Baudžiamoji byla Nr. 2K-321/2009
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.14.3.1.;
1.1.3.2.;
2.1.4.7.;
2.1.15.3.1. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. liepos 14 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Josifo Tomaševičiaus, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Jono Prapiesčio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. P. gynėjos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 26 d. nuosprendžio, kuriuo Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2008 m. spalio 31 d. nuosprendis dėl nuteistojo S. P. pakeistas. Nuteistojo S. P. nusikalstama veika perkvalifikuota iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 180 straipsnio 2 dalies į 180 straipsnio 1 dalį ir jis nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 92 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams apribojant S. P. elgesį devyniems mėnesiams ir įpareigojant jį būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokymusi, tęsti mokslą bei uždrausti be bausmės vykdymo atidėjimą prižiūrinčios institucijos žinios keisti gyvenamąją vietą. Iš S. P. ir T. B. nukentėjusiajam P. A. solidariai priteista 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, o jiems neturint pakankamai lėšų neturtinei žalai atlyginti, nutarta priteistą sumą išieškoti iš civilinių atsakovų A. P., P. Š., G. B. ir N. M.. Nustatyta, kad S. P. ir T. B. plėšimo būdu pagrobė svetimą turtą – nukentėjusiojo P. A. teisėtai valdytą 280 Lt vertės mobilųjį telefoną „Nokia 6680“.
Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2008 m. spalio 31 d. nuosprendžiu S. P. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal BK 180 straipsnio 2 dalį vieneriems metams trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 92 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams apribojant S. P. elgesį devyniems mėnesiams ir įpareigojant jį būti namuose nuo 6.00 val. iki 22.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokymusi, tęsti mokslą bei uždrausti be bausmės vykdymo atidėjimą prižiūrinčios institucijos žinios keisti gyvenamąją vietą. Iš S. P. ir T. B. nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei Ž. A. solidariai priteista 100 Lt turtinei bei 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, o jiems neturint pakankamai lėšų žalai atlyginti, nuspręsta priteistą sumą išieškoti iš civilinių atsakovų A. P., P. Š., G. B. ir N. M. Kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl S. P. palikta nepakeista.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat nuteistas ir T. B., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą,
n u s t a t ė :
S. P. nuteistas už tai, kad 2007 m. lapkričio 7 d., apie 18.00 val., turėdamas tikslą užvaldyti svetimą turtą, veikdamas bendrininkų grupe su T. B., Vilniuje, Antakalnio gatvėje prie namo Nr. 1, T. B. grasinant nukentėjusiajam P. A. peiliu bei reikalaujant atiduoti mobilųjį telefoną, pribėgo prie nukentėjusiojo ir ranka bei koja sudavė du smūgius jam į galvą. Nukentėjusiajam P. A. pargriuvus ant žemės, S. P. toliau jį spardė ir taip nežymiai sutrikdė jo sveikatą bei pagrobė jo teisėtai valdytą 280 Lt vertės mobilųjį telefoną „Nokia 6680“.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo S. P. gynėjos skundą, nuosprendyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas S. P. įvykdytą nusikalstamą veiką nepagrįstai kvalifikavo pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, nes nuteistasis viso bylos proceso metu nuosekliai tvirtino plėšimo metu T. B. rankoje peilio nematęs, to nepaneigia byloje esantys įrodymai, o kito nuteistojo T. B. subjektyvi nuomonė, jog S. P. galėjo matyti jį plėšimo metu panaudojant peilį, „negali būti pakankamas pagrindas teigti, jog S. P. tai ir matė“. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apeliantės argumentu, kad iš P. A. pagrobtas mobilusis telefonas priklausė ne Ž. A., nuosprendyje konstatavo, jog nukentėjusysis iš jo pagrobtą mobilųjį telefoną valdė teisėtai, todėl nuteistiesiems S. P. ir T. B. jis buvo svetimas turtas. Kartu apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš nuteistųjų Ž. A. solidariai priteisė 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti – ji turėjo būti priteista jos sūnui – nukentėjusiajam P. A.. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas įpareigoti S. P. būti namuose nuo 6.00 val. iki 22.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokymusi, nėra logiškas ir tikslingas. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio motyvuojamosios dalies taip pat matyti, kad teismas S. P. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, jog jis iki teismo nuosprendžio priėmimo savo noru atlygino civilinei ieškovei Ž. A. didžiąją dalį padarytos turtinės žalos. Todėl apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeitė: nuteistojo S. P. nusikalstamą veiką perkvalifikavo iš BK 180 straipsnio 2 dalies į 180 straipsnio 1 dalį, paskirdamas jam vienerių metų laisvės atėmimo bausmę; atidėdamas jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, įpareigojo jį būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokymusi; iš S. P. ir T. B. nukentėjusiajam P. A. solidariai priteisė 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, o jiems neturint pakankamai lėšų neturtinei žalai atlyginti, nutarė priteistą sumą išieškoti iš civilinių atsakovų A. P., P. Š., G. B., N. M.; nustatė, kad S. P. ir T. B. pagrobė nukentėjusiojo P. A. teisėtai valdytą 280 Lt vertės mobilųjį telefoną „Nokia 6680“.
Kasaciniu skundu nuteistojo S. P. gynėja prašo apeliacinės instancijos teismo nuosprendį pakeisti jos ginamojo nusikalstamą veiką perkvalifikuojant iš BK 180 straipsnio 1 dalies į 294 straipsnio 2 dalį ir panaikinant nuosprendžio dalį, kuria iš S. P. bei T. B. nukentėjusiajam P. A. solidariai priteista 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Civilinės ieškovės Ž. A. pareikštą civilinį ieškinį atmesti, o nukentėjusiajam P. A. išaiškinti teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.
Nuteistojo S. P. gynėja nurodo, kad jos ginamasis neturėjo tyčios, panaudojęs fizinį smurtą, pagrobti svetimą turtą, todėl jo padaryta nusikalstama veika neteisingai kvalifikuota pagal BK 180 straipsnio 1 dalį. Pasak kasatorės, apeliacinės instancijos teismas išvadas dėl jos ginamojo įvykdytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį grindžia jos ginamojo pirmos apklausos metu duotais parodymais, kad jis žinojo T. B. ketinimus iš nukentėjusiojo atimti mobilųjį telefoną, taip pat tuo, jog šios apklausos metu jos ginamasis nenurodė, kad T. B. jam būtų sakęs, jog iš nukentėjusiojo nori atsiimti telefoną ar kad telefonas iš jo (T. B.) buvo pagrobtas. Kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas, be jokio teisinio pagrindo suabsoliutinęs jos nepilnamečio ginamojo pirmos apklausos metu duotų parodymų įrodomąją reikšmę (apeliacinės instancijos teismo nuomone, jau pirmosios apklausos metu nepilnametis, neatsižvelgiant į jo socialinę brandą, turėjo suvokti ir nupasakoti visas bylai reikšmingas aplinkybes), nepagrįstai konstatavo, kad jo parodymai vėlesnių apklausų metu buvo nemotyvuotai pakeisti, nors „nei pirmosios, nei papildomos jo apklausos ikiteisminio tyrimo metu ir netgi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nepilnametis nebuvo apklaustas“. Vadinasi, pasak kasatorės, nebuvo nustatyta, kokio tikslo neteisėtais veiksmais jos ginamasis siekė, kokius padarinius jis numatė, t. y. nebuvo nustatytas ir atskleistas jo tyčios turinys, turintis esminę teisinę reikšmę sprendžiant jos nepilnamečio ginamojo veikos kvalifikavimo pagal baudžiamąjį įstatymą klausimą. Kasatorės teigimu, viso bylos proceso metu nuoseklūs abiejų nepilnamečių nuteistųjų paaiškinimai apie S. P. suklaidinimą dėl ketinimų atsiimti (atimti) kitam nuteistajam T. B. neva priklausiusį telefoną, T. B. atsiprašymas paskutinio žodžio metu ir pasakymas, jog, norėdamas, kad S. P. dalyvautų jo sumanytoje nusikalstamoje veikoje, šį apgavo, sąmoningai suklaidindamas ir pasakydamas, kad eina atsiimti jam priklausančio mobiliojo telefono, nes nukentėjusysis P. A. neva jį (T. B.) anksčiau buvo primušęs ir atėmęs jo telefoną, įvykių eiga objektyviai atskleidžia jos ginamojo tyčios turinį. Nuteistojo S. P. gynėjos tvirtinimu, jos ginamojo tyčia buvo nukreipta ne į svetimo turto pagrobimą, bet į savavališką, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, kito asmens tariamos teisės įgyvendinimą, todėl jo nusikalstama veika turi būti kvalifikuojama kaip savavaldžiavimas (BK 294 straipsnis).
Be to, kasatorė tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai išsprendė ir nukentėjusiosios Ž. A. pareikšto civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo klausimą. Kasatorė teigia, kad pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 110, 112, 115 straipsnių nuostatas baudžiamojoje byloje gali būti visiškai ar iš dalies patenkintas tik toks civilinis ieškinys, kuris yra pareikštas tokio reikalavimo teisę turinčio asmens (t. y. asmens prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi pripažinto civiliniu ieškovu) ir kurio dydį bei pagrindą įrodo byloje esančių įrodymų visuma. Tuo tarpu šioje byloje, pasak kasatorės, yra nukentėjusiosios Ž. A., pripažintos nukentėjusiąja, civiline ieškove ir nepilnamečio nukentėjusiojo P. A. atstove pagal įstatymą, vardu pareikštas civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo, o paties nepilnamečio nukentėjusiojo P. A. ar bent jau jo vardu pareikšto civilinio ieškinio dėl turtinės ir (ar) neturtinės žalos atlyginimo nėra. Todėl, kasatorės nuomone, teismas nepilnamečiui nukentėjusiajam P. A. negalėjo priteisti neturtinės žalos atlyginimo.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras Darius Stankevičius atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo S. P. gynėjos kasacinį skundą atmesti.
Prokuroras, nesutikdamas su kasatorės argumentais dėl jos ginamojo nusikalstamos veikos kvalifikavimo kaip pagal BK 294 straipsnį, atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad S. P. ir T. B. neturėjo nei tikros, nei tariamos teisės į nukentėjusiojo P. A. teisėtai valdytą mobilųjį telefoną.
Prokuroro teigimu, teismai pagrįstai atmetė po 2007 m. lapkričio 8 d. apklausos duotus S. P. parodymus, kad T. B. jį apgavo, sakydamas, jog iš savo buvusio klasės draugo atsiims iš jo pagrobtą telefoną, ir tvirtino, kad T. B. peilio iki įvykio nerodė bei nesakė, kad juo grasins, nes įtariamasis, kaltinamasis turi procesinę teisę bet kuriuo metu keisti savo poziciją ir duoti jam naudingus parodymus. Pasak prokuroro, iš byloje esančių įrodymų visumos akivaizdu, kad iš esmės tikrąsias įvykio aplinkybes nuteistieji nurodė duodami parodymus kitą dieną po įvykio, t. y. jų pirmos apklausos, atliktos 2007 m. lapkričio 8 d., metu. Šios apklausos metu nuteistasis S. P. parodė, kad T. B. jam sakė, jog jis apgaus savo buvusį klasės draugą, telefono nepirks, o tiesiog atims, ir rodė peilį, kurį turėjo tam, jeigu šis ateitų ne vienas. Kartu prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad S. P. 2007 m. lapkričio 8 d. apklausoje dalyvavo jo atstovė pagal įstatymą ir gynėjas, kurie pastabų dėl apklausos ir (ar) protokolo nepareiškė, nuteistasis, perskaitęs apklausos protokolą, parašu patvirtino, jog jo parodymai surašyti teisingai.
Prokuroras atsiliepime taip pat nurodo, kad šioje byloje žala buvo padaryta P. A. ir jis pripažintas nukentėjusiuoju, o jo motina Ž. A. – savo sūnaus P. A. atstovė pagal įstatymą, taip pat nukentėjusiąja, nors fizinė ir neturtinė žala buvo padaryta ne jai, o jos sūnui. Pasak prokuroro, tai, kad civilinį ieškinį, nesukonkretindama, kam turi būti atlyginta neturtinė žala, pareiškė nukentėjusiojo motina, nėra BPK normų pažeidimas, nes ji, atlikdama bet kokius procesinius veiksmus, veikė savo atstovaujamojo, t. y. sūnaus, interesais. Prokuroras teigia, kad atstovo pagal įstatymą dalyvavimo baudžiamajame procese paskirtis – padėti atstovaujamam asmeniui teisėtais būdais ir priemonėmis ginti jo interesus, o ieškinys dėl žalos atlyginimo tenkinamas atstovaujamo nepilnamečio naudai. Be to, prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teisme Ž. A. nurodė, jog civiliniu ieškiniu ji prašė atlyginti sūnaus patirtą neturtinę žalą ir jam priteisti civiliniame ieškinyje nurodytą pinigų sumą. Prokuroro tvirtinimu, nukentėjusiojo motina, pareikšdama sūnaus vardu civilinį ieškinį, gynė savo nepilnamečio ir neturinčio civilinio procesinio veiksnumo sūnaus teises bei įstatymo saugomus interesus.
Nuteistojo S. P. gynėjos kasacinis skundas atmestinas.
Dėl nuteistojo S. P. nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį
Kasatorė teigia, kad jos ginamasis neturėjo tyčios, panaudojęs fizinį smurtą, pagrobti svetimą turtą, todėl jo padaryta nusikalstama veika neteisingai kvalifikuota pagal BK 180 straipsnio 1 dalį. Kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas, be jokio teisinio pagrindo suabsoliutinęs jos nepilnamečio ginamojo pirmos apklausos metu duotų parodymų įrodomąją reikšmę, nepagrįstai konstatavo, kad jo parodymai vėlesnių apklausų metu buvo nemotyvuotai pakeisti, nors „nei pirmosios, nei papildomos jo apklausos ikiteisminio tyrimo metu ir netgi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nepilnametis nebuvo apklaustas“. Vadinasi, pasak kasatorės, nebuvo nustatyta, kokio tikslo neteisėtais veiksmais jos ginamasis siekė, kokius padarinius jis numatė, t. y. nebuvo nustatytas ir atskleistas jo tyčios turinys, turintis esminę teisinę reikšmę sprendžiant jos nepilnamečio ginamojo veikos kvalifikavimo pagal baudžiamąjį įstatymą klausimą. Kasatorės tvirtinimu, jos ginamojo tyčia buvo nukreipta ne į svetimo turto pagrobimą, bet į savavališką, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, kito asmens tariamos teisės įgyvendinimą, todėl jo nusikalstama veika turi būti kvalifikuojama kaip savavaldžiavimas (BK 294 straipsnis).
Pagal BK 180 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą. Plėšimas yra tyčinė nusikalstama veika, padaroma tik tiesiogine tyčia. Grobdamas svetimą turtą plėšimo būdu, kaltininkas suvokia, kad jį pagrobia palaužęs nukentėjusiojo valią ar atėmęs galimybę pasipriešinti, numato nusikalstamos veikos padarinius ir jų nori. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, nustatant nusikalstamo sumanymo turinį, negalima apsiriboti pirmine jo forma – reikia aiškintis jo dinamiką visos nusikalstamos veikos darymo metu, taip pat nepakanka nustatyti vien tik objektyviuosius veikos požymius – būtina nustatyti ir subjektyviuosius veikos požymius, t. y. kokio tikslo siekė bei kokius padarinius numatė kaltininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ 14 punktas). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad kaltės, jos formos, rūšies subjektyvių (vidinių–psichinių) nusikalstamos veikos požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan.
Pažymėtina, kad pagrįsti kasatorės teiginiai, jog apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikuodamas S. P. nusikalstamą veiką iš BK 180 straipsnio 2 dalies į 180 straipsnio 1 dalį, nenurodė jo kaltės formos, rūšies ir jo kaltės klausimo atskirai neanalizavo. Tai vertintina kaip BK 14, 15 straipsnių, 54 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatų, iš esmės įtvirtinančių ir reikalavimą procesiniuose dokumentuose konstatuoti konkrečią kaltės formą, rūšį, nesilaikymas. Tačiau iš apeliacinės instancijos teismo pateiktų S. P. veikos objektyviųjų požymių aprašymo bei vertinimo matyti, kad teismui nekilo abejonių, jog S. P. veikė tiesiogine tyčia. Apeliacinės instancijos teismas, visapusiškai išanalizavęs bei įvertinęs byloje esančių įrodymų visetą, nuosprendyje konstatavo, kad S. P., bendrininkaudamas su T. B., prieš nukentėjusįjį P. A. panaudojo fizinį smurtą, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą – jo teisėtai valdytą mobilųjį telefoną. Tai, duodamas parodymus kitą dieną – 2007 m. lapkričio 8 d. – po įvykio, patvirtino ir pats S. P., nurodydamas, kad T. B., jiems begeriant vyną, prasitarė, jog susitarė susitikti su buvusiu klasės draugu dėl mobiliojo telefono pirkimo bei paaiškino, kad telefoną ne pirks, bet atims, parodė atlenkiamą peilį, kurį turėjo tam atvejui, jei buvęs klasės draugas ateitų ne vienas, pasiūlė jam eiti kartu ir jis su šiuo pasiūlymu sutiko. Šiuos nuteistojo S. P. parodymus 2007 m. lapkričio 8 d. apklausos metu patvirtino ir nuteistasis T. B.. Pažymėtina, kad minėtoje S. P. apklausoje dalyvavo jo atstovė pagal įstatymą ir gynėjas, apklausos protokolą jie visi pasirašė ir pastabų dėl apklausos ar (ir) protokolo nė vienas pastabų neturėjo, nuteistasis S. P. apklausos protokolą perskaitė ir savo ranka nurodė, jog surašyta teisingai. Be to, nuteistojo S. P. atstovė pagal įstatymą pirmosios instancijos teisme nurodė, kad neatsimena, jog jos sūnaus parodymai nebūtų užrašomi, o tyrėja V. V., apklausta kaip liudytoja, patvirtino, jog ji 2007 m. lapkričio 8 d. apklausė S. P. ir užrašė visus jo parodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, kad „vėlesnius, t. y. ikiteisminio tyrimo metu nemotyvuotai pakeistus S. P., bei [...] juos patvirtinančius ir T. B. parodymus, neva tai S. P. buvo T. B. apgautas, kurių pastarieji laikėsi ir teisiamajame posėdyje, vertina kritiškai, kaip gynybos poziciją, siekiant sušvelninti nuteistojo S. P. atsakomybę“, motyvuotai atmetė ir pagrįstai vadovavosi jų 2007 m. lapkričio 8 d. apklausų metu duotais įrodymais. Vadinasi, S. P., panaudodamas fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį P. A., žinojo bei suprato T. B. ketinimus pagrobti svetimą turtą – mobilųjį ryšio telefoną iš nukentėjusiojo, fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį panaudojo, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, numatė tokių savo veiksmų padarinius ir jų siekė.
Taigi, kolegijos nuomone, nuteistojo S. P. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 180 straipsnio 1 dalį. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas nenurodė S. P. kaltės formos, rūšies, atskirai neatskleidė kaltės turinio šioje baudžiamojoje byloje, negali būti laikoma tokiu netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, kurie nulemtų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio pakeitimą ar panaikinimą.
Dėl kasatorės argumentų apie civilinio ieškinio priteisimą
Kasatorė teigia, kad pagal BPK 110, 112, 115 straipsnių nuostatas baudžiamojoje byloje gali būti visiškai ar iš dalies patenkintas tik toks civilinis ieškinys, kuris yra pareikštas tokio reikalavimo teisę turinčio asmens (t. y. asmens prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi pripažinto civiliniu ieškovu), ir kurio dydį bei pagrindą įrodo byloje esančių įrodymų visuma. Tuo tarpu šioje byloje, pasak kasatorės, yra nukentėjusiosios Ž. A., pripažintos nukentėjusiąja, civiline ieškove ir nepilnamečio nukentėjusiojo P. A. atstove pagal įstatymą, vardu pareikštas civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo, o paties nepilnamečio nukentėjusiojo P. A. ar bent jau jo vardu pareikšto civilinio ieškinio dėl turtinės ir (ar) neturtinės žalos atlyginimo nėra. Todėl, kasatorės nuomone, teismas nepilnamečiui nukentėjusiajam P. A. negalėjo priteisti neturtinės žalos atlyginimo.
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nurodyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (30 straipsnio 2 dalis). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Todėl asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civiliniu ieškovu pripažįstamas fizinis ar juridinis asmuo, kuris baudžiamojoje byloje reikalauja atlyginti dėl įtariamojo ar kaltinamojo nusikalstamos veikos patirtą turtinę ar neturtinę žalą. Asmuo pripažįstamas civiliniu ieškovu ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi (BPK 110 straipsnio 1 dalis).
Taigi teisę į nusikaltimu padarytos turtinės ar neturtinės žalos atlyginimą paprastai turi asmuo, tiesiogiai nukentėjęs nuo neteisėtų veiksmų. Kita vertus, jei asmuo dėl amžiaus, socialinės brandos ar psichinės sveikatos būsenos negali tinkamai suprasti baudžiamojo proceso eigos ir tinkamai pasinaudoti procesinėmis teisėmis savo interesams apginti, jis ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar teismo sprendimu savo teises įgyvendina per atstovą pagal įstatymą. Nepilnamečio, neveiksnaus asmens ar asmens dėl senatvės, negalios, ligos arba kitos priežasties, negalinčio pasinaudoti jam įstatymo suteiktomis teisėmis ginti savo interesus, pripažinto nukentėjusiuoju, atstovas pagal įstatymą privalo ginti savo atstovaujamojo asmens interesus, tarp jų ir turtinius. Vadinasi, jis gali procese dalyvauti kaip civilinis ieškovas, tačiau ieškinys dėl žalos atlyginimo visais atvejais tenkinamas atstovaujamojo naudai.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad: nusikaltimu žala padaryta nepilnamečiui P. A., kuris ikiteisminio tyrimo pareigūno 2007 m. lapkričio 7 d. nutarimu pripažintas nukentėjusiuoju; ikiteisminio tyrimo pareigūno 2007 m. lapkričio 7 d. nutarimu Ž. A., kaip nepilnamečio P. A. atstovei pagal įstatymą, leista dalyvauti procese; nepilnamečio nukentėjusiojo P. A. motina Ž. A. ikiteisminio tyrimo pareigūnės 2008 m. vasario 7 d. nutarimu buvo pripažinta civiline ieškove; pirmosios instancijos teismo 2008 m. balandžio 16 d. posėdyje Ž. A. pareiškė 20 000 Lt civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuriame prašomos priteisti neturtinės žalos dydis grindžiamas jos sūnaus – nukentėjusiojo P. A. patirtu fiziniu skausmu, dvasiniais išgyvenimais, emocine depresija, tačiau kam turi būti priteista minėta suma nenurodyta; pirmosios instancijos teismas minėtų duomenų nepatikslino ir neturtinės žalos atlyginimą priteisė Ž. A.; baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, Ž. A. nurodė, jog civiliniu ieškiniu ji prašo atlyginti sūnaus patirtą neturtinę žalą ir jam priteisti civiliniame ieškinyje nurodytą sumą. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismas, neturtinės žalos atlyginimą priteisdamas Ž. A., neteisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą, pagrįstai neturtinės žalos atlyginimą priteisė nepilnamečiui nukentėjusiajam P. A.
Taigi, kolegijos nuomone, šioje byloje BPK 109 straipsnio, 110 straipsnio 1 dalies nuostatos nepažeistos.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo S. P. gynėjos kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Josifas Tomaševičius
Rimantas Baumilas
Jonas Prapiestis