Civilinė byla Nr. 2-372/2014 

         Procesinio sprendimo kategorija: 128.20

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 11 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Donato Šerno ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo F. E.-S. Y. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nutarties, kuria teismas atmetė pareiškėjo prašymą dėl teismo leidimo grąžinti vaiką į Airiją, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-3013-262/2013 pagal pareiškėjo F. E.-S. Y. prašymą dėl teismo leidimo grąžinti nepilnametį vaiką išdavimo, suinteresuotas asmuo – A. D. – Y., išvadą byloje teikiančios institucijos – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Biržų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas F. E.-S. Y. kreipėsi į teismą, prašydamas išduoti leidimą grąžinti nepilnametę U. D. Y., gimusią (duomenys neskelbtini), į Airiją pas vaiko tėvą – pareiškėją F. E. – S. Y..

Nurodė, jog jis ir suinteresuotas asmuo A. D.-Y. yra nepilnametės U. D. Y., gimusios (duomenys neskelbtini), tėvai. Duktė gimė santuokoje, kuri iki šiol nėra nutraukta. Šeimos nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Airijoje. Santykiai šeimoje pasikeitė gimus dukrai. 2012 m. balandžio 14 d. motina vaiką neteisėtai išvežė į Lietuvą ir iki šiol atsisako vaiką grąžinti į Airiją. Pareiškėjas buvo prisirišęs prie šeimos, ypač savo dukters, kuriai Airijoje buvo sudarytos geros gyvenimo sąlygos – pareiškėjas turėjo darbą, šeima gaudavo socialinį aprūpinimą, pareiškėjo pastangų dėka buvo nuomojamas būstas. Duktė taip pat buvo labai prisirišusi prie tėvo, ji nuo pat gimimo gyveno Airijoje, pareiškėjas labai stengėsi dėl savo dukters bei šeimos gerovės, daug dirbo, padėjo šeimai tvarkytis buityje. Mergaitė iš Airijos buvo išvežta dėl pareiškėjui nesuprantamų priežasčių, atšalus sutuoktinių tarpusavio santykiams, tuo pažeidžiant tarptautinės teisės aktus.

Suinteresuotas asmuo A. D.-Y. atsiliepimu prašė pareiškėjo prašymą dėl vaiko grąžinimo atmesti. Nurodė, kad iš Airijos į Lietuvą su dukra išvyko 2012 m. balandžio 14 d., neapsikentusi nuolatinių sutuoktinio F. E.-S. Y. pykčio proveržių ir agresijos, psichologinio bei fizinio smurto naudojimo jos atžvilgiu nepilnametės dukters akivaizdoje. Mergaitė iki išvykimo į Lietuvą buvo pasidariusi labai nerami. Vaiko grąžinimas į Airiją būtų susietas su vaiko patekimu į netoleruotiną situaciją. Nuo gimimo mergaitę augino ir prižiūrėjo jos mama. Vaiko tėvas neturi sąlygų ir galimybių pasirūpinti dukterimi – jis dirba ne pilnu darbo krūviu, darbas yra naktimis, gyvena nuomojamame bute. Mergaitė kalba tik lietuvių kalba ir labai nedaug prancūzų kalba. Vaikas Lietuvoje lanko ikimokyklinio ugdymo įstaigą, kurioje puikiai sutaria su bendraamžiais, yra lavinama ir ugdoma. Mamą ir dukterį sieja labai artimas ryšys. Vaikas bendrauja su mamos tėvais (seneliais), proseneliais, pusbroliais ir kitais artimais giminaičiais. Ji yra užregistruota vietos sveikatos priežiūros įstaigoje, kurioje vaikui yra teikiamos medicininės paslaugos. Pareiškėjas tik santuokos su vaiko motina dėka turi ES valstybės narės piliečio šeimos nario statusą, jo, kaip emigranto, situacija yra nestabili. Nutraukus judviejų santuoką, pareiškėjui greičiausiai tektų išvykti iš šalies. Vaiko tėvas gali bet kada susitikti, matytis ir bendrauti su dukterimi.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gruodžio 18 d. nutartimi atsisakė grąžinti U. D. Y. į Airiją. Teismas sprendė, jog U. D. Y. išvežimas iš Airijos į Lietuvos Respubliką 2012 m. balandžio 14 d. buvo neteisėtas, kadangi pareiškėjas ir A. D.-Y. vaiko atžvilgiu naudojosi lygiomis teisėmis, o vaikas išvežtas iš Airijos tėvui nesutinkant (Hagos konvencijos 3 str. 1 d., Tarybos Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 2 str. 11 p.). Teismas atsisakymą išduoti leidimą grąžinti vaiką į Airiją grindė Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punkte įtvirtintu pagrindu, padaręs išvadą, jog tarp vaiko ir motinos yra susiformavęs stiprus emocinis ryšys, dėl ko vaiko atskyrimas nuo motinos ir jo perdavimas išimtinei tėvo globai, gali turėti didelės psichinės žalos tokio amžiaus vaiko būklei. Be to, teismas, vadovaudamasis 1989 m. Vaiko teisių apsaugos konvencijos preambulėje, 3 straipsnio 1 dalyje ir 18 straipsnio 1 dalyje išdėstytomis nuostatomis, padarė išvadą, kad priimant sprendimą dėl vaiko grąžinimo į Airiją privalo būti atsižvelgta į vaiko interesų viršenybę prieš tėvų teisę betarpiškai kasdieną kontaktuoti su vaiku ir paisoma išimtinai vaiko interesų.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Pareiškėjas F. E. – S. Y. atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės - išduoti leidimą grąžinti nepilnametę U. D. Y. atgal į Airiją pas vaiko tėvą. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1.       Teismas, vadovaudamasis 1980 m. Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punktu, bylos šalims neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą procese. Pagal šią konvencijos nuostatą pareiga įrodyti didelę riziką, kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją, tenka asmeniui, įstaigai ar kitai organizacijai, kuri prieštarauja, kad vaikas būtų grąžintas. To neįrodžius galioja bendra 1980 m. Hagos konvencijos 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, jog vaiko neteisėto išvežimo ar laikymo atveju, jei pradedant procesą teismo ar administracinėje institucijoje dar nėra praėjęs vienerių metų terminas nuo tos dienos, kai vaikas buvo neteisėtai išvežtas ar laikomas, bylą nagrinėjanti institucija nurodo vaiką tuojau pat grąžinti.

2.       Pareiškėjas byloje yra pateikęs eilę įrodymų apie jo gyvenamąją vietą, gaunamas pajamas, byloje yra Airijos centrinės institucijos 2013 m. liepos 4 d. ataskaita, kurioje atliktas pareiškėjo socialinis įvertinimas ir kur konstatuojama, kad pareiškėjas turi darbą, gyvena dideliame dviejų miegamųjų bute, butas yra tvarkingas ir kad tai būtų tinkama aplinka vaikui. Tuo tarpu nei A. D.-Y., nei Valstybinė vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar Biržų rajono savivaldybės vaiko teisių apsaugos skyrius, kurie prieštaravo vaiko grąžinimui ir teigė, jog vaiką grąžinus jam būtų padaryta žala, nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų. Tai, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų apie Airijoje planuojamą samdyti auklę, būsimą vaiko priėmimą į darželį, ar ta aplinkybė, jog pareiškėjas nuomojamame bute gyvena su draugu, negali būti laikoma tinkamais įrodymais apie vaikui gresiančią fizinę ar psichinę žalą jo grąžinimo atveju. Pareiškėjui nurodžius, kad vaiku tinkamai bus pasirūpinta, pareigą įrodyti, jog vaiko grąžinimo atveju juo nebus tinkamai pasirūpinta, turėjo taip teigiantys proceso dalyviai.

3.       Išvados apie vaikui grąžinimo atveju gręsiančią žalą nebuvo galima daryti dėl to, kad pareiškėjas nėra asocialus, turi darbą, pajamas, gyvenamąjį būstą, apie pareiškėją teigiamai atsiliepiama Airijos centrinės institucijos ataskaitoje, vaiko grąžinimo atveju pareiškėjas liktų gyventi vienas nuomojamame bute. Byloje nėra jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima paneigti pareiškėjo teikiamus įrodymus ar jo duotų paaiškinimų nenuoseklumą.

4.       Teismas netinkamai įvertino vaiko adaptaciją patvirtinančius įrodymus. Tai, jog mergaitė yra savarankiška, jos adaptacija užtruko vos dvi savaites, ji greitai įsijungė į kolektyvą, priprato prie darželio aplinkos, susirado draugų ir mėgstamų užsiėmimų, priešingai, nei teigiama teismo, leidžia manyti, kad grąžinus mergaitę į jai buvusią įprastą aplinką Airijoje, ten ji vėl greitai pritaptų, adaptuotųsi į socialinę aplinką Dubline. Mergaitei Airijoje būtų geresnės sąlygos gyventi ir vystytis. Mergaitės motina galėtų į Airiją atvykti kartu su dukra, pareiškėjas ją paremtų materialiai, padėtų įsikurti.

5.       1980 m. Hagos konvencijos nuostatos įpareigoja šalis, kurios yra ratifikavusios minėtą konvenciją, nedelsiant išnagrinėti pareiškimą dėl vaiko pagrobimo. Savo ruožtu pareiškėjo prašymo grąžinti vaiką nagrinėjimas užtruko nepagrįstai per ilgai. Visų pirma, Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 20 d. nutartimi pareiškimas buvo nepagrįstai paliktas nenagrinėtas. Byloje pareiškėjas teismo prašė atsižvelgti į tai, kad Airijos centrinė institucija dėl didelio darbo krūvio greitai negalės atlikti jo socialinio įvertinimo, todėl prašė šią aplinkybę įvertinti ir atsižvelgiant į Hagos konvencijos nuostatas bei jo reglamentuojamus trumpus bylos vedimo terminus, svarstyti galimybę dėl bylos nagrinėjimo. Dar vėliau, gavus Airijos centrinės institucijos 2013 m. liepos 4 d. pareiškėjo socialinį įvertinimą, teismo posėdis buvo paskirtas tik 2013 m. lapkričio 5 d. (į pareiškėjo prašymą paankstinti teismo posėdžio datą, Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 3 d. raštu Nr. 2-3013-262/2013 buvo atsisakyta paskirti posėdį anksčiau, motyvuojant bylą nagrinėjančios teisėjos dideliu darbo krūviu). Teismas savo nutartyje dėl šių aplinkybių iš viso nepasisakė.

Suinteresuotas asmuo A. D. – Y. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atmesti apelianto atskirąjį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą į atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1.       Byloje buvo pateikti įrodymai, kad mažametė šalių dukra visapusiškai ir pilnai prisitaikė Lietuvoje – aplinkoje, kuri jai pažįstama nuo gimimo. Be to, vaiko motina ginčijo ir paneigė apelianto į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, kuriais vaiko tėvas grindžia savo galimybes auginti bei auklėti mažametį vaiką.

2.       Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo argumentais bei įrodymais, kuriais jis grindžia savo galimybes aprūpinti mažametę dukterį gyvenamuoju būstu. Ataskaitoje yra nurodyta, jog vaikui grįžus į Airiją, jis turės gyvenamąją vietą pareiškėjo nuomojamame bute, kuriame yra kambarys vaikui. Kadangi pareiškėjas nuomojamame bute gyvena kartu su draugu, byloje nėra jokių įrodymų, išskyrus paties pareiškėjo paaiškinimus, kad jo draugas, atvykus dukteriai, ketina išsikraustyti. Iš nuomos sutarties matyti, kad būtent pareiškėjo draugas, o ne jis pats yra buto nuomininkas.

3.       Teismas pagrįstai atsižvelgė, jog Airijos centrinės institucijos atstovai pateiktoje ataskaitoje neištyrė, ar pareiškėjas asmeniškai turi pakankamus įgūdžius ketverių metų amžiaus vaiko priežiūrai ir auklėjimui. Vien tai, jog pareiškėjas turi darbą, nėra pakankama tam, jog būtų galima daryti išvadą, kad vaiko tėvo darbo pobūdis ir gaunamos pajamos užtikrins dukters teisę į vaiko materialinį gerbūvį bei saugias gyvenimo sąlygas. Šios aplinkybės bei tai, jog pareiškėjas dirba naktimis naktiniame klube, sudaro pagrindą daryti išvadą, jog yra grėsmė, kad grąžinus vaiką  jam gali būti padaryta fizinė ar psichinė žala arba jis gali patekti į kitą netoleruotiną situaciją.

4.       Mergaitė iš esmės kalba tik lietuviškai, todėl ir užsienio kalbos barjeras vaikui patekus į kitą kalbinę aplinką gali sukelti negatyvias pasekmes, susietinas su patekimu į kitą netoleruotiną situaciją konvencijos nuostatų prasme.

5.       Teismas, atmesdamas pareiškėjo prašymą, pagrįstai vadovavosi jos į bylą pateiktais įrodymais, pagrindžiančiais motinos galimybes užtikrinti vaikui saugias vaiko amžiaus tarpsnį atitinkančias sąlygas, stabilų mažametės gyvenimą, pagrindinių vaiko teisių realų, o ne deklaratyvų įgyvendinimą. Mergaitė jau beveik dvejus metus (nuo 2012 m. balandžio 14 d.) nuolat ir nepertraukiamai gyvena Lietuvoje. Mergaitė yra visiškai išlaikoma, ugdoma, lavinama, aprūpinama gyvenamuoju būstu išimtinai motinos. Ji lanko Biržų lopšelį darželį (duomenys neskelbtini), sveikatos priežiūros paslaugas jai teikia kvalifikuoti VšĮ Biržų rajono savivaldybės poliklinikos medikai. Laisvalaikiu vaikas lanko Biržų šokių būrelį (duomenys neskelbtini) Biržų mieste, lavinami jos muzikiniai (dainavimo) sugebėjimai. Vaiko mama A. D.-Y.  dirba (duomenys neskelbtini) ir gauna stabilias 1525 Lt pajamas.

6.       1989 m. lapkričio 20 d. Vaiko teisių konvencijos preambulėje ir jos 3 straipsnio 1 dalyje bei 18 straipsnio dalyje įtvirtinta, jog pirmenybė turi būti teikiama vaiko interesams. Šiuo principu pagrįstai buvo vadovaujamasi sprendžiant vaiko grąžinimo klausimą.

7.       Suinteresuotas asmuo neturėjo jokios įtakos bylos nagrinėjimo terminų trukmei. Teismas, spręsdamas klausimą, susijusį su mažamečiu vaiku, negalėjo būti formalus ir neišsiaiškinęs visų aplinkybių, kurias būtina išsiaiškinti, priimti skubotą, nepilnamečio vaiko interesams aiškiai prieštaraujantį procesinį sprendimą.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo išspręstas iš Airijos neteisėtai išvežto ir neteisėtai laikomo Lietuvos Respublikoje nepilnamečio vaiko grąžinimo klausimas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Lietuvos Respublikoje šios kategorijos bylos nagrinėjamos vadovaujantis 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančiu Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (toliau – Reglamentas), 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų (toliau – Hagos konvencija), LR CPK XXXIX skyriuje įtvirtintomis nuostatomis ir LR Civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo (toliau – Įgyvendinimo įstatymas) 7-12 straipsniuose įtvirtintomis nuostatomis. CPK nuostatos, nagrinėjant šias bylas, taikomos tiek, kiek Reglamentas, Hagos konvencija ir Įgyvendinimo įstatymas nenustato kitaip (Įgyvendinimo įstatymo 7 str. 1 d.).

Reglamento, kaip tiesiogiai taikomo Europos Sąjungos teisės akto, normų ir Hagos konvencijos, kaip daugiašalės tarptautinės sutarties, priimtos Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijoje, normų konkurencijos klausimas yra išspręstas Reglamento 60 straipsnyje, pagal kurį santykiuose tarp valstybių narių šis reglamentas pakeičia Hagos konvenciją tiek, kiek ji susijusi su bylomis, kurioms taikomas šis reglamentas. Reglamento 17 konstatuojamojoje dalyje įtvirtinta, jog vaiko neteisėto išvežimo ar negrąžinimo atvejais vaiko grąžinimas turėtų būti užtikrinamas nedelsiant ir šiuo tikslu turėtų ir toliau būti taikoma Hagos konvencija, papildoma šio reglamento, ypač 11 straipsnio, nuostatomis. Šių nuostatų pagrindu darytina išvada, jog jose įtvirtintas Reglamento viršenybės principas turi būti derinamas su Hagos konvencijos subsidiaraus taikymo galimybe, kai Reglamentas nereglamentuoja tam tikrų klausimų, susijusių su vaiko grąžinimu jo neteisėto išvežimo ar negrąžinimo atvejais.

Vaiko neteisėto išvežimo ir/arba negrąžinimo pasekmės yra tos, kad pažeidžiamos globos teisės. Asmuo, turintis vaiko globos teisę, netenka galimybės šią teisę realizuoti vaiko gyvenamojoje vietoje, o vaikas netenka asmens globos, kurią turėjo savo gyvenamojoje vietoje iki neteisėto išvežimo ar laikymo. Tai yra žalingi padariniai, kurie atsiranda tiek asmeniui, turinčiam globos teisę vaikui, tiek vaikui, jį neteisėtai išvežus iš gyvenamosios vietos ar neteisėtai negrąžinant. Pagal Hagos konvencijos 18 straipsnį įgaliotos institucijos sprendimo vaiko grąžinimo klausimu neturi lemti aplinkybės, aktualios iš esmės sprendžiant vaiko globos klausimą, todėl teismas, spręsdamas klausimą grąžinti ar negrąžinti vaiką, turi vertinti įrodymus ir nustatyti aplinkybes, turinčias reikšmės būtent šios kategorijos byloms Hagos konvencijos ir Reglamento normų taikymo aspektu.

Hagos konvencijoje įtvirtintas vienas iš pagrindinių tikslų – užtikrinti, kad neteisėtai į bet kurią susitariančiąją valstybę išvežti ar jose laikomi vaikai būtų greitai grąžinti (Hagos konvencijos 1 (a) straipsnis). Šis tikslas yra atkartotas jau minėtoje Reglamento 17 konstatuojamojoje dalyje. Siekiant jo įgyvendinimo, Reglamento 11 straipsnio 3 dalyje ir Hagos konvencijos 11 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas bendrasis šešių savaičių terminas, per kurį turi būti priimtas sprendimas dėl vaiko grąžinimo nuo pareiškimo pateikimo, išskyrus kai išimtinės aplinkybės to neleidžia padaryti. Taigi, tiek Hagos konvencija (1 straipsnis, 12 straipsnio 1 dalis), tiek Reglamentas (11 straipsnio 1 dalis) nustato bendrąją taisyklę, jog vaikas visada turi būti grąžintas į valstybę, iš kurios ar į kurią jis buvo neteisėtai išvežtas ar negrąžintas. Vaiko grąžinimu siekiama kuo greičiau atkurti status quo ante, kad būtų išvengta de facto dėl neteisėtų vieno iš tėvų veiksmų susiklosčiusios situacijos įteisinimo, paliekant vaiko globos ir tėvų valdžios įgyvendinimo klausimą spręsti jurisdikciją dėl šio klausimo išsprendimo turinčiam teismui (Hagos konvencijos 19 str.).

Hagos konvencijoje įtvirtinta vaiko grąžinimo procedūra nėra taikoma automatiškai ar mechaniškai. Hagos konvencijoje apibrėžiant valstybių narių įsipareigojimus dėl vaiko grąžinimo, yra įtvirtinta keletas išimčių, paremtų objektyviu konkretaus vaiko ir jo aplinkos įvertinimu (žr. ypač Hagos konvencijos 12, 13 ir 20 straipsnius), tokiu būdu nustatant, kad būtent bylą nagrinėjančiam teismui kiekvienu konkrečiu atveju yra palikta teisė priimti sprendimą dėl įpareigojimo grąžinti vaiką ar atsisakyti jį grąžinti. Reglamentas nenumato savarankiškų atsisakymo grąžinti vaiką pagrindų, tačiau įtvirtina kai kurių Hagos konvencijoje numatytų atsisakymo grąžinti pagrindų taikymo ribojimus ir procesines taisykles (Reglamento 11 straipsnio 2-8 dalys). Hagos konvencijoje numatytos šios išimtys, kurias gali taikyti valstybės, į kurią neteisėtai išvežtas vaikas, teismai ir kurių bent vienos pakanka, kad atsisakyti grąžinti vaiką į valstybę, iš kurios ar į kurią jis buvo neteisėtai išvežtas ar negrąžintas:

1.       asmuo, įstaiga ar kita organizacija, kuri rūpinosi vaiku, vaiko išvežimo ar laikymo metu iš tiesų nesinaudojo globos teisėmis (Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies a) punktas) arba

2.       asmuo, įstaiga ar kita organizacija, kuri rūpinosi vaiku, vaiko išvežimo ar laikymo metu neprieštaravo ar vėliau sutiko, kad vaikas būtų išvežtas ar laikomas (Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies a) punktas) arba

3.       yra didelė rizika, kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją (Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b) punktas) arba

4.       vaikas prieštarauja grąžinimui ir jau yra sulaukęs tokio amžiaus ir brandos, kai tikslinga atsižvelgti į jo nuomonę (Hagos konvencijos 13 straipsnio 2 dalis) arba

5.        procesas buvo pradėtas praėjus vienerių metų terminui nuo tos dienos, kai vaikas buvo neteisėtai išvežtas ar laikomas, ir įrodoma, kad vaikas jau prisitaikė prie naujos aplinkos (Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalis).

Šiuose pagrinduose, išskyrus pirmuosius du, prioritetas tiesiogiai teikiamas vaiko teisių ir teisėtų interesų apsaugai. Vaiko interesai priklauso nuo daugelio aplinkybių kiekvienu individualiu atveju – amžiaus, brandos lygio, aplinkos, patirties. Tokiais atvejais teismas, vykdydamas savo įgaliojimus, turi išlaikyti pusiausvyrą tarp Hagos konvencijos tikslo, reikalaujančio užtikrinti neteisėtai išvežto ir laikomo vaiko grąžinimą, bei jį įgyvendinančių nuostatų (iš vieno pusės) ir vaiko interesų (iš kitos pusės), o vaiką atsisakyti grąžinti tik išimtiniais atvejais, kai byloje nustatyti faktai aiškiai patvirtina, jog to reikia, siekiant tinkamai apsaugoti vaiko interesus.

Dėl vaiko išvežimo iš Airijos į Lietuvos Respubliką ir jo laikymo šioje šalyje teisėtumo

Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, jog sutuoktiniai F. E.-S. Y. ir A. D. –Y., gyvendami Airijoje, susilaukė dukters U. D. Y., gimusios (duomenys neskelbtini). Suinteresuotas asmuo A. D. –Y. 2012 m. balandžio 14 d. be pareiškėjo F. E.-S. Y. žinios ir sutikimo išvežė mergaitę į Lietuvos Respubliką, tokiu būdu pažeisdama pareiškėjo globos teises, kuriomis iki išvežimo jie naudojosi kartu. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, šios faktinės aplinkybės sudaro pagrindą mažamečio vaiko U. D. Y. išvežimą iš Airijos į Lietuvos Respubliką ir jos laikymą šioje šalyje pripažinti neteisėtu (Hagos konvencijos 3 str. ir Reglamento 2 str. 11 p.). Šios pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės ir jų pagrindu padarytos išvados, vertinant mažametės U. D. Y. išvežimo ir laikymo Lietuvos Respublikoje teisėtumą, nėra ginčijamos, teisėjų kolegija laiko jas tinkamai nustatytomis. Todėl dėl prašymo grąžinti vaiką, kol nėra išspręstas vaiko globos klausimas, teisėjų kolegija sprendžia, atsižvelgdama į Konvencijos 1 straipsnyje įtvirtintus tikslus bei vaiko interesus, kuriems suteikta apsauga, vadovaujantis Hagos konvencijos 12 ir 13 straipsniuose įtvirtintu reglamentavimu.

Dėl atsisakymo grąžinti vaiką į Jungtinę Karalystę remiantis Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b) punktu pagrįstumo

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gruodžio 18 d. nutartimi atsisakymą grąžinti U. D. Y. į Airiją grindė Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b) punkte įtvirtintu pagrindu, remiantis kuriuo valstybės, į kurią kreipiamasi, teismo ar administracinė institucija neprivalo nurodyti grąžinti vaiką, jei asmuo, įstaiga ar kita organizacija, kuri prieštarauja, kad vaikas būtų grąžintas, įrodo, kad yra didelė rizika, kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją. Reglamento 11 straipsnio 4 dalies nuostata įtvirtina papildomą šios Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b) punkte numatytos išimties taikymo sąlygą – teismas negali atsisakyti grąžinti vaiką remdamasis šiuo pagrindu, jei nustatoma, kad bus imtasi priemonių užtikrinti vaiko apsaugą jį sugrąžinus. Taigi Reglamentas dar labiau sustiprina principą, kad teismas turi nedelsiant grąžinti vaiką, apribodamas Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b) punkte numatytą išimtį iki griežto minimumo, t.y. vaikas visada turi būti grąžinamas, jeigu jam gali būti užtikrinta apsauga kilmės valstybėje narėje. Tai atitinka minėtus Hagos konvencijos ir Reglamento tikslus - tarptautiniu mastu apsaugoti vaikus nuo žalingų padarinių, kuriuos sukelia jų neteisėtas išvežimas ar negrąžinimas.

Minėta, jog Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b) punkte įtvirtintos išimties tikslas – vaiko interesų apsauga. Ši išimtis yra skirta tiems atvejams, kai egzistuoja visos sąlygos vaiko išvežimą ir jo laikymą pripažinti neteisėtu, tačiau, nepaisant to, vaiko grąžinimas prieštarautų jo interesams, kaip jie apibrėžiami šio straipsnio 1 dalies b) punkte. Būtent vaiko interesas, kad jis nebūtų perkeltas iš savo nuolatinės gyvenamosios vietos į naują aplinką be pakankamų stabilumo garantijų, suteikia pagrindą daryti išvadą dėl egzistuojančio kiekvieno asmens intereso nebūti paveiktam grėsmės fizinei ar psichinei sveikatai bei nepakliūti į kitą netoleruotiną situaciją.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo atsisakymas grąžinti vaiką yra grindžiamas faktinių aplinkybių įvertinimu, kurių pagrindu teismas padarė išvadą, jog mažametės U. D. Y. grąžinimo atveju jai būtų padaryta psichinė žala, kurią sąlygotų jos atskyrimas nuo mamos, užmegztų ryšių su artimaisiais giminaičiais nutraukimas, mergaitės paėmimas iš aplinkos, kurioje ji jaučiasi saugi, ir galimas patekimas į kitą netoleruotiną situaciją, kurios kilimą galėtų sąlygoti vaiko teisės į būstą, priežiūrą tėvo darbo metu bei teisės į ikimokyklinį ugdymą netinkamas užtikrinimas. Apeliantas, ginčydamas šių pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą, nurodo argumentus, susijusius su pažeidimais, paskirstant įrodinėjimo pareigą, kadangi pagal Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalį pareiga įrodyti šioje teisės normoje įtvirtintų atsisakymo grąžinti vaiką sąlygų buvimą tenka asmeniui, kuris prieštarauja, kad vaikas būtų grąžintas, o taip pat argumentus dėl Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b) punkte numatytų šios išimties taikymo sąlygų nebuvimo.

Teisėjų kolegija pripažįsta, jog, įvertinus byloje pateiktus įrodymus, nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo konstatuoti Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b) punkte įtvirtintos išimties taikymo pagrindo. Byloje nenustatyta aplinkybių, patvirtinančių, jog yra didelė rizika, kad U. D. Y. grąžinus į Airiją, jai būtų padaryta psichinio pobūdžio žala arba kad ji gali pakliūti į kitą netoleruotiną situaciją. 

Remiantis kasacinio teismo praktikoje suformuotu Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b) punkte numatytos vaiko grąžinimo išimties taikymą reglamentuojančios teisės normos aiškinimu, ,,didelė rizika, kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną padėtį“ apima kraštutinius atvejus, kai vaikas negalės normaliai vystytis kilmės valstybėje dėl to, kad tėvų teisių ir pareigų turėtojas nevykdo ar nederamai atlieka tėvų teises ir pareigas bei yra pagrindo manyti, kad toks jo elgesys nepasikeis ateityje (nederamai elgiasi vaiko akivaizdoje, piktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis ar psichotropinėmis priemonėmis ar pan.) arba dėl objektyvių sąlygų kilmės valstybėje vaikui vystytis nebuvimo (pavyzdžiui, karo padėties) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2008).

Byloje esantys rašytiniai paaiškinimai apie pareiškėjo dukteriai daromą psichinę žalą (b.l. 55-65), yra susiję su sutuoktinių tarpusavio santykiais ir bendravimu tuo laikotarpiu, kai šeima Airijoje gyveno karu, ir nesudaro pagrindo daryti išvadą apie tėvo neigiamą įtaką vaiko psichikai jiems betarpiškai bendraujant tarpusavyje, įvertinant tai, jog šeimos bendras gyvenimas faktiškai yra iširęs ir motina neplanuoja grįžti gyventi į Airiją. Vaiko grąžinimas, esant artimam vaiko ir motinos emociniam ryšiui, savaime negali reikšti psichinės žalos vaikui atsiradimo, kadangi, kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, mergaitė noriai bendrauja su tėvu ir motina nesudaro kliūčių realiam jų bendravimui (b.l. 43). Byloje suinteresuoto asmens A. D. –Y. nurodyti argumentai dėl vaiko teisės į būstą, išlaikymą, ikimokyklinį ugdymą pažeidimo vaiko grąžinimo atveju, nėra pagrįsti jokiais įrodymais, kurie nagrinėjamu atveju sudarytų pagrindą pripažinti realios grėsmės dėl vaiko pakliuvimo į netoleruotiną situaciją egzistavimą.

 Atsižvelgdama į anksčiau paminėtas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, jog pagrindo atsisakyti grąžinti U. D. Y. į Airiją remiantis Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b) punkte numatyta išimtimi nėra.

Dėl atsisakymo grąžinti vaiką į Jungtinę Karalystę remiantis Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalimi pagrįstumo

Kitas Hagos konvencijoje įtvirtintas pagrindas, kai galima atsisakyti grąžinti vaiką, yra įtvirtintas 12 straipsnio 2 dalyje – tai vaiko prisitaikymas prie naujos aplinkos. Žodis „prisitaikymas“ šiame kontekste susideda iš dviejų elementų. Visų pirma, jis apima fizinį elementą – įsikūrimą bendruomenėje ir aplinkoje. Antra, jis apima emocinį elementą – saugumą ir stabilumą. Žodis „nauja aplinka“ apima vietą, namus, ugdymo įstaigą, draugus, veiklą ir galimybes. Turint omeny, kad Hagos konvencijoje įtvirtintų nuostatų tikslas – užkirsti kelią neteisėtam vaiko išvežimui, iki minimumo sumažinant vaiko negrąžinimo atvejus, teismas, spręsdamas dėl vaiko negrąžinimo šiuo pagrindu turi pasiekti tokį įsitikinimo lygį, kuris pateisintų vaiko negrąžinimą šiuo išimtiniu atveju. Kadangi vaiko prisitaikymo prie naujos aplinkos lygis turi būti vertinamas tuo metu, kai vyksta procesas, teisėjų kolegija sprendžia dėl vaiko prisitaikymo prie naujos aplinkos bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu. Teisėjų kolegija, taikydama šį atsisakymo grąžinti vaiką pagrindą, neatsižvelgia į Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą jo taikymo sąlygą (jog vaiko grąžinimo procesas turi būti pradėtas praėjus vienerių metų terminui, skaičiuojant jį nuo tos dienos, kai vaikas buvo neteisėtai išvežtas ar laikomas), kadangi pripažįsta ją procedūrine ir formalia bei neatitinkančia šioje byloje susidariusios situacijos (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-6/2013). Nagrinėjamu atveju faktiškai susiklostė situacija, jog vaikas iš Airijos neteisėtai buvo išvežtas 2012 m. balandžio 14 d. Pareiškėjas su prašymu dėl vaiko grąžinimo į teismą kreipėsi 2012 m. spalio 8 d. Nors procesas dėl vaiko grąžinimo buvo pradėtas nepraėjus vienerių metų terminui nuo tos dienos, kai vaikas buvo neteisėtai išvežtas ar laikomas, vaiko grąžinimo klausimas nagrinėjamu atveju nebuvo išspręstas per įmanomai trumpiausią laiką, laikantis Reglamento 11 straipsnio 3 dalyje ir Hagos konvencijos 11 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto 6 savaičių termino. Civilinę bylą Vilniaus apygardos teisme nagrinėjanti teisėja 2012 m. spalio 8 d. gauto pareiškimo priėmimo klausimą išsprendė ir civilinę bylą iškėlė tik 2012 m. spalio 30 d. nutartimi (b.l. 37). Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 14 d. nutartimi pareiškėjui nustatytas terminas iki 2013 m. vasario 15 d. trūkumams pašalinti – pateikti iš Airijos centrinės institucijos pareiškėjo socialinį įvertinimą (b.l. 103-104). Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 20 d. nutartimi pareiškimas paliktas nenagrinėtas, pareiškėjui nepašalinus minėtų trūkumų (b.l. 121). Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 25 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 20 d. nutartis buvo panaikinta ir pareiškėjo F. E.-S. Y. pareiškimas dėl vaiko grąžinimo perduotas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (b.l. 151-153). Civilinė byla Vilniaus apygardos teismui buvo grąžinta 2013 m. gegužės 2 d. (b.l. 155). Bylos nagrinėjimas teismo posėdyje paskirtas 2013 m. lapkričio 4 d., o atidėjus šį teismo posėdį – 2013 m. lapkričio 28 d. Skundžiama Vilniaus apygardos teismo nutartis, kuria vaiko grąžinimo klausimas išspręstas iš esmės, buvo priimta 2013 m. gruodžio 18 d. Civilinė byla su atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniame teisme buvo gauta 2014 m. sausio 21 d. ir paskirta nagrinėti teismo posėdyje 2013 m. vasario 4 d. Teisėjų kolegija pripažįsta, jog bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme eiga ir teisėjo netinkamas vadovavimas procesui lėmė Reglamento 11 straipsnio 3 dalyje ir Hagos konvencijos 11 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto 6 savaičių termino pažeidimą. Dėl to yra priimta atskiroji nutartis, kuri išsiųsta Vilniaus apygardos teismo pirmininkui, informuojant apie pažeidimus (CPK 332 str., 299 str.).

Pažymėtina, jog Hagos konvencija nėra siekiama besąlygiško neteisėtai išvežto ir laikomo vaiko grąžinimo. Tai, jog vadovaujantis Hagos konvencijos 1 straipsnio 1 punktu vaiko grąžinimo procedūra turi būti įvykdyta kuo greičiau, bei šioje konvencijoje ir Reglamente įtvirtintas šešių savaičių vaiko grąžinimo proceso terminas suponuoja, jog vaiko grąžinimu inter alia yra siekiama kuo greitesnio jo grąžinimo į iki neteisėto išvežimo ar laikymo vaiką supusią jo įprastą aplinką, atkuriant ryšius su tuo iš tėvų, kurio globos teisės buvo pažeistos. Šių tikslų nebūtų pasiekta tuo atveju, jei dėl užsitęsusio vaiko grąžinimo proceso vaikas jau būtų prisitaikęs prie naujos aplinkos, dėl ko vaiko grąžinimas jam reikštų grįžimą į kokybiškai naują aplinką, prie kurios vaikas turėtų adaptuotis iš naujo. Be to, vadovaujantis Hagos konvencijos 20 straipsniu, gali būti atsisakyta grąžinti vaiką pagal 12 straipsnio nuostatas, jei to neleidžia valstybės, į kurią kreipiamasi, pagrindiniai žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos principai.

Faktiškai susiklosčius situacijai, kai procesas dėl vaiko grąžinimo pradedamas nepraėjus vienerių metų terminui, tačiau užsitęsia ilgą laiko tarpą ir lemia vaiko prisitaikymą prie naujos aplinkos, teisingumo ir protingumo principai reikalauja, jog minėtas Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas vaiko negrąžinimo pagrindas būtų aiškinamas ir taikomas ne formaliai, bet atsižvelgiant į pagrindinį šios vaiko grąžinimo išimties tikslą – užtikrinti prie naujos aplinkos prisitaikiusio vaiko interesų apsaugą. Bylose dėl vaiko grąžinimo teismas, siekdamas užtikrinti tinkamą vaiko, tėvų bei viešosios tvarkos interesų balansą, vaiko interesams turėtų teikti pagrindinį dėmesį. Tai matyti ir iš Hagos konvencijos konstatuojamosios dalies antrosios pastraipos, kurioje valstybės narės pareiškė, jog „sprendžiant klausimus, susijusius su vaikų globa, svarbiausia yra vaikų interesai“. Vaiko interesai, priklausomai nuo jų prigimties ir svarbos, gali būti pripažinti turinčiais viršenybę prieš tėvų interesus (žr. Sahin v. Germany, no. 30943/96, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. liepos 8 d. sprendimas). Nepaisant to, tėvų interesai, ypač jų interesas reguliariai bendrauti su vaiku, išlieka veiksnys, kuris turi būti įvertintas, siekiant užtikrinti tinkamą minėtų interesų balansą (žr. Sahin v. Germany, no. 30943/96, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. liepos 8 d. sprendimas; Haase v Germany, no. 11057/02, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2004 m. balandžio 8 d. sprendimas; Kutzner v. Germany, no. 46544/99, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2002 m. vasario 26 d. sprendimas).

Pažymėtina, jog pirmenybė vaiko interesų apsaugai teiktina ir tarptautinėje teisėje, atsižvelgiant į tai, jog valstybės įvairių tarptautinių organizacijų lygmeniu yra išreiškusios valią, jog imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia - vaiko interesai (Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 24 str. 2 d., Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 str. 1 d.). Be to, remiantis Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 24 straipsnio 3 dalimi, kiekvienas vaikas turi teisę reguliariai palaikyti asmeninius santykius ir tiesiogiai bendrauti su abiem savo tėvais, jei tai neprieštarauja vaiko interesams.

Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, jog vaiko interesas susideda iš dviejų dalių. Viena vertus, vaiko interesas reikalauja jo ryšių su šeima palaikymo, išskyrus tuos atvejus, kai įrodoma, jog šeima yra ypač netinkama. Iš to seka, kad šeimos ryšiai gali būti nutraukti tik išimtiniais atvejais ir kad viskas turi būti padaryta, siekiant išsaugoti asmeninius santykius, ir, jei reikia, „atstatyti“ šeimą (Gnahoré v. France, no. 40031/98, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. rugsėjo 19 d. sprendimas). Kita vertus, vaiko interesus aiškiai atitinka siekis užtikrinti jo vystymąsi patikimoje aplinkoje ir nei vienas iš tėvų negali pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnį imtis priemonių, kurios darytų žalą vaiko sveikatai ir vystymuisi (Neulinger ir Shuruk v. Switzerland, no. 41615/07, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2010 m. liepos 6 d. sprendimas).

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina būtinumą taikyti Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje numatytą išimtį ir atsisakyti U. D. Y. grąžinti į kilmės vietos valstybę. Teisėjų kolegija konstatuoja esant nustatytas šias aplinkybes, patvirtinančias, jog U. D. Y. per vienerių metų ir dešimties mėnesių laikotarpį, skaičiuojant nuo 2012 m. balandžio 14 d., prisitaikė prie naujos fizinės ir socialinės aplinkos ir šios aplinkos pakeitimas neatitiktų jos interesų. Mergaitei neteisėto išvežimo iš jos nuolatinės gyvenamosios vietos Airijoje metu buvo du metai ir septyni mėnesiai. Gyvenant Airijoje mergaitės fizinė ir socialinė aplinka, atsižvelgiant į jos amžių, sutapo su jos tėvų, o ypatingai su motinos aplinka, su kuria ji praleisdavo daugiausiai laiko. Išvykusios iš Airijos į Lietuvą, mergaitė su motina apsigyveno Biržuose 73,45 kv. m. keturių kambarių bute, kuris A. D. –Y. asmeninės nuosavybės teisėmis priklauso nuo 2012 m. spalio 2 d. (b.l. 59). Šiame bute kartu gyvena A. D.-Y. tėvai ir brolis, kurie padeda prižiūrėti mergaitę ir kurią su jais sieja artimas ryšys (b.l. 95). 2012 m. gegužės 14 d. mergaitė pradėjo lankyti Biržų lopšelį – darželį (duomenys neskelbtini) (b.l. 75), o 2012 m. lapkričio 20 d. – šokių būrelį (b.l. 200). Mergaitės adaptacija ikimokyklinio ugdymo įstaigoje užtruko tik dvi savaites (b.l. 75). Mergaitė charakterizuojama kaip komunikabili, pasitikinti savimi, savarankiška, drąsiai išsakanti savo nuomonę, turinti draugų. Mergaitė mėgsta sportuoti, žaisti judrius žaidimus, šokti, piešti, lipdyti (b.l. 75, 142, 199). Mergaitės motina A. D.-Y. dirba (duomenys neskelbtini), o jos gaunamos pajamos sudaro  1525,50 Lt per mėnesį (b.l. 201-202).  Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nagrinėjamu atveju yra pagrindas pripažinti, jog būdama Lietuvoje nuo 2012 m. balandžio 14 d. mergaitė prisitaikė ne tik prie fizinės, bet ir socialinės aplinkos, kuri, vertinant ją su buvusia iki vaiko neteisėto išvežimo, žymiai išsiplėtė ir apima ne tik jos motinos, artimųjų giminaičių, bet ir ikimokyklinės ugdymo įstaigos, kitų lankomų ugdymo užsiėmimų aplinką. Sparti vaiko raida jos buvimo Lietuvoje laikotarpiu sąlygoja tai, jog kokybiškai jai buvo sukurta nauja aplinka. Ši aplinka atitinka mergaitės pagal jos amžių išaugusį pažinimo lygį ir socialinius įgūdžius. Tai, jog mergaitė fiziškai ir emociškai yra prisitaikiusi prie naujos aplinkos, patvirtina bendra jos charakteristika, gera psichinė būklė, nuolat kylantis išsivystymo lygis, lietuvių kalbos mokėjimas. Iš paties pareiškėjo paaiškinimų matyti, jog jis siekia vaiko grąžinimo į aplinką, kurioje jis nuolat būtų su vaiku, o jo darbo metu vaiko priežiūra ir auklėjimu rūpintųsi samdoma auklė. Teisėjų kolegijai kyla abejonių, jog pareiškėjo finansinės galimybės sudarytų jam sąlygas leisti vaiką į ikimokyklinio ugdymo įstaigą, kurios teikiamų paslaugų kaina sudarytų iki 700 EUR per mėnesį (b.l. 77-78, 115-116), įvertinus tai, jog pareiškėjo pajamos sudaro nuo 1500 EUR iki 2000 EUR per mėnesį (b.l. 15-21, 115-116), iš kurių 750 EUR sudarytų buto nuomos išlaidos (tuo atveju, jei pareiškėjas, kaip teigia, vienas nuomotų butą), neįskaitant kitų su buto išlaikymu susijusių išlaidų bei išlaidų už sveikatos priežiūros paslaugas, išlaidų maistui, aprangai, laisvalaikiui ir t.t. Mergaitė nemoka anglų kalbos ir šiek tiek kalba tėvo gimtąja prancūzų kalba. Todėl jai reikėtų iš naujo adaptuotis ne tik prie fizinės ir socialinės, bet ir kalbinės aplinkos, kurioje ji atsidurtų jos grąžinimo į Airiją atveju. Toks vaiko grąžinimas faktiškai neatitiktų Hagos konvencijos siekiamų tikslų bei vaiko interesų. Pažymėtina, jog vaikui būnant Lietuvoje vaiko tėvui nėra daroma jokių kliūčių, siekiant bendrauti su vaiku. Tuo tarpu grąžinus vaiką į Airiją, vaikas prarastų nuolatinį stiprų emocinį ryšį su motina, nes dėl finansinių priežasčių A. D.-Y. negalėtų apsigyventi Airijoje, o pareiškėjo turtinė padėtis nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog vaiko grąžinimo atveju jis būtų pajėgus užtikrinti nepertraukiamą dukters ir motinos bendravimą, padedant motinai įsikurti Airijoje. Pripažinus, jog vaikas būdamas Lietuvoje su motina yra prisitaikęs prie naujos aplinkos, jo interesų nagrinėjamu atveju taip pat neatitiktų grąžinimas į Airiją, esant prasidėjusiam santuokos nutraukimo procesui, kuriame inter alia sprendžiamas vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su motina klausimas (Biržų rajono apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-4-847/2014). Atsakovas F. E.-S. Y. toje byloje iki šiol nėra išreiškęs jokios savo pozicijos šiuo klausimu, nors jam buvo sudarytos tinkamos galimybės pasinaudoti šia savo procesine teise. Todėl status quo išsaugojimas nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių kontekste faktiškai labiau atitiktų vaiko interesus, siekiant išvengti situacijos, jei, grąžinus vaiką į Airiją, jo gyvenamoji vieta, nutraukus santuoką, būtų nustatyta su motina ir jis vėl turėtų būti grąžintas į Lietuvą.

Apibendrinant darytina išvada, jog dėl nurodytų faktorių (vaiko antrieji metai ikimokyklinio ugdymo įstaigoje, nauji draugai, nauja kalbinė aplinka, aktyvus ir įvairiapusis laisvalaikis, geri santykiai šeimoje, natūralus ir tvirtesnis emocinis ryšys su motina, įgytas saugumo ir stabilumo jausmas esamoje aplinkoje, geros buities sąlygos, galima apsunkinta adaptacija naujoje aplinkoje ir pavojus prarasti bendravimą su motina ar iš esmės jį apriboti, vaiko amžius) vaiko gyvenimas jau žinomoje, socialiai saugioje aplinkoje teikia daugiau garantijų tęstiniam vaiko vystymuisi ir labiausiai atitinka vaiko interesus. Pažymėtina, jog, nepaisant Reglamento 55 straipsnyje įtvirtintos centrinių institucijų bendradarbiavimo konkrečiose bylose, susijusiose su tėvų pareigomis, pareigos, Airijos centrinė institucija neužtikrino, jog nagrinėjamoje byloje, esant Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos bei pareiškėjo prašymams, būtų kuo skubiau pateiktas išsamus pareiškėjo socialinis įvertinimas, iš kurio būtų galima spręsti apie jo gyvenimo sąlygas, būdą bei jo galimybes vienam pasirūpinti dukters priežiūra, jei būtų priimtas sprendimas dėl mergaitės grąžinimo (b.l. 94-96, 114-116, 120(4)-120(6)). Be to, Airijos centrinė institucija neužtikrino, kad  būtų imtasi priemonių užtikrinti vaiko apsaugą jį grąžinus (Reglamento 11 str. 4 p.). Byloje esanti Socialinių darbų departamento 2013 m. liepos 4 d. socialinė ataskaita vertintina kritiškai nagrinėjamoje byloje įrodinėtinų aplinkybių kontekste, nes yra pagrįsta tik gyvenamosios aplinkos sąlygų (būsto) įvertinimu (b.l. 160-163) ir neįrodo, jog pareiškėjo finansinė padėtis bei jo įgūdžiai leistų jam sudaryti tinkamas sąlygas vaiko priežiūrai ir ugdymui. 

Teismo nuomone, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nagrinėjamos bylos atveju atsisakymas atsižvelgti į U. D. Y. prisitaikymą prie naujos aplinkos neatitiktų vaiko interesų, todėl, vadovaudamasi Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija pareiškėjo prašymą dėl vaiko grąžinimo atmeta. Taigi, nors pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė proceso teisės normas ir neišsiaiškino visų bylai reikšmingų aplinkybių, dėl ko netinkamai taikė Hagos konvencijos 13 straipsnio 2 dalies nuostatas bei tuo remdamasis be pagrindo atsisakė šalių dukrą grąžinti į Airiją, tačiau byloje priimto teisinio rezultato prasme atskiruoju skundu skundžiama teismo nutartis yra teisinga, dėl to paliekama galioti.

Dėl vaiko negrąžinimo teisinių padarinių

Pažymėtina, jog Reglamento 17 konstatuojamoje dalyje yra įtvirtinta, jog valstybės narės, į kurią vaikas buvo neteisėtai išvežtas ar negrąžintas, teismo sprendimas negrąžinti vaiko gali būti pakeičiamas paskesniu vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos iki neteisėto išvežimo ar negrąžinimo valstybės narės teismo sprendimu. Ši procedūra ir jos įgyvendinimo tvarka yra įtvirtinta Reglamento 11 straipsnio 6-8 dalyse, 42 straipsnyje.

Be to, vadovaujantis Hagos konvencijos 19 straipsniu, pagal šią Konvenciją priimtas sprendimas grąžinti vaiką nėra laikomas lemiamu iš esmės sprendžiant vaiko globos klausimą.

Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, nustatyta, jog Biržų rajono apylinkės teisme 2012 m. liepos 2 d. buvo iškelta civilinė byla Nr. 2-4-847/2014 pagal ieškovės A. D. ieškinį atsakovui F. E.-S. Y. dėl santuokos nutraukimo, kuriuo inter alia pareikštas reikalavimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su motina. Biržų rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 13 d. nutartimi ši civilinė byla buvo sustabdyta iki bus išspręsta civilinė byla dėl leidimo grąžinti vaiką išdavimo pagal atsakovo pareiškimą Vilniaus apygardos teisme. Atnaujinus sustabdytą civilinę bylą, F. E.-S. Y., kaip šalis (atsakovas), turi teisę dalyvauti šiame procese bei priešieškiniu reikšti reikalavimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su tėvu.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Šios nutarties kopijas nedelsiant išsiųsti dalyvaujantiems byloje asmenims, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Biržų rajono savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriui.

Teisėjai                                        Artūras Driukas

                                        Donatas Šernas

                                        Egidijus Žironas