Baudžiamoji byla Nr. 2K-161-696/2017                                                                                                                    Teisminio proceso Nr. 1-30-9-00358-2013-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.5.2.1; 1.2.29.1.1.

        (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Aldonos Rakauskienės ir Vytauto Piesliako (pranešėjas),

sekretoriaujant Laurai Vaštakaitei,                              

dalyvaujant prokurorui Gintautui Gudžiūnui,    

išteisintiesiems K. J., Y. Y.,

išteisintųjų gynėjui advokatui Raimondui Kivyliui,  

nukentėjusiųjų atstovui Deividui  Gagiui,

vertėjai Loretai Kireilytei,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų G. L. ir V. L. kasacinį skundą dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 10 d. bei Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 12 d. nuosprendžių išteisintųjų K. J. ir Y. Y. baudžiamojoje byloje.

Palangos miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 10 d. nuosprendžiu:

Y. Y. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

K. J. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, 300 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 2 dalimis, bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant per laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Iš K. J. priteista G. L. ir V. L. kiekvienam po 2000 Eur neturtinei žalai, V. L. 1740 Eur, G. L. 579,24 Eur išlaidoms už advokato paslaugas atlyginti. Genadijaus ir V. L. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 12 d. nuosprendžiu Palangos miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 10 d. nuosprendžio dalis dėl K. J. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį panaikinta. K. J. dėl kaltinimų pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir BK 300 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimų požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nukentėjusiųjų G. L. ir V. L. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas, prašymas dėl turėtų atstovavimo išlaidų priteisimo atmestas. Likusi nuosprendžio dalis (dėl Y. Y. išteisinimo) palikta nepakeista. Nukentėjusiųjų G. L. ir V. L. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nukentėjusiųjų G. L. ir V. L. atstovo, taip pat prokuroro, prašiusių nukentėjusiųjų kasacinį skundą tenkinti, išteisintųjų K. J. ir Y. Y., prašiusių nukentėjusiųjų kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų, 

n u s t a t ė :

1. K. J. ir Y. Y. buvo kaltinami tuo, kad, veikdami bendrininkų grupe, 2011 m. gegužės 18 d. Palangoje, (duomenys neskelbtini), iš anksto turėdami tikslą įgyti svetimą turtą – pinigus, apgaule, nutylėdami, kad jiems kaip sutuoktiniams bendrosios nuosavybės teise priklausantis butas Palangoje, (duomenys neskelbtini), areštuotas antstolių, sudarė su nukentėjusiuoju G. L. 2011 m. gegužės 18 d. preliminariąją šio buto pirkimo–pardavimo sutartį, joje nenurodė, jog butas areštuotas, ir preliminariosios sutarties pagrindu suklaidinę G. L., per kelis kartus apgaule įgijo jam priklausančius pinigus: 2011 m. pavasarį, tiksliai nenustatytu laiku, 7000 Lt (2027,34 Eur) už preliminariosios buto pirkimo–pardavimo sutarties rengimą, 2011 m. gegužės 4 d. pagal preliminariąją sutartį kaip avansą už buto pirkimą 26 416 Lt ir 30 000 Eur (pagal 2011 m. gegužės 4 d. valiutų kursą 103 800 Lt), bendrai 130 216 Lt sumą, 2011 m. spalio 12 d. – 169 000 Lt, o 2012 m., tiksliai nenustatytu laiku, G. L. sužinojus, kad pagal preliminariąją buto pirkimo–pardavimo sutartį įgyjamas butas yra areštuotas, ir sutarus su K. J. dėl jo atsiskaitymo su kreditoriais ir galimybės panaikinti buto areštą, K. J., apgaule pažadėdamas G. L. atsiskaityti su kreditoriais, iš G. L. įgijo 344 084 Lt (99 653,61 Eur), bet su kreditoriais neatsiskaitė. Taip apgaule K. J. ir Y. Y. savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – G. L. priklausančius 650 300 Lt (188 339,90 Eur).

1.1. Be to, K. J. buvo kaltinamas tuo, kad panaudojo žinomai suklastotą tikrą dokumentą, t. y. nuo 2013 m. vasario 27 d. iki 2013 m. balandžio 25 d., tiksliai nenustatytu laiku, Palangoje, tiksliai nenustatytoje vietoje, darydamas 2013 m. vasario 27 d. preliminariosios nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos 2011 m. gegužės 18 d. Palangoje, pakeitimą Nr. l, be nekilnojamojo turto bendrasavininkės Y. Y. žinios ir sutikimo, ranka parašė įrašus „Y. Y.“, o nenustatytas asmuo pasirašė Y. Y. parašais, ir šį 2013 m. vasario 27 d. pakeitimą Nr. l pateikė G. L.

2. Kasaciniu skundu nukentėjusieji G. L. ir V. L. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio dalį dėl K. J. išteisinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį ir palikti galioti Palangos miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 10 d. apkaltinamąjį nuosprendį. Panaikinti Palangos miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 10 d. nuosprendžio dalį, kuria nukentėjusiųjų civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas bei priteista neturtinė žala, ir pripažinti nukentėjusiesiems teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka. Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio dalį dėl Y. Y. išteisinimo ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Priteisti nukentėjusiųjų naudai jų turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

2.1. Kasaciniame skunde nukentėjusieji nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį Y. Y., o apeliacinės instancijos teismas, palikdamas šią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį nepakeistą ir priimdamas išteisinamąjį nuosprendį K. J., netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 2 straipsnio 1, 3, 4 dalis, 14, 15 straipsnius, 182 straipsnio 2 dalį, nes byloje nustatytos aplinkybės neginčijamai patvirtina būtinųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių – apgaulės, padarinių ir tyčios – buvimą sutuoktinių Y. Y. ir K. J. veikoje, nesivadovavo teismų praktika sukčiavimo baudžiamosiose bylose, nesilaikė BPK 7 straipsnio, 20 straipsnio 5 dalies, 270 straipsnio 3 dalies, 287 straipsnio 1 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktų reikalavimų, nes sprendimus grindė ne įrodymais, o prielaidomis, ir nenurodė motyvų, kuriais vadovaudamiesi vienus įrodymus atmetė, o kitais rėmėsi. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma nukentėjusiųjų apeliaciniame skunde, ir į esminius nukentėjusiųjų apeliacinio skundo argumentus neatsakė bei nepaaiškino, kodėl jie atmetami (BPK 332 straipsnio 5 dalis). Dėl to buvo pažeistos nukentėjusiųjų teisės į objektyvų ir nešališką bylos išnagrinėjimą.

2.2. Kasatorių nuomone, teismai K. J. ir Y. Y. naudotos apgaulės ir tiesioginės tyčios nevertino atsižvelgdami į imperatyvias Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.321 straipsnio 3 dalies, 6.321 straipsnio 6 dalies, 6.193 straipsnio, 6.189 straipsnio 1 dalies nuostatas, dėl to padarė teisiškai nepagrįstą išvadą, kad nukentėjusieji dar prieš 2011 m. gegužės 18 d. preliminariąją nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį buvo informuoti apie butui taikomus areštus ir šios informacijos K. J. ir Y. Y. nenutylėjo. Abiejų instancijų teismai formaliai konstatavo sukčiavimo veikos nebuvimą remdamiesi išimtinai K. J. ir Y. Y. parodymais, kad jie kaip turto pardavėjai nenaudojo prieš nukentėjusiuosius apgaulės ir nenutylėjo informacijos, kad jų parduodamas butas yra areštuotas, apie tai nukentėjusiuosius „informavo nuo pat pradžių“. Tačiau byloje nėra jokių rašytinių įrodymų ir neaišku, kada ir kur jie informavo nukentėjusiuosius apie 2011 m. gegužės 18 d. preliminariosios nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties 1 punkte nurodyto turto areštą (ar areštus) ir apie kurį konkrečiai, nes iš byloje esančio Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo ir Turto arešto aktų registro išrašo matyti, kad minėtos sutarties sudarymo metu parduodamas turtas buvo jau suvaržytas net keliais areštais: 1) 2009 m. birželio 16 d. (arešto mastas 100 000 Eur), 2) 2010 m. rugsėjo 10 d. (arešto mastas 364 961,28 Lt (105 700,03 Eur), 3) 2011 m. vasario 7 d. (arešto mastas 9152,02 Lt (2650,61 Eur), 4) 2011 m. kovo 1 d. (arešto mastas 194 770,72 Lt (56409,50 Eur). Nei K. J., nei Y. Y. bylą nagrinėjusiems teismams negalėjo pagrįsti savo teiginių apie tai, kada ir kur perdavė konkrečius areštų registro duomenis G. L. apie parduodamo turto areštus. Abiejų sutuoktinių K. J. ir Y. Y. veiksmai prieš 2011 m. gegužės 18 d. preliminariosios sutarties sudarymą tiesiogiai patvirtina jų išankstinę tyčią apgaule įgyti nukentėjusiųjų pinigus net neketinant vykdyti šioje sutartyje ir teisės aktuose nustatytų pardavėjų įsipareigojimų. Analizuojant buto Palangoje, (duomenys neskelbtini), areštų istoriją matyti, kad po to, kai nukentėjusieji iki preliminariosios sutarties pasirašymo į Y. Y. sąskaitą 2011 m. gegužės 4 d. pervedė 130 216 Lt (37713,16 Eur), turtas 2011 m. liepos 19 d. buvo areštuotas penktą kartą (arešto mastas 193 125,47 Lt (55 933 Eur)), o po to, kai nukentėjusieji 2011 m. spalio 12 d. pervedė į Y. Y. sąskaitą 169 000 Lt (48 945,78 Eur), turtas 2012 m. rugpjūčio 28 d. buvo areštuotas šeštą kartą (arešto mastas 52 500 Lt (15 205,05 Eur)). 2012 m. rudenį V. L. atsitiktinai sužinojus apie areštus, pas notarę Jurgitą Doržinkevičienę aptarus areštų panaikinimo schemą, kaltinamasis K. J. nesukvietė kreditorių, tai patvirtina raštai iš antstolių A. Selezniovo ir V. Vėliuvienės, AB DNB banko, kuriuose nurodyta, kad K. J. nesikreipė į juos dėl derinimosi ir galimybės panaikinti turto areštą, dėl to areštas nebuvo panaikintas, o butas parduotas iš varžytynių. Y. Y. ir K. J. negalėjo logiškai paaiškinti, kodėl pardavus butą nukentėjusiesiems nebuvo grąžinti pinigai.

2.3. Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą nustatė, kad advokato Raimondo Kivyliaus (gynusio kaltinamąjį K. J. šioje byloje viso proceso metu) vardu paieška registro išrašui suformuoti buvo atlikta 2011 m. vasario 23 d. 11.31 val., 2011 m. gegužės 4 d. 11.19 val., o notarė J. Doržinkevičienė paiešką registro išrašui suformuoti atliko 2011 m. spalio 17 d. 10.23 val., 2012 m. balandžio 16 d. 13.38 val. Liudytoja V. T., dirbusi nekilnojamojo turto agente, pirmosios instancijos teismui nurodė, kad ji neturėjo galimybių sužinoti duomenų apie turto areštą tiesiogiai iš registrų, nes neturėjo prieigos, byloje nėra jos paminėtos sutarties, kurioje tariamai buvo nurodyti visi duomenys apie parduodamam turtui taikomus disponavimo apribojimus. Todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad liudytojos V. T. nuoseklūs teiginiai, jog ji žinojo apie areštą iš parduodamo turto savininkų (t. y. Y. Y. ir K. J.) ir apie tai informavo nukentėjusiuosius, yra nepagrįsti nei rašytiniais įrodymais, nei viešųjų registrų duomenimis. Notarė J. Doržinkevičienė paiešką registro išrašui suformuoti atliko 2011 m. spalio 17 d. 10.23 val. ir ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jei iš registro duomenų matyti, kad ji duomenų netikrino, vadinasi, ji negalėjo V. ir G. L. pasakyti, kad su parduodamu turtu viskas tvarkoje ir jokio arešto nėra. Liudytoja A. Z. taip pat nurodė, kad informaciją apie K. J. turto areštą žinojo, bet 2011 m. gegužės 18 d. preliminariojoje sutartyje šios informacijos nenurodė. Būtent dėl to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė ir konstatavo, kad rengiant 2011 m. gegužės 18 d. preliminariąją sutartį buto arešto aplinkybės buvo slepiamos. Apeliacinės instancijos teismas šios pirmosios instancijos teismo išvados nevertino ir priimtame nuosprendyje nepaneigė. Nukentėjusieji nuosekliai aiškino ir laikėsi parodymų, kad apskritai nebūtų sudarę 2011 m. gegužės 18 d. sandorio su K. ir Y. J., jei nebūtų tyčia suklaidinti ir apgauti bei jiems sutartyje būtų nurodyta ne melaginga, bet faktiškai pagrįsta informacija apie perkamo turto disponavimo apribojimus. Kasatoriai pabrėžia, kad būtent  Y. Y. ir K. J. panaudota apgaule dėl kitų kreditorių gausos buvo tyčia sukurtos sąlygos nukentėjusiųjų itin sunkiam arba neįmanomam pažeistos teisės atkūrimui. Tai, kad nukentėjusieji siekia apginti savo teises ir civiline tvarka, nesudaro pagrindo ir nešalina Y. Y. ir K. J. atsakomybės už sukčiavimą.

2.4. Kasatoriai pabrėžia, jog nurodytų pirmosios instancijos teismo nustatytų ir apeliacinės instancijos teismo nepaneigtų aplinkybių visetas, kad būtent K. J. ir Y. Y. aktyvių veiksmų dėka 2011 m. gegužės 18 d. preliminarioji sutartis buvo perduota rengti K. J. pažįstamam advokatui R. Kivyliui, pasinaudojant šio advokato prieiga prie viešųjų nekilnojamojo turto registrų ir sutarties rengėjams objektyviai žinant apie turtui taikytus areštus, parinktas toks sutarties turinys, sudaręs esmines sąlygas apgaule įtraukti nukentėjusiuosius į jiems nenaudingą sandorį, kuriame, nepaisant CK 6.321 straipsnio 3 dalies imperatyvių nuostatų, nebuvo nurodyta informacija apie esamus turto areštus ir disponavimo apribojimus ir buvo pateikta priešinga melaginga informacija, kad butui Palangoje, esančiam (duomenys neskelbtini), nėra pritaikyta jokių perleidimo apribojimų, šio sandorio sudarymas nepažeidžia kreditorių ar trečiųjų asmenų interesų ir nėra jokių pradėtų ar nagrinėjamų ginčų dėl šio turto (2.4, 2.5, 2.6 punktai), tiesiogiai patvirtina pardavėjų iš anksto suplanuotą, neteisėtą siekį ignoruoti imperatyvius teisės aktų reikalavimus bei bendruosius protingumo, sąžiningumo, teisingumo principus. Kasatorių įsitikinimu, būtina atsižvelgti ir į šią sutartį rengusiam asmeniui Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 5, 37, 40 straipsnių keliamus veiklos reikalavimus.

2.5. Atsižvelgus į nurodytas pirmosios instancijos teismo objektyviai nustatytas aplinkybes, sutrukdžiusias nukentėjusiesiems suvokti, kad jie yra apgaule įtraukti į jiems nenaudingą sandorį, itin kritiškai vertintinas apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje plačiai aprašytas tariamas nukentėjusiųjų pasyvumas, jų apdairumo ir rūpestingumo vertinimas principo bonus pater familias aspektu, išsirūpinimas 2011 m. spalio 17 d. notaro patvirtinto įgaliojimo atlikti veiksmus, susijusius su buto rekonstrukcija, kaip šalinantys K. J. atsakomybę už sukčiavimo veikos padarymą. Kasatoriai pabrėžia, kad CK nuostatos, reglamentuojančios pirkėjų pareigas, nenumato pareigos tikrinti pardavėjų veiksmų teisėtumą, o pagrindinės turto pirkėjo imperatyvios pareigos yra reglamentuotos CK 6.344–6.349 straipsniuose, t. y. pareiga sumokėti turto kainą, pareiga priimti daiktus. G. L. kaip sandorio šalis patirtimi taip pat negali būti prilyginamas Y. Y. ir K. J., nes turto pardavėjai aktyviai dalyvavo versle bei civiliniuose sutartiniuose santykiuose, turėjo daug kreditorių, savo teises įgyvendino naudodamiesi teisininkų profesionalų pagalba.

2.6. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio motyvai, kad K. J. nebuvo kaltinamas ir jam nebuvo inkriminuotas apgaulės, kuri pasireiškė apgaulingu žadėjimu atsiskaityti su kreditoriais ir atlaisvinti namą nuo arešto iki 2012 m., panaudojimas, nepaneigia ir negali paneigti K. J. padarytos sukčiavimo veikos. Apeliacinės instancijos teismas nepaneigė esminių pirmosios instancijos teismo išvadų, kad K. J. nurodė, jog gavęs avansą pinigus panaudojo savo įmonės reikmėms, nors gerai suprato, kad neatsiskaičius su kreditoriais nebus panaikintas areštas ir pirkimo–pardavimo sutartis nebus sudaryta. Tai rodo, kad K. J. iš anksto planavo gautus pinigus panaudoti ne atsiskaitymui su kreditoriais, o savo įmonės reikmėms, nes ir sąskaitą banke, į kurią nukentėjusysis G. L. pervedė pinigus, atsidarė ne jis, o jo žmona, nes suprato, kad antstolio vykdomas išieškojimas gali būti nukreiptas į jo sąskaitoje esančias lėšas. Byloje neginčijamai nustatyta, kad kaltinamieji, aiškiai matydami ir suprasdami, jog dėl kreditorių gausos objektyviai negalės arba tinkamai įvykdyti preliminariąja sutartimi prisiimtų prievolių ir parduoti turto nustatyta tvarka bei terminais, arba grąžinti visų iš nukentėjusiųjų apgaule gautų lėšų, toliau tęsė nusikalstamus veiksmus ir naudodami esminę apgaulę išdavė nukentėjusiesiems 2011 m. spalio 17 d. įgaliojimą, siekdami, kad šie nežinodami apie turtui taikomus apribojimus dar jį ir pagerintų iš esmės savo lėšomis.

2.7. Pagal byloje esantį Y. Y. banko sąskaitos išrašą, ji 2011 m. spalio 13 d. išgrynino paskutinius 168 000 Lt (48 656,16 Eur), gautus į banko sąskaitą iš nukentėjusiųjų, ir, jos teigimu, visus (kartu su 2011 m. gegužės 4 d. išgrynintais 130 216 Lt (37713,16 Eur)) perdavė savo sutuoktiniui K. J.. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, bendrininkų K. J. ir Y. Y. sukčiavimo veika baigta anksčiau, nei apeliacinės instancijos teismo akcentuotos aplinkybės.

2.8. Pirmosios instancijos teisme Y. Y. nurodė, kad su K. J. veda bendrą ūkį ir augina du vaikus, santuoką sudarė 1996 m. rugsėjo 25 d. Šių nustatytų aplinkybių visetas patvirtina neginčijamą išvadą, kad Y. Y. puikiai žinojo apie sutuoktinio teistumus 2005 m. balandžio 25 d. bei 2013 m. kovo 8 d. ir polinkį daryti nusikalstamas veikas. Iš pirmiau paminėtų bylos aplinkybių matyti, kad K. J. ir Y. Y. veiksmai buvo suderinti, siekiant apgaule įgyti svetimą turtą, ir kad, be Y. Y. valios išraiškos ir su K. J. suderintų veiksmų, kaltinamieji kaip turto bendraturčiai nebūtų galėję vienasmeniškai pasirašyti 2011 m. gegužės 18 d. sutarties, jos pagrindu įgyti, išgryninti ir panaudoti subjektyviems tikslams nukentėjusiųjų jiems į Y. Y. banko sąskaitą pervestų 300 000 Lt (86 886 Eur). Objektyviai konstatuotinas K. J. ir Y. Y. bendrininkavimas padarant sukčiavimą patvirtina ir didesnį šios veikos pavojingumą bei sudėtingesnės apgaulės formos naudojimą prieš nukentėjusiuosius. Teismai privalėjo vadovautis teismų praktikos išaiškinimais dėl bendrininkavimo ir konstatuoti bendraturčių sutuoktinių K. J. ir Y. Y. bendrininkavimą sukčiaujant prieš V. ir G. L.. Kasatoriai nurodo, kad teismai, išteisindami Y. Y. ir K. J., neteisingai taikė ultima ratio principą ir deklaratyviai aiškino civilinės ir baudžiamosios atsakomybės atribojimo svarbą, jos tinkamai nesusieję su byloje nustatytomis aplinkybėmis. Prieštaringos apeliacinės instancijos teismo išvados, kad K. J. nuo nukentėjusiųjų nepasislėpė ir kad dėl jo kaltės turto arešto mastas ne tik kad nebuvo mažinamas, bet dar ir didinamas, patvirtina, kad nebuvo paneigtos teisiškai pagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados dėl nusikaltimo požymių buvimo K. J. veiksmuose. K. J. ir Y. Y. ne tik pažeidė prisiimtas sutartines prievoles, bet ir pasunkino nukentėjusiųjų pažeistų teisių gynybą, didindami savo įsiskolinimus kreditoriams ir nukentėjusiesiems įsipareigoto parduoti turto arešto mastą.

2.9. Apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas K. J. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, neteisingai aiškino baudžiamąjį įstatymą. K. J., žinodamas tikrąją Y. Y. valią nepasirašyti tokio turinio sutarties pakeitimo, suklastojo 2013 m. vasario 27 d. sutarties pakeitime Nr. 1 Y. Y. vardo ir pavardės įrašus, suprato šio nusikalstamo veiksmo reikšmę bei siekė nusikalstamų pasekmių, t. y. suklaidinti kitą sandorio šalį dėl turto pardavėjų bendros pritariančios valios išraiškos pasirašant šį dokumentą, ir panaudojo šį dokumentą pateikdamas G. L. Dėl šios priežasties K. J. šioje byloje teikė klaidinančius paaiškinimus, kad už jo žmoną 2013 m. vasario 27 d. preliminariosios sutarties pakeitime pasirašė A. L., kurių nepatvirtino ir 2014 m. vasario 28 d. specialisto išvada Nr. 11-10(14). Todėl apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas K. J. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, negalėjo remtis prielaidomis apie Y. Y. parašo nebuvimo galimybę 2013 m. vasario 27 d. sutarties pakeitimo Nr. l perdavimo nukentėjusiesiems metu ir daryti išvados, kad tokio dokumento pateikimas pirkėjams nėra pakankamai pavojinga veika, užtraukianti baudžiamąją atsakomybę.

2.10. Pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė proceso teisės normas ir padarė esminį proceso pažeidimą, užkirtusį kelią nukentėjusiųjų turtinių interesų gynybai BPK tvarka, nes nepagrįstai nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų civilinį ieškinį paliko nenagrinėtą ir nepripažino ieškovų teisės į ieškinio patenkinimą, dėl to, kad K. J. reikalavimų išsprendimas Klaipėdos apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-1448-112/2014 turi reikšmės pareikšto civilinio ieškinio turtinės žalos apskaičiavimui ir jo išsprendimui šioje byloje, nes K. J. prašo pripažinti negaliojančiu 2012 m. lapkričio 2 d. ieškovo išduotą paprastąjį 290 000 Eur vekselį. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nukentėjusieji pateikė visus rašytinius įrodymus ir tiksliai suskaičiavę prašomos priteisti turtinės žalos dydį, todėl teismas turėjo visus būtinus duomenis civiliniam ieškiniui išspręsti, bet dėl jų nepasisakė. Nukentėjusioji V. L. sustabdytoje civilinėje byloje nėra pareiškusi jokių turtinių reikalavimų.

2.11. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teiginys, kad K. J. iš dalies atlygino padarytą žalą, neteisingas, nepagrįstas ir šališkas, nurodytas tik tam, kad bent formaliai pateisintų šio asmens tariamas teigiamas savybes ir pagrįstų teismo paskirtą BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytos bausmės paskirties neatitinkančią itin švelnią bausmę, net neįpareigojant nusikaltimą padariusio asmens atlyginti nukentėjusiųjų patirtą turtinę žalą (BK 67 straipsnio 2 dalies 4 punktas), kaip to prašė prokuroras.

2.12. Prašydami priteisti po 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti nukentėjusieji nurodė, kad patyrė didelį dvasinį sukrėtimą, kai suprato, jog nuo pat bendravimo pradžios kaltinamieji siekė apgaule išvilioti iš jų pinigus, o suvokimas, jog visos į turto remontą, pritaikymą gyventi ir rūpinimąsi juo sudėtos pastangos buvo bergždžios, iki šiol slegia senyvo amžiaus nukentėjusiuosius. V. L. serga cukriniu diabetu, G. L. 2000 m. patyrė miokardo infarktą ir serga išemine širdies liga, o bet koks stresas lemia jų sveikatos pablogėjimą. Praėjus daugiau nei dvejiems metams nuo baudžiamosios bylos iškėlimo, kaltinamieji visiškai neatlygino turtinės žalos, dėl to nė karto nesikreipė į nukentėjusiuosius ir aktyviai neigė savo kaltę, o tai lemia ilgą laiką trunkančias nukentėjusiųjų dvasines kančias, baimę bei nerimą dėl tolesnių galimybių atgauti iš jų apgaule pasisavintas lėšas ir emocinį šoką. Pažymėtina, kad teismo motyvai dėl nukentėjusiųjų nerūpestingumo yra šališki ir subjektyvūs, o priteista neturtinė žala nukentėjusiesiems prieštarauja bendriesiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytiems kriterijams, ji nesukels jokio auklėjamojo ir prevencinio poveikio kaltinamiesiems, kurie turi kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, o K. J. darbo užmokestis daug didesnis už vidutinį.

3. Nukentėjusiųjų G. L. ir V. L. kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl  K. J. ir Y. Y. išteisinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį

4. Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį sukčiavimas – tai savo ar kitų naudai svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės panaikinimas ar jos išvengimas apgaule. Sukčiavimo, kaip nusikaltimo, esmė yra apgaulės panaudojimas, dėl to svetimas turtas ar turtinė teisė įgyjama, turtinė prievolė panaikinama ar išvengiama neteisėtai. Esminis sukčiavimo kaip nusikalstamos veikos požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto užvaldymą ar teisės į jį įgijimą arba prievolės išvengimą neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip asmens (turto savininko ar valdytojo) suklaidinimo ir turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo arba prievolės išvengimo būdas. Apgaulė – tai turto savininko, teisėto valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas ar turto pirkėjo, suklaidinimas dėl kaltininko turimos tariamos teisės į turtą, turto teisinio statuso arba dėl jo ketinimų, ir tokiu būdu „privertimas“ jį perduoti turtą pinigų ar kitokio turto pavidalu kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui. Atkreiptinas dėmesys, kad apgaulė sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-851/2001, 2K-387/2008). Turto savininkas ar valdytojas gali būti suklaidinamas dėl kaltininko ketinimų įvairiais būdais. Tačiau visų jų esmė pasunkinti asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą arba padaryti problemišką pažeistos teisės atkūrimą.

5. Svetimas, t. y. kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis turtas, gali būti įgyjamas ir tapti kito asmens nuosavybe taip pat civilinių sutarčių pagrindu. Tačiau civilinių sutarčių pagrindu nuosavybės teisė įgyjama teisėtai, t. y. sutarties sudarymo momentu šalims išreiškus savo tikrąją valią. Sukčiavimo kaip nusikaltimo pasekmė – turtas ar teisė į jį įgyjama neteisėtai. Viena iš civilinių sutarčių, pagal kurią įgyjamas kitam asmeniui priklausantis turtas, yra pirkimo–pardavimo sutartis. Susitarę dėl civilinės pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų, viena sutarties šalis – pardavėjas – tikisi, kad kita sutarties šalis – pirkėjas – vykdys susitarimą ir po sutarties sudarymo sumokės sutartą kainą už perkamą daiktą, o kita šalis – pirkėjas – tikisi už sutartą kainą gauti parduodamą turtą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-387/2008). Jei susitarimo ar sutarties sąlygos nevykdomos, sutarties šalis turi teisę kreiptis į teismą su civiliniu ieškiniu dėl žalos atlyginimo. Tam, kad veiką, pasireiškusią susitarimo ar sutarties sąlygų nevykdymu, būtų galima laikyti nusikaltimu, nepakanka vien pinigų nesumokėjimo, mažesnės pinigų sumos sumokėjimo ar turto neperdavimo pirkėjui. Nepakanka ir paties ketinimo neperduoti turto, jei ketinimas nelydimas apgaulės elementų, kurie esmingai apsunkina pažeistos teisės atkūrimą civilinio proceso tvarka. Baudžiamajai atsakomybei reikia asmens suklaidinimo, laikomo apgaule. Esant pirkimo–pardavimo sutarčiai, apgaulė naudojama turint tikslą nevykdyti pasirašytos sutarties ir pasipelnyti. Apgaulės esmė – asmens suklaidinimas. Apgaulė gali pasireikšti įvairiais veiksmais. Dažnai apgaulė yra lydima suklastotų dokumentų pateikimu turto savininkui ar teisėtam valdytojui apie pirkėjo asmenybę. Tačiau apgaulė gali pasireikšti nukentėjusiojo suklaidinimu dėl pardavėjo asmenybės, parduodamo turto vietos, nuosavybės teisių į parduodamą turtą, kaltininkui priklausančio turto teisinio statuso, esamų skolų, įkeitimų, areštų ir pan. Suklaidintas pirkėjas perduoda pardavėjui sutartyje suderėtą pinigų už turtą sumą, bet negauna turto. Taip apgautas jis patiria materialią žalą. Taigi esminiai klausimai, nuo kurių sprendimo priklauso K. J. ir Y. Y. veiksmų baudžiamasis teisinis vertinimas, yra: 1) ar buvo panaudota apgaulė; 2) ar apgaulė buvo esminė.

6. K. J. ir Y. Y. buvo kaltinami tuo, kad, veikdami bendrininkų grupe, 2011 m. gegužės 18 d. Palangoje, (duomenys neskelbtini), iš anksto turėdami tikslą įgyti svetimą turtą – pinigus, apgaule, nutylėdami, kad jiems kaip sutuoktiniams bendrosios nuosavybės teise priklausantis butas Palangoje, (duomenys neskelbtini), areštuotas antstolių, sudarė su nukentėjusiuoju G. L. 2011 m. gegužės 18 d. preliminariąją šio buto pirkimo–pardavimo sutartį, joje nenurodydami, jog butas areštuotas, ir, preliminariosios sutarties pagrindu suklaidinę G. L., per kelis kartus apgaule įgijo jam priklausančius pinigus: 2011 m. pavasarį, tiksliai nenustatytu laiku 7000 Lt (2027,34 Eur) už preliminariosios buto pirkimo–pardavimo sutarties rengimą, 2011 m. gegužės 4 d. pagal preliminariąją sutartį kaip avansą už buto pirkimą gavo 26 416 Lt ir 30 000 Eur (pagal 2011 m. gegužės 4 d. valiutų kursą 103 800 Lt), bendrai 130 216 Lt sumą, 2011 m. spalio 12 d. – 169 000 Lt, o 2012 m., tiksliai nenustatytu laiku, G. L. sužinojus, kad pagal preliminariąją buto pirkimo–pardavimo sutartį įgyjamas butas yra areštuotas, ir sutarus su K. J. dėl jo atsiskaitymo su kreditoriais ir galimybės panaikinti buto areštą, K. J., apgaule pažadėdamas G. L. atsikaityti su kreditoriais, iš G. L. įgijo 344 084 Lt (99 653,61 Eur), bet su kreditoriais neatsiskaitė. Taip apgaule K. J. ir Y. Y. savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – G. L. priklausančius 650 300 Lt (188 339,90 Eur). Tačiau pirmosios instancijos teismas nuteisė tik K. J. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendį panaikino ir K. J. išteisino, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

7. Kasatoriai skundžia apeliacinės instancijos teismo sprendimą. Apgaulė, pasak kasatorių, pasireiškė tuo, kad K. J. nepranešė, t. y. nutylėjo aplinkybę, kad butas Palangoje, (duomenys neskelbtini), yra areštuotas. Kasatorių nuomone, ši aplinkybė buvo esminė L. apsispręsti dėl buto pirkimo. 

8. Pirmiausia pažymėtina, kad K. J. nesuklaidino nukentėjusiųjų nei dėl savo asmenybės, nei dėl gyvenamosios vietos, nei dėl turto, kuris buvo sutarties dalykas, buvimo vietos, nei dėl savo nuosavybės teisių į parduodamą butą. Kasatorių teiginio dėl butui uždėto arešto nutylėjimo fakto, kuris, pasak kasatorių, buvo apgaulė, esmingai įtakojusi jų apsisprendimą, bylos medžiaga taip pat nepatvirtina. K. J., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme teigė, kad neslėpė buto arešto fakto ir pranešė apie tai V. ir G. L., ir tai nebuvo jiems paslaptis. Ne mažiau svarbus yra tas faktas, kad butas buvo parduodamas per nekilnojamojo turto įmonę. Nekilnojamojo turto agentūros darbuotoja V. T., kuri pardavinėjo butą, teigė, kad jai buvo žinoma apie turto areštą ir ji tai pasakė V. ir G. L. Ji teigė, kad net buvo sudariusi preliminarų turto pardavimo sutarties projektą, į kurį įrašė punktą dėl turto arešto. Tačiau patys L. kažkodėl atsisakė jos paslaugų, todėl teko projektą sunaikinti. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs byloje surinktus duomenis, įvertinęs juos BPK 20 straipsnio prasme, konstatavo, kad byloje nėra surinkta pakankamai patikimų įrodymų, kurie neginčijamai paneigtų nuteistojo versiją, jog jis, norėdamas sudaryti preliminariąją sutartį dėl namo pardavimo V. ir G. L., jiems nuo pat pradžių nurodė, jog butas yra areštuotas, ir kad tik gavęs iš jų pinigus jis galės panaikinti turto suvaržymus ir parduoti jiems nekilnojamą turtą. Savo išvadą teismas detaliai motyvavo. Teisėjų kolegija laiko, kad byloje nėra paneigta tai, jog K. J. neslėpė tos aplinkybės, kad butui, esančiam Palangoje, (duomenys neskelbtini), uždėtas areštas.

9. Teisėjų kolegija pažymi, kad net sutikus su nukentėjusiųjų versija, jog jie nežinojo apie turto areštą, įtarimų kelia visa eilė jų veiksmų, dėl kurių kyla abejonių, ar jiems buvo svarbus perkamo buto teisinis statusas ir ar žinodami buto teisinį statusą, jie pakeistų savo sprendimą. Iš bylos medžiagos aiškėja, kad jie turėjo pakankamai galimybių sužinoti apie turto areštą ir K. J. nesiėmė jokių priemonių užkirsti kelią nukentėjusiesiems sužinoti apie turto areštą. Pirmiausia, jie dėl nesuprantamų priežasčių atsisakė bendradarbiavimo su nekilnojamojo turto agentūros darbuotoja, parengusia preliminariąją sutartį, kurioje buvo įrašyta informacija apie buto areštą. Antra, apsilankę pas notarę, jie vėl atsisakė per notarą sudaryti preliminariąją buto pirkimo–pardavimo sutartį, nors tokiu atveju notarė privalėtų išsiaiškinti turto teisinį statusą ir juos informuoti apie galimybę tokią sutartį sudaryti. Trečia, logiškai sunku paaiškinti, kodėl L. sutiko, kad preliminariąją sutartį parengtų jam nedalyvaujant nepažįstamas advokatas, už kurią jis sutiko sumokėti daug kartų didesnę pinigų sumą negu ta, kurią būtų sumokėjęs nekilnojamojo turto agentei ar notarei. Pagaliau laiko tempimas sudarant sutartį (preliminarioji sutartis sudaryta 2011 m. gegužės 18 d., joje įsipareigojama pirkimo–pardavimo sutartį sudaryti iki 2011 m. gruodžio 31 d., preliminariosios sutarties koregavimas, vietoje to, kad būtų užbaigta pirkimo–pardavimo sutartis, 2013 m. vasario 27 d. pasirašomas sutarties pakeitimas Nr. 1, kuriame įrašoma, kad galutinė sutartis turi būti sudaryta iki 2013 m. balandžio 26 d.), 2011 m. spalio 17 d. įgaliojimo tvarkyti dar nenupirktą J. nuosavybės teise priklausanti butą sudarymas paneigia kasacinio skundo motyvus apie L. suklaidinimą. Abejonių ta aplinkybe, kad nukentėjusieji buvo suklaidinti, kelia ir jų įmokėtos didelės pinigų sumos už butą, nesudarius pirkimo–pardavimo sutarties. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, pradinis avansinis mokėjimas 26 416 Lt ir 30 000 Eur buvo padarytas dar net nesudarius preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties, jis žymiai viršija avansinio mokėjimo sumas, paprastai mokamas perkant tokio dydžio butą, ir kelia abejonių dėl tariamos apgaulės esmingumo kasatorių apsisprendimui mokėti K. J. pinigus už perkamą butą. Dėl pirmiau išvardytų motyvų teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti, kad tariama apgaulė buvo esminė, ir keisti apeliacinės instancijos teismo sprendimą.

Dėl K. J. išteisinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį

10. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu K. J. buvo pripažintas kaltu ir pagal BK 300 straipsnio 1 dalį dėl suklastoto dokumento panaudojimo. Teismas nustatė, kad K. J., matydamas, jog 2013 m. vasario 27 d. pakeitime Nr. 1 yra jo žmonos parašas, ir žinodamas, kad jo žmona apie minėtą pakeitimą nieko nežino, pateikė nukentėjusiesiems G. ir V. L. dokumentą, kuriame buvo netikras Y. Y. parašas, duomenys, įtvirtinantys informaciją, jog už butą pagal preliminariąją sutartį yra visiškai atsiskaityta, ir pavėlintas pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo terminas. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, padarė išvadą, kad byloje nėra surinkta pakankamai duomenų, kurie leistų neginčytinai nustatyti, jog K. J. perdavė sutarties pakeitimą G. L. su Y. Y. parašu. Be to, išsamiai išanalizavęs 2013 m. vasario 27 d. pakeitimo Nr. 1 turinį, jo sukuriamas teises ir pareigas bei nenustatęs, jog Y. Y. parašas turėtų esminę teisinę reikšmę, t. y. galėtų pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teises arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, nusprendė, kad tokio dokumento panaudojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms, todėl neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Taigi apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog byloje nėra neginčijamų įrodymų, kad K. J. būtų kaltas ir dėl suklastoto dokumento panaudojimo, dėl to pagal BK 300 straipsnio 1 dalį jį išteisino.

11. Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad nors BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra formali, tačiau įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę už dokumentų klastojimą nustatė ne tiek dėl pačios veikos (suklastojimo) pavojingumo, kiek dėl veikos padarymo galinčių atsirasti žalingų padarinių tokį dokumentą panaudojus apyvartoje. Jei dėl BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytų veikų padarymo atsiranda pavojingų padarinių, veikos kvalifikuojamos pagal BK 300 straipsnio 3 dalį. Kartu pažymėtina, kad ne bet kokie neatitinkantys tikrovės duomenys gali būti vertinami kaip pavojinga veika, numatyta BK 300 straipsnyje. Baudžiamoji teisė nėra formali teisė. Ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus. Veikos pavojingumas reiškia, kad veika daro žalą ar kelia pavojų visuomenėje labai vertinamoms visuomeninėms ar asmeninėms vertybėms. Baudžiamąją atsakomybę užtraukiančių veikų pavojingumas turi būti pakankamai didelis, t. y. veika turi daryti esminę žalą baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. Jei dokumente įrašyti tikrovę ne visai atitinkantys faktai neturi teisinės reikšmės, t. y. negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas ar jo panaudojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms. Tokia veika tik formaliai atitinka BK 300 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymius, bet nėra pavojinga baudžiamąja teisine prasme, taigi neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (kasacinės nutartys baudžiamojoje byloje Nr. 2K-263/2010, 2K-424-696/2016).

12. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija laiko, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, šio teismo nuosprendis yra motyvuotas ir pagrįstas tinkamu ir visapusišku įrodymų vertinimu, dėl to nėra pagrindo nesutikti su šio teismo nuosprendyje padarytomis išvadomis, vertinti tai kaip netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą. Jokių kitų esminių BPK pažeidimų nagrinėjamoje byloje taip pat nenustatyta, todėl konstatuotina, kad pagal byloje paduoto kasacinio skundo argumentus nėra pagrindo naikinti teismo nuosprendį ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (BPK 369 straipsnis).

Dėl atstovavimo išlaidų

13. Nukentėjusieji kasaciniu skundu prašo išieškoti iš išteisintųjų proceso (advokato suteiktos teisinės pagalbos kasacinio proceso metu) išlaidas. Nukentėjusiųjų atstovas advokatas D. Gagys kasacinės instancijos teismui pateikė sąskaitą už teisinę pagalbą G. ir V. L. Nr. 1/2017 ir prašo išieškoti iš išteisintųjų 3250 Eur proceso išlaidų. Pateiktas ir sąskaitos išrašas, patvirtinantis sumokėtą sumą.

14. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje, tačiau, sprendžiant klausimą dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti priteisimo, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-20/2011, 2K-153-696/2015, 2K-134-696/216 ir kt.). Pagal BPK 104 straipsnį proceso išlaidos liudytojui, nukentėjusiajam, ekspertui, specialistui, vertėjui atlyginamos iš ikiteisminio tyrimo įstaigų, prokuratūros ar teismo lėšų. Proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese ekspertą, specialistą, gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų. Proceso dalyvis gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo.

15. Ši baudžiamoji byla nagrinėta žodinio proceso tvarka pagal abiejų nukentėjusiųjų kasacinį skundą, paduotą išteisintųjų padėtį sunkinančiais pagrindais. Kasacinis skundas pripažintinas nepagrįstu ir atmestinas. Minėta, kad, priimdamas sprendimą dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo, teismas atsižvelgia į tai, kuri proceso šalis padavė kasacinį skundą ir koks bylos nagrinėjimo rezultatas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-177-696/2015). Kadangi nukentėjusiųjų V. ir G. L. kasacinis skundas buvo atmestas ir paliktas išteisinamasis teismo nuosprendis, prašymas priteisti iš išteisintųjų patirtas proceso išlaidas kasacinės instancijos teisme netenkintinas. Nukentėjusiųjų patirtos išlaidos už suteiktą teisinę pagalbą kasacinės instancijos teisme iš išteisintųjų K. J. ir Y. Y. nepriteistinos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

              Nukentėjusiųjų G. L. ir V. L. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                                                               Alvydas Pikelis

Aldona Rakauskienė

Vytautas Piesliakas