VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
(S)
2012 m. rugsėjo 10 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Nijolė Sušinskienė, dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokatui Daliui Boreikai, atsakovo atstovei Eglei Latauskienei, specialistei Rimai Breidokienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Alma littera“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.
Teismas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė:
Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė „Alma littera“ (toliau – pareiškėja, UAB „Alma litera“) su skundu kreipėsi į teismą prašydama panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – atsakovas, Departamentas) 2012 m. vasario 15 d. nutarimą Nr. ATK2–33/12 (toliau – Nutarimas), kuriuo pareiškėjai už Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – Alkoholio kontrolės įstatymo) 29 straipsnio 1 dalies 1, 4, 6, 7, 9, 11 punktų, 2 dalies 2 punkto reikalavimų pažeidimus paskirta 10 000 Lt bauda, taip pat prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėja skunde nurodė, kad atsakovas, priimdamas skundžiamą Nutarimą, nepagrįstai pripažino, jog knygoje vaikams „Miško pasakos“ yra pateikta alkoholinių gėrimų reklama, netinkamai aiškino ir taikė Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 1, 4, 6, 7, 9, 11 punktų, 2 dalies 2 punkto nuostatas ir pažeidė materialinės bei proceso teisės normas. Atsakovas nenustatė nei vieno alkoholio reklamos požymio, t. y. nei informacijos, skatinančios įsigyti ar vartoti alkoholio produktus, skleidimo, nei tokios informacijos sąsajos su įmonių komercine, ūkine ir finansine veikla, nei pareiškėjos siekio arba tiesiogiai didinti pelną, arba tai užsitikrinti ateityje. Priimdamas skundžiamą nutarimą atsakovas neatsižvelgė į tai, kad knyga „Miško pasakos“ yra pasakų rinkinys, kaip ji suprantama kitose šalyse, kuriose ji išleista. Atsakovui nesuteikta teisė vertinti šią pasakų knygą priešingai pasaulinei praktikai, kaip alkoholio reklamą, tuo įvedant cenzūrą į lietuvių kalbą išverstai knygai. Knyga „Miško pasakos“ išleista 2004 metais, tačiau atsakovas daugiau nei 8 metus iki šiol nesiėmė jokių priemonių prieš kitus leidėjus ne lietuvių kalba leidžiančius ir platinančius knygą Lietuvoje, įskaitant ir elektronines parduotuves. Pasakų knyga į lietuvių kalbą išversta laikantis originalaus teksto, o licencijos savininkas „Dami International“ s.a.s. nesuteikė teisės UAB „Alma littera“ keisti knygos „Miško pasakos“ turinio. Be to, skundžiamas nutarimas grindžiamas atskirais knygos „Miško pasakos“ sakiniais, o ne visu šios knygos turiniu. Šioje knygoje pateiktoms pasakoms negali būti taikomas tiesos kriterijus, nes pasakų herojai ir veiksmo vieta yra išgalvoti, niekada neegzistavo tikrovėje. Atsakovas iškreipė tikrąją pasakų prasmę, prarado ryšį su visu knygos kontekstu, diskredituodamas knygos autorių bei knygos leidėją UAB „Alma littera“, dirbtinai suformavo neteisingas, šališkas ir tendencingas išvadas. Atsakovas Nutarimą grindė keliomis knygos frazėmis, kurios vertintinos kaip knygos autoriaus vaizduotė, todėl negalima pripažinti šių frazių alkoholio reklama. Priešingu atveju, kiltų reali grėsmė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 10 straipsnyje garantuojamai saviraiškos ir informacijos laisvei bei Europos Sąjungos teisėje ribojamam abipusiškumo principo proporcingumo pažeidimui. Atsakovas nenustatė 2006-12-20 Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1924/2006 dėl teiginių apie maisto produktų maistingumą ir sveikatingumą 4 straipsnio 3 dalies pažeidimo, taip pat nėra duomenų, kad ši knyga kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse būtų vertinama kaip pažeidžianti minėto reglamento 4 straipsnio 3 dalies nuostatas arba būtų laikoma klaidinančia informacija. Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatos negali būti taikomos, kadangi pasakose esančios informacijos kontrolė nepatenka į Alkoholio kontrolės įstatymo taikymo sritį. Atsakovas privalėjo surinktą medžiagą perduoti Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai su prašymu inicijuoti tyrimą dėl galimo Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo pažeidimo. Taip pat nurodė, jog knygoje „Lietuviškos pasakos“ pasakose vartojami žodžiai „vynas“ ir „alus“, tačiau departamentas šios knygos pasakų nepripažino alkoholio reklama. Be to, Departamento direktoriaus pavaduotoja, 2012 m. sausio 16 d. LNK televizijos pramoginei laidai „KK2“ duotame interviu iš anksto konstatavo Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimą, tai viešai komentavo žiniasklaidos priemonėse ir tuo buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas.
Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas palaikė skunde išdėstytus motyvus ir prašė jį tenkinti. Paaiškino, kad knygoje „Miško pasakos“ nėra nurodytų sidro, kalvadoso gamintojų pavadinimų ar vietų, kuriose būtų galima juos įsigyti. Knygos iliustracijos tik pagyvina pasakų vaizdą. Jokios komercinės naudos knygos leidėjas neturėjo.
Atsakovas atsiliepime prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą (b. l. 40-52 ). Nurodė, kad Nutarime išvardytos frazės vaikams skirtoje knygoje „Miško pasakos“ yra komercinė informacija arba reklama, kadangi yra skatinama pirkti ir vartoti alkoholinius gėrimus, konkrečiai sidrą ir kalvadosą, teigiant, kad jų vartojimas neabejotinai gerina fizinę būklę ir psichinę veiklą, stimuliuoja, turi gydomųjų savybių ir pan. Tokiu būdu, formuojamas palankus alkoholinių gėrimų įvaizdis. Knygos frazėse pateikta informacija siekiama daryti poveikį vartotojų pasirinkimams, susijusiems su alkoholio produktų vartojimu. Vaikams skirtoje knygoje „Miško pasakos“ palankiai vaizduojamas nesaikingas alkoholinių gėrimų vartojimas: pasakoje „Ežys ir obuoliai“ (57–59 psl.), pasakoje „S. O. S. ant sniego“ (75–77 psl.), pasakoje „Gydytojas susirgo“ (78–80 psl.), pasakoje „Milžinų įkaušimas“ (105–107 psl.), pasakoje „Vargšas drakonzauras“ (237–239 psl.), o tai draudžia Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 9 punktas. Knygoje nurodytose pasakose palankiai vaizduojamas alkoholinių gėrimų vartojimas, kadangi alkoholio vartojimas siejamas su fizinės būklės, psichinės veiklos pagerėjimu, su stimuliuojančiomis, gydomosiomis savybėmis – vaikams išdėstoma alkoholinių gėrimų vartojimo nauda, o tai yra klaidinanti ir (ar) neteisinga informacija, draudžiama Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 1, 4, 6, 7, 9, 11 punktuose, 2 dalies 2 punkte. Knygoje pateikta informacija gali būti žalinga vaikų fizinei ir psichinei sveikatai, jų fiziniam, protiniam, dvasiniam ar doroviniam vystymuisi. Vaikams skirtoje knygoje „Miško pasakos“ pateikta reklama siejama su augantiems potencialiems alkoholio produkcijos vartotojams adresuota (draudžiama) informacija ir tokios informacijos prieinamumu šios produkcijos būsimiems vartotojams. Pateikta informacija yra žalinga ir formuoja netinkamus sveikos gyvensenos įpročius visos visuomenės mastu. Pareiškėja savo iniciatyva išleido ir išplatino knygą vaikams „Miško pasakos“, t. y. aktyviai siekė būtent tokio turinio reklaminę informaciją paskleisti. Draudžiamos alkoholio reklamos pateikimas buvo pareiškėjos diskrecija, todėl ji ir atsako Alkoholio kontrolės įstatymo nustatyta tvarka. Pagal principą, nustatantį, kad valstybių narių kompetencija yra pirminė, o Europos Bendrijos kompetencija yra išvestinė, sveikatos apsaugos sritis lieka valstybių narių kompetencijoje, todėl pareiškėja nepagrįstai nurodo, kad Departamentas nenustatė 2006-12-20 Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1924/2006, dėl teiginių apie maisto produktų maistingumą ir sveikatingumą, pažeidimo. Be to, pareiškėja pažeidė ir Lietuvos Respublikos valstybės alkoholio kontrolės politikos principus. Departamentas įvertino visos knygos „Miško pasakos“ turinį ir, vadovaudamasis objektyviais kriterijais, išskyrė atskirose pasakose esančias frazes, pažeidžiančias Alkoholio kontrolės įstatymą. Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio nuostatos yra imperatyvios, todėl Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimui nustatyti užtenka, kad pats tekstas būtų palankus ir skatinantis vartoti alkoholinius gėrimus, net neišskiriant konkrečių frazių. Knygoje „Miško pasakos“ pateiktos frazės yra klaidinančios ir neteisingos, kadangi negalima patvirtinti pateiktos informacijos, jog alkoholinių gėrimų vartojimas turi gydomųjų, stimuliuojančių savybių, gerina fizinę ir psichinę būklę, kaip teisingos. Pareiškėjos knygoje pateikta informacija yra neteisinga ir klaidinanti Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 11 punkto prasme, todėl nelaikytina teisinga reklama. Pareiškėjos pateikta informacija apie alkoholinius gėrimus patenka į alkoholio reklamos sąvoką, todėl tokiai reklamai yra taikomi ir visi teisingai reklamai keliami reikalavimai. Be to, Departamentas skundžiamu Nutarimu neuždraudė Lietuvos Respublikoje prekiauti pareiškėjos išverstomis knygomis „Miško pasakos“, o baudą skyrė už alkoholio reklamos pažeidimą. Nurodė, kad įvertinus knygos visumą: žodinę, vaizdinę informaciją, pasakomis siekiamus tikslus ir pan., pagrįstai pripažino alkoholinių gėrimų reklama. Kadangi kitos knygos ar pasakos nėra šio ginčo nagrinėjimo dalykas, tai pareiškėjos argumentų dėl knygos „Lietuviško pasakos“ nevertino. Pareiškėjos teisės teikti prašymus, paaiškinimus ir įrodymus nebuvo suvaržytos, pareiškėjos paaiškinimai buvo įvertinti. Departamento atstovė, duodama interviu LNK televizijos laidai „KK2“, nepažeidė pareiškėjos nekaltumo prezumpcijos, o tik pateikė informaciją, kad yra atliekamas tyrimas ir, kad pareiškėja galimai pažeidė Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimus.
Atsakovo atstovė teismo posėdyje palaikė atsiliepime išdėstytus motyvus ir prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Skundas tenkintinas.
Byloje ginčijamas atsakovo 2012 m. vasario 15 d. nutarimo, kuriuo pareiškėjai už Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 1, 4, 6, 7, 9, 11 punktų, 2 dalies 2 punkto pažeidimus paskirta 10 000 Lt bauda, teisėtumas ir pagrįstumas. Šiuo Nutarimu draudžiama alkoholio reklama pripažintos knygoje „Miško pasakos“ esančios frazės.
Byloje nustatyta, kad 2012 m. sausio 9 d. atsakovas gavo elektroninį pranešimą, kuriame nurodoma: „Sveiki, Žiūrėkit, ką man vaikučiai parodė. Kaip galima tokius dalykus rašyti vaikučiams?! Man tai asocijuojasi su antivalstybine veikla. Mažų mažiausiai šiai leidyklai reiktų atimti licenciją ir paviešinti jos „puikius“ leidinius, nors tai ir „Alma litera“ (t.1, b. l. 62).
Departamento Kontrolės skyriaus specialistės 2012 m. sausio 10 d. patikrino UAB „ALG knygynai“ knygyną „Pegasas 30“, Saltoniškių g. 9, Vilniuje, kuriame buvo parduodamos ir laikomos knygos „Miško pasakos“, surašė faktų fiksavimo protokolą Nr. ATK2-012 (b. l. 66-67) bei paėmė iš šio knygyno 1 egzempliorių knygos „Miško pasakos“, išleistą 2009 m. leidyklos „Alma littera“ (t. 1, b. l. 68-69). Knyga „Miško pasakos “ pridėta prie bylos.
Departamento Kontrolės skyriaus specialistės 2012 m. vasario 1 d. protokole Nr. ATK2–031 (t.1, b. l. 58 - 61), remdamosi Departamento 2012 m. sausio 10 d. Faktų fiksavimo protokolu Nr. ATK2-012, Departamento surinkta medžiaga, nustatė, kad UAB „Alma littera“ 9202 egzemplioriais išleido knygą vaikams „Miško pasakos“, kurioje pateikta alkoholinių gėrimų reklama, skirta vaikams ir paaugliams iki 18 metų (Alkoholio kontrolės įstatymui prieštaraujančios frazės tekste paryškintos):
1) pasakoje „Ežys ir obuoliai“ (57–59 psl.) pateikta alkoholio reklama, siejanti alkoholio vartojimą su fizinės būklės pagerėjimu, stimuliuojančiomis savybėmis, palankiai vaizduojanti nesaikingą alkoholinių gėrimų vartojimą, pateikianti neteisingą ir (ar) klaidinančią informaciją apie alkoholinius gėrimus (Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 1, 4, 7, 9, 11 punktų, 2 dalies 2 punkto pažeidimas):
„<...> Nykštukas nusiveda Ežį į tokį mažą fabrikėlį. Čia obuoliai traiškomi ir iš jų spaudžiamos saldžios sultys. Paskui jos ilgai maišomos, rūšiuojamos, kol galų gale supilstomos į mažytes statinaites.
– Šiose statinaitėse obuolių sultys rūgsta ir pamažu bręsta. Atėjus laikui, statinaitės atkemšamos, ir jau galima gerti sidrą.
– Sidrą! Labai skanus! Laikyk! – Ir Nykštukas įkliukina iš statinaitės į molinį butelį auksaspalvio, kvapnaus burbuliuojančio gėrimo. Pripila dvi stiklines: vieną sau, kitą Ežiui.
Paragauk!
Kiek paabejojęs Ežys sriūbteli gurkšnelį.
- O! Betgi... čia tikras skanėstas! - sušunka jis.
- Aš tau sakiau!
- Žinai ką tuos visus obuolius, kuriuos turiu valtyje, atnešiu čia ir iš jų padarysim sidrą! Valio!
– Netrukus, Varlės padedamas, Ežys suneša savo obuolius į sidro fabrikėlį. Nykštukai, sužinoję, kad yra atgabentas obuolių krovinys, bėgte atbėga.
- Hmm! – stebisi Varlė, žvelgdama į statinę. Koks kvapas! Mielai išsimaudyčiau!
Tuo tarpu Ežys pamato Nykštuką, triūsiantį prie besikūrenančios krosnies, ant kurios kunkuliuoja keistas varinis indas; iš to indo kakliuko eina susuktas it spiralė vamzdelis, įleistas į seną statinę.
- O čia kas per įtaisas? – klausia jis.
- Čia darom kalvadosą.
- Kalvadosą? Pirmąkart girdžiu!
Nykštukas pripila stikliuką ir duoda Ežiui išgerti.
Paragauk, tai žinosi!
Po pirmo gurkšnelio Ežys išverčia akis, po antro – užsikosti, po trečio kad sušuks:
- Koks skanus! Koks stiprus! O kaip šildo!
- Labai. Todėl ir geriam jį žiemą, kai šalta. Žinai, mes turim net savo degustatorių, taip sakant kalvadoso ragautoją. Eime, supažindinsiu.
Čia pat už durų, rūsyje iš tikrųjų jie randa Nykštuką degustatorių. Jo darbas labai svarbus sunkus: mat jam reikia nustatyti, ar kalvadosas jau pakankamai išlaikytas, ar ne per stiprus, ne per silpnas, ir taip toliau, ir taip toliau. Degustatorius nešioja specialią kepuraitę ir ragauja iš tokio puoduko, nežinia kodėl vadinamo šaukštu. Savaime suprantama, jo nosis visada raudona it vyšnia ir būtų dar raudonesnė, jei vienas Nykštukas, burtininkas ir alchemikas, jo negydytų tokiu balzamu, apie kurį pasakosime vėliau.
- Oi, kiek taurių ant šito stalo! – sušunka Ežys. – Kam jos?
- Kiekvienai sidro ar kalvadoso rūšiai reikia tam tikros taurės, – paaiškina Nykštukas degustatorius.
- Man nė į galvą nebūtų atėję! Kiek daug dalykų čia sužinojau! Sužinojau, kad obuolius galima gerti. Daug ko mane išmokėte! Tačiau ir aš noriu jus šio to išmokyti!
- Ir ko gi norėtum mus išmokyti?
- Ogi gerti kalvadosą ne tik tada, kai šalta, bet ir kai šilta, - atsako Ežys ir tik mirkt.
„Tikrai ragauju paskutinį, nežinia, kaip namo bepareisiu!”.
2) pasakoje „S. O. S. ant sniego“ (75–77 psl.) pateikta alkoholio reklama, siejanti alkoholio vartojimą su fizinės būklės pagerėjimu, su stimuliuojančiomis savybėmis, palankiai vaizduojant nesaikingą alkoholinių gėrimų vartojimą, pateikianti neteisingą ir (ar) klaidinančią informaciją apie alkoholinius gėrimus (Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 1, 4, 7, 9, 11 punktų, 2 dalies 2 punkto pažeidimas):
„<...> Po keleto valandų, poros elniukų traukiamos, išvažiuoja rogutės su medumi, riešutais juoda duona ir buteliuku kalvadoso pilveliams sušildyti: visa tai iš „Dobilėlio Keturlapio“ firmos kurios pareiga rūpintis Nykštukais, kai juos ištinka nelaimė.
„Įtariu, kad tie nelaimingi atsitikimai - tik dingstis išgerti daugiau kalvadoso...“.
3) pasakoje „Gydytojas susirgo“ (78–80 psl.) pateikta alkoholio reklama, siejanti alkoholio vartojimą su fizinės būklės pagerėjimu, gydomosiomis savybėmis, palankiai vaizduojanti nesaikingą alkoholinių gėrimų vartojimą, pateikianti neteisingą ir (ar) klaidinančią informaciją apie alkoholinius gėrimus (Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 1, 4, 7, 9, 11 punktų, 2 dalies 2 punkto pažeidimas):
„<...> – Sakau jums, nieko man nedarykit! – atsako Kadagys. – Tik užkurkit krosnį, atneškit butelį kalvadoso ir duokit man jo po valgomąjį šaukštą kas penkiolika minučių.
Lankytojai taip ir padaro. Slaugyti Kadagį pasisiūlo Pelytė ir duoda jam išgerti kalvadoso (kitaip sakant, vaistų). Vargšas daktariukas, klampodamas per sniegą, smarkiai persišaldė. Bet jau po pirmojo kalvadoso šaukšto jis pasijunta geriau.
– Aš manau, kad reikėtų dar poros buteliukų ir keletą dienų pagulėti, sumurma jis <...>“.
4) pasakoje „Milžinų įkaušimas“ (105–107 psl.) pateikta alkoholio reklama, siejanti alkoholio vartojimą su psichinės veiklos pagerėjimu, stimuliuojančiomis savybėmis, palankiai vaizduojanti nesaikingą alkoholinių gėrimų vartojimą, pateikianti neteisingą ir (ar) klaidinančią informaciją apie alkoholinius gėrimus (Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 1, 6, 7, 9, 11 punktų, 2 dalies 2 punkto pažeidimas):
„<...>Kaime buvo nutarta ir garsiai paskelbta, kad šiai nepaprastai dienai pažymėti visi gaus po taurę sidro. Juodabarzdis ir Baltabarzdis, pralinksmėja jau nuo pirmos taurės, pasisiūlė sidrą pilstyti. Tik niekas nepastebėjo, kad jiedu, niekad šio gėrimo neragavę, pasėmę jo puoduku iš statinės, vis sriūbtelia po gurkšnelį. Nereikia nė sakyti, kad jie įkaušo. Ėmė kvatotis, spardytis. Apspardė Nykštuką, rūsio prižiūrėtoją, leidosi šokinėti nuo statinės ant statinės, ir sidras dabar jau liejosi upeliais, užtvindė visą rūsį <...>“.
5) pasakoje „Pyla“ (108-110 psl.) pateikta alkoholio reklama, pateikianti neteisingą ir (ar) klaidinančią informaciją apie alkoholinius gėrimus (Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 1, 11 punktų, 2 dalies 2 punkto pažeidimas):
„<...>– Ką turite pasakyti, kuo galite pasiteisinti? – klausia Bebras.
– Ką čia bepasakysi... sidras buvo toks skanus... – pradeda Juodabarzdis <...>“.
6) pasakoje „Vargšas drakonzauras“ (237–239 psl.) pateikta alkoholio reklama, siejanti alkoholio vartojimą su psichinės veiklos pagerėjimu, stimuliuojančiomis savybėmis, palankiai vaizduojanti nesaikingą alkoholinių gėrimų vartojimą, pateikianti neteisingą ir (ar) klaidinančią informaciją apie alkoholinius gėrimus (Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 1, 6, 7, 9, 11 punktų, 2 dalies 2 punkto pažeidimas):
„<...> Atsidrėbęs po medžiu, su pakrypusia ant šalies karūna, Gerontozauras gurkšnojo kalvadosą.
Labai ik... ik... labai geras dalykas, – žagsėjo jis. – Ar tik ne nuo jo Nykštukai tokie protingi? Ik... ik... Išgersiu dar gurkšnelį <...>“.
Departamentas nustatė Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 1, 4, 6, 7, 9, 11 punktų, 2 dalies 2 punkto pažeidimus (b. l. 58-61).
Departamentas, vadovaudamasis Alkoholio kontrolės įstatymo 34, 35, 38, 39 straipsniais ir 2012 m. vasario 1d. protokolu Nr. ATK2-031 bei kita bylos medžiaga, 2012 m. vasario 15 d. priėmė nutarimą taikyti ekonomines sankcijas už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus Nr. ATK2–33/12, skirdamas pareiškėjai Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 6 dalyje numatytą minimalią 10 000 Lt baudą (t. 1, b. l. 161–171).
Iš bylos medžiagos matyti, kad 2004 m. sausio 15 d. UAB „Alma litera“ ir vertėjo autorinės sutarties Nr. 4643, sudarytos tarp pareiškėjos ir Algimanto Gudaičio (vertėjo) 1 punkte sutarta, kad vertėjas įsipareigoja leidyklos užsakymu išversti į lietuvių kalbą kūrinį „Stebuklingas miškas“. Sutarties 2.1 punkte vertėjas įsipareigoja išversti kūrinį pats, nepažeisdamas autoriaus teisių. Sutartyje nustatyta, kad vertimas turi tiksliai perteikti originalo turinį – be trumpinimų, papildymų ar kitokių autoriaus neaprobuotų pakeitimų, bet nebūti pažodinis, jo kalba turi būti taisyklinga, stilistiniu požiūriu nepriekaištinga (t. 1, b. l. 116-118).
2004 m. vasario 3 d. Licencijos suteikimo sutartimi Nr. 030204 c, sudarytoje tarp savininko „Dami International“ s.a.s. (Savininko) ir UAB „Alma littera“ (Leidėjo) susitarta dėl šio pavadinimo arba pavadinimų: „MIŠKO PASAKOS, KIETAIS PAMINKŠTINTAIS VIRŠELIAIS, Pirmasis leidimas lietuvių kalba; iš serijos: Storie del Bosco/The Woodland Folk Tales / Miško pasakos. Sutarties 2 a punktu Savininkas suteikė Leidėjui neišimtinę licenciją teisei išleisti Produktą, kaip nurodyta 3 punkte (t. 1, b. l. 124-129).
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 7 d. nutartimi pavedė Vilniaus universiteto Psichologinių inovacijų ir eksperimentinių tyrimų mokymo centro vadovei paskirti specialistą, kuris pateiktų paaiškinimus raštu, atsakydamas į teismo nutartyje suformuotus specialiųjų žinių reikalaujančius klausimus (t. 2, b. l. 38–40).
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Psichologinių inovacijų ir eksperimentinių tyrimų mokymo centras pateikė specialisto – Vilniaus universiteto Bendrosios praktikos psichologijos katedros doktorantės, klinikinės psichologės Rimos Breidokienės (toliau – specialistas) paaiškinimus 2012 m. liepos 13 d. dokumente, pavadintame „psichologo išvada“, kuriame pateikti atsakymai į teismo nutartyje suformuotus klausimus.
Specialistas į 1 klausimą: „Kokio amžiaus vaikams, sprendžiant iš knygos formos ir turinio, skirta knyga „Miško pasakos““, atsakė, kad <...> „Miško pasakos“ , sprendžiant iš knygos formos, turinio (pasakų leksikos, temų, pasakojimo būdo) ir pasakose perteikiamos pasaulėjautos, knyga labiausiai orientuojasi į ikimokyklinio amžiaus vaikus (nuo 3 iki 7 metų), bet vien šiuo amžiumi neapsiriboja. Ši knyga gali būti įdomi ir jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikams, kurie jau gali skaityti ją patys.
Specialistas į 2 klausimą: „Ar gali knygoje „Miško pasakos“ pasakų tekste pateikta informacija, kurią atsakovas pripažino alkoholinių gėrimų reklama, skatinti atitinkamo amžiaus normalaus protinio išsivystymo vaiką domėtis pasakose nurodytomis alkoholio rūšimis (sidru ir kalvadosu), jo vartojimu“ atsakė, kad <...> ikimokyklinio amžiaus vaikų mąstymas, galimybės atlikti logines operacijas yra dar nebrandus ir jie negali įvertinti jiems pateiktos informacijos kritiškai ir įvairiapusiškai. Alkoholiniai gėrimai – sidras ir kalvadosas aprašomi pozityviai ir patraukliai, o juos vartoja ir giria vaikams patinkantys knygos personažai. Visi vaizduojami herojai, ragaujantys sidrą, demonstruoja teigiamas emocijas, tad mažas vaikas gali susieti sidro vartojimą su teigiamu patyrimu. Tokiu būdu pateikiama informacija gali paskatinti vaikus domėtis sidru ir kalvadosu ir jų vartojimu. Knygos „Miško pasakos“ pasakose nėra informacijos apie galimai neigiamas minėtų alkoholinių gėrimų rūšių (kalvadoso ir sidro) pasekmes ir poveikį personažų, jų draugų sveikatai ir gerovei. Dėl šios priežasties vaikai gali sudaryti labai vienpusišką – išskirtinai teigiamą – vaizdą apie šių alkoholinių gėrimų vartojimą.
Specialistas į 3 klausimą: „Ar gali vaikai, atsižvelgus į nurodytų pasakų turinį, knygos
personažus (išgalvoto miško fantastinius gyventojus) ir konkrečias alkoholinio gėrimų rūšis
(sidrą ir kalvadosą), minėtą alkoholio vartojimą sieti su fizinės būklės pagerėjimu, psichinės
būklės pagerėjimu, asmeninių problemų sprendimu, stimuliuojančiomis, raminančiomis ir
kitomis savybėmis?“, atsakė, kad <...> informacija apie alkoholio (sidro ir kalvadoso) gamybą, jo vartojimą ir poveikį yra labai vienpusiška ir nėra užuominų apie tai, kad alkoholio vartojimas gali sukelti ne tik teigiamas pasekmes. Vaikas, atsižvelgdamas į knygos turinį, knygos personažus, gali susieti konkrečias alkoholio rūšis su fizinės būklės pagerėjimu (pvz., pasaka „Gydytojas susirgo“), psichinės veiklos pagerėjimu (pvz., pasakos „Vargšas drakonas“, „Milžinų įkaušimas“), stimuliuojančiomis, raminančiomis ir kitomis teigiamomis savybėmis (pvz., pasakos „Ežys ir obuoliai“, „S.O.S. ant sniego“). Didžiausią neigiamą poveikį vaikams daro ne apskritai alkoholio (sidro ir kalvadoso) minėjimas knygoje ar jo gamybos proceso aprašymas, o tai, kad alkoholis siejamas su įvairiomis teigiamomis pasekmėmis – geru skoniu, laime ir sveikata.
Specialistas į 4 klausimą: „Ar knygoje „Miško pasakos“ pateikta informacija apie sidro ir
kalvadoso vartojimą gali paveikti, skatinti įsigyti arba vartoti alkoholio produktus?“, atsakė, kad <...>negalima vienareikšmiškai teigti, kad knygoje „Miško pasakos“ pateikta informacija apie sidro ir kalvadoso vartojimą skatina vaiką įsigyti arba vartoti alkoholinius gėrimus, nes svarbu atsižvelgti ir į tai, kokį elgesio su svaigiais gėrimais modelį vaikui rodo tėvai, kokią informaciją jie pateikia vaikui apie alkoholinius gėrimus ir jo vartojimo pasekmes. Tačiau knygoje pateikta informacija apie sidrą ir kalvadosą gali paskatinti vaikus prašyti tėvus įsigyti šiuos alkoholinius gėrimus, taip pat vaikų norą juos paragauti. Knygoje „Miško pasakos“ pateikta informacija gali būti vienas iš veiksnių, didinančių vaiko smalsumą ir norą išbandyti minėtus alkoholio produktus – ypatingai tuomet, jei tėvai šios informacijos neaptaria su vaikais ir nepateikia paaiškinimų, tinkamų pagal vaiko amžių. (t. 2, b. l. 46–49).
Teismo posėdžio metu specialistas patvirtino savo atsakymus, suformuluotus išvadoje bei pateikė papildomus paaiškinimus. Nurodė, kad pasakose nėra užsimenama, kad sidras ir kalvadosas yra alkoholiniai gėrimai bei kur jį galima įsigyti, tačiau pasakų turinys, atsižvelgiant į individualias vaiko savybes ir jo patirtį šeimoje, gali paskatinti vaikų smalsumą, susidomėjimą, norą pradėti ieškoti atitinkamos informacijos.
Alkoholio kontrolės įstatymo 2 straipsnio 6 dalis (2011 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-1911 redakcija) nustato, kad alkoholio reklama – bet kuria forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, susijusi su įmonių komercine, ūkine bei finansine veikla, skatinanti įsigyti ar vartoti alkoholio produktus. Pagal Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikoje draudžiama visų formų alkoholio reklama skirta vaikams ir paaugliams iki 18 metų (1 punktas), siejanti alkoholio vartojimą su fizinės būklės pagerėjimu (4 punktas), siejanti alkoholio vartojimą su psichinės veiklos pagerėjimu, asmeninių problemų sprendimu (6 punktas),siejanti alkoholio vartojimą su stimuliuojančiomis, raminančiomis ir kitomis gydomosiomis savybėmis (7 punktas), palankiai vaizduojanti nesaikingą alkoholinių gėrimų vartojimą ar neigiamai atsiliepianti apie abstinenciją ir saikingumą (9 punktas), pateikianti neteisingą ir (ar) klaidinančią informaciją apie alkoholinius gėrimus (11 punktas). Alkoholio kontrolės įstatymo 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad alkoholio reklama draudžiama vaikams ir paaugliams skirtuose laikraščiuose, žurnaluose, knygose, televizijos ir radijo programose.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas alkoholinių gėrimų ir tabako gaminių reklamos draudimo teisėtumo klausimus, 1997 m. vasario 13 d. nutarime konstatavo, kad reklamai būdingi bent du požymiai: 1) specialus jos tikslas – skatinti vartoti reklamuojamą dalyką arba vykdyti kitus reklamuotojo užsakymus, 2) atlygintinumas (už reklamą užsakovas kokiu nors būdu atsilygina), taip pat padarė išvadą, kad reklama dažniausiai būna susijusi su materialine nauda: ja siekiama arba tiesiogiai didinti pelną (plečiant vartojimą, paslaugas), arba tai užsitikrinti ateityje (reklamuojant kompanijos ženklą ar veiklą, t. y. padedant jai įsitvirtinti rinkoje); be to, užsakovas atsilygina ir už reklamos perdavimą (ar transliavimą). Konstitucinio Teismo vertinimu, reklama yra savitas informacijos porūšis, kuris paprastai vadinamas komercine informacija, nes ji neatsiejama nuo verslo sferos, marketingo, nes faktiškai jiems tarnauja, yra svarbi konkurencijos priemonė.
Konstitucinis Teismas 2004 m. sausio 26 d. nutarime, remdamasis Alkoholio kontrolės įstatymo 1 straipsnio 4 dalyje (1997 m. liepos 2 d. redakcija) nustatytu apibrėžimu (alkoholio reklama – tai bet kokia forma ir bet kokiomis perdavimo priemonėmis skelbiama informacija, kuria siekiama daryti poveikį reklamos vartotojų pasirinkimams, susijusiems su alkoholio produktų įsigijimu, vartojimu, įmonių komercine, ūkine bei finansine veikla), konstatavo, kad ir pagal Įstatymą reklama yra ne bet kokia informacija, o tik tokia, kuria siekiama daryti poveikį vartotojų pasirinkimams, t. y. skatinti juos įsigyti ar vartoti tam tikrus alkoholio produktus. Būtent skatinimas įsigyti ar vartoti alkoholio produktus rodo komercinį tokios informacijos tikslą: ja siekiama daryti palankią įtaką įmonių komercinei, ūkinei ir finansinei veiklai. Todėl nei mokslo darbai, nei informaciniai ar kiti leidiniai, kuriuose pateikiami alkoholio produktų savybių, vartojimo, gamybos, paplitimo tyrimo ar statistiniai duomenys, nei meno kūriniai, kuriuose atsispindi alkoholio produktų gamyba ar vartojimas ir panašūs dalykai, savaime nėra alkoholio reklama. Sprendžiant, ar tam tikra informacija yra alkoholio reklama, kiekvienu atveju turi būti įvertintos visos turinčios reikšmės aplinkybės.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. liepos 21 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A822-1079/2011) atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo (1997 m. vasario 13 d. ir 2004 m. sausio 26 d. nutarimus) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (žr., pavyzdžiui, 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje A63-1586/2008; 2009 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1160/2009, 2009 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1003/2009, 2010 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-395/2010, 2010 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858–717/2010) praktiką ir aiškindamas įstatyme pateiktą alkoholio reklamos sąvoką lingvistiniu, sisteminiu ir teleologiniu (atsižvelgiant į minėto įstatymo 1 straipsnyje nurodytą įstatymo paskirtį ir 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą „alkoholio kontrolės“ sąvoką) metodais, konstatavo, kad alkoholio reklamos sąvoką sudaro du elementai: informacijos, skatinančios įsigyti ar vartoti alkoholio produktus, skleidimas, ir tokios informacijos sąsajos su įmonių komercine, ūkine ir finansine veikla. Kiekvienu atveju šie abu elementai turi būti tiriami neatsiejamai vienas nuo kito, įvertinat visas turinčias reikšmės aplinkybes.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, jog vertinant, ar tam tikra informacija yra alkoholio reklama, turi būti nustatyta, ar atitinkama informacija siekiama daryti poveikį vartotojų pasirinkimui, susijusiam su alkoholio produktų vartojimu (žr., pavyzdžiui, 2004 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2–604/2004). Aiškindamas Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą alkoholio reklamos draudimą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs apie jame įtvirtinto draudimo absoliutų pobūdį (žr., pavyzdžiui, 2010 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143–395/2010), taip pat pabrėžęs, kad juo draudžiamas ne tik skatinimas vartoti konkrečius alkoholio produktus, tačiau ir bet koks palankaus įvaizdžio formavimas, tiesiogiai ar netiesiogiai skatinantis vartoti alkoholį apskritai (žr., pavyzdžiui, 2009 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261–1160/2009). Todėl nustatant, ar konkrečiu atveju ginčo teiginiai sudaro alkoholio reklamą, reikia atsižvelgti į šių teiginių pateikimo būdą ar formą, jų galimą poveikį vartotojui, t. y. kaip šiuos teiginius galėjo suprasti vidutinis vartotojas, šis poveikis turėtų būti vertinamas neatsietai nuo šių teiginių turinio, pateikimo būdo ir formos, viso teksto, kuriame pateikiami atitinkami teiginiai, turinio, pobūdžio ir tikslų, taip pat turi būti atsižvelgiama į tai, ar teiginiai dominuoja bendrame tekste, ar jie sudaro teksto esmę, šių teiginių sąsają su bendru tekstu, taip pat reikia atsižvelgti į informacijos pateikimo sąsajas su įmonės komercine, ūkine ir finansine veikla.
Nagrinėjamu atveju sprendžiant ar knygoje „Miško pasakos“ esančios frazės, nurodytos atsakovo, yra alkoholio reklama būtina nustatyti šiuos požymius: ar pasakose esančiomis frazėmis siekiama daryti poveikį vartotojų pasirinkimams, susijusiems su alkoholio vartojimu ir tokios informacijos sąsajas su pareiškėjos komercine, ūkine ir finansine veikla.
Pareiškėjos išleista knyga „Miško pasakos“ yra gausiai iliustruotas pasakų rinkinys, t.y. literatūros ir meno kūrinys. Pasaka – tai pasakojamasis fantastinis kūrinys apie nebūtus dalykus. („Lietuvių kalbos žodynas (t. I–XX, 1941–2002): elektroninis variantas / redaktorių kolegija: Gertrūda Naktinienė (vyr. redaktorė), Jonas Paulauskas, Ritutė Petrokienė, Vytautas Vitkauskas, Jolanta Zabarskaitė. – Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005.– www.lkz.lt). Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 2 straipsnio 19 punkte pateikiama kūrinio sąvoka. Kūrinys – originalus kūrybinės veiklos rezultatas literatūros, mokslo ar meno srityje, nepaisant jo meninės vertės, išraiškos būdo ar formos. Berno konvencijos dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sąvoka „literatūros ir meno kūriniai“ apima kiekvieną literatūros, mokslo ir meno kūrinį, koks bebūtų jo išraiškos būdas ar forma: knygas, brošiūras ir kitus literatūros kūrinius; paskaitas, kalbas, pamokslus ir kitus tokios rūšies kūrinius; dramos ir dramos-muzikos kūrinius; choreografijos kūrinius ir pantomimas; muzikos kūrinius su tekstu ar be teksto; kinematografijos kūrinius, kuriems prilyginami <...>.
Knygoje „Miško pasakos“ nėra nurodyta kokio amžiaus vaikams ji yra skirta, todėl teismas remiasi specialisto paaiškinimu, iš kurio matyti, kad knyga skirta ikimokyklinio amžiaus (3 – 7 metų) vaikams, bet gali būti įdomi ir jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikams. Pasakų knygą sudaro 78 pasakos, kuriose pavaizduoti fantastinio miško gyventojai: sužmoginti gyvūnai (Ežiukas, Vėžlys, Svirplys, Žiogas, Meškiukas, Bebras ir kt.) ir fantastiniai personažai (Nykštukai, Milžinai, Fėjos, Slibinai, Kaukučiai kt.). Pasaka yra literatūros kūrinys ir, nors šešiose pasakose yra pateikta informacija apie sidrą ir kalvadosą bei jų poveikį, tačiau pagal Alkoholio kontrolės įstatymą alkoholio reklama yra ne bet kokia informacija, o tik tokia, kuria skatinama daryti poveikį vartotojų pasirinkimams, t.y. skatinti juos įsigyti ar vartoti tam tikrus alkoholio produktus. Pažymėtina, kad ikimokyklinio ar jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikai nėra alkoholio produktų vartotojai, nes jie objektyviai negali nei patys pasirinkti, nei įsigyti alkoholinių gėrimų, o jų žinios, kas yra alkoholis, priklauso nuo patyrimo šeimoje, tėvų elgesio, jų pateikiamos informacijos apie alkoholį. Taigi, ne pats pasakose paminėtas alkoholinio gėrimo pavadinimas, bet tai, kaip apie jį paaiškinama, turi įtakos vaikams jų žinių apie alkoholį susiformavimui. Antai pasakoje „Ežys ir obuoliai“ pasakojama, kaip iš obuolių spaudžiamos saldžios sultys, jos maišomos, rūšiuojamos, po to supilstomos į mažas statinaites, kur rūgsta ir bręsta, o atėjus laikui jau galima gerti sidrą. Pasakos personažas Ežys sužino, kad „obuolius galima gerti“. Iš pateikto aprašymo atitinkamo amžiaus vaikas galėtų suprasti, kad sidras, tai statinaitėje palaikytos obuolių sultys, įgiję tam tikrų skoninių savybių ir turinčios malonų poveikį, todėl specialiai nepaaiškinus, vaikas negalėtų suprasti, kad tai yra alkoholinis gėrimas ir tuo labiau jį pasirinkti, teikdamas tokiam produktui pirmenybę prieš kitas alkoholinių gėrimų rūšis. Pasakos „Gydytojas susirgo“ personažas Kadagys gydosi kalvadosu, todėl ikimokyklinio amžiaus vaikai dėl ribotos socialinės patirties ir nebrandžių pažintinių gebėjimų veikiausiai gali suprasti, kad kalvadosas ir skirtas gydymui. Iš specialisto paaiškinimų matyti, kad atitinkamo amžiaus vaikai, anksčiau nesusidūrę su alkoholiniais gėrimais gali nesuprasti, kad knygoje minimi sidras ir kalvadosas iš tikrųjų nėra naudojami gydymui ir neturi knygoje jiems priskirto teigiamo poveikio. Tačiau pažymėtina, kad pasakoje nėra užsimenama ir paaiškinama, kas iš tiesų yra sidras ir kalvadosas, kur juos galima įgyti. Knygoje esančiose 6 pasakose „Ežys ir obuoliai“, „S. O. S. ant sniego“, „Gydytojas susirgo“, „Milžinų įkaušimas“, „Vargšas drakonzauras“, „Pyla“ kalbant apie sidrą ir kalvadosą, nėra užsiminta, kad minėti produktai yra būtent alkoholiniai gėrimai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ir specialisto paaiškinimuose nurodyta, jog skaitant pasakas: „Ežys ir obuoliai“ „S. O. S. ant sniego“, „Gydytojas susirgo“, „Milžinų įkaušimas“, „Vargšas drakonzauras“, vaiko supratimas apie alkoholį labai priklauso nuo jo patyrimo šeimoje, t. y. nuo to, kaip tėvai vaikui pateikia informaciją apie alkoholį ir alkoholinius gėrimus, nes ikimokyklinio amžiaus vaikų mąstymas, galimybės atlikti logines operacijas yra nebrandūs ir jie negali įvertinti jiems pateiktos informacijos kritiškai ir įvairiapusiškai. Pažymėtina, kad retas tokio amžiaus vaikas pats savarankiškai sugeba skaityti, todėl knygas jiems dažniausiai skaito šeimos nariai ar kiti suaugę asmenys, nuo kurių būtent ir priklauso minėtose pasakose esančios informacijos interpretacija.
Atsižvelgus į tai, kad iliustruota knyga „Miško pasakos“, sudaryta iš pasakų rinkinio, yra literatūros ir meno kūrinys, orientuotas į ikimokyklinio amžiaus vaikus, daryti išvadą, jog šešiose pasakose esančiomis ginčo frazėmis siekiama komercinės informacijos tikslo, nėra pagrindo ir šios frazės negali būti vertinamos kaip alkoholio reklama. Nors iš ginčo frazių turinio matyti, kad sidras yra skanus, kalvadosas šildo, gydo ir t.t., tai negali būti vertinama, kaip skatinimas ikimokyklinio ar jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikus įsigyti ir vartoti šiuos alkoholinius gėrimus. Tokio amžiaus vaikai ne tik kad nevartoja ir negali vartoti alkoholinių gėrimų, bet dažniausiai ir nežino kas tai yra, o tuo labiau negali jų pasirinkti, tikslu įsigyti ir vartoti. Ikimokyklinio ir jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikai nėra tie subjektai, kuriems gali būti skirta alkoholio reklama, taip, kaip ji apibrėžta specialiu įstatymu. Pažymėtina, kad specialistas paaiškino, jog patraukliai ir tik teigiamai pateikta informacija apie sidrą ir kalvadosą gali paskatinti vaikus jais domėtis, tačiau teismo įsitikinimu tai gali būti vertintina kaip neigiamą poveikį nepilnamečiams darančia informacija, kas ir buvo pažymėta Žurnalistų etikos inspektorius 2012 m. balandžio 12 d. rašte Nr. S-370 „Dėl knygoje „Miško pasakos“ paskelbtos informacijos įvertinimo“ (t. 2, b. l. 15–16).
Atsakovas teismui nepateikė jokių duomenų ir apie tai, kad pasakų knygoje pateikta informacija būtų susijusi su pareiškėjos UAB „Alma littera“ komercine, finansine ir ūkine veikla. Pasakose nėra užsiminta, kas yra sidro ir kalvadoso gamintojai realybėje, o ne aprašytame stebuklingame miške, nenurodyta, kur minėti gėrimai gali būti įgyjami. Nėra surinkta ir pateikta jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad dėl ginčo frazių, esančių paminėtose pasakose, būtų padidėjęs knygos tiražas ir pelnas, ar, kad pareiškėja būtų siekusi daryti palankią įtaką kokių nors alkoholį gaminančių ar parduodančių įmonių komercinei, ūkinei ir finansinei veiklai.
Nustatytos faktinės aplinkybės, specialisto paaiškinimai, ginčo frazių pateikimo būdas ir forma knygos turinio bei visumos atžvilgiu, leidžia daryti išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra abiejų būdingų reklamai elementų, t. y., kad nėra įrodyta, kad ginčo frazėmis siekiama daryti poveikį vartotojų pasirinkimui įsigyti ar vartoti alkoholį, o taip pat, kad šios frazės yra neabejotinai susijusios su pareiškėjo komercine, ūkine ir finansine veikla. Teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas, leisdamas knygas, yra suinteresuotas alkoholio produktų pardavimo skatinimu ir pareiškėjo komercinė veikla yra susijusi su alkoholio produktų pardavimu.
Nagrinėjamu atveju, kai atsakovo pozicija pagrįsta tik šešiose pasakose (iš septyniasdešimt aštuonių knygoje esančių pasakų) esančiomis frazėmis, kurios vertintinos kaip knygos, išverstos iš italų kalbos, autoriaus kūrybinės veiklos rezultatas, remtis tik abstrakčia prielaida, kad ginčo frazės atitinka abu elementus, keliamus alkoholio reklamai, nėra galimybės, nes, kaip teisingai nurodė pareiškėja, tokiu atveju kiltų reali grėsmė saviraiškos ir informacijos laisvės pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 10 straipsnį bei abipusiškumo principo pagal ES teisę ribojimo proporcingumo pažeidimui.
Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pagrindas tenkinti skundą ir panaikinti nutarimą, kuriuo pareiškėjai už Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio 1 dalies, 1, 4, 6, 7, 9, 11 punktų, 2 dalies 2 punkto reikalavimų pažeidimą, paskirta 10 000 Lt bauda, yra.
Pareiškėja prašo priteisti iš atsakovo visas išlaidas dėl skundo surašymo ir padavimo, bei išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu. Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnis numato bylą laimėjusio asmens teisę gauti savo išlaidų atlyginimą iš kitos šalies. Į patirtas bylinėjimosi išlaidas įeina ir sumokėtas žyminis mokestis (Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgus į tai, kad byla išspręsta pareiškėjos naudai, pareiškėjai iš atsakovo priteistina 100 Lt (vienas šimtas litų) žyminio mokesčio. Pareiškėja duomenų apie kitas patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė. Pareiškėjai išaiškintina, kad vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi, ji turi teisę per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo pateikti teismui prašymą raštu su kitų išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos sumos, išmokėtos liudytojams, specialistams, ekspertams ir ekspertų organizacijoms. Minėto straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad šalių neįmokėtos sumos, išmokėtinos kaip išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, priteisiamos į teismo specialią sąskaitą iš proceso šalies, kurios nenaudai priimtas sprendimas, arba iš proceso šalių proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų dydžiui.
Vilniaus universitetas už psichologo išvadą administracinėje byloje Nr. I-2773-168/2012 teismui pateikė sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini) – 605,00 Lt sumai.
Kadangi pareiškėjos skundas tenkintinas pilnai, tai iš atsakovo Vilniaus universitetui priteistina 605,00 Lt suma už specialisto – psichologo išvados pateikimą.
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 43, 44 , 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu,
n u s p r e n d ž i a :
UAB „Alma littera“ skundą patenkinti ir panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2012 m. vasario 15 d. nutarimą taikyti ekonomines sankcijas už alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus Nr. ATK2–33/12.
Priteisti UAB „Alma littera“ naudai iš Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 100 Lt (vieną šimtą litų) žyminio mokesčio.
Priteisti Vilniaus universiteto naudai iš Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 605,00 Lt (šešis šimtus penkis litus ) už specialisto – psichologo išvados pateikimą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Nijolė Sušinskienė