Civilinė byla Nr .2S-94-577/2014

(Teisminio proceso Nr. 2-68-3-31821-2013-0)

              Procesinio sprendimo kategorija: 122.3. ,122.4.; 110.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. sausio 6 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jadvyga Mardosevič teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Sfeka“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 2 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Sfeka“ ieškinį atsakovui UAB „Transtira“ dėl valdymo teisių gynimo.

Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

n u s t a t ė:

ieškovas UAB „Sfeka“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui UAB „Transtira“ dėl valdymo teisių gynimo. Ieškiniu prašė įpareigoti atsakovą UAB „Transtira“ perduoti ieškovui UAB „Sfeka“ priklausantį krovinį, atgabentą pagal važtaraštį Nr. EURFL13412433KLJ, 2013-04-23 sąskaitą Nr. NBNF13045 bei 2013-04-23 prekių sąrašą Nr. NBNF13045, kuris yra pas atsakovą. Taip pat ieškovas pateikė ir prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuriuo prašė įpareigoti atsakovą UAB „Transtira“ atlikti veiksmus, užkertančius kelią žalai atsirasti ar padidėti, o būtent, kad ginčo krovinys (prekės) nebūtų išvežtas ar kitais būdais perleistas tretiesiems asmenims, kadangi nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. spalio 2 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė. Pirmos instancijos teismas nurodė, kad ieškovo išdėstytos aplinkybės šiuo atveju nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovas nepateikė teismui įrodymų ar bent tikėtinų duomenų, kurių pagrindų būtų galima teigti, jog atsakovas gali imtis veiksmų paslėpti, perleisti ar sunaikinti turtą, dėl ko turto grąžinimas ieškovui natūra gali pasunkėti arba tapti neįmanomas. Taip pat pirmos instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės iš esmės sutampa su ieškinio reikalavimu, todėl pritaikius tokios apimties laikinąsias apsaugos priemones, kokių prašo ieškovas, būtų beveik išspręstas tarp šalių kilęs ginčas, neištyrus visų įrodymų bei bylos aplinkybių.

Ieškovas UAB „Sfeka“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovas tvirtina, kad nagrinėjamu atveju būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovui perleidus krovinį tretiesiems asmenims, būtų eliminuotas ginčo objektas ir bylos nagrinėjimas taptų beprasmis. Ieškovo nuomone, nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teismas neatsižvelgė į galimus padarinius, kurie kiltų ieškovui, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų patenkintas. Taip pat ieškovas pažymi, kad jo prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė jokių neigiamų pasekmių atsakovui nesukelia ir nepažeidžia ekonomiškumo ir proporcingumo principo atsakovo atžvilgiu. Tvirtina, kad aplinkybė, jog laikinosios apsaugos priemonės iš dalies sutampa su vienu iš byloje ieškovo pareikštų reikalavimų, neužkerta kelio tokios laikinosios apsaugos priemonės taikymui, nes teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nesprendžia bylos iš esmės ir nepasisako dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo.

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas kvestionuoja pirmos instancijos teismo nutarties, kuria buvo atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumą ir pagrįstumą.

Vadovaujantis CPK 144 str. 1 d., teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas.

Pažymėtina, kad proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra tik numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

Nagrinėjamo klausimo kontekste pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės yra procesinės priemonės, padedančios geriau užtikrinti kai kurių materialiųjų teisių gynybą, bet nėra materialiojo teisinio pobūdžio teisinės gynybos priemonės, juo labiau, kad laikinosios apsaugos priemonės pagal savo prigimtį yra ribotos laike ir galioja tik iki galutinio ginčo išsprendimo, jos neturi nei prejudicinės, nei res judicata galios. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, byla negali būti išnagrinėta iš esmės, nes tokių priemonių tikslas yra ne ginčo išsprendimas ir teisinės taikos atkūrimas tarp šalių, o siekis užkirsti kelią aplinkybėms, kurios vienaip ar kitaip galėtų įtakoti būsimo teismo sprendimo, priimto patenkinus ieškinį, tinkamą įvykdymą, status quo padėties išlaikymas, kuri leistų ieškovui, priėmus jam palankų sprendimą, tikėtis, jog sprendimas bus realiai įvykdytas. Kitaip tariant, įprastai laikinosios apsaugos priemonės turi užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, jeigu ieškinys būtų patenkintas, bet nesutapti su pareikštais reikalavimais. Sutiktina su pirmos instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju ieškovo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės iš esmės sutampa su ieškinio reikalavimu, todėl pritaikius tokios apimties laikinąsias apsaugos priemones, kokių prašo ieškovas, būtų beveik išspręstas tarp šalių kilęs ginčas.

Taip pat atkreiptinas apelianto dėmesys, kad proceso įstatyme, siekiant užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą, yra įtvirtintas onus probandi principas, t .y., kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Nagrinėjamoje byloje pareiga įrodyti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, tenka būtent ieškovui. Tačiau ieškovas nei pirmos instancijos teismui, nei su atskiruoju skundu nepateikė jokių konkrečių įrodymų, kurie suponuotų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę nagrinėjamu atveju. Taigi, ieškovui nenurodžius ir teismui nenustačius jokių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog atsakovas gali imtis veiksmų paslėpti, perleisti ar sunaikinti turtą, dėl ko turto grąžinimas ieškovui natūra gali pasunkėti arba tapti neįmanomas, nėra jokio teisinio pagrindo atsakovo atžvilgiu taikyti ieškovo prašomas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Kaip ir nurodė pirmos instancijos teismas, vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo paties ieškovo valios. Kai nėra pakankamai objektyvių duomenų, jog atsakovas vengs ar negalės vykdyti teismo sprendimo, t. y. nėra duomenų apie grėsmes teismo sprendimo įvykdomumui, remiantis Lietuvos apeliacinio teismo praktika laikinosios apsaugos priemonės neturėtų būti taikomos (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1093/2012).

Apeliantui išaiškintina, jog prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetimas neužkerta kelio jam bet kurioje civilinio proceso stadijoje kreiptis į teismą su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones paaiškėjus aplinkybėms, galinčioms turėti įtakos būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui (CPK 144 str. 3 d.).

Taigi apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atskirojo skundo argumentus, byloje surinktą medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis priimta nepažeidžiant procesinės ir materialinės teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, todėl atskirojo skundo argumentais keisti ar naikinti skundžiamą teismo nutartį nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso CPK 336 str., 337 str. 1 d. 1 p., 338 str.  teismas 

n u t a r i a:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 2 d.  nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                                               Jadvyga Mardosevič