Administracinė byla Nr. eA-70-662/2018

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00030-2016-9

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

 LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Virginijos Volskienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos I. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. J. skundą atsakovui Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja I. J. (kreipimosi į teismą metu buvusi pavardė – Šaučūnienė) (toliau – ir pareiškėja) skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti atsakovo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK, atsakovas) Kelių policijos tarnybos 2016 m. sausio 8 d. sprendimą Nr. 50-9-S-1249 (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti atsakovą Panevėžio AVPK panaikinti pareiškėjai nustatytus vairavimo teisės apribojimus Administracinių teisės pažeidimų registre (toliau – ir Registras).
2. Pareiškėja skunde nurodė, kad 2009 m. rugpjūčio 27 d. ji padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje, už kuriuos Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. sausio 6 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6.-11-581/2010 buvo paskirta 3000 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams. Pareiškėja 3000 Lt baudą sumokėjo. Pasibaigus vairavimo teisės atėmimo terminui (2013 m. sausio 16 d.) Jungtinėje Karalystėje pareiškėja išlaikė vairavimo teorijos ir praktikos egzaminus. 2014 m. balandžio 2 d. jai buvo išduotas tai liudijantis pažymėjimas. 2015 metų pabaigoje Lietuvoje tvarkant automobilio įsigijimo reikalus VĮ „Regitra“, pareiškėja gavo informaciją, kad duomenų bazėje ties įrašu apie pareiškėjos teisę vairuoti transporto priemones yra atžymos apie vis dar galiojančius apribojimus, susijusius su atimta vairavimo teise. Laikydama, kad šie apribojimai neturi aktualumo ir galios, pareiškėja 2015 m. gruodžio 28 d. raštu pareikalavo atsakovą panaikinti  atžymas ir pareiškėjos vairavimo teisės apribojimus, nurodydama, kad vairavimo teisės atėmimo terminas yra pasibaigęs, o Jungtinėje Karalystėje ji yra įgijusi vairavimo teisę. Skundžiamu Sprendimu atsakovas atsisakė patenkinti pareiškėjos reikalavimą, vadovaudamasis  Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 24 straipsnio 4 dalimi ir nurodydamas, kad atsakovas neturi duomenų, jog pareiškėja būtų įvykdžiusi minėtos teisės normos reikalavimus. Pareiškėja nesutiko su tokia atsakovo situacijos interpretacija, nurodydama, kad atsakovo cituojama Įstatymo redakcija įsigaliojo 2013 m. birželio 28 d. Pareiškėjos nuomone, ji įvykdė teisės vairuoti atėmimo pasibaigimo momentu galiojusios redakcijos Įstatymo reikalavimus, t. y. Įstatymo 24 straipsnio 4 dalies, redakcijos, galiojusios iki 2013 m. birželio 28 d., nuostatas: 2013 m. sausio 16 d. baigėsi pareiškėjos vairavimo teisės atėmimo terminas, 2014 m. balandžio 2 d. pareiškėjai buvo išduotas vairuotojo pažymėjimas, liudijantis, kad pareiškėja perlaikė vairavimo egzaminą. Pažymėjo, kad nei Europos Sąjungos, nei Lietuvos Respublikos teisės aktai nenumato reikalavimo, kad atėmus vairavimo teisę konkrečioje valstybėje, vairavimo teisė būtų susigrąžinama toje valstybėje, kurioje buvo atimta. Pareiškėja 2009 metais Valstybinėje mokesčių inspekcijoje deklaravo išvykimą iš Lietuvos, todėl Jungtinėje Karalystėje išduotas vairuotojo pažymėjimas turėtų būti pripažįstamas Lietuvos Respublikoje. Vadovaujantis Įstatymo 13 straipsnio 5 dalimi, nenuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas įgyja teisę įgyti vairavimo teisę toje valstybėje, kurioje daugiausia gyvena. Taip pat pareiškėjai turėtų būti panaikinti bet kokie Registre įrašyti apribojimai dėl teisės vairuoti įgijimo ir grąžinimo. Apribojimų nepanaikinus, pareiškėja neturi galimybės vairuoti transporto priemonių Lietuvos Respublikoje ir gali būti traukiama administracinėn atsakomybėn už vairavimą neturint vairavimo teisės pagal ATPK 128 straipsnį.
3. Teismo posėdyje pareiškėja papildomai paaiškino, kad nuo 2009 m. rugsėjo 5 d. iki apytiksliai 2015 m. gruodžio 15 d. gyveno Jungtinėje Karalystėje ir Valstybinei mokesčių inspekcijai deklaravo savo išvykimą. Taip pat pareiškėja paaiškino, kad nuo 2015 m. gruodžio vidurio jos nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, nes ji sugrįžo nuolatinai gyventi į Lietuvą. Pareiškėja nurodė planuojanti keisti Jungtinėje Karalystėje išduotą vairuotojo pažymėjimą į Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimą, jei Lietuvos Respublikoje būtų pripažįstamas Jungtinėje Karalystėje išduotas vairuotojo pažymėjimas.
4. Atsakovas Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, jog su skundu nesutinka ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
5. Paaiškino, jog šiuo metu galiojančios Įstatymo 24 straipsnio 4 dalies nuostatos, buvo įtvirtintos jau 2007 m. lapkričio 22 d. įstatymu Nr. X-1337 (įsigaliojo nuo 2008 m. liepos 1 d.)  Įstatymo 27 straipsnio 3 ir 4 dalių redakcijoje. Pareiškėja teisės pažeidimą, už kurio įvykdymą jai 2010 m. sausio 6 d. buvo paskirta administracinė nuobauda, padarė 2009 m. rugpjūčio 27 d. Tuo metu aukščiau įtvirtinti apribojimai galiojo, todėl siekdama susigrąžinti teisę vairuoti, pareiškėja privalėjo išklausyti papildomus vairuotojų mokymus ir perlaikyti kvalifikacinį egzaminą. Kadangi duomenų apie tai, kad pareiškėja išklausė papildomus vairuotojų mokymus, perlaikė vairavimo egzaminą, 2016 m. sausio 8 d. skundžiamą Sprendimą priėmęs pareigūnas neturėjo, todėl tenkinti pareiškėjos 2015 m. gruodžio 28 d. reikalavimo pažymėti Registre informaciją apie įvykdytas sąlygas vairuotojo pažymėjimui ir teisei vairuoti grąžinti nebuvo teisinio pagrindo. Remiantis Gyventojų registro duomenimis, buvo nustatyta, kad pareiškėja nuo 2004 m. birželio 8 d. savo gyvenamąją vietą deklaravo Šermukšnių g. 4, Panevėžyje. Atsakovo nuomone, pareiškėjos atžvilgiu privalo būti taikomos Įstatymo 13 straipsnio 5 dalies nuostatos, todėl Jungtinėje Karalystėje 2014 m. balandžio 2 d. išduotas vairuotojo pažymėjimas Lietuvos Respublikoje neturėtų būti pripažįstamas.
6. Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu papildomai nurodė, kad pareiškėja, 2015 m. gruodžio 28 d. pateikdama reikalavimą panaikinti apribojimus policijos duomenų bazėse, nenurodė, jog yra nuolatinė Jungtinės Karalystės gyventoja ir neteikė jokių šią aplinkybę patvirtinančių dokumentų. Taip pat paaiškino, jog priimant skundžiamą Sprendimą, nebuvo sprendžiamas Jungtinėje Karalystėje išduoto vairuotojo pažymėjimo pripažinimo klausimas.

II.

7. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 1 d. sprendimu pareiškėjos I. J. skundą atmetė.
8. Nagrinėdamas bylą, teismas atkreipė dėmesį į ginčo teisinių santykių atsiradimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (2015 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-1849 redakcija) 24 straipsnio 4 dalį, nustatančią teisės vairuoti transporto priemones, kuri buvo atimta dėl teisės pažeidimo padarymo vieniems metams ir ilgiau, grąžinimo sąlygas, taip pat į Įstatymo 2 straipsnio 40 dalies 2 punkte ir 79 dalyje pateiktas papildomo vairuotojų mokymo ir vairavimo egzamino sąvokas.
9. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja nepagrįstai remiasi teisės vairuoti atėmimo pasibaigimo momentu galiojusia Įstatymo 24 straipsnio redakcija, nurodydamas, kad teisės aktai, kurie nustatė pareiškėjos atsakomybę už jos padarytus 2009 metais pažeidimus, yra ATPK 127 straipsnio 2 dalis ir 130 straipsnio 1 dalis. Būtent šios teisės normos nustatyta tvarka ir buvo pritaikytos pareiškėjai. Pabrėžė, kad ATPK 330 straipsnio, nustatančio nutarimo atimti specialiąją teisę vykdymo terminų skaičiavimo taisykles, 2 dalies nuostatose, kurios galiojo teisės vairuoti transporto priemones pareiškėjai atėmimo metu, nurodyta, kad jei specialioji teisė atimta vieneriems metams ar ilgesniam laikui, iš asmens paimti dokumentai grąžinami tada, kai jis Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka užbaigia papildomus vairuotojų mokymus ir išlaiko kvalifikacinius egzaminus. Įstatymo 24 straipsnio 4 dalyje nustatytas reikalavimas baigti papildomą vairuotojų mokymą bei perlaikyti vairavimo egzaminą, nėra atsakomybę nustatantis teisės aktas. Tai lemia, jog reikalavimas baigti papildomą vairuotojų mokymą bei perlaikyti vairavimo egzaminą, tais atvejais, kai yra siekiama susigrąžinti prarastą teisę vairuoti transporto priemones, nėra asmeniui taikoma sankcija už jo praeityje padarytą priešingą teisei veiką, o yra šios praeityje taikytos sankcijos pasekmė, kai nustatyta tvarka iš naujo turi būti patikrintas asmens pasiruošimas bei gebėjimas vairuoti transporto priemones. Todėl teismas sprendė, kad pareiškėja, reikalaudama panaikinti Registre žymas apie apribojimus vairuoti transporto priemones, turėjo būti įvykdžiusi Įstatymo 24 straipsnio 4 dalies nuostatas tos redakcijos, kuri galiojo 2015 m. gruodžio 28 d., kai pareiškėja tokią valią išreiškė.
10. Iš atsakovo pateikto Registro išrašo dėl administracinio teisės pažeidimo ROIK Nr. 07-10-1588069 duomenų teismas nustatė, kad teisė vairuoti transporto priemones pareiškėjai buvo atimta iki 2013 m. sausio 16 d., teisės vairuoti grąžinimo sąlygų pareiškėja nėra įvykdžiusi. Aplinkybės, jog motorinių transporto priemonių vairuotojų, kuriems teisė vairuoti buvo atimta dėl KET pažeidimų, papildomo mokymo nėra baigusi, pareiškėja neneigė ir bylos teisminio nagrinėjimo metu.
11. Atkreipęs dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, vertinant Įstatymo (2012 m. kovo 27 d. įstatymo Nr. XI-1943 redakcijos) 22 straipsnio 1 ir 2 dalių bei 24 straipsnio 4 dalies nuostatas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 30 d. sprendimas, priimtas administracinėje byloje Nr. A438-588/2014), teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėja būtų susigrąžinusi teisę vairuoti transporto priemones, tokių duomenų nepateikė ir pareiškėja.
12. Pasisakydamas dėl skundžiamame atsakovo Sprendime nurodyto argumento, jog Jungtinėje Karalystėje pareiškėjai išduotas vairuotojo pažymėjimas Lietuvos Respublikoje nepripažįstamas, teismas pažymėjo, kad Jungtinė Karalystė yra prisijungusi prie 1949 metų Ženevos konvencijos dėl kelių eismo, joje išduodami šios konvencijos reikalavimus atitinkantys vairuotojų pažymėjimai. Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovas tokią išvadą padarė, nustatęs, jog teisės vairuoti transporto priemones pareiškėja nėra susigrąžinusi, ir argumentavo Įstatymo 13 straipsnio 5 dalies nuostatomis, nurodančiomis, kad <…> 1949 metų Ženevos konvencijos dėl kelių eismo <…> reikalavimus atitinkantys nacionaliniai ir tarptautiniai vairuotojo pažymėjimai Lietuvos Respublikoje nepripažįstami, jeigu šie dokumentai buvo išduoti asmenims, kuriems atimta teisė vairuoti transporto priemones ar kurie nustatyta tvarka nesusigrąžino teisės vairuoti transporto priemonę po to, kai ji buvo atimta.
13. Teismo vertinimu, šiame kontekste aktualios ir kitos Įstatymo 13 straipsnio 5 dalies nuostatos, kuriose nustatyta, kad 1949 metų Ženevos konvencijos dėl kelių eismo ir 1968 metų Vienos konvencijos dėl kelių eismo reikalavimus atitinkantys nacionaliniai ir tarptautiniai vairuotojo pažymėjimai galioja, jei jų turėtojas nėra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas.
14. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. 1V-328 (2014 m. rugsėjo 3 d. įsakymo Nr. 1V-578 redakcijos) patvirtintų Motorinių transporto priemonių vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2 punkto 4 dalyje apibrėžtą nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoką, pažymėjo, kad pareiškėja, teikdama atsakovui 2015 m. gruodžio 28 d. reikalavimą panaikinti Registre žymas apie jai nustatytus apribojimus, duomenų apie tai, jog su Jungtine Karalyste ją siejo darbo santykiai, atsakovui nenurodė ir neįrodinėjo aplinkybės, kad ji nėra nuolatinė Lietuvos gyventoja.  Iš Lietuvos teismų informacinėje sistemoje (LITEKO) esančių Gyventojų registro duomenų teismas nustatė, kad pareiškėja nuo 2004 m. birželio 8 d. savo gyvenamąją vietą yra deklaravusi Šermukšnių g. 4, Panevėžyje. Duomenų, kad pareiškėja Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo bei Gyventojų registro tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2008 m. balandžio 8 d. įsakymo Nr. (29)4R-18 nustatyta tvarka būtų deklaravusi išvykimą iš gyvenamosios vietos, kai išvykstama iš Lietuvos Respublikos, nėra. Teismo posėdyje pareiškėja paaiškino, kad nuo 2015 m. gruodžio vidurio apsisprendė nuolatinai likti gyventi Lietuvoje. Teismas sprendė, kad pareiškėjos byloje pateiktos galutinai išvykstančio iš Lietuvos nuolatinio Lietuvos gyventojo metinė pajamų deklaracija už 2009 metus bei kitos metinės pajamų deklaracijos už 2011, 2012, 2014, 2015 metus, kuriose nurodyta jos gyvenamoji vieta Volsle, nagrinėjamu atveju nėra pakankami įrodymai, neginčijamai patvirtinantys, kad užsienyje ji praleido daugiau kaip 185 dienas kiekvienais nurodytais metais (žr., pvz., 2012 m. rugpjūčio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N261-1104/2012). Be to, teismas pažymėjo, kad pareiškėja paminėtų deklaracijų nei kartu su reikalavimu panaikinti žymas Registre, nei vėliau nepateikė. Atsižvelgęs į visumą nustatytų aplinkybių, teismas padarė išvadą, kad pareiškėja Sprendimo priėmimo metu buvo nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas, todėl vadovaujantis ir šiomis Įstatymo 13 straipsnio 5 dalies nuostatomis, Jungtinėje Karalystėje išduotas vairuotojo pažymėjimas Lietuvos Respublikoje negalioja ir nesuteikia teisės vairuoti transporto priemones.
15. Teismas konstatavo, kad Panevėžio AVPK Kelių policijos tarnyba pagrįstai nustatė, jog pareiškėja nėra susigrąžinusi teisės vairuoti transporto priemones ir atsisakė panaikinti Registre žymas apie jai nustatytus apribojimus dėl teisės vairuoti įgijimo ir grąžinimo. Atsakovo 2016 m. sausio 8 d. sprendimas Nr. 50-9-S-1249 yra pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis bei teisės normomis, jis neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Priimant skundžiamą individualų administracinį aktą, pagrindinės taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, nebuvo pažeistos, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos skunde keliamus reikalavimus.
16. Atmetęs pareiškėjos skundą, teismas netenkino ir jos prašymo dėl turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

III.

17. Pareiškėja I. J. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti. Prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
18. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėja nurodo, kad teismas neįvertino aktualios tarptautinių teismų praktikos, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus.
19. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymas gali būti taikomas tik teisės subjektams, siekiantiems įgyvendinti vairavimo teisės įgijimą, susigrąžinimą (kai tokia teisė atimta) Lietuvos Respublikos teritorijoje. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas išaiškino, jog bet kuris asmuo, praradęs vairavimo teisę Lietuvos Respublikoje už tam tikrą KET pažeidimą, tokią teisę atgauti (susigrąžinti) gali tik Lietuvos Respublikoje. Mano, kad tokia teismo išvada yra diskriminacinio pobūdžio, t. y. diskriminuojanti asmenis, pilietybės ir teisę vairuoti praradusio asmens nuolatinės gyvenamosios vietos, atžvilgiu.
20. Pasak pareiškėjos, nagrinėjamu atveju sukuriama tokia teisinė situacija, jog pareiškėja transporto priemones gali vairuoti visame pasaulyje, išskyrus Lietuvos Respubliką, kas neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų.
21. Pareiškėjo teigimu, nagrinėdamas bylą, teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-588/2014, nes nagrinėjamoje byloje ir paminėtoje byloje situacijos yra skirtingos.
22. Pasak pareiškėjos, nagrinėjamu atveju, jos situaciją sąlygojo du juridiniai faktai, t. y. tai, kad 2013 m. sausio 16 d. baigėsi pareiškėjos vairavimo atėmimo terminas ir 2014 m. balandžio 2 d. Jungtinėje Karalystėje pareiškėjai išduotas vairavimo pažymėjimas, liudijantis, jog pareiškėja išlaikė vairavimo egzaminą. Mano, kad būtent naujo vairuotojo pažymėjimo gavimas, panaikino būtinybę pareiškėjos atžvilgiu taikyti Įstatymo reikalavimus.
23. Kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui, nurodo, kad nei Europos Sąjungos, nei tarptautiniai, nei Lietuvos Respublikos teisės aktai nenumato reikalavimo, jog atėmus vairavimo teisę konkrečioje valstybėje, vairavimo teisė būtu susigrąžinama toje valstybėje, kurioje buvo atimta.
24. Pareiškėjos teigimu, ji atsakovui neturėjo įrodinėti, kad nėra nuolatinė Lietuvos gyventoja, nes atsakovas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, rėmėsi duomenimis iš Gyventojų registro tarnybos, ir šios aplinkybės net netyrė bei nepasiūlė pareiškėjai pateikti reikalingus duomenis. Be to, atsižvelgdama į tai, kad Jungtinė Karalystė yra prisijungusi prie 1949 metų Ženevos konvencijos dėl kelių eismo, pareiškėja pažymi, jog Jungtinė Karalystė nebūtų leidusi pareiškėjai įgyti vairavimo teisės, jei nebūtų įsitikinusi, jog pareiškėjos nuolatinė gyvenamoji vieta (ne mažiau kaip 185 dienos per metus) yra Jungtinėje Karalystėje.
25. Apeliaciniame skunde pareiškėja nesutinka su teismo atliktu įrodymų (metinių pajamų deklaracijų), pagrindžiančių, kad nuolatinė pareiškėjos gyvenamoji vieta 2009 – 2016 metais buvo Jungtinėje Karalystėje, vertinimu ir nurodo, kad teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. N261-1104/2012, nes šioje byloje konstatuotos aplinkybės dėl asmens nuolatinės gyvenamosios vietos neturi prejudicinės reikšmės.
26. Teigia, jog teismas nepaminėjo, kad be minėtų duomenų (deklaracijų), pareiškėja į bylą pateikė Sodros pažymą už laikotarpį nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. balandžio 14 d., įrodančią, kad minėtu laikotarpiu pareiškėja Lietuvai nemokėjo jokių įmokų. Taip pat pareiškėja pateikė vaiko gimimo liudijimą, kuriame nurodyta, kad vaikas gimė Jungtinėje Karalystėje. Pareiškėjos nuomone, šių duomenų pilnai pakanka konstatuoti, kad nuolatinė pareiškėjos gyvenamoji vieta nuo 2009 iki 2016 metų buvo Jungtinėje Karalystėje.
27. Atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 17 d. nutartį administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-63-677/2015 ir į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, pagal kurią nacionaliniai teisės aktai (vadinasi, ir atitinkamai formuojama teismų praktika) laikomi prieštaraujantys 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/126/EB dėl vairuotojo pažymėjimų nuostatoms, jeigu šie nacionaliniai teisės aktai vieninteliu asmens gyvenamosios vietos kriterijumi laiko gyvenamosios vietos deklaravimą per nacionalines gyventojų registro tarnybas (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2015 m. birželio 25 d. prejudicinį sprendimą byloje Nr. C-664/13).
28. Atsiliepime į pareiškėjos skundą atsakovas Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas nurodo, kad nesutinka su apeliaciniame skunde išdėstytais reikalavimais. Mano, kad skundžiami įgalioto policijos pareigūno ir pirmosios instancijos teismo sprendimai yra teisėti bei pagrįsti, priimti atsižvelgus ir įvertinus visas reikšmingas byloje aplinkybes, todel neturėtų būti keičiami ar naikinami.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

29. Byla apeliacine instancija Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal proceso normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.
30. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Panevėžio apskrities VPK 2016 m. sausio 8 d. sprendimo Nr. 50-9-S-1249, kuriuo atsisakyta pareiškėjai grąžinti teisę vairuoti transporto priemones, pripažinti Jungtinėje Karalystėje 2014 m. balandžio 2 d. išduotą vairuotojo pažymėjimą Lietuvos Respublikoje bei panaikinti Administracinių teisės pažeidimų registre nustatytus apribojimus dėl teisės vairuoti įgijimo ir grąžinimo, teisėtumo ir pagrįstumo.
31. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas priimtus sprendimus iš esmės grindžia Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (2007 m. lapkričio 22 d. įstatymo Nr. X-1337 redakcija) 13 straipsnio 5 dalimi, kurioje nustatyta, kad 1926 metų Paryžiaus konvencijos dėl automobilių eismo, 1949 metų Ženevos konvencijos dėl kelių eismo ir 1968 metų Vienos konvencijos dėl kelių eismo reikalavimus atitinkantys nacionaliniai ir tarptautiniai vairuotojo pažymėjimai galioja, jei jų turėtojas nėra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas. Šiuo aspektu byloje nėra ginčo, jog pareiškėja tikrinamų sprendimų priėmimo metu buvo nuolatinė Lietuvos Respublikos gyventoja, kaip tai suprantama pagal šią įstatymo nuostatą.
32. Kita vertus, Lietuva yra Europos Sąjungos valstybė narė. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnis (EB sutarties ex 249 straipsnis) nustato, kad vykdydamos Sąjungos kompetenciją, institucijos priima reglamentus, direktyvas, sprendimus, rekomendacijas ir nuomones (1 dalis). Reglamentas yra taikomas visuotinai. Jis privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse (2 dalis). Direktyva yra privaloma kiekvienai valstybei narei, kuriai ji skirta, rezultato, kurį reikia pasiekti, atžvilgiu, bet nacionalinės valdžios institucijos pasirenka jos įgyvendinimo formą ir būdus (3 dalis).
33. Primintina ir tai, kad, vadovaujantis Teisingumo Teismo praktika, nacionalinis teismas, neperžengdamas savo kompetencijos ribų, įpareigotas taikyti Europos Sąjungos teisės nuostatas, privalo užtikrinti visišką šių nuostatų veikimą, jei būtina, savo iniciatyva atsisakydamas taikyti bet kokią, net vėlesnę, joms prieštaraujančią nacionalinės teisės nuostatą, ir šis teismas neprivalo prašyti arba laukti, kol ši nuostata bus panaikinta teisėkūros arba kitokiomis konstitucinėmis priemonėmis (žr., pvz., Teisingumo Teismo 1978 m. kovo 9 d. sprendimo byloje Simmenthal, 106/77, 21 ir 24 p.; 2003 m. kovo 20 d. sprendimo byloje Kutz Bauer, C?187/00, 73 p.; 2005 m. gegužės 3 d. sprendimo sujungtose bylose Berluskoni ir kt., C?387/02, C?391/02 ir C?403/02, 72 p.; 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimo byloje Filipiak, C?314/08, 81 p. ir kt.).
34. Vertindama Jungtinės Karalystės pareiškėjai išduotą vairuotojo pažymėjimą, teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo teisiniams santykiams yra aktuali Tarybos 2006 m. gruodžio 20 d. direktyva 2006/126/EB dėl vairuotojo pažymėjimų (toliau – ir Direktyva 2006/126), kurios 2 straipsnio 1 dalis numato, jog valstybių narių išduodami vairuotojo pažymėjimai yra tarpusavyje pripažįstami. Tiek šia nuostata, tiek susijusia Teisingumo Teismo praktika (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2012 m. balandžio 26 d. sprendimą byloje Wolfgang Hofmann, C-419/10) yra numatytas abipusis Europos Sąjungos valstybių narių išduotų vairuotojų pažymėjimų pripažinimo principas.
35. Nukrypdamas nuo šio reikalavimo ir atsisakydamas pripažinti pareiškėjai Jungtinėje Karalystėje išduotą vairuotojo pažymėjimą (teisę vairuoti) atsakovas taip pat vadovaujasi Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 5 dalimi, kurioje reglamentuota, jog Europos Sąjungos valstybėse narėse, Europos laisvosios prekybos asociacijos šalyse išduoti vairuotojo pažymėjimai, taip pat 1926 metų Paryžiaus konvencijos dėl automobilių eismo, 1949 metų Ženevos konvencijos dėl kelių eismo ir 1968 metų Vienos konvencijos dėl kelių eismo reikalavimus atitinkantys nacionaliniai ir tarptautiniai vairuotojo pažymėjimai Lietuvos Respublikoje nepripažįstami, jeigu šie dokumentai buvo išduoti asmenims, kuriems atimta teisė vairuoti transporto priemones ar kurie nustatyta tvarka nesusigrąžino teisės vairuoti transporto priemonę po to, kai ji buvo atimta.
36. Byloje nėra ginčo, kad Jungtinės Karalystės vairuotojo pažymėjimo išdavimo metu už administracinį teisės pažeidimą skirtos nuobaudos – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas – galiojimas buvo baigęsis, tačiau pareiškėja neįvykdė Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 24 straipsnio 4 dalyje numatytų reikalavimų.
37. Šiuo klausimu pakanka paminėti, kad minėtame sprendime byloje Wolfgang Hofmann (C-419/10), Teisingumo Teismas nurodė, kad priimančioji valstybė narė, kuri vairuotojo pažymėjimo išdavimui, visų pirma po to, kai ankstesnis pažymėjimas buvo atimtas, taiko griežtesnes nacionalines sąlygas, negali atsisakyti pripažinti vėliau kitoje valstybėje narėje išduoto vairuotojo pažymėjimo motyvuodama tik tuo, kad šio naujo pažymėjimo savininkas jį gavo taikant nacionalinės teisės aktus, kuriuose nenustatomi tokie patys reikalavimai kaip šioje priimančiojoje valstybėje narėje (84 punktas). Šiame kontekste svarbus minėto sprendimo 91 punktas, kuriame konstatuota, jog <...> Direktyvos 2006/126 2 straipsnio 1 dalis ir 11 straipsnio 4 dalies antra pastraipa turi būti aiškinamos taip, kad jomis valstybei narei draudžiama, pasibaigus draudimo prašyti išduoti naują vairuotojo pažymėjimą laikotarpiui, kuris taikomas kitoje valstybėje narėje išduoto pažymėjimo savininkui, net jeigu buvo įvykdyta nuolatinės gyvenamosios vietos pastarosios valstybės teritorijoje sąlyga, atsisakyti pripažinti šį vairuotojo pažymėjimą galiojančiu, kai pirmosios valstybės teritorijoje šiam pažymėjimo savininkui buvo pritaikyta ankstesnio vairuotojo pažymėjimo atėmimo priemonė.
38. Taigi, vien tai, kad pareiškėja Jungtinės Karalystės vairuotojo pažymėjimo išdavimo metu nebuvo įvykdžiusi Lietuvos nacionalinėje teisėje numatytų (papildomų) reikalavimų vairuotojo pažymėjimui (at)gauti, savaime nereiškia, kad Lietuva šiuo pagrindu gali atsisakyti pripažinti minėtą pažymėjimą bei, atitinkamai, jos teisę vairuoti.
39. Atsakovas taip pat teigia, kad pareiškėja netenkino minėtos nuolatinės gyvenamosios vietos sąlygos, nes Jungtinės Karalystės vairuotojo pažymėjimo išdavimo metu ji savo gyvenamąją vietą buvo deklaravusi Lietuvos Respublikoje, t. y. buvo nuolatinė Lietuvos Respublikos gyventoja, todėl jai vairuotojo pažymėjimas turėjo būti išduodamas ar atnaujinamas tik Lietuvos Respublikoje.
40. Šiuo klausimu paminėtas Teisingumo Teismo 2015 m. birželio 25 d. sprendimas byloje Kaspars Nimanis (C-664/13), kuriame pripažinta, jog Direktyvos 2006/126 12 straipsnis aiškintinas taip, kad jam prieštarauja valstybės narės teisės aktai, pagal kuriuos vienintelė asmens, prašančio išduoti ar atnaujinti vairuotojo pažymėjimą šioje valstybėje narėje, turima priemonė įrodyti, kad jis tenkina šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalies e punkte ir 3 dalies b punkte numatytą sąlygą turėti šios valstybės narės teritorijoje „įprastinę gyvenamąją vietą“, kaip ji suprantama pagal 12 straipsnį, yra gyvenamosios vietos buvimo tos valstybės narės teritorijoje deklaravimas. Tai nagrinėjamu atveju reiškia, kad vien ta aplinkybė, jog remiantis Gyventojų registro duomenimis pareiškėjos gyvenamoji vieta Jungtinės Karalystės vairuotojo pažymėjimo išdavimo metu buvo Lietuvos Respublikoje, savaime negali paneigti, jog minėta „įprastinės gyvenamosios vietos“ sąlyga nebuvo tenkinama.
41. Žinoma, Teisingumo Teismo praktikoje pripažįstama, kad įprastinės gyvenamosios vietos sąlygos nepaisymo gali pakakti norint pateisinti valstybės narės atsisakymą pripažinti kitos valstybės narės išduotą vairuotojo pažymėjimą (šiuo klausimu, žr., pvz., minėto sprendimo byloje Wolfgang Hofmann 90 p. ir sprendimo byloje Kaspars Nīmanis 38 p.). Tačiau svarbu akcentuoti ir tai, kad tik vairuotojo pažymėjimą išdavusi valstybė narė yra kompetentinga tikrinti, ar paisoma įprastinės gyvenamosios vietos sąlygos – Direktyvos 2006/126 7 straipsnio 5 dalies antroje pastraipoje numatyta, kad vairuotojo pažymėjimą išduodanti valstybė narė išsamiai tikrina, siekdama įsitikinti, kad suinteresuotasis asmuo atitinka šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalyje numatytus reikalavimus, apimančius įprastinės gyvenamosios vietos sąlygą (žr., pvz., minėto Teisingumo Teismo sprendimo byloje Kaspars Nīmanis 39 ir 41 p.).
42. Pastaruoju aspektu akcentuotina, jog atsakovas, neigdamas aptariamos sąlygos buvimą remiasi tik minėtai Gyventojų registro duomenimis, tačiau nepateikia jokių argumentų ir duomenų, kurie leistų paneigti pareiškėjos argumentus bei jos teikiamus įrodymus ar sudarytų prielaidas pagrįstai abejonei, jog kompetentingos Jungtinės Karalystės institucijos, išduodamos pareiškėjai vairuotojo pažymėjimą, netinkamai vykdė minėtą pareigą įsitikinti, jog yra tenkinama įprastinės gyvenamosios vietos sąlyga Direktyvos 2006/126 taikymo prasme.
43. Visos išdėstytos aplinkybės nagrinėjamu atveju sudaro pakankamą pagrindą pareiškėjos apeliacinį skundą pripažinti pagrįstu, panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

V.

44. Pareiškėja apeliaciniu skundu prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Vertinant I. J. prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, pažymėtina, jog ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą.
45. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, jog šiuo atveju egzistuoja ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos priteisti pareiškėjai bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, t. y., kad priimtu teismo sprendimu buvo patenkintos ar apgintos jos teisės.
46. Iš bylos medžiagos matyti, kad bendra I. J. patirtų išlaidų suma yra 300 Eur, kartu nurodant, kad šios išlaidos buvo patirtos surašant apeliacinį skundą, ką patvirtina pateiktas 2016 m. birželio 2 d. pinigų priėmimo kvitas serija LAT Nr. 805790. Šios teisinės paslaugos suteiktos advokato V. Makušino, veikiančio pagal tarp I. J. ir advokato pasirašytą 2016 m. birželio 2 d. atstovavimo sutartį.
47. Remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 punktu rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). 2015 m. ketvirto ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis – 756,9 Eur.
48. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 8.10 punktą maksimali priteistina suma už apeliacinį skundą, jeigu advokatas dalyvavo pirmosios instancijos teisme, yra 1 289,73 Eur. Taigi pareiškėjos prašoma priteisti suma – 300 Eur – už apeliacinio skundo parengimą neviršija Rekomendacijose nustatytos maksimalios sumos – 1 289,73 Eur, todėl I. J. priteistina suma – 300 Eur. Byloje taip pat pateikti dokumentai, patvirtinantys žyminio mokesčio už apeliacinio skundo padavimą sumokėjimą (11.00 Eur), todėl iš atsakovo priteistinos ir šios patirtos išlaidos. Taigi viso iš Panevėžio apskrities VPK priteistina 311 Eur (trys šimtai vienuolika eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
49. Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ginčui spręsti aktualų teisinį reguliavimą, vertino byloje pateiktus įrodymus, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Dėl pirmiau nurodytų motyvų pareiškėjos apeliacinis skundas tenkintinas, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – pareiškėjos I. J. skundas tenkintinas.

              Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1, 2, 5 ir 6 dalimis, 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

pareiškėjos I. J. apeliacinį skundą tenkinti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjos I. J. skundą tenkinti. Panaikinti atsakovo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos tarnybos 2016 m. sausio 8 d. sprendimą Nr. 50-9-S-1249 ir įpareigoti atsakovą Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariatą panaikinti I. J. nustatytus vairavimo teisės apribojimus Administracinių teisės pažeidimų / nusižengimų registre.

Priteisti iš atsakovo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareiškėjai I. J. 311 Eur (tris šimtus vienuolika eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, atlyginimą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai                                                        Audrius Bakaveckas

Virginija Volskienė

Skirgailė Žalimienė