Pranešėja R. Bartašienė Civilinė byla Nr. 2A-506-357/2013
Teisėja L. Muchtarovienė Teisminio proceso Nr. 2-07-3-05459-2012-0 Procesinio sprendimo kategorija 24.2; 95.7; 121.14; 121.21
(S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. rugsėjo 16 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rasos Bartašienės, kolegijos teisėjų Egidijaus Mockevičiaus, Vilijos Valantienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. kovo 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-144-569/2013 pagal ieškovės J. G. ieškinį atsakovei Šiaulių apygardos prokuratūrai dėl 2012 m. birželio 27 d. nutarimo atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones panaikinimo, ir
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovė J. G. kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Šiaulių apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorės A. J. 2012 m. birželio 27 d. nutarimą atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones pagal J. G. pareiškimą bei įpareigoti Šiaulių apygardos prokuratūrą taikyti viešojo intereso gynimo priemones ginant J. G. interesus ir siekiant panaikinti 2001 m. vasario 26 d. Šiaulių apskrities viršininko administracijos sprendimą Nr. 65-10171. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė ieškinį patikslino prašydama teismo įpareigoti Šiaulių apygardos prokuratūrą taikyti viešojo intereso gynimo priemones ginant J. G. interesus – kreiptis į Šiaulių apygardos administracinį teismą dėl 2001 m. vasario 26 d. Šiaulių apskrities viršininko administracijos sprendimo Nr. 65-10171 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo V. Z.“ panaikinimo.
Ieškinyje ir patikslintame ieškinyje ieškovė nurodė, kad Pakruojo rajono žemėtvarkos skyriuje yra surinkti dokumentai, patvirtinantys jos teisę atkurti nuosavybę į jos motinos A. L. iki nacionalizavimo valdytą 7,5 ha žemę, esančia (duomenys neskelbtini). Ieškovė nuo 1991 m. rugsėjo 6 d. atitinkamai institucijai yra padavusi pareiškimą, prašydama atkurti nuosavybę, žemę jai grąžinant natūra. 2004 m. kovo 16 d. Šiaulių apskrities viršininko administracijos sprendimu Nr. 65-13814 ieškovei buvo atkurta nuosavybė į 5,20 ha žemės sklypą bei numatyta, kad nuosavybės teisė į likusią 2,34 ha žemės dalį bus atkurta vėliau, parengus projektą. Nuo tada ieškovei yra siūlomi žemės sklypai, esantys kitose vietose, bet ne A. L. valdytos žemės sklype, motyvuojant tuo, kad toje vietoje žemė užimta asmeninio ūkio sklypais ir atkurti ieškovei nuosavybės teisių nėra galimybės. Ieškovės teigimu, likusi jai priklausančios žemės dalis jai yra negrąžinama todėl, kad dalis A. L. iki nacionalizacijos priklausiusio sklypo 2001 m. vasario 26 d. Šiaulių apskrities viršininko administracijos sprendimu Nr. 65-101717 atiteko V. Z., t.y. V. Z. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią buvusio savininko J. K. iki nacionalizavimo nuosavybės teise valdytą žemę, perduodant neatlygintinai nuosavybėn 1,00 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), kuris įėjo į buvusios savininkės A. L. iki nacionalizavimo valdytą žemės sklypą ir į kurį ieškovė pretenduoja nuo 1991 m. rugsėjo 6 d. 2012 m. kovo 8 d. ieškovė kreipėsi į Šiaulių apygardos prokuratūrą, prašydama apginti jos interesus ir padėti atgauti jai priklausančią jos motinos A. L. iki nacionalizavimo valdytą žemę, kuri užimta neteisėto administracinio akto pagrindu. 2012 m. birželio 27 d. nutarimu Šiaulių apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorė, nors ir pripažino, kad 2001 m. vasario 26 d. Šiaulių apskrities viršininko administracijos sprendimas yra neteisėtas, netenkino ieškovės prašymo ir atsisakė taikyti viešojo intereso gynimo priemones motyvuojant tuo, kad materialaus teisinio intereso gynimui yra praleistas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – LR CK) 1.125 straipsnio 1 dalyje numatytas 10 metų senaties terminas bei tuo, kad viešojo intereso gynimas negali būti tapatinamas vien tik su konkretaus asmens teisių ar interesų gynimu. Šis nutarimas buvo apskųstas aukštesniajai prokurorei, kuri 2012 m. birželio 27 d. nutarimą atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones pripažino pagrįstu ir teisėtu. Ieškovė nurodo, kad šioje byloje ginčijamas administracinis aktas priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo imperatyvias nuostatas, todėl galiojant neatitinkančiam įstatymų reikalavimų administraciniam aktui yra pažeidžiamas viešasis interesas, kurį prokuroras pagal Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 7 punktą ir 19 straipsnio 2 dalies 1 punktą turi apginti. Kilęs ginčas susijęs su teisingu 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ir 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359, įgyvendinimo užtikrinimu, ir atsakovė nepagrįstai to nelaiko konstitucine vertybe, kurią turėtų ginti prokuroras. Pažymi, kad atsakovės argumentai dėl ieškinio senaties yra nepagrįsti, nes ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu, bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Tik iš 2012 m. birželio 27 d. Šiaulių apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorės nutarimo ieškovei pirmą kartą nuo 1991 m. rugsėjo 6 d., kai ji kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo į motinai priklausiusią žemę, tapo prieinama kažkiek išsamesnė informacija apie nuosavybės teisių atkūrimą vykdyti įgaliotose institucijose vykusius procesus, trukdžiusius pareiškėjai atgauti visą jos motinos nuosavybę. Teismų praktikoje galima rasti pakankamai pavyzdžių, kai prokuratūra, ir atsakovė tame tarpe, gindami viešąjį interesą kreipėsi į teismą dėl administracinių aktų, priimtų nuosavybės teisių atkūrimo metu, panaikinimo praėjus daugiau kaip dešimčiai metų po tokių aktų priėmimo, gindami vieno piliečio interesus. Ieškovės atveju ieškinio senatis nėra suėjusi. Prokuratūros kompetencijai priskirtų viešojo intereso gynimo priemonių taikymas ieškovei yra vienintelė galimybė apginti teisėtus interesus, kuriuos pažeidė nuosavybės teisių atkūrimą vykdyti įgaliotos institucijos.
Atsakovė Šiaulių apygardos prokuratūra atsiliepimu prašė teismo ieškovės ieškinį ir patikslintą ieškinį nagrinėti ypatingosios teisenos tvarka bei juos atmesti. Nurodė, kad ieškovės prašymas dėl galimo jos teisių pažeidimo Šiaulių apygardos prokuratūroje buvo gautas 2012 m. kovo 8 d. Prokuroras pagal kompetenciją patikrino prašyme nurodytas faktines aplinkybes apie galimą pažeidimą, surinko tai patvirtinančius duomenis ir nustatė, kad Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2001 m. vasario 26 d. sprendimas Nr. 65-10171 V. Z. atkurti nuosavybės teisės į jai tenkančią buvusio savininko J. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemės dalį, perduodant neatlygintinai nuosavybėn 1,00 ha žemės sklypą Jovarų k., Pakruojo r., kuris įėjo į buvusios savininkės A. L. iki 1940 m. liepos 22 d. valdytą žemės sklypą Nr. 20, buvo priimtas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, kadangi minėto sprendimo priėmimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (redakcija galiojusi nuo 2000-07-12 iki 2001-08-17) 13 straipsnio 8 punkte buvo įtvirtinta, kad žemė neprivatizuojama, jeigu ji suteikta tarnybinėms daloms. Atsakovės surinkti faktiniai duomenys patvirtino, kad P. Z. žemės ūkiui naudoti buvo suteikta tarnybinė dala, o ne asmeninio ūkio žemė, todėl V. Z. negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią buvusio savininko J. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemės dalį, perduodant neatlygintinai nuosavybėn 1.00 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Atsakovė, atsižvelgdama į tai, kad nuo Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2001 m. vasario 26 d. sprendimo Nr. 65-1017 priėmimo iki J. G. prašymo gavimo prokuratūroje praėjo vienuolika metų ir į formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl senaties, taip pat į tai, kad nustatytas pažeidimas yra susijęs su konkretaus asmens teisių ar interesų gynimu, netenkino J. G. prašymo ir atsisakė taikyti viešojo intereso gynimo priemones. Atsakovė atsiliepime į ieškinį taip pat pažymėjo, kad nesutinka su ieškovės J. G. argumentais dėl ieškinio senaties, kadangi nuosavybės teisės V. Z. į jai tenkančią buvusio savininko J. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemės dalį buvo atkurtos 2001 m. vasario 26 d. Šiaulių apskrities viršininko administracijos sprendimu Nr. 65-10171 ir nuo priimto administracinio akto praėjo daugiau nei dešimties metų laikotarpis, kuris viršija maksimalius senaties terminus, ir kas sudaro teisines prielaidas atsisakyti ginti viešąjį interesą. Be to, atsakovės teigimu, nustatytas pažeidimas yra susijęs vien tik su konkretaus asmens teisių ar interesų gynimu, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju yra pažeistas viešasis interesas ir dėl šios priežasties prokuroras neturi teisės kreiptis į teismą su ieškiniu (pareiškimu) siekdamas apginti privataus asmens interesus. Tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad J. G. pati neturėtų galimybės ginti savo teises ir interesus savarankiškai, tai yra kreiptis į teismą su pareiškimu dėl administracinio akto panaikinimo, taip pat nebuvo ir nėra nustatyta, kad jos teisės būtų kažkaip apribotos. Atkreipė dėmesį, kad ieškovė J. G., prieš pateikdama Šiaulių miesto apylinkės teismui 2012 m. rugsėjo 11 d. ieškinį dėl Šiaulių apygardos prokuratūros 2012 m. birželio 27 d. nutarimo atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones panaikinimo, nutylėjo apie tai, kad realizavo savo teises bei interesus savarankiškai ir 2012 m. rugpjūčio 23 d. skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2001 m. vasario 26 d. sprendimą Nr. 65-10171 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo V. Z.". Tačiau Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. 1-1258-257/2012, pareiškėjos J. G. prašymas buvo netenkintas praleidusi vieno mėnesio skundo padavimo terminą. Tuo pačiu teismas minėtoje nutartyje išreiškė nuomonę, kad pareiškėja, įgyvendindama savo procesines teises ir pareigas buvo nepakankamai rūpestinga ir atidi. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS6 -740/2012, pareiškėjos J. G. atskirasis skundas dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 19 d. nutarties buvo atmestas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje išsamiai išdėstė teisinių santykių stabilumo ir teisinio saugumo principo įgyvendinimo reikšmę, taip pat pažymėjo, kad ta aplinkybė, jog pareiškėja kreipėsi į prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo, nesudaro pagrindo išvadai, kad pareiškėja nuosekliai ir operatyviai siekė įgyvendinti teisę į teisminę gynybą. Atsakovė taip pat pažymėjo, kad prokuroras kaip nepriklausomas, specifinius valdingus įgaliojimus turintis valstybės pareigūnas yra savarankiškas ir diskretiškas priimti sprendimus jam pavestais klausimais, todėl prokuroro veiksmų teisėtumas gali būti tikrinamas tik tokia apimtimi, kokia tiesiogiai nustatyta įstatyme. Akcentavo, kad teismas nagrinėdamas suinteresuoto asmens skundą dėl prokuroro veiksmų atsisakant ginti viešąjį interesą tik patikrina ar prokuroras, priimdamas sprendimą dėl skunde nurodytų aplinkybių, nepažeidė proceso normų, nustatančių skundo tyrimo procedūrų, teismas nesprendžia klausimo dėl viešojo intereso pažeidimo, nes šis klausimas yra nagrinėjamas tik tada, kai prokuroras kreipiasi į teismą su reikalavimu ginti viešąjį interesą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apylinkės teismas 2013 m. kovo 19 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad nuo Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2001 m. vasario 26 d. sprendimo Nr. 65-1017 priėmimo iki J. G. prašymo gavimo prokuratūroje praėjo vienuolika metų. Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo praktika patvirtina, jog tais atvejais, kai prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipiasi į teismą dėl administracinių aktų panaikinimo, turi būti nustatyta, ar nėra praleistas senaties terminas materialaus teisinio intereso gynimui. Jeigu nuo ginčijamo administracinio akto priėmimo yra praėję daugiau nei 10 metų, tai tokia situacija, kai kreipiamasi į teismą dėl administracinio akto panaikinimo, vertintina kaip galinti turėti įtakos susiformavusių teisinių santykių stabilumui. Byloje nustatytos aplinkybės rodo, kad ieškovė apie tai, kad jos motinai nuosavybes teise priklausančioje žemėje, esančioje (duomenys neskelbtini), atstatytos nuosavybės teisės kitiems asmenims, turėjo galimybę sužinoti ir anksčiau, t.y. 2004 m. kovo 16 d., kuomet jai dalinai buvo atstatytos nuosavybės teisės į dalį žemės sklypo. Teismas įvertinęs prokuratūros pateiktoje prašymo nagrinėjimo byloje Nr. (10.12)-28 esančius duomenis, sprendė, kad prokuroras, priėmęs sprendimą dėl skunde nurodytų aplinkybių, nepažeidė proceso normų, nustatančių skundo tyrimo procedūrų - rinko faktinius duomenis dėl skunde nurodytų aplinkybių, juos analizavo bei vertino ir argumentavo savo išvadą dėl viešojo intereso pažeidimo nebuvimo. Taip pat teismas pažymėjo, kad ir ieškovė nenurodė, kad prokuroras, priimdamas nutarimą atsisakyti kreiptis į teismą su ieškiniu dėl viešo intereso gynimo ieškovės atžvilgiu, būtų pažeidęs procesines teisės normas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė J. G. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. kovo 19 d. sprendimą ir priimti naują – panaikinti Šiaulių apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorės A. J. 2012 m. birželio 27 d. nutarimą atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones pagal J. G. pareiškimą, įpareigoti Šiaulių apygardos prokuratūrą taikyti viešojo intereso gynimo priemones ginant J. G. interesus – kreiptis į Šiaulių apygardos administracinį teismą dėl 2001 m. vasario 26 d. Šiaulių apskrities viršininko administracijos sprendimo Nr. 65-10171 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo V. Z.“ panaikinimo bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliantės manymu, teismas neteisingai vertino bylos aplinkybes ir tai turėjo įtakos nepagrįstų išvadų ir neteisėto sprendimo priėmimui. Kreiptis į teismą administracinio proceso tvarka, gindamas viešąjį interesą, prokuroras gali visais atvejais, nustatęs tokį teisės aktų pažeidimą, kurio pobūdis turi esminės reikšmės asmenų, jų grupių, valstybės ir visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams ir sudaro pagrįstas prielaidas prokuroro reiškiamam materialiniam teisiniam reikalavimui patenkinti. Tinkamas žemės reformos, valstybės institucijų ir pareigūnų funkcijų vykdymas taip pat yra viešojo intereso dalis. Be to viešasis interesas reikalauja, kad neliktų galioti prieštaraujantys aukštesnės galios teisės aktams valstybės ir savivaldybės institucijų priimti administraciniai teisės aktai. Prokurorei pripažinus, kad Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2001 m. vasario 26 d. sprendimas Nr. 65-10171 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo V. Z.“ yra neteisėtas ir palikus galioti tokį neteisėtą administracinį aktą yra pažeidžiamas viešasis interesas, kurį ir turėtų ginti prokuroras. Galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis bylą, iškeltą pagal prokuroro prašymą.
2. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad viešasis interesas nepažeistas, nes ginčas kilo tarp privačių asmenų. Nagrinėjamas atvejis negali būti vertinamas kaip ginčas tarp privačių asmenų, nes žemės nuosavybės klausimai sprendžiami pagal įstatymus, o ne pagal kokius nors apeliantės ir V. Z. sandorius.
3. Teismo argumentai dėl ieškinio senaties yra nepagrįsti, nes ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši teisė pažeista. Apeliantei nebuvo žinoma ir negalėjo būti žinoma apie jos teisių pažeidimą, nes Pakruojo žemėtvarkos tarnyboje jai buvo paaiškinta, kad žemė pagal įstatymus perduota kitiems asmenims, nes ten buvo suteikta asmeninio ūkio žemė. Į prokuratūrą ieškovė kreipėsi tik darydama prielaidą, kad nuosavybės teisių atkūrimo procese gali būti padaryti pažeidimai, nes procesas užsitęsė nepateisinamai ilgai. Tik gavus Šiaulių apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorės 2012 m. birželio 27 d. nutarimą apeliantė sužinojo, kad 1,00 ha žemės sklypas V. Z. nuosavybėn perduotas neteisėtai, nes nei jai, nei jos sutuoktiniui nebuvo suteikta asmeninio ūkio žemė.
4. Teismas nepagrįstai pripažino, kad skundžiamą nutarimą priėmusi prokurorė nepažeidė proceso normų, nustatančių skundo tyrimo procedūrą. Prokurorė nustačiusi neteisėto administracinio akto priėmimą, neišsiaiškino kas surašė tikrovės neatitinkančias pažymas apie Zimbliams tariamai suteiktą asmeninio ūkio žemę, kas privalėjo patikrinti šiose pažymose nurodytų duomenų atitikimą tikrovei, kada Nacionalinės žemės tarnybos Pakruojo skyriui tapo žinoma apie tai, kad V. Z. nuosavybėn 1,00 ha iš A. L. iki nacionalizacijos priklausančios valdos perduota neteisėtai, kodėl paaiškėjus 2001 m. vasario 26 d. sprendimo Nr. 65-10171 neteisėtumui apie tai nebuvo informuota apeliantė, kodėl Nacionalinės žemės tarnybos Pakruojo skyrius neinicijavo neteisėto administracinio akto panaikinimo ir kas dėl to kaltas.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė Šiaulių apygardos prokuratūra prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Nurodo, kad apeliantė nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad konkrečiu atveju nebuvo pažeistas viešasis interesas, kadangi Šiaulių apylinkės teismas skundžiamame sprendime aiškiai pasisakė, kad nesant prokuroro pareikšto reikalavimo ginti viešąjį interesą, teismas negali spręsti ar pažeistas viešasis interesas ir ar jis gintinas. Teismas savo iniciatyva negali pradėti bylos ir spręsti teisminį ginčą iš esmės, kol proceso normų nustatyta tvarka nėra pareikšto prokuroro reikalavimo. Atsakovės nuomone, teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartimi priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-501/2012, kurioje teismas yra pasisakęs dėl prokuroro kompetencijos sprendžiant dėl viešojo intereso gynimo ir teismo nagrinėjimo ribų bei teisių, sprendžiant dėl prokuroro veiksmų, kuriais jis atsisakė teikti ieškinį dėl viešojo intereso pažeidimo. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas apeliantės skundą dėl prokuroro atsisakymo ginti viešąjį interesą ir spręsdamas dėl viešojo intereso esmės, tinkamai taikė Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymų normas ir neperžengė įstatymo nustatytas teismui ribas kontroliuojant prokuroro veiksmų teisėtumą. Atsakovė pažymėjo, kad prokuroro surinkti duomenys patvirtino, kad 2001 m. vasario 26 d. priimtas administracinis aktas pažeidžia teisės aktų reikalavimus, tačiau nustatyti pažeidimai nedavė pagrindo laikyti, kad kartu pažeidžiamas ir viešasis interesas. Iš bylos duomenų matyti, kad V. Z. turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą ir šios teisės niekas neginčijo, o ginčas buvo kilęs tik dėl teisių realizavimo, t.y. priimant ginčo administracinius aktus nebuvo išlaikyti tam tikri teisės aktų reikalavimai, V. Z. nuosavybėn buvo perduotas žemės sklypas, į kurį atkurti nuosavybės teises natūra pretendavo apeliantė. Taigi nustatytas pažeidimas buvo susijęs vien tik su J. G. teisių pažeidimu, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti, kad šiuo atveju yra pažeistas viešasis interesas. Be to, nuo ginčijamo administracinio akto priėmimo praėjo daugiau nei dešimties metų laikotarpis, kuris viršija maksimalius senaties terminus, nustatytus materialaus teisinio intereso gynimui. Atsakovė atkreipė dėmesį, kad ieškovė apeliaciniame skunde nurodo naujas aplinkybes (kad prokurorė nustačiusi neteisėto administracinio akto priėmimą, neišsiaiškino kas surašė tikrovės neatitinkančias pažymas apie Zimbliams tariamai suteiktą asmeninio ūkio žemę, kas privalėjo patikrinti šiose pažymose nurodytų duomenų atitikimą tikrovei ir kt.), kurios neturėtų būti nagrinėjamos apeliacinės instancijos teismo bei pažymi, kad tyrimas dėl šių aplinkybių buvo atliktas ir tyrimo medžiagoje yra surinkti duomenys, kurių tarpe yra dokumentai apeliantės nurodytais klausimais. Taip pat atsakovė pabrėžia, kad apeliantės reikalavimas įpareigoti Šiaulių apygardos prokuratūrą taikyti viešojo intereso gynimo priemones ginant J. G. interesus, laikytinas prokuroro nepriklausomumo principo pažeidimu.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - LR CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teismas, remdamasis ištirtais ir teisiškai įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta (LR CPK 329 straipsnis).
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Šiaulių apygardos prokuratūros 2012 m. birželio 27 d. nutarimo atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones panaikinimo bei prokuroro įpareigojimo ginti viešąjį interesą.
Bylos duomenimis nustatyta, kad Šiaulių apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorė, atsižvelgdama į J. G. 2012 m. kovo 8 d. pareiškimą, pradėjo tyrimą dėl galimai pažeisto viešojo intereso gynimo, atkuriant nuosavybės teises į A. L. nuosavybės teisėmis iki nacionalizacijos valdytą 7,54 ha žemę (duomenys neskelbtini) (2 b.l., Šiaulių apygardos prokuratūros prašymo nagrinėjimo byla Nr. (10.12)-28). Tyrimo metu prokurorė nustatė, kad nėra pagrindo taikyti viešojo intereso gynimo priemones, todėl 2012 m. birželio 27 d. nutarimu atsisakė tenkinti J. G. prašymą dėl viešojo intereso gynimo (7-9 c.b.l.). 2012 m. liepos 20 d. Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiajam prokurorui apeliantės atstovė advokatė D. B. pateikė skundą, prašydama panaikinti Šiaulių apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorės A. J. 2012 m. birželio 27 d. nutarimą ir pradėti taikyti viešojo intereso priemones ginant J. G. interesus ir siekiant panaikinti 2001 m. vasario 26 d. Šiaulių apskrities viršininko administracijos sprendimą Nr. 665-10171 (224-227 b.l., bylos Nr. (10.12)-28). Išnagrinėjusi skundą Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotoja 2012 m. rugpjūčio 1 d. nutarimu paliko nepakeistą Šiaulių apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorės 2012 m. birželio 27 d. nutarimą atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones (10-14 c.b.l.). 2012 m. rugsėjo 13 d. ieškovė kreipėsi į Šiaulių miesto apylinkės teismą su ieškiniu dėl Šiaulių apygardos prokuratūros 2012 m. birželio 27 d. nutarimo atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones panaikinimo (1-6 c.b.l.). Pirmos instancijos teismas ieškinį atmetė prokurorės veiksmuose nenustatęs proceso normų pažeidimų (97-102 b.l. c.b.l.). Ieškovė su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutiko, apeliaciniame skunde nurodydama, jog teismas neteisingai vertino bylos aplinkybes, padarė nepagrįstas išvadas, kad viešasis interesas nepažeistas, netinkamai aiškino ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymo nuostatas, nepagrįstai pripažino, kad skundžiamą nutarimą priėmusi prokurorė nepažeidė proceso normų (106-112 c.b.l.). Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo.
Dėl teismo kompetencijos vertinant prokuroro veiksmus atsisakant taikyti viešojo intereso gynimo priemones
Pažymėtina, kad prokuroro teises inicijuoti procesą ginant viešąjį interesą reglamentuoja LR CPK 49 straipsnis bei LR prokuratūros įstatymas. LR prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prokuroro teisė kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą tais atvejais, kai nustatomas teisės akto pažeidimas, kuriuo pažeidžiamos asmens, visuomenės, valstybės teisės ir teisėti interesai, ir toks pažeidimas laikytinas viešojo intereso pažeidimu. LR prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad prokurorai, turėdami pagrindą manyti, kad pažeisti teisės aktų reikalavimai, gindami viešąjį interesą, turi įgaliojimus kreiptis į teismą su ieškiniu, pareiškimu ar prašymu, įstoti į bylą trečiuoju asmeniu, pareiškiančiu savarankiškus reikalavimus dėl ginčo dalyko. Prokurorui nenustačius tokio teisės aktų pažeidimo, kurio pobūdis, prokuroro nuomone, turėtų esminės reikšmės asmenų, jų grupių, valstybės ir visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams ir sudarytų pagrįstas prielaidas prokuroro reiškiamam materialiniam teisiniam reikalavimui patenkinti, jis nėra įpareigotas kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo.Toks teisinis reguliavimas reiškia, kad prokuroras kreiptis į teismą tikslu apginti viešąjį interesą gali tik tais atvejais, kai yra juridinių faktų visuma, t. y. teisės akto pažeidimas, kuriuo pažeidžiamos asmens, visuomenės, valstybės teisės ir teisėti interesai; pažeidimas laikytinas viešojo intereso pažeidimu.
Konstitucinis teismas yra išaiškinęs, jog viešasis interesas – tai visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra įpareigota užtikrinti ir tenkinti. Tokie interesai turi būti konkretūs, aiškiai apibrėžti, turi būti nurodyta, kokios visuomenės grupės interesai yra ginami. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad viešojo intereso sąvoka yra vertinamojo pobūdžio, jos turinys gali būti atskleidžiamas analizuojant konkrečios bylos faktines aplinkybes ir aiškinant bei taikant joms konkrečias teisės normas (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-555/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. vasario mėn. 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40/2013). Teismų praktikoje pripažįstama, kad LR CPK 49 straipsnio 1 dalies sąvoka „viešasis interesas“ turi būti aiškinama atsižvelgiant į įstatymų leidėjo ketinimus ir aptariamos normos tikslus. Įstatymų leidėjas, suteikdamas teisę prokurorui inicijuoti civilines bylas, kai to reikalauja viešasis interesas, nepateikė viešojo intereso sampratos, kas leidžia manyti, jog įstatymų leidėjas viešąjį interesą supranta plačiai ir suteikia diskrecijos teisę pačiam prokurorui spręsti, yra konkrečiu atveju viešasis interesas inicijuoti civilinę bylą ar ne. Prokuroras sprendimus priima savarankiškai ir vienvaldiškai, vadovaudamasis įstatymais ir protingumo principu, gerbdamas asmens teises ir laisves, laikydamasis nekaltumo prezumpcijos, taip pat principo, kad įstatymui, valstybės institucijoms ir pareigūnams visi asmenys yra lygūs nepaisant asmens socialinės ir šeiminės padėties, pareigų, užsiėmimo, įsitikinimų, pažiūrų, kilmės, rasės, lyties, tautybės, kalbos, tikėjimo ir išsilavinimo (LR Prokuratūros įstatymo 3 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnyje įtvirtintas prokuroro, kaip specifinius valdingus įgaliojimus turinčio valstybės pareigūno, kuris, veikdamas pagal savo kompetenciją ir vykdydamas jam įstatymu nustatytas funkcijas, yra nepriklausomas ir klauso tik įstatymo, statusas. Tačiau prokuroro savarankiškumas priimant sprendimus negali būti vertinamas kaip prokuroro teisė veikti tik savo nuožiūra. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad prokurorų, kaip valstybės pareigūnų, įgaliojimai teisės aktuose negali būti apibūdinami kaip jų subjektinė teisė, kurią jie gali įgyvendinti savo nuožiūra, t. y. kaip tokia teisė, kuria jie gali pasinaudoti arba nepasinaudoti; tokie įgaliojimai – tai ir pareigos, kurias prokurorai ne tik gali, bet ir privalo įgyvendinti, jeigu yra įstatymuose nustatytos sąlygos. Todėl spręstina, kad prokuroras, kaip nepriklausomas įstatymų vykdymo priežiūros garantas, savo iniciatyva ar pagal kitų asmenų pareiškimus nustatęs viešojo intereso pažeidimą, privalo imtis priemonių, kad pažeistas viešasis interesas būtų apgintas, t. y. nustatęs viešojo intereso pažeidimą, visais atvejais privalo imtis priemonių, kad įstatymo nustatyta forma ir tvarka pažeidimas būtų pašalintas. Tačiau prokuroro, sprendimus priimančio savarankiškai ir vienvaldiškai, veiksmai bei priimami sprendimai įstatymų nustatyta tvarka gali būti skundžiami aukštesniajam prokurorui ir teismui, t. y. teisė jų veiksmus bei sprendimus kontroliuoti ir pakeisti suteikta aukštesniam prokurorui ir teismams (LR prokuratūros įstatymo 3 straipsnio 4 dalis), tačiau tik tokia apimtimi, kokia tiesiogiai yra numatyta įstatyme.
Vadovaujantis pirmiau nurodytomis teisės aktų nuostatomis, laikytina, kad teismas prokuroro veiksmų teisėtumą tikrina tik proceso normų pažeidimo aspektu, t. y. ar prokuroras, vykdydamas proceso normų nustatytas procedūras, nepadarė pažeidimų. Tai reiškia, kad teismas, nagrinėdamas skundą dėl prokuroro veiksmų, patikrina, ar prokuroras, gavęs skundą dėl viešojo intereso pažeidimo, rinko įrodymus, juos analizavo ir vertino bei motyvavo savo išvadą. Įstatyme nenustatyta ir teismas negali pažeisti prokuroro diskrecijos teisės priimti sprendimus pagal jam paskirtų klausimų kompetenciją ir negali nurodyti prokurorui, kokį sprendimą šis privalo priimti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. lapkričio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-501/2012 išaiškino, jeigu teismas, nagrinėdamas suinteresuoto asmens skundą dėl prokuroro veiksmų atsisakant ginti viešąjį interesą, tirtų ir spręstų dėl viešojo intereso pažeidimo ir prokuroro pareigos kreiptis į teismą, būtų pasisakyta dėl teisminio ginčo, kuris įstatymo nustatyta tvarka dar nepradėtas nagrinėti teisme, esmės.
Nagrinėjamu atveju, tai reiškia, kad teismas dėl viešojo intereso pažeidimo gali nuspręsti tik išnagrinėjęs bylą iš esmės, t. y. išnagrinėjęs konkrečios bylos ieškinio (pareiškimo) faktinį ir teisinį pagrindą. Tačiau tik LR CPK normų nustatyta tvarka prokurorui pareiškus reikalavimą ginti viešąjį interesą, teismas nagrinėja bylą pagal suformuluotą reikalavimo faktinį pagrindą ir sprendžia, ar viešasis interesas pažeistas, o jeigu pažeistas, tai kokiu būdu pažeidimas šalintinas. Priešingu atveju teismas, nagrinėdamas suinteresuoto asmens skundą dėl prokuroro veiksmų atsisakant ginti viešąjį interesą, negali pasisakyti dėl teisminio ginčo, kuris įstatymo nustatyta tvarka dar nepradėtas nagrinėti teisme, esmės. Civilinio proceso esmė yra ta, kad teismas savo iniciatyva negali pradėti bylos ir spręsti teisminį ginčą iš esmės, kol proceso normų nustatyta tvarka nėra pareikšto reikalavimo. Tai reiškia, kad kol prokuroras pagal savo kompetenciją nenustatė viešojo intereso pažeidimo, nesikreipė į teismą dėl jo gynimo, teismas negali spręsti, ar pažeistas ir gintinas viešasis interesas.
Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas tinkamai vadovavosi kasacinio teismo praktika ir pagrįstai nurodė, kad nagrinėjamu atveju būtent prokuroras, nustatęs teisės aktų pažeidimą, kuriuo pažeidžiamos asmens, visuomenės, valstybės teisės ir teisėti interesai, gali ir turi teisę spręsti, ar toks pažeidimas laikytinas viešojo intereso pažeidimu. Dėl teismo kompetencijos ir skundo nagrinėjimo ribų spręstina, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas pasisako tik dėl to, ar prokuroras, spręsdamas pareiškėjo pateiktą skundą, nepažeidė tokio skundo nagrinėjimo procedūros. Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija sprendžia, kad visi apeliacinio skundo argumentai, kurie nėra susiję su apeliantės prokuratūrai pateikto skundo nagrinėjimo procedūra, neturi reikšmės priimto teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl dėl jų nepasisako.
Dėl proceso normų, nustatančių skundo tyrimo procedūras, pažeidimų
Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrįstai pripažino, kad skundžiamą nutarimą priėmusi prokurorė nepažeidė proceso normų, nustatančių skundo tyrimo procedūrą (111 c.b.l.). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliaciniame skunde nėra nurodyta jokių konkrečių proceso teisės normų, reglamentuojančių skundo tyrimo tvarką, pažeidimų, kuriuos būtų padariusi apeliantės skundą nagrinėjusi prokurorė. Nors apeliantė teigia, kad nustačius neteisėto administracinio akto priėmimą, nebuvo rinkti faktiniai duomenys dėl skunde nurodytų aplinkybių, jie nebuvo analizuoti ir neįvertinti, tačiau skundžiamuose nutarimuose bei byloje esantys duomenys paneigia šiuos apeliantės argumentus. Iš Šiaulių apygardos prokuratūros pateiktos prašymo (pareiškimo, skundo) nagrinėjimo bylos Nr. (10.12)-28 matyti, kad 2012 m. kovo 9 d. prokurorė kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Pakruojo skyrių dėl duomenų, susijusių su J. G. nuosavybės teisių atkūrimu pateikimo (2 b.l. byla Nr. (10.12)-28). Prokurorė gavusi duomenis apie tai, kad J. G. pagal testamentą buvo paveldėjusi savo mirusios motinos A. D. (buvusios L.) nekilnojamąjį turtą (statinius), tačiau šie pastatai buvo perleisti VĮ Pakruojo miškų urėdijai, o 2011 m. balandžio 8 d. pirkimo – pardavimo sutartimi šiuos statinius, kuriems buvo suprojektuotas žemės sklypas projektinis Nr. 1050-12, iš Pakruojo rajono savivaldybės įsigijo P. Z., nustatė, kad į suprojektuotą žemės sklypą pateko ne tik statiniais, kiemu užimtas žemės plotas, bet ir dalis ariamos žemės bei pastatas – pirtis, kuris nuosavybės teise priklauso J. G.. Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, 2012 m. gegužės 28 d. prokurorė vėl kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Pakruojo skyrių, prašydama pateikti duomenis apie tai, ar minėtiems statiniams yra suprojektuoti žemės sklypai bei visą su tuo susijusią informaciją (43 b.l., bylos Nr. (10.12)-28). 2012 m. gegužės 28 d. taip pat kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą dėl administracinės bylos Nr. I-767-257/2011 pateikimo, kurioje buvo nagrinėtas P. Z. ir V. Z. skundas dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimų panaikinimo (50 b.l.) ir į VĮ Registrų centro Šiaulių filialą dėl visų dokumentų susijusių su nuosavybės teisės įgijimu į nekilnojamą turtą pateikimo (159 b.l. bylos Nr. (10.12)-28). Prokurorė taip pat rinko duomenis iš VĮ Registrų centro Nekilnojamo turto registro (203-210 b.l. bylos Nr. (10.12)-28). Iš 2012 m. birželio 27 d. nutarimo atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones matyti, kad prokurorė, kaip jau minėta, rinko faktinius duomenis, tyrė pateiktus įrodymus, nustatė bylai svarbias aplinkybes bei priėmė sprendimą netaikyti viešojo intereso gynimo priemonių (211-216 b.l. bylos Nr. (10.12)-28). Priimtą nutarimą prokurorė motyvavo praleistu senaties terminu ginti materialųjį teisinį interesą bei viešojo intereso nebuvimu.
Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas, sprendžia, kad prokurorė, tirdama apeliantės pateikto skundo pagrįstumą, nepažeidė proceso teisės normų, reglamentuojančių skundo tyrimo tvarką, kadangi, siekdamas išsiaiškinti pateiktame skunde nurodytas aplinkybes, kreipėsi į kompetentingas institucijas dėl duomenų pateikimo, o, gavusi reikiamus duomenis, juos bei apeliantės pateiktus duomenis išsamiai išanalizavo, įvertino, dėl jų nutarime išsamiai pasisakė ir motyvuodama bei pateikdama konkrečius argumentus, pagrįstus nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei teisės aktų nuostatomis, padarė išvadą dėl viešojo intereso pažeidimo nebuvimo. Apeliantė, visiškai nepagrįstai teigia, jog atsakovė nerinko faktinių duomenų dėl skunde nurodytų aplinkybių, t.y. neišsiaiškino kas surašė tikrovės neatitinkančias pažymas apie Zimbliams tariamai suteiktą asmeninio ūkio žemę, kas privalėjo patikrinti šiose pažymose nurodytų duomenų atitikimą tikrovei, kada Nacionalinės žemės tarnybos Pakruojo skyriui tapo žinoma apie tai, kad V. Z. nuosavybėn 1,00 ha iš A. L. iki nacionalizacijos priklausančios valdos perduota neteisėtai, kodėl paaiškėjus 2001 m. vasario 26 d. sprendimo Nr. 65-10171 neteisėtumui apie tai nebuvo informuota apeliantė, kodėl Nacionalinės žemės tarnybos Pakruojo skyrius neinicijavo neteisėto administracinio akto panaikinimo ir kas dėl to kaltas. Visų pirma, kaip teisingai nurodo atsakovė, bylos duomenys patvirtina, kad dėl apeliantės minimų aplinkybių tyrimas buvo atliktas. Šiaulių apygardos prokuratūra surinko duomenis apie nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumą V. Z. ir P. Z. (33-40, 44-49, 62-158 b.l. bylos Nr. (10.12)-28 ). Antra, iš 2012 m. gegužės 9 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Pakruojo skyriaus rašto Nr. 29SD-(14.29.31)-313 matyti, kad būtent šiuo laikotarpiu minėtai institucijai ir tapo žinoma apie 2001 m. vasario 26 d. priimto administracinio akto neteisėtumą. Byloje nėra duomenų paneigiančių šį faktą. Apeliantė taip pat nepateikė duomenų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą apie tai, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Pakruojo skyriui apie apeliantės teisių pažeidimą tapo žinoma anksčiau. Sutiktina su atsakovės motyvu, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Pakruojo skyriui nebebuvo pagrindo papildomai apie nustatytą pažeidimą informuoti apeliantę ir prokurorą, kadangi tyrimą dėl šio fakto prokuroras jau atlikinėjo nuo 2012 m. kovo 8 d..
Teisėjų kolegija, atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus, sprendžia, kad apeliantės skundą tyrusi prokurorė nepažeidė proceso normų, nustatančių skundo tyrimo procedūrų, t. y. nustačius, kad buvo rinkti faktiniai duomenys dėl skunde nurodytų aplinkybių, jie išanalizuoti ir įvertinti, išvada dėl viešojo intereso pažeidimo nebuvimo argumentuota, dėl ko nėra pagrindo naikinti prokurorės priimtą nutarimą atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs proceso normų pažeidimo prokurorui priimant sprendimą dėl viešo intereso negynimo, pagrįstai atsisakė tenkinti apeliantės skundą, o apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kolegijos nuomone, nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, o kartu ir teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo.
Dėl ieškinio senaties termino ir jo eigos pradžios momento nustatymo
Teisėjų kolegija sutinka tiek su pirmos instancijos teismo išvada, tiek su atsakovės pozicija, kad tais atvejais, kai prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipiasi į teismą dėl administracinių aktų panaikinimo, turi būti nustatyta, ar nėra praleistas senaties terminas materialaus teisinio intereso gynimui.
Pažymėtina, kad teisinės valstybės principas reikalauja, kad būtų užtikrinamas teisinių santykių stabilumas. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, teisinių santykių stabilumas nebūtų užtikrintas, jei teisinių santykių subjektai neribotą laiką negalėtų būti tikri, ar dėl jų atžvilgiu priimtų administracinių aktų nebus inicijuojamas viešojo intereso gynimo procesas teisme. Nepateisinamai ilgas viešojo administravimo subjektų delsimas (tarp jų – ir institucijų tarpusavio susirašinėjimas, nepagrįstos informacijos rinkimas) informuoti prokurorą apie galimus viešojo intereso pažeidimus galėtų lemti, kad prokuroras apie viešojo intereso pažeidimą sužinos praėjus ilgam laikui po atitinkamo administracinio akto priėmimo. Tokiu atveju galimybė kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą taptų praktiškai neribota laiko požiūriu, o tokia situacija teisinėje valstybėje negalima. Todėl teismas, įvertinęs ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą pusiausvyrą, gali atsisakyti ginti viešąjį interesą net ir tais atvejais, kai prokuroras nors ir nepraleido vieno mėnesio termino kreiptis į teismą (skaičiuojant nuo momento, kai surinkti ar turėjo būti surinkti duomenys apie viešojo intereso pažeidimą), tačiau yra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo atitinkamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-552-2758-12). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad kai nustatoma, kad nuo priimtų ginčijamų administracinių aktų iki prokuroro kreipimosi į teismą dienos praėjo dešimties metų laikotarpis, t. y. pakankamai ilgas laiko tarpas, dėl kurio galima būtų spręsti, ar nėra pagrindo teismui atsisakyti ginti viešąjį interesą šioje byloje, ieškinio senaties termino instituto paskirtis sutampa su viešuoju interesu išlaikyti civilinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. rugpjūčio mėn. 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011). Kasacinis teismas be to yra nurodęs, kad kartais reikia ieškoti ne tik viešojo ir privataus intereso pusiausvyros, o tiesiog nustatyti kelių viešųjų interesų pusiausvyrą arba rinktis, kurio viešojo intereso gynyba konkrečiu atveju yra prioritetinė (pvz. 2010 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2010).
Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje taip pat ne kartą yra konstatuota, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Teisinio saugumo principas – vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų, reiškiantis valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Neužtikrinus teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Valstybė privalo vykdyti savo įsipareigojimus asmeniui.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo doktriną, suformuotą Lietuvos teismų praktiką, Konstitucijoje įtvirtintą teisingumo principą ir konstitucinių vertybių pusiausvyros imperatyvą, daro išvadą, kad ypatingais atvejais galima saugoti bei ginti ir tokias įstatymų reikalavimų besilaikiusio, valstybe ir jos teise pasitikėjusio asmens įgytas teises, kylančias iš valdžios institucijų individualių teisės aktų, nors ir priimtų pažeidžiant teisės normas, kurių neapgynus ir neapsaugojus, šis asmuo, kiti asmenys, visuomenė arba valstybė patirtų didesnę žalą, negu toji, kurią šis asmuo, kiti asmenys, visuomenė arba valstybė patirtų, jeigu minėtos teisės nebūtų visiškai arba iš dalies apsaugotos ir apgintos.
Byloje nustatyta, kad pareiškėja prašo ginti viešąjį interesą siekiant panaikinant 2001 m. vasario 26 d. priimtą administracinį aktą, kuriuo V. Z. atkurtos nuosavybės teisės į nekilnojamo turto dalį – 1,00 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 1,00 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (34-35 b.l. bylos Nr. (10.12)-28). Pažymėtina, kad remiantis byloje esančiais duomenimis, šis žemės sklypas V. Z. faktiškai priklausė nuo 2001 metų. Tyrimo metu prokurorė nustatė, kad V. Z. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią buvusio savininko J. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemės dalį, perduodant neatlygintinai nuosavybėn 1,00 ha žemės sklypą, kuris įėjo į buvusios savininkės A. L. iki 1940 m. liepos 22 d. valdytą žemės sklypą Nr. 20, t.y. nuosavybės teisės atkurtos pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Iš bylos duomenų matyti, kad prašymas ginti galimai pažeistą viešąjį interesą buvo gautas Šiaulių apygardos prokuratūroje 2012 m. kovo 8 d. Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad nuo akto priėmimo datos iki kreipimosi į teismą praėjo daugiau nei dešimt metų, t. y. nemažas laiko tarpas, viršijantis bendrąjį ieškininės senaties terminą, per kurį V. Z. ginčo žemės sklypą valdė kaip savininkė, o tai reiškia, jog pagrįstai tikėjosi, kad jos teisės jau tvirtai saugomos tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek kitų teisės aktų. Be to, byloje nėra duomenų, kad V. Z. nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procese elgėsi nesąžiningai ir nėra pagrindo jos pripažinti nesąžininga turto įgijėja. Bylos duomenys patvirtina, kad V. Z. turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į 1,00 ha žemės sklypą (38 b.l.), taigi pažeidimai buvo padaryti vykdant nuosavybės atkūrimo procedūras, o ne sprendžiat teisės į nuosavybės atkūrimą pagrįstumą.
Apeliantė nurodo, kad senaties termino pradžia turi būti siejama su subjektyviuoju momentu, t.y. nuo jos sužinojimo ar turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą ir teigia, kad apie savo pažeistas teises sužinojo tik gavusi 2012 m. birželio 27 d. Šiaulių apygardos prokuratūros nutarimą Nr. 13P-93. Taip pat pažymi, kad 2012 m. kovo 8 d. į prokuratūrą kreipėsi tik darydama prielaidą, kad nuosavybės teisių atkūrimo procese gali būti padaryti pažeidimai, nes procesas užsitęsė nepateisinamai ilgai (111 c.b.l.). Su šiais apeliantės argumentais teisėjų kolegija nesutinka ir laiko juos nepagrįstais. Atkreiptinas dėmesys, kad pati apeliantė nurodo, „kad jai nebuvo žinoma ir negalėjo būti žinoma apie jos teisių pažeidimą, nes Pakruojo žemėtvarkos tarnyboje jai buvo paaiškinta, kad žemė pagal įstatymus perduota kitiems asmenims“. Iš to daryta išvada, kad pirmos instancijos teismas tinkamai įvertino aplinkybę, jog 2004-03-16 Šiaulių apskrities viršininko administracijos sprendimu Nr. 65-13814 (p.b.l. 31) atkūrus apeliantei nuosavybės teises iš 7,54 ha žemės sklypo į 5,20 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), apeliantei turėjo būti žinoma, kad jos motinai A. L. priklausančiame žemės sklype yra atkurtos nuosavybės teisės kitiems asmenims ir jau nuo šio momento apeliantė turėjo galimybę ginti galimai pažeistas savo teises.
Vadovaujantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek prokuroras, tiek pirmos instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė yra praleidusi LR CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytą bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą kreiptis dėl administracinio akto panaikinimo.
Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes bei šalių pateiktus įrodymus, todėl sprendimas atsisakyti tenkinti ieškovės reikalavimus, laikytinas teisėtu bei pagrįstu (LR CPK 185 straipsnis, 263 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pagrindo keisti ar naikinti pirmos instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl ieškovės apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje
Bylinėjimosi išlaidos atmetus ieškovės skundą, ieškovei neatlyginamos ir nepriteisiamos ( LR CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis).
Atsakovė nepateikė prašymų bei duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje, todėl jos nepriteistinos.
`Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. kovo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Kolegijos pirmininkė Rasa Bartašienė
Teisėjai Vilija Valantienė
Egidijus Mockevičius