Baudžiamoji byla Nr. 2K-361-699/2015

Proceso Nr. NESUTEIKTAS

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

2.1.7;

2.4.7;

1.2.19.1.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Aurelijaus Gutausko ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Kastyčiui Šikšniui,

išteisintųjų I. S. ir R. Č. gynėjui advokatui Sauliui Juzukoniui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Kastyčio Šikšnio kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio, kuriuo Šiaulių apygardos teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo I. S. ir R. Č. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 225 straipsnio 3 dalį išteisinti kaip nepadarę veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Šiaulių apygardos teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nuosprendžiu I. S. ir R. Č. buvo pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 225 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

              Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos A. Rakauskienės pranešimo, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintųjų gynėjo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. S. ir R. Č. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 225 straipsnio 3 dalį nuteisti už tai, kad, būdami valstybės tarnautojais, nuo 2008 m. balandžio 12 d. iki 2008 m. birželio 12 d., iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe, tiesiogiai iš A. D. ir L. J. reikalavo didesnės nei 250 MGL vertės kyšio už teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, t. y.:

I. S. , būdamas (duomenys neskelbtini) savivaldybės tarybos nariu, 2008 m. balandžio 12 d., apie 11 val., prie gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), veikdamas pagal susitarimą su R. Č. , susitikęs su A. D. , tiesiogiai iš pastarojo, siekiančio įsigyti dalį žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) ir priklausančių UAB „E“ (toliau – Žemės sklypų), gyvenamojo namo statybai, ir iš L. J., įgalioto UAB „E“ atstovauti įmonės interesams (duomenys neskelbtini) savivaldybės tarybos posėdžiuose, Miesto ūkio ir plėtros komitete, Architektūros ir urbanistikos skyriuje bei kitose įstaigose ir instancijose, svarstant detalųjį planą dėl Žemės sklypų naudojimo paskirties pakeitimo, reikalavo 200 000 Lt kyšio už tai, kad, R. Č. padarius įtaką kitiems (duomenys neskelbtini) savivaldybės tarybos Miesto ūkio ir plėtros komiteto nariams, jų daugumai, komiteto sprendimu būtų pritarta Žemės sklypų detaliojo plano patvirtinimui, o po to, jam ir R. Č. padarius įtaką kitiems (duomenys neskelbtini) savivaldybės tarybos nariams, jų daugumai, (duomenys neskelbtini) savivaldybės taryba savo sprendimu patvirtintų Žemės sklypų detalųjį planą, numatantį žemės naudojimo būdo ir pobūdžio keitimą iš komercinės paskirties į skirtą mažaaukštei gyvenamajai statybai.

Be to, jis, tęsdamas savo nusikalstamą veiką ir veikdamas pagal susitarimą su R. Č. , A. D. ir L. J. nesutikus mokėti reikalaujamo 200 000 Lt kyšio, 2008 m. balandžio 13 d., apie 11.30 val., viešbučio-restorano „S“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), susitikimo su A. D. ir L. J. metu tiesiogiai reikalavo iš L. J. mažesnės vertės, t. y. 120 000 Lt, kyšio už tai, kad, R. Č. padarius įtaką kitiems (duomenys neskelbtini) savivaldybės tarybos Miesto ūkio ir plėtros komiteto nariams ir jų daugumai, 2008 m. balandžio 14 d. vyksiančiame komiteto posėdyje būtų pritarta Žemės sklypų detaliojo plano patvirtinimui, perduodant detalųjį planą svarstyti (duomenys neskelbtini) savivaldybės tarybai, ir už tai, kad, jam ir R. Č. padarius įtaką kitiems (duomenys neskelbtini) savivaldybės tarybos nariams ir jų daugumai, (duomenys neskelbtini) savivaldybės taryba savo sprendimu patvirtintų Žemės sklypų detalųjį planą, numatantį žemės naudojimo būdo ir pobūdžio keitimą iš komercinės paskirties į skirtą mažaaukštei gyvenamajai statybai.

Be to, jis, tęsdamas savo nusikalstamą veiką ir veikdamas kartu su R. Č. , 2008 m. balandžio 17 d., nuo 15.45 iki 19.40 val., viešbučio-restorano „S“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), susitikimo su A. D. ir L. J. metu tiesiogiai iš L. J. reikalavo 120 000 Lt kyšio už tai, kad, R. Č. padarius įtaką kitiems (duomenys neskelbtini) savivaldybės tarybos Miesto ūkio ir plėtros komiteto nariams ir jų daugumai, neeiliniame komiteto posėdyje, kuris turėjo vykti 2008 m. balandžio 21 d., būtų pritarta Žemės sklypų detaliojo plano patvirtinimui, perduodant detalųjį planą svarstyti (duomenys neskelbtini) savivaldybės tarybai, ir už tai, kad, jam ir R. Č. padarius įtaką kitiems (duomenys neskelbtini) savivaldybės tarybos nariams ir jų daugumai, (duomenys neskelbtini) savivaldybės taryba savo sprendimu patvirtintų Žemės sklypų detalųjį planą, numatantį žemės naudojimo būdo ir pobūdžio keitimą iš komercinės paskirties į skirtą mažaaukštei gyvenamajai statybai.

Be to, jis, tęsdamas savo nusikalstamą veiką ir veikdamas pagal susitarimą su R. Č. , (duomenys neskelbtini) savivaldybės tarybai 2008 m. balandžio 24 d. posėdyje nepatvirtinus Žemės sklypų detaliojo plano, 2008 m. birželio 12 d., apie 11.30 val., prekybos centro „X“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), susitikimo su L. J. metu tiesiogiai iš pastarojo reikalavo 160 000 Lt kyšio už tai, kad, jam ir R. Č. padarius įtaką kitiems (duomenys neskelbtini) savivaldybės tarybos nariams ir jų daugumai, (duomenys neskelbtini) savivaldybės taryba 2008 m. birželio 26 d. posėdyje savo sprendimu patvirtintų Žemės sklypų detalųjį planą, numatantį žemės naudojimo būdo ir pobūdžio keitimą komercinės paskirties į skirtą mažaaukštei gyvenamajai statybai.

R. Č. , būdamas (duomenys neskelbtini) savivaldybės tarybos bei šios savivaldybės tarybos Miesto ūkio ir plėtros komiteto nariu, per nusikalstamos veikos bendrininką, veikusį pagal jų tarpusavio susitarimą, (duomenys neskelbtini) tarybos narį I. S. , kuris 2008 m. balandžio 12 d., apie 11 val., prie gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), susitiko su A. D. ir išsakė reikalavimą duoti kyšį, tiesiogiai iš pastarojo, siekiančio įsigyti dalį Žemės sklypų gyvenamojo namo statybai, ir iš L. J. , įgalioto UAB „E“ atstovauti įmonės interesams (duomenys neskelbtini) savivaldybės tarybos posėdžiuose, Miesto ūkio ir plėtros komitete, Architektūros ir urbanistikos skyriuje bei kitose įstaigose ir instancijose, svarstant detalųjį planą dėl Žemės sklypų naudojimo paskirties pakeitimo, reikalavo 200 000 Lt kyšio už tai, kad, jam padarius įtaką kitiems (duomenys neskelbtini) savivaldybės tarybos Miesto ūkio ir plėtros komiteto nariams ir jų daugumai, komiteto sprendimu būtų pritarta Žemės sklypų detaliojo plano patvirtinimui, o po to, jam ir I. S. padarius įtaką kitiems (duomenys neskelbtini) savivaldybės tarybos nariams, jų daugumai, (duomenys neskelbtini) savivaldybės taryba savo sprendimu patvirtintų Žemės sklypų detalųjį planą, numatantį žemės naudojimo būdo ir pobūdžio keitimą iš komercinės paskirties į skirtą mažaaukštei gyvenamajai statybai.

Be to, jis, tęsdamas savo nusikalstamą veiką per nusikalstamos veikos bendrininką, veikusį pagal jų tarpusavio susitarimą, I. S. , A. D. ir L. J. nesutikus mokėti reikalaujamo 200 000 Lt kyšio, I. S. 2008 m. balandžio 13 d., apie 11.30 val., viešbučio- restorano „S“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), susitiko su A. D. ir L. J. bei išsakė reikalavimą duoti kyšį, tiesiogiai reikalavo iš L. J. mažesnės vertės, t. y. 120 000 Lt, kyšio už tai, kad, jam padarius įtaką kitiems (duomenys neskelbtini) savivaldybės tarybos Miesto ūkio ir plėtros komiteto nariams ir jų daugumai, 2008 m. balandžio 14 d. vyksiančiame komiteto posėdyje būtų pritarta Žemės sklypų detaliojo plano patvirtinimui, perduodant detalųjį planą svarstyti (duomenys neskelbtini) savivaldybės tarybai, ir už tai, kad, jam ir I. S. padarius įtaką kitiems (duomenys neskelbtini) savivaldybės tarybos nariams ir jų daugumai, (duomenys neskelbtini) savivaldybės taryba savo sprendimu patvirtintų Žemės sklypų detalųjį planą, numatantį žemės naudojimo būdo ir pobūdžio keitimą iš komercinės paskirties į skirtą mažaaukštei gyvenamajai statybai.

Be to, jis, tęsdamas savo nusikalstamą veiką ir veikdamas kartu su I. S. , 2008 m. balandžio 17 d., nuo 15.45 iki 19.40 val., viešbučio-restorano „S“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), susitikimo su A. D. ir L. J. metu tiesiogiai iš L. J. reikalavo 120 000 Lt kyšio už tai, kad, jam padarius įtaką kitiems (duomenys neskelbtini) savivaldybės tarybos Miesto ūkio ir plėtros komiteto nariams ir jų daugumai, neeiliniame komiteto posėdyje, kuris turėjo vykti 2008 m. balandžio 21 d., būtų pritarta Žemės sklypų detaliojo plano patvirtinimui, perduodant detalųjį planą svarstyti (duomenys neskelbtini) savivaldybės tarybai, ir už tai, kad, jam ir I. S. padarius įtaką kitiems (duomenys neskelbtini) savivaldybės tarybos nariams ir jų daugumai, (duomenys neskelbtini) savivaldybės taryba 2008 m. balandžio 24 d. posėdyje savo sprendimu patvirtintų Žemės sklypų detalųjį planą, numatantį žemės naudojimo būdo ir pobūdžio keitimą iš komercinės paskirties į skirtą mažaaukštei gyvenamajai statybai.

Be to, jis, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, per nusikalstamos veikos bendrininką, veikusį pagal jų tarpusavio susitarimą, I. S. , (duomenys neskelbtini) savivaldybės tarybai 2008 m. balandžio 24 d. posėdyje nepatvirtinus Žemės sklypų detaliojo plano, I. S. 2008 m. birželio 12 d., apie 11.30 val., prekybos centro „X“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), susitikus su L. J. ir išsakius reikalavimą duoti kyšį, tiesiogiai iš L. J. reikalavo 160 000 Lt kyšio už tai, kad, jam ir I. S. padarius įtaką kitiems (duomenys neskelbtini) savivaldybės tarybos nariams ir jų daugumai, (duomenys neskelbtini) savivaldybės taryba 2008 m. birželio 26 d. posėdyje savo sprendimu patvirtintų Žemės sklypų detalųjį planą, numatantį žemės naudojimo būdo ir pobūdžio keitimą iš komercinės paskirties į skirtą mažaaukštei gyvenamajai statybai.

Kasaciniu skundu Šiaulių apygardos Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimų skyriaus vyriausiasis prokuroras K. Šikšnius prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Prokuroras pažymi, kad šioje byloje iki pradedant ikiteisminį tyrimą duomenys buvo renkami bei fiksuojami taikant Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo (toliau ir – OVĮ) nuostatas, operatyvinius veiksmus atliko operatyvinės veiklos subjektas – Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – STT) Šiaulių valdyba. Šiaulių apygardos teismo pirmininkas 2008 m. kovo 20 d. nutartimi Nr. 257 sankcionavo techninių priemonių naudojimą specialia tvarka kontroliuojant ir fiksuojant telekomunikacijų tinklais perduodamą informaciją R. Č. naudojamų abonentų numeriais bei kitokį susižinojimą ar veiksmus, kai nė vienam pokalbio, kitokio susižinojimo ar veiksmų dalyviui apie tokią kontrolę nebuvo žinoma, nuo 2008 m. kovo 25 d. iki 2008 m. birželio 25 d. Ši nutartis priimta remiantis generalinio prokuroro 2008 m. kovo 18 d. teikimu, iš kurio turinio matyti, kad STT Šiaulių valdyboje buvo atliekamas operatyvinis tyrimas dėl Lietuvos Respublikos Seimo nario V. S. , (duomenys neskelbtini) tarybos narių R. Č. ir S. G. tikėtina vykdytų bei vykdomų nusikalstamų veikų, numatytų BK 225 straipsnio 2, 3 dalyse ir 228 straipsnio 2 dalyje, tačiau nusikalstamos veikos požymiai nėra nustatyti. Skunde nurodoma, kad apeliacinio proceso metu teismui buvo pateiktas STT Šiaulių valdybos 2014 m. sausio 9 d. raštas Nr. 4-10-46 ir šio operatyvinės veiklos subjekto išslaptintų dokumentų, sudariusių faktinį pagrindą pradėti operatyvinį tyrimą, išrašai–pranešimai apie gautą informaciją Nr.S8-10-108, S8-10-110, S8-10-113, S8-10-119, S8-10-122, S8-10-127. Pasak prokuroro, iš minėtų dokumentų turinio matyti, kad prieš kreipiantis į Šiaulių apygardos teismo pirmininką dėl techninių priemonių naudojimo specialia tvarka prieš R. Č. sankcionavimo operatyvinės veiklos subjektas turėjo operatyvinės informacijos apie jo galbūt rengiamus, daromus nusikaltimus, nurodytus OVĮ 9 straipsnio 1 dalies 1 punkte, ir sudariusios faktinį pagrindą operatyviniam tyrimui atlikti.

Prokuroras nurodo, kad iš 2008 m. vasario 20 d. pranešimo apie gautą informaciją Nr. S8-10-108 turinio matyti, jog operatyvinės veiklos subjektas turėjo operatyvinės informacijos ir apie tai, kad 2007 m. spalio mėnesį įvykusio (duomenys neskelbtini) savivaldybės Ūkio ir plėtros komiteto posėdžio metu šios komisijos narys R. Č. nurodė, kad parduodant tris komercinės paskirties žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), buvo numatyta sąlyga, jog galima tik komercinė statyba, komitetas nepritarė detaliojo plano keitimui, o toks sprendimas buvo nepalankus UAB „E“. Po šio posėdžio komiteto nariai, pasitarę tarpusavyje, nusprendė nepriimti palankaus sprendimo, kol nebus sumokėti 250 000 Lt. Kitais atvejais operatyvinės apklausos metu informatorius pranešė, kad 2007 m. spalio mėnesį R. Č. reikalavo 300 000 Lt kyšio. Pasak prokuroro, apeliacinės instancijos teismas paviršutiniškai susipažino su pateiktų pranešimų išrašų turiniu, susikoncentravo į šių pranešimų dalį, skirtą užpildyti operatyvinės veiklos subjekto pareigūnui, iškraipė šiuose dokumentuose operatyvinės veiklos subjekto pareigūno suteiktą informacijos šaltinio ir informacijos įvertinimą bei skundžiamame nuosprendyje asmens (informatorių) pateiktą informaciją pats įvertino pagal 5.5. kriterijų (įtariama, kad klaidinga arba klaidinanti informacija). Skunde pažymima, kad STT Šiaulių valdybos pranešimuose apie gautą informaciją nėra tvirtinama, jog įtariama, kad asmens informacija klaidinga arba klaidinanti, t. y. nėra pažymėtas 5 dalies „Informacijos įvertinimas“ kriterijus 5.5. Prokuroras pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas dėl nurodytų duomenų vertinimo klaidų padarė neteisingą išvadą, jog operatyvinės veiklos subjekto pareigūnui V. P. asmens pateikta informacija buvo įtariama klaidinga arba klaidinanti. Prokuroras, cituodamas kasacinę nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-524/2012, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas pirmiau aptartus duomenis, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos bei padarė neteisingas išvadas, jog operatyvinis tyrimas dėl R. Č. atliktas nesant OVĮ 9 straipsnyje numatyto faktinio pagrindo operatyviniam tyrimui pradėti. Skunde pažymėta, kad priešingai nei nustatė apeliacinės instancijos teismas, šioje byloje yra teisinis ir faktinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti. Operatyvinės veiklos subjektas – STT Šiaulių valdyba, nepažeidė OVĮ nuostatų, atliko operatyvinį tyrimą ir surinko apie R. Č. duomenis, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatytus reikalavimus ir nėra priežasčių, dėl kurių šie duomenys negalėtų būti panaudoti baudžiamajame procese.

Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad operatyvinis tyrimas dėl I. S. atliktas pažeidžiant OVĮ nuostatas ir nurodo, jog operatyvinis tyrimas operatyvinio tyrimo byloje Nr. OT-009-5-2008 dėl I. S. nebuvo pradėtas, nes informacijos apie tai, kad jis rengiasi daryti, daro ar padarė nusikalstamas veikas, numatytas OVĮ 9 straipsnio 1 dalies 1 punkte, operatyvinės veiklos subjekto pareigūnas neturėjo. Pagal OVĮ nuostatas, nesant tokios informacijos, pareigūnai ne tik neturėjo pagrindo pradėti operatyvinį tyrimą dėl I. S., bet ir 2008 m. balandžio 13 d. nebuvo faktinio pagrindo taikyti OVĮ numatytus veiksmus, kuriems reikalinga atitinkamai teismo ar prokuroro sankcija: panaudoti technines priemones specialia tvarka ar nusikalstamos veikos imitacijos modelį. Apeliacinio proceso metu kaip liudytojas apklaustas pareigūnas V. P. patvirtino, kad iki 2008 m. balandžio 13 d. vykdant R. Č. telefoninių pokalbių kontrolę, buvo surinkta informacija, jog R. Č. bei I. S. bendrauja, taip pat jam buvo žinoma apie pirmąjį I. S., R. Č. ir A. D. kontaktą viešbutyje „S“, todėl buvo priimtas sprendimas panaudoti technines priemones bendra tvarka prieš I. S., siekiant patikrinti, ar jis susijęs su tiriamų asmenų veikla. Šiuo tikslu V. P. susitiko su L. J. , kuriam sutikus padaryti pokalbio garso įrašą, buvo perduotas diktofonas. Prokuroras teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai išaiškino OVĮ nustatytą teisinį reguliavimą ir nuosprendyje padarė nepagrįstą išvadą, jog techninių priemonių naudojimą bendra tvarka operatyvinėje veikloje gali vykdyti tik operatyvinės veiklos subjektai (OVĮ 3 straipsnio 3 dalis), taip pat, kad operatyvinės veiklos subjektai negali naudotis asmenų pagalba ir šiuo konkrečiu atveju negalėjo pasinaudoti privataus asmens – L. J. pagalba. Pasak prokuroro, sistemiškai vertinant OVĮ 3, 7 straipsnio nuostatas, akivaizdu, kad operatyvinės veiklos subjektai turėjo teisę tiek patys tiesiogiai naudoti technines priemones bendra tvarka, tiek ir jas panaudoti pasitelkiant kitą asmenį. Skirtingai nei techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka atvejais, techninių priemonių panaudojimui bendra tvarka teismo (teisėjo) sankcija nereikalinga. Vienas iš OVĮ 3 straipsnyje įtvirtintų teisinių techninių priemonių panaudojimo bendra tvarka atribojimo kriterijų yra tai, kad konkrečioje situacijoje vienam iš pokalbio, kitokio susižinojimo ar veiksmų dalyvių yra žinoma apie techninių priemonių panaudojimą operatyvinėje veikloje kontroliuojant ar fiksuojant asmenų pokalbius, kitokį susižinojimą ar veiksmus. Priešingai, techninių priemonių naudojimas specialia tvarka – tai motyvuota teismo nutartimi sankcionuotas techninių priemonių naudojimas operatyvinėje veikloje kontroliuojant ar fiksuojant asmenų pokalbius, kitokį susižinojimą ar veiksmus, kai nė vienam pokalbio, kitokio susižinojimo ar veiksmų dalyviui apie tokią kontrolę nėra žinoma ir tai vykdoma įstatymų nustatyta tvarka apribojant žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumą. Šioje vietoje prokuroras pažymi, kad galiojusio OVĮ 3 straipsnio 8, 9 dalių taikymo pagrindimui yra reikšmingas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 20 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-524/2012 pateiktas išaiškinimas, kad <...> techninių priemonių panaudojimui bendra tvarka jokios sankcijos nereikia, pačios panaudojimo tvarkos OVĮ ar kiti įstatymai nereglamentuoja, todėl ji ir negali būti pažeista. Prokuroras teigia, kad dėl netinkamo OVĮ nustatyto teisinio reguliavimo atskleidimo, apeliacinės instancijos teismas padarė prieštaringas išvadas, jog 2008 m. balandžio 13 d. L. J. technines priemones panaudojo ne bendra, bet specialia tvarka, tačiau nesankcionavus nusikalstamos veikos imitacijos modelio (toliau – NVIM) BPK 159 straipsnyje nustatyta tvarka. Kasatorius atkreipia dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog „<...> STT pareigūnas V. P. , turėdamas tam tikrą informaciją, t. y. kad gali būti reikalaujama pinigų iš L. J. , nepranešė prokurorui, kuris nesikreipė į ikiteisminio tyrimo teisėją su prašymu leisti L. J. atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, kad būtų galima išsiaiškinti nusikaltimus darančius asmenis. Dėl to nebuvo priimta ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis leisti atlikti nusikalstama veiką imituojančius veiksmus, t. y. nebuvo nustatytas asmuo, kuriam leidžiama atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, taip pat asmenys, prieš kuriuos tokie veiksmai turėjo būti atlikti <...>“. Pasak kasatoriaus, iš minėtos formuluotės akivaizdu, kad apeliacinės instancijos teismas ne dėl techninės klaidos nuosprendyje konstatavo, kad OVĮ 3 straipsnio 8 dalyje numatyta techninė priemonė turėjo būti panaudota kartu su BPK 159 straipsnyje numatyta procesine prievartos priemone. Apeliacinės instancijos teismo nurodytas veiksmų atlikimo būdas, kaip teigia kasatorius, yra ydingas, nes OVĮ 3 straipsnio 8 dalyje numatytos techninės priemonės ir BPK 159 straipsnyje numatytos procesinės prievartos priemonės sankcionavimas ir taikymas in corpore tiek operatyvinėje veikloje, tiek ikiteisminiame tyrime yra negalimas ir pagal BPK, ir pagal OVĮ. Taip pat pažymima, kad apeliacinės instancijos teismo priimtas nuosprendis yra prieštaringas ir ta prasme, jog vienu atveju jame konstatuojama, kad operatyvinės veiklos subjekto pareigūnas V. P. neturėjo konkrečios informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą BK 225 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą ar nusikaltimą rengiantį, padarantį ar padariusį asmenį – I. S. , kitu atveju daroma išvada, jog operatyvinės veiklos subjekto pareigūnas V. P. turėjo tam tikros informacijos, kad gali būti reikalaujama pinigų iš L. J. , o tai atitinka nusikaltimo, numatyto BK 225 straipsnyje, požymius.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas dėl BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimo padarė neteisingas išvadas dėl operatyvinės veiklos subjekto veiksmų neteisėtumo bei duomenų, gautų taikant OVĮ nuostatas, pripažinimo neatitinkančiais BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimų, kad skundžiamame nuosprendyje padarė nepagrįstą išvadą, jog nuo 2008 m. balandžio 17 d. (pradėjus ikiteisminį tyrimą) visi ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys neturi jokios įrodomosios galios, nes duomenų rinkimo procesas nuo pat tyrimo pradžios buvo neteisėtas. Prokuroras pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, siekdamas pagrįsti išvadą, jog ikiteisminio tyrimo metu gauti duomenys nuo pradžios momento yra neatitinkantys BPK 20 straipsnio reikalavimų, nuosprendyje nurodė, kad 2008 m. balandžio 17 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, tą pačią dieną Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras E. J. surašė prašymą Joniškio rajono apylinkės teismui priimti nutartį leisti E. J. atlikti NVIV, o Joniškio rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas tą pačią dieną priėmė nutartį leisti L. J. juos atlikti. Atsižvelgiant į tai apeliacinės instancijos teismui kilo abejonių, ar per vieną dieną, kas teismo vertinimu yra labai trumpas laikas, buvo įmanoma parengti ir vykdyti visus būtinus NVIV procesinius dokumentus, o tas abejones sustiprino tai, kad visa reikalinga bylos medžiaga Joniškio rajono apylinkės teismui buvo išsiųsta tik 2008 m. balandžio 18 d., viena diena vėliau, nei priimta 2008 m. balandžio 17 d. teismo nutartis. Kasatorius nurodo, kad iš bylos medžiagos matyti, jog apeliacinio proceso metu nei proceso dalyviai, nei apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neiškėlė pirmiau nurodytų aplinkybių, sudariusių pagrindą abejoti Šiaulių apygardos prokuratūros ONKT skyriaus prokuroro E. J. 2008 m. balandžio 17 d. prašymo priimti nutartį leisti asmeniui atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus ir Joniškio rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2008 m. balandžio 17 d. nutarties leisti L. J. atlikti NVIV tikrumu. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nesiėmė jokių priemonių išsiaiškinti, ištirti iškeltų abejonių tiek dėl galėjimo per vieną dieną parengti procesinius dokumentus, tiek dėl prokuroro ir ikiteisminio tyrimo teisėjų dokumentų tikrumo. Prokuroras teigia, kad tai sudaro pagrindą manyti, jog teismui šios abejonės kilo nuosprendžio surašymo metu. Todėl jis mano, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnyje įtvirtintas bendrąsias įrodinėjimo taisykles, o nuosprendis surašytas pažeidžiant BPK 305 straipsnio 3 dalies 2 punktą. Prokuroras teigia, kad apeliacinės instancijos teismo išvados apie galimą prokuroro ir ikiteisminio tyrimo teisėjo procesinių dokumentų suklastojimą patvirtina, jog šis teismas išsamiai nesusipažino su baudžiamosios bylos dokumentais, jų turiniu, apeliacinio proceso metu neužtikrino, kad su proceso šalimis būtų elgiamasi lygiai ir sąžiningai, buvo šališkas. Skunde išdėstytas priimtų procesinių dokumentų eiliškumas bei jų pagrindu sankcionuoti veiksmai, o tai, prokuroro teigimu, paneigia apeliacinės instancijos teismo padarytą išvadą dėl procesinių dokumentų netikrumo.

Apibendrindamas kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostatas, netinkamai taikė BK 2 straipsnio 1-4 dalis, padarė šališkas bei nepagrįstas išvadas tiek dėl liudytojų V. P., L. J. ir A. D. parodymų nepatikimumo, tiek dėl operatyvinės veiklos subjekto pareigūnų veiksmų neteisėtumo, tiek ir operatyvinio tyrimo metu surinktų duomenų nepripažinimo I. S. bei R. Č. kaltę patvirtinančiais įrodymais. Prokuroro vertinimu, minėti apeliacinės instancijos teismo padaryti BPK pažeidimai yra esminiai, sukliudę šiam teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl BPK 20 ir 331 straipsnių taikymo

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, netinkamai aiškindamas OVĮ nuostatas, nepagrįstai nepripažino įrodymais duomenų, esančių 2008 m. balandžio 25 d. operatyvinių veiksmų protokole, kuriame užfiksuotas L. J. , A. D. ir I. S. pokalbis, įvykęs 2008 m. balandžio 13 d. viešbutyje ,,S“.

Ikiteisminis tyrimas, išskyrus BPK 167 ir 407 straipsnyje nurodytas išimtis, turi būti pradedamas kiekvienu atveju, kai paaiškėja tikėtina informacija apie galimai padarytą nusikalstamą veiką (BPK 2, 166 straipsniai). Kaip matyti iš bylos duomenų, ikiteisminis tyrimas 2008 m. balandžio 17 d. buvo pradėtas pagal požymius nusikaltimo, numatyto BK 225 straipsnio 3 dalyje. Ikiteisminio tyrimo vada (pagrindas) buvo STT Šiaulių valdybos operatyvinės veiklos skyriaus vyriausiojo specialisto tarnybinis pranešimas, kuriame nurodoma, kad atliekant operatyvinius veiksmus nustatyta, jog (duomenys neskelbtini) tarybos nariai iš (duomenys neskelbtini) verslininkų už detaliųjų planų patvirtinimą pareikalavo 250 000 Lt, po to (atitinkamai šią sumą mažinant) 200 000 Lt, 160 000 Lt, o vėliau 120 000 Lt kyšio. Pradėjus ikiteisminį tyrimą tuoj pat buvo pranešta Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiajam prokurorui, pranešime dėl pradėto ikiteisminio tyrimo pažymint, kad galimi įtariamieji nustatinėjami. Prokuroras, vadovaudamasis BPK 171 straipsnio 2 dalimi, ikiteisminį tyrimą pavedė atlikti STT Šiaulių valdybos tyrėjams. 2008 m. balandžio 17 d. STT Šiaulių valdyba gavo jai adresuotą L. J. pranešimą, kuriame jis nurodė, kad (duomenys neskelbtini) tarybos narys I. S. , kaip tarpininkas, iš jo už žemės sklypų naudojimo paskirties pakeitimą pareikalavo nuo 250 000 Lt po to 160 000 Lt, o vėliau reikalaujama suma buvo sumažinta iki 120 000 Lt. Šis pareiškimas (kaip matyti iš jame esančios rezoliucijos) buvo perduotas prijungti prie baudžiamosios bylos. Tą pačią dieną Šiaulių apygardos prokuroras, gavęs informaciją, kad L. J. siūloma padaryti nusikalstamą veiką – duoti I. S. kyšį, su prašymu kreipėsi į ikiteisminio tyrimo teisėją leisti L. J. atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, t. y. leisti L. J. tartis su I. S. ar per galimus tarpininkus dėl kyšio dydžio, pažadėti duoti kyšį, duoti I. S. arba tarpininkams, arba I. S. nurodytiems ar su I. S. kartu veikiantiems asmenims reikalaujamą kyšį, slapta vaizdo ir garso įrašymo technika fiksuoti L. J., I. S. bei I. S. nurodytų galimų tarpininkų ar kartu su I. S. veikiančių asmenų pokalbius, veiksmus, susijusius su tiriamu nusikaltimu, nustatant šių veiksmų atlikimo trukmę nuo 2008 m. balandžio 17 d. iki 2008 m. gegužės 17 d. Joniškio rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2008 m. balandžio 17 d. nutartimi, priimta vadovaujantis BPK 158, 159 straipsniais, buvo leista L. J. atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, slapta vaizdo ir garso įrašymo (filmavimo) technika fiksuojant L. J. , I. S. bei su I. S. kartu veikiančių asmenų pokalbius ir veiksmus nuo 2008 m. balandžio 17 d. iki 2008 m. gegužės 17 d. Kaip matyti iš bylos duomenų, prokuroras 2008 m. gegužės 15 d. dar kartą su prašymu kreipėsi į ikiteisminio tyrimo teisėją leisti L. J. atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus. Joniškio rajono apylinkės teismas 2008 m. gegužės 16 d. nutartimi prokuroro prašymą patenkino, vadovaudamasis BPK 158, 159 straipsniais, leido L. J. atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, t. y. leido slapta panaudojant vaizdo ir garso įrašymo techniką bei ja fiksuojant veiksmus tartis su I. S. ir R. Č. tiesiogiai ar per galimus tarpininkus dėl kyšio dydžio, pažadėti I. S. ir R. Č. ar tarpininkams duoti kyšį ir, panaudojant STT pinigines lėšas iki 120 000 Lt, duoti I. S., R. Č. arba jų nurodytiems tarpininkams ar kitiems jų nurodytiems asmenims reikalaujamą kyšį, nustatant šių veiksmų atlikimo trukmę nuo 2008 m. gegužės 16 d. iki 2008 m. birželio 30 d. Be to, I. S. bei R. Č. buvo taikomos ir kitos – BPK 160, 154 straipsnyje numatytos – procesinės prievartos priemonės.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad I. S. ir R. Č. , būdami valstybės tarnautojais, iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe, nuo 2008 m. balandžio 12 d. iki 2008 m. birželio 12 d. iš A. D. ir L. J. reikalavo didesnės nei 250 MGL vertės kyšio už teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, t. y. 2008 m. balandžio 12 d. – 200 000 Lt kyšio, tęsiant nusikalstamą veiką (šią pinigų sumą atitinkamai koreguojant) 2008 m. balandžio 13 d. reikalavo 120 000 Lt, 2008 m. balandžio 17 d. – 120 000 Lt, o 2008 m. birželio 12 d. 160 000 Lt kyšio. Kaip matyti iš nuosprendžio aprašomosios dalies, šis teismas pripažino, kad kyšis iš A. D. buvo pradėtas reikalauti 2008 m. balandžio 12 d., kad NVIV pradėti teisėtai, BPK 159 straipsnio reikalavimai nepažeisti, kad nei I. S. , nei R. Č. nebuvo provokuojami ar spaudžiami padaryti jiems inkriminuotą nusikaltimą. Taigi šis teismas, pripažinęs, kad duomenys, surinkti panaudojant NVIV, yra įrodymai, atitinkantys BPK 20 straipsnio reikalavimus, savo išvadas dėl I. S. ir R. Č. kaltumo, padarius BK 225 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, nuosprendyje pagrindė ištirtais ir įvertintais liudytojų A. D. , L. J. parodymais, duomenimis, užfiksuotais nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimo protokoluose, užfiksuotų pokalbių išklotinėse, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, fiksavimo ir kaupimo 2008 m. birželio 19 d. protokole, užfiksuotų pokalbių išklotinėje ir kitais nuosprendyje išdėstytais įrodymais. I. S. ir R. Č. pareikštas kaltinimas dėl kyšininkavimo buvo grindžiamas ir operatyvinių veiksmų atlikimo 2008 m. balandžio 25 d. protokolu, iš kurio matyti, kad, panaudojant operatyvinę techniką bendra tvarka (OVĮ 3 straipsnio 9 punktas), 2008 m. balandžio 13 d., nuo 11.22 iki 12.20 val., buvo daromas garso įrašas, kurio metu užfiksuotas liudytojų L. J. , A. D. ir I. S. pokalbis viešbutyje ,,S“. Teismas, patikrinęs šio operatyvinio veiksmo teisėtumą, nuosprendyje pasisakė, kad iš bylos duomenų matyti, jog šioje byloje STT operatyvinis darbuotojas savo nuožiūra inicijavo susitikimą su L. J. , jam perdavė įrašymo techniką, jį apmokė naudotis šia technika, L. J. šia technika padarė susitikimo su I. S. metu įvykusio pokalbio įrašą ir perdavė STT pareigūnui; liudytojas V. P. patvirtino, kad iki 2008 m. balandžio 13 d. neturėjo jokių duomenų apie I. S. neteisėtą veiklą; bylos duomenimis nustatyta, kad STT darbuotojo veiksmai, įrašant 2008 m. balandžio 13 d. L. vykusio J., A. D. ir I. S. pokalbį, OVĮ nustatyta tvarka nebuvo sankcionuoti. Pažymėjęs, kad duomenys, kurie gaunami suvaržant įstatymo garantuotas žmogaus teises, nesilaikant įstatymais nustatytos tvarkos, laikomi gauti neteisėtu būdu, o neteisėtu būdu gauta informacija negali būti pripažįstama įrodymais baudžiamajame procese, teismas konstatavo, kad operatyvinių veiksmų atlikimo 2008 m. balandžio 25 d. protokole ir jo priede kompaktiniame diske užfiksuota informacija – kaltinamojo I. S. pokalbis su A. D. ir L. J. , įvykęs 2008 m. balandžio 13 d. viešbutyje ,,S“, gauta nesivadovaujant galiojančiomis teisės normomis, neteisėtu būdu, todėl teismas šios informacijos nepripažįsta įrodymais ir ja nesiremia priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį.

Apeliacinės instancijos teismas, bylą išnagrinėjęs pagal prokuroro, nuteistojo I. S. ir nuteistojo R. Č. gynėjo apeliacinius skundus, 2012 m. gruodžio 6 d. nuosprendžiu pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį panaikino ir priėmė naują, kuriuo I. S. ir R. Č. pagal BK 225 straipsnio 3 dalį išteisino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o prokuroro apeliacinį skundą atmetė.

Tokį sprendimą šis teismas iš esmės argumentavo tuo, kad, nors 2008 m. balandžio 25 d. operatyvinių veiksmų protokole nurodoma, jog operatyvinė technika buvo panaudota bendra tvarka, iš protokolo bei prie jo esančių pokalbių išklotinių turinio matyti, kad šis veiksmas visiškai atitinka kito operatyvinio veiksmo – NVIM požymius; kad 2008 m. balandžio 13 d. NVIM prieš I. S. buvo panaudotas nesant tam nei teisinio, nei faktinio pagrindo; kad 2008 m. balandžio 13 d. viešbutyje ,,S“ įvykusio susitikimo metu I. S. buvo išprovokuotas padaryti nusikalstamą veiką, kurios jis be teisėsaugos pareigūnų įsikišimo nebūtų padaręs; kadangi 2008 m. balandžio 13 d. I. S. buvo provokuojamas padaryti nusikaltimą, nesant kitos informacijos apie I. S. galimą nusikalstamą veiką, nebuvo pagrindo jo atžvilgiu taikyti ir NVIV; kad STT pareigūnai nei iki 2008 m. balandžio 13 d., nei iki 2008 m. balandžio 17 d. neturėjo jokių teisėtais būdais ir priemonėmis surinktų duomenų apie tai, jog R. Č. reikalauja, rengiasi reikalauti kyšio iš L. J. ar A. D. ; kad NVIV buvo atliekami 2008 m. balandžio 13 d. neteisėtai gautos informacijos pagrindu, kad provokacijos metu gauti faktiniai duomenys negali būti leistinais įrodymais BPK 20 straipsnio prasme.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 3 d. nutartimi apeliacinės instancijos teismo priimtas išteisinamasis nuosprendis buvo panaikintas ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka konstatavus, kad apeliacinės instancijos teismas nepakankamai patikrino byloje esančius įrodymus jų leistinumo aspektu, neišsamiai išnagrinėjo bylai reikšmingas aplinkybes, taip pažeidė iš BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių kylančius reikalavimus ir tai sukliudė teismui priimti teisingą nuosprendį. Šioje nutartyje kasacinės instancijos teismas nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, nepripažino įrodymais faktinių duomenų, esančių 2008 m. balandžio 25 d. operatyvinių veiksmų protokole, kuriame užfiksuotas L. J. , A. D. ir I. S. pokalbis, įvykęs 2008 m. balandžio 13 d. viešbutyje „S“, tačiau iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio taip ir lieka neaišku, ar operatyvinis veiksmas, kai STT pareigūnų L. J. duotomis techninėmis priemonėmis buvo užfiksuotas I. S. pokalbis su L. J. ir A. D. , teismo nuomone, laikytinas NVIM, neturint tam pagrindo, ar nusikalstamos veikos provokacija. Viena vertus, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje yra teigiama, kad 2008 m. balandžio 13 d. prieš I. S. buvo atliktas operatyvinis veiksmas – NVIM, neturint tam nei teisinio, nei faktinio pagrindo, kita vertus, toks operatyvinis veiksmas pripažįstamas nusikalstamos veikos provokavimu. Atskirti šiuos NVIM neteisėtumo pagrindus itin svarbu sprendžiant, ar vėliau asmenų atlikti veiksmai yra valstybės pareigūnų išprovokuotos nusikalstamos veikos tęsinys, kuris negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės, ar tokie asmenų veiksmai, net ir esant neteisėtam operatyviniam veiksmui (t. y. kitokiam piktnaudžiavimui modeliu), kitais būdais surinktų įrodymų pagrindu gali būti pripažinti nusikalstamais, o kaltinamieji patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Provokavimas konstatuotinas tada, kai iš aplinkybių visumos galima daryti išvadą, kad atitinkama veika nebūtų buvusi padaryta be NVIM dalyvių įsikišimo. Tikrinant, ar kaltinamasis nebuvo išprovokuotas padaryti nusikalstamą veiką, būtina nustatyti: a) priežastis, dėl kurių buvo nuspręsta vykdyti operaciją; b) pareigūnų dalyvavimo darant nusikalstamą veiką laipsnį ir c) kaltinamajam taikyto provokavimo ar spaudimo pobūdį. Nustatant provokaciją turėtų būti ne vien tik atsižvelgiama į NVIM dalyvių veikimo būdą modelio realizavimo metu (t. y. į tai, ar buvo asmens spaudimas, skatinimas, kurstymas, įtikinėjimas ir pan. padaryti konkrečią nusikalstamą veiką). Provokavimo faktas nustatytinas iš visų bylos aplinkybių, įskaitant aplinkybes, nesusijusias su NVIM dalyvių veikla, visumos. Taip pat kasacinės instancijos teismas priimtoje nutartyje nurodė, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, pagal kurią L. J. veiksmai 2008 m. balandžio 13 d. įrašant jo pokalbį su A. D. ir I. S. buvo laikomi provokacija, iš esmės pagrįsta atskirų šio pokalbio ištraukų analize, nevertinant jų viso pokalbio kontekste, neatsižvelgiant į liudytojų A. D. , L. J. , V. P. parodymus, duotus teisminio nagrinėjimo metu; kad faktiškai nebuvo vertinama ir ta pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, jog kyšis iš A. D. buvo pradėtas reikalauti 2008 m. balandžio 12 d. įvykusio I. S. ir A. D. susitikimo metu, t. y. dar iki jų susitikimo su L. J. 2008 m. balandžio 13 d. Pasak teismo, NVIV taikymas  buvo grindžiamas tik operatyvinės informacijos, neteisėtai gautos 2008 m. balandžio 13 d. viešbutyje „S“ įvykusio L. J. , A. D. ir I. S. susitikimo metu, pagrindu, tačiau darant tokią išvadą, nebuvo įvertintos kitos bylos aplinkybės, t. y. tai, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos,  pareigūnai disponavo informacija, jog 2008 m. balandžio 10 d. – 2008 m. balandžio 12 d. I. S. bendravo telefonu su R. Č. ir tarėsi susitikti; iki 2008 m. balandžio 13 d. pareigūnams buvo žinoma, kad tarp I. S. , R. Č. ir A. D. yra kontaktas, 2008 m. balandžio 10 d. jie buvo susitikę viešbutyje „S“; sprendimas panaudoti technines priemones bendra tvarka prieš I. S. buvo priimtas siekiant patikrinti, ar I. S. susijęs su tiriamų asmenų veika; kad apeliacinės instancijos teismas faktiškai  nevertino, ar nesant šios informacijos būtų buvęs pakankamas pagrindas, remiantis kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, I. S. taikyti NVIM. Be to, nepaneigta ir tai, kad tas epizodas, kai 2008 m. balandžio 13 d. įvyko I. S. susitikimas su  L. J. bei A. D. , yra vienas iš jau anksčiau prasidėjusios tęstinės nusikalstamos veikos etapų, kad apskritai nebuvo analizuojami liudytojų A. D. ir L. J. parodymai, susiję su pradėto reikalauti kyšio pradžia. Taip pat kasacinės instancijos teismas pažymėjo, kad, pagal bylos duomenis, Šiaulių apygardos teismo pirmininkas 2008 m. kovo 20 d. nutartimi sankcionavo techninių priemonių naudojimą specialia tvarka kontroliuojant ir fiksuojant telekomunikacijų tinklais perduodamą informaciją R. Č. naudojamų abonentų bei kitokį susižinojimą ar veiksmus (nuo 2008 m. kovo 25 d. iki 2008 m. birželio 25 d.), apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, jog nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, sudarančių faktinį pagrindą sankcionuoti operatyvinius veiksmus prieš R. Č. (nes STT  atsisakė išslaptinti ir pateikti duomenis, galbūt sudariusius faktinį pagrindą sankcionuoti techninių priemonių panaudojimą specialia tvarka prieš R. Č.), todėl pripažino, kad STT pareigūnai nei iki 2008 m. balandžio 13 d., nei iki 2008 m. balandžio 17 d. neturėjo jokių teisėtais būdais ir priemonėmis surinktų duomenų, jog R. Č. reikalauja, rengiasi reikalauti kyšio iš L. J. ar iš A. D. už tai, kad (duomenys neskelbtini) savivaldybės tarybos Miesto ūkio ir plėtros komitetas pritartų Žemės sklypų detaliojo plano patvirtinimui.  Kasacinės instancijos teismas nurodė, kad darant  tokią išvadą nebuvo atsižvelgta į tai, jog Šiaulių apygardos teismo prašymu jam buvo atsiųsti Specialiųjų tyrimų tarnybos 2008 m. kovo 18 d. teikimas Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui dėl techninių priemonių naudojimo specialia tvarka  sankcionavimo ir tos pačios dienos generalinio prokuroro teikimas Šiaulių apygardos teismo pirmininkui; be to, iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, gavęs minėtus teikimus, nesikreipė nei į prokuratūrą, nei į STT dėl duomenų, sudarančių faktinį pagrindą sankcionuoti technines priemones specialia tvarka prieš R. Č., pateikimo;  kad ir apeliacinės instancijos teismas nesiėmė jokių priemonių išsiaiškinti, ar reikšmingi bylai teisingai išspręsti duomenys nėra išslaptinti, neįvertino nei Generalinės prokuratūros 2010 m. balandžio 30 d. rašte, nei STT Šiaulių valdybos 2011 m. lapkričio 17 d. rašte pateiktos informacijos apie duomenų (dokumentų), kuriems buvo suteikta slaptumo žyma „Konfidencialiai, iki ikiteisminio tyrimo pradžios“, išslaptinimą ir nesikreipė į kompetentingą instituciją dėl duomenų išslaptinimo ir jų pateikimo į bylą.

Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo išnagrinėjęs bylą pagal prokuroro, nuteistojo I. S. bei nuteistojo R. Č. gynėjo advokato V. J. apeliacinius skundus, pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį panaikino ir priėmė naują – išteisinamąjį –nuosprendį, kuriuo I. S. ir R. Č. pagal BK 225 straipsnio 3 dalį išteisino kaip nepadariusius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Visų pirmą teisėjų kolegija pažymi, kad įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų padarytos pagal išsamiai ir nešališkai ištirtus bei teisingai įvertintus įrodymus. BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis BPK XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Pagal to paties straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, privalo nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Pagal jas teismas įrodymus turi vertinti pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Šių taisyklių privalu laikytis ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismui. Pagal BPK 286 straipsnio 1 ir 2 dalį, jei kasacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį arba apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ar nutartį, byla turi būti nagrinėjama bendra tvarka. Kasacinės instancijos teismo nurodymai yra privalomi iš naujo nagrinėjant bylą. Tačiau kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė minėtus BPK reikalavimus, tik iš dalies įvykdė kasacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytus nurodymus.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnis).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje (toliau – Konvencija) ir BPK 44 straipsnio 9 dalyje įtvirtintos nuostatos dėl kiekvieno asmens teisės į privatų gyvenimą apsaugos. Šių nuostatų turi būti laikomasi ir renkant duomenis apie galbūt padarytas nusikalstamas veikas, ir teismui sprendžiant klausimą dėl tokių duomenų panaudojimo baudžiamajame procese. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnis, užtikrindamas žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumą, kartu numato, kad informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) yra konstatavęs, kad Konstitucijos 22 straipsnio 3 dalies nuostata „informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą“, taip pat Konstitucijos 22 straipsnio 4 dalies nuostata „įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą“ yra vienos svarbiausių žmogaus privataus gyvenimo neliečiamybės garantijų. Jomis žmogaus privatus gyvenimas saugomas nuo valstybės, kitų institucijų, jų pareigūnų, kitų asmenų neteisėto kišimosi (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas). Tačiau žmogaus teisė į privatumą nėra absoliuti. Pagal Konstituciją riboti konstitucinę žmogaus teisę į privatumą galima, jeigu yra laikomasi iš Konstitucijos kylančių žmogaus teisių ir laisvių ribojimo bendrųjų reikalavimų – tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama žmogaus teisės į privatumą prigimtis bei jos esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas). Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintas reikalavimas gerbti asmens teisę į privatų gyvenimą ir susirašinėjimo slaptumą. Pagal šio straipsnio 2 dalį jame įtvirtintų teisių apribojimas turi būti nustatytas įstatyme, juo siekiama teisėto tikslo ir jis būtinas demokratinėje visuomenėje. Vadovaujantis nuoseklia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika, įgaliojimai slapta sekti savo piliečius pagal Konvenciją toleruojami tik tada, kai yra griežtai (neišvengiamai) būtini (angl. strictly necessary) siekiant apsaugoti demokratines institucijas. EŽTT praktikoje, be kita ko, akcentuojama, kad įstatymas, kuriuo reglamentuojamas slapto sekimo (stebėjimo) priemonių taikymas, susijęs su Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintų teisių apribojimu, turi būti išdėstytas pakankamai tiksliai, kad tinkamai parodytų asmenims, kokiomis sąlygomis ir aplinkybėmis valstybės institucijos turi teisę taikyti tokį slaptą ir potencialai pavojingą jų teisės į privataus gyvenimo ir susirašinėjimo slaptumo gerbimo apribojimą. Atsižvelgiant į piktnaudžiavimo pavojų, būdingą bet kokiai žmonių slapto sekimo sistemai, tokios priemonės turi būti grindžiamos įstatymu, kuris yra itin tikslus (tiksliai apibrėžtas). Būtina, kad egzistuotų aiškios, detalios taisyklės šiuo klausimu, juolab kad atitinkamos technologijos tampa vis sudėtingesnės (pvz., 2007 m. birželio 28 d. sprendimas byloje Asociacija už Europos integraciją bei žmogaus teises ir Ekimdzhiev prieš Bulgariją, peticijos Nr. 62540/00, su tolesnėmis nuorodomis; 2011 m. sausio 11 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Aydo?du ir kiti prieš Turkiją, peticijos Nr. 25745/07; 2014 m. gegužės 6 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Lachowski prieš Lenkiją, peticijos Nr. 9208/05). Sprendžiant dėl slaptų sekimo priemonių taikymo konkrečiais atvejais bei jas įgyvendinant, turi būti laikomasi teisėtumo reikalavimo ir užtikrinama, kad apribojant asmens teisę į privataus gyvenimo ir susirašinėjimo slaptumo gerbimą, nebūtų peržengtos būtinumo demokratinėje visuomenėje ribos (pvz., 2015 m. sausio 15 d. sprendimas byloje Dragojević prieš Kroatiją, peticijos Nr. 68955/11).

Pagal OVĮ (šis įstatymas galiojo iki 2013 m. sausio 1 d.) 3 straipsnio nuostatas operatyviniai veiksmai yra operatyvinės veiklos priemonių, metodų, nusikalstamos veikos imitacijos modelio ar kontroliuojamojo gabenimo naudojimas. Operatyvinių veiksmų atlikimo pagrindas yra informacija apie operatyvinės veiklos objektus. Šie veiksmai atliekami tais atvejais, kai kitais būdais neįmanoma ar sudėtinga apginti asmens, visuomenės ir valstybės interesus. Operatyvinės veiklos priemonės – operatyvinėje veikloje naudojamos techninės priemonės ir operatyvinė įskaita. Techninių priemonių naudojimas operatyvinėje veikloje – techninių priemonių įrengimas, eksploatavimas ar išmontavimas, taip pat kiti su tuo susiję teisėti veiksmai. Techninės priemonės operatyvinėje veikloje gali būti naudojamos bendra ir specialia tvarka. OVĮ 3 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad techninių priemonių naudojimas specialia tvarka – motyvuota teismo nutartimi sankcionuotas techninių priemonių naudojimas operatyvinėje veikloje kontroliuojant ar fiksuojant asmenų pokalbius, kitokį susižinojimą ar veiksmus, kai nė vienam pokalbio, kitokio susižinojimo ar veiksmų dalyviui apie tokią kontrolę nėra žinoma ir tai vykdoma įstatymų nustatyta tvarka apribojant žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumą. Telekomunikacijų tinklais perduodamos asmenų informacijos turinio kontrolė bei jos fiksavimas, net ir žinant apie tokią kontrolę vienam iš jų, reikalauja motyvuotos teismo nutarties, išskyrus atvejus, kai asmuo paprašo arba sutinka su tokia kontrole ar fiksavimu nesinaudojant telekomunikacijų operatorių paslaugomis ir įrenginiais. Šio straipsnio 9 dalyje techninių priemonių naudojimas bendra tvarka apibūdintas taip, kad tai yra techninių priemonių naudojimas operatyvinėje veikloje operatyvinės veiklos subjektų pagrindinių institucijų nustatyta tvarka šio straipsnio 8 dalyje neišvardytais atvejais, taip pat ir šio straipsnio 8 dalyje išvardytais atvejais, kai jos naudojamos operatyvinės veiklos subjektų patalpose ir transporto priemonėse tų pačių subjektų iniciatyva saugumui bei imunitetui užtikrinti, išskyrus patalpas, naudojamas įmonių, įstaigų ar organizacijų, įsteigtų pagal šio Įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 2 punktą, taip pat pokalbių telefonu kontrolę. Pagal šio straipsnio 19 dalį nusikalstamos veikos imitacijos modelis yra sankcionuoti veiksmai, formaliai turintys nusikalstamos veikos ar kitokio teisės pažeidimo požymių, atliekami siekiant apginti nuo nusikalstamo kėsinimosi įstatymų saugomas asmens teises ir laisves, nuosavybę, visuomenės ir valstybės saugumą.

              Iš operatyvinių veiksmų atlikimo 2008 m. balandžio 25 d. protokolo, surašyto ir pateikto panaudojimui baudžiamajame procese (OVĮ 17 straipsnio 1 dalis), turinio matyti, kad, panaudojant operatyvines technines priemones bendra tvarka, buvo padarytas garso įrašas, t. y. užfiksuotas 2008 m. balandžio 13 d. viešbutyje ,,S“ vykęs L. J. , A. D. ir I. S. pokalbis. Byloje nustatyta, ir tai nebuvo ir nėra ginčijama, kad minėtą pokalbį L. J. įrašė STT pareigūno iniciatyva ir jo suteikta technine priemone.

Teisėjų kolegija pažymi, kad OVĮ detaliau reglamentuota tik sankcionuotų operatyvinių veiksmų atlikimo tvarka, kiti operatyviniai veiksmai tik apibūdinti pagrindinėse Įstatymo sąvokose (3 straipsnis). Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad operatyvinis tyrimas apima veiksmus, varžančius pagrindines žmogaus teises ir laisves, įsiskverbiančius į privatų žmogaus gyvenimą, duomenims, gautiems OVĮ nustatytais būdais keliami itin griežti teisėtumo ir patikimumo reikalavimai.

Pagal byloje nustatytas aplinkybes operatyvinių priemonių panaudojimas bendrąja tvarka akivaizdžiai supanašėjo su kitu operatyviniu veiksmu – NVIM, kuriam atlikti būtinas ir teisinis, ir faktinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad suteikti garso įrašymo techniką L. J. STT pareigūnas V. P. galėjo tik esant pagrindui pradėti operatyvinį tyrimą ir laikantis operatyviniams veiksmams vykdyti nustatytų leistinumo reikalavimų; kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog pagrindo pradėti operatyvinį tyrimą nebuvo, nes STT pareigūnas neturėjo konkrečios informacijos (faktų) apie nusikaltimą rengiantį, darantį ar padariusį asmenį, t. y. I. S. . Apeliacinės instancijos teismas, pažymėjęs, kad techninių priemonių panaudojimą bendra tvarka gali vykdyti tik operatyvinės veiklos subjektai, o ne savarankiškai pasitelkti privatūs asmenys įrodymams baudžiamajame procese rinkti, konstatavo ,,kad 2008 m. balandžio 13 d. vykusiame susitikime L. J. technines priemones naudojo ne bendra tvarka (kaip parodymų metu tvirtino STT pareigūnas V. P. ), bet specialia tvarka, tačiau nesankcionavus nusikalstamos veikos imitacinio modelio BPK 159 straipsnyje nustatyta tvarka. Taigi nagrinėjamoje byloje realiai buvo taikomas nusikalstamos veikos imitacinis modelis, tačiau STT pareigūnas V. P. , turėdamas tam tikrą informaciją, t. y. kad gali būti reikalaujama pinigų iš L. J. , nepranešė prokurorui, kuris nesikreipė į ikiteisminio tyrimo teisėją su prašymu leisti L. J. atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, kad būtų įmanoma išsiaiškinti nusikaltimus darančius asmenis. Dėl to nebuvo priimta ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis leisti atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, t. y. nebuvo nustatytas asmuo, kuriam leidžiama atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, taip pat asmenys, prieš kuriuos tokie veiksmai turėjo būti atlikti, neapibrėžti veiksmai (ribos), kuriuos asmeniui imituojančiam nusikalstamą veiką leidžiama atlikti, nenustatytas siekiamas rezultatas ir kt.“

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje dėstomi argumentai yra gana prieštaringi: vienu atveju teigiama, kad operatyvinės veiklos subjektas neturėjo pagrindo dėl I. S. pradėti operatyvinį tyrimą, kitu atveju – kad STT pareigūnas, turėdamas tam tikrą informaciją, kad iš L. J. gali būti reikalaujama pinigų (be to, nurodant ir BPK 159 straipsnį, kuris gali būti taikomas tik pradėjus ikiteisminį tyrimą), nepranešė prokurorui, o šis nesikreipė į ikiteisminio tyrimo teisėją su prašymu leisti L. J. atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, kad būtų įmanoma išsiaiškinti nusikaltimus darančius asmenis. Tačiau, atsižvelgdama į byloje nustatytą faktinę situaciją dėl techninių priemonių panaudojimo, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuosprendyje esantys prieštaravimai nėra esminiai, t. y. nėra tokie, kad vien jau dėl jų būtų pagrindas naikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Abiejų instancijų teismai pasisakė, kad duomenys, kurie gaunami suvaržant įstatymo garantuotas žmogaus teises, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, laikomi gauti neteisėtu būdu, o neteisėtu būdu gauta informacija negali būti pripažįstama įrodymais baudžiamajame procese, bei konstatavo, kad operatyvinių veiksmų 2008 m. balandžio 25 d. protokole ir jo priede (kompaktiniame diske) užfiksuoti duomenys, t. y. informacija apie I. S., L. J. ir A. D. 2008 m. balandžio 13 d. viešbutyje ,,S“ vykusį pokalbį, gauti neteisėtu būdu, pažeidžiant I. S. teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą, todėl pripažintini neleistinais ir nelaikytinais įrodymu, atitinkančiu BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatas.

Teisėjų kolegija, dar kartą pažymėdama Žmogaus teisių instituto kiekvienoje demokratinėje valstybėje svarbą, akcentuoja ir tai, kad bet kokia įsibrovimo į žmogaus teisių sritį galimybė turi būti detaliai (preciziškai) reglamentuota įstatyme. OVĮ 3 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad techninių priemonių panaudojimas bendra tvarka yra techninių priemonių naudojimas operatyvinėje veikloje operatyvinės veiklos subjektų pagrindinių institucijų nustatyta tvarka <...>, tačiau, kokia ta tvarka nustatyta (ir ar apskritai ji buvo nustatyta), byloje duomenų nėra; pagal šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 4 punktą operatyvinės veiklos subjektai, vykdydami operatyvinę veiklą, turi teisę naudotis asmenų pagalba, tačiau tokia operatyvinės veiklos priemonė, metodas ar būdas, kad STT pareigūnas duomenims rinkti gali savo iniciatyva pasitelkti privatų asmenį, suteikti jam technines priemones, pavesti jam suteiktomis priemonėmis įrašyti pokalbį su asmeniu, apie kurio nusikalstamą veiką jokių konkrečių duomenų neturima, o vėliau tokiu būdu įrašytą pokalbį naudoti kaltinimui pagrįsti, nėra nustatytas. Remiantis tuo, kas pasakyta, sutikti su kasatoriaus argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino OVĮ nuostatas ir nepagrįstai pripažino, jog 2008 m. balandžio 13 d. vykusio pokalbio tarp L. J. , A. D. ir I. S. įrašas buvo daromas neteisėtu būdu ir todėl negali būti pripažįstamas turinčiu įrodomąją reikšmę, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio, šis teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį, didžiąją dalį jo aprašomosios dalies paskyrė aiškinimams (be to, kad dalis jų paskirta pasisakymams apie apeliacinės instancijos teismo paskirtį, baudžiamojo proceso tikslus (cituojant BPK 1 straipsnio nuostatas), apie tai, kad tik tinkamas baudžiamojo proceso normų taikymas užtikrina teisingumo vykdymą ir baudžiamojo proceso paskirtį), kokie duomenys baudžiamajame procese gali būti pripažįstami įrodymais, t. y. išdėstė bendras duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo taisykles, nustatytas BPK 20 straipsnyje, ir pakartojimui teismų praktikoje suformuotų taisyklių bei kriterijų, kuriais remiantis gali būti konstatuojama, kad asmuo nusikalstamą veiką padarė būdamas išprovokuotas ją padaryti. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismui tai, ką pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, buvo žinoma, šis teismas, nurodęs konkrečias kasacinės instancijos teismo nutartis bei jose šiais aspektais pateiktus išaiškinimus, išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus ir vertindamas juos visų bylos duomenų ir nustatytų aplinkybių kontekste, pripažino, kad kiti byloje surinkti duomenys atitinka įrodymų leistinumo reikalavimus ir jų pakanka apkaltinamajam nuosprendžiui priimti; kad nei I. S. , nei R. Č. nebuvo provokuojami padaryti jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Apeliacinės instancijos teismas, iš esmės nepaneigdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytų išvadų, kai kurių aplinkybių, reikšmingų daromoms išvadoms apskritai neanalizuodamas ir nevertindamas (pažymėtina, kad pagal BPK 331 straipsnio nuostatas apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis šio kodekso XXIII skyriaus, o tai reiškia ir BPK 305 straipsnio 3 dalies, reikalavimų) konstatavo, kad ,,duomenų rinkimo procesas nuo pat tyrimo pradžios buvo neteisėtas, todėl viso tyrimo metu gauta informacija (duomenys) neturi jokios įrodomosios vertės. Todėl NVIV panaudojimas I. S. atžvilgiu pripažįstamas neteisėtu, o jo metu surinkti duomenys negali būti panaudojami kaip įrodymai, kaltinant I. S. pagal BK 225 straipsnio 3 dalį (kyšininkavimu), t. y. negali būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis. Todėl esant šioms aplinkybėms, byloje nebėra prasmės analizuoti aplinkybių, ar liudytojo L. J. veiksmuose, kuriuose realiai buvo imituojama nusikalstama veika, nebuvo provokacijos požymių“. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada akivaizdžiai kelia abejonių jos pagrįstumu ir teisingumu. Tokią išvadą kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija motyvuoja taip:

Baudžiamoji teisė neatlieka savo paskirties, kai baudžiamoji atsakomybė taikoma už veikas, kurios padaromos pačios valstybės iniciatyva. Valstybė turi pareigą imtis visų priemonių, kad nusikalstamos veikos nebūtų daromos, ir jokiais atvejais pati nekurstyti tokių veikų darymo. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad konstatavus, jog veikos padarymą nulėmė provokacija, už tokią veiką negali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, nes valstybė negali ,,sukurti“ nusikaltimų, o po to už juos bausti. Nustačius provokacijos faktą, visi įrodymai, gauti provokacijos metu, turi būti pripažįstami neleistinais. (Apie tai buvo pasisakęs ir kasacinės instancijos teismas šioje byloje 2013 m. liepos 3 d. priimtoje nutartyje, kuria apeliacinės instancijos teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nuosprendis buvo panaikintas ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.) Dar kartą pažymint, kad, tik nustačius provokacijos faktą, visi jos metu gauti įrodymai pripažįstami neleistinais, ir, atsižvelgiant į bylos aplinkybes bei duomenis, kurie buvo surinkti pradėjus ikiteisminį tyrimą ir pirmosios instancijos teismo pripažinti atitinkančiais BPK 20 straipsnio reikalavimus, taip pat ir į tai, kad patys apeliantai (nuteistasis I. S. ir nuteistojo R. Č. gynėjas) kėlė provokacijos klausimą, apeliacinės instancijos teismo sprendimas, kad tokio klausimo nagrinėjimas neturi jokios prasmės, nėra teisingas. Tokiais atvejais, kai provokacijos faktas nenustatomas, tačiau nustatoma, kad kai kurie duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, gauti neteisėtu būdu ir negali būti pripažįstami įrodymais, teismas turi spręsti, ar kitų įrodymų pakanka teismo daromoms išvadoms pagrįsti. BPK 20 straipsnyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik: įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys; teisėtais būdais gauti duomenys; duomenys, kuriuos galima patikrinti atliekant BPK numatytus proceso veiksmus. Teisėtai gautais duomenimis laikomi duomenys, surinkti atliekant BPK ar kituose teisės aktuose numatytus veiksmus. Atliekant įstatyme numatytus veiksmus, gauti duomenys dėl leistinumo reikalavimo pažeidimo negali būti laikomi įrodymu, jei atliekant šiuos veiksmus nepagrįstai suvaržomos žmogaus teisės, pažeidžiami proceso principai (pav., proporcingumo ar pan.), panaudojamas smurtas, grasinimai ar kitokia neleistina prievarta. Tačiau, pažymėtina, kad neleistinu įrodymu negali būti pripažintas vien dėl tos priežasties, kad kiti su šiuo įrodymu susiję įrodymai buvo gauti neteisėtais būdais. Tai reiškia, kad padarytas pažeidimas įrodinėjimo procese pats savaime dar nereiškia, jog jau vien dėl jo galima atsisakyti visų su tuo pažeidimu sietinų duomenų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-895/2015, EŽTT Didžiosios kolegijos 2010 m. birželio 1 d. sprendimas byloje Gäfgen prieš Vokietiją, peticijos Nr. 22978/05).

BPK 159 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prokuroras, iš asmens gavęs informaciją, kad tam asmeniui siūloma padaryti nusikaltimą ar dalyvauti jį darant, gali kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją su prašymu leisti tam asmeniui atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, kad būtų įmanoma išsiaiškinti nusikaltimus darančius asmenis. Iš bylos duomenų matyti, kad Joniškio rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2008 m. balandžio 17 d. nutartimi, patenkinus prokuroro prašymą, L. J. buvo leista atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus esant iš jo paties gautam pranešimui apie tai, kad jam siūloma padaryti nusikaltimą – t. y. duoti I. S. kyšį už tai, kad būtų priimtas L. J. palankus sprendimas dėl žemės sklypų naudojimo paskirties pakeitimo. Taigi apeliacinės instancijos teismo pasisakymas, kad ikiteisminio tyrimo teisėjo leidimas atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus buvo duotas remiantis tik STT pareigūno V. P. tarnybinio pranešimo Nr. 18-10-70 pagrindu, taip pat nėra tikslus ir teisingas. Be to, šis teismas nurodė, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas 2008 m. balandžio 17 d., tą pačią dieną Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras surašė prašymą Joniškio rajono apylinkės teismui priimti nutartį leisti L. J. atlikti NVIV, o Joniškio rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas tą pačią dieną priėmė nutartį leisti šiam juos atlikti, todėl teisėjų kolegijai kyla abejonių, ar buvo įmanoma per tokį trumpą laiką parengti ir vykdyti visus būtinus NVIV procesinius dokumentus, juo labiau kad visa reikalinga bylos medžiaga Joniškio rajono apylinkės teismui buvo išsiųsta tik 2008 m. balandžio 18 d. Iš tokio apeliacinės instancijos teismo pasisakymo taip ir lieka neaišku, kokios konkrečios išvados šiuo aspektu yra daromos ir kodėl, jeigu kilo tokių abejonių, kaip nurodoma nuosprendyje, jos nebuvo pašalintos. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamoje byloje leidimas atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus buvo duotas ne vieną kartą (kuris nurodomas nuosprendyje), o du kartus – antrą kartą atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus (šiuo atveju ir prieš R. Č. ) ikiteisminio tyrimo teisėjo buvo leista 2008 m. gegužės 16 d. priimta nutartimi.

Kasacinės instancijos teismas, panaikindamas apeliacinės instancijos teismo 2012 m. gruodžio 6 d. išteisinamąjį nuosprendį, buvo aiškiai pasisakęs, kad faktiškai nebuvo vertinama ir ta pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad kyšio iš A. D. buvo pradėta reikalauti 2008 m. balandžio 12 d. įvykusio I. S. ir A. D. susitikimo metu, t. y. dar iki jų susitikimo su L. J. 2008 m. balandžio 13 d. Kaip matyti iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio motyvų, į tai tinkamai nebuvo atsižvelgta ir įvertinta. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ,,nors iš bylos medžiagos matyti, kad kaip liudytojai apklausti L. J. ir A. D. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje parodė, jog 2008 m. balandžio mėnesio pradžioje, t. y. 2008 m. balandžio 10 d. ar 11 d., viešbučio ,,Saulininkas“ pirtyje maudėsi (duomenys neskelbtini) tarybos nariai I. S. ir R. Č., kurio metu A. D. paklausė apie žemės sklypus, esančius Pavasario gatvėje, ir kurio metu buvo pažadėta pasidomėti, kaip būtų galima padėti. Pokalbio metu apie pinigus, ar kyšio davimą jokios kalbos nebuvo. Taip pat liudytojai parodė, kad kitą dieną A. D. susitiko su I. S., kurį asmeniškai pažinojo, ir pokalbio metu I. S. pasakė, jog nors jam tokie ,,dalykai“ yra nepriimtini ir tokių ,,dalykų“ pats nedaro, tačiau norint patvirtinti sklypų, esančių Pavasario gatvėje, detalųjį planą, jiems kainuos 200 000 Lt. Liudytojas A. D. apeliacinės instancijos teismo teisiamajame posėdyje tvirtino, kad neprisimena, ar prieš antrąjį susitikimą, t. y. vykusį 2008 m. balandžio 13 d., kur nors buvo sutikęs I. S. . Taip pat parodė, kad apie pinigus buvo pradėta kalbėti tik antrojo susitikimo metu, konferencijų salėje. Liudytojas L. J. apeliacinės instancijos teismo teisiamajame posėdyje parodė, kad iki 2008 m. balandžio 13 d. įvykusio susitikimo su I. S. A. D. apie jokius pinigus nesakė, nes nebuvo įpareigotas šiuo klausimu kalbėtis. Po to teigė, kad turbūt A. D. buvo ir anksčiau užsiminęs apie pinigus“.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad I. S. ir R. Č. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažinti kaltais veikiant bendrininkų grupe kyšio reikalavę ne nuo 2008 m. balandžio 13 d., o nuo 2008 m. balandžio 12 d. Iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu L. J. bei A. D. (kuris taip pat STT 2008 m. liepos 9 d. pranešė, kad iš jo buvo reikalaujama kyšio) kaip liudytojai buvo apklausti ne vieną kartą, jie buvo apklausti ir ikiteisminio tyrimo teisėjo, davė parodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kuriuos šis teismas pripažino patikimais, kad jais netikėti teismas neturi pagrindo, nes juos patvirtina kiti byloje ištirti įrodymai. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų pasisakymų dėl liudytojų parodymų matyti, kad teismas juos vertino iš esmės neanalizuodamas jų turinio ir esmės. Tokią išvadą teisėjų kolegija turi pagrindą daryti atsižvelgdama jau vien į tai, kaip šis teismas vertino L. J. ir A. D. parodymus, duotus pirmą kartą nagrinėjant bylą apeliacine tvarka.

Ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme A. D. teigė, kad kyšio buvo pareikalauta 2008 m. balandžio 12 d., jis apie tai pranešė L. J. . L. J. taip pat teigė, kad apie reikalaujamą kyšį 2008 m. balandžio 12 d. jį informavo A. D. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka L. J. , atsakydamas į prokuroro klausimą, nurodė, kad ,,prieš 2008 m. balandžio 13 d. susitikimą A. D. paskambino ir pasakė, kad tai kainuos 200 000 Lt, aš pasakiau, kad tai yra brangoka, kad dėl to reikia susitikti ir pasikalbėti – taip ir buvo. Aš prisimenu, kad man buvo paskambinta ir buvo minima 200 000 Lt suma. 2008 m. balandžio 13 d. susitikimo metu aš apie 200 000 Lt sumą žinojau“; A. D. taip pat nurodė, kad ,,pirmojo susitikimo metu, iš kalbos išėjo, kad I. S. pasižiūrės taryboje, kokia yra problema, buvo pasakyta, kad telefonu susisieks ir pasakys, kaip tas klausimas gali būti išspręstas. Po to, man atrodo, kad susiskambinome, ar buvome susitikę, ir aš išgirdau, kad yra žmogus, ar žmonės, kurie gali padėti, tik už atlygį. Suma buvo įvardinta, dabar tiksliai neprisimenu, arba 160 000 Lt, arba 200 000 Lt. Buvo kalbėta apie pinigų sumą, pinigų suma buvo pasakyta, bet L. J. pasakė, kad tai yra per didelė pinigų suma. Aš tiksliai neprisimenu visų aplinkybių, anksčiau jas geriau prisiminiau, anksčiau mano duoti parodymai yra teisingesni“. Šios aplinkybės rodo, kad apeliacinės instancijos teismo liudytojų parodymų vertinimas yra pakankamai selektyvus.

Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad apeliacinės instancijos teismui prokuroras pateikė išslaptintus STT pareigūnų pranešimus apie gautą informaciją ir nurodė, jog šie pranešimai sudarė pagrindą Šiaulių apygardos teismo pirmininkui 2008 m. kovo 20 d. nutartimi sankcionuoti techninių priemonių naudojimą specialia tvarka kontroliuojant ir fiksuojant telekomunikacijų tinklais perduodamą informaciją R. Č. naudojamais abonentų numeriais. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, iš pateiktų duomenų matyti, kad STT pareigūnui V. P. buvo pateikta informacija iš nepatikrintų šaltinių arba įtariant, kad pateikta informacija yra klaidinga arba klaidinanti, kurių pagrindu pareigūnas surašė 2008 m. kovo 20 d., 2008 m. kovo 21 d., 2008 m. kovo 25 d., 2008 m. kovo 26 d., 2008 m. kovo 27 d., 2008 m. kovo 29 d. pranešimus apie gautą informaciją. Iš šių pateiktų pranešimų matyti, kad pateikiama bendro pobūdžio informacija apie tai, jog R. Č. , būdamas (duomenys neskelbtini) Ūkio plėtros komiteto narys, nuo 2007 m. spalio mėnesio, galbūt reikalauja pinigų už palankius posėdžiuose priimtus sprendimus, t. y. už patvirtintus nenustatytų žemių sklypų detaliuosius planus. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas paviršutiniškai susipažinęs su pateiktų pranešimų (operatyvinės veiklos subjekto išslaptintų dokumentų išrašų) apie gautą informaciją Nr. S8-10-110, Nr. S8-10-113, Nr. S8-10-119, Nr. S8-10-122, Nr. S8-10-127 turiniu, susikoncentravo į šių pranešimų dalį, skirtą užpildyti operatyvinės veiklos subjekto pareigūnui, pažyminčiam atitinkamus punktus, t. y. 4 dalyje ,,Informacijos šaltinio įvertinimas“, 5 dalyje ,,Informacijos įvertinimas“, be to, ne tik pats vertino informacijos šaltinius, bet ir nurodė neteisingus jų vertinimo kriterijus. Šie kasaciniame skunde nurodyti argumentai yra iš esmės pagrįsti, o šiais klausimais padarytos apeliacinės instancijos teismo išvados nėra pakankamai pagrįstos išsamiu pateiktos informacijos išnagrinėjimu.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas esmingai pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, be to, ir 331 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytus reikalavimus, tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (ar nutartį), todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 5 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai                                                                                                                Viktoras Aidukas

                                                                                                                              Aurelijus Gutauskas

Aldona Rakauskienė