į tai, ar viešoje vietoje buvo panaudotas fizinis smurtas, ar aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, ar buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis, ar kilo sumaištis, buvo nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011, 2K-491/2013, 2K-141-507/2015, 2K-310-942/2016, 2K-3-489/2018, 2K-367-511/2018, 2K-19-511/2020). Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-160-697/2019).
10.16. Teismų praktikoje nurodytos visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo rūšys (fizinio smurto panaudojimas, nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, didelė materialinė žala, normalios įmonių ar įstaigų veiklos sutrikdymas, žmonėms sukeltas didelis išgąstis, kilusi sumaištis, renginio nutraukimas, eismo sustabdymas) yra pavyzdinės. Sprendžiant dėl BK 284 straipsnyje nurodytų padarinių kilimo kiekvienu atveju būtina įvertinti konkrečias analizuojamo įvykio aplinkybes.
10.17. Nagrinėjamoje byloje BK 284 straipsnyje nurodytų padarinių kilimui nustatyti esminę reikšmę turi išteisintųjų veiksmais paveiktų objektų vieta, reikšmė, viešojo intereso pažeidimo laipsnis, neteisėtų veiksmų trukmė, visuomenės reakcija į padarytą pažeidimą.
10.18. Visi išteisintųjų aerozoliniais dažais apipurkšti objektai – tai įvairių Vilniaus mieste esančių pastatų fasadai ir konstrukcijos, tarp jų jau aptartas didelę kultūrinę reikšmę turintis objektas – Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino vienuolyno ansamblį juosiančios tvoros ir šioje tvoroje esančios koplytėlės fasadų sienos. Kadangi paveikti objektai yra viešose vietose, yra pagrindas visus išteisintųjų veiksmus vertinti ne privataus, bet viešojo intereso kontekste.
10.19. Kaip minėta, išteisintųjų veiksmais užpurškiant aerozolinius dažus ant Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino vienuolyno ansamblį juosiančios tvoros ir joje esančios koplytėlės fasadų sienų buvo iš esmės pakeista šio didelę kultūrinę reikšmę turinčio objekto išvaizda. Vienuolyno ansamblis dėl savo vietos buvo (ir yra) nuolatos matomas. Užrašai ant vienuolyno ansamblio nuo jų užpurškimo iki pašalinimo išbuvo apytikriai pusantrų metų. Itin reikšmingas ir bendras visuomenės interesas gyventi estetiškai tvarkingoje, nešokiruojančioje aplinkoje. Šių aplinkybių pakanka konstatuoti, kad aptartais išteisintųjų veiksmais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Kadangi tokių padarinių pasireiškimo būdų yra įvairių ir galimų kilti padarinių sąrašas, nurodytas teismų praktikoje, yra pavyzdinis, darytina išvada, kad šiuo atveju teismas netinkamai aiškino BK 284 straipsnyje nurodyto nusikaltimo požymio – padarinių turinį ir aptartų aplinkybių klaidingai nevertino kaip vienų iš šiame baudžiamajame įstatyme nurodytų padarinių rūšių.
10.20. Išteisintųjų K. L., D. D., M. B., M. P. veiksmais sukeltiems BK 284 straipsnyje nurodytiems padariniams, aerozoliniais dažais užpurškiant užrašus ant įvairių Vilniaus mieste esančių pastatų ir kitų statinių konstrukcijų (tilto, požeminės pėsčiųjų perėjos, kolonų ir kt.) fasadų, nustatyti reikšminga įvertinti padarytų užrašų turinį, dydį, kiekį, taip pat be jokio aiškaus tikslo niokojamo turto vietą, paskirtį, socialinę vertę ir kt.
10.21. Teismų nustatyta, kad išteisintieji ant kaltinime nurodytų įvairų Vilniaus mieste esančių pastatų, kitų statinių konstrukcijų fasadų aerozoliniais dažais užpurškė: K. L. dvylika 3,75 kv. m, 1,5 kv. m, 15 kv. m, 15,1 kv. m, 2 kv. m, 0,25 kv. m, 21 kv. m, 4 kv. m, 1 kv. m, 40 kv. m, 1 kv. m, 15 kv. m užrašų „IFOE“; D. D. šešis 1,4 kv. m, 0,04 kv. m, 0,0125 kv. m, 0,04 kv. m, 0,12 kv. m, 0,6 kv. m užrašus „HARDCORAS NX“; M. B. tris 19,25 kv. m, 8,75 kv. m, 6,4 kv. m užrašus „QUAZ“, vieną 8 kv. m užrašą „MIAMI“; M. P. tris 1 kv. m, 0,15 kv. m, 2,25 kv. m užrašus „KREE“.
10.22. Reikšminga tai, kad kai kurių išteisintųjų padaryti užrašai yra itin dideli, pavyzdžiui, 40 kv. m, 21 kv. m, 15 kv. m, yra ir necenzūrinių žodžių santrumpų turinčių užrašų. Tai sukėlė tiek materialaus pobūdžio žalą, susijusią su užrašų pašalinimu, tiek nematerialaus pobūdžio žalą, susijusią su viešojo intereso, t. y. visuomenės rimties ir joje nusistovėjusios tvarkos, pažeidimais.
10.23. Viešasis interesas iš kiekvieno visuomenės nario reikalauja gerbti bendrus elgesio standartus, laikytis visuomenėje priimtinų taisyklių, kurios nustatytos ir atskirų visuomenės narių saviraiškai. Aerozolinių dažų naudojimas užrašams ant viešose erdvėse esančių pastatų piešti nėra visuomenėje priimtina ir jos toleruojama veikla. Priešingai, tokie veiksmai vertinami kaip nepagarba visuomenei, joje nusistovėjusiai tvarkai, atliekami nesilaikant įprastų, visuomenėje priimtinų elgesio normų. Nors išteisintieji savo veiksmus pateisina siekiu išreikšti save, tokios savirealizacijos formos neatitinka įprasto, protingo ir apdairaus asmens elgesio standartų ir kitų visuomenės narių nėra toleruojamos, taigi, yra ir sukeliančios jų neigiamą reakciją, verčiančios jaustis nepatogiai, keliančios pasipiktinimą ir kitas negatyvias emocijas, taip pat neabejotinai menkinančios miesto įvaizdį ir formuojančios neigiamą požiūrį į jo viešąsias erdves.
10.24. Taigi nurodytų aplinkybių pakanka konstatuoti, kad tokiais išteisintųjų veiksmais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Šios aplinkybės klaidingai nevertintos kaip vienos iš BK 284 straipsnyje nustatytų padarinių rūšių. Išteisintųjų veiksmai užpurškiant aerozolinius dažus ant kitų Vilniaus mieste esančių pastatų fasadų ir konstrukcijų ir tokiu būdu sutrikdant visuomenėje nusistovėjusią rimtį ir tvarką, esant nustatytiems visiems nusikalstamos veikos sudėties požymiams, turėjo būti kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnį.
10.25. Tyčinis aerozolinių dažų užpurškimas, taip fiziškai veikiant (gadinant) pastatų fasadus, yra pakankamo pavojingumo veika, todėl kvalifikuotina pagal BK 284 straipsnį, ne pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 366 straipsnį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-76/2014 nurodė, kad viešosios tvarkos pažeidimo objektyviuoju požymiu laikytini veiksmai, kai tyčia daužomas, ardomas, padegamas, apipilamas ar kitaip niokojamas svetimas turtas. Kasacinės instancijos teismas, palikdamas galioti žemesniųjų instancijų teismų sprendimus dėl BK 284 straipsnio 1 dalies taikymo nuteistiesiems už tai, kad šie įžūliu, vandališku elgesiu tyčia aerozoliniais dažais išpurškė keturių VšĮ „Aukštaitijos siaurasis geležinkelis“ priklausančių vagonų korpusus, pažymėjo, kad keleivinius vagonus apipurškus aerozoliniais dažais buvo pakeista jų estetinė išvaizda, apipurkšti vagonų langai ir tokia jų išvaizda aiškiai neatitiko pagal paskirtį naudojamų keleivinių vagonų išvaizdos, juos buvo būtina remontuoti. Teismas nusprendė, kad tokie nuteistųjų veiksmai buvo padaryti viešoje vietoje, taip pat nustatė kilusius BK 284 straipsnio 1 dalyje nurodytus padarinius.
10.26. Šia kasacine nutartimi vadovavosi ir Klaipėdos apygardos teismas, 2014 m. rugsėjo 10 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-573-557/2014 palikęs nepakeistą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl asmens nuteisimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį už tai, kad be savininkų sutikimo, prieš jų valią (neteisėtai) bereikšmiais žodžiais išpiešė centrinėje Klaipėdos miesto dalyje esančius pastatus, taip sudarkė pastatų ir jų aplinkos estetinį vaizdą. Teismas pažymėjo, kad tokie betiksliai ir nesuprantami užrašai neabejotinai šokiravo aplinkinius, pastatų savininkus ir naudotojus, pastarieji dėl to patyrė žalos, subjaurotos išvaizdos pastatai, darkantys miesto estetinį vaizdą, tokios būklės negalėjo būti normaliai eksploatuojami ir turėjo būti valomi.
10.27. Itin aktualus dėl BK 284 straipsnio taikymo yra Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 24 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-677-1034/2019, paliktas galioti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 18 d. nutartimi. Abiejų instancijų teismai pripažino, kad, vandališkais veiksmais demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, viešose vietose, t. y. ant įvairių Vilniaus mieste esančių pastatų fasadų, aerozoliniais dažais užpurkšdamas įvairius užrašus, asmuo sugadino pastatų fasadus ir taip sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
10.28. Ši teismų praktika patvirtina, kad BK 284 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos padariniai yra neatsiejami nuo asmenims inkriminuotų veiksmų specifikos ir vien pats aerozoliniais dažais užpurkštų užrašų buvimo faktas ant viešosiose erdvėse esančių pastatų lemia išvadą apie tokiu būdu sutrikdytą visuomenės rimtį ar (ir) tvarką, t. y. apie kilusius aptariamo nusikaltimo padarinius.
10.29. Tačiau šią bylą išnagrinėję teismai nuo iš esmės panašiose bylose plėtojamos teismų praktikos nukrypo, nes padarinių įrodinėjimo standartą formaliai susiejo su būtinybe į bylą pateikti duomenis apie sukeltą aplinkinių šokiravimą, pažeminimą, normalios įmonių ar įstaigų veiklos sutrikdymą, sukeltą išgąstį ir pan., nors, remiantis pacituota teismų praktika, kur asmenys už užrašų ant įvairių pastatų fasadų užpurškimą aerozoliniais dažais yra nuteisti pagal BK 284 straipsnį, tokių duomenų gavimas nėra būtinas šios veikos kvalifikavimui.
10.30. Atsižvelgiant į tai, kad išteisintųjų veiksmai yra pakankamai pavojingi, jie kvalifikuotini pagal BK 187 straipsnio 2 dalį, teismai nepagrįstai konstatavo, kad išteisintųjų veiksmuose yra ANK 366 straipsnyje nurodyto administracinio nusižengimo sudėtis.
10.31. ANK 366 straipsnyje nustatyta administracinė atsakomybė už savivaldybių tarybų patvirtintų tvarkymo ir švaros taisyklių pažeidimus. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimu Nr. 1-326 patvirtintų Tvarkymo ir švaros taisyklių 15.6 punkte nustatytas draudimas rašinėti, braižyti, piešti, teršti ar kitaip terlioti ant skulptūrų, paminklų, atminimo lentų ir su jais susijusių įrenginių, taip pat pastatų, tvorų ir kitų statinių ar atskirų jų dalių (sienų, durų, langų ir kt.), išskyrus Savivaldybės administracijos direktoriaus nustatytas vietas. Savivaldybės administracijos direktoriaus nustatytose vietose leidžiama piešti tik gavus pažymėjimą dėl suderintos grafičių piešimo vietos. Savivaldybės administracijos direktorius gali nustatyti vietas ir (ar) sąlygas, kurioms esant leidžiama piešti neturint pažymėjimo dėl suderintos grafičių piešimo vietos.
10.32. Atlikus ANK 366 straipsnyje įtvirtintos blanketinės teisės normos ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimu Nr. 1-326 patvirtintų Tvarkymo ir švaros taisyklių 15.6 punkto sisteminę analizę, matyti, kad administracinė atsakomybė pagal ANK 366 straipsnį asmeniui kyla už piešimą, teršimą ar kitokį terliojimą ant pastatų, tvorų ir kitų statinių ar jų dalių. Šiems objektams suteikiama vienoda reikšmė, neišskiriant nė vieno iš jų reikšmingumo moksliniu, istoriniu ar kultūriniu aspektais. Padariniai, galintys kilti dėl tokių veiksmų atlikimo, šiame ANK straipsnyje nenustatyti.
10.33. Atitinkamai tiek BK 187 straipsnio 2 dalyje, tiek BK 284 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamų veikų sudėtys yra materialiosios, siejamos su pirmiau šiame kasaciniame skunde aptartų padarinių kilimu. BK 187 straipsnio 2 dalis ne tik apima konkrečius kaltininko veiksmus, kuriais gadinamas svetimas turtas, pakeičiama jo išvaizda, bet ir pagal paveikto turto reikšmę diferencijuoja tokio turto, t. y. teisei priešingu elgesiu paveikto materialaus objekto, vertę ir dėl tokio veikimo kylančius padarinius (dėl turto sugadinimo, pakeistos didelę kultūrinę reikšmę turinčio objekto išvaizdos jo vertė sumažėja ir jis iš dalies tampa netinkamas naudoti pagal tikslinę paskirtį, bet vartojamosios turto savybės gali būti atkurtos). BK 284 straipsnis taip pat apima ne tik kaltininko veiksmus, kuriais pasireiškia nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas, bet ir dėl tokių veiksmų kylančius padarinius.
10.34. Asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo nurodytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį, atsako pagal baudžiamąjį įstatymą (BK 2 straipsnio 4 dalis). Pagal ANK atsako tas asmuo, kurio padaryta įstatymų uždrausta veika atitinka šiame kodekse nustatytus administracinio nusižengimo požymius (ANK 2 straipsnio 4 dalis). Šios teisinės atsakomybės rūšys tarpusavyje atskiriamos pagal įvairius kriterijus – atliktų veiksmų pavojingumą ir pobūdį, veikomis sukeliamus padarinius, sistemingumą, padarytos žalos dydį ir pan.
10.35. Išteisintųjų veiksmai – aerozoliniais dažais įvairių užrašų užpurškimas ant didelę kultūrinę reikšmę turinčios vertybės bei kitų objektų ir tokiais veiksmais sukelti padariniai – viešosios tvarkos pažeidimas – ANK 366 straipsnyje nenustatyti.
10.36. Atsižvelgiant į tai, kad išteisintųjų veiksmais buvo sugadintas didelę kultūrinę reikšmę turintis objektas, vertinant ant jo aerozoliniais dažais užpurkštų užrašų kiekį, turinį, dydį, dėl tokių išteisintųjų veiksmų pakeistą sugadinto objekto išvaizdą, paties objekto svarbą kultūrinio paveldo aspektu, taip pat atsižvelgiant į kitose Vilniaus miesto dalyse aerozoliniais dažais ant įvairių pastatų užpurkštų užrašų kiekį, jų turinį, dydį ir reikšmę, pažeistus viešuosius interesus, išteisintųjų veiksmų sistemingumą ir dėl visų išteisintiesiems inkriminuotų veiksmų jų elgesio paskatas nulėmusią tyčią veikti, išteisintųjų veiksmai atitinka baudžiamosios, ne administracinės atsakomybės sąlygas.
10.37. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės neatsakė į prokuroro apeliacinio skundo argumentus dėl išteisintųjų veiksmais paveikto nekilnojamojo objekto – Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino vienuolyno ansamblio (jį juosiančios tvoros fasado sienos ir tvoroje esančios koplytėlės fasado sienos) reikšmės, t. y. dėl tokio objekto rūšies ir objektą individualizuojančių bei jį išskiriančių savybių, vietos, paskirties ir kt., kaip vertinama išteisintųjų veiksmais pakeista tokio objekto išvaizda, jos įtaka viešajam interesui teisės aktais ginamo kultūros paveldo ir įvairių visuomenės poreikių (darbinės veiklos, laisvalaikio, turizmo ir kt.) bei teisės gyventi nešokiruojančioje aplinkoje aspektais. Nors apeliaciniame skunde buvo išdėstyti argumentai dėl išteisintųjų veiksmų pakankamo pavojingumo, siekiančio baudžiamąją atsakomybę, skundžiamoje nutartyje dėl visų ant tokio objekto aerozoliniais dažais užpurkštų užrašų, padarytų kiekvieno iš išteisintųjų, turinio, dydžio ir kitų su objekto išvaizdos pakeitimu susijusių aplinkybių pusantrų metų laikotarpiu nuo dažų užpurškimo iki jų pašalinimo vertinimo neatsakyta.
10.38. Taip pat apeliacinės instancijos teismas neatsakė į apeliacinio skundo argumentus dėl išteisintųjų veiksmais paveiktų kitų Vilniaus mieste esančių pastatų ir jų konstrukcijų, t. y. kaip vertinamas tokių pastatų fasadų ir konstrukcijų estetinės išvaizdos pakeitimas, aerozoliniais dažais užpurkštų užrašų turinys, dydis, kiekis ir kitos išteisintųjų veiksmų kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės. Nors apeliaciniame skunde, pagrindžiant išteisintųjų veiksmų pakankamą pavojingumo laipsnį jų baudžiamajai atsakomybei kilti, buvo analizuojamas kiekvieno iš jų atliktų veiksmų pobūdis, užrašų turinys, dydis ir kt., apeliacinės instancijos teismas dėl to, kaip vertina kiekvieno iš išteisintųjų padarytų užrašų įtaką pastatų vizualiniam pasikeitimui, neatsakė, skundžiamoje nutartyje BK 284 straipsnyje nurodytų padarinių kontekste nepasisakė dėl visuomenės intereso būti normalaus elgesio standartus atitinkančioje, nešokiruojančioje aplinkoje.
10.39. Nors apeliaciniame skunde prokuroras nurodė teismų praktikos pavyzdžius iš esmės panašiose bylose, apeliacinės instancijos teismas nutartyje (22.2 punkte) nurodė, kad bylų aplinkybės iš esmės skiriasi, tačiau kuo konkrečiai, teismas nedetalizavo. Tokia apeliacinės instancijos teismo argumentacija yra abstrakti, aiškiai stokojanti pagrįstumo, nes, priešingai, bylose nustatytas asmenų veikimo būdas ir sukelti padariniai yra iš esmės panašūs.
10.40. Neišnagrinėjus šių esminių prokuroro apeliacinio skundo argumentų, negalima daryti išvados, kad apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek buvo prašoma prokuroro apeliaciniame skunde, todėl negalima laikyti, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra teisėtas. Taigi apeliacinės instancijos teismas padarė esminį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimą, nes tai sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
10.41. Be to, apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimus, t. y., turėdamas pareigą patikrinti pirmosios instancijos teismo išvadų dėl K. L., D. D., L. P., M. B. ir M. P. veiksmų teisinio vertinimo pagrįstumą, BK 187 straipsnio 2 dalies ir 284 straipsnio taikymo aspektu nevertino byloje nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su išteisintųjų veiksmų, aerozoliniais dažais užpurškiant ant didelę kultūrinę reikšmę turinčio objekto ir ant kitų Vilniaus mieste esančių pastatų sienų bei konstrukcijų fasadų, pobūdžiu, jų atlikimo situacijos, jais sukeltų padarinių.
10.42. Apeliacinės instancijos teismo nutartis iš esmės grindžiama išteisintųjų gynybinėmis versijomis, kad pakenkti Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino vienuolyno ansambliui jie nenorėjo ir, jei būtų žinoję, kad jį juosianti tvora (siena) yra saugomas objektas, nebūtų ant jos piešę, papiktinti ar įžeisti aplinkinių jie nesiekė. Apeliacinės instancijos teismas selektyviai rėmėsi išteisintųjų gynybinėmis versijomis, jas vertino atskirai nuo kitų bylos duomenų (kartu su 2017 m. birželio 8 d. pareiškimu pateiktų nuotraukų, parodymų patikrinimo vietoje protokolų, apžiūrų protokolų, liudytojų parodymų ir kt.), pagrindžiančių Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino vienuolyno ansamblio didelę kultūrinę reikšmę, faktus apie vienuolyno ansamblio ir kitų Vilniaus mieste esančių pastatų fasadų bei konstrukcijų sugadinimo laipsnį, t. y. ant jų užpurkštų užrašų turinį, kiekį, dydį ir kitas reikšmingas aplinkybes.
10.43. Apeliacinės instancijos teismas, palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį, vertino tik K. L., D. D., M. B., M. P. ir L. P. teisinančius jų parodymus, tačiau nepasisakė dėl juos kaltinančių parodymų. Teismas rėmėsi išteisintuosius teisinančiais parodymais, kad savo veiksmais pakenkti vienuolyno ansambliui ir įžeisti visuomenės jie nesiekė, tačiau nepasisakė dėl to, kaip vertina išteisintųjų tyčią, siekiant šokiruoti visuomenę, sutrikdyti joje nusistovėjusią tvarką ir rimtį, patvirtinančius jų parodymus: L. P. parodymus apie tai, kad ji eidavo į miestą ir su D. D. piešdavo. Jos sugalvojo piešti, ėjo per (Vilniaus miesto) centrą ir piešė, kur buvo pripiešta. Piešė, nes buvo linksma, taip pat piešė ir Varėnos mieste; D. D. parodymus apie tai, kad ji piešusi su L. P. naktimis, ji naudojo užrašą „Hardcoras“, L. P. – savo, piešė ant Profsąjungų rūmų pastato, lofto vidiniame kieme, prie „Spartos“ stotelės vidiniame kieme, Salininkuose ant plytinių garažų, ant daugiabučių namų sienų; M. B. parodymus apie tai, kad jis piešdavo po alkoholio vartojimo, vienas ar su draugais Kaukole ir Repka ar ICE. Užrašas „QUAZ“ nieko nereiškia, jis tuo metu priklausė „Miami“ piešėjų komandai. Mieste piešęs du kartus, Antakalnyje nuo 10 iki 15 kartų; M. P. parodymus apie tai, kad jis piešė užrašą „KREE“, tai gatvinis slapyvardis. Iš pradžių piešdavo popieriaus lapuose, vėliau – ant pastatų. Jis piešdavo turėdamas tikslą tapti žinomas, jam patiko šis judėjimas ir adrenalinas, kad gali būti sučiuptas. Esminė intencija – padaryti kažką kvailo. Ant vienuolyno sienos piešė naktį tikslingai, kadangi buvo neseniai uždažyta ir jis, užpiešdamas savo „tag’ą“, buvo pirmas. Piešė PC „Panorama“ požeminėje perėjoje, Lvovo g. kampe, Žvėryne prie bažnyčios, ant balto namo netoli Liubarto tilto, Pylimo g., šalia klubų „Que Paša“ ir „Peronas“, ant elektros skydinių senamiestyje; K. L. parodymus, kad IFOE yra jo slapyvardis, piešė su draugais ir vienas, buvo pagautas už piešimą.
10.44. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas bylos duomenis, klaidingai pasisakė dėl atskiro įrodymo – Švenčiausiosios Mergelės Marijos ėmimo į dangų vienuolyno ir bažnyčios gvardijono bei lektoriaus M. A. D. (M. A. D.) parodymų turinio. Skundžiamą nutartį priėmęs teismas konstatavo, kad ant vienuolyno ansamblį juosiančios tvoros esantys užrašai M. A. D. nešokiravo, nors šis liudytojas 2017 m. birželio 23 d. apklausos metu parodė apie aplinkybes, išdėstytas vienuolyno atstovo Lietuvoje P. M. S. (P. M. S.) OFMConv. 2017 m. birželio 8 d. pateiktame pareiškime (kaip ikiteisminio tyrimo vada) apie žalą istoriniam objektui, t. y. vienuolynui, dėl ant jo esančių užrašų, jame buvo prašoma ištirti įvykį ir nustatyti turtą niokojančius asmenis. M. A. D. parodymuose išdėstyta ikiteisminio tyrimo pradžią inicijavusio subjekto bendra pozicija dėl ansambliui daromos žalos, todėl, priešingai nei nurodyta skundžiamoje nutartyje, ji suprantama kaip su tokiu faktu kilusi neigiama vienuolyno administracijos reakcija į užrašus. 2017 m. birželio 23 d., t. y. liudytojo apklausos dieną, ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas ne pagal BK 284 straipsnį, bet pagal BK 187 straipsnio 2 dalį.
10.45. Apeliacinės instancijos teismas faktus apie kompetentingos institucijos – Kultūros paveldo departamento – nesikreipimą į teisėsaugos institucijas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, administracinių nusižengimų protokolų nesurašymą ir komisijos, siekiant nustatyti sugadintos vertybės atkūrimo būdą ir nuostolių dydį, nesudarymą vertino selektyviai, jų nepalygino su tos pačios kompetentingos institucijos Kultūros paveldo departamento atstovės A. V. ir Kultūros paveldo centro atstovės M. B. parodymais apie vienuolyno ansamblį juosiančios tvoros vertingumą.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
40. Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo A. Rauličkio kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 187 straipsnio 2 dalies taikymo
12. Kasatorius, nesutikdamas su K. L., D. D., L. P., M. B., M. P. išteisinimu pagal BK 187 straipsnio 2 dalį dėl užrašų aerozoliniais dažais užpurškimo ant objekto, įtraukto į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, – Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino vienuolyno ansamblį juosiančios tvoros fasado sienos ir joje esančios koplytėlės fasado sienos, nurodo, kad abiejų instancijų teismai netinkamai aiškino BK 187 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos objektyviųjų – svetimo turto sugadinimo, sugadinto svetimo turto ir jo didelės kultūrinės reikšmės – požymių turinį ir nepagrįstai nenustatė šių požymių pakankamo pavojingumo baudžiamajai atsakomybei kilti.
13. Viena iš pagrindinių baudžiamosios atsakomybės nuostatų yra tai, jog asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jei jo padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme nustatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Tai reiškia, kad tik nustačius aplinkybes, atitinkančias konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje nurodytus objektyviuosius ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos sudėtį sudarančius požymius, asmeniui kyla baudžiamoji atsakomybė.
14. BK 187 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas sunaikino ar sugadino svetimą turtą. Šios nusikalstamos veikos dalykas – bet koks svetimas kilnojamasis ar nekilnojamasis turtas. Teismų praktikoje pažymėta, kad šiame baudžiamajame įstatyme nurodytos veikos esmę sudaro svetimo turto sugadinimas ar sunaikinimas, t. y. kaltininko veiksmai, dėl kurių kitam asmeniui priklausantis turtas netenka visos ar dalies savo ekonominės vertės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-133/2013). Turtas laikomas sunaikintu, kai jis netenka savo ekonominės ir ūkinės vertės ir jo nebegalima naudoti pagal funkcinę paskirtį. Turto sugadinimas – tai toks turto savybių praradimo laipsnis, kai jo vertė sumažėja ir jis iš dalies tampa netinkamas naudoti pagal tikslinę paskirtį, bet vartojamosios šio turto savybės gali būti atkurtos. Nusikalstama veika gali būti padaroma tiek veikimu, tiek neveikimu. Aktyvūs veiksmai gali pasireikšti mechaniniu, fiziniu ar kitokiu poveikiu daiktui. Turto sugadinimo būdų gali būti įvairių (sulaužymas, sudaužymas, apipylimas įvairiais skysčiais, dažais ir pan.). Aptariamo nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl būtina nustatyti padarinius – konkretaus turto sunaikinimą ar sugadinimą, taip pat turi būti nustatytas priežastinis ryšys tarp kaltininko padarytos veikos ir kilusių padarinių. Nusikaltimas laikomas baigtu, kai turtas faktiškai nustoja būti ekonomine ūkine vertybe arba jis sugadinamas. Subjektyviai veika pasireiškia tiesiogine ar netiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia savo veikos pavojingumą, numato, kad bus sunaikintas ar sugadintas svetimas turtas, ir šių padarinių nori arba, jei ir nenori, sąmoningai leidžia jiems atsirasti (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 3 dalis). Šios nusikalstamos veikos motyvai veikos kvalifikavimui reikšmės neturi.
15. BK 187 straipsnio 2 dalyje nustatyta kvalifikuotoji nusikaltimo – svetimo turto sunaikinimo ar sugadinimo sudėtis, vienas šios veikos alternatyviųjų požymių, dėl kurio kyla atsakomybė pagal šį baudžiamąjį įstatymą, yra didelę mokslinę, istorinę ar kultūrinę reikšmę turinčių vertybių sunaikinimas ar sugadinimas. Pagal teismų praktiką kultūros vertybė suprantama kaip daiktai, turintys visuomenei didelę istorinę, meninę ar kitokią vertę (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.66 straipsnio 1 dalis). Mokslo, istorijos, kultūros vertybių reikšmingumas yra vertybinė kategorija, todėl dažnai negali būti įvertintas pinigine išraiška. Vertybių reikšmingumą kiekvienu konkrečiu atveju nustato specialistai ar ekspertai, pvz., Kultūros paveldo departamentas tvarko Kultūros vertybių registrą, kuriame registruojamos nekilnojamosios kultūros vertybės ir jų duomenys; pagal įstatymų nustatytus reikalavimus kaupia, tvarko ir saugo su šiuo registru susijusius dokumentus, taip pat nustato sugadintų nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių atkūrimo būdą ir nuostolių dydį, įstatymų nustatyta tvarka teismui teikia ieškinius, prašymus, skundus (Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 5 straipsnio 10 punkto 12, 20, 25 papunkčiai) ir pan. Šiuo atveju BK 190 straipsnyje nurodyti didelės ir nedidelės vertės turto įvertinimo kriterijai gali būti tik tam tikras orientyras (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-430/2012). Tyčinis aptariamos nusikalstamos veikos pobūdis suponuoja tai, kad, norint kaltininko veiką kvalifikuoti pagal BK 187 straipsnio 2 dalį kaip didelę mokslinę, istorinę ar kultūrinę reikšmę turinčių vertybių sunaikinimą ar sugadinimą, reikia nustatyti, kad kaltininkas suvokė, jog jo naikinami ar gadinami daiktai turi didelę mokslinę, istorinę arba kultūrinę reikšmę.
16. Teisėjų kolegija pažymi, kad kaltininko veika gali būti pripažinta didelę mokslinę, istorinę ar kultūrinę reikšmę turinčių vertybių sunaikinimu ar sugadinimu ir tuo atveju, kai kaltininkas, atlikdamas neteisėtus veiksmus, numatė, kad yra nemaža tikimybė, jog šios vertybės yra didelės mokslinės, istorinės, kultūrinės reikšmės. Tokį kaltininko suvokimą ar numatymą gali lemti tam tikros objektyvios (tokių vertybių buvimo vieta, jų pobūdis ir pan.) ir subjektyvios (kaltininko amžius, profesija, išprusimas, specialių žinių turėjimas ir pan.) aplinkybės. Šias aplinkybes turi nustatyti ir įvertinti teismai, spręsdami, ar asmuo kaltas dėl didelę mokslinę, istorinę, kultūrinę reikšmę turinčių vertybių sunaikinimo ar sugadinimo.
17. Taigi vien tik tuo, kad sunaikinti ar sugadinti daiktai objektyviai yra pripažįstami didelę mokslinę, istorinę, kultūrinę reikšmę turinčiomis vertybėmis, negali būti grindžiamas veikos, nurodytos BK 187 straipsnio 2 dalyje, kvalifikavimas. Kaip ir apie bet kokią kitą nusikalstamą veiką, taip ir apie didelę mokslinę, istorinę, kultūrinę reikšmę turinčių vertybių sunaikinimą ar sugadinimą galima spręsti tik konstatavus ir įvertinus objektyviuosius ir subjektyviuosius šios veikos požymius.
18. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, ir dėl to nėra ginčo, kad įvairiais kaltinime nurodytais laikotarpiais D. D., L. P. ir M. B. ant Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino vienuolyno ansamblį juosiančios tvoros fasado sienos, esančios Vilniaus senamiestyje, aerozoliniais dažais užpurškė įvairius užrašus: D. D. – užrašą „HARDCORAS NX“, L. P. – užrašą „666“, M. B. – užrašą „QUAZ“, o ant šio vienuolyno ansamblį juosiančioje tvoroje esančios koplytėlės fasado sienos užrašą „IFOE“ aerozoliniais dažais užpurškė K. L., o užrašą „KREE“ – M. P. Taip pat nustatyta, kad Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino vienuolyno ansamblis 2001 m. sausio 2 d. Kultūros vertybių apsaugos departamento raštu Nr. 2 yra įregistruotas Nekilnojamųjų kultūros vertybių registre.
19. Pirmosios instancijos teismas nesutiko su K. L., D. D., L. P., M. B. ir M. P. pareikštais kaltinimais, kad tokiais viešoje vietoje atliktais vandališkais veiksmais, demonstruodami nepagarbą aplinkiniams, jie sugadino svetimą didelę mokslinę, istorinę, kultūrinę reikšmę turintį turtą (BK 187 straipsnio 2 dalis) ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką (BK 284 straipsnis). Pirmosios instancijos teismo vertinimu, K. L., D. D., L. P., M. B., M. P. šių jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų nepadarė, jų veiksmuose nėra BK 187 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymio – didelę mokslinę, istorinę, kultūrinę reikšmę turinčios vertybės sugadinimo, taip pat BK 284 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymio – visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymo.
20. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs šios pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies teisėtumą ir pagrįstumą pagal prokuroro apeliacinį skundą ir jį atmesdamas, konstatavo, kad K. L., D. D., L. P., M. B. ir M. P. veiksmuose nėra ne tik būtinojo BK 187 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties objektyviojo požymio – didelę mokslinę, istorinę ar kultūrinę reikšmę turinčios vertybės sugadinimo, bet nėra ir jokių neginčijamų įrodymų, pagrindžiančių jų tyčinę kaltę. Taip pat apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad K. L., D. D., L. P., M. B. ir M. P. veiksmuose nėra BK 284 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties būtinojo požymio – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo.
21. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi teismų sprendimų turinį, juose nurodytus motyvus ir byloje surinktus duomenis, turinčius reikšmės kaltinime nurodytų aplinkybių teisiniam vertinimui, konstatuoja, kad vienuolyno ansamblį juosiančios tvoros fasado siena ir šioje tvoroje esančios koplytėlės fasado siena po priešingų teisei K. L., D. D., L. P., M. B., M. P. veiksmų buvo sugadintos. Baudžiamosios teisės doktrinoje svetimo turto sugadinimas apibūdinamas kaip toks turto savybių praradimo laipsnis, kai jo vertė sumažėja ir jis iš dalies tampa netinkamas naudoti pagal tikslinę paskirtį, bet vartojamosios šio turto savybės gali būti atkuriamos. Teisėjų kolegijos vertinimu, pastatų ar kitų statinių fasadų sienų paveikimas dažais (kaip šiuo atveju užpurškimas aerozoliniais dažais užrašų ant vienuolyno pastatų ansamblį juosiančios tvoros ir joje esančios koplytėlės fasadų sienų) BK 187 straipsnio prasme laikytinas turto sugadinimu, nes dėl tokio poveikio pažeidžiamas fasadų sienų tinkas ir iš esmės pasikeičia statinio estetinė išvaizda, jai atkurti reikalinga atlikti remonto darbus – užrašus pašalinti ir sieną uždažyti. Kartu pažymėtina, kad aptariamos nusikalstamos veikos objektų (kilnojamojo ir nekilnojamojo turto) ir jų sugadinimo būdų gali būti labai įvairių ir dėl to gali kilti labai įvairių padarinių, todėl ne visais atvejais turi būti nustatyta aplinkybė – negalėjimas naudoti objektą pagal funkcinę paskirtį dėl tam tikrų savybių sumažėjimo ar praradimo, kaip vienas iš turto sugadinimo nustatymo kriterijų.
22. Kaip minėta, šioje byloje K. L., D. D., L. P., M. B. ir M. P. pagal pareikštus kaltinimus buvo inkriminuota tai, kad jie, užpurkšdami aerozoliniais dažais ant Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino vienuolyno ansamblį juosiančios tvoros fasado sienos (D. D., L. P. ir M. B.) ir šioje sienoje esančios koplytėlės fasado sienos (K. L. ir M. P.), sugadino didelę mokslinę, istorinę ar kultūrinę reikšmę turinčias vertybes, nes 2001 m. sausio 2 d. Kultūros vertybių apsaugos departamento raštu Nr. 2 Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino vienuolyno ansamblis yra įregistruotas Nekilnojamųjų kultūros vertybių registre. Kasatorius, remdamasis šiuo faktu, laiko, kad kaltinime nurodytais aktyviais veiksmais K. L., D. D., L. P., M. B. ir M. P. sugadino didelės kultūrinės reikšmės objektą, kuriam suteikta teisinė apsauga, t. y., užpurkšdami ant vienuolyno pastatų ansamblį juosiančios tvoros fasado ir joje esančios koplytėlės fasado sienų didelį šių sienų plotą užimančius užrašus, pakeitė autentiškai tvarkingą (be jokių užrašų ar piešinių) jų estetinę išvaizdą.
23. Su šiais kasatoriaus teiginiais negalima sutikti. Pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirti įrodymai – Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Registrų tvarkymo, viešųjų ryšių ir edukacijos skyriaus vyriausiosios specialistės A. V., Kultūros paveldo centro Duomenų skyriaus Urbanizuotų vietovių poskyrio vyriausiosios paminklotvarkininkės M. B. parodymai patvirtina, kad Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino vienuolyno ansamblį juosianti tvora (siena) į Kultūros vertybių registrą įrašyta ne kaip atskiras statinys, o kaip vertingoji viso komplekso savybė – vertingi bruožai, elementai, kuriuos būtina išsaugoti ateities kartoms. Pasak specialisčių, vertinga tik pati tinkuota mūrytų plytų tvora, kurią remontuojant, restauruojant negalima keisti tūrio, galima tik sutvirtinti. Pats tinkas savaime nėra kultūrinė vertybė. Taigi, vienuolyno ansamblį juosiančios tvoros ir joje esančios koplytėlės fasado sienų tinkas nėra autentiškas ir teisinė apsauga jam nesuteikta.
24. Kaip jau buvo minėta, kasatoriaus nuomone, vien užrašų dažais užpurškimas ant vienuolyno pastatų ansamblį juosiančios tvoros fasado ir joje esančios koplytėlės fasado sienų sumenkina šių kultūrinę reikšmę turinčių objektų estetinę išvaizdą ir leidžia kalbėti apie kultūrinę reikšmę turinčios vertybės sugadinimą. Kultūros paveldo centro Duomenų skyriaus Urbanizuotų vietovių poskyrio vyriausioji paminklotvarkininkė M. B. taip pat patvirtino, kad grafičių nupiešimas ant tvoros, nors jos ir nesunaikina, pažeidžia estetinę vertę. Tokios išvados negali būti pripažintas teisingomis. Teisėjų kolegija sprendžia, kad vien tik estetinės išvaizdos pakeitimas, nesugadinant objekto vertingųjų savybių, negali būti vertinamas kaip didelės kultūrinės vertybės sugadinimas ir baudžiamas pagal BK 187 straipsnio 2 dalį. Atsakomybė pagal šį baudžiamąjį įstatymą galėtų kilti kaltininkams sugadinus užpurškiant, kitu būdu užpiešiant, užpilant ir pan. autentišką tinką, freskas, atskirus paveldo elementus ir kt., kuriems atkurti reikėtų tiek specialiųjų žinių, tiek specifinių medžiagų, tiek atitinkamos srities specialistų. Šiuo atveju tvoros ir koplytėlės sienai sutvarkyti užteko paprasčiausio perdažymo.
25. Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip jau minėta šios nutarties 15 punkte, kvalifikuojant veiką pagal BK 187 straipsnio 2 dalį kaip didelę mokslinę, istorinę ar kultūrinę reikšmę turinčių vertybių sugadinimą, būtina nustatyti, kad kaltininkas suvokė, jog jo gadinami daiktai turi didelę mokslinę, istorinę ar kultūrinę reikšmę, arba, atlikdamas šiuos neteisėtus veiksmus, numatė, kad yra nemaža tikimybė, jog šios vertybės yra didelės mokslinės, istorinės, kultūrinės reikšmės.
26. Apeliacinės instancijos teismas vertino išteisintųjų tyčios turinį ir konstatavo, kad nėra jokių neginčijamų įrodymų, pagrindžiančių tyčinę K. L., D. D., L. P., M. B., M. P. kaltę dėl jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos, nurodytos BK 187 straipsnio 2 dalyje, padarymo, t. y. kad jie, suvokdami, jog Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino vienuolyno ansamblį juosianti tvora (siena) yra saugomas objektas, įrašytas į Kultūros vertybių registrą kaip vertingoji savybė, ir to nepaisydami, sąmoningai ją sugadino ir norėjo taip veikti. Šis sprendimas buvo grindžiamas bylos įrodymų analize. Apeliacinės instancijos teismas vertino aplinkybę, kad Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino vienuolyno ansamblį juosiančios tvoros fasado siena nėra paženklinta kaip saugomas objektas; analizavo teisme apklaustų Kultūros paveldo departamento ir Vilniaus savivaldybės administracijos atstovų parodymus, kad asmuo gali tik įtarti, jog vienas ar kitas pastatas yra įtrauktas į paveldą, kad jis gali nepamatyti, jog objektas saugomas, kad tvoros vertingumą gali suvokti tik išsilavinęs žmogus. Teismas vertino ir viso bylos proceso metu K. L., D. D., L. P., M. B. ir M. P. duotų parodymų turinį, nustatydamas, kad jie tikrai nenorėjo pakenkti Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino vienuolyno ansambliui. Žinodami, kad minėta tvora (siena) yra saugomas objektas, nebūtų ant jos piešę. Buvo įvertintas ir visų asmenų jaunas amžius (D. D., L. P., M. P. – nepilnamečiai), jų išsimokslinimas, socialinė branda. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi tyčios turiniui atskleisti reikšmingus bylos duomenis, ištirtus ir įvertintus BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka, neturi teisinių argumentų šiai išvadai paneigti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai konstatavo, jog kaltininkai, atlikdami neteisėtus veiksmus, nenumatė ir nėra net mažos tikimybės, kad jie suprato gadinantys (užpurkšdami dažais užrašus) didelės mokslinės, istorinės, kultūrinės reikšmės vertybes.
27. Esant tokioms aplinkybėms galima būtų teigti, kad K. L., D. D., L. P., M. B., M. P. inkriminuotos veikos – svetimo turto sugadinimas – galėtų būti kvalifikuojamos pagal BK 187 straipsnio 1 dalį, tačiau, įvertinusi pirmiau aptartų bylos aplinkybių visumą, t. y. K. L., D. D., L. P., M. B., M. P. veiksmų pobūdį, jų tyčios turinį, taip pat tai, kad apgadinti objektai atkurti, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai patiriant nedideles išlaidas (užrašų uždažymas kainavo: dėl K. L. – 79,38 Eur (su PVM); dėl D. D. – 3,72 Eur (su PVM); dėl L. P. – 1,74 Eur (su PVM); dėl M. B. – 37,21 Eur (su PVM); dėl M. P. – 11,16 Eur su PVM), žala atlyginta, teisėjų kolegija sprendžia, kad jų padarytos veikos pagal jų pavojingumą, objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį nesiekia baudžiamosios atsakomybės ribų už BK 187 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikaltimą, taigi jų veiksmuose nėra ir šio nusikaltimo sudėties.
28. Šiame kontekste pažymėtina, kad prokuroro kasaciniame skunde kaip teisiškai reikšmingos aplinkybės, nustatant svetimo turto sugadinimo veiksmus ir juos kvalifikuojant pagal BK, nurodomas laiko tarpas nuo užrašų užpurškimo ant vienuolyną juosiančios tvoros fasado sienos ir joje esančios koplytėlės fasado sienos iki jų pašalinimo kompetentingų institucijų sprendimu (t. y. užrašų ant minėtų objektų išbuvimo laikas), taip pat objekto vieta (Vilniaus senamiestis, vieta yra gausiai lankoma turistų ir miesto svečių). Teisėjų kolegija sprendžia, kad šios aplinkybės gali būti vertinamos nevienareikšmiškai, todėl negali būti lemiamos sprendžiant apie veikų pavojingumą, nulemiantį jų priskyrimą nusikaltimams, o ne kitoms teisei priešingoms veikoms. Štai užrašų buvimo laikas niekaip nepriklausė nuo K. L., D. D., L. P., M. B., M. P. valios. Ilgas tokių užrašų nenuvalymas galėtų būti vertinamas ne tik kaip ilgalaikė estetinės aplinkos tarša, bet ir kaip savotiškas tokių užrašų toleravimas.
Dėl BK 284 straipsnio taikymo
29. Kasatorius, nesutikdamas su K. L., D. D., L. P., M. B., M. P. išteisinimu pagal BK 284 straipsnį dėl užrašų aerozoliniais dažais užpurškimo ant įtraukto į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą objekto – Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino vienuolyno ansamblį juosiančios tvoros fasado sienos bei joje esančios koplytėlės fasado sienos, taip pat dėl aerozoliniais dažais užpurkštų užrašų ir ant kitų Vilniaus mieste esančių pastatų, statinių konstrukcijų, nurodo, kad abiejų instancijų teismai netinkamai aiškino BK 284 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo požymio turinį.
30. Pagal BK 284 straipsnį už viešosios tvarkos pažeidimą atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. BK 284 straipsnyje nustatytą nusikalstamą veiką apibūdina alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai: 1) įžūlus elgesys; 2) grasinimai; 3) piktybinis tyčiojimasis; 4) vandališki veiksmai. Šio nusikaltimo objektas – viešoji tvarka, papildomi objektai – žmogaus sveikata, garbė, orumas, nuosavybė.
31. BK 284 straipsnio prasme viešoji vieta – tai tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kitų asmenų, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-796/2007, 2K-122/2008, 2K-159/2009, 2K-488/2012, 2K-367/2012, 2K-27/2013 ir kt.).
32. Pažymėtina, kad įžūlus elgesys, grasinimai, patyčios arba vandališki veiksmai visada demonstruoja nepagarbą aplinkiniams, tačiau nebūtinai sukelia padarinius – t. y. visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-198-942/2015). Vandalizmu paprastai pripažįstamas nemotyvuotas, betikslis, beprasmis turto, kuris turi kultūrinę, inžinerinę ar kitokią socialinę vertę, gadinimas, niokojimas ar naikinimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-513/2010, 2K-29/2012, 2K-234-895/2020, 2K-101-489/2021). Remiantis kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-76/2014 pateiktu išaiškinimu, tokie veiksmai gali pasireikšti daužymu, ardymu, padegimu, apipylimu dažais ir pan.
33. Traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal šį straipsnį turi būti nustatyti veikos padariniai – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Šie padariniai nustatomi atsižvelgiant į tai, ar viešoje vietoje buvo panaudotas fizinis smurtas, ar aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, ar buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis, ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011, 2K-491/2013, 2K-141-507/2015, 2K-310-942/2016, 2K-3-489/2018, 2K-367-511/2018, 2K-19-511/2020, 2K-159-976/2021).
34. Pažymėtina, jog sprendžiant veikos nusikalstamumo klausimą būtina atsižvelgti į konkrečios veikos pobūdį ir įvertinti kaltininko veiksmų ypatybes, intensyvumą, trukmę, nukentėjusiųjų asmenybę, viešosios vietos specifiką (pvz., dėl susiklosčiusių tradicijų rimties ir tvarkos laikymosi reikalavimai būna griežtesni oficialių iškilmių, ceremonijų, kulto apeigų ir pan. vietose, o sporto renginiuose, buitinio bendravimo vietose, neformaliuose susibūrimuose elgesio normos nėra tokios griežtos) ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-160/2013, 2K-171-788/2015).
35. Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, taigi būtina, kad kaltininkas suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių norėtų. Tačiau dėl padarinių kaltininko tyčia gali būti tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, esant neapibrėžtai tyčiai, viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatyti, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009). Asmeninio pobūdžio paskatų buvimas nepaneigia veikos priešingumo viešajai tvarkai, jei kaltininkas savo asmeniniams santykiams spręsti pasirenka viešą vietą ir būdą, kuriuo demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-136/2010, 2K-120/2011, 2K-445/2013, 2K-141/2015, 2K-146-511/2016, 2K-234-895/2020, 2K-101-489/2021).
36. Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad įvairiais laikotarpiais ant Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino vienuolyno ansamblį juosiančios tvoros fasado sienos, esančios Vilniaus senamiestyje, aerozoliniais dažais D. D. užpurškė užrašą „HARDCORAS NX“, L. P. – užrašą „666“, M. B. – užrašą „QUAZ“, o ant šio vienuolyno ansamblį juosiančioje tvoroje esančios koplytėlės fasado sienos aerozoliniais dažais K. L. užpurškė užrašą „IFOE“, M. P. – užrašą „KREE“. Taip pat nustatyta, kad skirtingais laikotarpiais įvairiose Vilniaus vietose ant įvairių pastatų fasadų, kitų statinių, tilto konstrukcijų, požeminės pėsčiųjų perėjos sienos aerozoliniais dažais užpurškė įvairaus dydžio užrašus: K. L. – 12 užrašų „IFOE“, D. D. – 6 užrašus „HARDCORAS NX“, M. B. – 3 užrašus „QUAZ“ ir 1 užrašą „MIAMI“, M. P. – 3 užrašus „KREE“. Abiejų instancijų teismai dėl visų šių nusikalstamų veikų, kvalifikuotų pagal BK 284 straipsnį, K. L., D. D., L. P., M. B., M. P. išteisino, nes nenustatė nusikaltimo sudėties požymio – visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymo.
37. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi skundžiamų teismų sprendimų turinį ir kitą bylos medžiagą, konstatuoja, kad abiejų instancijų teismai BK 284 straipsnio taikymo klaidų nepadarė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad K. L., D. D., L. P., M. B., M. P. visais atvejais elgdamiesi vandališkai, t. y. ant kaltinime nurodytų pastatų, kitų statinių aerozoliniais dažais užpurkšdami įvairius užrašus, demonstravo nepagarbą aplinkiniams. Toks teisinis vertinimas atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-513/2010, 2K-29/2012, 2K-76/2014, 2K-198-942/2015, 2K-234-895/2020, 2K-101-489/2021, nes jie nemotyvuotais, betiksliais, beprasmiais veiksmais gadino įvairų kultūrinę, inžinerinę ar kitokią socialinę vertę turintį turtą, o tokiu elgesiu visada demonstruojama nepagarba aplinkiniams.
38. Pritartina kasatoriaus argumentams, kad visi aerozoliniais dažais užpurkšti užrašai ant Vilniaus mieste esančių pastatų, ypač senamiestyje, yra nuolat matomi, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, vien dėl to, kaip teigia kasatorius, remiantis bendruoju visuomenės interesu gyventi estetiškoje aplinkoje, negalima automatiškai konstatuoti, kad K. L., D. D., L. P., M. B., M. P. veiksmais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Šio požymio buvimo niekaip nelemia nei bendras kiekvieno išteisintojo užpurkštų užrašų kiekis (nes, imant kiekvieną veiką atskirai, tie kiekiai nėra dideli), nei aplinkybė, kad užpurkšti užrašai ant įvairių objektų fasadų sienų išbuvo ilgą laiką. Šis požymis negali būti grindžiamas ir kai kurių užrašų išskirtiniu dydžiu (40 kv. m, 21 kv. m, 15 kv. m).
39. Priešingai negu teigia kasatorius, teismai turi nustatyti ir teismų sprendimuose konkrečiai įvardyti, kuo pasireiškia BK 284 straipsnyje įtvirtintas požymis – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Nagrinėjamoje byloje teismai tokių aplinkybių nenustatė, kasatoriaus teiginiai, kad K. L., D. D., L. P., M. B., M. P. veiksmais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, yra hipotetinio pobūdžio, o ne grindžiami konkrečiais įrodymais. Tačiau apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais aplinkybes, atskleidžiančias visus būtinuosius nusikalstamos veikos sudėtį sudarančius požymius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-54-222/2017).
40. Abiejų instancijų teismai, įvertinę tai, kad K. L., D. D., L. P., M. B., M. P. aerozoliniais dažais užpurkšti užrašai, priešingai nei teigia kasatorius, nėra necenzūriniai ar prieštaraujantys gerai moralei – užrašai turi prasmę tik juos piešusiems asmenims, taip pat kitus bylos duomenis, pagrįstai konstatavo, kad nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, jog dėl minėtų grafičių aplinkiniai būtų pasijutę šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, būtų nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala dėl minėtų užrašų pašalinimo, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms būtų sukeltas didelis išgąstis ar būtų kilusi sumaištis, nutrauktas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šia išvada.
41. Kasatorius teigia nurodantis teismų praktikos pavyzdžius iš esmės panašiose bylose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-76/2014, Klaipėdos apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-573-557/2014 ir Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-677-1034/2019), šie pavyzdžiai, jo manymu, patvirtina, kad BK 284 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos padariniai yra neatsiejami nuo asmenims inkriminuotų veiksmų specifikos ir vien pats aerozoliniais dažais užpurkštų užrašų buvimo faktas ant viešosiose erdvėse esančių pastatų lemia išvadą, kad taip buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ar (ir) tvarka.
42. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-76/2012). Vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalis). Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarime pateiktą išaiškinimą esami aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų bylose susaisto žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, taip pat ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus (inter alia (be kita ko), ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą). Taigi kasacinės instancijos teismas kasaciniame skunde nurodytais žemesnės instancijos teismų sprendimais panašiose bylose kaip precedentu nesivadovauja (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-77-489/2016, 2K-382-1073/2017).
43. Kasatoriaus nurodoma kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-76/2014 nagrinėjamoje byloje nelaikytina precedentu, pagrindžiančiu būtinybę tenkinti kasacinį skundą, naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nes šios bylos faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių ir jų negalima vertinti kaip analogiškų ar iš esmės panašių. Nurodomoje byloje nustatyta, kad nuteistieji aerozoliniais dažais išpurškė keturių VšĮ „Aukštaitijos siaurasis geležinkelis“ priklausančių vagonų korpusus ir padarė bendrovei 20 844,04 Lt (t. y. 6036,85 Eur) turtinę žalą, vagonai buvo remontuojami kelis mėnesius. Taigi minėtoje kasacinėje nutartyje nėra pateikta išaiškinimų, kuriais remiantis galėtų būti daromos išvados apie netinkamą BK 284 straipsnio taikymą nagrinėjamoje byloje.
44. Kasatorius nurodo, kad K. L., D. D., L. P., M. B., M. P. padarytas viešosios tvarkos pažeidimas yra pakankamai pavojingas, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką todėl kvalifikuotinas kaip nusikaltimas pagal BK 284 straipsnį, o ne kaip administracinis nusižengimas pagal ANK 366 straipsnį. Kaip nutartyje jau aptarta, abiejų instancijų teismai pripažino, kad K. L., D. D., L. P., M. B. ir M. P. veiksmuose nėra BK 284 straipsnyje nurodyto nusikaltimo sudėties požymio – visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymo, todėl baudžiamoji atsakomybė jiems pagal šį baudžiamąjį įstatymą negalima, jų veika galėtų būti kvalifikuojama kaip administracinis nusižengimas pagal ANK 366 straipsnį. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šia išvada.
Dėl nurodomų BPK pažeidimų
45. Prokuroro kasacinio skundo argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo padarytų esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 320 straipsnio 3 dalies pažeidimų atmestini kaip nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas prokuroro apeliacinį skundą, laikėsi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų ir į visus esminius jo apeliacinio skundo argumentus atsakė (iš esmės tie patys argumentai dar kartą pakartoti ir kasaciniame skunde). Apeliacinės instancijos teismas pagal prokuroro apeliacinį skundą tinkamai patikrino skundžiamos pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą ištyrė ir įvertino pirmosios instancijos teisme išnagrinėtus įrodymus (išteisintųjų K. L., D. D., L. P., M. B., M. P., liudytojų Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Registrų tvarkymo, viešųjų ryšių ir edukacijos skyriaus vyriausiosios specialistės A. V., Kultūros paveldo centro Duomenų skyriaus Urbanizuotų vietovių poskyrio vyriausiosios paminklotvarkininkės M. B., Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovo V. Marcinkevičiaus parodymus, kitus bylos duomenis), nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, ir pateikė dėl jų argumentuotas išvadas.
46. BPK 320 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas reikalavimas teismui patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių apeliaciniai skundai buvo paduoti. Ši nuostata ne tik apibrėžia bylos apeliacinio nagrinėjimo ribas, bet ir įtvirtina imperatyvą patikrinti bylą tokia apimtimi, kokie yra suformuluoti reikalavimai apeliaciniame skunde. Šiame kontekste pabrėžtina, kad reikalavimas patikrinti bylą minėta apimtimi neprivalo būti taikomas visiškai visiems argumentams. Susiklosčiusioje teismų praktikoje įtvirtinta nuostata, kad teismo pareiga yra patikrinti esminius skundo argumentus. Išdėstyta BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostata glaudžiai siejasi su bendrosiomis proceso nuostatomis, įtvirtintomis BPK 20 straipsnyje, o nagrinėjamo skundo atveju – su BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimu įrodymų vertinimą pagrįsti išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Natūralu, kad apeliacinės instancijos teismui konstatavus, jog ištiesintųjų veiksmuose nėra jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėties požymių, dalis apeliacinio skundo argumentų tapo neaktualūs ir nebeliko prasmės į juos atsakyti.
47. Remiantis tuo, konstatuotina, kad abiejų instancijų teismai tinkamai nustatė faktines aplinkybes, argumentuotai pagrindė, kodėl išteisintųjų veiksmuose nėra nusikalstamų veikų sudėties, todėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalys paliekamos galioti.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Antano Rauličkio kasacinį skundą.
Teisėjai Audronė Kartanienė
Sigita Jokimaitė
Algimantas Valantinas