Civilinė byla Nr. 2-899/2014

Teisminio proceso Nr.2-56-3-01978-2009-2

Procesinio sprendimo kategorija: 11.11; 21.4.1.3; 126.8

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 10 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. G. ir trečiojo asmens S. S. atskiruosius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-860-436/2014 pagal ieškovo V. G. ieškinį atsakovui bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Gratus“, tretiesiems asmenims S. S., uždarajai akcinei bendrovei „Minera“, VSDFV Kauno skyriui dėl neišmokėto darbo užmokesčio, kitų su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo bei pripažinimo administravimo išlaidomis ir atsakovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Gratus“ administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „J ir LBR bankroto administravimo, teisinės ir buhalterinės paslaugos“ priešieškinį dėl 2010 m. birželio 14 d. darbo sutarties su ieškovu V. G. pripažinimo neteisėta nuo jos sudarymo momento ir sumokėto darbo užmokesčio išieškojimo.

Teisėjų kolegija 

n u s t a t ė :

Ieškovas V. G. patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš BUAB „Gratus“ 42 048,86 Lt (atskaičius mokesčius) neišmokėtą darbo užmokestį už 2010 m. ir 2011 m., kompensaciją už nepanaudotas atostogas, delspinigius, vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei visas bylinėjimosi išlaidas. Iš BUAB „Gratus“ ieškovui priteistą neišmokėtą darbo užmokestį pagal 2010 m. birželio 14 d. sudarytą darbo sutartį Nr. 04 bei kitas su darbo santykiais susijusias išmokas prašė pripažinti BUAB „Gratus“ bankroto administravimo išlaidomis.

Nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2010 m. vasario 26 d. nutartimi UAB „Gratus“ iškelta bankroto byla, administratoriumi paskirtas S. S., nutartis įsiteisėjo 2010 m. balandžio 29 d. Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 26 d. nutartimi patvirtinta administravimo išlaidų sąmata 30 390,82 Lt sumai per mėnesį, tame tarpe patvirtinta ūkvedžio pareigybė ir tam skirta 2 775 Lt (mokesčiai įskaičiuoti) darbo užmokesčio, kurį administratorius turi teisę naudoti iki kreditorių susirinkimas patvirtins administravimo išlaidų sąmatą. S. S., vykdydamas bendrovės bankroto procedūras, bendrovės vardu 2010 m. birželio 14 d. sudarė su V. G. neterminuotą darbo sutartį Nr. 04, kuria priėmė jį į BUAB „Gratus“ ūkvedžio pareigas ir įsipareigojo mokėti 2 118,64 Lt (atskaičius mokesčius) darbo užmokestį mokant du kartus per mėnesį. 2010 m. birželio 9 d. S. S. pateikė teismui prašymą dėl papildomų administravimo išlaidų patvirtinimo, tame tarpe 5 800 Lt (mokesčiai įskaičiuoti) per mėnesį darbo užmokesčiui vadybininko-ūkvedžio pareigybei. Kauno apygardos teismas 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi patvirtino patikslintą administravimo išlaidų sąmatą, tame tarpe vietoje 2010 m. gegužės 26 d. nutartimi patvirtintos ūkvedžio pareigybės ir 2 775 Lt (mokesčiai įskaičiuoti) darbo užmokesčio per mėnesį patvirtino vadybininko-ūkvedžio pareigybę nustatant jam 5 800 Lt (mokesčiai įskaičiuoti) darbo užmokestį per mėnesį. Darbo sutartis su ieškovu nutraukta 2011 m. gegužės 27 d. Pagal šią darbo sutartį darbdavys tik iš dalies atsiskaitė su ieškovu, t. y. iki 2011 m. gegužės 27 d. (atskaičius mokesčius) sumokėta 7 016,85, liko nesumokėta už 2010 m. – 25 569,00 Lt, už 2011 m. - 851,93 Lt darbo užmokesčio ir 2 627,93 Lt kompensacija už nepanaudotas atostogas. Viso: 42 048,86 Lt (atskaičius mokesčius). Darbo sutartyje sulygtą darbą ieškovas dirbo ir BUAB „Gratus“ piniginė prievolė atsiskaityti darbo sutartyje nustatyta tvarka ir terminais atsirado galiojant 2010 m. gegužės 26 d. nutartimi patvirtintai 2 775 Lt (mokesčiai įskaičiuoti) darbo užmokesčio sumai, vėliau - 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi patvirtintai 5 800 Lt (mokesčiai įskaičiuoti) darbo užmokesčio sumai, kurią administratorius turėjo teisę naudoti kiekvieną mėnesį bendrovės išlaidoms, susijusioms su ūkvedžio, vėliau vadybininko-ūkvedžio pareigybe (kaip administravimo išlaidoms) iki kreditorių susirinkimas patvirtins administravimo išlaidų sąmatą. Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 7 d. nutartimi buvo panaikinti BUAB „Gratus“ 2010 m. rugsėjo 29 d. kreditorių susirinkimo nutarimai, 2010 m. spalio 5 d., 2010 m. gruodžio 6 d. kreditorių komiteto nutarimai, tame tarpe ir dėl administravimo išlaidų patvirtinimo. Todėl darytina išvada, jog iki to laiko (iki 2011 m. rugsėjo 2 d.), kai administravimo išlaidų patvirtinimo klausimas pakartotinai buvo išspręstas 2011 m. rugsėjo 2 d. ir 2011 m. lapkričio 3 d. vykusių BUAB „Gratus“ kreditorių susirinkimo metu, galiojo teismo nutartimi patvirtinta lėšų suma, kurią administratorius turėjo teisę naudoti bankrutuojančios bendrovės administravimo išlaidoms padengti. Darbo sutartis tarp BUAB „Gratus“ administratoriaus S. S. ir ieškovo buvo sudaryta neviršijant administratoriui suteiktų įgaliojimo ribų. Todėl ieškovui turi būti sumokėtas visas jam priklausantis neišmokėtas darbo užmokestis ir šios išlaidos pripažintinos administravimo išlaidomis. BUAB „Gratus“ neatsiskaitė su ieškovu dėl paties darbdavio kaltės. Todėl remiantis Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 straipsnio nuostatomis, kartu su laiku neišmokėtu darbo užmokesčiu išmokėtini ir delspinigiai už laikotarpį nuo 2010 m. rugpjūčio 3 d. iki 2011 m. gegužės 27 d., t. y. darbo sutarties nutraukimo. Darbo sutarties nutraukimo dieną (2011 m. gegužės 27 d.) su ieškovu nebuvo atsiskaityta kaip tai nustato Darbo kodekso (toliau- DK) normos (DK 141 str. 2 ir  3 d., 206 str., 207 str.), jam neišmokėtas priskaičiuotas darbo užmokestis, t. y. nėra sumokėta dalis atlyginimo už 2010 m., 2011 m. ir kompensacija už panaudotas atostogas, kas sudaro 42 048,86 Lt (atskaičius mokesčius) (t. 1, b. l. 112-118).

Atsakovo BUAB „Gratus“ administratorius UAB „J ir LBR bankroto administravimo, teisinės ir buhalterinės paslaugos“ pateikė teismui priešieškinį, kuriuo prašė 2010 m. birželio 14 d. darbo sutartį, sudarytą su ieškovu, pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento, priteisti iš ieškovo nepagrįstai išmokėtą darbo užmokestį 7016,85 Lt bei visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2010 m. birželio 14 d. administratorius S. S. su V. G. sudarė darbo sutartį, pagal kurią jis buvo priimtas eiti ūkvedžio pareigas ir nustatytas atlyginimas 2118,64 Lt. 2010 m. rugpjūčio 9 d. ši sutartis pakeista ieškovo pareigybę pakeičiant į ūkvedžio-vadybininko ir paskiriant 5 800 Lt darbo užmokestį. Šis darbo sutarties pakeitimas įvykdytas remiantis 2010 m. rugsėjo 29 d. įvykusiu pirmuoju kreditorių susirinkimu, kurio visi nutarimai panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 7 d. nutartimi. Pažymėjo, kad ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punktas numato, kad įmonė turi teisę verstis ūkine komercine veikla, jeigu ji mažina dėl bankroto patiriamus kreditorių nuostolius, ir iš šios veiklos gautas pajamas naudoti su šia veikla susijusioms išlaidoms. Jeigu dėl įmonės ūkinės komercinės veiklos atsiranda mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų įstatymuose numatytų apmokestinamų objektų, įmonė mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas moka vadovaudamasi įstatymais. Jeigu dėl ūkinės komercinės veiklos atsiranda reikalavimai dėl neįvykdytų prievolių ir įsipareigojimų, jie yra tenkinami šio įstatymo 35 straipsnyje nustatyta tvarka. Aiškinant ĮBĮ sistemiškai, yra suformuota nuostata, kad po bankroto paskelbimo įmonė ūkinę komercinę veiklą gali vykdyti tik gavusi teismo leidimą, o tokio leidimo nebuvo. Atsakovo atstovo įsitikinimu, ginčijama darbo sutartis buvo sudaryta tik dėl akių, kad būtų galima išimti iš buvusios įmonės didesnes pinigų sumas. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad ieškovas, būdamas kreditoriumi ir pats gavęs administratoriaus ataskaitą, matė, jog nėra teismo leidimo dėl ūkinės komercinės veiklos vykdymo, tačiau pats balsavo už vadybininko pareigybės įvedimą ir darbo užmokesčio nustatymą. Be to, realiai jokie darbo santykiai nevyko ir negalėjo vykti, o ieškovui buvo išmokėtas nepagrįstas darbo užmokestis (t. 1, b. l. 86–87).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2014 m. vasario 24 d. nutartimi ieškovo ieškinio netenkino, o atsakovo BUAB „Gratus“ priešieškinį patenkino iš dalies – 2010 m. birželio 14 d. darbo sutartį Nr. 04, sudarytą tarp BUAB „Gratus“ administratoriaus S. S. ir ieškovo, pripažino negaliojančia nuo jos sudarymo momento. Priešieškinio reikalavimą taikyti restituciją, priteisiant iš ieškovo nepagrįstai išmokėtą darbo užmokestį, atmetė. Priteisė iš ieškovo 3 841,75 Lt už suteiktas teisines paslaugas atsakovo naudai ir 3 630 Lt už suteiktas teisines paslaugas trečiojo asmens UAB „Minera“ naudai. Nurodė, kad 2010 m. birželio 14 d. administratorius darbo sutarties Nr. 04 pagrindu neterminuotai priėmė į darbą ūkvedžio pareigoms ieškovą - buvusį UAB „Gratus“ akcininką ir vadovą. Po išlaidų sąmatos patikslinimo ginčijama darbo sutartis buvo patikslinta. Teismas, įvertinęs visus ieškovo pateiktus rašytinius įrodymus, sprendė, jog nėra pagrindo išvadai, kad ieškovas pagal ginčijamą darbo sutartį realiai atliko funkcijas, būtinas bankroto procedūrai vykdyti BUAB „Gratus“. Konstatavo, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog ieškovas realiai atliko darbo sutartimi numatytas darbines funkcijas ar ketino jas atlikti, juo labiau, kai įmonė nevykdė jokios ūkinės veiklos. Nei kreditorių susirinkimas, nei teismas tokio sprendimo nebuvo priėmę. Teismo vertinimu, ginčijamos darbo sutarties šalys veikė nesąžiningai, nes administratorius S. S. žinojo, kad įmonė nevykdo veiklos ir kaip bankrutuojanti įmonė neturi lėšų, sudarė neterminuotą darbo sutartį, nors ĮBĮ nuostatos numato galimybę sudaryti tik terminuotas darbo sutartis. Tokiu būdu buvo siekiama iš administravimui skirtų lėšų mokėti ieškovui atlyginimą už darbus, kurie realiai nebuvo atliekami. Teismas nustatė, kad darbo sutarties galiojimu laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 14 d. buvo pildomi darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, ieškovas realiai iš BUAB „Gratus“ gavo atlyginimą. Tačiau sprendė, kad šios aplinkybės dar neįrodo, jog ieškovas bankrutuojančioje įmonėje realiai dirbo. Ieškovas prie atsiliepimo į priešieškinį pateikė BUAB „Gratus“ vadybininko ūkvedžio pareiginius nuostatus, tačiau atsakovo administratorius tokio dokumento iš buvusio administratoriaus neperėmė. Todėl teismui kilo abejonių, ar ginčijamos darbo sutarties galiojimo metu toks dokumentas iš viso egzistavo. Teismas nurodė, kad pareiginių funkcijų įrašymas į šiuos nuostatus pats savaime dar nepatvirtina, kad buvo realiai atliktos funkcijos, būtinos bankroto procedūros vykdymui. Pažymėjo, kad ieškovo pateiktos PVM sąskaitos faktūros ir sunaudoto šildymo analizės 2010 m. gruodžio mėnesio lentelės yra be parašų, nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kada šie dokumentai buvo paruošti ir kas jas paruošė. Teismo vertinimu, ieškovas, pateikdamas teismui tokius nepasirašytus ir nepatvirtinus dokumentus, sąmoningai siekia suklaidinti teismą, neaišku, kokiu tikslu teismui buvo teikti tokie duomenys. Ieškovo nurodomi kasos pajamų orderiai už laikotarpį nuo 2011 m. sausio iki 2011 m. balandžio mėnesio imtinai nesudaro pagrindo teigti, kad ieškovas rinko iš butų savininkų mokesčius. Šiuos dokumentus pasirašinėjo buhalterė. Be to, administratorius S. S. savo veiklos ataskaitoje už laikotarpį nuo 2010 m. gegužės 29 d. iki 2010 m. rugsėjo 29 d. nurodė, kad pats administratorius vykdė daugiabučio namo priežiūrą, t.y. pastato, statinių ir teritorijos apsaugą, teritorijos tvarkymą, elektros ir šilumos ūkio priežiūrą, rinko mokesčius iš parduotų butų savininkų pagal bendrovės išrašytas sąskaitas, vykdė atsiskaitymus su AB VST ir UAB „Birštono šiluma“ bei kita. Teismas, įvertinęs visą bankroto bylos medžiagą, padarė išvadą, kad buvęs administratorius S. S., įdarbindamas ieškovą bankrutuojančioje įmonėje, piktnaudžiavo savo kaip bankroto administratoriaus teisėmis ir viršijo savo įgaliojimus. Dėl bankroto bylos iškėlimo UAB ,,Gratus” į teismą su ieškiniais kreipėsi keletas ieškovų – ieškovas (UAB ,,Gratus” akcininkas) V. G., UAB ,,Vokiški vartai”, UAB “Trukmė” ir UAB ,,Daistatus”. Kauno apygardos teismui 2010 m. vasario 26 d. iškėlus bankroto bylą UAB „Gratus“, atskirąjį skundą dėl šios nutarties pateikė tik vienas iš ieškovų – ieškovas nagrinėjamoje byloje, kuris prašė pakeisti paskirtą administratorių S. S. kitu administratoriumi. Tačiau 2010 m. kovo 29 d. ieškovas Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė atsisakymą nuo atskirojo skundo ir apeliacinis procesas buvo nutrauktas. Kauno apygardos teismui 2010 m. gegužės 26 d. nutartimi patvirtinus administravimo išlaidų sąmatą iki pirmojo kreditorių susirinkimo nutarimo, priimtas buvo ieškovas į bankrutuojančią įmonę. Visos šios aplinkybės teismui sudarė pagrindą daryti išvadą, jog tarp administratoriaus S. S. ir ieškovo, buvusio UAB „Gratus“ akcininko ir vadovo, galėjo būti susitarimas sudaryti darbo sutartį tik dėl akių, tikslu gauti iš bankrutuojančios įmonės pinigines lėšas. Todėl teismas konstatavo, kad ginčo sutartis sudaryta tik dėl akių, tariama, todėl ji negali sukurti teisinių pasekmių (CK 1.86 str.) ir pripažintina negaliojančia nuo jos sudarymo momento. Teismas pripažinęs negaliojančia ginčo darbo sutartį nuo jos sudarymo momento, sprendė, kad ieškovui V. G. nepagrįstai buvo išmokėtas darbo užmokestis. Kadangi nagrinėjamo ginčo teisiniame santykyje restitucija negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-225/2004), teismas nurodė, kad vienas iš pažeistos teisės gynybos būdų yra civilinės atsakomybės taikymas (CK 6.245 str. 1 d.). Teismui nustačius, kad ginčo sutartis yra negaliojanti nuo jos sudarymo momento, ieškovo V. G. ieškinio reikalavimai dėl pagal nuginčytą darbo sutartį neišmokėto darbo užmokesčio pripažinimo administravimo išlaidomis įvertinti kaip nepagrįsti, todėl teismas plačiau dėl šių ieškinio argumentų nepasisakė.

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų argumentai

Atskiruoju skundu ieškovas V. G. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 24 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės- ieškinį patenkinti, o atsakovo BUAB „Gratus“ priešieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas (t. 3, b. l. 194-207). Nurodo šiuos argumentus:

1. Administratorius S. S. darbo sutartį su ieškovu sudarė kaip BUAB „Gratus“ administratorius, veikdamas jo atstovaujamos bendrovės vardu. Kadangi darbo sutarties pagrindu susiklostė darbo teisiniai santykiai, bankroto administratorius kaip bankrutuojančios įmonės atstovo bankroto proceso metu sudarytiems sandoriams taikytinos ir CK 2.133 straipsnyje numatytos teisinės pasekmės. Nėra pagrindo teigti, jog bankroto administratorius, sudarydamas su ieškovu darbo sutartį viršijo savo įgaliojimus, kadangi tokia teisė įdarbinti asmenis bankroto procese nustatyta ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 11 punkte. 2010 m. birželio 14 d. darbo sutartis ir jo 2010 m. rugpjūčio 9 d. pakeitimas buvo sudaryti iki pirmojo kreditorių susirinkimo, įvykusio 2010 m. rugsėjo 29 d. Lėšos darbuotojo darbo užmokesčiui patvirtintos Kauno apygardos teismo administravimo išlaidų sąmatomis 2010 m. gegužės 26 d., 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartyse, kuriose nurodoma, jog išlaidos ūkvedžio, vėliau ūkvedžio-vadybininko pareigybei yra reikalingos vykdant bendrovės administravimo procedūrą.

2. Iš 2010 m. rugsėjo 29 d. kreditorių susirinkimo protokolo galima daryti išvadą, kad kreditoriai jokių prieštaravimų dėl įdarbinto darbuotojo ar su juo sudarytos darbo sutarties nereiškė, o patys to paties susirinkimo metu patvirtino 37 165,83 Lt dydžio per mėnesį administravimo išlaidų sąmatą, į kurią įėjo 5 800 Lt ūkvedžio-vadybininko mėnesinis atlyginimas. Nei ĮBĮ, nei DK imperatyviai nenumato, kad bankroto procedūros ar likvidavimo metu įmonėje turi būti sudaromos tik terminuotos darbo sutartys.

3. Ieškovas nesutiko su ginčo darbo sutarties pripažinimu negaliojančia CK 1.86 straipsnio pagrindu. Darbo sutartis nebuvo sudaroma tik išoriniu pavidalu. Tai patvirtina administratoriaus aktyvūs veiksmai: darbo sąlygų derinimas ir aptarimas, darbo sutarties, vadybininko-ūkvedžio pareiginių nuostatų parengimas bei kreipimasis į Kauno apygardos teismą pareigybei bei darbo užmokesčiui patvirtinti, siekis išsaugoti įmonės turtą ir atsiskaityti su visais kreditoriais. Darbo santykių realumą patvirtina ieškovo parengtos PVM sąskaitos faktūros, įvairūs ieškovo rengti dokumentai, elektroniniai susirašinėjimai su S. S. ir pan. Pareiginių nuostatų nepateikimas pats savaime neįrodo, kad darbo sutartis nebuvo sudaryta ar kad ji buvo sudaryta neketinant sukurti teisinių pasekmių, kaip numatyta teismo netinkamai taikytame CK 1.86 straipsnyje, kadangi jie nėra imperatyviai privalomi, t.y. jokie teisės aktai nenustato įsakmaus reikalavimo turėti tokius nuostatus.

4. Teismas nepasinaudojo CPK 414 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teise rinkti įrodymus savo iniciatyva, viso proceso metu buvo pasyvus, o galimai ir šališkas. Teismas neišsamiai ištyrė bei įvertino ieškovo pateiktus rašytinius įrodymus. Nors PVM sąskaitos-faktūros yra be parašų, tačiau jose įrašyti duomenys buvo surinkti, apskaičiuoti ir paskirstyti butams būtent ieškovo. Nors į bylą pateiktos sąskaitos tik 9 butams iki 2010 m. gruodžio mėn., tačiau tokius duomenis ieškovas rengė ir už kitus savo darbo mėnesius. Pateikti dokumentų negali, nes neturėjo pareigos jų kaupti ir nekaupė.

5. Bankroto administratorius S. S. negalėjo ieškovui suteikti jokių darbo priemonių ar papildomų lėšų papildomoms išlaidoms, susijusioms su darbo sutarties vykdymu. Ieškovas, dirbdamas darbo sutartimi sulygtą darbą, patyrė nemažas išlaidas. Todėl darbo sutarties pripažinimas negaliojančia prieštarautų CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams, kadangi nuginčijus darbo sutartį, susidarytų situacija, jog ieškovas beveik metus laiko dirbo nelegaliai.

8. Iš ieškovo nepagrįstai priteistos 3 841,75 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidos BUAB „Gratus“ ir 3 630 Lt - trečiojo asmens UAB „Minera“ naudai. Pažymėjo, kad su PVM sąskaita-faktūra nepateikti duomenys, patvirtinantys pinigų mokėjimo ar jų pervedimo operacijas. Be to, civilinė byla nepasižymi išskirtiniu sudėtingumu, teisinių paslaugų kompleksiškumu, todėl priteistos per didelės išlaidos advokato pagalbai apmokėti.

Atskiruoju skundu trečiasis asmuo S. S. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 24 d. nutarties dalį, kuria iš dalies patenkintas atsakovo BUAB „Gratus“ priešieškinis pripažįstant negaliojančia darbo sutartį Nr. 04 bei perduoti bylą šioje dalyje Kauno apygardos teismui nagrinėti iš naujo (t. 3, b. l. 165-176). Nurodo šiuos argumentus:

1. Darbo sutartis ir jos pakeitimas buvo sudaryti iki pirmojo kreditorių susirinkimo. Pats teismas, kuris iki pirmojo kreditorių susirinkimo sprendžia administravimo išlaidų sąmatos patvirtinimo ir kitus bankroto klausimus, patvirtindamas nurodytas pareigybes ir nustatydamas joms mėnesinį atlyginimą, suteikė teisę sudaryti darbo sutartį ūkvedžio, o vėliau vadybininko-ūkvedžio pareigoms. Net jei teismas nebūtų leidęs sudaryti ginčijamos darbo sutarties, o bankroto administratorius būtų ją sudaręs, pats jos sudarymas nesilaikant teisės aktų reikalavimų būtų pagrindas ją pripažinti negaliojančia CK 1.80 straipsnio pagrindu kaip prieštaraujančią imperatyvioms įstatymo nuostatoms, o ne CK 1.86 straipsnio pagrindu.

2. Ūkvedžio pareiginiai nuostatai nebuvo sudaromi, nes darbo funkcijos pagal šią pareigybę buvo aiškios ir be pareiginių nuostatų, t.y. apėmė visas daugiabučio namo ūkio priežiūros funkcijas, išskyrus 2010 m. gegužės 26 d. nutartimi patvirtintos administravimo išlaidų sąmatos 3 ir 4 pozicijas. Todėl ūkvedžio pareiginių nuostatų nebuvimas ar jų nepateikimas teismui tvirtinant šios pareigybės išlaidų sąmatą neturi nieko bendra su CK 1.86 straipsniu, reglamentuojančiu tariamą sandorį, taikymu.

3. Vien tai, kad darbo sutarties 2 punkte nurodoma „neterminuota“, savaime nedaro jos neterminuota darbo sutartimi, nes šalys sudarydamos darbo sutartį sutarė, jog ji sudaroma ne ilgiau kaip iki BUAB „Gratus“ bankroto bylos pabaigos, t.y. susitarė dėl darbo sutarties termino. Be to, ši aplinkybė neturi nieko bendro su CK 1.86 straipsniu, įtvirtinančiu apsimestinio sandorio negaliojimą.

4. 2010 m. birželio mėn. pradžioje buvo gauta pasiūlymų iki galo atlikti daugiabučio namo statybos darbus, priduoti pastatą eksploatacijai, kad būtų jame galima pardavinėti kaip baigtą statybą ir gauti didesnes pajamas. Šio proceso organizavimui ir priežiūrai buvo reikalinga vadybininko pareigybė, kurios darbo funkcijų neapėmė ūkvedžio pareigybė. Kreditoriai buvo informuoti apie įdarbintą darbuotoją, tačiau prieštaravimų nepareiškė, o patys patvirtino administravimo išlaidų sąmatą, į kurią įėjo ir ūkvedžio-vadybininko mėnesinis atlyginimas.

5. Teismo išvados, kad bankroto administratorius susitarė su ieškovu darbo sutartį tik dėl akių, tikslu gauti iš bankrutuojančios įmonės pinigines lėšas, yra pagrįstos prielaidomis. Teismas nesiaiškino, dėl kokių priežasčių ieškovas buvo atsisakęs savo atskirojo skundo dėl administratoriaus paskyrimo. Įstatymai nedraudžia buvusio akcininko ar vadovo įdarbinti bankroto proceso metu, ši aplinkybė neturi nieko bendro su CK 1.86 straipsniu, įtvirtinančiu sandorio negaliojimą.

6. PVM sąskaitas-faktūras paruošė ieškovas, jos visos buvo įtrauktos į BUAB „Gratus“ buhalterinę apskaitą ir perduotos naujai paskirtam bankroto administratoriui. Be to, šių sąskaitų pagrindu bankroto proceso metu Valstybinei mokesčių inspekcijai buvo deklaruojamas pridėtinės vertės mokestis teikiant PVM deklaracijas.

7. Sunaudotos šildymo analizės yra vidinio naudojimo dokumentai, kurie buvo teikiami elektroniniu būdu arba išspausdinti iš kompiuterinės laikmenos, todėl ši medžiaga neturėjo būti perduota bankroto administratoriui. Tačiau ji patvirtina, kad ieškovas atlikdavo jam pavestas darbines funkcijas. Teismo nurodomi nepatvirtinti dokumentai galėjo būti patvirtinti, taikant trūkumų šalinimo institutą (CPK 145 str. 2 d.).

8. Teismas netyrė ir nevertino kasos pajamų orderių, iš kurių matyti, kad juose ties skirtingomis butų savininkų pavardėmis išspausdinta „V. G.“. Aplinkybė, kad 2010 m. rugsėjo 24 d. bankroto administratoriaus veiklos ataskaitoje nurodyta, kad administratorius rinko iš parduotų butų savininkų mokesčius nesudaro pagrindo teigti, kad pinigų iš jų ieškovas nerinko. UAB „Tondas“ iki bankroto buvęs statybos rangovas prašė pateikti duomenis apie 2010 m. antroje - 2011 m. pirmoje pusėje atliktus darbus, todėl 2013 m. liepos 15 d. UAB „Tondas“ prašymas patvirtina, kad UAB „Tondas“ rūpinosi ieškovas.

9. Į bylą trečiuoju asmeniu turėjo būti įtraukta draudimo bendrovė, kurioje yra drausta bankroto administratoriaus civilinė atsakomybė, nes teismas pasisakė dėl vienos iš pagrindinių civilinės atsakomybės sąlygų, t.y. dėl neteisėtų veiksmų. Nutarties dalyje dėl restitucijos netaikymo, teismas nurodė, kad tuo pagrindu atsakovas BUAB „Gratus“ turės teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą). 

Atsakovas BUAB „Gratus“ atsiliepimais į ieškovo V. G. ir trečiojo asmens S. S. atskiruosius skundus prašo juos atmesti ir priteisti iš apeliantų turėtas bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimų surašymą (t. 4, b. l. 3-4, 22-23). Mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo bylą ir sistemiškai aiškino bei taikė tiek DK, tiek ĮBĮ nuostatas. Darbo sutartis prieštarauja įstatymui, nes nėra teismo leidimo vykdyti ūkinės komercinės veiklos, taip pat ji sudaryta turint kitus tikslus, todėl ji turi būti pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo momento. Mano, kad teismas tinkamai taikė CPK 98 straipsnio nuostatas, priteisdamas atstovavimo išlaidas net ir nesant pateiktų įrodymų apie tai, kad atsakovas tokias išlaidas realiai patyrė, nes bankrutuojanti įmonė šiuo metu realiai neturi pinigų ir tai nėra bendra taisyklė paprastai taikant šią teisės normą (kasacinio teismo civilinė byla Nr. 3K-3-493/2013).

Trečiasis asmuo UAB „Minera“ atsiliepimu į S. S. atskirąjį skundą prašo apelianto atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą, Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 24 d. nutartį palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas (t. 4, b. l. 7-9). Nurodo šiuos atsikirtimus:

1. Net jei darbo sutartis turėjo būti pripažinta negaliojančia CK 1.80 straipsnio pagrindu ir (ar) CK 1.86 straipsnio pagrindu, tai nėra pagrindas naikinti teismo nutartį, kuria ginčas išspręstas iš esmės teisingai. 

2. Teismas, įvertinęs visus šioje byloje esančius įrodymus, pagrįstai pripažino, jog neatsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai, nes neįrodyta, jog realiai buvo atliktos funkcijos būtinos bankroto procedūroms vykdyti, t.y. sandoris nebuvo vykdomas.

3. Apeliantas turėjo galimybę aktyviai dalyvauti procese ir teikti teismui pačius įvairiausius prašymus dėl bylos nagrinėjimo visapusiškumo, tačiau procese S. S. buvo visiškai pasyvus.

4. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas byloje nepateikė įrodymų patvirtinančių, jog nuolatos vykdė funkcijas, kurios buvo būtinos bankroto procedūroms vykdyti, pateikti įrodymai prieštaravo kitiems byloje esantiems įrodymams ir pateiktiems argumentams, ieškovo pateikti vadinamieji įrodymai neatitiko įrodymams keliamų reikalavimų, didžioji dalis aplinkybių buvo grindžiama išimtinai tik sandorį sudariusių šalių paaiškinimais, teismas pagrįstai priėjo prie išvados, kad realiai funkcijos būtinos bankroto procedūroms vykdyti nebuvo atliktos ir šalys neturėjo ketinimų sukurti santykių, kylančių iš darbo sutarties.

5. Atsižvelgiant į tai, kad nors apeliantas ir nesutinka su įrodymų, patvirtinančių darbinių funkcijų vykdymą ar nevykdymą, vertinimu, tačiau neginčija teismo išvadų dėl tikrosios šalių valios ir tikslų sudarant darbo sutartį, akivaizdu, kad teismas teisingai įvertino tikrąją sandorio šalių valią, tikruosius ketinimus bei tikslus  priėjo pagrįstos išvados, kad sandoris pripažintas negaliojančiu CK 1.86 straipsnio pagrindu.

6. Pagrindo šioje civilinėje byloje įtraukti trečiuoju asmeniu apelianto draudiką nebuvo ir nėra, nes šioje byloje nebuvo priimtas sprendimas, jog būtent apelianto veiksmais BUAB „Gratus“ buvo padaryta žalos.

Trečiasis asmuo UAB „Minera“ atsiliepimu į V. G. atskirąjį skundą prašo atmesti atskirąjį skundą kaip nepagrįstą bei priteisti patirtas išlaidas advokato pagalbai (t. 4, b. l. 14-18). Nurodo šiuos atsikirtimus:

1. Bankroto administratorius, sudarydamas darbo sutartis be kreditorių pritarimo, prisiima riziką, kad tokiems jo veiksmams kreditoriai gali nepritarti ir (ar) kad tokios išlaidos nebus įtrauktos į administravimo išlaidų sąmatą. Toki atveju būtent jam, o ne bankrutuojančiai įmonei ir turi tekti prisiimtos rizikos pasekmės.

2. Bankroto administratorius, sudarydamas darbo sutartį su ieškovu, viršijo savo įgaliojimus, veikė prieš bankrutuojančią įmonę ir jos kreditorius, todėl nesukūrė teisinių pasekmių BUAB „Gratus“. Bankroto administratorius sudarė sutartį su bankrutuojančios įmonės steigėju, akcininku, buvusiu vadovu, vienu iš įmonės kreditorių, neslepiančiu, kad turi priešingą poziciją nei pagrindinis kreditorius.

3. Bankroto administratorius nesuteikė informacijos kreditoriams apie įdarbintą darbuotoją tokia forma, kokia turėjo. Tokiu būdu pažeidė tiek imperatyvias teisines nuostatas, tiek etikos reikalavimus, todėl jo paaiškinimai turėtų būti vertinami kritiškai. Ieškovo pateikti pareiginiai nuostatai nepatvirtina nei darbo funkcijų realumo, nei būtinumo. Skųsdamas teismo nutartį, apeliantas daro nuorodas į atskirus teismo argumentus, nepagrįstai nevertindamas jų kaip sistemos.

4. Pirmosios instancijos teismas turėjo galimybę teisingai suvokti ginčo esmę ir jį išspręsti kaip tik dėl to, kad ta pati teismo sudėtis nagrinėja visą BUAB „Gratus“ bankroto bylą ir yra gerai susipažinusi su faktinėmis ši bankroto organizavimo aplinkybėmis, su kuriomis yra susijęs ir ginčijamos darbo sutarties sudarymas.

5. Ginčo darbo sutartis negali būti nagrinėjama kaip įprasta darbo sutartis ir vertinant ieškovo reikalavimo pagrįstumą, turi būti įvertintos ir tos aplinkybės, kokiomis ir su kuo ši darbo sutartis buvo sudaryta, nelaikant ieškovo silpnąja šalimi tiek įrodymų rinkimo, tiek jų vertinimo kontekste. Ieškovas turėjo įrodyti, kad jis realiai atliko darbo funkcijas, kad tos funkcijos buvo sistemingos, o ne pavienės, ir kad tos darbo funkcijos buvo būtinos bankroto administravimo procesui.

6. Net jei ieškovas būtų vykdęs kokias nors darbines funkcijas, ko šiuo atveju nebuvo, vis tiek nebūtų pagrindo pripažinti šias išlaidas administravimo išlaidomis, nes tokiomis išlaidomis jų nepripažino kreditorių susirinkimas. Be to, šios išlaidos neatitinka požymių, kurie yra būtini administravimo išlaidoms.

7. Ginčo darbo sutartis pažeidžia viešąjį interesą, nes ši sutartis buvo sudaryta bankroto procese. Dėl nesąžiningai sudarytos darbo sutarties, atsirado bendrovės įsiskolinimas VSDFV, tuo pačiu nepagrįstai sukuriant teigiamus rezultatus ieškovui (jam formuojamas darbo stažas ir pasiekiami kiti su socialinėmis įmokomis susiję rezultatai).

8. Sprendžiant išlaidų atlyginimo klausimą, buvo įvertintas faktas, kad BUAB „Gratus“ priešieškinis patenkintas iš dalies ir priteista tik pusė BUAB „Gratus“ ir jo pusėje veikusio UAB „Minera“ patirtų bylinėjimosi išlaidų. Patirtų bylinėjimosi išlaidų sumažinimas neatitiktų teisingumo principo ir būtų neproporcingas rengimosi bylai ir dalyvavimo byloje laikui ir intensyvumui. 

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2010 m. vasario 26 d. nutartimi UAB „Gratus“ iškelta bankroto byla, administratoriumi paskirtas S. S. (t. 1, b. l. 4-5). Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 26 d. nutartimi patvirtinta administravimo išlaidų sąmata 30 390,83 Lt, tame tarpe atlyginimas ūkvedžiui 2 775 Lt (t. 1, b. l. 11-12). 2010 m. birželio 14 d. BUAB „Gratus“ bankroto administratorius S. S. sudarė darbo sutartį su buvusiu UAB „Gratus“ akcininku ir vadovu V. G., kuria priėmė jį neterminuotai į ūkvedžio pareigas. Šia darbo sutartimi V. G. buvo nustatyta 4 valandų darbo diena, o darbdavys įsipareigojo jam mokėti 2 118,64 Lt per mėnesį atlyginimą. Administratoriaus prašymu Kauno apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi administravimo išlaidų sąmata patikslinta ir vietoje ūkvedžio pareigybės patvirtinta vadybininko-ūkvedžio pareigybė bei jai nustatytas 5 800 Lt (su mokesčiais ) atlyginimas per mėnesį (t. 1, b. l. 19-20). Darbo sutartis buvo patikslinta nurodant, jog V. G. priimamas į vadybininko-ūkvedžio pareigas ir nuo 2010 m. rugpjūčio 9 d. jam nustatytas darbo užmokestis  3 970,07 Lt per mėnesį. Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 19 d. nutartimi administratorius S. S. atstatydintas iš BUAB „Gratus“ bankroto administratoriaus pareigų ir BUAB „Gratus“ bankroto administratoriumi Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi paskirtas UAB „J ir LBR bankroto administravimo, teisinės ir buhalterijos paslaugos“. Darbo sutartis su V. G. nutraukta 2011 m. gegužės 27 d., su juo nebuvo visiškai atsiskaityta. Ieškiniu V. G. prašė priteisti neišmokėtą darbo užmokestį ir su juo susijusias išmokas. Tuo tarpu atsakovas BUAB „Gratus“ priešieškiniu prašė pripažinti minėtą darbo sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento, nes jokie darbo santykiai nevyko, o darbo sutartis buvo sudaryta tik dėl akių, kad būtų galima išimti iš buvusios įmonės didesnes pinigų sumas. Pirmosios instancijos teismas šioje dalyje atsakovo BUAB „Gratus“ priešieškinį patenkino - 2010 m. birželio 14 d. darbo sutartį Nr. 04, sudarytą tarp BUAB „Gratus“ administratoriaus S. S. ir ieškovo V. G., pripažino negaliojančia nuo jos sudarymo momento (CK 1.86 str.), o ieškinį atmetė.

Atskiraisiais skundais ieškovas V. G. ir trečiasis asmuo S. S. nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, tvirtindami, kad realiai darbo teisiniai santykiai tarp šalių egzistavo. Ieškovas V. G. kvestionavo teismo šalims paskirstytas bylinėjimosi išlaidas.

Trečiojo asmens S. S. atskirasis skundas netenkintinas. Ieškovo V. G. atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl naujų įrodymų prijungimo

Apeliantas V. G. 2014 m. gegužės 30 d. pateikė teismui prašymą dėl naujų įrodymų prijungimo, nurodydamas, jog teikia teismui papildomus dokumentus, patvirtinančius apelianto darbą BUAB „Gratus“. Taip pat šiuo raštu teikiami atsikirtimai į trečiojo asmens UAB „Minera“ 2014 m. gegužės 19 d. pateiktą prašymą vertinti naujai paaiškėjusius duomenis, kuriuo prašoma įvertinti kitoje byloje priimtas Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 23 d. nutartis, kuriomis išspręsta byla pagal J. G. ieškinį apeliantui V. G., UAB „Minera“ ir BUAB „Gratus“ dėl turto pripažinimo bendra jungtine nuosavybe ir hipotekos lakštų, kuriais sutuoktinių turtas įkeistas UAB „Minera“ už UAB „Gratus“ prievoles, pripažinimo negaliojančiomis.

Teisėjų kolegija atmeta prašymą dėl naujų įrodymų prijungimo. Naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija, susipažinusi su pateiktais įrodymais, sprendžia, kad V. G. teikiami į bylą įrodymai nėra nauji. Pateiktos PVM sąskaitos- faktūros, įvairios šilumos, elektros energijos ir kitos suvestinės jau yra byloje ir pirmosios instancijos teismo šie duomenys buvo įvertinti. Nors naujai pateikti dokumentai yra už skirtingus laikotarpius nei byloje esantys panašaus pobūdžio dokumentai, tačiau savo esme ir turiniu jie iš esmės yra tapatūs teismo įvertintiems. Tokiu atveju nėra tikslinga prijungti duomenis, kurie iš esmės niekuo nesiskiria nuo jau byloje esančių ir teismo įvertintų duomenų. Be to, neaišku, kodėl šių įrodymų nebuvo galima pateikti į bylą anksčiau. Juo labiau, kad teisminis ginčas šioje byloje vyksta jau nuo 2013 m. gegužės 6 d. V. G. atskirąjį skundą dėl skundžiamo sprendimo pateikė 2014 m. kovo 5 d., tačiau prašymas dėl papildomų dokumentų priėmimo juos pateikiant buvo pareikštas teismui tik 2014 m. birželio 30 d. prieš teismo posėdį. Pastebėtina, kad apelianto V. G. nurodoma aplinkybė, kad 2014 m. birželio 2 d. BUAB „Gratus“ šaukia UAB „Gratus“ kreditorių susirinkimą, kuriame bus sprendžiamas klausimas dėl įmonės pabaigos, nagrinėjamam ginčui nėra reikšminga ir neturi jokios įtakos galutiniam teismo sprendimui. Juolab, kad net ir kreditorių susirinkimui nutarus kreiptis į teismą dėl įmonės pabaigos, šis sprendimas teismui nėra privalomas, o yra sprendžiamas įvertinus visas su bankrutuojančia įmone susijusias aplinkybes (inter aliai dar nepasibaigusius teisminius ginčus).

Dėl darbo sutarties pripažinimo negaliojančia

CK 1.1 straipsnio 3 dalis nustato, kad CK normos darbo santykiams yra taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja atskiri įstatymai. Darbo teisė nereglamentuoja sandorių negaliojimo klausimo, todėl taikytinos civilinės teisės normos. Darbo sutartis skundžiama nutartimi pripažinta negaliojančia CK 1.86 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad priešieškinyje atsakovas nėra nurodęs jokio konkretaus teisinio pagrindo darbo sutarčiai pripažinti negaliojančia. Jis tik nurodo faktinę aplinkybę, kad įmonė neturėjo teismo leidimo vykdyti ūkinę komercinę veiklą, mano, kad darbo sutartis buvo sudaryta tik dėl akių, ji turėjo kitus tikslus, kad būtų galima išsiimti iš buvusios įmonės didesnes pinigų sumas, realiai darbo santykiai nevyko (t.  1, b.l. 86-87). Taigi, esant tokiam priešieškiniui, teisinę kvalifikaciją sprendžiant reikalavimą dėl darbo sutarties negaliojimo turėjo atlikti pats teismas pagal šalių teiktus įrodymus ir jų nurodytas faktines aplinkybes (ką faktiškai jis ir padarė). Pažymėtina, kad teismui yra suteikta teisė  atlikti savarankišką teisinę kvalifikaciją net ir tais atvejais, kai ieškovas (atsakovas) nurodo ją kitokią.

              Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apeliantais, kad joks įstatymas iš esmės nedraudžia bankrutuojančiai įmonei tiek tęsti ūkinę - komercinę veiklą, tiek priimti į darbą darbuotojus inter alia buvusį bankrutuojančios įmonės vadovą ar akcininką (nagrinėjamu atveju – V. G.), jei tai reikalinga tęsiant tokio pobūdžio veiklą bankroto procese, užtikrinant bankrutuojančios įmonės bankroto procedūrų tinkamą įvykdymą, turto apsaugą ir pan. Tačiau pastebėtina, kad praktika, kuomet įdarbinami buvę įmonės vadovai, akcininkai, t.y. asmenys, kurių galimai netinkama veikla daugeliu atveju galėjo įtakoti įmonės bankrotą, paprastai yra veikiau išimtinis atvejis, nes tokiais atvejais, be kita ko, tarp administratoriaus ir buvusio įmonės vadovo(akcininko) atsiradę santykiai gali turėti ne tik (ir ne tiek) teigiamos, bet ir žymiai didesnės neigiamos įtakos tiek realiai bankroto procedūrų eigai tiesiogiai, tiek jų skaidrumui kitų kreditorių akyse, varžyti administratoriaus nepriklausomumą ir objektyvumą.

              Nagrinėjamu, minėta - veikiau išskirtiniu, atveju, darant išvadas apie darbo sutarties teisėtumą, teisėjų kolegijos vertinimu, be aplinkybių, tiesiogiai susijusių su darbo sutarties vykdymu, pakankamai reikšminga yra ir faktinių aplinkybių, buvusių dar iki darbo sutarties sudarymo, analizė. Minėta, paskyrus S. S. įmonės administratoriumi, V. G. buvo pateikęs atskirąjį skundą dėl  netinkamo administratoriaus paskyrimo. Tačiau, nelaukdamas atskirojo skundo išnagrinėjimo, jį atsiėmė, taigi, yra pagrindas manyti, kad buvusi jam nepriimtina paskirtojo administratoriaus kandidatūra dėl kažkokių priežasčių po atskirojo skundo pateikimo jam tapo priimtina. Praėjus mėnesiui atsakovas (administratorius) pasirašo teisinių paslaugų sutartį su V. G. sūnumi (advokatu). Dar po mėnesio pasirašoma darbo sutartis su apeliantu V. G.. Akivaizdu, kad vien jau tokia įvykių eiga objektyviam stebėtojui gali kelti pakankamai pagrįstų abejonių proceso skaidrumu. Bet kurioje byloje teismas priima sprendimą vertindamas įrodymus tikimybių pusiausvyros principu, t.y. vertinant kokie įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą apie tam tikrų aplinkybių (ne)buvimą. Aukščiau paminėtos faktinės aplinkybės, nors ir vien savaime neteikia pagrindo išvadai apie darbo sutarties neteisėtumą, tačiau kelia prielaidas apie būtinumą itin atidžiai ir kartu su tam tikru padidintu rezervacijos laipsniu įvertinti apeliantų įrodymus ir argumentus, susijusius su sutarties sudarymo būtinumu, tikslais ir faktiniu vykdymu, o juo labiau, kai dėl jos teisėtumo išsaugojimo interesas išplaukia ne tik iš vienos, bet ir iš kitos darbo sutarties šalies (jos atstovo, sudariusio sutartį). 

Apeliantai skundais įrodinėja, kad jokios šalių suderintos (paslėptos) neviešos valios sudaryti darbo sutartį nebuvo. Iškėlus bankroto bylą, buvusio bankrutuojančios įmonės akcininko ir vadovo paslaugos buvo reikalingos atlikti tam tikrus darbus, nes įmonė turėjo didelės vertės turtą, t.y. daugiabutį gyvenamąjį namą, kuris jam buvo geriausiai žinomas. Apeliantų teigimu, V. G. darbinių funkcijų vykdymą patvirtina tipines darbo sutarties nuostatas atitinkanti ginčo darbo sutartis, teismo bei kreditorių susirinkimo patvirtinta administravimo išlaidų sąmata, kurioje buvo numatyta ūkvedžio pareigybė (o vėliau - ūkvedžio vadybininko pareigybė), išrašytos PVM sąskaitos faktūros, elektroniniai susirašinėjimai bei kiti pateikti teismui duomenys.

Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos aplinkybių visuma neleidžia spręsti, nei kad darbo sutartis buvo apskritai buvo būtina bankroto procese, nei, juo labiau, kad ji būtinai turėjo būti sudaryta su V. G., ir leidžia manyti, kad jos paslėptas tikslas buvo, kaip ir nurodė priešieškinyje atsakovas, gauti iš įmonės kuo didesnes lėšas.  

Nors apeliantai įrodinėja, kad ginčo darbo sutartis buvo reali ir atitiko tikruosius šalių ketinimus, tačiau bylos aplinkybės leidžia spręsti, kad apelianto V. G. pareigos BUAB „Gratus“ realiai net nebuvo reikalingos. Kaip galima spręsti iš bylos duomenų, ginčo darbo sutartyje įtvirtintos ūkvedžio bei vadybininko-ūkvedžio pareigybės išimtinai buvo skirtos BUAB „Gratus“ priklausančio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), priežiūrai. BUAB „Gratus“ bankroto administratoriaus 2010 m. birželio mėnesį pateiktuose teismui dokumentuose dėl papildomos vadybininko-ūkvedžio pareigybės patvirtinimo yra nurodyta, kad einamojo turto valdymui reikalingas techninis vadybininkas, kuris organizuotų statybos darbų užbaigimą, techninę ir organizacinę darbų priežiūrą, organizuotų defektų taisymą su darbus atlikusiais rangovais (t. 1, b. l. 14). Kaip pagrįstai nurodė trečiasis asmuo UAB „Minera“, byloje nėra jokių duomenų, kad BUAB „Gratus“ iškėlus bankroto bylą vykdė ūkinę-komercinę veiklą. Nepaisant to, apeliantai net ir nepateikė teismui duomenų, patvirtinančių, kad V. G. yra atlikęs ar bent jau pradėjęs atlikinėti prašytos teismo patvirtinti papildomos pareigybės numatyto pobūdžio darbus. Priešingai, iš 2010 m. gruodžio mėn. administratoriaus veiklos ataskaitos matyti, kad padėtis per pusę metų nuo papildomos pareigybės patvirtinimo iš esmės nepasikeitė, t.y. įmonei priklausantis pastatas vis dar nebaigtas, nėra priduotas valstybinei komisijai dėl pripažinimo tinkamu naudoti pagal paskirtį (t. 1, b. l. 46). Todėl vien tik apeliantų nurodoma aplinkybė, kad bankroto bylą nagrinėjantis teismas patvirtino šią bankroto administratoriaus prašytą pareigybę su jai numatyta išlaidų suma, pati savaime nepatvirtina, kad šiai pareigybei numatytos funkcijos buvo atliekamos ar buvo atliktos būtent V. G.. Be to, apeliantai nepateikė duomenų, kad šias funkcijas buvo bandoma realizuoti. Juolab, kad BUAB „Gratus“ vadybininko ūkvedžio pareiginiuose nuostatuose bankroto administratoriaus iškelti uždaviniai minėtai teismo patvirtintai papildomai pareigybei nėra įtvirtinti (t. 1, b.l. 141-142) ir, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, jie apskritai pateikti teismui paties V. G. kartu su darbo laiko apskaitos žiniaraščiais tik BUAB „Gratus“ pateikus priešieškinį dėl darbo sutarties nuginčijimo. Tuo tarpu šie visi dokumentai turėjo būti saugomi įmonėje, o pasikeitus bankrutuojančios įmonės administratoriams perduoti naujajam BUAB „Gratus“ bankroto administratoriui. Pažymėtina, kad pasikeitus bankroto administratoriui samdyti nei vadybininką, nei ūkvedį bankroto procedūroms atlikti poreikio nebuvo, nors buvęs ir esamas bankroto administratorius veikė pradinėje bankroto eigos stadijoje (t. 3, b. l. 24). Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės patvirtina, kad realaus poreikio įmonės bankroto proceso metu turėti atskirą darbuotoją, konkretaus turto administravimui (priežiūrai) nebuvo, kas savo ruožtu reiškia, kad administratoriaus buvo atliekami veiksmai, kurie nebuvo būtini bankroto procesui, tačiau didinantys administravimo procedūros sąnaudas.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, sprendė, kad nėra ir patikimų duomenų, patvirtinančių, kad V. G. BUAB „Gratus“ faktiškai vykdė realias darbines funkcijas. Daugelio apelianto V. G. teismui pateiktų dokumentų, skirtų pagrįsti jo darbo funkcijų atlikimą, tarp BUAB „Gratus“ dokumentų nėra, kiti yra tiesiog BUAB „Gratus“ apskaitos dokumentai, kompiuterių parengtos įvairios suvestinės lentelės be parašų. Todėl, teismo vertinimu, jie nesudaro pagrindo spręsti, jog apeliantas V. G. pagal ginčijamą darbo sutartį realiai atliko funkcijas, būtinas bankroto procedūroms vykdyti. Kaip minėta, dalis apelianto V. G. pateiktų teismui dokumentų yra buhalteriniai, susiję su bankrutuojančiai bendrovei priklausančio turto sąnaudų apskaita. Todėl šie dokumentai labiau susiję su buhalterinių, o ne ūkvedžio-vadybininko, funkcijų įgyvendinimu. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, iš pateiktų PVM sąskaitų faktūrų turinio nėra jokio pagrindo spręsti, kad šios sąskaitos galėjo būti paruoštos būtent V. G. (t. 2, b. l. 5-13), juolab, kad paprastai šį darbą atlieka finansininkas. Tuo tarpu kiti apelianto pateikti dokumentai, kurie iš esmės yra kompiuteriu parengtos įvairių duomenų suvestinės (sunaudotos šilumos analizės, sąmatos ir pan.), yra be parašų, neaišku kada buvo paruošti ir apskritai ar buvo tikslingi ir panaudoti bankrutuojančios įmonės administravimo procese. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bei įvertino apelianto V. G. pateiktus duomenis, todėl teisėjų kolegija išsamiai jų nekartoja. Teisėjų kolegija sprendžia, jog negali likti neįvertinta ir ta aplinkybė, kad apeliantas buvo bankrutuojančios įmonės buvęs savininkas ir vadovas. Tokiu būdu daugelis duomenų, susijusių su bankrutuojančios įmonės administruojamu turtu, jam buvo žinomi ir galimai netgi ir galėjo būti paruošti iki ginčo darbo sutarties sudarymo arba parengti jų pagrindu. Tuo tarpu bendravimas ir bendradarbiavimas tiek su bankrutuojančios įmonės bankroto administratoriumi, tiek su įmonės kreditoriais, inter alia mokesčių iš įmonei priklausančio pastato išpirktų butų savininkų surinkimas, teisėjų kolegijos vertinimu, buvo labiau paremtas apelianto buvusiu statusu įmonėje (buvęs akcininkas, vadovas), o ne su ginčo darbo sutarties vykdymu (t. 2, b. l. 66; 76-77; 64-64). Juolab, kad tarp teismui pateiktų dokumentų yra ir tokių, kurie buvo parengti anksčiau nei su apeliantu V. G. buvo sudaryta ginčijama darbo sutartis (t. 2, b. l. 62-63). Be to, šiame kontekste pastebėtina, kad pastarosios informacijos apie BUAB „Gratus“  kreditorius rangovus, kurią V. G. nurodo teikiąs kaip darbo sutarties vykdymo įrodymą, turinys niekaip nesusijęs su V. G. pateiktų BUAB „Gratus“ pareiginių nuostatų vadybininkui ūkvedžiui nustatytomis pareigų apimtimi (t. 1, b.l. 141-142), iš ko galima daryti išvadą, kad V. G. veikla galėjo būti labiau sietina ne su šiomis pareigomis, o su administratoriui būdingų funkcijų vykdymu ar dubliavimu (informacija apie kreditorių atsiskaitymus, skolų apskaičiavimas ir pan.). Tuo tarpu 2013 m. liepos 15 d. raštas UAB „Tondas“ dėl namo, kurio priežiūrai neva jis buvo įdarbintas, paruoštas jau V. G. nebedirbant bendrovėje (t. 2, b. l. 64) ir apskritai iš jo matyti, kad UAB „Tondas“ negali nurodyti darbų atlikimo laiko, tačiau kažkodėl pabrėžia, kad tai įvyko po bankroto bylos UAB „Gratus“ iškėlimo.

Taigi, bylos duomenys leidžia spręsti, kad apeliantas V. G. nuo pat bankroto bylos BUAB „Gratus“ inicijavimo pats aktyviai siekė dalyvauti vykdomosiose bankroto procedūrose. Jo buvęs vaidmuo bankrutuojančioje bendrovėje (savininkas, vadovas), jo įsidarbinimas bankrutuojančioje įmonėje iš karto po atskirojo skundo dėl paskirto bankroto administratoriaus atsiėmimo už neadekvačiai didelį atlyginimą (už 4 darbo val. darbo dieną per mėnesį ūkvedžiui siekiantį beveik 3 000 Lt, vėliau - beveik 4000 Lt, kas gerokai viršija vidutinį šalies darbo užmokestį už visą darbo dieną http://www.sodra.lt/index.php?cid=284 ) ir nesant pakankamų duomenų, kurie leistų spręsti, kad darbo sutartyje apibrėžtos darbinės funkcijos buvo būtinos bankroto procesui įdarbinant atskirą darbuotoją bei realiai buvo įgyvendintos, kartu esant požymių, kad jos priedangoje buvo siekiama įtakoti administravimo procesą, teisėjų kolegijos vertinimu, buvo pakankamos pirmosios instancijos teismui, išsamiai analizuojant pateiktų įrodymų visumą ir vertinant juos tikimybių pusiausvyros principu, pripažinti ginčo darbo sutartį neteisėta, o apeliantų argumentai teisėjų kolegijai neteikia pagrindo kitokiai išvadai.

Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, pripažinti sutartį negaliojančia remiantis CK 1.86 straipsnio 1 dalimi nebuvo pakankamo pagrindo, nes iš dalies darbo sutartis buvo įvykdyta išmokant V. G. darbo užmokestį. Pažymėtina, kad pats teismas yra nurodęs, kad S. S., įdarbindamas V. G. įmonėje, piktnaudžiavo savo kaip bankroto administratoriaus teisėmis, susitarimu dėl darbo santykių buvo siekiama gauti bankrutuojančios įmonės lėšas. Minėta, kad bylos aplinkybės ir teisėjų kolegijai leidžia iš tikrųjų daryti pakankamai tikėtinas išvadas, kad atskirojo skundo dėl administratoriaus kandidatūros atsiėmimas ir tokiu būdu sudarymas galimybių S. S. administruoti įmonę galėjo lemti nebūtinos, tuo pačiu ir nenaudingos įmonei darbo sutarties, beje, ir nenaudingomis įmonei sąlygomis (turint galvoje atlyginimo dydį santykyje su darbo laiko trukme ir jo apimtimi), kas reiškia veikimą pažeidžiant suteiktas teises, sudarymą. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad darbo sutartis pripažintina negaliojančia CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu kaip sudaryta dėl šalies atstovo piktavališko susitarimo su kita šalimi.

Padarius tokią išvadą, netenka teisinės prasmės kiti atskirųjų skundų argumentai, išdėstyti inter alia papildomai UAB „Minera“ 2014 m. gegužės 21 d. pateiktame apeliacinės instancijos teismui 2014 m. gegužės 19 d. prašyme bei V. G. atsikirtimuose į jį, susiję su V. G. šioje byloje pareikštais reikalavimais dėl darbo užmokesčio ir su juo susijusiomis išmokomis priteisimo, priskyrimo administravimo išlaidoms, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų

Kadangi šioje byloje nebuvo sprendžiama dėl apelianto S. S. civilinės atsakomybės, nėra pagrindo spręsti, kad į bylą turėjo būti įtraukta bankroto administratoriaus S. S. draudimo bendrovė. Nagrinėjamoje byloje buvo sprendžiamas minėtos darbo sutarties legitimumas. Todėl šioje byloje nustatytos aplinkybės tiesiogiai nedaro jokios įtakos apelianto S. S. draudimo bendrovės teisėms ir pareigoms.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

Vadovaujantis CK 98 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Trečiasis asmuo UAB „Minera“ patirtas 7 260 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme grindė PVM sąskaitos-faktūromis bei jų apmokėjimą patvirtinančiu banko nurodymu (t. 3, b. l. 108-110). Apeliantas V. G. tvirtina, kad teismas, atsižvelgdamas į bylos sudėtingumą ir ruoštų procesinių dokumentų apimtį bei kitus kriterijus turėjo mažinti priteistinas bylinėjimosi išlaidas.

Pirmosios instancijos teismas sumažino priteistinų bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą dydį ir priteisė iš ieškovo trečiajam asmeniui UAB „Minera“ 3 630 Lt, įvertinęs bylos sudėtingumą, jos nagrinėjimo trukmę, pateiktus atsiliepimus į priešieškinį ir į ieškinį, dalyvavimą teismo posėdžiuose, kurių trukmė viršijo 10 valandų, bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintus Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalius dydžius (toliau - Rekomendacijos) (8.2.; 8.16.; 8.18 punktai). Todėl apelianto V. G. argumentai dėl priteistų išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydžio yra nepagrįsti.

Tuo tarpu atsakovas BUAB „Gratus“ pateikė teismui PVM sąskaitas-faktūras išrašytas už teisinę pagalbą (t. 3, b. l. 104-105), tačiau nepateikė įrodymų, jog šios sąskaitos buvo apmokėtos. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad „advokato išrašyta sąskaita atstovaujamam asmeniui nereiškia tokių išlaidų apmokėjimo, nesant byloje pateikto tokių išlaidų apmokėjimą patvirtinančio dokumento“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2010). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė atsakovui iš ieškovo išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimą, nesant atsakovo pateiktų įrodymų apie šių išlaidų apmokėjimą. Atsakovo BUAB „Gratus“ argumentai, kad bankrutuojanti įmonė šiuo metu realiai neturi lėšų šioms išlaidoms padengti, nesudaro pagrindo tenkinti reikalavimą dėl dar realiai nepatirtų (ir galimai apskritai realiai nepatirsiamų) išlaidų advokato darbui apmokėti atlyginimo. Be to, BUAB „Gratus” PVM sąskaitos faktūros už advokato pagalbą išrašytos 2013 m. rugpjūčio 23 d. 6 231,50 Lt sumai ir 2014 m. sausio 21 d.- 1 452 Lt sumai. Jam palankus teismo sprendimas priimtas 2014 vasario 24 d., tačiau atsakovas BUAB “Gratus” net ir šiai dienai, kilus ginčui dėl šių išlaidų priteisimo pagrįstumo, nėra pateikęs šių sąskaitų apmokėjimą pagrindžiančių įrodymų. Todėl teisėjų kolegija tenkina ieškovo V. G. atskirąjį skundą dalyje dėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria atsakovui buvo priteistas išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimas (CPK 12, 178 str.).

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai pripažino darbo sutartį negaliojančia, tačiau netinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias išlaidų advokato pagalbai apmokėti priteisimo sąlygas. Todėl trečiojo asmens S. S. atskirasis skundas netenkinamas, ieškovo atskirasis skundas tenkinamas iš dalies ir Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 24 d. nutartis pakeičiama dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo (CPK 329 str. 1 d., 337 str. 1 d. 4 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų. Ieškovas V. G. apeliacinės instancijos teismui nepateikė įrodymų apie jo patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Tuo tarpu atsakovas BUAB „Gratus“ bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme grindė išrašytomis PVM sąskaitomis-faktūromis (t. 4, b. l. 5, 24) taip pat nepateikdamas jokių įrodymų apie jų faktinį apmokėjimą, todėl jo reikalavimas dėl bylinėjimosi išlaidų negali būti tenkinamas ir apeliacinės instancijos teisme.

Trečiojo asmens UAB „Minera“ bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme sudaro 2 420 Lt už atsiliepimo į trečiojo asmens S. S. atskirąjį skundą surašymą (t. 4, b. l. 10-12) ir 2 420 Lt už atsiliepimo į V. G. atskirąjį skundą parengimą (t. 4, b. l. 19-20). Atsižvelgiant į bylos rezultatą, šios išlaidos trečiajam asmeniui UAB „Minera“ turi būti atlygintos. Tačiau jos viršija Rekomendacijų nustatytus ribojimus (atsiliepimas į apeliacinį skundą pagal 8.11 punktą – 1,5 MMA), todėl turi būti mažinamos. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtus ribojimus, įvertinusi, kad byloje nėra išimtinių aplinkybių, dėl kurių šiuos ribojimus galima būtų peržengti,  o atsiliepimų argumentai didele dalimi yra tapatūs, trečiojo asmens UAB „Minera“ patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti mažina iki 1 800 Lt už abu atsiliepimus, priteisiant jas lygiomis dalimis iš abiejų apeliantų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336-338 straipsniais,

              n u t a r ė:

              Pakeisti Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 24 d. nutartį panaikinant jos dalį, kuria atsakovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Gratus“ priteista iš ieškovo V. G. 3 841,75 Lt bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

              Kitą Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 24 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

              Priteisti trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Minera“ iš ieškovo V. G. ir trečiojo asmens S. S. po 900 Lt patirtų bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

                            Teisėjai                                                                       Alė Bukavinienė

                                                                                                  Alvydas Poškus

Dalia Višinskienė