Civilinė byla Nr. 2-1846/2014

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00997-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 110.1

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 25 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Litas prie lito“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 31 d. nutarties, kuria tenkintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, civilinėje byloje Nr. B2-4482-577/2014 pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovė „Rekovera“ pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo uždarajai akcinei bendrovei „Litas prie Lito“, tretieji asmens akcinė bendrovė DNB bankas, uždaroji akcinė bendrovė „Lipnus“.

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartimi buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir sustabdytos antstolio I. G. paskelbtos varžytynės vykdomojoje byloje Nr. 0008/13/01751 dėl atsakovui priklausančio AB „Informacinio verslo paslaugų įmonė“ 36,47 proc. PVA paketo, kurį sudaro 11 915 vnt. paprastųjų vardinių akcijų, pardavimo.

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 17 d. nutartimi iškelta bankroto byla UAB „Litas prie Lito“. Administratoriumi paskirta UAB „Karaliaučiaus grupė“. Nutartis neįsiteisėjusi.

Antstolis I. G. pateikė teismui prašymą panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Nurodė, jog 2014 m. gegužės 13 d. patvarkymu buvo paskelbtos įkeistų akcijų varžytynės. UAB „Litas prie Lito“ pateikė skundą dėl antstolio veiksmų, buvo skundžiama turto vertė. Skundą atmetęs, antstolis perdavė bylą Vilniaus miesto apylinkės teismui, kuris 2014 m. liepos 10 d. nutartimi skundą dėl antstolio veiksmų atmetė. Nutartis įsiteisėjusi, todėl pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės turi būti panaikintos.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. liepos 31 d. nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo tenkino - leido vykdyti antstolio I. G. paskelbtas varžytynes vykdomojoje byloje Nr. 0008/13/01751 dėl AB „Informacinio verslo paslaugų įmonė“ 36,47 proc. PVA paketo, kurį sudaro 11 915 vnt. paprastųjų vardinių akcijų, pardavimo. Pažymėjo, kad nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo momento ir yra vykdoma skubiai. Nurodė, kad Vilniaus apylinkės teismui  išnagrinėjus bylą dėl antstolio veiksmų, t.y. dėl antstolio nustatytos parduodamo turto iš varžytynių kainos ir nutarčiai įsiteisėjus, neliko pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Be to, Įmonių bankroto įstatymo (toliau- ĮBĮ) 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad, jeigu apie įkeisto turto pardavimą paskelbta iki bankroto bylos iškėlimo dienos, antstolis baigia vykdyti turto pardavimą CPK nustatyta tvarka ir pardavus turtą iš varžytynių gautą pinigų sumą perveda į bankrutuojančios įmonės sąskaitą. Teismo nuomone, tokia nuostata siekiama įmonės bankroto proceso efektyvumo ir ekonomiškumo, t. y. antstoliui, kaip valstybės funkcijas vykdančiam asmeniui, patikima toliau tęsti turto pardavimo iš varžytynių procedūrą, preziumuojant, jog vykdant proceso įstatymuose detaliai reglamentuotą procedūrą kreditorių teisės nebus pažeistos.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atskiruoju skundu atsakovas UAB „Litas prie lito“ (toliau – apeliantas) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartį ir palikti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartį nepakeistą. Nurodo šiuos argumentus:

1. Bankroto procese turi būti ginami visų kreditorių interesai, o tai bus pasiekta parduodant bankrutuojančios įmonės turtą kuo didesne kaina. AB DNB banko (hipotekos kreditoriaus) kreditorinis reikalavimas yra didesnis nei ekspertizės metu nustatyta parduodamų akcijų kaina. Todėl už šią kainą pardavus atsakovui priklausančias akcijas gautos lėšos bus skirtos išimtinai vieno kreditoriaus AB DNB banko reikalavimo patenkinimui. Teismas šių aplinkybių neįvertino.

2. Panaikinus laikinąsias apsaugos priemones dėl antstolio I. G. paskelbtų varžytynių vykdomojoje byloje Nr. 0008/13/01751, varžytynės negali būti atnaujintos, nes apeliantui pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė - išieškojimo sustabdymas apeliantui inicijuotoje bankroto byloje.

3. Mano, kad ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalis, pritaikius apeliantui laikinąsias apsaugos priemones bankroto byloje, negali būti taikoma ir bet koks išieškojimas iš įkeisto turto negali būti vykdomas. Antstolis negali baigti vykdyti turto pardavimo. Administratorius pradeda veikti ir gali naudotis įstatymo nustatytais instrumentais tik įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo.

4. Teismas, panaikindamas laikinąsias apsaugos priemones ir nemotyvavęs savo sprendimo skubiai vykdyti nutartį, pažeidė ne tik atsakovo, bet ir visų apelianto kreditorių interesus pirmenybę suteikdamas AB DNB bankui, tačiau ir pažeidė CPK principus. Laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimas pats savaime neįsiteisėja. Teismas nenurodė jokių motyvų, kodėl skundžiama nutartis turi būti vykdoma skubiai, dar daugiau įsiteisėja nuo jos priėmimo momento.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą trečiasis asmuo UAB „Lipnus“ prašo tenkinti apelianto atskirąjį skundą jame nurodytais motyvais.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą trečiasis asmuo AB DNB bankas prašo atmesti apelianto atskirąjį skundą. Nurodo šiuos atsikirtimus:

1. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bankroto byloje yra teismo teisė, o ne pareiga. Turto realizavimas ir išieškojimas stabdomas (ĮBĮ 9 str. 3 d.), išskyrus ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalyje numatytas išimtį, t.y. jeigu apie įkeisto turto pardavimą paskelbtą iki bankroto bylos iškėlimo, antstolis baigia vykdyti turto pardavimo ĮBĮ nustatyta tvarka. Šiuo atveju apie turto realizavimą buvo paskelbta iki bankroto bylos iškėlimo dienos, todėl realizavimas iš varžytynių neturi būti stabdomas.

2. Šiuo atveju nėra tiksliai žinoma, kokia suma bus gauta realizavus turtą varžytynėse, nes antstolis yra nustatęs tik pradinę pardavimo kainą. Iš varžytynių parduodamas bankui įkeistas turtas. Nepagrįstai sustabdžius turto pardavimą pažeidžiamos įkeitimo kreditoriaus teisės kuo operatyviau patenkinti finansinį reikalavimą iš įkeisto turto.

3. Apelianto argumentas, kad tik bankroto procese įkeistas turtas gali būti parduodamas už kuo didesnę kainą, yra nepagrįsta įrodymais nuomonė. Klausimas dėl parduodamo iš varžytynių įkeisto turto kainos jau yra išspręstas įsiteisėjusia 2014 m. liepos 10 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-27469-863/2014.

4. Teismas motyvavo, kodėl, jo manymu, nebėra tikslinga taikyti laikinąsias apsaugos priemones  ir, įvertinęs esamą situaciją, pagrįstai leido nutartį vykdyti skubiai.

              IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria panaikintos laikinosios apsaugos priemonės ir leistas antstoliui vykdyti paskelbtas įkeistų akcijų varžytynes, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK įtvirtintas taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų (CPK 1 str. 1 d.). Specialusis įstatymas bankroto bylų nagrinėjimui yra ĮBĮ, o kitų įstatymų nuostatos, susijusios su bankroto procesu, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms (ĮBĮ 1 str. 1 d.).

CPK 149 straipsnis įtvirtina laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo tvarką ir jų galiojimą laiko atžvilgiu. Laikinąsias apsaugos priemones gali panaikinti tik teismas, kurio žinioje yra byla, nutartimi byloje dalyvaujančių asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu, išskyrus minėto straipsnio 2 dalyje numatytus atvejus. CPK 149 straipsnio 2 dalyje nustatyti atvejai, kai teismas savo iniciatyva panaikina laikinąsias apsaugos priemones. Teismo iniciatyva laikinosios apsaugos priemonės gali būti panaikintos ir tais atvejais, kai tai yra būtina siekiant apginti viešąjį interesą ir nepanaikinus šių priemonių būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 149 str. 2 d.).

ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta imperatyvioji taisyklė, kad, teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu dėl įmonės buvo priimti teismų ir kitų institucijų sprendimai ir pagal juos išduoti vykdomieji dokumentai arba kredito, mokėjimo ar elektroninių pinigų įstaigai CPK nustatyta tvarka duoti antstolio, kitų institucijų ar pareigūnų nurodymai areštuoti, nurašyti lėšas arba nutraukti lėšų išmokėjimą iš įmonės sąskaitos, įmonės turtas (lėšos) pagal šiuos vykdomuosius dokumentus ir nurodymus gali būti areštuojamas, tačiau šio turto realizavimas ir (ar) išieškojimas sustabdomas, išskyrus šio įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatytus atvejus. Jeigu teismas atsisako iškelti įmonei bankroto bylą, išieškojimas ir turto realizavimas atnaujinamas, taikytos laikinosios apsaugos priemonės panaikinamos. ĮBĮ 33 straipsnio, reglamentuojančio turto pardavimo ir perdavimo tvarką, 4 dalyje nustatyta, kad jeigu apie įkeisto turto pardavimą paskelbta iki bankroto bylos iškėlimo dienos, antstolis baigia vykdyti turto pardavimą CPK nustatyta tvarka ir pardavus turtą iš varžytynių gautą pinigų sumą, atskaičius vykdymo išlaidas antstoliui, perveda į bankrutuojančios įmonės sąskaitą. Nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos teisė valdyti, naudoti bankrutuojančios įmonės turtą (lėšas) ir juo disponuoti suteikiama tik administratoriui. Nė vienas įmonės kreditorius ar kitas asmuo neturi teisės perimti bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto ir lėšų kitaip, negu nustatyta šio įstatymo (ĮBĮ 14 str. 1 d. 1 p.).

Nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartimi buvo sustabdytos antstolio I. G. paskelbtos varžytynės vykdomojoje byloje dėl įkeisto turto pardavimo. Nors Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 17 d. nutartis iškelti atsakovui bankroto bylą nėra įsiteisėjusi, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi buvo panaikintos minėtos laikinosios apsaugos priemonės, t.y. buvo panaikintas išieškojimo pagal antstolio vykdomąjį dokumentą sustabdymas. Apeliantas kvestionuoja šią pirmosios instancijos teismo nutartį, motyvuodamas bankroto procese vyraujančiu bendru visų kreditorių interesu ir bankroto administratoriaus išimtine kompetencija valdyti ir administruoti bankrutuojančios įmonės turtą, kas yra įmanoma tik įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo.

ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatyta bankroto administratoriaus prerogatyva ĮBĮ nustatyta tvarka šio įstatymo nustatyta tvarka valdyti, naudoti bankrutuojančios įmonės turtą ir juo, taip pat bankuose esančiomis šios įmonės lėšomis disponuoti. Tačiau administratorius pradeda veikti ir gali naudotis įstatymo nustatytais teisiniais instrumentais tik įsiteisėjus nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 10 str. 7 d.). Dėl to, siekiant bankroto proceso efektyvumo, tuo atveju, jeigu teismas iškels bankroto bylą, ĮBĮ normose nustatyta tam tikra nemokios įmonės turto apsauga jau nuo pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo teisme – teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, galiosiančias iki teismo nutarties iškelti arba atsisakyti kelti bankroto bylą įsiteisėjimo (ĮBĮ 9 str. 2 d. 5 p.). Taip pat yra stabdomas turto realizavimas ir (ar) išieškojimas, tačiau išskyrus atvejus, kuomet apie įkeisto turto pardavimą buvo paskelbta iki bankroto bylos iškėlimo dienos. Tokiu atveju antstolis baigia vykdyti turto pardavimą CPK nustatyta tvarka ir pardavus turtą iš varžytynių gautą pinigų sumą, atskaičius vykdymo išlaidas antstoliui, perveda į bankrutuojančios įmonės sąskaitą (ĮBĮ 9 str. 3 d., 33 str. 4 d.).

Šioje byloje antstolio paskelbtos varžytynės vykdomojoje byloje dėl įkeisto turto pardavimo buvo sustabdytos atskira Vilniaus apygardos teismas 2014 m. birželio 13 d. nutartimi. Byloje nėra ginčo dėl to, kad varžytynėse bus parduodamas įkeistas turtas ir jos buvo paskelbtos iki bankroto bylos atsakovui iškėlimo 2014 m. liepos 17 d. Nors nutartis iškelti atsakovui bankroto bylą nėra įsiteisėjusi, tačiau, minėta, ši aplinkybė nėra kliūtis antstoliui baigti vykdyti turto pardavimą CPK nustatyta tvarka, nes tokia teisė jam yra suteikta įstatymo priklausomai nuo turto pardavimo iš varžytynių paskelbimo laiko ir nepriklausomai nuo inicijuotos bankroto bylos stadijos (t.y. ar pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo dar tik paduotas, ar bankroto byla jau ir iškelta). Dėl to atmestini apelianto argumentai, kad varžytynėse negali būti parduodamas turtas dėl bankroto byloje pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Pagrindo išvadai, kad tokiu būdu bus pažeisti kitų kreditorių interesai nėra, nes ĮBĮ 34 straipsnyje nustatyta, kad įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrinti kreditoriaus reikalavimai tenkinami pirmiausia iš lėšų, gautų pardavus įkeistą įmonės turtą, arba perduodant įkeistą turtą. Jei įkeistas turtas parduodamas už didesnę kainą negu įkeitimu ir(arba) hipoteka užtikrintų reikalavimų suma, šių lėšų likutis skiriamas kitų kreditorių reikalavimams tenkinti šio įstatymo 35 straipsnyje nustatyta tvarka. Be to, kaip minėta, iškėlus atsakovui bankroto bylą, akivaizdu, kad pardavus turtą iš varžytynių gauta pinigų suma, atskaičius vykdymo išlaidas antstoliui, turėtų būti pervesta į bankrutuojančios įmonės sąskaitą. Parduodamo įkeisto turto kaina nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Be to, kaip matyti iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, šis klausimas jau buvo išspręstas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-27469-863/2014.

Apeliantas kvestionuoja nutarties dalį, kurioje konstatuotas skubus nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo vykdymas. CPK 152 straipsnio 2 dalis suteikia teisę teismui leisti skubiai vykdyti nutartį pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita arba nutartį panaikinti laikinąsias apsaugos priemones. Taigi, pirmosios instancijos teismas, leisdamas vykdyti 2014 m. liepos 31 d. nutartį, CPK reikalavimų nepažeidė. Nors teismas nenurodė jokių šio savo sprendimo motyvų, šiuo atveju tai nelemia nutarties neteisėtumo ir nepagrįstumo iš esmės. Visų pirma, kaip minėta, tokia teisė teismui yra suteikta įstatymo, antra, byloje nėra jokių duomenų, kad skundžiamos nutarties vykdymas galėtų sukelti atsakovui ar jos kreditoriams neigiamas pasekmes.

Kadangi atskirojo skundo argumentais skundžiamos teismo nutarties teisėtumas ir pagrįstumas nepaneigtas, ją naikinti ar keisti nėra pagrindo (CPK 337str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336-338 straipsniais,

n u t a r ė:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartį palikti nepakeistą.

        Teisėjas                                                                                                   Alvydas Poškus