Civilinė byla Nr. e2-273-241/2021
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02612-2017-6
Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.11
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. kovo 4 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuotų asmenų E. B., P. J., R. V. (R.) ir V. Z. atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 22 d. nutarties, priimtos pagal pareiškėjos bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Parama Verslui“ prašymą pripažinti uždarosios akcinės bendrovės „VKK Vilnius“ bankrotą tyčiniu (civilinės bylos Nr. eB2-3539-431/2020).
Teismas
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja BUAB „Parama Verslui“ (atsakovės kreditorė) kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti atsakovės BUAB „VKK Vilnius“ bankrotą tyčiniu Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 5 punktuose nustatytais pagrindais.
2. Pareiškėja nurodė, kad suinteresuotieji asmenys P. J., V. Z., E. B., R. V. (R.) ir G. K. nuo 2010 m. iki bankroto bylos iškėlimo buvo atsakovės vadovais. Atsakovė (jos vadovai) neteikė Juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės rinkinių nuo 2012 m. iki 2018 m. sausio 11 d. Atsakovės vadovai taip pat įstatymų nustatyta tvarka neišsaugojo UAB „VKK Vilnius” 2012 – 2017 m. buhalterinės apskaitos dokumentų. Atsakovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai, administratorei nebuvo perduoti jokie atsakovės apskaitos registrai – didžioji knyga, pirkimo, pardavimo, mokėtinų, gautinų sumų registrai, susiję su turtu, nuosavu kapitalu, įsipareigojimais.
3. Pareiškėjos teigimu, atsakovės vadovai nevykdė įstatymo nustatytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei. Pagal pareiškėjos užsakymą UAB „Verus Auditus” 2020 m. liepos 10 d. parengė specialisto išvadą, kurioje atlikta turimų atsakovės finansinių dokumentų analizė patvirtina, kad atsakovė buvo nemoki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau atsakovės bankroto byla iškelta tik Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 11 d. nutartimi. Atsakovės vadovai iki atsakovės faktinio nemokumo, taip pat jai tapus nemokia, sudarė įmonei nuostolingus sandorius.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. gruodžio 22 d. nutartimi prašymą tenkino – pripažino BUAB „VKK Vilnius“ bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 5 punktų pagrindais.
5. Teismas nustatė, kad UAB „VKK Vilnius“ Juridinių asmenų registre registruota nuo 2007 m. birželio 1 d. Jos vadovais buvo suinteresuotieji asmenys – P. J. nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2012 m. spalio 1 d., V. Z. – nuo 2012 m. spalio 2 d. iki 2012 m. lapkričio 2 d., E. B. – nuo 2012 m. lapkričio 2 d. iki 2014 m. birželio 12 d., R. V. (R.) nuo 2014 m. birželio 12 d. iki 2014 m. liepos 28 d. ir nuo 2015 m. balandžio 14 d. iki bankroto bylos iškėlimo, G. K. – nuo 2014 m. liepos 28 d. iki 2014 m. lapkričio 28 d. Vienintele įmonės akcininke nuo 2013 m. sausio 23 d. buvo A. Z.
6. Teismas nurodė, kad pagal UAB „VKK Vilnius“ 2011 m. balansą, įmonė turėjo 2 860 802 Lt (828 545,53 Eur) vertės turto, 2 867 694 Lt (830 541,59 Eur) mokėtinų sumų ir įsipareigojimų, iš kurių per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 461 518 Lt (133 664,85 Eur). Pagal 2010 m. birželio 15 d. paskolos sutartį UAB „Toleita“ į atsakovės sąskaitą 2010 m. pervedė 1 682 032,96 Lt (487 150,42 Eur), 2011 m. – 160 000 Lt (46 339,20 Eur), iš viso 1 842 032,96 Lt (533 489,62 Eur). Pagal šią sutartį paskola turėjo būti grąžinta 2011 m. birželio 15 d. Pagal 2011 m. sausio 24 d. paskolos sutartį UAB „Toleita“ į atsakovės sąskaitą 2011 m. pervedė 2 345 74,76 Lt (679 374,64 Eur), o 2012 m. – 513 010 Lt (148 577,97 Eur), iš viso 2 858 754,76 Lt (827 952,61 Eur), paskola turėjo būti grąžinta 2012 m. vasario 24 d.
7. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos pateiktoje 2020 m. liepos 10 d. specialisto išvadoje nurodyta, jog pagal pateiktus duomenis atsakovės 2011 m. balanse turėjo būti apskaityta 533 489,62 Eur per vienerius metus mokėtina suma vien kreditorei UAB „Toleita“. Tačiau balanse apskaityta tik 133 665 Eur per vienerius metus mokėtina suma visiems kreditoriams. UAB „VKK Vilnius“ pradelsti įsipareigojimai 2011 m. gruodžio 31 d. sudarė 667 154,62 Eur (ar bent 533 489,62 Eur), balanse nurodoma turimo turto vertė 828 546 Eur. Todėl įmonės pradelstos skolos 2011 m. gruodžio 31 d. 1,6 karto viršijo pusę įmonės turėto turto. Teismas sprendė, kad specialisto išvada atitinka byloje esančių dokumentų duomenis, todėl teismas neturi pagrindo su ja nesutikti. Nepateikta jokių duomenų, galinčių paneigti šią išvadą, todėl UAB „VKK Vilnius“ buvo nemoki jau 2011 m. gruodžio 31 d. Taigi visi suinteresuotieji asmenys turėjo vykdyti ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos jų vadovaujamai įmonei iškėlimo.
8. Teismas nurodė, kad byloje esančioje 2011 m. gruodžio 31 d. skolos perkėlimo ir tarpusavio užskaitos sutartyje, sudarytoje tarp UAB „VKK Vilnius“, V. Z. ir UAB „VKK Investicija“, nurodyta, jog V. Z. yra skolingas UAB „VKK Vilnius“ pagal 2011 m. spalio 11 d. atlygintinę paskolos fiziniam asmeniui sutartį 700 000 Lt, o UAB „VKK Vilnius“ pagal 2011 m. vasario 21 d. paslaugų tarpininkavimo teikimo sutartį yra skolinga UAB „VKK Investicija“, todėl šalys susitarė, kad nuo šios sutarties pasirašymo momento V. Z. neskolingas 700 000 Lt UAB „VKK Vilnius“ ir V. Z. yra skolingas 700 000 Lt UAB „VKK Investicija“, o UAB „VKK Vilnius“ skola UAB „VKK Investicija“ sumažėjo 700 000 Lt, t. y. UAB „VKK Vilnius“ dalyje dėl 700 000 Lt skolos UAB „VKK Investicija“ yra atsiskaičiusi.
9. Teismas sprendė, kad ši sutartis patvirtina, jog atsakovė 2011 m. spalio 11 d. suteikė fiziniam asmeniui V. Z. 700 000 Lt (202 734,01 Eur) paskolą. Atsakovė reikalavimo teisę pagal šią paskolą 2011 m. gruodžio 31 d. taip pat perleido UAB „VKK Investicija“, kuriai buvo skolinga pagal 2011 m. vasario 21 d. paslaugų tarpininkaujant sutartį. Teismas nurodė, kad šiuo metu atsakovė jau buvo sudariusi 2011 m. sausio 24 d. paskolos sutartį su UAB „Toleita“. Taigi savo reikalavimo teisę atsakovė perleido kreditorei UAB „VKK Investicija“, kuriai buvo skolinga pagal vėliau sudarytą sutartį, negu buvo sudaryta paskolos sutartis su UAB „Toleita“.
10. Teismas nurodė, kad suinteresuotieji asmenys nepateikė jokių duomenų apie skolos dydį ir jos grąžinimo sąlygas pagal 2011 m. vasario 21 d. paslaugų tarpininkaujant sutartį su UAB „VKK Investicija“. Todėl sutiktina su pareiškėja, jog tiek paskolos suteikimas V. Z., tiek šios reikalavimo teisės perleidimas UAB „VKK Investicija“ apsunkino galimybę atsakovei grąžinti UAB „Toleita“ suteiktą paskolą, kurios grąžinimo terminas baigėsi 2012 m. vasario 24 d., t. y. nuo reikalavimo teisės perleidimo buvo likę tik du mėnesiai iki prievolės grąžinti paskolą įvykdymo, o 2011 m. gruodžio 31 d., kai buvo perleistas reikalavimas, atsakovė buvo nemoki.
11. Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje yra duomenų, jog atsakovė ir vėliau ėmė paskolas, kurių užtikrinimui įkeisdavo turimą turtą ar reikalavimo teises, t. y. UAB „VKK Vilnius“ 2012 m. spalio 15 d. hipotekos sutartimi įkeitė KB KU „Centrinė taupomoji kasa“ 85 000 Lt vertės 5,0400 ha žemės sklypą, o 2012 m. gruodžio 20 d. sutartiniu įkeitimu įkeitė KB KU „Centrinė taupomoji kasa“ 10 reikalavimo teisių, kurių bendra suma 940 012,20 Lt, užtikrindama 742 000 Lt dydžio prievolę pagal 2012 m. spalio 12 d. kreditavimo sutartį. Šie naujai prisiimti įsipareigojimai nebuvo įvykdyti, kadangi notaras pagal juos 2017 m. kovo 24 d. išdavė vykdomuosius įrašus.
12. Teismas nurodė, kad specialistas minėtame 2020 m. liepos 10 d. tyrime padarė išvadas, jog nors UAB „VKK Vilnius“ dalis finansinės atskaitomybės rinkinių yra pateikti Juridinių asmenų registrui, tačiau nemokumo administratorei nesant perduotų buhalterinės apskaitos registrų, negalima nustatyti, ar UAB „VKK Vilnius“ buhalterinės apskaitos registrai atitinka finansinės atskaitomybės rinkinių duomenis. Specialisto išvadoje taip pat nustatyta, jog atsakovės balansuose neatsispindėjo pagal 2010 m. birželio 15 d. ir 2011 m. sausio 24 d. paskolos sutartis gautos sumos. UAB „VKK Vilnius“ vadovės R. V. (R.) 2018 m. kovo 1 d. parengtame balanse apskaityta 299 269 Eur mokėtinų sumų, tuo tarpu 2018 m. gruodžio 31 d. BUAB „VKK Vilnius“ kreditorių susirinkime patvirtintame balanse apskaityta 949 977 Eur mokėtinų sumų, o likvidaciniame balanse – 8 486 552 Eur, t. y. net 28 kartus daugiau nei buvusios vadovės parengtame balanse. Toks itin reikšmingas mokėtinų sumų nesutapimas akivaizdžiai parodo, kad atsakovės UAB „VKK Vilnius“ apskaita buvo tvarkoma apgaulingai.
13. Teismas nurodė, kad vadovaujant P. J. buvo sudaryta 2010 m. birželio 15 d. UAB „Toleita“ ir UAB „VKK Investicija“ paskolos sutartis, pagal kurią atsakovei buvo pervesta 1 682 032,96 Lt (487 150,42 Eur), taip pat atsakovė 2011 m. sausio 24 d. pati sudarė paskolos sutartį su UAB „Toleita“. Nors P. J. teigia, jog nieko apie pastarąją sutartį nežinojo ir pateikė teismui duomenis, jog 2020 m. gruodžio 7 d. kreipėsi į ikiteisminio tyrimo įtaigą dėl 2011 m. sausio 2 d. paskolos sutartyje jo suklastoto parašo, tačiau teismas neturi duomenų, ar tyrimas pagal suinteresuotojo asmens pareiškimą buvo pradėtas, kokia jo eiga. Be to, net pripažinus, jog suinteresuotas asmuo P. J. šios sutarties nepasirašė, jam turėjo būti žinoma apie į jo vadovaujamos įmonės sąskaitą pervedamas lėšas ir jų pervedimo pagrindus.
14. Teismas pažymėjo, kad vadovaujant suinteresuotam asmeniui P. J., buvo suteikta 700 000 Lt paskola V. Z., vėliau sudaryta 2011 m. gruodžio 31 d. skolos perkėlimo ir tarpusavio užskaitos sutartis. Nors suinteresuotasis asmuo teigia, jog V. Z. visą laiką buvo faktinis įmonės vadovas, o paskirti vadovai ir akcininkai tik formaliai atlikdavo savo pareigas, tačiau jokių šias aplinkybes patvirtinančių duomenų į nagrinėjamą bylą nepateikė.
15. Teismas nurodė, kad suinteresuotasis asmuo V. Z. atsakovei vadovavo tik vieną mėnesį (2012 m. spalio 2 d. – 2012 m. lapkričio 2 d.), tačiau nagrinėjamoje byloje toks trumpas laikotarpis negalėtų būti pripažįstamas jo atsakomybe šalinančia aplinkybe. Nustatyta, jog dar iki vadovavimo pradžios V. Z. jau buvo gavęs paskolą iš atsakovės, taigi turėjo žinoti apie atsakovės veiklą. 2012 m. spalio 15 d. hipotekos sutartis su KB KU „Centrinė taupomoji kasa“ buvo sudaryta vadovaujant V. Z. Taigi jis turėjo būti pakankamai gerai susipažinęs su UAB „VKK Vilnius“ veikla ir finansine būkle, tačiau neatliko jokių veiksmų, jog parengtų finansinės atskaitomybės dokumentus, kreiptųsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
16. Teismas nurodė, kad suinteresuotasis asmuo E. B. atsakovei vadovavo vienerius metus septynis mėnesius, tačiau taip pat nevykdė pareigos rengti įmonės finansines ataskaitas, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Kita vadovė – R. V. (R.) UAB „VKK Vilnius“ vadovavo vieną mėnesį (2014 m. birželio 12 d. – 2014 m. liepos 28 d.) ir po keturių mėnesių pertraukos, kada įmonei vadovavo G. K. (2014 m. liepos 28 d. – 2014 m. lapkričio 28 d.), vadovavo įmonei iki bankroto bylos iškėlimo (2015 m. balandžio 14 d. – 2018 m. kovo 1 d.), taip pat nuo 2014 m. gegužės 9 d. buvo atsakovės prokūristė. Teismas sprendė, kad ir šie nurodyti asmenys (vadovai) nevykdė savo pareigos rengti įmonės finansines ataskaitas, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo.
III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
17. Suinteresuotas asmuo P. J. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 22 d. nutarties išvadas, kad: UAB „VKK Vilnius“ tapo nemokia 2011 m. gruodžio 31 d.; apeliantui P. J. buvo žinoma apie 2011 m. sausio 24 d. pasirašytą paskolos sutartį; P. J. neva pasirašyta 2011 m. sausio 24 d. paskolos sutartis nulėmė atsakovės UAB „VKK Vilnius“ nemokumą. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
17.1. Faktinis BUAB „VKK Vilnius“ vadovas visą laiką buvo V. Z., kuris ir spręsdavo visus klausimus be oficialių vadovų žinios. Visi sandoriai, tame tarpe ir su pareiškėja, buvo derinami būtent su V. Z. Apeliantas nei šiame procese, nei kituose pats asmeniškai nedalyvavo. Ši aplinkybė nėra nuginčyta pirmos instancijos teisme.
17.2. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad įmonėje nebuvo jokių apskaitos dokumentų ir (ar) finansinių prielaidų objektyviai laikyti, kad 2011 m. gruodžio 31 d. UAB „VKK Vilnius“ buvo nemoki. Įmonės pradelsti finansiniai įsipareigojimai neviršijo pusės įmonės turto, todėl jokių pareigų kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo apeliantui nebuvo kilę.
17.3. Apeliantui nebuvo žinoma apie 2011 m. sausio 24 d. paskolos sutartį. Teismui pateikti mokėjimo pavedimai, kuriuos darė ne UAB „Toleita“, o UAB „Nikartas“. Iš pateiktų mokėjimo pavedimų matyti, kad lėšos buvo pervedamos ne UAB „VKK Vilnius“, kaip lėšų gavėjui. Mokėjimai buvo atlikti už UAB „VKK Investicija“, UAB „Vicus“ ir UAB „Vekšis“. Šios įmonės buvo UAB „VKK Vilnius“ partnerės, įmonių grupės dalis.
17.4. Pareiškėjos teigimu, pagal tariamą paskolos sutartį lėšos turėjo būti grąžintos po metų, tačiau suėjus paskolos grąžinimo terminui iš UAB „Toleita“ nebuvo gautas nei vienas raštas dėl paskolos grąžinimo, niekas asmeniškai nesikreipė į apeliantą.
17.5. Skundžiamoje nutartyje nurodoma, kad UAB „VKK Vilnius“ suteikė paskolą V. Z., kai jau tariamai buvo sudaryta paskolos sutartis su UAB „Toleita“, taip pabloginant įmonės finansinę situaciją. Tačiau, apeliantas nebuvo informuotas apie sudarytą sutartį ir ant sutarties yra ne apelianto parašas. Dėl suklastotų parašų apeliantas kreipėsi į teisėsaugos institucijas ir apie tai informavo pirmosios instancijos teismą. Lyginant parašą paskolos sutartyje su kitais apelianto parašais akivaizdžiai matosi, jog (duomenys neskelbtini) raidės paraše skiriasi. Paskolos sutartyje raidės (duomenys neskelbtini) yra rašomos atskirai, kai tuo tarpu visuose kituose parašuose šios raidės parašomos neatitraukiant tušinuko nuo popieriaus.
18. Suinteresuotas asmuo V. Z. pateikė atsiliepimą į P. J. atskirąjį skundą, kurį prašo vertinti kritiškai. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
18.1. P. J. klaidina teismą, aiškindamas, jog faktinis BUAB „VKK Vilnius“ vadovas visą laiką buvo V. Z. UAB ,,VKK Vilnius“ vadovu V. Z. buvo tik 43 kalendorines dienas. Tuo tarpu iki V. Z. epizodinio vadovavimo UAB ,,VKK Vilnius“ dvejus su pusę metų, t. y. nuo 2010 m. kovo 8 d. iki 2012 m. spalio 26 d., šiai bendrovei vadovavo P. J., o dar prieš tai, laikotarpiu nuo 2008 m. kovo 13 d. iki 2010 m. kovo 8 d. – P. J. sutuoktinė D. J. Akivaizdu, kad keturis su pusę metų UAB ,,VKK Vilnius“ vadovavo J. šeima.
18.2. Tais atvejais, kai P. J. būdavo išvykęs į krepšinio varžybas, jo vardu, klastodama jo parašą, pasirašinėdavo sutuoktinė D. J. Todėl nenuostabu, kad apeliantui kyla neaiškumų dėl parašų. Šias aplinkybes gali patvirtinti teismo ekspertizė.
18.3. Aplinkybė, kad P. J. UAB ,,VKK Vilnius“ vardu, kaip šios įmonės direktorius, pasirašinėjo sutartis ir kitus dokumentus su pareiškėja (pirmine reikalavimų teisių perleidėja), neperskaitęs šių dokumentų, nesuponuoja išvados, kad UAB ,,VKK Vilnius“ vadovavo V. Z. Suinteresuotas asmuo V. Z. vadovavo kitoms įmonės – UAB ,,Vicus“ ir UAB ,,VKK Investicija“ ir atsako asmeniškai už jas.
19. Suinteresuotas asmuo E. B. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 22 d. nutarties motyvuojamosios dalies išvadą, kad „visi suinteresuotieji asmenys, vadovavę UAB „VKK Vilnius“ nuo 2011 m. iki bankroto bylos iškėlimo yra atlikę veiksmus, dėl kurių įmonės bankrotą galima pripažinti tyčiniu“ ta apimtimi, kuria pripažinta, jog E. B., vadovavęs UAB “VKK Vilnius”, yra atlikęs veiksmus, dėl kurių UAB „VKK Vilnius“ bankrotą galima pripažinti tyčiniu. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
19.1. Skundžiamoje nutartyje suinteresuoto asmens atsakomybės dėl bendrovės tyčinio bankroto visiškai nenagrinėjo. Visoje nutartyje dėl suinteresuoto asmens yra pasisakyta tik tiek, jog suinteresuotas asmuo nevykdė pareigos rengti įmonės finansines ataskaitas, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Tačiau teismas nenagrinėjo, ar toks suinteresuoto asmens neveikimas buvo sąmoningai blogas bendrovės valdymas ir kokią įtaką toks suinteresuoto asmens neveikimas turėjo bendrovės mokumui. Todėl laikytina, kad teismo nutartis šioje dalyje yra visiškai nemotyvuota, nepagrįsta įrodymų vertinimu.
19.2. Pareiškėja savo pareiškime rėmėsi tik sandoriais (paskolos sutartimis, skolos perkėlimo ir tarpusavio užskaitos sutartimi) ir mokėjimais (piniginių lėšų išgryninimais), kurie buvo sudaryti ir atlikti dar prieš suinteresuoto asmens paskyrimą įmonės direktoriumi ir nėra su juo susiję, kas reiškia, jog apskritai nėra jokio pagrindo kvestionuoti, kad suinteresuotas asmuo gali būti susijęs su galimu tyčiniu bankrotu ir už jį atsakingas (net jeigu toks būtų konstatuotas). Taigi pareiškėja civilinėje byloje aplinkybių, susijusių su suinteresuotu asmeniu, bei jų priežastinio ryšio su bendrovės nemokumu nenurodė ir įrodymų nepateikė.
19.3. Iš esmės vieninteliai sandoriai, kuriuos pareiškėja nurodė savo pareiškime ir iš kurių teismas bei pareiškėja kildina tariamai blogą įmonės valdymą, buvo sudaryti 2010 – 2011 m., t. y. iki suinteresuotas asmuo tapo bendrovės direktoriumi. Suinteresuotas asmuo bendrovės vadovo pareigas ėjo nuo 2012 m. lapkričio 2 d. iki 2014 m. birželio 12 d., tuo metu jis išvis buvo (duomenys neskelbtini) studentas, tuo tarpu bankroto byla įmonei iškelta 2018 m. sausio 11 d. Po suinteresuoto asmens vadovavimo laikotarpio bendrovei vadovavo dar du asmenys ir bendrovė toliau vykdė veiklą. Jau vien tai savaime patvirtina, kad suinteresuotas asmuo negali būti laikomas atsakingu už bendrovės tyčinį bankrotą.
19.4. Suinteresuoto asmens motinos J. B. vadovaujama UAB „Adisanda“ buvo sudariusi buhalterinių paslaugų teikimo sutartį su atsakove. Esant sutartiniams santykiams, faktinis bendrovės vadovas V. Z. paprašė suinteresuoto asmens motinos, ar negalėtų pasiūlyti laikinai bendrovės direktoriaus pozicijai asmens. Nesant jokių įtarimų ir abejonių, buvo pasiūlyta suinteresuoto asmens kandidatūra. Vėliau išaiškėjo, kad bendrovės vardu faktiškai veikia V. Z. ir R. V. (R.), jai net buvo išduota prokūra ir suteiktas įgaliojimas. Taip pat sužinota, kad galimai vyksta sandoriai ir kiti veiksmai, kurie iki buhalterijos neatkeliauja, kad buhalterijai neteikiami duomenys. Dėl to UAB „Adisanda“ nutraukė buhalterinių paslaugų sutartį su atsakove, o suinteresuotas asmuo paliko direktoriaus pareigas. Suinteresuoto asmens vertinimu, tokios aplinkybės patvirtina, kad jis neprisidėjo prie atsakovės bankroto, tuo labiau tyčinio.
19.5. Teismas nekonstatavo tyčinio bankroto dėl finansinių ataskaitų neteikimo Juridinių asmenų registrui. Atitinkamai tai, jog suinteresuotas asmuo neteikė finansinės atskaitomybės dokumentų Juridinių asmenų registrui, nereiškia, jog tai sukėlė atsakovės tyčinį bankrotą.
19.6. Pareiškėjas turėjo įrodyti, jog pareigos kreiptis dėl atsakovės bankroto bylos iškėlimo nevykdymas buvo sąmoningai blogas bendrovės valdymas, turėjęs įtakos bendrovės mokumui. Vis dėlto pareiškėjas visiškai neįrodinėjo priežastinio ryšio tarp tariamai sąmoningo blogo įmonės valdymo (pareigos kreiptis dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo) ir įtakos įmonės mokumui, t. y. nenurodžius faktinių aplinkybių ir nepateikus jas pagrindžiančių įrodymų, kad buvęs bendrovės vadovas (konkrečiu atveju – suinteresuotas asmuo E. B.) sąmoningai laiku nesikreipė dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo, kas turėjo įtakos bendrovės mokumui, nesuteikia teisinio pagrindo daryti išvadą, jog suinteresuotas asmuo, nepateikdamas pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo, tyčia tokiu būdu blogino įmonės turtinę padėtį ir siekė privesti įmonę prie bankroto.
19.7. Teismas nurodė, kad nuo 2011 m. gruodžio 31 d. bendrovės vadovai toliau didino įmonės skolas. Tačiau suinteresuoto asmens vadovavimo laikotarpiu atsakovės finansinė padėtis neblogėjo. Bendra bendrovės bankroto byloje patvirtintų kreditorinių reikalavimų suma yra 8 486 552,30 Eur, kurios didžiąją dalį (7 681 073,63 Eur) sudaro būtent pareiškėjos reikalavimas, susidaręs 2010 m. birželio 10 d. susitarimo dėl prievolių įvykdymo užtikrinimo, 2010 m. birželio 15 d. paskolos sutarties, 2011 m. sausio 24 d. paskolos sutarties ir 2012 m. balandžio 5 d. PVM sąskaitos faktūros pagrindu, kurie buvo sudaryti tuo laikotarpiu, kai suinteresuotas asmuo dar nebuvo bendrovės direktoriumi.
19.8. Apskritai nėra jokių įrodymų, kad atsakovės finansinė padėtis kaip nors esmingai būtų pasikeitusi suinteresuoto asmens valdymo laikotarpiu. Tuo tarpu teismas bendrovės tyčinį bankrotą grindžia tik pareiškėjos kreditinį reikalavimą atsakovės bankroto byloje sudarančiomis paskolos sutartimis ir tuo, kad atsakovė skolino lėšas V. Z., o vėliau reikalavimą į V. Z. perleido UAB „VKK Investicija“, tokiu būdu dengiant atsakovės skolą UAB „VKK Investicija“. Vis dėlto šie sandoriai, kaip jau minėta, niekaip nėra susiję su suinteresuotu asmeniu E. B. bei jo valdymo laikotarpiu.
19.9. Teismas nenurodė, kokios bendrovės finansinės informacijos, būtinos įvertinti atsakovės veiklą suinteresuoto asmens valdymo laikotarpiu, trūktų. Todėl akivaizdu, kad nei teismui, nei pareiškėjui nenurodžius, kad yra kokios nors esminės informacijos, galinčios indikuoti tyčinį bankrotą, trūkumas suinteresuoto asmens valdymo laikotarpiu, negali būti keliamas ir suinteresuoto asmens atsakomybės klausimas dėl dokumentų neperdavimo. Nemokumo administratorė taip pat niekada nenurodė, kad būtų susidūrusi su sunkumais, siekdama nustatyti įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatus, turto sudėtį ir identifikuoti su juo susijusias operacijas suinteresuoto asmens E. B. valdymo laikotarpiu.
20. Suinteresuotas asmuo R. V. (R.) pateikė atsiliepimą į E. B. atskirąjį skundą, kurį prašo vertinti kritiškai. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
20.1. UAB ,,VKK Vilnius“ direktoriaus E. B. motina J. B. faktiškai valdė visus UAB ,,VKK Vilnius“ piniginius srautus, jos dispozicijoje buvo visi internetinės bankininkystės prisijungimai, nors ir išduoti jos sūnaus E. B. vardu. J. B., turėdama visišką savo sūnaus pasitikėjimą, realiai valdė įmonę, nes jos sūnus nuolat būdavo užsiėmęs studijomis. Nepaisant to, visus pagrindinius įmonės sandorius pasirašinėjo E. B., atvykdavęs epizodiškai į įmonės biurą.
20.2. Bendrovės direktoriaus E. B. sprendimu 2014 m. gegužės 12 d. R. V. (R.) vardu buvo registruota prokūra, kuri vėlgi to paties direktoriaus E. B. sprendimu 2014 m. rugpjūčio 8 d. buvo atšaukta.
20.3. 2015 m. balandžio 15 d. R. V. (R.) tapus UAB ,,VKK Vilnius“ direktore, buvo nustatytas visiškas chaosas įmonėje. Kaip paaiškėjo, iki tol daug metų buvusi UAB ,,VKK Vilnius“ buhalterė J. B. UAB ,,VKK Vilnius“ buhalterinės apskaitos apskritai nevedė, dokumentai buvo neišsaugoti. Dėl šių priežasčių buvo svarstoma inicijuoti baudžiamąją bylą J. B. atžvilgiu.
20.4. UAB ,,VKK Vilnius“ buhalterė J. B., turėdama visišką savo sūnaus, bendrovės direktoriaus E. B. pasitikėjimą, vienvaldiškai disponuodama UAB ,,VKK Vilnius“ lėšomis dėl nežinomų priežasčių UAB ,,VKK Vilnius“ lėšomis dengdavo UAB ,,Vicus“ ir UAB ,,VKK Investicija“ finansinius įsipareigojimus, visiškai ignoruodama UAB ,,VKK Vilnius“ blogą finansinę padėtį. Neabejojama, jog šie buhalterės J. B. veiksmai turėjo tiesioginę įtaką UAB ,,VKK Vilnius“ nemokumui.
21. Pareiškėja BUAB „Parama Verslui“ pateikė atsiliepimą į P. J. ir E. B. skundus, kuriuos prašo atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
21.1. Nėra pagrindo sutikti su P. J. teiginiu, kad neva pagal 2011 m. sausio 24 d. paskolos sutartį UAB „Toleita“ bei jos partnerės UAB „Nikartas“ įvykdytais mokėjimų pavedimais lėšos buvo pervedamos ne UAB „VKK Vilnius“, kaip lėšų gavėjui, o tai buvo mokėjimai atlikti už UAB „VKK Investicija“, UAB „Vicus“ bei UAB „Vekšis“. Iš pareiškėjos pateiktų bankinių pavedimų aiškiai matyti, kad visos lėšos buvo vedamos tiesiogiai UAB „VKK Vilnius“, į jai priklausančią banko sąskaitą, visose mokėjimo paskirtyse yra nurodoma „pagal sutartį“. Aplinkybė, kad tai buvo UAB „VKK Vilnius“ suteiktos paskolinės lėšos yra įrodyta ir įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo sprendimu 2019 m. gegužės 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-828-232/2019. Dar daugiau, visos šios įmonės – UAB „VKK Investicija“, UAB „Vicus“ bei UAB „Vekšis“ yra bankrutavusios ir išregistruotos iš Juridinių asmenų registro, o jų bankroto bylose UAB „VKK Vilnius“ kreditorinis reikalavimas buvo kildinamas iš kitų, ne paskolinių santykių, todėl tvirtinimai, kad šios lėšos buvo naudojamos kitų įmonių naudai nepagrįsti.
21.2. Faktiniu UAB „VKK Vilnius“ vadovu buvo V. Z., kuris šią įmonę valdė per formalius vadovus bei akcininkus. Bylos duomenys leidžia daryti išvadą, kad UAB „Toleita“ paskolines lėšas bei UAB „VKK Vilnius“ priklausantį turtą nusavino ar iššvaistė taip pat V. Z. Kaip nustatyta, didžioji dalis bendrovės reikšmingų dokumentų nebuvo išsaugoti ir nebuvo perduoti nemokumo administratoriui. Pareiškėjos įsitikinimu, trūkstami dokumentai ne tik atskleistų, kur buvo panaudotos UAB „Toleita“ suteiktos paskolinės lėšos, bet ir būtų galima nustatyti kiekvieno iš buvusių vadovų atsakomybę. Dokumentai buvo neišsaugoti tam, kad nebūtų atskleistas lėšų nusavinimas.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų
22. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, byloje nėra pagrindo peržengti ir atskirųjų skundų ribas.
23. Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. vasario 11 d. nutartimi nustatė suinteresuotiems asmenims (apeliantams) P. J., R. V. (R.) ir V. Z. terminą iki 2021 m. vasario 19 d. atskirųjų skundų trūkumams pašalinti – sumokėti po 38 Eur žyminio mokesčio ir pateikti teismui tai pagrindžiančius įrodymus.
24. 2021 m. vasario 19 d. suinteresuotas asmuo P. J. savo atskirojo skundo trūkumus pašalino – pateikė teismui duomenis apie sumokėtą žyminį mokestį. Kiti apeliantai V. Z. ir R. V. (R.) per teismo nustatytą terminą trūkumų nepašalino, todėl jų skundai laikomi nepaduotais ir grąžinami juos padavusiems asmenims (CPK 316 straipsnio 2 dalis). Dėl šios priežasties, suinteresuotų asmenų V. Z. ir R. V. (R.) atskirųjų skundų bei kitų byloje dalyvaujančių asmenų atsiliepimų į nurodytus skundus turinys nėra pateikiamas ir šios nutarties aprašomojoje dalyje.
25. Atsižvelgus į tai, byla apeliacine tvarka nagrinėjama tik pagal apeliantų E. B. ir P. J. atskiruosius skundus, kurie atitinka visus procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus. Pažymėtina, kad E. B. ir P. J. atskiraisiais skundais ginčija tik pirmosios instancijos teismo nutarties išvadas, kuriomis jie pripažinti atsakingais dėl atsakovės BUAB „VKK Vilnius“ tyčinio bankroto. Taigi apeliacijos dalyką sudaro tik Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 22 d. nutarties išvadų, kuriomis minėti asmenys pripažinti atsakingais dėl atsakovės tyčinio bankroto, pagrįstumo patikrinimas.
Dėl rašytinių paaiškinimų ir naujų įrodymų
26. Suinteresuotas asmuo E. B. kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus rašytinius įrodymus – UAB „VKK Vilnius“ išduotą prokūrą, įgaliojimą, taip pat UAB „Adisanda“ raštą.
27. 2021 m. vasario 3 d. suinteresuotas asmuo E. B. Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė rašytinius paaiškinimus dėl R. V. (R.) atsiliepimo, kartu su paaiškinimais pateikė naujus rašytinius įrodymus – 2015 m. sausio 9 d. pretenziją, išrašą iš Juridinių asmenų registro apie UAB „Bazaris“, išrašą iš Juridinių asmenų dalyvių informacijos sistemos apie UAB „Bazaris“, taip pat Nekilnojamojo turto registro išrašus.
28. 2021 m. vasario 10 d. pareiškėja BUAB „Parama Verslui“ pateikė rašytinius paaiškinimus dėl suinteresuotų asmenų V. Z. ir R. V. (R.) atskirųjų skundų.
29. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagristai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis).
30. Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas (-i) priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teismui teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutarties Nr. e3K-3-237-684/2019 16 punktas).
31. Apeliacinės instancijos teismas priima suinteresuoto asmens E. B. kartu su atskiruoju skundu pateiktus naujus rašytinius įrodymus ir juos vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, kadangi jie yra susiję su bylos esme, todėl gali būti reikšmingi teisingam ginčo išsprendimui. Nors šie nauji įrodymai buvo sudaryti iki bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, tačiau atsižvelgus į dokumentų kiekį ir apimtį, nėra pagrindo spręsti, kad pateikti nauji įrodymai užvilkins bylos apeliacine tvarka nagrinėjimą, byloje taip pat nėra duomenų, jog apeliantas tokiu būdu piktnaudžiautų procesinėmis teisėmis. Kadangi nauji įrodymai yra pateikti kartu su atskiruoju skundu, todėl kiti byloje dalyvaujantys asmenys turėjo galimybę su jais susipažinti ir dėl jų turinio vertinimo pasisakyti atsiliepimuose į atskirąjį skundą.
32. CPK nenumatyta galimybė atsikirsti į atsiliepimo į apeliacinį (atskirąjį) skundą argumentus, taip pat nustatytas draudimas, pasibaigus apeliacinio (atskirojo) skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) skundą (CPK 323 straipsnis), todėl apeliacinės instancijos teismas suinteresuoto asmens E. B. rašytinių paaiškinimų nepriima ir jame išdėstytų argumentų, kuriais iš esmės pildomi atskirojo skundo argumentai ir ginčijami kitų asmenų atsiliepimai į šį skundą, nevertina. Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo priimti ir suinteresuoto asmens E. B. kartu su rašytiniais paaiškinimais pateiktų naujų rašytinių įrodymų, kuriais grindžiamas rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytų argumentų turinys.
33. Dėl nurodytų procesinių apribojimų ir aplinkybės, kad suinteresuotų asmenų V. Z. ir R. V. (R.) atskirieji skundai palikti nenagrinėtais, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo priimti ir pareiškėjos BUAB „Parama Verslui“ rašytinių paaiškinimų.
Dėl ginčui aktualaus teisinio reglamentavimo
34. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl BUAB „VKK Vilnius“ bankroto pripažinimo tyčiniu, taikė anksčiau galiojusio ĮBĮ normas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl materialiosios teisės taikymo. Pažymėtina, kad suinteresuotų asmenų veiksmai (neveikimas), kuriais buvo įrodinėjamas tyčinis bankrotas, atlikti iki 2020 m. sausio 1 d., t. y. iki Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) įsigaliojimo. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ĮBĮ įtvirtintos taisyklės dėl tyčinio bankroto yra materialiosios teisės normos, apibrėžiančios veiksmų neteisėtumo kriterijus ir nustatančios sankcijas už jų atlikimą. Sąlygų, kokia veikla laikoma tyčiniu bankrotu, apibrėžimas, prezumpcijų elgesio neteisėtumui nustatymas yra materialinio pobūdžio normos, kurioms netaikoma atgalinio galiojimo išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016).
35. Atkreiptinas dėmesys, kad anksčiau galiojusiame ĮBĮ, kurį nagrinėjamu atveju taikė pirmosios instancijos teismas, įpareigojimas teismui nustatyti asmenis, kurių veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą, nebuvo numatytas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje buvo išaiškinta, kad ĮBĮ, reglamentuodamas tyčinio bankroto pripažinimą, neįpareigoja įvardyti atsakingo (kaltojo) asmens. Tačiau teismo nutartyje motyvuojant tyčinio bankroto pripažinimą, analizuojami įvairūs įmonės veiklos epizodai ir įmonės valdymo organų narių bei kitų asmenų veiksmai. Taip yra todėl, kad įstatymas su bankroto pripažinimu tyčiniu tiesiogiai jokių materialinių teisinių padarinių nesieja. Bankroto pripažinimas tyčiniu tik gali lemti tolesnių tyrimo veiksmų atlikimą (teismas ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo nutarties pripažinti bankrotą tyčiniu įsiteisėjimo dienos šios nutarties kopiją pateikia prokurorui dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo – ĮBĮ 20 straipsnio 6 dalis), taip pat ieškinių dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais arba žalos atlyginimo pareiškimą (ĮBĮ 20 straipsnio 5 ir 7 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017).
36. Kaip matyti, suinteresuotų asmenų veiksmų (ne)teisėtumas skundžiamos nutarties motyvuose yra aptartas per ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus tyčinio bankroto požymius. Pagal minėtą kasacinio teismo praktiką, teismo nutartyje motyvuojant tyčinio bankroto pripažinimą, analizuojami įvairūs įmonės veiklos epizodai, įskaitant įmonės valdymo organų narių bei kitų asmenų veiksmus. Taigi įmonės valdymo organų ar kitų asmenų veiksmų (ne)teisėtumo įvertinimas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčinio pagal ĮBĮ nuostatas. Be to, pagal bylos nagrinėjimo metu galiojusio JANĮ 70 straipsnio 3 dalį, teismas, pripažinęs bankrotą tyčiniu, ta pačia nutartimi nustato asmenį (asmenis), kurio (kurių) veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą. JANĮ 70 straipsnio 3 dalyje nustatytas reikalavimas nutartyje įvardinti už tyčinį bankrotą atsakingus asmenis yra proceso teisės norma, todėl jis taikytinas neatsižvelgiant į tai, kad tyčinio bankroto požymiai nustatinėjami pagal ĮBĮ (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-136-381/2021).
Dėl suinteresuoto asmens P. J. skundo (ne)pagrįstumo
37. ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, esant ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu. Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.
38. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 2018 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-337-219/2018).
39. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismo nutartyje yra konstatuotas atsakovės BUAB „VKK Vilnius“ faktinio nemokumo momentas, t. y. 2011 m. gruodžio 31 d. Nurodyta aplinkybė atskiraisiais skundas iš esmės neginčijama (nepateikta jokių esminių argumentų ir naujų įrodymų), todėl laikytina nustatyta. Iki nurodytos datos, kada BUAB „VKK Vilnius“ valdė suinteresuotas asmuo P. J., t. y. nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2012 m. spalio 1 d. Taigi šio asmens veiksmai iš esmės pagrįstai buvo vertinami sprendžiant atsakovės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą. Kaip matyti, būtent P. J. vadovavo įmonei iki jos tapimo nemokia (faktinio bankroto). Aplinkybė, kad nuo apelianto vadovavimo pabaigos iki BUAB „VKK Vilnius“ bankroto bylos iškėlimo dienos praėjo ilgas laiko tarpas, neturi teisinės reikšmės. Tyčinio bankroto klausimui yra reikšmingas įmonės faktinio nemokumo momentas, o ne teismo nutarties iškelti bankroto byla priėmimo data. Bankroto bylos iškėlimo data neretai priklauso nuo asmenų, turinčių bankroto bylos iniciatyvos teisę (pareigą), aktyvumo, o ne nuo įmonės faktinio nemokumo momento. Atsakovės bankroto byla iškelta kreditorių iniciatyva.
40. Pirmosios instancijos teismas BUAB „VKK Vilnius“ bankrotą pripažino tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 5 punktų pagrindais. Skundžiamoje nutartyje nurodyti tyčinio bankroto požymiai, be kita ko, pagrįsti atsakovės valdymo organų veiksmais (sandoriais), kurie buvo atlikti (sudaryti) apeliantui P. J. einant atsakovės BUAB „VKK Vilnius“ vadovavo pareigas. Bylos duomenimis nustatyta, kad prieš atsakovei tampant nemokia, BUAB „VKK Vilnius“ 2011 m. spalio 11 d. suteikė fiziniam asmeniui V. Z. 700 000 Lt (202 734,01 Eur) paskolą. Be to, 2010 – 2012 m. laikotarpiu atsakovės vadovas P. J. išgrynino 624 000 Lt (180 722,89 Eur) atsakovei priklausančių lėšų, kurių panaudojimą patvirtinančių dokumentų nėra.
41. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas šias aplinkybes, sprendžia, kad aptarti suinteresuoto asmens P. J. veiksmai atitinka tyčinio bankroto požymius. Neaiškiais pagrindais susijusiems fiziniams asmenims skolinant dideles pinigų sumas, prieš tai pinigines lėšas pasiskolinus iš trečiųjų asmenų (kreditorių), vėliau atsisakant reikalavimo teisių į susijusius fizinius asmenis ir (ar) jas perkeliant, taip pat išgryninant ir nežinomais pagrindais panaudojant atsakovei BUAB „VKK Vilnius“ priklausančias lėšas, kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į atsakovės BUAB „VKK Vilnius“ turtą buvos suvaržytos, atsirado prielaidos atsakovei BUAB „VKK Vilnius“ išvengti išieškojimo. Nagrinėjamu atveju būtent apeliantui, kaip buvusiam įmonės vadovui, kuris atliko nurodytus veiksmus, teko procesinė pareiga pagrįsti įmonės lėšų skolinimo ir panaudojimo tikslus, tačiau šių aplinkybių apeliantas paaiškinti negalėjo.
42. Nėra pagrindo sutikti su apelianto P. J. teiginiais, kad visos lėšos buvo naudojamos kitų įmonių (įmonių grupės) naudai. Šioms aplinkybėms pagrįsti nepateiktą objektyvių įrodymų. Priešingai, kaip pagrįstai atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė pareiškėja, iš byloje esančių bankinių pavedimų matyti, kad visos lėšos, kurios buvo skolinamos iš trečiųjų asmenų, buvo vedamos tiesiogiai BUAB „VKK Vilnius“, visose mokėjimo paskirtyse yra nurodoma „pagal sutartį“. Kitos susijusios įmonės – UAB „VKK Investicija“, UAB „Vicus“ bei UAB „Vekšis“ taip pat yra bankrutavusios ir išregistruotos iš Juridinių asmenų registro, o jų bankroto bylose atsakovės kreditoriniai reikalavimai buvo reiškiami kitais, ne paskolinių teisinių santykių, pagrindais. Šios aplinkybės neleidžia spręsti, kad atsakovė iš trečiųjų asmenų (kreditorių) gautus pinigus panaudodavo (perskolindavo ir (ar) perduodavo) kitoms įmonėms.
43. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė priežastinį ryšį tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo (apelianto P. J. (ne)atliktų veiksmų) ir atsakovės tapimo nemokia. Apelianto atskirojo skundo argumentai, kad jis tik formaliai ėjo atsakovės vadovo pareigas, nes de fakto (faktinis) vadovas buvo suinteresuotas asmuo V. Z., laikytini neįrodytais. Pažymėtina, kad asmens, oficialiai nepaskirto bendrovės vadovu, pripažinimo faktiniu bendrovės vadovu kriterijai yra: 1) vadovavimo funkcijos vykdymas (taip pat ir privalomų instrukcijų formaliai paskirtiems valdymo organams davimas); 2) vadovavimas yra nuolatinio pobūdžio – asmuo sistemingai atlieka veiksmus, kurie pagal įstatymus ir steigimo dokumentus būdingi juridinio asmens vadovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4-313/2018). Taigi apeliantas, siekdamas pagrįsti kito asmens, kaip de facto vadovo statusą, turėjo įrodyti, kad tas kitas asmuo sistemingai atliko bendrovės vadovui būdingus veiksmus. Tokių įrodymų į bylą pateikta nebuvo, apeliantas suinteresuoto asmens faktinį vadovavimą grindė tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais.
44. Dokumentų (jų rekvizitų) klastojimo faktui nustatyti būtinos specialiosios žinios, kurių šią civilinę bylą nagrinėjantys teismai neturi. Apeliantui neprašant skirti rašysenos ekspertizės ir (ar) neteikiant tokias specialiąsias žinias turinčių asmenų išvadų, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo vertinti atskirojo skundo argumentų, kuriais kvestionuojamas ant dokumentų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismo konstatuota apie atsakovės tyčinio bankroto pagrindų egzistavimą, esančių P. J. parašų tikrumas. Taigi šie ir aukščiau aptarti apelianto atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti pirmosios instancijos teismo nutartį.
Dėl suinteresuoto asmens E. B. skundo (ne)pagrįstumo
45. Atkreiptinas dėmesys, kad įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu sukelia itin reikšmingų teisinių padarinių asmenims, pripažintiems atsakingais už tyčinį bankrotą, todėl įrodinėjimo standartas šios kategorijos bylose yra aukštesnis ir lemia didesnę teismo aktyvumo pareigą siekiant nustatyti visas aplinkybes, reikšmingas sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu. Nagrinėdamas pareiškimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, pirmosios instancijos teismas privalo itin kruopščiai išanalizuoti byloje esančius įrodymus, galinčius kuo tiksliau apibrėžti nemokumo momentą bei įvertinti suinteresuotų asmenų atliktus veiksmus (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugpjūčio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1204-781/2020).
46. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto E. B. atskirojo skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismo išvados, kuriomis apeliantas pripažintas atsakingu dėl atsakovės tyčinio bankroto, nėra susietos su teismo nustatytais tyčinio bankroto požymiais.
47. Remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktu, teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu.
48. Kasacinio teismo išaiškinta, kad įmonės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas yra savarankiškas deliktas, galintis lemti pareigos atlyginti žalą įmonei ir kreditoriams atsiradimą (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis), todėl šios pareigos pažeidimas papildomai gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tais atvejais, kai bankroto byla laiku neinicijuojama sąmoningai (įmonės vadovui aiškiai suvokiant, kad įmonė yra nemoki ir neturi galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto), taip pat kartu laikotarpiu, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, sąmoningai sudarant sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018).
49. Taigi pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad suinteresuoto asmens E. B. veiksmai atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytą tyčinio bankroto požymį, be kita ko, turėjo nustatyti, kad jo vadovavimo laikotarpiu (2012 m. lapkričio 2 d. – 2014 m. birželio 12 d.) buvo sąmoningai sudaryti sandoriai, pažeidžiantys kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Kaip matyti, tokių sandorių pirmosios instancijos teismas nenustatė, todėl tik formaliai apelianto nesikreipimą į teismą susiejo su šio tyčinio bankroto požymio egzistavimu. Suinteresuoto asmens E. B. atskirajame skunde pagrįstai atkreiptas dėmesys, kad iš esmės visi sandoriai, kuriais pareiškėja įrodinėjo atsakovės tyčinį bankrotą sudaryti kitiems suinteresuotiems asmenims einant BUAB „VKK Vilnius“ vadovo pareigas.
50. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad suinteresuotasis asmuo E. B. atsakovei vadovavo vienerius metus septynis mėnesius, tačiau kaip ir kiti buvę BUAB „VKK Vilnius“ vadovai nevykdė teisės aktuose nustatytos pareigos rengti įmonės finansines ataskaitas.
51. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą, teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.
52. Praktikoje pripažįstama, kad esant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytoms aplinkybėms, susijusioms su apgaulingu ir (arba) netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu arba neišsaugotais buhalterinės apskaitos dokumentais, kai dėl to visiškai ar iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, siekiant pripažinti bankrotą tyčiniu, neprivalo būti atskirai nustatytas ryšys tarp šių aplinkybių ir įmonės privedimo prie bankroto arba jau nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019).
53. Tačiau kasacinio teismo pažymima, kad ne bet kuris buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimas ir ne bet kuris buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas lemia bankroto pripažinimą tyčiniu, o tik toks, dėl kurio negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Toks negalėjimas turi būti susijęs su objektyviu neįmanomumu įvertinti įmonės nemokumo priežastis. Jei įmonės veiklą galima įvertinti remiantis kitais duomenimis (pvz., pirminiais apskaitos dokumentais), be kita ko, ir netiesioginiais įrodymais, taip pat jei akivaizdu, kad įmonės nemokumo priežastys yra kitos nei tos, kurias galimai patvirtintų trūkstami buhalterinės apskaitos dokumentai, nebelieka pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018; kt.).
54. Visų pirma, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, vien finansinės atskaitomybės neteikimas Juridinių asmenų registrui nesudaro pagrindo savaime spręsti apie ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyto tyčinio bankroto požymio egzistavimą. Antra, pirmosios instancijos teismui pakako išlikusių atsakovės buhalterinės apskaitos dokumentų iš dalies nustatyti įmonės nemokumo priežastis, t. y. kitus tyčinio bankroto požymius, įskaitant juridiniam asmeniui nenaudingų sandorių sudarymą, kurie nulėmė atsakovės nemokumą ir (ar) jos finansinės padėties esminį pablogėjimą. Trečia, byloje nenustatyta, kokių bendrovės finansinių dokumentų, būtinų įvertinti atsakovės veiklą suinteresuoto asmens E. B. valdymo laikotarpiu, trūksta. Apelianto skunde pagrįstai atkreiptas dėmesys, kad byloje nėra duomenų, jog nemokumo administratorė būtų susidūrusi su sunkumais, siekdama nustatyti įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatus, turto sudėtį suinteresuoto asmens E. B. vadovavimo atsakovei laikotarpiu.
55. Taigi šios aplinkybės leidžia spręsti, kad pirmosios instancijos teismo išvados, jog apelianto veiksmai atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytą tyčinio bankroto požymį, yra formalios, nepagrįstos byloje įrodinėtomis ir teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Be to, apeliantas, priešingai nei suinteresuotas asmuo P. J., pateikė rašytinius įrodymus (2013 m. rugpjūčio 23 d. įgaliojimą, 2014 m. gegužės 9 d. prokūrą), kad jo vadovavimo laikotarpiu didelė dalis vadovui priklausančių pareigų buvo perduotos kitiems asmenims – suinteresuotam asmeniui R. V. (R.). Taigi šie įrodymai leidžia sutikti su apelianto atskirojo skundo argumentais, kad jo vadovavimas atsakovei iš esmės buvo formalus.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
56. Esant išdėstytoms aplinkybėms yra pagrindas tenkinti apelianto E. B. atskirąjį skundą ir pakeisti pirmosios instancijos teismo nutartį (CPK 337 straipsnio 1 dalies 4 punktas), iš jos motyvuojamosios dalies pašalinant teismo argumentus, kuriais suinteresuotas asmuo E. B. yra pripažintas atsakingu dėl BUAB „VKK Vilnius“ tyčinio bankroto. Apelianto P. J. atskirojo skundo argumentai yra nepagristi ir nesudarantys pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl likusi jos dalis paliekama nepakeista.
57. Suinteresuoto asmens E. B. skundą patenkinus, jam grąžinamas 38 Eur žyminis mokestis, kuris sumokėtas pateikiant atskirąjį skundą (CPK 87 straipsnio 1 dalies 8 punktas).
58. Byloje nėra duomenų apie byloje dalyvaujančių asmenų kitas bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinėje instancijoje, todėl jų paskirstymo klausimas nesprendžiamas (CPK 98 straipsnis).
59. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, E. B. pateikė du atsiliepimus į pareiškėjos prašymą ir patikslintą prašymą dėl atsakovės bankroto pripažinimo tyčiniu, todėl patyrė 1 470,15 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti. Nurodytos išlaidos pagrįstos įrodymais, neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu patvirtintų rekomendacijų „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio“ 8.2 punkte nustatytos maksimalios sumos, todėl jos priteisiamos iš pareiškėjos BUAB „Parama Verslui“ administravimui skirtų lėšų.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 339 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 22 d. nutartį pakeisti.
Pašalinti iš nutarties motyvuojamosios dalies pirmosios instancijos teismo argumentus, kuriais suinteresuotas asmuo E. B. yra pripažintas atsakingu dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „VKK Vilnius“ tyčinio bankroto.
Likusią nutarties dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš pareiškėjos bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Parama Verslui“, juridinio asmens kodas, 303185945, suinteresuotam asmeniui E. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 1 470,15 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus septyniasdešimt eurų 15 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo.
Grąžinti suinteresuotam asmeniui E. B. 38 Eur (trisdešimt aštuonių eurų) žyminį mokestį, 2020 m. gruodžio 31 d. sumokėtą už atskirąjį skundą.
Suinteresuotų asmenų V. Z. ir R. V. (R.) atskiruosius skundus laikyti nepaduotais ir grąžinti juos padavusiems asmenims.
Teisėja Danutė Gasiūnienė