Administracinė byla Nr. I-5178-624/2013

(Proceso Nr. 3-61-3-03127-2013-2)

Procesinio sprendimo kategorija 10.2; 74

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 30 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Dirvonas, dalyvaujant pareiškėjos UAB „Arnelitos prekyba“ atstovui advokato padėjėjui Dainiui Daugirdai, atsakovo Muitinės departamento prie Finansų ministerijos atstovui Linui Ramanauskui, nedalyvaujant trečiojo suinteresuotojo asmens Kauno teritorinės muitinės atstovui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Arnelitos prekyba“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo,

                                                                     n  u  s  t  a  t  ė :

Pareiškėja UAB „Arnelitos prekyba“ skunde, kurį patikslino 2013-09-03, prašo teismo: 1) panaikinti Kauno teritorinės muitinės 2013-02-01 sprendimą Nr. 3KM32/01; 2) panaikinti Muitinės departamento prie Finansų ministerijos 2013-04-05 sprendimą Nr. 1A-114; 3) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013-07-09 sprendimą Nr. S-115 (7-105/2013); 4) atleisti pareiškėją nuo paskirtos 50 333 Lt baudos. Nurodo, kad 2013-01-23 Kauno teritorinei muitinei (toliau – ir Muitinė) pateikė prašymą atleisti nuo Muitinės patikrinimo ataskaita Nr. 3KM320002M (toliau – ir Patikrinimo ataskaita) paskirtos 50 333 Lt baudos, tačiau prašymas nebuvo tenkintas ir 2013-02-01 priėmė ginčijamą sprendimą Nr. 3KM32/01. Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir MD prie FM) 2013-04-05 sprendimu Nr. 1A-114 panaikino Muitinės 2013-02-01 sprendimą Nr. 3KM32/01 dalyje dėl neatleidimo nuo baudos pagal Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 141 str. 1 d. 3 p. ir šioje dalyje pavedė Muitinei iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą. Nesutikdama su minėtu sprendimu, 2013-05-06 pateikė skundą Mokestinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, Komisija), kuri 2013-07-09 sprendimu Nr. S-115 (7-105/2013) skundo netenkino ir patvirtino MD prie FM 2013-04-05 sprendimą Nr. 1A-114. Nesutinka su sprendimu, kuriuo neatleidžiama nuo paskirtosios baudos ir mano, kad jis yra nepagrįstas, neteisėtas ir dėl to naikintinas. Pareiškėja 2010 m. rugsėjo - lapkričio mėnesiais du kartus importavo į Europos Sąjungą prekes, įsigytas iš Malaizijos bendrovės POVVER FASTENERS INDUSTRIES SDN BHD (toliau – ir Malaizijos bendrovė). Uždeklaravusi importą į Europos Sąjungą, sumokėjo visas su importu susijusias mokestines prievoles. Malaizijos bendrovė buvo nauja pareiškėjos verslo partnerė, aktyvi prekyba su šiuo partneriu nebuvo išvystyta. Partnerio patikimumą nustatinėjo betarpiškai bendraudama su Malaizijos bendrovės atstovais parodoje, tikrindama internetinio puslapio turinį, išsiaiškindama veiklos pobūdį. Buvo nustatyta, kad tai gamintojas, tiesiogiai parduodantis savo pagamintą produkciją, o ne prekybinė bendrovė. Taip pat buvo pasirūpinta ir įsigyjamų prekių kilmę įrodančiais dokumentais. Muitinė, vykdydama 2012-11-14 pavedimą Nr. 88, atliko pareiškėjos mokestinį patikrinimą, kuris buvo inicijuotas Muitinei gavus Europos Komisijos Kovos su sukčiavimu tarnybos (toliau – ir OLAF) atlikto tyrimo rezultatus, ir 2013-01-07 surašė Patikrinimo ataskaitą. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad atitinkamų kategorijų prekės įvežtos iš Malaizijos į Europos Sąjungą, yra Kinijos kilmės, dėl to šioms prekėms turi būti taikomas antidempingo muitas. Prekių kilmė OLAF atliktame tyrime įrodinėta remiantis ne tiesioginiais individualiais prekių požymiais, o netiesiogiai, t. y. įvertinus prekių importo-eksporto srautus iš Kinijos per Malaiziją į Europos Sąjungą. Remiantis atlikto tyrimo rezultatais valstybių narių muitinėms pavesta įvertinti valstybėse narėse vykdytas Malaizijos prekių importo procedūras ir priimti sprendimus dėl antidempingo muito taikymo. Patikrinimo ataskaitoje Muitinė pripažino, kad 2010-09-07 deklaracijoje Nr. 10LTKR1000IM02E3A0, 2010-11-22 deklaracijoje Nr. 10LTKR1000IM03EAD4 deklaruotų prekių kilmė yra iš Kinijos, papildomai apskaičiavo mokestinę prievolę: 11 177 Lt importo muito, 196 807 Lt galutinio antidempingo muito, 43 677 Lt importo PVM, nuo papildomai apskaičiuotos mokestinės prievolės priskaičiavo 11 224 Lt importo PVM delspinigių ir skyrė 50 333 Lt (20% nuo papildomai priskaičiuotos sumos) baudą. Pareiškėja sumokėjo mokestinę prievolę ir kreipėsi į MD prie FM su prašymu atleisti nuo skirtos baudos ir apskaičiuotų delspinigių. MD prie FM neatleido nuo paskirtos baudos Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 141 str. 1 d. 1 ir 2 p. pagrindu. Mano, kad Komisija klaidingai taikė teisės aktus ir priėmė neteisingą sprendimą.

Komisijos reglamento Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatų (toliau – ir BMKĮN) 199 str. 1 d. apibrėžia deklaranto atsakomybę už deklaracijoje neteisingų duomenų pateikimą muitinės procedūrų taikymo pradžiai. Tačiau ši norma nereglamentuoja sankcijų taikymo už ne laiku įvykdytą mokestinę prievolę. Delspinigiai paskaičiuoti ir bauda skirta vadovaujantis MAĮ 139 str. nuostatomis. Todėl nagrinėjant atleidimo nuo baudos sąlygas bei aplinkybes neturi būti vadovaujamasi BMKĮN, nei MD prie FM generalinio direktoriaus 2004-04-13 įsakymo Nr. 1B-329 34 punktu. Iš Muitinės atlikto mokestinio patikrinimo rezultatų, užfiksuotų Patikinimo ataskaitoje, daro išvadą, kad papildomai apskaičiuota mokestinė prievolė dėl to, kad buvo pritaikytas antidempingo muitas. Antidempingo muitas taikomas atitinkamoms Kinijos kilmės prekėms, tame tarpe ir pareiškėjos importuotoms prekėms, jei jos yra Kinijos kilmės. Europos Komisijos atlikto tyrimo metu paaiškėjo, jog importuotos prekės yra Kinijos kilmės. Nustatinėjant partnerio patikimumą taip pat pareiškėjai buvo pateiktas Malaizijos tarptautinės prekybos ir industrijos ministerijos išduotas prekių kilmę patvirtinantis sertifikatas su visais reikalaujamais rekvizitais, todėl nebuvo pagrindo abejoti pateiktu dokumentu. Pažymėjo, kad už pirktas prekes mokėjo apie 30% brangiau, nei tuo metu kainavo kiniškos prekės tarptautinėje rinkoje. MD prie FM nepateikė jokių argumentų, kodėl jo nuomone pareiškėja veikė nepakankamai apdairiai ir rūpestingai, nenurodė, kodėl pateikti įrodymai partnerio patikimumui patikrinti yra nepakankami, ką dar reikėjo atlikti, kad įsitikinti importuojamų prekių kilme, suabejoti pateikti sertifikatu. Prekių importo metu pareiškėja, taikydama visas jai objektyviai įmanomas prekių kilmės ir partnerio patikimumo patikrinimo priemones, negalėjo nustatyti, kad partneris veikia nesąžiningai, t. y. pateikė Malaizijos tarptautinės prekybos ir pramonės ministerijai galimai suklastotus dokumentus dėl prekių kilmės, o ši savo ruožtu išdavė A formos prekių kilmės sertifikatą, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, išduotas neteisėtai dėl Malaizijos bendrovės veiklos. Pareiškėja taip pat neturėjo pagrindo abejoti Malaizijos tarptautinės prekybos ir pramonės ministerijos išduotu A formos sertifikatu, todėl įvertinus visas aplinkybes, nėra pareiškėjos kaltės dėl padaryto pažeidimo, atitinkamai yra pagrindas atleisti ją nuo paskirtos baudos MAĮ 141 str. 1 d. 2 p. pagrindu. Pareiškėja padarė pažeidimą dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo jos valios ir kurių ji nenumatė ir negalėjo numatyti. Todėl yra pagrindas taikyti MAĮ 141 str. 1 d. 1 p. nuostatas dėl atleidimo nuo baudos (b. l. 44-48).

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti iš esmės jame išdėstytais argumentais.

Pateiktame atsiliepime atsakovas MD prie LR FM su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad su pareiškėjos skundo argumentais dalyje nesutinka. Nei BMKĮN 199 str. 1 d., nei MD prie FM generalinio direktoriaus 2004-04-13 įsakymo Nr. 1B-329 34 punktas nereglamentuoja sankcijų taikymo už ne laiku įvykdytą mokestinę prievolę. Tačiau šios normos neatsiejamai turi būti taikomos sprendžiant atleidimo nuo baudos klausimą pagal MAĮ 141 str. 1 d. 1 p. ir 2 p. Pažymėjo, kad ginčo atveju tiek MD prie FM, tiek Komisija skundžiamuosiuose sprendimuose aiškiai nurodė, kodėl vadovavosi BMKĮN 199 str. 1 d. ir minėto įsakymo 34 punktu, t. y. minėtais aktais vadovautasi grindžiant mokestinio pažeidimo padarymo aplinkybes ir sprendžiant apie pareiškėjos kaltę, šiuo atveju atleidimo nuo baudos pagrindų buvimą/nebuvimą MAĮ 141 str. 1 d. 1 p. pagrindu. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, BMKĮN 199 str. 1 d. yra taikytina sprendžiant dėl mokesčio mokėtojo atleidimo nuo baudos klausimą pagal MAĮ 141 str. 1 d. 1 p. Pareiškėja importavo prekes ir jas deklaravo muitinėje pateikdama importo deklaracijas Nr. 10LTKR1000IM02E3A0 ir Nr. 10LTKR1000IM03EAD4. Vadovaujantis BMKĮN 199 str. 1 d., pateikus muitinės įstaigai deklaranto arba jo atstovo pasirašyta deklaracija, deklarantas teisės aktų nustatyta tvarka tampa atsakingas už deklaracijoje pateiktos informacijos teisingumą, kartu su deklaracija pateiktų dokumentų tikrumą, visų prievolių, susijusių su deklaracijoje nurodytos muitinės procedūros taikymo prekėms pradžia, įvykdymą. Tokiu būdu ne Malaizijos įmonė, o pareiškėja, importuodama prekes ir pateikdama muitinei jos vardu užpildytas deklaracijas, tapo atsakinga už deklaracijoje pateikiamų duomenų teisingumą. Kartu jai tenka ir atsakomybė už neteisingų duomenų deklaracijoje pateikimą ir nėra pagrindo teigti, kad ji nėra kalta dėl padaryto pažeidimo. Pagrindo atleisti ją pagal MAĮ 141 str. 1 d. 1 p. nėra. Pažymėjo, kad nesutinka su pareiškėjos skundo teiginiais, jog MD prie FM nepateikė jokių argumentų, kodėl pareiškėja veikė nepakankamai apdairiai ir rūpestingai ir pan. Pagal MAĮ 141 str. 1 d. 2 p. mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo delspinigių ir (arba) baudos, jei mokesčio įstatymas buvo pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. LVAT praktikoje (aiškinant šią taisyklę yra nurodoma, kad šis atleidimo nuo baudos pagrindas sietinas su nenugalimos jėgos poveikiu (force majeure) ir atsitiktinių aplinkybių poveikiu (cas fortuit), kurių savo veikloje mokesčių mokėtojas nenumatė ir numatyti negalėjo, ir dėl šių aplinkybių poveikio atsiradę padariniai negalėjo būti veikiami mokesčių mokėtojo valios. Minėtomis aplinkybėmis pripažintinos gamtos jėgos, valstybinės valdžios institucijų neteisėti veiksmai ir žmogaus poveikis. Tačiau žmogaus poveikis mokesčio mokėtojo veiklai tik tada eliminuoja mokesčio mokėtojo valią, kai prieš jį naudojamas absoliutus smurtas, kurio mokesčio mokėtojas negali išvengti, jam pasipriešinti ar nuo jo apsiginti. Taigi, sprendžiant klausimą dėl atleidimo nuo baudos pagal MAĮ 141 str. 1 d. 2 p., ir nenustačius tokių aplinkybių (force majeure ir cas fortuit) buvimo, mokesčių mokėtojas negali būti atleidžiamas nuo paskirtos baudos. Pareiškėja prašyme dėl atleidimo nuo baudos tokių aplinkybių (force majeure ir cas fortuit) nenurodė, o prašyme nurodytos aplinkybės nėra pagrįstos jokiais objektyviais įrodymais ir grindžiamos vien tik pareiškėjos prielaidomis dėl „galimai neteisėtų“ trečiųjų asmenų veiksmų. Nenustačius nenugalimos jėgos poveikio (force majeure) ir atsitiktinių aplinkybių poveikio (cas fortuit), nėra pagrindo atleisti nuo baudos pagal MAĮ 141 str. 1 d. 2 p. (b. l. 58-59).

Teismo posėdyje atsakovo atstovas su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti iš esmės atsiliepime į skundą išdėstytais argumentais.

Pateiktame atsiliepime trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad BMKĮN 199 str. 1 d., MD prie FM generalinio direktoriaus 2004-04-13 įsakymo Nr. 1B-329 34 punktas, tai nėra normos, reglamentuojančios sankcijų taikymą už ne laiku įvykdytą mokestinę prievolę, taip pat normos tiesiogiai nusakančios konkrečios baudos skyrimo ypatumus (MAĮ 139 str.), tačiau šios normos neatsiejamai turi būti taikomos skiriant baudą (nustatant pažeidimo pobūdį, kitas aplinkybes). Tuo labiau normos aktualios taikant MAĮ 141 str., t. y. atleidimą nuo baudos, minėtos nuostatos aktualios įrodinėjant kaltę ( MAĮ 141 str. 1 d. 1 p. ir 2 p.). Be to, minėtu įsakymu patvirtintos Bendrojo administracinio dokumento pildymo instrukcijos 34 p. numatyta, kad pateikus muitinės įstaigai deklaranto arba jo atstovo pasirašytą eksporto arba importo deklaraciją arba bendrojo administracinio dokumento 4-ąjį egzempliorių, asmuo, kuriuo vardu deklaruojamos prekės, pareiškia, kad jis deklaruoja minėtas prekes nurodytai muitinės procedūrai arba kitam muitinės sankcionuotam veiksmui įforminti arba prekių turimam Bendrijos prekių muitiniam statusui įrodyti ir, neapribojant teisės taikyti teisės aktų nustatytas sankcijas, tampa atsakingas už...>. Taigi, minėtame punkte tiesiogiai kalbama apie tokio asmens atžvilgiu galimybę taikyti teisės aktų nustatytas sankcijas. Šiuo atveju MD prie FM ir Komisija ginčijamuose sprendimuose aiškiai nurodė kodėl vadovavosi minėtais aktais, t. y. grįsdami mokestinio pažeidimo padarymo aplinkybes ir įrodinėdamos pareiškėjos kaltę, t. y. šiuo atveju atleidimo nuo baudos pagrindų nebuvimą MAĮ 141 str. 1 d. 1 p. pagrindu. Be to, MD prie FM tokius argumentus pagrindė ir teismine praktika. Sutinka su Komisijos išvada, kad kitų asmenų (pareiškėjo kontrahentų) neteisėti veiksmai, kurie nagrinėjamu atveju turėjo įtakos pareiškėjos mokestinių prievolių atsiradimui, nėra reikšmingi, nes šie asmenys nėra atitinkamų mokestinių teisinių santykių subjektai ir jie savo veiksmais padarė žalą ne valstybės biudžetui (ir Europos Sąjungos biudžetui), o ūkio subjektui - pareiškėjai, kuriai ir tenka pareiga vykdyti dėl kontrahentų galimai neteisėtų veiksmų atsiradusią mokestinę prievolę. Taigi, šiuo atveju pareiškėja gali dėl galimai neteisėtų kontrahentų veiksmų bylinėtis civiline tvarka, tačiau šiuo atveju tokie galimi neteisėti pareiškėjos kontrahentų veiksmai jokiu būdu negali eliminuoti mokestinės prievolės, o tai pat ir baudos dėl netinkamo deklaravimo valstybei importuotojo, t. y. pareiškėjos atžvilgiu, nes šiuo atveju mokesčių mokėtojas MAĮ bei Bendrijos muitinės kodekso prasme yra importuotojas - pareiškėja. Todėl MD prie FM visiškai pagrįstai nenustatė MAĮ 141 str. 1 d. 2 p. numatytų atleidimo nuo baudos pagrindų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl atleidimo nuo baudos taikymo MAĮ 141 str. 1 d. 2 p. pagrindu yra ne kartą pažymėjęs, kad nurodytas atleidimo nuo baudos pagrindas sietinas su nenugalimos jėgos poveikiu (force majeure) ir atsitiktinių aplinkybių poveikiu (cas fortuit), kurių savo veikloje mokesčių mokėtojas nenumatė bei numatyti negalėjo, ir dėl šių aplinkybių poveikio atsiradę padariniai negalėjo būti veikiami mokesčio mokėtojo valios. Minėtomis aplinkybėmis pripažintinos gamtos jėgos, valstybinės valdžios institucijų neteisėti veiksmai ir žmogaus poveikis. Tačiau žmogaus poveikis mokesčio mokėtojo veiklai tik tada eliminuoja mokesčio mokėtojo valią, kai prieš jį naudojamas absoliutus smurtas (vis absoluta), kurio mokesčio mokėtojas negali išvengti, jam pasipriešinti ar nuo jo apsiginti. Šiuo atveju skolos muitinei atsiradimą lėmė trečiųjų asmenų (kontrahentų - Malaizijos įmonės) veiksmai. Taigi, nenustačius tokių aplinkybių (force majeure ir cas fortuit), buvimo, mokesčių mokėtojas negali būti atleidžiamas nuo baudos MAĮ 141 str. 1 d. 2 p. pagrindu (b. l. 60-61).

Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas teismo posėdyje, apie kurio vietą ir laiką pranešta tinkamai, nedalyvavo.

Skundas netenkinamas.

Pareiškėjos ir atsakovo atstovų paaiškinimais, byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad UAB „Arnelitos prekyba“ importavo į Europos Sąjungą prekes, įsigytas iš Malaizijos bendrovės POVWER FASTENERS INDUSTRIES SDN BHD, kurias deklaravo muitinės 2010-09-07 deklaracija Nr. 10LTKR1000IM02E3A0 ir 2010-11-22 deklaracija Nr. 10LTKR1000IM03EAD4, nurodydama Malaizijos prekių kilmę ir pateikdama A formos kilmės sertifikatus, šiose deklaracijose nurodytų duomenų pagrindu sumokėjo importo mokesčius  (MGK byla, b. l. 30-35). Kauno teritorinė muitinė, vykdydama MD prie FM 2012-11-14 pavedimą Nr. 88, atliko pareiškėjos UAB „Arnelitos prekyba“ patikrinimą, kuris buvo inicijuotas gavus OLAF atlikto tyrimo rezultatus, ir 2013-01-07 surašė Patikrinimo ataskaitą Nr. 3KM3200002M, kuria pripažino, jog  2010-09-07 deklaracijoje Nr. 10LTKR1000IM02E3A0 ir 2010-11-22 deklaracijoje Nr. 10LTKR1000IM03EAD4 deklaruotų prekių kilmė yra iš Kinijos, todėl papildomai apskaičiavo 11 177 Lt importo muito, 196 807 Lt galutinio antidempingo muito, 43 677 Lt importo PVM, o nuo papildomai apskaičiuotos mokestinės prievolės priskaičiavo 11 224 Lt importo PVM delspinigių ir skyrė 50 333 Lt (20% nuo papildomai priskaičiuotos mokesčių sumos) baudą (MGK byla, b. l. 30-35). Sumokėjusi apskaičiuotus mokesčius (MGK byla, b. l. 19-21), pareiškėja UAB „Arnelitos prekyba“ 2013-01-23 kreipėsi į Muitinę su prašymu atleisti nuo baudos MAĮ 141 str. 1 d. 1-3 p. numatytais pagrindais, t. y. nesant pareiškėjos kaltės, pažeidimui esant padarytam dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo jos valios, taip pat nesant biudžetui padarytai žalai (MGK byla, b. l. 25-26). Muitinei 2013-02-01 sprendimu atsisakius tenkinti šį prašymą (MGK byla, b. l. 23-24), pareiškėja 2013-02-25 jį apskundė MD prie FM (MGK byla, b. l. 13-15), kuris 2013-04-05 sprendimu pripažinęs, kad nėra pagrindo atleisti pareiškėją nuo baudos MAĮ 141 str. 1 d. 1 ir 2 p. pagrindais, Muitinės 2013-02-01 sprendimą panaikino nurodęs, kad iš naujo nagrinėjant prašymą turi būti patikrinta, ar yra pagrindas atleisti pareiškėją nuo baudos pagal MAĮ 141 str. 1 d. 3 p. dėl, kaip teigiama, buvusios mokesčių permokos (MGK byla, b. l. 10-12). Pareiškėja, nesutikdama su  MD prie FM 2013-04-05 sprendimu neatleisti pareiškėjos nuo baudos MAĮ 141 str. 1 d. 1 ir 2 p. pagrindais, jį apskundė MGK (MGK byla, b. l. 2-6), kuri 2013-07-09 sprendimu jo netenkino (MGK byla, b. l. 44-47).

Byloje, kurioje nėra ginčo dėl to, kad 2010-09-07 deklaracijoje Nr. 10LTKR1000IM02E3A0 ir 2010-11-22 deklaracijoje Nr. 10LTKR1000IM03EAD4 deklaruotų prekių kilmė yra Kinijos – ginčas kilo dėl Muitinės sprendimo neatleisti pareiškėjos UAB „Arnelitos prekyba“ nuo baudos MAĮ 141 str. 1 d. 1 ir 2 p. pagrindais.       

MAĮ 139 str., reglamentuojantis baudas už mokėtino mokesčio sumažinimą, nustato, kad jei mokesčių administratorius nustato, kad mokesčių mokėtojas neapskaičiavo nedeklaruojamo (įskaitant muitinės deklaracijose apskaičiuojamą mokestį) ar nedeklaravo deklaruojamo mokesčio arba neteisėtai pritaikė mažesnį mokesčio tarifą ir dėl šių priežasčių mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino, mokesčių mokėtojui priskaičiuojama trūkstama mokesčio suma ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų minėtos mokesčio sumos dydžio bauda, jei atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip. Skiriamos konkrečios baudos dydis priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, nuo to, ar mokesčių mokėtojas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nuo mokesčių įstatymų pažeidimo pripažinimo ir kitų aplinkybių, kurias mokesčių administratorius pripažįsta svarbiomis skirdamas didesnę ar mažesnę baudą. MAĮ 141 str., reglamentuojančio atleidimą nuo baudos, 1 d. nustato, kad atleidimo nuo pagal šio Įstatymo 139 ir 140 straipsnius paskirtų baudų mokėjimo pagrindai yra: 1) jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo; 2) jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas; 3) kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011-06-27 nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A438-2122/2011, aiškindamas MAĮ 141 str. 1 d. 1 p. nuostatas dėl atleidimo nuo baudos, išaiškino, kad  „<...>. Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad šioje teisės normoje yra įtvirtintos tik bendro pobūdžio taisyklės, visų pirma, nustatančios įrodinėjimo naštos tarp mokesčio mokėtojo ir mokesčių administratoriaus paskirstymą, pagal kurią pareiga įrodyti teisiškai reikšmingas aplinkybes tenka mokesčio mokėtojui. Antra, nustatančios šios teisės normos taikymo sąlygas, tik kurių (sąlygų) buvimas ir gali suteikti teisę atleisti mokesčio mokėtoją nuo delspinigių. Vertinant šioje teisės normoje nustatytą sąlygą - mokesčio mokėtojas turi būti nekaltas dėl padaryto pažeidimo, jos apibrėžtumo aspektu, matyti, kad ši sąlyga yra abstraktaus pobūdžio, nekonkretizuojant kokios aplinkybės kiekvienu konkrečiu atveju patvirtina šios sąlygos buvimą ar nebuvimą. Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 13 straipsnį į mokestinių teisinių santykių reguliavimo sritį patenka skirtingo pobūdžio mokesčiai, kuriuos reguliuoja specialios teisės normos, skirtos tik šiems mokesčiams reglamentuoti, pvz. pridėtinės vertės mokestis; akcizai; gyventojų pajamų mokestis; muitai ir kt.. Tai lemia, kad aplinkybės, kurios konkretizuoja mokesčio mokėtojo kaltės buvimą ar nebuvimą dėl skirtingų mokesčių įstatymų pažeidimų, gali būti skirtingos, nes šių aplinkybių pobūdis, apimtis ir pan., gali būti sąlygotas tų specialiųjų teisės normų reikalavimų, kurios reglamentuoja atitinkamus mokesčius. Todėl kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant konkretaus mokesčio mokėtojo kaltės dėl skirtingų mokesčių įstatymų pažeidimų klausimą, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto (2007 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1249 redakcija) taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y., turi būti įvertinama kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai, kurie yra pakankami konstatuoti konkretaus mokesčio mokėtojo kaltę dėl konkretaus mokesčio įstatymo pažeidimo klausimą. <...>. Pagal 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodekso, įgyvendinimo nuostatų 199 straipsnį, deklarantas yra atsakingas už deklaracijoje pateiktos informacijos teisingumą, kartu su deklaracija pateiktų dokumentų tikrumą ir visų prievolių, susijusių su deklaracijoje nurodytos muitinės procedūros taikymo prekėms pradžia, įvykdymą. Šis teisinis reguliavimas savo ruožtu apsprendžia ir įrodinėtinų aplinkybių ratą, kurios atitiktų sąlygas, numatytas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 1punkte. Tokiomis aplinkybėmis, nagrinėjamu atveju, galėtų būti aplinkybės, kurios patvirtintų tai, jog pareiškėjas dėl priežasčių nepriklausančių nuo jo valios neturėjo galimybės teisingai ir laiku deklaruoti, apskaičiuoti bei sumokėti minėtų mokesčių. <...>.“.

Atsižvelgiant į minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimą, skundo teiginiai, kad tiek Muitinės, tiek MGK sprendimai priimti klaidingai taikant teisės aktus, t. y. kad nustatant pareiškėjos atsakomybę už deklaracijoje pateiktos informacijos teisingumą, buvo be pagrindo remiamasi 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93 199 str. 1 d. nuostatomis, yra nepagrįsti. Be to, nors pareiškėja teigė, kad ėmėsi visų priemonių įsitikinti pateikiamų duomenų tikrumu – bendravo parodoje su Malaizijos įmonės atstovais, tikrino šios įmonės duomenis internete, importuotų prekių kaina buvo apie 30 proc. didesnė už tuo metu tarptautinėje rinkoje buvusią analogiškų kiniškų prekių kainą, jokių šį paaiškinimą patvirtinančių įrodymų nepateikė.

Taip pat teismas neturi pagrindo nesutikti su MD prie FM atstovo paaiškinimu teismo posėdyje apie tai, kad pareiškėja, žinodama 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93 199 str. 1 d. nuostatas dėl jos visiškos atsakomybės už deklaracijoje pateiktos informacijos teisingumą bei prisiimamos rizikos pobūdį, savo nuožiūra pasirenka tiekėjus ir jų patikrinimo būdus taip, kad dėl to nekiltų jokių problemų muitinės procedūrų vykdymo metu ar vėliau, o paaiškėjus aplinkybėms, sudarančioms pagrindą apskaičiuoti papildomus mokesčius, delspinigius ar baudas, nuo skiriamos baudos, teismo vertinimu, galėtų būti MAĮ 141 str. 1 d. 1 ir 2 p. pagrindais atleidžiama esant išskirtinių aplinkybių, kurias patvirtintų pateikti įrodymai, visumai, ko nagrinėjamoje byloje nėra.  

Atsižvelgiant į tai, skundas yra atmetamas kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjos UAB „Arnelitos prekyba“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas                                                                                                                     Arūnas Dirvonas