Civilinė byla Nr. e2A-681-1097/2023

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-20265-2022-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.9.10.8; 1.3.5.10; 3.2.4.11 

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. kovo 28 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Jakutytės-Sungailienės, Rūtos Latvelės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ievos Navickaitės-Sakalauskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Erudito“ licėjaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Erudito“ licėjaus ieškinį atsakovui J. R. R. dėl darbo ginčo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Erudito“ licėjus (toliau – ieškovė, darbdavė, licėjus) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui J. R. R. (toliau – atsakovas, darbuotojas), nesutikdama su Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos (toliau – Darbo ginčų komisija) 2022 m. rugsėjo 7 d. sprendimo Nr. DGKS-4115 darbo byloje Nr. APS-131-13205/2022 dalimi, kuria darbuotojo reikalavimai buvo patenkinti, ir prašė: 1) pripažinti, kad licėjaus direktoriaus 2022 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. EĮ2022-05-25_1 darbuotojas buvo teisėtai ir pagrįstai nušalintas nuo pareigų; 2) pripažinti, kad licėjaus direktoriaus 2022 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. 2022-06-17_1 darbuotojas buvo teisėtai ir pagrįstai atleistas iš darbo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 58 straipsnio 1, 3 dalis dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo; 3) pripažinus darbo sutarties nutraukimą su atsakovu ir jo atleidimą iš darbo dėl darbuotojo kaltės šiurkščiai pažeidus darbo pareigas teisėtais, atleisti licėjų nuo prievolės kompensuoti atsakovo kelionės išlaidas, kurios numatytos 2021 m. gruodžio 17 d. darbo sutartyje Nr. 112; 4) pripažinti atsakovo buvimą neapmokamose atostogose laikotarpiu nuo 2022 m. gegužės 26 d. iki 2022 m. gegužės 27 d. teisėtu ir pagrįstu; 5) priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė nurodė, kad 2021 m. gruodžio 17 d. licėjus ir atsakovas sudarė darbo sutartį Nr. 112, kurios pagrindu atsakovas nuo 2022 m. sausio 10 d. licėjuje pradėjo dirbti anglų kalbos, istorijos ir pažinimo mokytoju. 2022 m. gegužės 25 d. vykusios istorijos ir pažinimo pamokos metu atsakovas nesuvaldė savo emocijų ir veiksmų, pradėjo įžeidinėti, žeminti, tyčiotis, ignoruoti ir kitaip psichologiškai smurtauti prieš 6T klasės mokinius: pamokos metu atsakovas pradėjo mokinius įžeidinėti juos vadindamas tinginiais, kai kuriuos mokinius asmeniškai vadino kvailiais, žemino juos pabrėždamas, jog jie nesupranta ir nemoka kalbėti angliškai, išsakė išankstinę neigiamą nuomonę dėl mokinių darbų vertinimo, jog jie nesugebės tinkamai atlikti užduočių, kai kuriuos mokinius nepagrįstai kaltino plagiatu, asmeniškai tyčiojosi iš vieno mokinio dėl jo anglų kalbos, sakydamas apie šį mokinį žeminančias ir įžeidžiančias replikas, kai kurių mokinių atžvilgiu elgėsi arogantiškai. Ieškovės teigimu, tokiais savo veiksmais atsakovas sukūrė psichologiškai neigiamą atmosferą klasėje, mokinius privertė jaustis nesaugiai ir emociškai pažeidžiamiems, sukėlė stresą ir įtampą, dalis mokinių patyrė diskriminaciją kitų mokinių atžvilgiu, privertė juos jaustis nepilnaverčiais, jie buvo pažeminti bendraklasių akivaizdoje. Dar nesibaigus pamokai apie tokį atsakovo elgesį mokiniai telekomunikacijų priemonėmis pranešė klasės vadovui A. C., kuriam nedelsiant atvykus į klasę, atsakovas pripažino pratrūkęs ir nebežinojo kaip suvaldyti situaciją; apie įvykį buvo informuota tarptautinių programų vadovė M. B. ir licėjaus direktorius N. P.. Reaguojant į situaciją tarptautinių programų vadovė M. B. pasiūlė atsakovui pasiimti keletą dienų neapmokamų atostogų; atsakovas sutiko ir pasiėmė dvi dienas neapmokamų atostogų laikotarpiu nuo 2022 m. gegužės 26 d. iki 2022 m. gegužės 27 d. 2022 m. birželio 1 d. buvo suorganizuotas bendras susitikimas, kuriame buvo išklausytas atsakovas, įvertinti vaikų paaiškinimai, atsižvelgta į tėvų neigiamą reakciją ir buvo nuspręsta gauti iš atsakovo rašytinius paaiškinimus apie 2022 m. gegužės 25 d. įvykius 6T klasėje bei laukti specialiai šiam įvykiui ištirti sudarytos komisijos sprendimo, tuo laikotarpiu atsakovui buvo pasiūlyta neiti į darbą ir apmokėti jam už tas dienas bei už būsto nuomą, kuriame atsakovas gyveno su šeima. 2022 m. birželio 13 d. atsakovas pateikė rašytinius paaiškinimus, iš kurių matyti, jog atsakovas pakeitė savo nuomonę ir įvykių vertinimą – atsakovas neigė savo kaltę ir tokiu elgesiu bandė išvengti jam gresiančios atsakomybės. 2022 m. birželio 14 d. komisija pateikė išvadą, kurioje pažymėjo, kad atsakovo elgesys gali būti kvalifikuojamas kaip emocinė prievarta prieš vaikus. Atsižvelgiant į komisijos išvadą, vaikų paaiškinimus, A. C. paaiškinimus, vaikų tėvų išsakytus argumentus, atsakovo paaiškinimus bei įvertinus ateityje gresiančią riziką, kad ir vėl gali pasikartoti smurtas prieš mokinius dėl atsakovo nestabilumo, 2022 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. 2022-06-17_1 atsakovas atleistas iš darbo dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo nuo 2022 m. birželio 20 d. Darbdavė negalėjo rizikuoti vaikų sveikata ir emocine būsena, atsakovo netinkamo elgesio įtakoti mokinių tėvų neigiami atsiliepimai apie licėjų sukėlė neigiamų pasekmių ir padarė žalos licėjaus reputacijai, nes dalis mokinių iš 6T klasės nebetęsė mokslų licėjuje. Ieškovės teigimu, tokie darbdavės priimti sprendimai buvo teisėti bei pagrįsti, todėl darbuotojo reikalavimai darbdavei turėtų būti atmesti.

3.       Atsakovas J. R. R. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodė, kad yra JAV pilietis, šiuo metu nuolat gyvena Serbijoje ir turi 15 metų mokytojo darbo patirtį, daug keliauja po pasaulį ir moko įvairių tautybių mokinius skirtingų lygių anglų kalbos bei kitų disciplinų. 2021 m. gruodžio 13 d. gavo iš ieškovės darbo pasiūlymą, kurį priėmė ir kartu su visa šeima (sužadėtine ir vaiku) laikinai persikraustė gyventi į Lietuvą. Darbo pradžioje jam labiausiai trūko iš ieškovės atstovų tikslios ir susistemintos informacijos apie mokymo procesą, naudojamas metodines priemones, tinkamo mokymo proceso koordinavimą ir organizavimą. Šiais klausimais atsakovas kreipėsi į ieškovės tarptautinių programų vadovę M. I. B., tačiau buvo apkaltintas dirbtiniu problemų kurstymu. Atsakovas daugiau nieko nesakė ir stengėsi prisitaikyti prie esamų darbo sąlygų licėjuje. 2022 m. balandžio 10 d. baigėsi jo 3 mėnesių išbandymo laikotarpis, po kurio jokių pastabų dėl atliekamų pareigų atsakovas negavo; 2022 m. gegužės 13 d. jo mokomoje klasėje vyko patikrinimas, siekiant įvertinti, ar pamokos metu dirbama pagal mokymo planą ir ar tinkamai laikomasi mokymo programos, po patikrinimo jokių pastabų atsakovui dėl jo darbo metodų pateikta nebuvo.

4.       Atsakovo teigimu, 2022 m. gegužės 25 d. istorijos pamokos metu įvyko incidentas: analizuojant Senovės Romos pamokos temą, atsakovas pastebėjo, kad mokiniai nėra pasiruošę, todėl suskirstė mokinius į grupes, paprašė pakartotinai atsakyti į klausimus, pasiruošti žinių patikrinimo testui, kurio klausimus ir atsakymus ką tik visi kartu aptarė. Po šio pasisakymo keli mokiniai pradėjo reikšti nepasitenkinimą, elgtis nemandagiai ir nepagarbiai, šnekėti rusų kalba, todėl atsakovas, vadovaudamasi licėjaus politika, paskatino mokinius kalbėti anglų kalba. Mokiniai iš viso atsisakė dirbti, nurodė, kad nori mokytis kitų temų, pradėjo užsiminėti saviveikla, o keli mokiniai paliko klasę. Po kurio laiko, mokiniams grįžus, atsakovas nurodė, kad testo nebus ir vietoj to paprašė mokinių užrašyti atsakymus į 10 testo klausimų, kurie jiems buvo duoti. Pamokos ir užduočių vykdymo metu į kabinetą atėjo klasės vadovas A. C., kuris mokinių akivaizdoje apkaltino atsakovą neprofesionalumu, perėmė pamokos vedimą ir informavo, kad licėjaus administracija nurodė atsakovui palikti klasę, nes keli mokiniai pasiskundė dėl jo elgesio jausdamiesi nesaugiai. Vėliau iš licėjaus administracijos atsakovas gavo informacijos, jog neva šios pamokos metu jis nekontroliavo savo veiksmų, įžeidinėjo mokinius ir iš jų tyčiojosi, jis nedelsiant paneigė šią informaciją, nes ji buvo melaginga. Atsakovo teigimu, jis savo pozicijos dėl pamokos metu įvykusio incidento niekuomet nekeitė ir nepripažino galėjęs padaryti kažką netinkamai, ką patvirtina jo 2022 m. gegužės 26 d. susirašinėjimas elektroniniu paštu su licėjaus administracija.

5.       Atsakovo teigimu, 2022 m. gegužės 25 d. jis iš ieškovės tarptautinių programų vadovės M. I. B. gavo elektroninį laišką, kuriame ji nurodė jam parašyti prašymą dėl atostogų suteikimo likusiai tos savaitės daliai (2022 m. gegužės 26–27 d.), tačiau kasmetinės (ar kitokios) atostogos tomis dienomis teisės aktų nustatyta tvarka jam nebuvo suteiktos. 2022 m. birželio 1 d. vykusio susitikimo metu šalys susitarė bendru susitarimu nutraukti darbo santykius. Atsakovas 2022 m. birželio 2 d. elektroniniu paštu pateikė savo įžvalgas ir pageidavimus dėl susitarimo sąlygų, tačiau 2022 m. birželio 8 d. ieškovė pareiškė, kad sutinka pasirašyti susitarimą tik jos nurodomomis sąlygomis, o jam jo nepasirašius, pradės situacijos tyrimo procesą. Atsakovui nesutikus, 2022 m. birželio 9 d. ieškovė el. paštu jį informavo, kad surinka informacija yra perduota Vaikų teisių apsaugos tarnybai, o jis, kaip paaiškėjo, yra nušalintas nuo pareigų. 2022 m. birželio 10 d. atsakovo atstovės reikalavimu ieškovė pateikė 2022 m. gegužės 25 d. įsakymą Nr. EĮ2022-05-25_1 „Dėl mokytojo J. R. nušalinimo nuo darbo“, su kuriuo atsakovas iki tol nebuvo supažindintas ir kuriame nebuvo nurodytas nei nušalinimo nuo darbo teisinis pagrindas, nei trukmė, nedetalizuota situacija, dėl kurios nurodyta atlikti tyrimą. 2022 m. birželio 17 d. ieškovė elektroniniu paštu atsiuntė atsakovui 2022 m. birželio 17 d. įsakymą Nr. 2022-06-17_1 „Dėl J. R. atleidimo“, kuriame numatyta, kad jis yra atleidžiamas iš darbo pagal DK 58 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 1 punktą, 3 dalies 7 punktą nuo 2022 m. birželio 20 d., kartu pateikta ir komisijos išvada.

6.       Atsakovo teigimu, ieškinys paremtas tik deklaratyviais teiginiais apie neva netinkamą jo elgesį 2022 m. gegužės 25 d. istorijos pamokos metu, tačiau nepateikta nurodytas aplinkybes pagrindžiančių įrodymų (skundų, pretenzijų dėl jo netinkamų veiksmų ar pan.), nenurodyta, kokiais konkrečiai veiksmais pasireiškė atsakovo neva padarytas darbo pareigų pažeidimas. Ieškovės sudaryta komisija pripažino, jog pažeidimas (net laikant jį pažeidimu) nebuvo tyčinis, ieškovei žala nekilo. Darbdavė turi teisę nušalinti darbuotoją nuo darbo kol vyksta darbo pareigų tyrimas, tačiau nušalinimas turi būti įformintas tinkamai laikantis procedūrinių reikalavimų ir nukreiptas į ateitį, o ne klastojant dokumento datą, siekiant atkeršyti darbuotojui, kad jis nesutiko išeiti iš darbo išimtinai darbdavei priimtinomis sąlygomis. Net ir darant prielaidą, kad 2022 m. gegužės 25 d. istorijos pamokos metu kilo konfliktinė situacija (nors jokio konflikto nebuvo), ieškovė neturėjo pagrindo visos kaltės versti tik darbuotojui, todėl jo atleidimas iš pareigų buvo neteisėtas ir neproporcingas. Atsakovas nesutiko su darbdavės nurodymu išeiti nemokamų atostogų, jis atostogų nebuvo išleistas, todėl jam priklauso 314,54 Eur (neatskaičius mokesčių) neišmokėta kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas. Taip pat, vadovaujantis darbo sutarties 3.4 punktu, atsakovui turi būti kompensuotos 500 Eur kelionės išlaidos, patirtos dėl skrydžio iš Belgrado į Vilnių 2021 m. gruodžio 31 d.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. gruodžio 22 d. sprendimu ieškinį atmetė: 1) panaikino UAB „Erudito“ licėjaus direktoriaus 2022 m. gegužės 25 d. įsakymą Nr. EĮ2022-05-25_1 „Dėl mokytojo J. R. nušalinimo nuo darbo“ ir pripažino neteisėtu bei nepagrįstu atsakovo J. R. R. nušalinimą nuo darbo; 2) panaikino UAB „Erudito“ licėjaus direktoriaus 2022 m. birželio 17 d. įsakymą Nr. 2022-06-17_1 „Dėl J. R. atleidimo“ ir pripažino neteisėtu bei nepagrįstu atsakovo atleidimą iš darbo nuo 2022 m. birželio 20 d. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 58 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 1 punkto, 3 dalies 7 punkto pagrindu; 3) laikė, kad 2021 m. gruodžio 17 d. darbo sutartis Nr. 112 nutraukta teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną; 4) priteisė atsakovui iš ieškovės 16 434,50 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, 500 Eur kelionės išlaidų kompensaciją, 314,54 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir 2 314,59 Eur bylinėjimosi išlaidas.

8.       Teismas nustatė, kad 2021 m. gruodžio 17 d. ieškovė ir atsakovas sudarė terminuotą darbo sutartį Nr. 112, kurios pagrindu atsakovas nuo 2022 m. sausio 10 d. iki 2024 m. birželio 30 d. licėjuje buvo įdarbintas anglų kalbos, istorijos ir pažinimo mokytoju. Licėjaus direktoriaus 2022 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. 2022-06-17_1 „Dėl J. R. atleidimo“ atsakovas nuo 2022 m. birželio 20 d. buvo atleistas iš darbo pagal DK 58 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 1 punktą, 3 dalies 7 punktą. Darbo ginčų komisija iš dalies patenkino darbuotojo prašymą ir pripažino atsakovo atleidimą iš darbo neteisėtu, negrąžino atsakovo į darbą, nusprendė išieškoti su darbo santykiais susijusias sumas ir 500 Eur kelionės išlaidų kompensaciją. Darbdavė, nesutikdama su ta Darbo ginčų komisijos sprendimo dalimi, kuria darbuotojo reikalavimai buvo patenkinti, kreipėsi į teismą, todėl teismas ginčą nagrinėjo dalyje dėl Darbo ginčų komisijos sprendimu patekintų darbuotojo reikalavimų, likusi Darbo ginčų komisijos sprendimo dalis – kuria darbuotojo reikalavimai buvo atmesti – yra įsiteisėjusi (DK 229 straipsnio 2 dalis).

9.       Teismas nustatė, kad licėjuje 2022 m. gegužės 25 d. istorijos pamokos, kurią vedė atsakovas, metu keli 6T klasės mokiniai (atitiktis lietuviškų mokyklų penktokams) išreiškė nepasitenkinimą mokytoju. Tą pačią dieną atsakovas gavo iš ieškovės tarptautinių programų vadovės M. I. B. el. laišką, kuriuo pastaroji nurodė atsakovui parašyti prašymą dėl atostogų suteikimo likusiai tos savaitės (t. y. 2022 m. gegužės 26–27 d.) daliai, tačiau atsakovui atostogos suteiktos nebuvo – įsakymo dėl atostogų suteikimo nėra. 2022 m. birželio 1 d. susitikimo metu šalys susitarė bendru sutikimu nutraukti darbo santykius, todėl ieškovės atstovė el. paštu atsiuntė atsakovui susitarimo dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu projektą. 2022 m. birželio 2 d. atsakovas pateikė elektroniniu paštu savo įžvalgas ir pageidavimus dėl susitarimo sąlygų, o atsakymą į juos atsakovui ieškovė pateikė 2022 m. birželio 8 d., atsakovo atstovei du kartus papildomai to paprašius, kuriame nurodė, kad sutinka pasirašyti susitarimą tik savo nurodomomis sąlygomis, o jeigu atsakovui tai yra nepriimtina, ieškovė pradės situacijos tyrimo procesą. 2022 m. birželio 9 d. ieškovė elektroniniu paštu informavo atsakovą, kad visa ieškovės surinkta informacija apie atsakovo galimai netinkamą elgesį su mokiniais perduota Vaiko teisių apsaugos tarnybai, laukiama vidinės komisijos tyrimo sprendimų, o atsakovas yra nušalintas nuo pareigų. 2022 m. birželio 10 d. atsakovo atstovės prašymu ieškovė pateikė atsakovui licėjaus direktoriaus 2022 m. gegužės 25 d. įsakymą Nr. EĮ2022-05-25_1 „Dėl mokytojo J. R. nušalinimo nuo darbo“.

10.       Teismas konstatavo, kad įsakymas dėl nušalinimo nuo darbo priimtas pažeidžiant įstatymo nuostatas, ir pripažino atsakovo nušalinimą nuo darbo neteisėtu. Teismas nustatė, kad darbdavė iki 2022 m. birželio 10 d. nebuvo supažindinusi atsakovo su įsakymu dėl jo nušalinimo, tą patvirtino ir ieškovės atstovas advokato padėjėjas teismo posėdžio metu. Be to, ieškovės atstovas teismo posėdžio metu teigė, kad nors pagal įsakymą darbuotojas buvo nušalintas nuo darbo nuo 2022 m. gegužės 26 d., jis dar 2022 m. gegužės 26-27 d. buvo nemokamose atostogose. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, jog, tikėtina, kad įsakymas dėl nušalinimo iki 2022 m. birželio 10 d. ieškovės nebuvo priimtas, o surašytas atgaline data tik atsakovui nesutikus su ieškovės siūlytomis darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu sąlygomis. Įsakyme dėl nušalinimo nenurodytas nušalinimo nuo darbo teisinis pagrindas, detalizacija dėl kokių aplinkybių darbuotojas yra nušalinamas nuo darbo, nušalinimo trukmė ir koks apmokėjimas bus taikomas už nušalinimo laikotarpį. Teismo teigimu, darbdavė, būdama juridiniu asmeniu, kuriam keliami didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, turi veikti itin atsakingai ir tinkamai, neturėdama personalo, turinčio pakankamų teisinių žinių, laiku telktis kvalifikuotą pagalbą teisės srityje, todėl darbdavės netinkamas veikimas nagrinėjamoje situacijoje negali būti pateisinamas, ji turi prisiimti iš savo netinkamo veikimo kylančias pasekmes.

11.       Teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovas šiurkščiai pažeidė darbo pareigas, todėl pripažino atsakovo atleidimą iš darbo neteisėtu ir nepagrįstu. Teismas nustatė, kad 2022 m. birželio 17 d. įsakymas Nr. 2022-06-17_1 „Dėl J. R. atleidimo“ buvo priimtas vadovaujantis 2022 m. gegužės 25 d. istorijos pamokoje 6T klasėje įvykusiam įvykiui ištirti sudarytos komisijos 2022 m. birželio 14 d. pateikta išvada, tačiau nei 2022 m. birželio 17 d. įsakyme dėl atleidimo iš darbo, nei komisijos 2022 m. birželio 14 d. pateiktoje išvadoje nenurodyta, kokiais konkrečiai veiksmais pasireiškė atsakovo padarytas darbo pareigų pažeidimas. Įsakyme išvardijami bendro pobūdžio darbo sutarties punktai, kuriais vadovaujantis atsakovas privalo vykdyti savo pareigas, tačiau niekaip nedetalizuojami atsakovo veiksmai, kuriais atsakovas pažeidė šiuos punktus, jie tarpusavyje nėra susieti. Komisijos 2022 m. birželio 14 d. pateiktoje išvadoje nenurodyta, kokius konkrečiai veiksmus atliko atsakovas, iš išvados nėra aišku, kokie mokiniai buvo apklausti, kaip jie yra susiję su įvykusiu įvykiu ir kaip jie yra susiję su minėta situacija. Išvadoje nurodyta, jog atsakovas nesielgė tyčia, o, teismo vertinimu, netyčia žeminti vaikus, kaip kad teigia ieškovė, nėra įmanoma. Teismas pripažino, kad komisijos išvada yra neobjektyvi, joje nenurodyta, kokias darbo pareigas pažeidė atsakovas, kokių kilo padarinių ir kokią žalą padarė atsakovas. Šios aplinkybės nei komisijos 2022 m. birželio 14 d. pateiktoje išvadoje, nei 2022 m. birželio 17 d. įsakyme dėl atleidimo iš darbo nebuvo ištirtos ir įvertintos, o tai, teismo vertinimu, tai sudaro pagrindą išvadai, kad sprendimas nutraukti darbo santykius su atsakovu buvo priimtas formaliai, paskubomis, tinkamai neįvertinus visų reikšmingų aplinkybių tokiam sprendimui priimti.

12.       Teismas atsižvelgė ir į tai, kad 2022 m. gegužės 25 d. įvykusio incidento tyrimą licėjus pradėjo tik po to, kai šalims nepavyko susitarti dėl darbo santykių nutraukimo šalių susitarimu, tą patvirtino ir licėjaus direktorius teismo posėdžio metu. Ieškovė į bylą pateikė 6 el. laiškus, surašytus 4 mokinių, iš kurių tik 3 buvo susiję su 2022 m. gegužės 25 d. istorijos pamoka. Laiškuose nieko nenurodoma apie žeminantį, įžeidžiantį atsakovo elgesį, patyčias, nes mokiniai tam tikru laikotarpiu buvo nepatenkinti atsakovo, kaip mokytojo, darbo metodika, reiklumu ir atskirų mokinių žinių vertinimu, tačiau ne jo elgesiu ar dalykinėmis savybėmis. Iš laiškų turinio teismas sprendė, kad mokiniai reiškė nepagrįstus reikalavimus mokytojo atžvilgiu, nes įsivaizdavo, kad ne jie mokytojo, o mokytojas jų turi klausyti, kad ne mokytojas, o jie turi nuspręsti, kokią temą mokytis, kokius namų darbus skirti. Be to, mokiniai pripažino, jog neturi jokios motyvacijos, pavargo nuo prezentacijų ruošimo, sugaišta daug laiko atliekant namų darbus. Teismo vertinimu, ieškovė, būdama mokymo įstaiga, neturėjo visos atsakomybės dėl galimo incidento perkelti tik darbuotojui, kritiškai vertinti 11–12 metų mokinių pastebėjimus dėl pamokos vedimo būdo ir jų nuobodžiavimo, situaciją vertinti kompleksiškai, tuo labiau, kad pateikta jokių atsakovui pareikštų pretenzijų, pastabų per visą darbo sutarties vykdymo laikotarpį. Licėjaus direktorius teismo posėdžio metu pripažino, kad po bandomojo laikotarpio atsakovas buvo pripažintas tinkamu darbui, likus kelioms dienoms iki įvykio vyko atsakovo pamokos stebėjimas, po kurio buvo pripažinta, kad atsakovas buvo pagarbus, jo kontaktas su mokiniais teisingas. Licėjaus direktorius patvirtino, kad atsakovas, kaip ir visi anglakalbiai, kalba garsiau ir gali susidaryti įspūdis dėl balso kėlimo; atsakovas į bylą pateikė teigiamus mokinių atsiliepimus apie jį ir jo mokymo būdą, o ieškovė nepateikė įrodymų, jog, kaip teigia ieškovė, nuolat girdėdavo nusiskundimus apie ieškovo netinkamą bendravimą. Teismo vertinimu, iš mokinių el. laiškų matyti, kad mokiniai neturėjo motyvacijos, dirbti klasėje nenorėjo, todėl mokytojo išsireiškimas apie tingėjimą yra reiklumo požymis, o ne įžeidimas.

13.       Teismas, spręsdamas dėl vidutinio darbo užmokesčio darbuotojui už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, atsižvelgė į kompensacijos paskirtį, darbuotojo ir darbdavės interesus, darbo santykių trukmę, bylos nagrinėjimo trukmę, protingumo, teisingumo, sąžiningumo, šalių pusiausvyros principus, atsakovo vidutinio darbo užmokesčio dydį, taip pat į aplinkybę, kad atsakovas yra užsienietis, į Lietuvą atvykęs darbui specialiai ieškovės kvietimu su visa šeima, nepagrįstai atleistas itin negatyviu pagrindu, ieškovė savo finansinės padėties niekaip neįrodinėjo. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas priteisė atsakovui iš ieškovės 16 434,50 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką (3 286,90 Eur × 5 mėn.). Tokia suma, teismo vertinimu, atitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus, yra pakankama ir adekvati darbuotojo dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtiems praradimams kompensuoti.

14.       Teismas priteisė atsakovui iš ieškovės 500 Eur kelionės išlaidų kompensaciją, nurodydamas, kad 2021 m. gruodžio 17 d. darbo sutarties 3.4 punkto pagrindu ieškovė įsipareigojo kompensuoti skrydžių namo ir atgal išlaidas, bet ne daugiau nei 500 Eur per metus, o byloje pateikti atsakovo ir jo šeimos narių lėktuvų bilietai iš Belgrado (Serbija) į Vilnių (kur atsakovas su šeima yra laikinai persikraustęs dėl atsakovo darbo pas ieškovę), kurių kaina 630 JAV dolerių; įrodymų, kad prieš tai ieškovė būtų kompensavusi atsakovo patirtas kitos kelionės išlaidas, nėra, t. y. 500 Eur suma nebuvo panaudota. Teismo teigimu, vien tai, jog atsakovas keliavo kartu su šeima, nekeičia aukščiau nurodytos nuostatos aiškinimo, nes nuostatoje nenurodyta, kad kelionės išlaidos kompensuojamos tik pačiam atsakovui, o pagal darbo sutarties 3.3 punktą licėjaus atsakovui suteiktame būste jis gyveno kartu su šeima ir licėjus tam neprieštaravo, atsakovo vaikas buvo nemokamai mokomas licėjuje, licėjus daug investuodamas stengėsi sudaryti kuo palankesnes ir geresnes sąlygas darbuotojui, vadinasi, licėjaus pozicija buvo kompensuoti skrydžius ne tik atsakovui, bet ir jo šeimai, nustatant kompensuojamos sumos maksimumą.

15.       Teismas atmetė kaip nepagrįstą ieškovės prašymą pripažinti teisėtu ir pagrįstu atsakovo buvimą nemokamose atostogose 2022 m. gegužės 26–27 d. ir priteisė atsakovui iš ieškovės 314,54 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Teismas nurodė, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų teiginį dėl atsakovo buvimo nemokamose atostogose nurodytomis dienomis. Priešingai, teismo posėdžio metu ieškovės atstovas advokato padėjėjas patvirtino, kad atsakovo prašymo suteikti nemokamų atostogų ir licėjaus direktoriaus įsakymo suteikti tokias atostogas nėra, o ieškovės atstovas aiškino, kad atsakovas buvo nušalintas nuo darbo nuo 2022 m. gegužės 26 d. Atsakovas negalėjo tuo pačiu metu būti ir nušalintas nuo darbo, ir būti nemokamose atostogose. Teismas laikė neteisėtu ieškovės atstovės nurodymą atsakovui nurodytomis dienomis prašyti atostogų, į kurį reaguodamas atsakovas nurodė, jog padavė prašymą dviejų dienų atostogoms, bet nenurodė, kad prašo nemokamų atostogų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

16.       Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Erudito“ licėjus prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

16.1.                      Teismas pažeidė rungimosi ir objektyvumo principus, nepagrįstai užkirto kelią ieškovei teikti įrodymus ir įrodinėti ieškinyje nurodytas aplinkybes, nes nepagrįstai atsisakė apklausti liudytoją M. I. B.. Apie 2022 m. gegužės 25 d. įvykį istorijos pamokoje buvo nedelsiant informuota ieškovės tarptautinių programų vadovė M. I. B., kuri apie įvykį informavo ieškovės direktorių. Taip pat ji buvo įvykį tyrusios komisijos pirmininkė bei surašė komisijos išvadą, todėl gali paaiškinti, kokiais metodais, būdais ir priemonėmis buvo atliktas tyrimas, kokie mokiniai buvo apklausti, kaip jie yra susiję su įvykiu, taip pat paaiškintų teismui abejonių sukėlusį išvadoje išsireiškimą, jog atsakovas „nesielgė tyčia“. Teismas nepagrįstai atmetė ieškovės prašymą apklausti šią liudytoją.

16.2.                      Teismas nevisapusiškai, neišsamiai, neobjektyviai vertino ieškovės pateiktus rašytinius įrodymus ir ieškovės direktoriaus paaiškinimus:

16.2.1.                      Negalima sutikti su teismo vertinimu, jog ieškovės pateiktuose 6 mokinių el. laiškuose nenurodoma apie žeminantį, įžeidžiantį atsakovo elgesį, patyčias. Teismas vertindamas šiuos rašytinius įrodymus, nepagrįstai prioritetą priskyrė mokinių pasisakymams apie pamokos dalyką, tačiau esminis momentas, jog atsakovas 2022 m. gegužės 25 d. istorijos pamokos metu 6T klasės mokinę O. nepagrįstai apkaltino plagiatu, kitų klasės draugų akivaizdoje viešai išsakė jos trūkumus, jog nemoka anglų kalbos nei rašyti, nei skaityti, nei kalbėti, viešai išvadino neišmanėle ir kvaile, ji jautė, kad atsakovas pradėjo naudoti patyčias; mokinę D. ir kitus mokinius sistemingai vadindavo tinginiais, viešai išsijuokė iš jos akcento ir tyčiodavosi iš jos anglų kalbos, nuolat sakydamas „Ką, aš nieko nesuprantu, ką tu sakai“; prieš mokinę E. naudojo žodinį smurtą, jos atžvilgiu visada buvo piktas, dėl nepadaryto pristatymo išreiškė savo įsiutimą mokinės atžvilgiu, turėjo išankstinę neigiamą nuomonę dėl atliktų darbų; mokinę S. išvadino tingine, nepagrįstai apkaltino plagiatu iš interneto. Tai pažeidžia pedagogo etikos kodeksą, traumuoja vaikus. Atsakovui, kaip kvalifikuotam ir daug darbinės patirties turinčiam pedagogui, yra privaloma žinoti, jog mokinius žeminantis, įžeidinėjantis, emocijomis paremtas elgesys yra nesuderinamas su pedagogo veikla.

16.2.2.                      Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovės direktorius dažnai sulaukdavo nusiskundimų iš kolegų dėl atsakovo netinkamo elgesio, bendravimo pakeltu tonu ir atsainaus požiūrio į darbą. Atsakovas nesinaudodavo metodine medžiaga, nors atsakovui buvo ne kartą ir aiškiai nurodyta bei parodyta, kur ir kaip ją naudotis. Dėl jo netinkamo elgesio mokinių ir kolegų atžvilgiu bei atmestino požiūrio į darbą ieškovės direktorius ne kartą buvo susitikęs asmeniškai su atsakovu, aiškinosi tokio nepriimtino elgesio priežastis, ieškojo sprendimo variantų. Atsakovui vis būdavo duodamas terminas pagerinti savo darbą ir elgesį, todėl atsakovui buvo sudarytas atskiras veiklos planas. Teismas nepagrįstai nevertino aplinkybės, jog ieškovė neturėjo jokio suinteresuotumo nutraukti darbo sutartį su atsakovu nesant tam rimtos priežasties, nes tai buvo mokslų metų pabaiga ir ieškovei buvo sudėtinga bei reikalavo daug resursų mokslo metų pabaigoje pakeisti mokytoją. Nėra pagrindo netikėti ieškovės direktoriaus parodymais, nes jie nuoseklūs, logiški ir turi sąsają su atsakovo netinkamu elgesiu. 

16.2.3.                      Teismas netinkamai įvertino komisijos išvadą. Nors joje ir yra formuluotė, jog atsakovas „nesielgė tyčia“, tačiau vertinant tokią frazę, reikia atsižvelgti į tai, kad komisijos pirmininkė yra Lenkijos pilietė, kuri išvadą rašė anglų kalba. Dėl kalbų skirtumo, komisijos pirmininkė suformulavo taip, kaip nurodyta, tačiau paaiškino, jog realiai šia formuluote norėjo pasakyti, kad žodis „netyčia“ buvo vartojamas kaip „be išankstinio svarstymo“. Komisija norėjo išreikšti teiginį, kad šiuo konkrečiu momentu atsakovo elgesys buvo „emociškai“ įtakotas.

16.3.                       Teismas nepagrįstai pripažino atsakovo nušalinimą nuo darbo neteisėtu, nes byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad įsakymas dėl nušalinimo priimtas jį surašant atgaline data. Įsakymas priimtas savalaikiai, tačiau įsakymas priimtas ir ieškovės direktoriaus atsiųstas atsakingam asmeniui tuo metu, kai atsakovo nebebuvo darbe. Atsakovas paprašė būti išleidžiamas nemokamų atostogų, todėl įsakymo priėmimo ir atsakovo nemokamų atostogų dienomis atsakovas fiziškai negalėjo būti supažindintas su įsakymu pasirašytinai. Apie tai, kad yra priimtas įsakymas dėl nušalinimo, atsakovas buvo informuotas žodžiu ir žinojo, kad po nemokamų atostogų jis į darbą gali negrįžti, būtent ką atsakovas ir padarė.

16.4.                       Teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovas nebuvo išleistas nemokamų atostogų. Atsakovas 2022 m. gegužės 26 d. siųstame el. laiške sutiko su M. I. B. nurodymu išeiti nemokamų atostogų 2022 m. gegužės 26–27 d. Šis byloje esantis rašytinis įrodymas patvirtina, jog atsakovas savo laisva valia 2022 m. gegužės 26–27 d. buvo nemokamose atostogose.

16.5.                       Teismas nepagrįstai priteisė atsakovui iš ieškovės 500 Eur kelionės išlaidų. Darbo sutarties sąlygos galioja tik šios sutarties šalims. Susitarimo dėl skrydžių išlaidų kompensacijos atsakovo šeimos nariams nebuvo ir tokia sąlyga niekur neužfiksuota. Su atsakovu sudarytos sutartys dėl būsto nuomos bei vaiko mokymo yra atskiros ir nesusijusios.

16.6.                       Teismo iš ieškovės atsakovui priteista 16 434,50 Eur suma už priverstinės pravaikštos laiką yra ženkliai per didelė ir tokios sumos išmokėjimas labai neigiamai paveiks ieškovę, veikiančią kaip mokyklą. Šiuo kriziniu laikotarpiu (infliacija, prekių/paslaugų kainų augimas, palūkanų didėjimas ir t.t.) tokia suma ieškovei būtų nepakeliama, todėl tai neigiamai atsilieptų ir kitiems darbuotojams, o gal net tektų sumažinti veiklos apimtis ir taip nukentėtų švietimas, t. y. vaikai negalėtų gauti kokybiškų ugdymo paslaugų. Ieškovės veikla yra specifinė ir jos produktas yra vaikų ugdymas bei švietimas, todėl, siekiant ieškovei išlaikyti tinkamą ir nenutrūkstamą paslaugų tiekimą, tikslinga ir teisinga būtų sumą už priverstinės pravaikštos laiką sumažinti pusiau.

17.       Atsiliepimu atsakovas J. R. R. prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, priteisti atsakovui bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

17.1.                      Teismas pagrįstai pripažino atsakovo atleidimą iš darbo neteisėtu, nes ieškovė neįrodė atsakovo atleidimo iš darbo teisėtumo sąlygų buvimo. Nei 2022 m. birželio 17 d. įsakyme dėl atleidimo iš darbo, nei komisijos 2022 m. birželio 14 d. pateiktoje išvadoje nenurodyta, kokiais konkrečiai veiksmais pasireiškė atsakovo padarytas darbo pareigų pažeidimas. Komisijos išvada yra neobjektyvi, joje nenurodyta, kokias darbo pareigas pažeidė atsakovas, kokių kilo padarinių ir kokią žalą padarė atsakovas. Ieškovės pateikti mokinių el. laiškai rodo, kad 11-12 metų mokiniai tam tikru laikotarpiu buvo nepatenkinti atsakovo, kaip mokytojo, darbo metodika, reiklumu ir atskirų mokinių žinių vertinimu, tačiau ne jo elgesiu ar dalykinėmis savybėmis. Ieškovė turėjo kritiškai įvertinti 11-12 metų amžiaus mokinių laiškuose išdėstytą informaciją, nes iš laiškų turinio akivaizdu, jog mokiniai neturėjo motyvacijos, dirbti klasėje nenorėjo, todėl mokytojo išsireiškimas apie tingėjimą (jeigu toks buvo) yra reiklumo požymis, o ne įžeidimas. Mokytojo pasakymas mokiniui, kad jis jo nesupranta, nėra mokinio įžeidimas. Jei, kaip teigia ieškovė, nuolat girdėdavo nusiskundimus apie netinkamą atsakovo bendravimą, tai atsispindėtų mokinių atsiliepimuose, tėvų pretenzijose, tačiau tokių įrodymų ieškovė nepateikė.

17.2.                      Teismo proceso metu ieškovei buvo tinkamai užtikrinta teisė remtis liudytojų parodymais. Ieškovė 2023 m. lapkričio 8 d. vykusio parengiamojo posėdžio metu pateikė prašymą apklausti du liudytojus – licėjaus darbuotojas I. D. ir M. I. B., nurodydama, jog nė viena iš jų nebendravo su mokiniais po incidento. Teismas, įvertinęs tai, kad nė viena iš liudytojų tiesiogiai nedalyvavo incidente ar po jo, taip pat atsižvelgęs į atsakovo nuomonę, kad M. I. B. pasirašė išvadą, kurios pagrindu atsakovas buvo atleistas iš darbo, be to, tarp atsakovo ir liudytojos anksčiau būdavo konfliktų darbinėje veikloje, tad jos parodymai gali būti šališki, nutarė apklausti liudytoją I. D. Likus dienai iki suplanuoto bylos nagrinėjimo iš esmės, 2022 m. gruodžio 12 d. ieškovė pateikė teismui prašymą neapklausti I. D. Licėjaus direktorius buvo apklaustas nagrinėjant bylą iš esmės 2022 m. gruodžio 13 d. teismo posėdyje. Pati ieškovė nutarė, kad visos ginčo aplinkybės geriausiai žinomos būtent mokyklos direktoriui ir neprašė teismo į bylos nagrinėjimą iš esmės kviesti kitus liudytojus.

17.3.                      Nei nagrinėjantį bylą Darbo ginčų komisijoje, nei ieškinyje ieškovė neminėjo, kad atsakovas netinkamai vykdytų mokytojo pareigas iki incidento. Tik bylos nagrinėjimo iš esmės metu licėjaus direktorius pradėjo teigti, kad ir iki tol atsakovas, esą, turėjo problemų dėl bendravimo, su juo buvo kalbėta, bet tai nebuvo niekur fiksuojama. Tokia besikeičianti ieškovės pozicija vertintina kritiškai, nes byloje nėra jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Nei iki Darbo sutartyje numatyto išbandymo laikotarpio pabaigos, nei jo metu ieškovė nekėlė jokių klausimų dėl atsakovo profesinių pareigų vykdymo tinkamumo. Jeigu ieškovei kaip darbdavei netiko atsakovo asmeninės ir dalykinės savybės, ji turėjo teisę nutraukti darbo sutartį DK 59 straipsnyje numatytu pagrindu (darbdavio valia) arba susitarti su atsakovu dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 54 straipsnį.

17.4.                      Bylos medžiaga nepatvirtina ieškovės teiginių, kad komisija atsakovo elgesiui tirti buvo sudaryta nedelsiant po 2022 m. gegužės 25 d. įvykio. Ieškovė paprašė atsakovo pateikti pasiaiškinimą dėl jo elgesio tik 2022 m. birželio 10 d., t. y. praėjus 2 savaitėms po pamokos ir tik po to, kai šalys nesusitarė dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu. Ieškovės pateikta komisijos išvada nelaikytina patikimu įrodymu, nes ją surašė trys mokyklos darbuotojai, o ne specialų psichologinį išsilavinimą turintys asmenys. Ieškovė apeliaciniame skunde kelia naują versiją, esą komisijos pirmininkė yra Lenkijos pilietė ir jos išsireiškimas išvadoje netinkamas išverstas, tačiau ieškovė šiomis aplinkybėmis nesirėmė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, be to, ieškovė bylos nagrinėjimo metu nepasinaudojo teise teikti kitokį komisijos išvados vertimą į lietuvių kalbą.

17.5.                      Ieškovei, kaip darbdavei, kyla pareiga tinkamai įforminti su atsakovo buvimu atostogose susijusius dokumentus. Ieškovė šios pareigos neįvykdė, todėl nemokamų atostogų suteikimo atsakovui faktas byloje laikytinas neįrodytu. Be to, ieškovė tuo pačiu laikosi pozicijos, kad atsakovas nuo 2022 m. gegužės 25 d. buvo nušalintas nuo darbo, tad akivaizdu, kad ieškovės teikiamas aplinkybių vertinimas yra prieštaringas. 

17.6.                      Teismas pagrįstai priteisė atsakovui 500 Eur kelionės išlaidų kompensaciją. Darbo sutarties 3.4 punkto pagrindu ieškovė įsipareigojo kompensuoti atsakovui skrydžių namo ir atgal išlaidas, ne daugiau nei 500 Eur per metus. Šio punkto galiojimas nebuvo siejamas su konkrečiu darbo sutarties pasibaigimo pagrindu, tad ieškovės pareiga kompensuoti šias atsakovo išlaidas galiojo visais atvejais, atleidimo metu šios išlaidos atsakovui nebuvo kompensuotos. Sutartyje nedetalizuota, ar kompensuojamos paties atsakovo, ar ir jo šeimos narių skrydžių išlaidos, todėl darytina išvada, kad atsakovui buvo suteikta diskrecijos teisė spręsti, kokias išlaidas pateikti kompensavimui, neviršijant sutartos sumos.

17.7.                      Teismas tinkamai individualizavo aplinkybes dėl atsakovui priteistino vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką proporcingumo, atitikimo protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijams. Atsakovas, būdamas užsieniečiu ir specialiai atvykęs į Lietuvą darbo sutarties vykdymo tikslu kartu su šeima ieškovės buvo atleistas iš darbo neteisėtai, darbdaviui piktnaudžiaujant teise ir itin kompromituojančiomis aplinkybėmis. Neturėdamas kito pragyvenimo šaltinio atsakovas turėjo nedelsiant išvykti iš šalies, taigi, atleidimas sujaukė ne tik jo, bet ir šeimos planus, ir akivaizdžiai lėmė finansinės padėties pablogėjimą. Žalos atlyginimas ar kompensacija atsakovui iš buvusio darbdavio nepriteistas, tad priteista vidutinio darbo užmokesčio suma proporcinga atsakovo praradimams. Ieškovės apeliaciniame skunde nenurodomos jokios išimtinės ar išskirtinės aplinkybės, dėl kurių atsakovo naudai priteistos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydis turėtų būti sumažintas. Ieškovė yra finansiškai pajėgi visiškai atsiskaityti su atsakovu. Ieškovė, nors ir vykdo veiklą švietimo (ugdymo) srityje, yra pelno siekianti įmonė (uždaroji akcinė bendrovė), kurioje, remiantis viešai prieinamais duomenimis, mokslo kaina vienam mokiniui per metus vidutiniškai sudaro apie 6 000 Eur. Į bylą nepateikti jokie finansiniai duomenys apie ieškovės įmonės veiklą, tad prašymas dėl priteistos sumos mažinimo būtinumo neįrodytas.

Apeliacinės instancijos teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).

19.       Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl ieškovės apeliacinio skundo ir atsakovės atsiliepimo į jį faktinių bei teisinių argumentų.

20.       Šioje byloje apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo teismas atmetė darbdavės ieškinį ir pripažino darbuotojo nušalinimą nuo darbo neteisėtu bei nepagrįstu, darbuotojo atleidimą iš darbo DK 58 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 1 punkto, 3 dalies 7 punkto pagrindu neteisėtu bei nepagrįstu, laikė darbo sutartį nutraukta teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną ir priteisė darbuotojui iš darbdavės vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir kelionės išlaidų kompensaciją. Ieškovė (apeliantė), nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, argumentuoja, jog teismas netinkamai vertino įrodymus ir užkirto kelią ieškovei įrodinėti, taip pat kelia klausimus dėl kompensacijos už priverstinę pravaikštą dydžio proporcingumo ir kompensacijos už kelionės išlaidas priteisimo nepagrįstumo.

Dėl naujų įrodymų prijungimo apeliacinės instancijos teisme

21.       Su apeliaciniu skundu apeliantė pateikė papildomą rašytinį įrodymą – UAB ,,Erudito“ licėjaus įstatus, juridinių asmenų registre įregistruotus 2016 m. balandžio 19 d. (e. t. 2, b. l. 139–144).

22.       Naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme klausimas reglamentuojamas CPK 314 straipsnyje, kuriame įtvirtinta bendroji taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Draudimas pateikti ir kartu priimti naujus įrodymus netaikomas tais atvejais, jeigu: 1) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti atitinkamus įrodymus; 2) įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018; 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

23.       Susipažinęs su ieškovės pateiktu nauju įrodymu, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad UAB ,,Erudito“ licėjaus įstatai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme: jie buvo surašyti bei įregistruoti iki ginčo ir visą laiką buvo ieškovės, kaip darbdavės, žinioje. Byloje nėra duomenų, kad pirmosios instancijos teismas būtų atsisakęs priimti šį įrodymą, taip pat nepateikiama įrodymų, jog būtinybė pateikti šį įrodymą iškilo vėliau, po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Atsižvelgiant į tai, naujai pateikiamą rašytinį įrodymą atsisakytina priimti.

Dėl atsakovo atleidimo iš darbo (ne)teisėtumo

24.       Darbo sutartis darbdavio iniciatyva gali būti nutraukta dėl darbuotojo kaltų veiksmų. DK 58 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį be įspėjimo ir nemokėti išeitinės išmokos, jeigu darbuotojas dėl savo kalto veikimo ar neveikimo padaro pareigų, kurias nustato darbo teisės normos ar darbo sutartis, pažeidimą. Priežastis nutraukti darbo sutartį gali būti šiurkštus darbuotojo darbo pareigų pažeidimas arba per paskutinius dvylika mėnesių darbuotojo padarytas antras toks pat darbo pareigų pažeidimas (DK 58 straipsnio 2 dalis). Pagal DK 58 straipsnio 3 dalies 7 punktą šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu gali būti laikomi pažeidimai, kuriais šiurkščiai pažeidžiamos darbuotojo darbo pareigos. Remiantis DK 58 straipsnio 5 dalimi, sprendimą nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto pažeidimo darbdavys turi priimti įvertinęs pažeidimo ar pažeidimų sunkumą ir padarinius, padarymo aplinkybes, darbuotojo kaltę, priežastinį ryšį tarp darbuotojo veikos ir atsiradusių padarinių, jo elgesį ir darbo rezultatus iki pažeidimo ar pažeidimų padarymo. Atleidimas iš darbo turi būti proporcinga pažeidimui ar jų visumai priemonė.

25.       Sprendžiant klausimą, ar konkretus darbo pareigų pažeidimas priskirtinas prie šiurkščių, būtina analizuoti jo objektyvius ir subjektyvius požymius – darbuotojo neteisėto elgesio pobūdį, dėl šio pažeidimo atsiradusius neigiamus padarinius, darbuotojo kaltės laipsnį ir formą, darbuotojo veiksmų motyvus bei tikslus, kitų asmenų veiksmų įtaką šiam pažeidimui bei kitas svarbias aplinkybes, taip pat turi būti įvertinta, kokio pobūdžio gėriai buvo pažeisti, kiek aiškiai buvo įvardytos darbuotojo pareigos, kokia yra tokių ar panašių pažeidimų vertinimo praktika darbovietėje ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-562/2012; 2013 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2013; 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-461-695/2018; 2021 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-116-943/2021).

26.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas atleistas iš mokytojo pareigų ieškovės UAB „Erudito“ licėjaus direktoriaus 2022 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. 2022-06-17_1 „Dėl J. R. atleidimo“ nuo 2022 m. birželio 20 d. DK 58 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 1 punkto, 3 dalies 7 punkto pagrindu. Pirmosios instancijos teismas atsakovo atleidimą iš darbo pripažino nepagrįstu ir neteisėtu, konstatavęs, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovas šiurkščiai pažeidė savo kaip darbuotojo darbo pareigas. Ieškovė, apeliaciniame skunde nesutikdama su šia teismo išvada, argumentuoja, jog teismas netinkamai įvertino įrodymus, pažeidė rungimosi ir objektyvumo principus. Taigi, esminis apeliacinio skundo argumentas susijęs su įrodinėjimu ir įrodymų vertinimu.

27.       Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Kasacinis teismas dėl proceso teisės normų, kurios apibrėžia esmines įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, yra išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012). Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015). Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-161-403/2020).

28.       Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai, laikydamasis nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino bylos medžiagą, visapusiškai nagrinėjo pateiktus rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, o apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės ir skundo teiginiai iš esmės grindžiami kitokia ieškovės nuomone dėl byloje esančios medžiagos vertinimo, tačiau nepaneigia teismo išvadų pagrįstumo (CPK 185 straipsnis).

29.       Pirma, nėra pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas būtų įvertinęs ne visą reikšmingos medžiagos visumą ir neatsižvelgęs ar netinkamai, selektyviai vertinęs byloje pateiktus mokinių el. laiškus. Ieškovė apeliaciniame skunde argumentuoja, kad, priešingai nei vertino teismas, į bylą pateikti mokinių el. laiškai patvirtina patyčias, žeminantį, įžeidžiantį atsakovo elgesį su mokiniais. Ieškovės teigimu, teismas, vertindamas šiuos rašytinius įrodymus, nepagrįstai prioritetą ir didesnę įrodomąją reikšmę priskyrė mokinių pasisakymams apie pamokos dalyką, tačiau neatsižvelgė į tai, jog atsakovas mokinę nepagrįstai apkaltino plagiatu, kitų klasės draugų akivaizdoje viešai išsakė jos trūkumus, viešai išvadino neišmanėle ir kvaile; kitus mokinius sistemingai vadindavo tinginiais, nepagrįstai apkaltino plagiatu, viešai išsijuokė iš mokinės akcento ir tyčiodavosi iš jos anglų kalbos, bei kt. 

30.       Teisėjų kolegija, susipažinusi su ieškovės minimais byloje pateiktais mokinių el. laiškais (e. t. 2, b. l. 6–21), nenustatė pagrindo konstatuoti, kad teismas būtų netinkamai įvertinęs jų turinį. Kaip matyti, laiškuose mokinių išsakomi priekaištai mokytojui iš esmės yra susiję su mokymo metodika ir temų parinkimu (,,neteisingai moko“, ,,tiesiog klausomės jo ir nukopijuojame tai, ką jis parašė, kai rašome testą. Bet tai visiškai nepanašu į testą“; ,,klausėme, ar galėtume per metus išmokti ir kažko kito, ne tik apie Romą ir Graikiją. Jis sako, kad nori mus supažindinti su kiekviena smulkmena, karais, istoriniais veikėjais“; ,,pasidarė nuobodu rengti pristatymus“; ,,ruošiant begalę prezentacijų pavargome ir supratome, kad jis blogai moko“), dalykiniu reiklumu ir žinių vertinimu (,,jis sako, kad mes neteisingai parašėme ir kad mes nesugebame tinkamai įsisavinti informacijos“; ,,jis manė, kad turime žemą anglų kalbos lygį“; ,,jis sako, kad atsakinėjame neteisingai ir nejaučiame jokios motyvacijos. Jis neskiria mums balų už tuos pristatymus, prie kurių mes daug dirbame.“). Tokio pobūdžio mokinių pastebėjimai laiškuose dominuoja. Keliose vietose yra mokinių nurodomų sąvokų, kuriomis, mokinių teigimu, atsakovas juos apibūdino: kad mokiniai ,,nesugeba“, yra tinginiai, nesupranta angliškai, blogai taria angliškai, yra kvaili ir negauna jokios naudos, kopijuoja iš interneto ir darbą padarė labai blogai; viena mokinė nurodo, jog atsakovas ,,visada buvo piktas, nes kažkada nedariau kito pristatymo; jis įsiuto ant manęs sakydamas, kad tai nepagarbu. Po to įvykio, kada tik dariau savo pristatymą, jis visada sako, kad niekada neatlieku savo darbo ir niekada nesistengiu“.

31.       Viena vertus, klausimai dėl mokymo metodikos ar temų parinkimo, pamokų metu pateikiamos medžiagos ar žinių testavimo formos bei įvertinimo nėra priskirtini tokiems, kuriuos turėtų spręsti mokiniai. Be to, byloje nėra duomenų, kad atsakovas, kaip mokytojas, būtų nukrypęs nuo mokymo įstaigos jam teiktų mokymo metodikų ar vertinimo sistemos. Kita vertus, įvertinus nurodytus el. laiškus, pripažintina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad didžioji dalis mokinių laiškuose nurodytų priekaištų atsakovui siejami su atsakovo, kaip pedagogo, dalykine veikla – užduočių formulavimu, jų gausa, vertinimo metodika; mokiniai jo elgesio ar bendravimo neakcentavo kaip netinkamo. Netinkamas laiškuose paminėtas elgesys siejamas su akademiniu mokinių vertinimu – pedagogo teiginiais dėl, jo nuomone, netinkamo mokinių pasirengimo pamokai, netinkamai atliktų užduočių, nededamų pastangų mokantis. Mokinių nepasitenkinimas neigiamu jų žinių įvertinimu ar užduotimis negali būti pagrindu spręsti dėl neetiško ar netinkamo atsakovo elgesio, nes žinių ar (ne)atlikto darbo įvertinimas, taip pat ir neigiamas, yra neatskiriama ugdymo proceso sudedamoji dalis, nors mokiniams ir ne visada maloni. Pripažintina, kad tam tikros laiškų vertimuose minimos vertinamosios sąvokos, kaip ,,nesugebame“, ,,tinginiai“ ar pan., balansuoja ant etiškumo ribos, tačiau nagrinėjamu atveju, įvertinus, kad šios sąvokos yra pateikiamos laiškų vertimuose iš anglų kalbos, taip pat atsižvelgiant į bendrą visų laiškų turinio kontekstą, matyti, jog šie apibūdinimai siejami su dalykiniu mokinių žinių ir darbo pamokoje vertinimu, todėl, vertinant laiškų turinio visumą, nelaikytini įžeidžiais, ypač, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, įvertinus, jog mokytojas ir mokiniai bendravo anglų kalba, kuri mokiniams nėra gimtoji ir dėl to natūraliai padidino nesusikalbėjimo riziką nemalonioje mokiniams jų žinių bei nepakankamo pasirengimo pamokai vertinimo situacijoje. Iš laiškų turinio nėra pagrindo pripažinti, jog mokinių pasipiktinimą sukėlė mokytojo elgesys ar bendravimas, o ne mokymo metodika bei neigiamas žinių įvertinimas. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino laiškuose dėstomos informacijos visumą, kuri, kaip minėta, iš esmės siejama su mokinių nepasitenkinimu atsakovo dalykine veikla. Nėra pagrindo pripažinti, kad nurodytų el. laiškų turinys būtų pakankamas vertinti atsakovo elgesį su mokiniais kaip neetišką, žeminantį ar įžeidžiantį. Tai, kad atsakovo mokymo metodika ar neigiamas mokinių žinių vertinimas sukėlė mokinių nepasitenkinimą, nesudaro pagrindo spręsti, jog šis mokinių nepasitenkinimas buvo siejamas ne su mokymosi procesu ir jo įvertinimu. Kaip pagrįstai nurodė atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą, mokinių netenkinęs mokytojo reiklumas negali būti pripažintas įžeidimu ar žeminimu, o darbdavė, vertindama susidariusią situaciją, turėjo įvertinti ir mokinių amžių, anglų kalbos lygį bei gebėjimą tinkamai suvokti komunikacijos šia kalba ypatumus, taip pat jų dėstomo nepasitenkinimo mokytoju turinį bei esmę, iš esmės susijusią su mokytojo dalykine veikla.

32.       Antra, nėra pagrindo pripažinti pagrįstais ieškovės teiginius, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į ieškovės direktoriaus paaiškinimus ir aplinkybę, jog dėl atsakovo elgesio ir bendravimo kultūros buvo dažnai susilaukiama nusiskundimų, jog atsakovas nesinaudodavo metodine medžiaga, jog ieškovės direktorius ne kartą buvo susitikęs su atsakovu aiškintis nepriimtino elgesio priežastis ir ieškoti sprendimo variantų. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, teismas šiuos ieškovės direktoriaus paaiškinimus bei teiginius įvertino visos bylos medžiagos kontekste ir pripažino neįrodytais. Apeliacines instancijos teismas nenustatė pagrindo nesutikti su šia teismo išvada, nes iš bylos medžiagos matyti, kad nebuvo pateikta jokių kitų įrodymų, patvirtinančių ieškovės gautus neigiamus atsiliepimus ar skundus dėl atsakovo darbo iki ginčo įvykio 2022 m. gegužės 25 d., atsakovui teiktą metodinę medžiagą ar nurodymus ir / ar išsakytas pastabas atsakovui jų nesilaikant (CPK 178, 185 straipsniai). Priešingai, ieškovė neginčijo aplinkybių, kad atsakovo darbas bandomuoju laikotarpiu įvertintas palankiai, nes atsakovas pripažintas tinkamu darbui; taip pat to, jog buvo stebėta atsakovo vesta pamoka ir atsakovo elgesys bei bendravimas su mokiniais pripažintas tinkamu.  

33.       Trečia, nėra pagrindo pripažinti, kad teismas netinkamai įvertino 2022 m. birželio 14 d. komisijos išvadą (e. t. 1, b. l. 45–46). Įvertinusi nurodytos išvados turinį, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai dėl kritiško šio dokumento įvertinimo. Nors išvadoje 2022 m. gegužės 25 d. pamokoje įvykęs incidentas kvalifikuojamas kaip labai rimtas pažeidimas – emocinė prievarta prieš vaikus, tačiau, kaip pagrįstai nurodė teismas, išvada neapibrėžta, joje nenurodyti ir neaptarti konkretūs atsakovo veiksmai, kuriais pasireiškė nurodytas darbo pareigų pažeidimas. Iš dokumento turinio nėra aišku, kokiu pagrindu padaryta minėta išvada dėl atsakovo elgesio vertinimo. Taip pat išvada nėra argumentuota, iš jos iš viso nėra aišku, kokios faktinės aplinkybės, įvykusios 2022 m. gegužės 25 d., buvo įvardintos kaip incidentas ir kvalifikuotos kaip emocinė prievarta, nėra aišku, kokiu pagrindu pateikiama būtent tokia išvada dėl kvalifikacijos. Tokio išvados vertinimo nekeičia atsakovės apeliaciniame skunde dėstomi argumentai dėl pavartotos ,,tyčios“ sąvokos, nes tai nepaneigia prieš tai aptarto dokumento ydingumo bei neapibrėžtumo, dėl kurio iš esmės darbuotojui nesudaryta galimybė realiai įvertinti ir suvokti tam tikro savo elgesio vertinimo aplinkybių bei priežasčių pripažinti jį šiurkščiai pažeidus darbo pareigas, nėra aišku, ar buvo atsižvelgta į darbuotojo pateiktą įvykio aiškinimą ir, jei taip, kodėl atsakovo pasiaiškinimas buvo atmestas. Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovė, būdama mokymo įstaiga, neturėjo visos atsakomybės dėl incidento perkelti tik darbuotojui, kritiškai vertinti mokinių pastebėjimus dėl mokytojo darbo metodikos ar vertinimo. Pastarųjų klausimų vertinimas priskirtinas darbdavės, mokymo įstaigos, kompetencijai, tačiau nagrinėjamu atveju darbuotojas atleistas iš darbo ne dėl su tuo susijusių darbo trūkumų, todėl tai nėra šios bylos nagrinėjimo klausimas. Taip pat pritartina pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad kritinį požiūrį į pateiktą išvadą sustiprina ir aplinkybė, jog išvadą pateikusi komisija buvo sudaryta išimtinai iš ieškovės darbuotojų, nepasitelkiant jokio išorinio vertintojo.  

34.       Ketvirta, nagrinėjamu atveju atkreiptinas dėmesys ir į ieškovės nenuoseklumą ir elgesį po 2022 m. gegužės 25 d. įvykio. Teismas nustatė ir bylos medžiaga patvirtina, kad po įvykio buvo paskirtas susitikimas, kurio metu šalys susitarė nutraukti darbo santykius bendru sutarimu. Šalys el. laiškais derino tokio susitarimo sąlygas, tačiau, nepavykus susitarti, ieškovė nurodė, kad, jei nebus priimtos jos nustatytos sąlygos, ji pradės situacijos tyrimą (e. t. 1, b. l. 174–176). Taip pat 2022 m. birželio 9 d. ieškovė el. paštu informavo atsakovą, kad visa ieškovės surinkta informacija apie atsakovo galimai netinkamą elgesį su mokiniais perduota Vaiko teisių apsaugos tarnybai, o, sulaukus vidinės komisijos išvadų, gali būti informuota ir Švietimo ir mokslo ministerija, ,,kuri tvirtina kvalifikacijas ir galimybę eiti mokytojo pareigas Lietuvoje“ (e. t. 1, b. l. 177). Byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovė būtų kreipusis į išorinį vertintoją (pvz., Vaiko teisių apsaugos tarnybą) dėl situacijos įvertinimo. Toks elgesys ir komunikacijos turinys vertintinas kaip tam tikras darbdavės spaudimas darbuotojui ir patvirtina darbdavės nenuoseklumą dėl įvykio vertinimo.

35.       Apibendrinant nurodytą, nenustatyta pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvados, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovas šiurkščiai pažeidė savo, kaip darbuotojo, darbo pareigas, pagrįstumu. Ši teismo išvada pagrįsta bylos medžiagos visumos įvertinimu, atliktu nepažeidžiant proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą.

36.       Ieškovė apeliaciniame skunde argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė rungimosi ir objektyvumo principus, nes, atmesdamas ieškovės prašymą apklausti liudytoją M. I. B., nepagrįstai užkirto kelią ieškovei teikti įrodymus ir įrodinėti ieškinyje nurodytas aplinkybes. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, nenustatė pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas prašymą dėl nurodytos liudytojos apklausos būtų atmetęs nepagrįstai ir tai būtų apsunkinę ieškovės įrodinėjimo teisės įgyvendinimą. Ieškovė nurodytą prašymą grindė aplinkybe, kad prašoma apklausti liudytoja dalyvavo įvykyje ir galėtų paaiškinti jo aplinkybes, tačiau nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, jog pačiame įvykyje (pamokoje) liudytoja nedalyvavo. Ji šiuo klausimu bendravo su atsakovu el. laiškais, kurie yra pateikti į bylą. Taip pat liudytoja buvo įvykį tyrusios komisijos pirmininkė ir surašė 2022 m. birželio 14 d. komisijos išvadą, kuri taip pat yra pateikta į bylą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad liudytojos, kuri yra ieškovės darbuotoja ir dalyvavo vertinant atsakovo veiklą po ginčo įvykio bei surašant dėl to išvadą, kuria ieškovė iš esmės ir grindė sprendimą dėl atsakovo šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo,  apklausa įvykio aplinkybėms atskleisti nėra tikslinga, ypač įvertinus tai, jog teismo posėdžio metu išklausyti ieškovės vadovo paaiškinimai bei įvertinta rašytinė bylos medžiaga, be to, atsakovo buvo pateikta informaciją apie galimus konfliktiškus santykius su liudytoja. Byloje kilus abejonių dėl nurodytos liudytojos nešališkumo ir galimos konfliktinės situacijos su atsakovu (parengiamojo teismo posėdžio garso įrašas 00:12:00), teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra galimybės liudytojos parodymų vertinti kaip nešališkų. Taip pat teismas, pakartotinai spręsdamas klausimą dėl šios liudytojos apklausos, pagrįstai nurodė, jog, aptartame kontekste, byloje esanti medžiaga yra pakankama situacijai įvertinti (2022 m. gruodžio 13 d. teismo posėdžio garso įrašas 01:35:15). Atsižvelgiant į nurodytą, prašymo apklausti liudytoją, kurios pozicija atskleista rašytiniuose dokumentuose ir dėl kurios nešališkumo kyla abejonių, atmetimas nepripažintinas teisės įrodinėti apribojimu.

37.       Apibendrinant, pripažintina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovas padarė šiurkštų darbo drausmės pažeidimą netinkamai bendraudamas su mokiniais. Pirmosios instancijos teismas šią išvadą grindė nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, vertino šalių pozicijas patvirtinančius bei paneigiančius įrodymus ir padarė išvadas, remdamasis byloje surinktų įrodymų visetu. Nesutikdama su tokiomis teismo išvadomis ieškovė kitaip vertina bylos duomenis, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, patikimumo, tačiau tai nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas ar pažeidė įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, rungimosi principą ar įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, todėl teisėjų kolegija šiuos ieškovės argumentus atmeta kaip nepagrįstus ir nesudarančius pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Dėl kompensacijos už priverstinę pravaikštą

38.       Pagal DK nuostatas, pripažinus, kad darbuotojas iš darbo atleistas neteisėtai, jis gali būti arba grąžintas į darbą, arba, esant DK 218 straipsnio 4 dalyje nurodytiems pagrindams, jo atleidimas iš darbo pripažįstamas neteisėtu ir laikoma, kad darbo sutartis nutraukta darbo ginčą nagrinėjančios institucijos sprendimu jo įsiteisėjimo dieną (DK 218 straipsnio 2–4, 6 dalys). Pirmuoju atveju darbuotojui priteisiama išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką ir patirtą turtinę bei neturtinę žalą. Antruoju atveju priteisiama išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus.

39.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pripažino ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu, laikė, kad 2021 m. gruodžio 17 d. darbo sutartis Nr. 112 nutraukta teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną ir priteisė atsakovui iš ieškovės 16 434,50 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Teismas priteisė vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos už 5 mėnesius, atsižvelgdamas į kompensacijos paskirtį, darbuotojo ir darbdavės interesus, darbo santykių trukmę, bylos nagrinėjimo trukmę, protingumo, teisingumo, sąžiningumo, šalių pusiausvyros principus, atsakovo vidutinio darbo užmokesčio dydį, į aplinkybę, kad atsakovas yra užsienietis, į Lietuvą atvykęs darbui specialiai ieškovės kvietimu su visa šeima, nepagrįstai atleistas itin negatyviu pagrindu, o ieškovė savo finansinės padėties niekaip neįrodinėjo. Tokia suma (16 434,50 Eur), teismo vertinimu, atitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus, yra pakankama ir adekvati darbuotojo dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtiems praradimams kompensuoti.

40.       Atsakovė, ginčydama šią teismo sprendimo dalį, argumentuoja, kad, siekiant ieškovei išlaikyti tinkamą ir nenutrūkstamą paslaugų tiekimą, tikslinga ir teisinga būtų sumą už priverstinės pravaikštos laiką sumažinti pusiau. Atsakovės vertinimu, teismo priteista suma už priverstinės pravaikštos laiką yra ženkliai per didelė ir tokios sumos išmokėjimas labai neigiamai paveiks ieškovę, veikiančią kaip mokyklą. Kriziniu laikotarpiu (infliacija, prekių/paslaugų kainų augimas, palūkanų didėjimas ir t.t.) tokia suma ieškovei būtų nepakeliama ir neigiamai atsilieptų kitiems darbuotojams, gali tekti sumažinti veiklos apimtis ir taip nukentėtų vaikų ugdymas bei švietimas, t. y. vaikai negalėtų gauti kokybiškų ugdymo paslaugų.

41.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovės apeliacinio skundo argumentai pagrindo keisti ar naikinti aptariamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį nesudaro.

42.       Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad DK 218 straipsnio pagrindu priteistina suma turėtų būti skirta kompensuoti dėl neteisėto atleidimo iš darbo praradimus darbuotojui ir kartu būti proporcinga suvaržymo priemonė darbdaviui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008; 2013 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-665/2013; 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2014; 2015 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-522-421/2015; 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37-469/2016). Spręsdamas dėl kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio, teismas turi įvertinti, ar konkretus priteistinas dydis nepaneigia šio instituto socialinės funkcijos, t. y. kompensuoja darbuotojo dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtus praradimus, tačiau nėra neadekvatus DK nustatytam kompensavimo tikslui, nelemia darbdaviui pernelyg sunkių padarinių, dėl kurių būtų pažeisti kitų darbuotojų teisėti interesai, nepaneigia darbo teisinių santykių šalių sąžiningumo ir nesukelia kolizijos su kitų darbuotojų garantijomis. Sprendžiant dėl priteistino kompensacijos dydžio atitikties tokios kompensacijos tikslui ir paskirčiai, atsižvelgtina į tokias reikšmingas aplinkybes: darbdavio turtinę padėtį ir galimybę sumokėti tam tikro dydžio kompensaciją, darbdavio, kaip juridinio asmens, specifinį teisinį statusą, funkcijas ir darbuotojo pareigų ypatumus, į šalis siejusių darbo teisinių santykių trukmę, darbuotojo nepertraukiamo darbo stažą, šalių tarpusavio santykių pobūdį, taip pat aplinkybes, susijusias su teisminio ginčo nagrinėjimo laikotarpio trukme ir ją lėmusiomis priežastimis. Šis teismų praktikoje suformuluotas aplinkybių, reikšmingų kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio vertinimui, sąrašas nėra baigtinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37-469/2016; 2017 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131-686/2017; 2018 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-248/2018; 2019 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-684/2019; 2019 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-327-701/2019; 2020 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-248/2020; 2021 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-116-943/2021).

43.       Teismas, spręsdamas dėl priteistino kompensacijos dydžio atitikties tokios kompensacijos tikslui ir paskirčiai, jos adekvatumo, turi vadovautis teismų praktikoje nurodytais kriterijais, nustatyti, ar yra aplinkybių, sudarančių pagrindą mažinti priteistiną kompensaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-36-701/2018, 2020 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-248/2020). Pagal formuojamą teismų praktiką, kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką mažinimas galimas išimtiniais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2012). Teisės doktrinoje taip pat pripažįstama, kad priteisiamos vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką mažinimas galimas tik išimtiniais atvejais, o patį išskirtinį atvejį turi pateisinti ypatingos aplinkybės. Išskirtinės aplinkybės yra tokios, kurios pateisina mažinimu siekiamą apginti reikšmingą tikslą (pavyzdžiui, kitų darbuotojų darbo vietas) (M., B. Vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimas pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 300 straipsnį. Teisė, 2014, t. 90). Kaip minėta, kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad šios kompensacijos paskirtis bei tikslas siejamas ne tik su siekiu kompensuoti darbuotojui dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtus praradimus, tačiau kartu ir su tam tikru suvaržymu darbdaviui, todėl, sprendžiant dėl jos dydžio, siekiama protingos pusiausvyros ir atsižvelgiama į platų pirmiau aptartų aplinkybių spektrą.

44.       Nagrinėjamu atveju iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas įvertino pirmiau aptartas teismų praktikoje formuluojamas vertintinas aplinkybes ir kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką atsakovui priteisė už 5 mėnesių laikotarpį. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į šalis siejusių darbo teisinių santykių trukmę, atsakovo vidutinio darbo užmokesčio dydį, taip pat į aplinkybę, jog atsakovas yra užsienietis, kuris į Lietuvą atvyko su visa šeima specialiai darbui licėjuje, jog iš darbo atsakovas atleistas nepagrįstai itin negatyviu pagrindu. Teismas taip pat vertino ieškovės teiginius dėl kompensacijos poveikio jos veiklai ir finansinei padėčiai, konstatuodamas, jog šie teiginiai nesudaro pagrindo kitaip vertinti proporcingumo principus atitinkančios kompensacijos dydžio klausimo, nes ieškovė savo finansinės padėties niekaip neįrodinėjo.

45.       Ieškovė, nesutinkama su minėtomis teismo išvadomis ir pateiktu faktinės situacijos vertinimu, apeliaciniame skunde remiasi deklaratyviais bendro pobūdžio teiginiais apie priteistos kompensacijos dydžio neproporcingumą ir neigiamas pasekmes ieškovei, atsižvelgiant į jos vykdomos veiklos specifiką. Ieškovė, argumentuodama neigiamas pasekmes jos veiklai, nepateikia jokių tokius teiginius galinčių pagrįsti įrodymų, t. y. neteikia duomenų apie savo turtinę padėtį ir priteisto dydžio kompensacijos įtaką vykdomai veiklai. Ieškovė nurodo, kad dėl priteistos kompensacijos išmokėjimo gali tekti mažinti veiklos apimtis, tai gali turėti neigiamos įtakos kitiems darbuotojams, tačiau šių teiginių negrindžia teikiama medžiaga apie savo veiklą, jos apimtis bei finansus. Taigi, ieškovė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė konkrečių įrodymų apie išimtinę kompensacijos mažinimo būtinybę patvirtinančias aplinkybes, ieškovės turtinę padėtį ir priteistos sumos reikšmę ieškovės veiklai. Vien veiklos pobūdis – vykdoma veikla ugdymo bei švietimo srityje – savaime nėra pakankama aplinkybė pripažinti išimtinę situaciją, dėl kurios turėtų būti mažinama darbuotojui priteistina kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką. Tuo labiau, kad, kaip pagrįstai nurodė atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą, ieškovė yra privatus juridinis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė, todėl nėra prielaidų pripažinti, kad jos veikla nėra susijusi su pelno siekiu teikiant tam tikras, šiuo atveju – švietimo, paslaugas. Ieškovė priešingai neįrodė, todėl jos veiklos sritis nesudaro pagrindo kitaip vertinti priteistos kompensacijos proporcingumo klausimo.

46.       Apibendrinant nurodytą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas atsakovui iš ieškovės priteistinos kompensacijos už priverstinę pravaikštą dydį, atsižvelgė į reikšmingas vertintinas aplinkybes, nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos, tinkamai taikė teisės normas ir pagrįstai konstatavo, jog nurodyta priteista kompensacijos suma atitinka protingumo, teisingumo, sąžiningumo bei proporcingumo principus, yra adekvati darbuotojo dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtiems praradimams kompensuoti ir atitinka tokios kompensacijos tikslus bei paskirtį. Ieškovės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neįrodyti ir nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamos teismo sprendimo dalies.

Dėl atsakovo nušalinimo nuo darbo (ne)teisėtumo ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas

47.       Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad po ginčo įvykio 2022 m. gegužės 25 d. pamokoje, atsakovas su mokiniais klasėje nebedirbo. Byloje kilo ginčas dėl to, kokiu pagrindu atsakovas nebedirbo ir su tuo susijusių pasekmių: keliami klausimai, ar atsakovas nuo 2022 m. gegužės 26 d. buvo išėjęs atostogų, jei taip – kokių (apmokamų ar ne), jei ne – kokiu pagrindu jis nevykdė darbinių pareigų ir kokios dėl to kilo pasekmės.

48.       Tokio pobūdžio klausimams atsakyti būtina įvertinti bylos medžiaga patvirtinamas reikšmingas nustatytas faktines aplinkybes, vykusias po ginčo įvykio 2022 m. gegužės 25 d. pamokoje:

–       2022 m. gegužės 25 d. el. laišku ieškovės tarptautinių programų vadovė M. I. B. nurodė atsakovui pateikti prašymą dėl atostogų likusiai savaitės daliai ir laukti susitikimo (e. t. 1, b. l. 25-26, 157-158). Atsakydamas atsakovas nurodė, kad padavė savo ,,prašymą dviejų dienų atostogoms“ (e. t. 1, b. l. 28-29, 160-161);

–       2022 m. gegužės 26 d. el. laišku atsakovas nurodė, kad jam buvo liepta išeiti nemokamų atostogų ir jis sutiko, nes buvo pasimetęs ir sukrėstas įvykio. Laiške atsakovas nurodė, kad nori tęsti apmokamas atostogas iki susitikimo su mokyklos administracija (e. t. 1, b. l. 31-32, 163-164). Taip pat atsakovas el. laišku M. I. B. nurodė, kas sutinka likti namuose tik su sąlyga, kad jam bus sumokėta už atostogų laiką (e. t. 1, b. l. 34-35, 166-167). Laiškuose atsakovas pabrėžė, kad situacija ir kaltinimai jį įžeidė ir, jo vertinimu, yra visiškai nepagrįsti;

–       2022 m. gegužės 26 d. el. laišku atsakovui M. I. B. nurodė, kad susitikimas vyks 2022 m. birželio 1 d.; taip pat tai, jog kitą savaitę bus paprašyta kitų mokytojų pavaduoti atsakovo pamokas (e. t. 1, b. l. 166-167);

–       2022 m. birželio 1 d. vyko šalių susitikimas, kuriame tartasi dėl darbo sutarties nutraukimo bendru šalių sutarimu;

–       2022 m. birželio 2 d. atsakovo atstovė el. laišku pateikė pastabas ir papildytą susitarimą dėl darbo sutarties su atsakovu nutraukimo (e. t. 1, b. l. 38; 173);

–       2022 m. birželio 6 d. el. laišku atsakovo atstovė ragino ieškovę pateikti atsakymą dėl atsakovo darbo sutarties nutraukimo sąlygų (e. t. 1, b. l. 39; 174);

–       2022 m. birželio 7 d. el. laišku atsakovo atstovė nurodė primenanti ieškovei, kad 2022 m. birželio 1 d. susitikimo metu žodžiu sutarta, kad atsakovas iki pasiūlytos darbo sutarties nutraukimo dienos nevyks į licėjų ir nevykdys jokių pareigų, paliekant jam darbo užmokestį. Laiške nurodoma, kad vis dar nesulaukiama reakcijos į 2022 m. birželio 2 d. pateiktą atsakovo darbo sutarties nutraukimo susitarimą, kad ieškovės nuomonė ir ketinimai nėra žinomi, todėl prašoma laikytis susitarimo ir atsakovo neatvykimo į darbą laikotarpiu nefiksuoti jam pravaikštų; nurodoma, jog laukiama ieškovės sprendimo dėl darbo sutarties nutraukimo (e. t. 1, b. l. 40; 175);

–       El. laišku ieškovė pateikė savo poziciją dėl atsakovo pastabų ir pasiūlymų susitarimui dėl darbo sutarties nutraukimo, kuriame nurodė, kad sutinka pasirašyti susitarimą tik savo nurodomomis sąlygomis, o jeigu atsakovui tai yra nepriimtina, ieškovė pradės situacijos tyrimo procesą, perduos atvejį atitinkamoms institucijoms, kad išanalizuotų netinkamą mokytojo elgesį su mokiniai ir numatytų pasekmes (e. t. 1, b. l. 41; 174-176); 

–       2022 m. birželio 9 d. el. laišku ieškovė informavo atsakovą, kad prašomos darbo sutarties nutraukimo sąlygos nepriimtinos; kad dėl situacijos objektyvumo įvertinimo surinkta informacija apie atsakovo elgesį perduota Vaikų teisių apsaugos tarnybai, taip pat laukiama vidinės komisijos tyrimo sprendimų dėl atliktų mokytojo funkcijų teisingumo (e. t. 1, b. l. 42; 177);

–       2022 m. birželio 9 d. el. laišku atsakovo atstovė prašė pateikti sprendimą dėl nušalinimo, nurodydama, kad darbuotojas privalo būti su juo supažindintas (e. t. 1, b. l. 48; 179);

–       2022 m. birželio 10 d. el. laišku ieškovė atsakovo atstovei nusiuntė prisegtą direktoriaus įsakymą (e. t. 1, b. l. 48; 179);

–       2022 m. birželio 13 d. el. laišku atsakovas pateikė ieškovei pasiaiškinimą dėl įvykio (e. t. 1, b. l. 67-72);

–       2022 m. birželio 17 d. UAB ,,Erudito“ licėjaus direktoriaus įsakymu Nr. 2022-06-17_1 atsakovas atleistas iš darbo (e. t. 1, b. l. 180).

49.       Vertindamas nurodytas faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pripažino tikėtinu, kad įsakymas dėl nušalinimo iki 2022 m. birželio 10 d. ieškovės nebuvo priimtas, o sudarytas vėliau, tik atsakovui nesutikus su ieškovės siūlomomis darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu sąlygomis. Teismas konstatavo, kad įsakymas dėl nušalinimo nuo darbo priimtas pažeidžiant įstatymo nuostatas, todėl pripažino licėjaus direktoriaus 2022 m. gegužės 25 d. įsakymą Nr. EĮ2022-05-25_1 „Dėl mokytojo J. R. nušalinimo nuo darbo“ neteisėtu. Teismas taip pat nurodė, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų teiginį dėl atsakovo buvimo nemokamose atostogose 2022 m. gegužės 26-27 d., todėl atmetė kaip nepagrįstą ieškovės prašymą pripažinti teisėtu ir pagrįstu atsakovo buvimą nemokamose atostogose šiuo laikotarpiu ir priteisė atsakovui iš ieškovės 314,54 Eur kompensaciją už nepanaudotas atostogas.

50.       Ieškovė, nesutikdama su nurodytomis teismo išvadomis, apeliaciniame skunde argumentuoja, kad teismas netinkamai įvertino įrodymus ir nepagrįstai konstatavo, jog įsakymas dėl nušalinimo priimtas jį surašant atgaline data, taip pat nepagrįstai sprendė, jog atsakovas nebuvo išleistas neapmokamų atostogų 2022 m. gegužės 26-27 d.

51.       Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą ir nustatytas faktines bylos aplinkybes, nenustatė pagrindo remiantis ieškovės nurodomomis aplinkybėmis ir dėstomais argumentais keisti ar naikinti skundžiamos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies.

52.       Pirma, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad atsakovas 2022 m. gegužės 26–27 d. buvo teisės aktų nustatyta tvarka išleistas nemokamų atostogų.

53.       Teismų praktikoje pripažįstama, kad pagal DK 137 straipsnio nuostatas nemokamos atostogos gali būti suteikiamos tik darbuotojo prašymu, darbdavys neturi teisės reikalauti, jog darbuotojas išeitų nemokamų atostogų (Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1071-524/2021; Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2648-967/2019; 2022 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1141-852/2022; kt.). Nemokamos atostogos yra tikslinės atostogos, t. y. suteikiamos tam tikram tikslui (DK 131 straipsnio 1 dalis 6 punktas). Nemokamų atostogų suteikimo tikslas (priežastis) turi būti susijęs su darbuotojo interesais. Darbo kodeksas neapibrėžia baigtinio sąrašo priežasčių, dėl kurių darbuotojui gali būti suteiktos nemokamos atostogos (DK 137 straipsnio 2 dalis). Priežasčių svarbumas šiuo atveju nėra itin reikšmingas – svarbu, kad priežastys būtų tikros ir patikrinamos. Priežastys turi būti tokios, kad įtikinamai pagrįstų darbuotojo norą ir iniciatyvą naudotis tokiomis atostogomis. Darbo kodeksas nenustato, kaip darbuotojas turi pateikti prašymą dėl nemokamų atostogų. Toks prašymas gali būti pateikiamas žodžiu ir raštu, gali būti išankstinis ir daugkartinis. Tačiau visais atvejais, kilus ginčui, darbdaviui tenka pareiga įrodyti, kad prašymas buvo tikras ir kad nemokamų atostogų iniciatorius buvo darbuotojas (Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1141-852/2022). Taigi, kilus ginčui dėl darbuotojo valios gauti nemokamas atostogas, būtent darbdaviui tenka pareiga įrodyti tokios darbuotojo valios buvimą (Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2648-967/2019).

54.       Nagrinėjamu atveju ieškovė, grįsdama teiginius dėl atsakovo prašymo išleisti jį nemokamų atostogų 2022 m. gegužės 26-27 d., remiasi ieškovės atstovės ir atsakovo vykusiu el. susirašinėjimu. Iš 2022 m. gegužės 25 d. ieškovės atstovės el. laiško matyti, kad darbdavės atstovė nurodė atsakovui prašyti atostogų, į laišką atsakydamas atsakovas nurodė, jog atostogų paprašė. Šiame laiške atsakovas neįvardino, kokių atostogų – nemokamų ar kt. – ketina prašyti / prašo. Tuo tarpu 2022 m. gegužės 26 d. ir vėlesniuose el. laiškuose atsakovas tiesiogiai nurodė nesutinkantis išeiti nemokamų atostogų. Atsižvelgiant į susirašinėjimo turinį, pripažintini nepagrįstais ieškovės apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovas sutiko išeiti neapmokamų atostogų 2022 m. gegužės 26-27 d. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nustatyti buvus esminę prielaidą nemokamoms atostogoms suteikti – darbuotojo prašymą tokioms atostogoms. Be to, kaip pagrįstai nurodė teismas, atsižvelgiant į pirmiau aptartas teismų praktikoje išryškintas nemokamų atostogų suteikimo sąlygas, pats ieškovės atstovės nurodymas atsakovui prašyti atostogų pripažintinas neatitinkančiu teisės aktų reikalavimų ir neteisėtu. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas 2022 m. gegužės 26-27 d. buvo išleistas nemokamų ar kitokių atostogų – nėra darbdavės įsakymo dėl tokių atostogų suteikimo ginčo laikotarpiu, tai neatsispindi ieškovės žiniaraščiuose (e. t. 1, b. l. 82, 83, 131, 132; t. 2, b. l. 82, 83).  

55.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad byloje esantis darbdavės atstovės ir atsakovo susirašinėjimas el. laiškais neįrodo darbuotojo (atsakovo) valios gauti nemokamas atostogas, taip pat, nesant duomenų apie priimtą darbdavės įsakymą dėl atostogų atsakovui suteikimą, nėra pagrindo pripažinti įrodytais ieškovės teiginius dėl nemokamų atostogų atsakovui suteikimo 2022 m. gegužės 26-27 d. (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

56.       Antra, bylos medžiaga sudaro pagrindą abejoti darbdavės įsakymo dėl darbuotojo nušalinimo surašymo laiku ir, atsižvelgiant į tai, jog darbuotojas nebuvo tinkamai informuotas apie šį įsakymą, teismas pagrįstai ir teisėtai pripažino šį įsakymą priimtu pažeidžiant įstatymo nuostatas, todėl neteisėtu.

57.       Ieškovė nurodo, kad įsakymas dėl atsakovo nušalinimo nuo darbo buvo priimtas 2022 m. gegužės 25 d., tačiau iš bylos medžiagos matyti, jog darbuotojui šis įsakymas pateiktas el. paštu tik 2022 m. birželio 10 d., kai to pareikalavo darbuotojo atstovė (e. t. 1, b. l. 48; 179). Duomenų, kad darbuotojas su įsakymu būtų supažindintas anksčiau, byloje nėra, nors bylos medžiagoje esantis susirašinėjimas el. laiškais patvirtina, jog darbdavės atstovė ir atsakovas (atsakovo atstovė) bendravo. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, atmestinas kaip neįrodytas ieškovės apeliaciniame skunde nurodytas argumentas, kad įsakymo ji negalėjo pateikti atsakovui susipažinti, nes atsakovo nebebuvo darbe ir fiziškai negalėjo būti supažindintas pasirašytinai. Bylos medžiaga patvirtina, kad šalys susirašinėjo atsakovo darbo licėjuje klausimais, tačiau nė viename iš el. laiškų nebuvo informuota apie nušalinimą nuo darbo iki tol, kol paprašyta atsiųsti įsakymą. Be to, byloje nėra duomenų apie galimą kitokį informavimą, pavyzdžiui, telefono skambučių išklotinių ar pan. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, ginčo įsakymas dėl darbuotojo nušalinimo yra ydingas savo turiniu ir apriboja darbuotojo teises, nes minėtame įsakyme dėl nušalinimo nenurodytas nušalinimo nuo darbo teisinis pagrindas, detalizacija dėl kokių aplinkybių darbuotojas yra nušalinamas nuo darbo, nušalinimo trukmė ir koks apmokėjimas bus taikomas už nušalinimo laikotarpį. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad darbdavė, būdama juridiniu asmeniu, kuriam keliami didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, turi veikti itin atsakingai ir tinkamai, todėl darbdavės netinkamas veikimas nagrinėjamoje situacijoje negali būti pateisinamas, o ieškovė turi prisiimti iš savo netinkamo veikimo kylančias pasekmes.

58.       Trečia, darbo teisinių santykių šalys, net ir esant galimai darbo pareigų pažeidimo situacijai, yra saistomos bendrųjų teisės principų. DK 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas darbdaviai ir darbuotojai privalo veikti sąžiningai, bendradarbiauti, nepiktnaudžiauti teise. Savo teises ir pareigas kiekviena šalis privalo įgyvendinti taip, kad kita šalis galėtų apginti savo teises, patirdama mažiausiai laiko ir kitų sąnaudų (3 dalis). Kiekviena iš šalių privalo vengti interesų konflikto ir siekti bendros darbdavio ir darbuotojo ar visų darbuotojų gerovės, darbo santykių darnaus vystymosi ir kitos darbo sutarties šalies teisėtų interesų gynimo (5 dalis). Pareiga tinkamai įforminti įmonės dokumentus, įskaitant susijusius su darbo santykiais, tenka darbdaviui. Darbdaviui, neįvykdžiusiam pareigos tinkamai įforminti darbo sutartį, jos pakeitimus, darbo teisiniuose santykiuose priimamus sprendimus, tenka tokios pareigos neįvykdymo padarinių rizika.

59.       Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos ir ieškovės paaiškinimų matyti, kad ieškovės, kaip darbdavės, pozicija dėl atsakovo nebuvimo darbe 2022 m. gegužės 26-27 d. pagrindo yra nenuosekli ir prieštaringa. Viena vertus, ieškovė nurodo, kad atsakovas šiuo laikotarpiu buvo jo prašymu išleistas nemokamų atostogų, nors byloje nėra darbuotojo prašymo dėl būtent tokių atostogų ir darbdavės įsakymo į tokias išleisti. Kita vertus, ieškovė argumentuoja, kad atsakovas 2022 m. gegužės 25 d. direktoriaus įsakymu buvo nušalintas nuo darbo, nors įsakymas nebuvo pateiktas darbuotojui susipažinti iki 2022 m. birželio 10 d. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, nėra paaiškinta ir nesuprantama, kodėl ieškovė, jos teigimu, 2022 m. gegužės 25 d. surašiusi įsakymą dėl darbuotojo nušalinimo, jo nesiuntė darbuotojui susipažinti, o tos pačios dienos el. laišku nurodė pateikti prašymą dėl atostogų. Tokio ieškovės nenuoseklumo ir sukurto neapibrėžtumo darbo teisiniuose santykiuose neigiamos pasekmės tenka ieškovei, kaip darbdavei, neužtikrinusiai teisės aktus atitinkančio darbo teisinių santykių įforminimo.

60.       Apibendrinant nurodytą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, atmetęs ieškovės prašymą pripažinti licėjaus direktoriaus 2022 m. gegužės 25 d. įsakymą dėl atsakovo nušalinimo nuo darbo teisėtu, ir nustatęs nesant pagrindo laikyti, jog atsakovas 2022 m. gegužės 26-27 d. buvo nemokamose atostogose, atsižvelgė į reikšmingas vertintinas aplinkybes, nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos, tinkamai taikė proceso teisės normas. Ieškovės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kuriais ginčijamos šios teismo išvados, neįrodyti ir nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamos teismo sprendimo dalies.

61.       Atmetus ieškovės prašymą pripažinti teisėtu ir pagrįstu atsakovo buvimą nemokamose atostogose laikotarpiu 2022 m. gegužės 26-27 d., teismas pagrįstai priteisė atsakovui iš ieškovės kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Pagrindo keisti ar naikinti šią teismo sprendimo dalį nenustatyta.

Dėl kelionės išlaidų kompensacijos

62.       Byloje kilo ginčas dėl 2021 m. gruodžio 17 d. šalių pasirašytos darbo sutarties 3.4 punkto turinio. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šia nuostata ieškovė įsipareigojo kompensuoti atsakovo skrydžių namo ir atgal išlaidas, ne daugiau nei 500 Eur per metus. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas pateikė savo ir jo šeimos narių lėktuvų bilietus iš Belgrado (Serbija) į Vilnių (kur atsakovas su šeima laikinai persikraustė dėl atsakovo darbo pas ieškovę), kad nėra įrodymų, jog prieš tai ieškovė būtų kompensavusi atsakovo patirtas kitos kelionės išlaidas, teismas priteisė atsakovui 500 Eur šioms išlaidoms kompensuoti. Ieškovė, ginčydama šią teismo sprendimo dalį, nurodo, kad darbo sutarties sąlygos galioja tik šios sutarties šalims, o susitarimo dėl skrydžių išlaidų kompensacijos atsakovo šeimos nariams nebuvo, tokia sąlyga nenustatyta, todėl atsakovui negalėjo būti priteista kompensacija už jo šeimos narių kelionės išlaidas.

63.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose. CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas subjektyvaus sutarties aiškinimo metodo prioritetas: aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Tačiau sutarties šalių subjektyviais ketinimais nustatant sutarties turinį galima vadovautis tik jeigu abi šalys sutaria dėl sutarties teksto prasmės. Šalių tikrųjų ketinimų nustatymas yra praktiškai neįmanomas, kai tarp šalių yra ginčas dėl tikrosios sutarties teksto prasmės ir kai šalys skirtingai interpretuoja sutarties tekstą, tokiais atvejais taikytinas objektyvusis sutarties aiškinimo metodas – jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys, t. y. taikoma sisteminė-lingvistinė sutarties teksto analizė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-365-403/2019 27, 28 punktus). Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, aiškinant darbo sutartį, taip pat atsižvelgtina į sutarčių aiškinimo taisykles, išdėstytas CK 6.193–6.195 straipsniuose ir suformuluotas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, įvertinant darbo sutarties specifiką ir tikslus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-122-248/2019 31 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2022 m. gegužės 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-142-684/2022).

64.       Nagrinėjamu atveju 2021 m. gruodžio 17 d. darbo sutarties 3.4 punkte šalys įtvirtino, kad: ,,darbdavys įsipareigoja kompensuoti skrydžių namo ir atgal išlaidas, bet ne daugiau nei 500 Eur per metus“ (,,The Employee will be reimbursed up to EUR 500 for return flights back home per year“) (e. t. 1, b. l. 18). Iš lingvistinės šio sutarties punkto formuluotės nėra aišku, ar darbuotojui kompensuojamos tik paties darbuotojo, ar ir jo šeimos narių kelionės išlaidos. Sutartyje kompensuojama kelionės išlaidų suma apibrėžiama neakcentuojant jas patyrusių asmenų, o apibrėžiant maksimalų kompensuotiną išlaidų sumą (500 Eur per metus). Iš šalių susirašinėjimo prieš sudarant darbo sutartį matyti, kad su darbdave buvo derinamos detalės, susijusios su darbuotojo šeimos narių poreikiais. Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovas, užsienio valstybės pilietis, atvyko į Lietuvą dirbti ir laikinai gyventi su visa šeima ieškovės, kaip darbdavės, interesu, t. y. dirbti licėjuje. Taigi, atsakovo šeimos narių atvykimo į Lietuvą priežastis taip pat buvo būtent atsakovo įsidarbinimas licėjuje. Priešingai byloje neįrodyta. Įvertinus nurodytas aplinkybes, pripažintina, kad, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, darbuotojas turėjo teisėtą lūkestį aptariamą darbo sutarties sąlygą suvokti kaip tokią, kuri apibrėžia kompensuotiną kelionės išlaidų sumą per metus, nepriklausomai nuo to, ar tokias išlaidas patiria pats darbuotojas, ar jo šeimos nariai. Dėl to, vadovaujantis pirmiau aptartomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, pripažintina, kad darbo sutarties 3.4 punkto neapibrėžtumas ta apimtimi, kur nėra aiškiai įvardintas kompensuotinas išlaidas patiriančių asmenų ratas, aiškintinas darbuotojo naudai, konstatuojant, jog objektyviam protingam asmeniui pagrįstai galėjo būti suvokiama, jog darbo sutarties 3.4 punkte apibrėžiama maksimali kompensuotinų išlaidų suma, nesureikšminant ir neribojant, ar tas išlaidas patiria tiesiogiai darbuotojas ar dėl jo darbo santykių kartu atvykę jo šeimos nariai. Ieškovė nepateikė duomenų, patvirtinančių kitokį darbo sutarties 3.4 punkto aiškinimą, nepagrindė, jog būtų aiškiai ir konkrečiai informavusi atsakovą dėl šia nuostata aptariamų kelionės išlaidų apimties asmenų atžvilgiu.

65.       Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė sutarčių aiškinimo taisykles, vertindamas sutarties turinį pagrįstai atsižvelgė į jos sudarymo aplinkybes, ją sudariusių šalių (darbdavė ir darbuotojas) ypatumus, šalių bendravimo iki sudarant sutartį turinį bei kitus šalis siejusius susitarimus (dėl būsto nuomos, atsakovo vaiko mokymosi), todėl nėra pagrindo abejoti teismo išvadų kelionės išlaidų kompensavimo klausimu pagrįstumu bei teisėtumu. Ieškovė, ginčydama teismo išvadas, pateikė bendro pobūdžio argumentus, itin formaliai aiškindama darbo sutarties tekstą, tačiau nepaneigdama teismo nurodytų aplinkybių, susijusių su kitais darbo sutarties šalis siejusiais tarpusavio susitarimais ir iš to kylančiais pagrįstais darbuotojo lūkesčiais dėl darbo sutarties turinio. Atsižvelgiant į tai, apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nėra pakankamos paneigti skundžiamą teismo sprendimo dalį kelionės išlaidų kompensavimo klausimu. Dėl to apeliacinis skundas dėl šios teismo sprendimo dalies atmestinas kaip neįrodytas.

Dėl procesinės bylos baigties

66.       Atsižvelgiant į aptartą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje pateiktus rašytinius įrodymus ir šalių paaiškinimus, nepažeidė proceso teisės normų ir tinkamai taikė materialiosios teisės nuostatas, priimdamas teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

67.       Pasisakius dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje išaiškinta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands, judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliaciniame procese

68.       Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

69.       Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas atmetamas, ieškovės (apeliantės) apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos, o atsakovui iš apeliantės priteistinas išlaidų advokato pagalbai atlyginimas (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 98 straipsnis).

70.       Atsakovas prašė atlyginti 889,96 Eur išlaidų teisinei pagalbai; iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos pateikė tokias išlaidas patvirtinančius dokumentus (DOK-11089). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio. Nustatant priteistino užmokesčio dydį, atsižvelgtina į konkrečios bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialiųjų žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, turto (pinigų sumų) dydį (priteistiną ar ginčijamą), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą ir kitas svarbias aplinkybes. Teismas, įvertinęs pirmiau aptartas aplinkybes, konstatuoja, kad atsakovo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos atitinka nurodytose Rekomendacijose nustatytus dydžius, teisingumo, protingumo bei proporcingumo reikalavimus. Dėl to šių išlaidų atlyginimas priteistinas atsakovui iš ieškovės (apeliantės).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

        ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Erudito“ licėjaus apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 22 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-25190-996/2022 palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui J. R. R. (duomenys neskelbti) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Erudito“ licėjaus (j. a. k. 304228673) 889,96 Eur (aštuonis šimtus aštuoniasdešimt devynis eurus 96 ct) bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjos                                                                          Asta Jakutytė-Sungailienė

                                                                         Rūta Latvelė

                                                                         Ieva Navickaitė-Sakalauskienė