Administracinė byla Nr. eP-91-602/2015

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00668-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 80.11; 80.13

(S)

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. rugsėjo 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. I. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A552-629/2014 pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus ir trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. I. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

              Pareiškėjas A. I. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 4–5) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas: panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir Valdyba) Klaipėdos skyriaus 2013 m. gegužės 29 d. sprendimą Nr. SPR-16179 „Dėl advokato I. A. skolos išieškojimo priverstine tvarka“, kuriuo nuspręsta išieškoti priverstine tvarka į Valstybinio socialinio draudimo fondą iš advokato A. I. turto skolą, kuri 2013 m. gegužės 29 d. buvo 2 014,91 Lt.

              Paaiškino, kad Valdybos Klaipėdos skyriui jis pateikė pranešimą apie savarankiškai dirbančius asmenis (toliau – ir SAV pranešimas), kuriuo deklaravo 15 986,28 Lt pajamų, 4 556,04 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų už 2012 m. ir sumokėjo 4 556,04 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų bei 1 438,77 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokų. Pareiškėjas nesutiko, kad SAV pranešime nurodyti duomenys nesutampa su Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) pateiktais duomenimis, nes Valdybos direktoriaus 2013 m. sausio 18 d. įsakymo Nr. V-30 1.1.2 punkte numatyta, kad jeigu SAV pranešime apie savarankiškai dirbančius asmenis nurodyta draudžiamųjų pajamų suma nesutampa su deklaruota VMI pajamų metine suma, į Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registrą (toliau – ir Registras) įrašomos sumos pagal savarankiškai dirbančių asmenų pateiktus patikslintus SAV pranešimus. Pareiškėjo teigimu, atsakovas nurodytų teisės akto nuostatų nevykdė ir pareiškėjo draudžiamųjų pajamų bei valstybinio socialinio draudimo įmokų sumos, skaičiuojamos nuo deklaruotos VMI pajamų metinės sumos, į Registrą pagal pareiškėjo pateiktus SAV pranešimus neįrašo. Pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 7 straipsnio 2 dalies 2 punktą socialinio draudimo įmokų bazę sudaro 50 procentų individualios veiklos apmokestinamųjų pajamų (neatėmus privalomojo sveikatos draudimo ir valstybinio socialinio draudimo įmokų) suma, o Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 4 dalies 1 punkte numatyta, kad privalomojo sveikatos draudimo įmokos mokamos nuo sumos, nuo kurios skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos, todėl pareiškėjas valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas apskaičiuoja nuo apmokestinamųjų pajamų sumos, apskaičiuotos Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 16 straipsnyje nustatyta tvarka. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad ginčijamo sprendimo išvados apie pareiškėjo pažeistas Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punkto ir Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 4 dalies 1 punkto nuostatas nepagrįstos jokiais faktiniais duomenimis tuo pažeidžiant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimus.

              Atsakovas Valdybos Klaipėdos skyrius atsiliepimu į skundą (b. l. 52–56) prašė pareiškėjo skundą atmesti.

              Atsakovas pažymėjo, kad advokato A. I. 2012 m. apmokestinamųjų pajamų suma (neatėmus privalomojo sveikatos draudimo ir valstybinio socialinio draudimo įmokų) sudaro 42 630,00 Lt; valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų bazė yra 21 315,00 Lt (42 630,00 Lt x 50 proc.). Už 2012 m. advokatas A. I. turėjo sumokėti 6 074,78 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų ir 1 918,35 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokų. Remiantis Registro duomenimis, pareiškėjas 2013 m. balandžio 19 d. sumokėjo 4 556,04 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų ir 549,77 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokų (2012 metais sumokėjo 889,00 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokų už 2012 metus), todėl Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui 2013 m. gegužės 2 d. liko skolingas 1 518,74 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų ir 479,58 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokų, taip pat 16,59 Lt delspinigių. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo skundo argumentais, kad jis nevykdo Valdybos direktoriaus 2013 m. sausio 18 d. įsakymo Nr. V-30 ir neįrašo pareiškėjo draudžiamųjų pajamų ir valstybinio socialinio draudimo įmokų, skaičiuojamų nuo deklaruotos VMI pajamų metinės sumos, sumos į Registrą, kadangi Registro duomenų bazėje esančiais Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis nustatyta, jog advokato A. I. 2012 m. apmokestinamųjų pajamų suma (neatėmus privalomojo sveikatos draudimo ir valstybinio socialinio draudimo įmokų) sudaro 42 630,00 Lt; valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų bazė yra 21 315,00 Lt, tačiau A. I. atsakovui pateiktame 2013 m. balandžio 30 d. SAV pranešime Nr. 1 nurodė tik 15 986,28 Lt pajamų, 4 556,04 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų už 2012 metus ir sumokėjo 4 556,04 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų, 1 438,77 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokų. Valdybos Klaipėdos skyriui 2013 m. balandžio 30 d. pateiktas advokato A. I. 2013 m. balandžio 30 d. SAV pranešimas Nr. 1 ir jo priedas SAV3DSD-M neatitinka SAV pranešimo apie savarankiškai dirbančius asmenis pateikimo taisyklių (toliau – ir SAV taisyklės) reikalavimų. Advokatui A. I. buvo išsiųstas Valdybos Klaipėdos skyriaus 2013 m. gegužės 15 d. raštas Nr. (7.2) SI-29216 dėl teisingai užpildyto SAV pranešimo už 2012 mokestinius metus pateikimo, kuriame buvo nurodyta, kad minėtas A. I. 2013 m. balandžio 30 d. SAV pranešimas Nr. 1 ir jo priedas SAV3DSD-M neatitinka SAV taisyklių 14.4 punkto reikalavimo (SAV pranešimas ir jo priedai spausdinami vienoje lapo pusėje); pateiktas SAV pranešimas su priedu SAV3DSD-M neatitinka Registro nuostatų 25.11 punkto reikalavimo, kad asmenys, vykdantys individualią veiklą, kuriems įmokų mokėjimo prievolė nustatoma pagal praėjusių metų pajamų metinę sumą, remdamiesi VMI duomenimis, privalo pateikti teritorinei Registro tvarkymo įstaigai duomenis apie kalendorinių metų mėnesiais apskaičiuotas (pagal faktiškai gautas pajamas) draudžiamąsias pajamas, nuo kurių turi būti apskaičiuotos ir sumokėtos įmokos, ir valstybinio socialinio draudimo įmokų sumas, t. y. SAV pranešimo laukelyje P27.4 nurodyta deklaruojamų pajamų suma – 15 986,28 Lt, laukelyje P27.5 nurodyta valstybinio socialinio draudimo įmokų suma – 4 556,04 Lt, SAV pranešimo priedo SAV3DSD-M laukelyje P11 nurodyta bendra SAV3DSD-M priedo lape nurodytų deklaruojamų pajamų suma – 15 986,28 Lt (A23 laukelių suma) ir laukelyje P12 nurodyta už 2012 metus apskaičiuota valstybinio socialinio draudimo įmokų suma – 4 556,04 Lt, kurios išdėstytos kalendorinių 2012 metų sausio – gruodžio mėnesiais laukeliuose A23 (nurodytos deklaruojamų pajamų sumos po 1 332,19 Lt) ir A24 bei (nurodytos valstybinio socialinio draudimo įmokų sumos po 379,67 Lt) nesutampa su VMI pateiktais duomenimis apie advokato A. I., kaip asmens, vykdančio individualią veiklą, 2012 m. gautas pajamų, nuo kurių turi būti apskaičiuotos ir sumokėtos įmokos, metines sumas – 21 315,00 Lt ir nuo šios sumos 28,5 proc. dydžio tarifu apskaičiuotos valstybinio socialinio draudimo įmokų sumos – 6 074,78 Lt. SAV pranešimo priedo SAV3DSD-M laukelyje 9 nurodyta data 2013 m. balandžio 22 d. neatitinka SAV taisyklių 19.3 punkto reikalavimo, kad „laukelyje 9 nurodoma SAV pranešimo registracijos data (metai, mėnuo, diena)“, nes Valdybos Klaipėdos skyriui pateiktame SAV pranešime (laukelis 9) nurodyta SAV pranešimo registracijos data – 2013 m. balandžio 30 d. Taip pat SAV pranešimo priedo SAV3DSD-M laukelyje 10 nenurodytas SAV pranešimo registracijos numeris, tai neatitinka SAV taisyklių 19.4 punkto reikalavimo, kad „laukelyje 10 nurodomas SAV pranešimo registracijos numeris“, nes A. I. Valdybos Klaipėdos skyriui pateiktame SAV pranešime (laukelis 10) nurodytas registracijos numeris 1. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad advokatas A. I. teisingai užpildyto SAV pranešimo už 2012 metus Valdybos Klaipėdos skyriui iki šiol nėra pateikęs. Atsakovas rėmėsi Įstatymo 14 straipsnio 3 dalimi, Registro nuostatų 44 punktu ir, atsižvelgęs į tai, kad Valdybos Klaipėdos skyriui pateiktas A. I. 2013 m. balandžio 30 d. SAV pranešimas Nr. 1 ir jo priedas SAV3DSD-M neatitinka Registro nuostatų bei SAV taisyklių reikalavimų, padarė išvadą, kad duomenys apie A. I., kaip asmens, vykdančio individualią veiklą, 2012 m. draudžiamąsias pajamas ir valstybinio socialinio draudimo įmokas pagal pateiktą 2013 m. balandžio 30 d. SAV pranešimą Nr. 1 ir jo priedą SAV3DSD-M į Registro duomenų bazę neįrašyti pagrįstai.

              Trečiasis suinteresuotas asmuo Valdyba atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko.

              Valdyba pažymėjo, kad ginčijamo Valdybos Klaipėdos skyriaus 2013 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. SPR-16179 sudėtinė dalis yra Ataskaita apie draudėjo advokato I. A. įsiskolinimo Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui apskaičiavimą, kurioje nurodyti faktiniai duomenys, kaip nustatyti pareiškėjo valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų prievolė bei įsiskolinimas Valstybinio socialinio draudimo fondui, taip pat nurodytos teisės normos, kurių pagrindu apskaičiuotas minėtas įsiskolinimas, todėl nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad ginčijamas Valdybos Klaipėdos skyriaus sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimų.

II.

              Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimu (b. l. 99–104) pareiškėjo skundą tenkino ir Valdybos Klaipėdos skyriaus 2013 m. gegužės 29 d. sprendimą Nr. SPR-16179 panaikino.

              Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 27 straipsnio 1 dalimi ir nustatė, kad pareiškėjas nurodyto teisės akto nustatyta tvarka pateikė mokesčių administratoriui 2012 metų Metinę pajamų deklaraciją. Teismas pažymėjo, kad duomenys apie mokesčio mokėtojus, tame tarpe ir apie asmenis, savarankiškai vykdančius veiklą, renkami, kaupiami, apdorojami, sisteminami ir saugojami mokesčių mokėtojų registre. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 6 d. nutarimu Nr. 1059 patvirtintų Mokesčių mokėtojų registro nuostatų 85, 89.3 punktų nuostatomis ir nustatė, kad Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2013 m. birželio 3 d. pranešimu „VMI deklaruotos pajamų (pelno) metinės sumos ir sumokėtos socialinio draudimo įmokos už 2012 metus“ pateikė atsakovui duomenis, jog advokatas A. I. 2012 metais turėjo 42 630,00 Lt apmokestinamųjų pajamų.

              Teismas vadovavosi Įstatymo 9 straipsnio 5 dalimi, Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2012 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 8 dalimi ir nustatė, kad pareiškėjas nuo 31 972,50 Lt sumos (42 630,00 – 10 657,50) apskaičiavo mokėtinas 4 556,04 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų ir 549,77 Lt privalomo sveikatos draudimo įmokų sumas ir 2013 m. balandžio 19 d. jas sumokėjo. Ginčijamu 2013 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. SPR-16179 atsakovas nusprendė išieškoti priverstine tvarka į Valstybinio socialinio draudimo fondą iš advokato A. I. turto skolą, kuri 2013 m. gegužės 29 d. buvo 2 014,91 Lt, iš jų: įmokų 1 998,32 Lt, delspinigių 16,59 Lt. Teismas rėmėsi Ataskaita apie draudėjo A. I. įsiskolinimo valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui apskaičiavimą, kurią atsakovas laiko sudėtine ginčijamo sprendimo dalimi, ir darė išvadą, jog Valdybos Klaipėdos skyrius A. I. už 2012 metus mokėtinas valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų sumas skaičiuoja nuo pareiškėjo 2012 metais deklaruotos visos pajamų sumos – 42 630,00 Lt, iš jos neatskaičius 10 657,50 Lt apmokestinamąsias pajamas mažinančios sumos, nurodytos deklaracijos 20 laukelyje. Todėl atsakovo apskaičiuotos mokėtinos valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų sumos yra didesnės nei jas apskaičiavo pareiškėjas ir nurodė pranešime apie savarankiškai dirbančius asmenis. Atitinkamai susidarė priverstine tvarka atsakovo išieškoma 2 014,91 Lt skola.

              Teismas rėmėsi Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punktu, Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalimi ir pažymėjo, jog Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta, kad socialinio draudimo įmokos skaičiuojamos ne nuo asmens per kalendorinius metus gautos visų pajamų sumos, o nuo 50 procentų individualios veiklos apmokestinamųjų pajamų (neatėmus privalomojo sveikatos draudimo ir valstybinio socialinio draudimo įmokų), kuri apskaičiuojama pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo IV skyrių. Teismas vertino, jog atsakovas pareiškėjui valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas turėjo skaičiuoti nuo pareiškėjo 2012 metų apmokestinamųjų pajamų sumos, kaip ją apibrėžia Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 16 straipsnio 1 dalis.

              Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 73 straipsnio 1 dalimi, teismas neturėjo pagrindo abejoti pareiškėjo pateiktos 2012 metų Metinės pajamų deklaracijos duomenimis, pagal kuriuos deklaruota gyventojų pajamų mokesčiu apmokestinama pajamų suma yra 31 972,50 Lt. Teismas darė išvadą, kad nuo šios sumos, pagal Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punktą, turi būti skaičiuojama 50 procentų mokestinė bazė valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų apskaičiavimui. Teismas rėmėsi ir Mokesčių administravimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 16 straipsnio 1 dalies 7 punktu, nurodė, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjo už 2012 metus pateikta Metinė pajamų deklaracija būtų nepriimta ar kad dėl joje nurodytų duomenų būtų pradėtas mokestinis patikrinimas. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 16 straipsnio 1 dalis leidžia apskaičiuojant apmokestinamųjų pajamų sumą iš jos atimti leidžiamus atskaitymus, susijusius su individualios veiklos pajamų gavimu arba uždirbimu, taip pat kitas šiame straipsnyje nurodytas sumas. Pareiškėjas teigė šia teise pasinaudojęs ir iš 2012 metais gautų 42 630,00 Lt pajamų sumos atėmė 10 657,50 Lt leidžiamų atskaitymų sumą. Teismas nevertino, ar pareiškėjo nurodyta 10 657,50 Lt suma atitinka Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 18 straipsnio reikalavimus, keliamus leidžiamiems atskaitymams, kadangi pareiga tikrinti, ar gyventojų deklaruojami duomenys bei ar teisingai yra apskaičiuotas gyventojų pajamų mokestis, pagal Mokesčių administravimo įstatymo nuostatas, tenka mokesčių administratoriui, kuriam pateiktų duomenų nenuginčijus preziumuojama, kad jie yra teisingi (Mokesčių administravimo įstatymo 73 str. 1 d.). Byloje teikiamas Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. sausio 26 d. raštas Nr. (18.32)D2-610, kuriame nurodoma, kad metinėje pajamų deklaracijoje 21-ame laukelyje apskaičiuotos apmokestinamosios pajamos yra naudojamos tik gyventojų pajamų mokesčio apskaičiavimo tikslais, nėra teisinė prielaida konstatuoti, kad paneigiama pareiškėjo deklaruotų apmokestinamų pajamų suma. Teismas rėmėsi Mokesčių administravimo įstatymo 32 straipsniu ir pažymėjo, kad paneigiant pareiškėjo teikiamos deklaracijos duomenų apie apmokestinamas pajamas teisingumą, Mokesčių administravimo įstatyme numatytais veiksmais turi būti paneigiamas šių duomenų neteisėtumas. Atkreiptas dėmesys, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punktas numato vienintelę išimtį, kad iš apmokestinamųjų pajamų sumos negali būti atimtos privalomojo sveikatos draudimo ir valstybinio socialinio draudimo įmokos, tačiau draudimo atskaityti kitus Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme reglamentuotus leidžiamus atskaitymus nenumato. Teismas darė išvadą, kad nepaneigus deklaracijoje nurodytų duomenų apie apmokestinamųjų pajamų dydį, nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas netinkamai apskaičiavo ir nurodė apmokestinamąją bazę valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų apskaičiavimui.

              Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsniu ir darė išvadą, kad atsakovas, apskaičiuodamas pareiškėjui už 2012 metus mokėtinas valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas, netinkamai taikė materialinės teisės normas, todėl ginčijamą Valdybos Klaipėdos skyriaus 2013 m. gegužės 29 d. sprendimą Nr. SPR-16179 panaikino kaip savo turiniu prieštaraujantį Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punktui.

III.

              Atsakovas Valdybos Klaipėdos skyrius ir trečiasis suinteresuotas asmuo Valdyba apeliaciniais skundais (b. l. 107-112, 126-131) prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

              Atsakovo teigimu, teismas nepagrįstai rėmėsi Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 16 straipsnio 1 dalimi. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad leidžiami atskaitymai, susiję su individualios veiklos pajamų gavimu arba uždirbimu, reglamentuoti Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 18 straipsnyje, o ne 16 straipsnio 1 dalyje. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė teismui duomenų, kokios išlaidos sudaro jo 2012 m. Metinės pajamų deklaracijos 20 laukelyje deklaruotą apmokestinamąsias pajamas mažinančią 10 657,50 Lt sumą, t. y. neįrodė, kad jos priskiriamos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 18 straipsnyje nurodytiems leidžiantiems atskaitymams, susijusiems su individualios veiklos pajamų gavimu arba uždirbimu. Atsakovas rėmėsi Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. sausio 26 d. raštu Nr. (18.32)D2-610 ir nesutiko, jog valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokos skaičiuojamos nuo A. I. 2012 metų Metinėje pajamų mokesčio deklaracijos 21 laukelyje deklaruotos 31 972,50 Lt apmokestinamųjų pajamų sumos. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas teismui pateikė tik Metinę pajamų mokesčio deklaraciją už 2012 metus (forma GPM308) be GPM308 formos GPM308V priedo „Individualios veiklos pajamos“, kuriame turi būti deklaruojama apmokestinamųjų pajamų bazė, nuo kurios pagal Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punktą turi būti skaičiuojama 50 procentų mokestinė bazė valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų apskaičiavimui. Atsakovas rėmėsi Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 36 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro nuostatų 25.11 punktu ir pažymėjo, kad pareiškėjas Valdybos Klaipėdos skyriui pateiktame 2013 m. balandžio 30 d. SAV pranešime Nr. 1 nurodė tik 15 986,28 Lt pajamų, 4 556,04 valstybinio socialinio draudimo įmokų už 2012 metus ir sumokėjo 4 556,04 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų, 1 438,77 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokų.

              Pareiškėjas A. I. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

              Pareiškėjas rėmėsi Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 3, 6 punktais, 21 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2012 m. vasario 27 d. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo komentare išaiškinta faktine apmokestinamųjų pajamų apskaičiavimo metodika, Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punktu, Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 4 dalies 1 punktu ir darė išvadą, kad valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokos skaičiuojamos nuo apmokestinamųjų pajamų sumos, apskaičiuotos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 16 straipsnyje nustatyta tvarka. Pareiškėjas paaiškino, kad valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas apskaičiavo ir sumokėjo remiantis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 16 straipsnio 1 dalimi, Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punktu, Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 4 dalimi, apmokestinamąsias pajamas už 2012 metus Valdybos Klaipėdos skyriui deklaravo pateikdamas SAV pranešimus, todėl Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui nebuvo skolingas. Pareiškėjas pažymėjo, kad individualios pajamos nėra pajamos iš paskirstytojo pelno, savo naudai sumokėtos gyvybės draudimo įmokos apskaičiuojant apmokestinamąsias pajamas atimamos remiantis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 6 punktu, todėl darė išvadą, kad nėra aišku, kokia materialinės teisės norma remiantis grindžiami apeliacinio skundo teiginiai, kad gyvybės draudimo įmokos nemažina apmokestinamųjų pajamų, o tuo pačiu ir valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų bazės. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Valdybos Klaipėdos skyriaus 2013 m. gegužės 29 d. sprendime Nr. SPR-16179 nebuvo nurodyta jokia teisės aktų norma, kuria remiantis buvo prieita prie išvados, kad gyventojų pajamų mokesčio, valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų bazės yra skirtingos, taip pat nebuvo nurodytas faktinis pagrindas, kuriuo remiantis apskaičiuotas apreiškėjo skolos dydis, todėl darė išvadą, kad skundžiamas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų.

IV.

              Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacinio proceso tvarka, 2014 m. balandžio 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A552-629/2014 (b. l. 151–158) atsakovo Valdybos Klaipėdos skyriaus ir trečiojo suinteresuoto asmens Valdybos apeliacinius skundus patenkino ir Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimą panaikino, priėmė naują sprendimą – pareiškėjo A. I. skundą atmetė.

              Apeliacinės instancijos teismas sprendime nurodė, kad byloje kilo ginčas dėl Valdybos Klaipėdos skyriaus sprendimo priverstine tvarka išieškoti iš pareiškėjo už 2012 m. laikotarpį nesumokėtas valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas, taip pat už šias laiku nesumokėtas įmokas priskaičiuotus delspinigius.

              Pirmosios instancijos teismas nustatė šioje byloje reikšmingas faktines aplinkybes, dėl kurių tarp šalių nėra ginčo: pareiškėjas, būdamas advokatas, deklaravo per 2012 metus uždirbęs 42 630,00 Lt apmokestinamųjų pajamų. Iš šių pajamų pareiškėjas atėmė 10 657,50 Lt išlaidų, kuriomis pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą leidžiama mažinti apmokestinamąsias pajamas, sumą ir nuo likusių apmokestinamųjų pajamų 50 procentų dalies (15 986,28 Lt) apskaičiavo, deklaravo ir sumokėjo 4 556,04 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų ir 1 438,77 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokų už 2012 metus. Tuo tarpu atsakovas manė, kad pareiškėjas turėjo mokėti valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas nuo visų gautų per 2012 m. apmokestinamųjų pajamų 50 procentų dalies, todėl Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui 2013 m. gegužės 2 d. liko skolingas 1 518,74 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų ir 479,58 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokų. Taigi šalys nesutaria dėl to, kaip turi būti nustatoma Valstybinio socialinio draudimo įmokų bazė – nuo visų asmens per kalendorinius metus gautų apmokestinamųjų pajamų ar nuo apmokestinamųjų pajamų, iš kurių atimtos Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme nurodytos išlaidos.

              Valstybinio socialinio draudimo įmokų bazę tiesiogiai nustato Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punktas, kuris nurodo, kad asmenų, kurie verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, socialinio draudimo įmokų bazę sudaro 50 procentų individualios veiklos apmokestinamųjų pajamų (neatėmus privalomojo sveikatos draudimo ir socialinio draudimo įmokų) suma. To paties įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje pažymėta, kad asmenų, kurie verčiasi individualia veikla socialinio draudimo įmokų bazė, kurią privalo taikyti kiekvienas draudėjas, kalendoriniais metais negali būti didesnė negu 48 Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžių suma, o šių įmokų bazė per mėnesį negali būti didesnė negu 4 Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžių suma. Pažymėtina, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnyje nuoroda į Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą padaryta tik apibrėžiant individualios veiklos sąvoką, tačiau ne apmokestinamąsias pajamas. Išimčių, pagal kurias advokatams būtų taikomas kitoks valstybinio socialinio draudimo įmokų bazės apskaičiavimas, 2012 metais galiojusioje Valstybinio socialinio draudimo įstatymo redakcijoje nenustatyta.

              Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punktą, teigdamas, kad 50 procentų individualios veiklos apmokestinamųjų pajamų dalis turi būti apskaičiuojama pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo IV skyrių. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas yra skirtas pajamų mokesčiui apskaičiuoti ir leidžia iš visų gautų apmokestinamųjų pajamų atimti šio Įstatymo numatytas išlaidas, tuo sumažinant tik mokėtino gyventojų pajamų mokesčio sumą. Tačiau tai nereiškia, kad taip pat turėtų būti mažinami ir kiti privalomieji mokėti mokesčiai.

              Mokesčių administravimo įstatymo 73 straipsnio 1 dalis numato, kad priklausančius mokėti mokesčius mokesčių mokėtojas deklaruoja savarankiškai, išskyrus tiesiogiai atitinkamų mokesčių įstatymuose nurodytus atvejus. Preziumuojama, kad mokesčio deklaracijoje nurodyti duomenys yra teisingi. Taigi pareiškėjo valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktoje 2012 metų Metinėje pajamų deklaracijoje apmokestinamųjų pajamų suma nurodyta 42 630 Lt, todėl būtent nuo šios sumos 50 procentų dalies pareiškėjas turėjo mokėti valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas. Pareiškėjo 2012 metų Metinėje pajamų deklaracijoje nurodyta 31 972,50 Lt suma yra gyventojų pajamų mokesčiu apmokestinama pajamų suma, bet ne apmokestinamosios pajamos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo prasme.

              Pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio, kad ginčo santykius reglamentuoja viešoji teisė, kurioje negalioja dispozityviškoji taisyklė: leidžiama viskas, kas nėra tiesiogiai draudžiama. Mokesčių teisėje naudojamas imperatyvinis teisinio reguliavimo metodas, kuris remiasi principu viskas, kas nėra tiesiogiai leista įstatymo, draudžiama. Dėl šios priežasties teismas be pagrindo pripažino pareiškėjo teisę mažinti valstybinio socialinio draudimo įmokų bazę kitais Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo leidžiamais atskaitymais.

              Pareiškėjas savo poziciją, be kita ko, grindžia ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A756-1989/2013. Tačiau minėtoje byloje buvo taikoma ir aiškinama 2009 metais galiojusi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punkto redakcija, kuri tuo metu numatė specialias išimtis advokatų valstybinio socialinio draudimo įmokų bazės apskaičiavimui. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija nesiremia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A756-1989/2013 kaip tinkamu precedentu.

              Atsakovas, nustatęs, kad pareiškėjo pateiktame SAV pranešime už 2012 mokestinius metus nurodyti duomenys neatitinka VMI pateiktų duomenų, o pats SAV pranešimas neatitinka SAV taisyklių 14.4 punkto reikalavimų, pagrįstai apie tai informavo pareiškėją 2013 m. gegužės 10 d. raginimu bei 2013 m. gegužės 15 d. raštu Nr. (7.2) SI-29216, o pareiškėjui nepateikus patikslinto SAV pranešimo, teisėtai, vadovaudamasis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 17 straipsniu, priėmė 2013 m. gegužės 29 d. sprendimą Nr. SPR-16179 „Dėl advokato I. A. skolos išieškojimo priverstine tvarka“, kuriuo buvo nuspręsta išieškoti iš pareiškėjo priverstine tvarka 2 014,91 Lt. Pareiškėjo argumentai, kad skundžiamas Valdybos Klaipėdos skyriaus 2013 m. gegužės 29 d. sprendimas Nr. SPR-16179 neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje individualiems administraciniams aktams keliamų reikalavimų, nėra pagrįsti. Skundžiamame sprendime aiškiai išreikšta administravimo subjekto valia, nurodytas sprendimo priėmimo teisinis pagrindas bei jo apskundimo tvarka. Be to, šio sprendimo sudėtinė dalis yra Ataskaita apie draudėjo advokato I. A. įsiskolinimo Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui apskaičiavimą, kurioje nurodyti faktiniai duomenys apie pareiškėjo valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų prievoles, joje taip pat nurodytos teisės normos, kurių pagrindu apskaičiuotas minėtas įsiskolinimas. Ši ataskaita buvo pateikta pareiškėjui kartu su skundžiamu sprendimu.

              Teismas darė išvadą, kad atsakovas, spręsdamas pareiškėjo įsiskolinimo Valstybinio socialinio draudimo biudžetui klausimus, iš esmės laikėsi visų būtinų procedūrų bei teisingai taikė teisės aktus, todėl sprendė, jog nėra pagrindo naikinti priimto sprendimo.

              Kadangi pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino reikalingas materialinės teisės normas, teismo sprendimas naikintinas ABTĮ 143 straipsnio pagrindu ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas atmetamas.

V.

              Pareiškėjas A. I. 2015 m. gegužės 25 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui elektroninių ryšių priemonėmis pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A552-629/2014 (b. l. 184-187), kuriuo prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A552-629/2014, remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais.

              Prašyme pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. vasario 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-1431-552/2015 ir 2014 m. balandžio 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A552-629/2014 padarė viena kitai prieštaraujančias išvadas dėl Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punkto ir Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo taikymo, todėl pagal ABTĮ 153 straipsnio 1 dalies 12 punktą yra pagrindas atnaujinti procesą, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

              Minėtuose sprendimuose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taikė Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir teisinės valstybės principui prieštaraujančius įstatymus, todėl šiuose teismo sprendimuose ir buvo padarytos viena kitai prieštaraujančios išvados.

              Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Valstybinio socialinio draudimo įstatymas ta apimtimi, kuria nenustatyta asmenų, kurie verčiasi individualia veikla, socialinio draudimo įmokų apskaičiavimo tvarka, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, ir ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimo Nr. 647 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių patvirtinimo“ 39 punktas neprieštarauja Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 2 punktui ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI.

              Proceso atnaujinimas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kurios tikslas užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. Atsižvelgiant į tokią proceso atnaujinimo instituto paskirtį, ABTĮ gana detaliai reglamentuoja proceso atnaujinimo procedūrą, kuri vykdoma griežtai laikantis nustatytų sąlygų ir tvarkos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje P63-159/2010).

              ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta dvylika konkrečių pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje.

              Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus ABTĮ 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

              Teisėjų kolegija, vykdydama nurodytus įstatymo leidėjo įpareigojimus ir vertindama, ar nėra praleistas terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti, visų pirma pažymi, jog ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Asmenims, praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po vienerių metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos (ABTĮ 156 str. 2 d.); prašymas dėl proceso atnaujinimo negali būti paduodamas, jeigu nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip penkeri metai, išskyrus šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą atvejį (ABTĮ 156 str. 3 d.).

Iš minėtos ABTĮ 156 straipsnio 1 dalies nuostatos matyti, kad prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas skaičiuojamas ne tik nuo sužinojimo apie nurodomo proceso atnaujinimo pagrindo buvimą, bet ir nuo turėjimo sužinoti apie tokias aplinkybes momento. Nustačius, jog prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis subjektas apie jo nurodomą proceso atnaujinimo pagrindą turėjo sužinoti anksčiau nei jo nurodomas sužinojimo momentas, prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas turi būti skaičiuojamas ne nuo nurodomo sužinojimo momento, bet nuo turėjimo sužinoti apie nurodomą proceso atnaujinimo pagrindą momento (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-16/2009).

              Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas A. I. prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A552-629/2014 remdamasis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog jeigu kaip proceso atnaujinimo pagrindas nurodomas padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį, sprendimo ar nutarties buvimas be motyvų ar neteisėtos sudėties teismas (ABTĮ 153 str. 2 d. 8–10 p.), tokios aplinkybės paaiškėjimo (turėjimo paaiškėti) momentas (taigi ir trijų mėnesių termino pradžios eiga) paprastai siejamas su sprendimo byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, įsiteisėjimo (pirmosios instancijos teisme) ar paskelbimo (apeliacinės instancijos teismo sprendimo atveju) momentu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143–84/2009, 2009 m. birželio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P822–166/2009, 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146–17/2012, 2015 m. birželio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-81-662/2015). Jeigu kaip proceso atnaujinimo pagrindas nurodoma būtinybė užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 12 p.), tokios aplinkybės paaiškėjimo momentas taip pat paprastai siejamas su baigiamojo teismo procesinio sprendimo byloje įsiteisėjimu, nes jau šią dieną asmuo turi galimybę įvertinti baigiamąjį aktą jo atitikimo buvusiai administracinių teismų praktikai aspektu (2009 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-16/2009, 2014 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-30-2014).

              Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo pateiktas 2015 m. gegužės 25 d. Apie aplinkybes, kuriomis grindžiamas proceso atnaujinimas, pareiškėjas turėjo sužinoti 2014 m. balandžio 15 d., kada įsiteisėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A552-629/2014. Taigi konstatuotina, kad pareiškėjas, prašymą dėl proceso atnaujinimo pateikęs po daugiau nei metų nuo minėto sprendimo įsiteisėjimo, praleido ABTĮ 156 straipsnyje nustatytą terminą.

              Pareiškėjas teigia, jog apie aplinkybes, sudarančias pagrindą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A552-629/2014 ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nustatytais pagrindais, sužinojo 2015 m. vasario 27 d., kai buvo paskelbtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1431-552/2015.

              Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad naujai suformuota ar pasikeitusi teismų praktika negali būti taikoma išnagrinėtai bylai ir negali būti vertinama kaip pagrindas atnaujinti procesą, nes prieštarautų teisės principui lex retro non agit. Šis principas dėl įstatymų grįžtamosios galios negalimumo taikytinas ir teismo precedentui kaip teisės šaltiniui. Teismo precedento esmę sudaro stare decisis principas, grindžiamas teismo sprendimo autoritetu: visas tas pačias vėlesnes bylas būtina spręsti taip, kaip išspręsta byla, kurioje suformuotas teismo precedentas, šis principas negali būti taikomas anksčiau išnagrinėtoms byloms (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-71/2012, 2015 m. birželio 10 d. nutartis administracinėje byloje P-71-858/2015).

              Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pareiškėjo nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1431-552/2015, kuriame suformuota kitokia teismo praktika, nelaikytinas pagrindu atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A552-629/2014, todėl sužinojimas apie šį sprendimą nėra aktualus tikrinant, ar prašymas dėl proceso atnaujinimo paduotas nepraleidus įstatymo nustatytų terminų.

              Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog asmenims, praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po vienerių metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

              Iš paminėtos įstatymo normos matyti, jog tam, kad prašymas atnaujinti praleistą prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą apskritai būtų svarstomas, numatyta būtina sąlyga – t. y. prašymas dėl termino atnaujinimo turi būti paduotas ne vėliau kaip po vienerių metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Nagrinėjamu atveju nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 15 d. sprendimo įsiteisėjimo praėjo daugiau nei vieneri metai, todėl nėra pagrindo svarstyti termino atnaujinimo klausimo.

              Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktų pagrindu paduotas praleidus įstatymo numatytą trijų mėnesių terminą ir nesant galimybės jį atnaujinti. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo atmestinas (ABTĮ 159 str. 1 d.).

              Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

              Pareiškėjo A. I. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.

              Neatnaujinti proceso administracinėje byloje Nr. A552-629/2014 pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus ir trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. I. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

              Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                                  Laimė Baltrūnaitė

                                                                                                  Arūnas Dirvonas

                                                                                                  Veslava Ruskan