Administracinė byla Nr. I-1990-331/2010

                                                                                       Proceso Nr. 3-61-3-01151-2010-4

                                                                        Procesinio sprendimo kategorija: 9.3.5, 74.

 (S)

 

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. rugpjūčio 5 d.

Vilnius

 

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Broniaus Januškos ir Liudos Arlauskienės, sekretoriaujant Jovitai Jasionytei, dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokatui Nerijui Katiliui, atsakovės atstovei Ingridai Kemežienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau − VMI) skundą dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau − Komisija) 2010-03-22 sprendimo Nr. S-88(7-29/2010) panaikinimo, (pareiškėja UAB „Italba“, tretysis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau − Vilniaus apskrities VMI)).

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

                                                               n u s t a t ė:

 

Vilniaus apskrities VMI mokestinio patikrinimo metu nustatė, kad pareiškėja pažeidė Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau − PVMĮ) 32 straipsnio nuostatas, kadangi ji pagal 2006-05-26 sudarytą pirkimo - pardavimo sutartį bei PVM sąskaitą faktūrą serija ADE (duomenys neskelbtini) iš UAB „Adema“ įsigijo žemės sklypą kaip žemę statyboms, nors pardavimo metu minėto žemės sklypo paskirtis buvo žemės ūkio. Atsižvelgiant į tai bei vadovaujantis PVMĮ 32 straipsnio nuostatomis, pareiškėja laikotarpiais nuo 2006-05-01 iki 2008-01-31 į PVM atskaitą neteisėtai įtraukė 773 089 Lt pirkimo PVM už įsigytą žemės ūkio paskirties žemės sklypą.

Atsižvelgiant į nustatytus PVMĮ 32 straipsnio pažeidimus, pareiškėjai papildomai apskaičiuota 770 363 Lt mokėtino į biudžetą PVM. Pagal PVMĮ 123 straipsnio nuostatas bei Mokesčių administravimo įstatymo (toliau − MAĮ) 96 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus pareiškėjai apskaičiuota 1 695,27 Lt PVM delspinigių. Vilniaus apskrities VMI 2009-09-30 sprendimu Nr. (21.26)-256-422 patvirtino 2009-07-21 patikrinimo aktu Nr. (21.26)-08-77-36 apskaičiuotas sumas ir, atsižvelgdama į pažeidimo pobūdį, pareiškėjai skyrė 10 proc. dydžio − 77 309 Lt PVM baudą. Pareiškėja, nesutikdama su tokiu Vilniaus apskrities VMI sprendimu, pateikė skundą centriniam mokesčių administratoriui, kuris VMI 2009-12-24 sprendimu Nr. 69-366 patvirtino Vilniaus apskrities VMI 2009-09-30 sprendimą Nr. (21.26)-256-422. Pareiškėja, nesutikdama su atsakovės sprendimu, jį apskundė Komisijai, kuri 2010-03-22 sprendimu Nr. S-88(7-29/2010) patenkino pareiškėjos skundą ir panaikino atsakovės 2009-12-24 sprendimą Nr. 69-366.

Atsakovė VMI, nesutikdama su Komisijos sprendimu, skundu (b. l. 1−3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašo panaikinti Komisijos 2010-03-22 sprendimą Nr. S-88(7-29/2010), kuriuo panaikintas atsakovės sprendimas, ir palikti galioti atsakovės 2009-12-24 sprendimą Nr. 69-366. Skunde paaiškino, kad atsakovė ir Komisija dėl fakto klausimų sutinka, tačiau skirtingai interpretuoja teisės aktų nuostatas. Atsakovė nesutinka su Komisijos išvada, jog šiame mokestiniame ginče nepagrįstai buvo taikytos PVMĮ 32 straipsnio nuostatos.

Komisija savo sprendime pažymėjo, jog pagal Europos Teisingumo Teismo praktiką, valstybės narės, apibrėždamos žemės statybai sąvoką, turi atsižvelgti į tai, jog PVM direktyvos 13 straipsnio B dalies (h) punktu siekiama atleisti nuo mokesčio tik tą žemę, kuri nėra apstatyta ir kurioje neketinama vykdyti statybų. Tačiau atkreipė dėmesį ir į tai, kad Europos Teisingumo Teismas bylose ne kartą pažymėjo, jog valstybės narės turi pačios nustatyti, kokią žemę laikyti žeme statyboms, laikantis Šeštosios direktyvos 13 straipsnio B dalies h punkto tikslo - atleisti nuo PVM tik neapstatytos žemė, kuri neskirta pastato statybai, perdavimą.

Tokiu būdu, įvertinus tai, jog PVMĮ nėra reglamentuota „žemės statyboms“ sąvoka, mokesčių administratorius pagrįstai rėmėsi Žemės įstatymu, kuris apibrėžia, kas yra žemė statyboms. Taip pat atkreipė dėmesį ir į tai, kad iki šiol pareiškėjos turimo žemės sklypo paskirtis yra žemės ūkio paskirties.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjos įsigytas žemės ūkio paskirties žemės sklypas nėra priskirtinas žemei statyboms, todėl, VMI nuomone, konstatuotina, kad pagrįstai mokesčių administratorius, vadovaudamasis PVMĮ 32 straipsnio 2 dalies bei 83 straipsnio nuostatomis, pareiškėjai papildomai apskaičiavo 773 089 Lt PVM, o vadovaudamasis PVMĮ 123 straipsnio, MAĮ 96 straipsnio bei MAĮ 139 straipsnio nuostatomis, apskaičiavo 1 695,27 Lt PVM delspinigių bei skyrė 10 proc. PVM baudą nuo papildomai apskaičiuotos sumos − 77309 Lt.

Mokesčių administratoriaus atstovė Ingrida Kemežienė prašė skundą patenkinti, t. y. panaikinti Komisijos sprendimą ir palikti galioti Valstybinės mokesčių inspekcijos 2009-12-24 sprendimą Nr. 69-366.

Pareiškėja UAB „Italba“ su atsakovės skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 24−31) paaiškino, kad Komisijos sprendimas priimtas tinkamai išanalizavus taikytinas teisės normas, objektyviai ir visapusiškai įvertinus reikšmingas atitinkamo klausimo išsprendimui aplinkybes, todėl nėra jokio pagrindo jį naikinti. Vertinant centrinio mokesčių administratoriaus skundo pagrįstumą, pakartotinai akcentavo, kad, vadovaujantis LR teisės aktais bei ETT bei Europos Komisijos pozicija, žemės sklypo tiekimo sandorio vertinimui PVM tikslais, aplinkybės, kad žemės sklypo tiekimo momentu nėra parengtas sklypo detalusis planas ar nėra išduotas leidimas statybai reikšmės neturi, jeigu kitų aplinkybių visuma leidžia nustatyti, kad iš esmės sklypas yra skirtas statybos darbams jame atlikti. Kiekvieną žemės sklypo tiekimo atvejį reikia nagrinėti atskirai ir atsižvelgti į kuo daugiau aplinkybių, kurios leistų nustatyti, kokiu tikslu bus panaudotas parduodamas žemės sklypas. Tai nurodoma centrinio mokesčių administratoriaus parengtame PVM įstatymo komentare: jeigu vienareikšmiškai galima teigti, kad parduodamame sklype, kuriam nėra išduotas leidimas statybai ir savivaldybės detaliajame plane nėra numatytas sklypo užstatymas, statybos darbai tikrai bus <...>, tai tokią žemę galima laikyti žeme statyboms.

Paaiškino, kad UAB „Adema“ sudarė ne tik žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini) k., Vilniaus m. sav. pirkimo-pardavimo sutartį, bet ir projektavimo darbų sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl atitinkamo žemės sklypo daugiaaukščių namų statybos detaliojo plano rengimo. Be to, UAB „Adema“ įsipareigojimas pakeisti sklypo paskirtį bei atlikti atitinkamus teritorijų planavimo darbus buvo numatytas ir pačioje žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartyje, kurios pagrindu buvo išrašomi atitinkamą ūkinę operaciją įforminantys dokumentai. PVM sąskaita-faktūra su išskirta PVM suma buvo išrašyta pirkimo-pardavimo sutarties bei projektavimo sutarties sudarymo dieną, t. y. 2006 m. gegužės 26 d. Taigi, esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjos manymu, konstatuotina, jog atitinkamo pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo metu abi sandorio šalys − tiek UAB „Italba“, tiek UAB „Adema“ − atitinkamo nekilnojamojo turto tiekimą neabejotinai vertino kaip PVM objektą, t. y. kaip žemės sklypo statyboms tiekimą. UAB „Adema“ buvo prisiėmusi įsipareigojimus dėl teritorijų planavimo dokumentų rengimo, ir juos prisiėmė jau žemės tiekimo sandorio sudarymo metu, todėl tai, ar vėliau UAB „Adema“ savo įsipareigojimus įvykdė, UAB „Italba“ vertinimu neturi įtakos siekiant nustatyti, ar žemės tiekimo sandorio sudarymo metu atitinkama žemė laikoma „žeme statyboms“. Pažymėjo, jog žemės sklypo tiekimo sandorio vertinimui PVM tikslais aplinkybės, ar žemės sklype, įsigytame statybos tikslais, vėliau buvo ar nebuvo atlikti planuoti statybos/teritorijų planavimo ar kiti tvarkymo darbai, reikšmės neturi. Komisijos sprendime visiškai pagrįstai akcentuota ir tai, jog UAB „Italba“ veikla yra nekilnojamojo turto administravimas bei nekilnojamojo turto nuoma. Taigi, jau vien šis faktas leidžia nustatyti, kad bendrovės siekis įsigyti aptariamą žemės sklypą sietinas su nekilnojamojo turto vystymo projektais. Juolab, kad sklypas buvo įsigytas nekilnojamojo turto rinkos pakilimo – ypač padidėjusios naujos statybos butų ir biurų paklausos Lietuvoje metu, kas patvirtina, jog žemės sklypo tiekimo momentu buvo aišku, kad jis bus skirtas statybos darbams jame atlikti, o ne žemės ūkio veiklos vykdymui. Tais atvejais, kai sklypą įsigyja asmuo, kuris vienaip ar kitaip susijęs su nekilnojamojo turto objektais, leidžia daryti aiškią prielaidą, kad sklypas yra perkamas su tikslu jame atlikti statybos darbus.

Per teismo posėdį UAB „Italba“ atstovas Nerijus Katilius prašė  Komisijos sprendimą palikti nepakeistą, nes jis priimtas visapusiškai ir objektyviai įvertinus faktines aplinkybes, todėl atsakovės skundas turėtų būti atmestas.

Tretysis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities VMI su skundu sutiko ir prašė Mokesčių administratoriaus sprendimą patenkinti (b. l. 23).

Trečiojo suinteresuoto asmens Vilniaus apskrities VMI atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta laiku ir tinkamai, todėl nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (ABTĮ 78 str.).

 

S k u n d a s   t e n k i n t i n a s.

 

Šioje byloje ginčas kilęs dėl pareiškėjos teisės atskaityti 773 089 Lt pirkimo PVM pagal UAB „Adema“ išrašytą 2006-05-26 PVM sąskaitą faktūrą ADE (duomenys neskelbtini) už įsigytą 1,3885 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) k., Vilniaus m. sav. už 5 068 025 Lt. (Mokestinė byla I t.,  b. l. 157-159).

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės įstatymas (Žin., 2002, Nr. 35-1271), 1977 m. gegužės 17 d. Šeštoji Tarybos direktyva 77/388/EEB, 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyva 2006/112/EB.

Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 2 dalis nustato, kad apskųsti Komisijos sprendimą dėl mokestinio ginčo taip pat turi teisę centrinis mokesčių administratorius, tačiau tik tuo atveju, kai centrinis mokesčių administratorius ir Komisija, spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai interpretavo įstatymo ar kito teisės akto nuostatas. Iš minėtos teisės normos formuluotės darytina išvada, kad, pirma, ši norma skirta reglamentuoti administracinio teismo jurisdikcinę kompetenciją nagrinėti mokestinius ginčus pagal centrinio mokesčių administratoriaus skundus (nustato mokestinio ginčo pagal centrinio mokesčių administratoriaus skundą sąlyginį priskirtinumą teismui) ir, antra, riboja bylos pagal mokesčių administratoriaus skundą nagrinėjimo pagrindus (mokestinį ginčą pagal mokesčių administratoriaus skundą nagrinėjantis administracinis teismas yra saistomas Komisijos nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir gali vertinti tik materialinės bei proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo teisingumą) (LVAT 2005 m. kovo 4 d. nutartis adm. byloje Nr. A⁵-236/2005; Administracinių teismų praktika, Nr.7).

Taigi mokestinį ginčą pagal mokesčių administratoriaus skundą nagrinėjantis administracinis teismas yra saistomas Komisijos nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir gali vertinti tik materialinės bei proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo teisingumą (LVAT plenarinės sesijos 2004 m. spalio 27 d. nutartis adm. byloje Nr. A¹-355/2004; Administracinių teismų praktika, Nr. 6).

Byloje nustatyta, kad Vilniaus apskrities VMI atliko pareiškėjos UAB „Italba“ mokestinį patikrinimą ir 2008-09-02 surašė patikrinimo aktą Nr. (21.26)-06-77-29 (Mokestinė byla I t., b. l. 165 - 171), kuris patvirtintas Vilniaus apskrities VMI 2008-10-28 sprendimu Nr. (21.26)-256-254 (Mokestinė byla I t., b. l. 118-120). Pareiškėja, nesutikdama su tokiu Vilniaus apskrities VMI sprendimu, pateikė skundą centriniam mokesčių administratoriui, kuris  2009-12-24 sprendimu Nr. 69-366 patvirtino Vilniaus apskrities VMI 2009-09-30 sprendimą Nr. (21.26)-256-422 (Mokestinė byla I t., b. l. 9 - 12). Patikrinimo metu mokesčių administratorius nustatė, jog pareiškėja pažeidė Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau − PVMĮ) 32 straipsnio nuostatas, kadangi ji pagal 2006-05-26 sudarytą pirkimo - pardavimo sutartį bei PVM sąskaitą faktūrą serija ADE (duomenys neskelbtini) iš UAB „Adema“ įsigijo žemės ūkio paskirties žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), indeksuota vertė – 3 544 Lt, vidutinė rinkos vertė 404 652 Lt. Šį žemės sklypą bendrovė „Italba“ įsigijo už 5 068 025 Lt. (Mokestinė byla, I t., b. l. 160-163). Bendrovė teigia, kad šį žemės sklypą įsigijo kaip žemę statyboms, nors pardavimo metu minėto žemės sklypo paskirtis buvo žemės ūkio ir po daugiau kaip ketverių metų ji liko žemės ūkio paskirties žemė. Vadovaujantis PVMĮ 32 straipsnio nuostatomis, pareiškėja laikotarpiais nuo 2006-05-01 iki 2008-01-31 į PVM atskaitą neteisėtai įtraukė 773 089 Lt pirkimo PVM už įsigytą žemės ūkio paskirties žemės sklypą, todėl mokesčių administratorius Bendrovei papildomai apskaičiavo 773 089 Lt mokėtino į biudžetą PVM ir vadovaujantis MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatomis apskaičiavo 1 695,27 Lt PVM delspinigių (Mokestinė byla I t., b. l. 50 - 70).

Pareiškėja, nesutikdama su atsakovės sprendimu, jį apskundė Komisijai. Komisija 2010-03-22 sprendimu Nr. S-88(7-29/2010) patenkino pareiškėjos skundą ir panaikino atsakovės 2009-12-24 sprendimą Nr. 69-366 (Mokestinė byla, II t., b. l. 124 - 134). Komisija savo sprendime konstatavo, kad pagal nustatytas aplinkybes (žemės sklypo kaina, Vilniaus m. bendrajame plane šioje vietoje numatyta statyba, bendrovė sklypą įsigijo statybai ir kt.) bendrovės įsigytas žemės ūkio paskirties sklypas skirtas statybai vystyti, todėl panaikino mokesčių administratoriaus sprendimą. Komisija pažymėjo, kad pagal Europos Teisingumo Teismo praktiką, valstybės narės, apibrėždamos žemės statybai sąvoką, turi atsižvelgti į tai, jog PVM direktyvos 13 straipsnio B dalies (h) punktu siekiama atleisti nuo mokesčio tik tą žemę, kuri nėra apstatyta ir kurioje neketinama vykdyti statybų. Tačiau atkreipė dėmesį ir į tai, kad Europos Teisingumo Teismas bylose ne kartą pažymėjo, jog valstybės narės turi pačios nustatyti, kokią žemę laikyti žeme statyboms, laikantis Šeštosios direktyvos 13 straipsnio B dalies h punkto tikslo - atleisti nuo PVM tik neapstatytos žemė, kuri neskirta pastato statybai, perdavimą.

Vadinasi, ginčo dėl faktinių aplinkybių tarp šalių nėra, tačiau šalys skirtingai interpretuoja teisės aktų nuostatas, t. y. mokesčių administratorius nesutinka su Komisijos padaryta išvada, jog šiame mokestiniame ginče nepagrįstai buvo taikytos PVMĮ 32 straipsnio 2 dalies nuostatos. Mokesčių administratorius teigia, kad pagal šio PVMĮ įstatymo (32 str.) ir Šeštosios direktyvos  (13 str. B d. h. p.) nuostatas šis žemės sklypas laikytinas žemės ūkio paskirties žeme, o Komisija pagal tuos pačius teisės aktus teigia, kad žemės sklypas skirtas statybai.

Išanalizavus teisės aktų normas, teismas laiko, kad esminiu kriterijumi, nustatant, ar konkretaus žemės sklypo pardavimas ar perdavimas disponuoti kitiems asmenims yra apmokestinamas pridėtinės vertės mokesčiu, ar ne, yra tai, ar konkretus žemės sklypas gali būti priskiriamas sklypų, skirtų statyboms kategorijai, ar ne.

Pagrindinės žemės naudojimo paskirties, būdo ir pobūdžio nustatymo ir keitimo tvarką numato Žemės įstatymo 24 straipsnio nuostatos. Šio straipsnio 1 dalis nustato žemės naudojimo paskirties keitimo tvarką,  paskirtis keičiama žemės savininkų, valstybinės žemės patikėtinių ar įstatymų nustatytais atvejais kitų subjektų prašymu pagal detaliuosius arba specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus.  Sprendimą pakeisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį priima detalųjį arba specialųjį teritorijų planavimo dokumentą tvirtinanti institucija kartu su sprendimu patvirtinti detalųjį arba specialųjį teritorijų planavimo dokumentą. Pagrindinės žemės naudojimo paskirties keitimo tvarką nustato Vyriausybė (24 str. 2 d.).  Žemės sklypo pagrindinė žemės naudojimo paskirtis, būdas ir pobūdis registruojami Nekilnojamojo turto registre, žemės sklypo kadastro duomenis įrašant į Nekilnojamojo turto kadastrą ir žemės sklypą registruojant Nekilnojamojo turto registre Nekilnojamojo turto kadastro ir Nekilnojamojo turto registro įstatymų nustatyta tvarka (24 str. 5 d.).

PVMĮ 32 straipsnio 2 dalyje teigiama, kad PVM neapmokestinamas žemės pardavimas ar kitoks perdavimas, kai pagal sandorio sąlygas asmuo, kuriam tokia žemė perduodama, arba trečioji šalis įgyja teisę disponuoti ja kaip jos savininkas, išskyrus žemę, perduodamą kartu su naujais pastatais ar statiniais ar jų dalimis, taip pat žemę statyboms.

Pagal 1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB, su kurios nuostatomis yra suderintos PVMĮ nuostatos, 4 str. 3 dalies „b“ punktą, žemė statyboms − tai bet kokia paruošta ar neparuošta žemė, kurią valstybės narės apibrėžia esant tokią. Analogiškas teisinis reglamentavimas ES mastu išliko ir naujojoje PVM direktyvoje (2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyva 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos, 12 straipsnio 3 dalis). Taigi PVM neapmokestinamas nekilnojamųjų daiktų tiekimas, išskyrus naujus pastatus ar statinius, jų dalis. Jeigu žemės sklype bus statomi nauji pastatai ar statiniai, kurie taps PVM objektu, žemė po pastatais taip pat turi dalyvauti PVM sistemoje. Vadinasi, nuspręsti, kokia konkrečiai žemė laikytina skirta statyboms, palikta valstybių narių kompetencijai.

Nagrinėjamose teisės normose įtvirtinta, kad žemės sklypai, kuriuose yra pastatyti nauji pastatai ar statiniai bei jų dalys, yra apmokestinami pridėtinės vertės mokesčiu, todėl darytina išvada, jog žemės sklypų, skirtų statyboms kategorijai, Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo taikymo prasme, yra priskiriami ir tie žemės sklypai, kuriuose dar nėra atlikti su statyba susiję veiksmai – statybvietės nustatymas; statybos sklypo tvarkymas; statybiniai tyrinėjimai ir pan.(Statybos įstatymo 2 str. 13; 15; 23; 25; 26).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. gruodžio 7 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-438-1346/2009 nurodė, kad esminiu kriterijumi, nustatant, ar konkretaus žemės sklypo pardavimas ar perdavimas disponuoti kitiems asmenims yra apmokestinamas pridėtinės vertės mokesčiu, ar ne, yra tai, ar konkretus žemės sklypas gali būti priskiriamas sklypų, skirtų statyboms kategorijai, ar ne.

Analizuojant PVM įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų teisės normų bei sąvokos „žemė statyboms“ turinį, darytina išvada, jog įstatyme nėra numatyta, kokiuose konkrečiai žemės sklypo statusą apibrėžiančiuose dokumentuose privalo būti užfiksuotas faktas, jog konkretus žemės sklypas yra skirtas statyboms, t. y. nėra reikalaujama, jog, pavyzdžiui, privalo būti išduotas statybos leidimas statiniams tame sklype statyti, arba sklypo užstatymas numatytas savivaldybės detaliajame plane. Todėl nustatant, ar parduodama žemė gali būti laikoma žeme statyboms, kiekvienas atvejis privalo būti nagrinėjamas atskirai, įvertinant visas aplinkybes bei įrodymus, turinčius įtakos žemės sklypo priskyrimui statyboms (statybos leidimai, teritorijų planavimo dokumentai, duomenys nekilnojamojo turto registre, žemės administravimą vykdančių institucijų parengti dokumentai ir pan.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-584/2009).

Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad pareiškėjo 2006 m. gegužės 26 d. įsigyto žemės sklypo pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis, nurodyta VĮ registrų centro Vilniaus filialo pažymėjime (Mokestinė byla I t. , b. l. 24) – žemės ūkio, ji nepasikeitusi iki šiol. Valstybės registrų įstatymo 14 straipsnio 6 dalis numato, kad registro duomenys laikomi teisingais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Šiuo atveju duomenų, kad minėti registro duomenys būtų nuginčyti, nėra, taigi teismas neturi pagrindo jais netikėti. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjai būtų išduoti statybos leidimai vykdyti statybas 2006-05-26 įsigytame žemės sklype.

Bylos medžiagoje yra duomenų, kad pareiškėja 2006-05-26 su UAB „Adema“ sudarė projektavimo darbų sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. Mokestinė byla, II t., b. l. 71 -72), pagal kurią UAB „Adema“ įsipareigojo per 12 mėnesių, nuo sąlygų detaliajam planui rengti išdavimo dienos, parengti minėto žemės sklypo daugiaaukščių namų statybos detalųjį planą. Pagal sutartį, Užsakovas (pareiškėja) įsipareigojo pateikti Vykdytojui (UAB „Adema“) užduotį projektavimui iki 2006-06-20. Sutartį pasirašė pareiškėjos direktorius A. J. ir UAB „Adema“ direktorius L. D. UAB „Adema“ buvęs direktorius L. D. 2009-06-04 pateiktame paaiškinime (Mokestinė byla, I t., b. l. 64 - 66), nurodė, kad minėta sutartis buvo sudaryta į ateitį ir ji vykdoma nebuvo. Jei būtų buvę iš Vilniaus m. savivaldybės gautas kitokio turinio atsakymas, kad tame žemės sklype yra numatytos statybos, tai ši sutartis būtų buvus vykdoma. Pagal šią sutartį pareiškėja nepateikė užduoties projektavimui, todėl, kad abi šalys žinojo, jog ji nebus vykdoma. Paaiškino, kad tuo metu, kai pas notarą pasirašinėjo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, jokių abejonių nekilo, kad šis žemės sklypas parduodamas be PVM, o dėl projektavimo darbų tarėsi tik į ateitį.

Bendrovės „Italba“ direktorius A. J. 2009-06-11 Vilniaus apskrities VMI pateikė paaiškinimą (Mokestinė byla, I t., b. l. 62 - 63), kuriame nurodė, kad perkant sklypą buvo žinoma, jog UAB „Adema“ renka dokumentus detalaus plano ruošimui, todėl šie klausimai buvo derinami iš anksto. UAB „Adema“ pareiškėjai pateikė raštą, kad Savivaldybė neleidžia daryti pavienių sklypų detaliųjų planų, o rengia tik visos teritorijos detaliuosius planus, todėl jie nebegali vykdyti sutarties sąlygų. Raštiškai klausimai derinami nebuvo, todėl ir dokumentacijos nebuvo. Viskas buvo derinama žodžiu.

Teismas atmeta pareiškėjos argumentą, kad tais atvejais, kai sklypą įsigyja asmuo, kuris vienaip ar kitaip susijęs su nekilnojamojo turto objektais, leidžia daryti aiškią prielaidą, kad sklypas yra perkamas su tikslu jame atlikti statybos darbus. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja anksčiau vykdė ar šiuo metu vykdo statybas, pareiškėjos veikla yra nekilnojamojo turto administravimas ir nuoma, todėl negalima daryti kategoriškos išvados, kad sklypas įsigytas turint tikslą vykdyti statybas.

Mokesčių administratorius 2009-01-12 raštu (Mokestinė byla I t., b. l. 81) kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentą su prašymu informuoti, ar žemės sklypo pardavimo momentu (2006-05-26) arba iki pardavimo momento, Vilniaus m. savivaldybės bendrajame plane, t.y. teritorijoje, kurioje yra sklypas, numatyta gyvenamosios statybos plėtra. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2009-02-05 raštu  (Mokestinė byla I. t., b. l. 77) informavo, kad pagal 2006 metais galiojusio Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinius sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniuje didžiąja savo dalimi buvo žemės ūkio paskirties teritorijoje ir tik nedidelė sklypo dalis - gyvenamųjų daugiaaukščių bei komercinės paskirties objektų statybos teritorijoje. Taip pat Vilniaus miesto savivaldybės administracijos miesto plėtros departamentas 2009-02-24 raštu (Mokestinė byla I t., b. l. 84) informavo, kad Vilniaus miesto bendrasis planas nenagrinėja atskirų sklypų naudojimo pobūdžio ir nefiksuoja jų ribų, todėl neturi galimybės sukonkretinti informacijos apie sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) panaudojimą pagal 2006 m. galiojusio bendrojo plano sprendinius. Nurodė, kad dėl minėto sklypo naudojimo pobūdžio ir jo ploto galės atsakyti patvirtinus kvartalo tarp (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių detalųjį planą.

Komisija ginčijamame sprendime nurodo, jog faktą apie tai, kad sklypas yra skirtas statyboms patvirtina tai, kad sklypo pardavimo metu galiojusiame Vilniaus miesto bendrajame plane dalyje pareiškėjos įsigyto sklypo numatyta galimybė vykdyti statybas. Komisija taip pat remiasi Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006-07-26 sprendimu Nr. 1281 patvirtintiems teritorijų Pilaitėje ir kitose zonose architektūrinės, urbanistinės ir inžinerinės plėtros koncepcijos metmenimis, iš kurių akivaizdu, kad ginčo žemės sklypas patenka į urbanizuojamą teritoriją, kurioje numatomos įvairios funkcinės paskirties objektų statyba. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009-12-07 sprendime administracinėje byloje Nr. A-438-1346/2009 pažymėjo, kad teiginiai dėl bendrojo plano, kaip pirminio ir tiesioginio įrodymo, patvirtinančio konkretaus žemės sklypo statusą, įskaitant jo priskirtinumą statyboms, yra nepagrįsti bei neteisingi, kadangi administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad bendrasis planas yra norminis teisės aktas (pvz., 2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17–301/2007; 2007 m. rugsėjo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS5–324/2007; 2009 m. balandžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146–213/2009; 2009 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442–654/2009). Vadinasi, bendrasis planas (jo sprendiniai atitinkamos teritorijos atžvilgiu) tik sudaro teisines prielaidas priimti individualų teisės aktą (specialųjį ar detalųjį planą), o atitinkamo žemės sklypo teisinis statusas bei režimas gali būti nustatyti ar pakeisti, kai yra įvykdomos teisės aktais nustatytos sąlygos, būtinos detaliajam planui parengti bei atitinkamiems detaliojo plano sprendiniams priimti.

Teismas, įvertinęs Statybos įstatymo (2 str. 24 d.) nuostatas, daro išvadą, kad konkretaus sklypo priskyrimas statybos sklypo teritorijai priklauso nuo nustatytos žemės naudojimo tikslinės paskirties.  Pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (24 str.) nuostatas, pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis Vyriausybės nustatyta tvarka nustatoma formuojant naujus žemės sklypus. Šiems žemės sklypams nustatyta pagrindinė žemės naudojimo paskirtis keičiama žemės savininkų, valstybinės žemės patikėtinių ar įstatymų nustatytais atvejais kitų subjektų prašymu pagal detaliuosius arba specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus, žemės sklypo pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis, būdas ir pobūdis registruojami Nekilnojamojo turto registre, žemės sklypo kadastro duomenis įrašant į Nekilnojamojo turto kadastrą ir žemės sklypą registruojant Nekilnojamojo turto registre Nekilnojamojo turto kadastro ir Nekilnojamojo turto registro įstatymų nustatyta tvarka.

Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 36 dalis numato, kad  Teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas yra detaliųjų planų sprendiniuose nustatyto konkretaus teritorijos naudojimo tipo ir jo plėtojimo reikalavimų ir apribojimų visuma, privaloma rengiant statinių statybos ir kitos veiklos projektus.

Sistemiškai aiškinant Statybos, Teritorijų planavimo, Žemės įstatymų nuostatas, konstatuotina, kad tikslinė žemės naudojimo paskirtis gali būti nustatyta detaliaisiais teritorijų planavimo dokumentais ir patvirtintu detaliuoju planu turi būti vadovaujamasi nustatant, kam skirtas suplanuotoje teritorijoje esantis žemės sklypas. Duomenų, kad pareiškėjos įsigyto žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniuje, detalusis planas būtų parengtas, nėra. Teismas pritaria atsakovės nuomonei, kad pareiškėjos pateiktas 2004-06-02 Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas Nr. 1-404 „Dėl leidimo keisti Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinius ir pritarimo rengti sklypų (duomenys neskelbtini) kaime detalųjį planą“ neturi įtakos sprendžiant klausimą dėl žemės sklypo priskyrimo statyboms, nes minėtame sprendime tarp nurodytų sklypų kadastro numerių nėra nurodomas pareiškėjos įsigyto žemės sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini). Kitų byloje nustatytų aplinkybių visuma taip pat neleidžia teigti, kad iš esmės sklypas yra skirtas statybos darbams jame atlikti.

Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad pareiškėjos 2006 m. gegužės 26 d. įsigyto žemės sklypo pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis yra žemės ūkio, duomenų, kad šio žemės sklypo naudojimo būdas ir pobūdis suteikė teisę vykdyti statybas, nėra, taigi darytina išvada, kad byloje yra neįrodyta, jog ginčo žemės sklypo statusas atitiko žemės, skirtos statyboms, kriterijus, PVMĮ 32 straipsnio 2 dalies taikymo prasme. Mokesčių administratorius pagrįstai rėmėsi Žemės įstatymu, kuris apibrėžia, kas yra žemė statyboms. Bendrovė žemės sklypą įsigijo kaip žemės ūkio paskirties, jokių statybų šiame žemės sklype nevysto, žemės paskirties nekeičia, iki šiol pareiškėjos turimas žemės sklypas yra žemės ūkio paskirties.

Remiantis tuo, kad išdėstyta, teismas konstatuoja, kad atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundas yra tenkintinas, Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010-03-22 sprendimas Nr. S-88 (7-29/2010) yra naikintinas, o Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2009-12-24 sprendimas Nr. 69-366 paliktinas galioti.

Remdamasis tuo, kad išdėstyta ir, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 d. 2 p., 127 str.,  teismas

 

n u s p r e n d ė :

 

atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundą patenkinti.

Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010-03-22 sprendimą Nr. S-88 (7-29/2010) panaikinti ir palikti galioti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2009-12-24 sprendimą Nr. 69-366.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos Respublikos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

 

 

Kolegijos pirmininkas                                                                                                   Henrikas Sadauskas 

 

     Teisėjai                                                                                                                     Bronius Januška   

 

                                                                                                                                       Liuda Arlauskienė