Civilinė byla Nr. e3K-3-101-248/2020

Teisminio proceso Nr. 2-25-3-00957-2018-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.1.2.; 2.4.2.10.; 2.4.2.12.2.; 3.2.4.4.; 3.2.4.9.3.2.; 3.3.1.11.; 3.3.3.8

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Donato Šerno ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės E. B. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugsėjo 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės E. B. ieškinį atsakovui V. V. dėl nuosavybės teisės pažeidimo pašalinimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, V. B., išvadą teikianti institucija byloje – Kretingos rajono savivaldybės administracija.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių negatorinio ieškinio tenkinimo sąlygas, dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo pareigą, oficialiuosius rašytinius įrodymus, naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme sąlygas, bei dėl teisės normos galiojimo laiko atžvilgiu aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė E. B. kreipėsi į teismą ieškiniu, prašydama: įpareigoti atsakovą V. V. per 20 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki 1,3 m aukščio nugenėti eglių gyvatvorę, augančią atsakovo žemės sklype prie ieškovės šiaurinės ir rytinės žemės sklypo ribos, ir ateityje formuoti gyvatvorę iki 1,3 m aukščio ribos; atsakovui nevykdant teismo sprendimo, skirti jam po 100 Eur baudą už kiekvieną teismo sprendimo nevykdymo dieną, paskirtą baudą priteisti ieškovės naudai; priteisti iš atsakovo ieškovei visų jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (1 t., el. b. l. 1–3). 2019 m. sausio 3 d. vykusio teismo posėdžio metu ieškovė patikslino ieškinio reikalavimą dėl eglių nugenėjimo aukščio ir prašė įpareigoti atsakovą nupjauti (nugenėti) eglių gyvatvorę iki 2 m aukščio.

3.       Nurodė, kad ieškovei nuosavybės teise priklauso 2993/8979 dalys žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), kuris ribojasi su atsakovui V. V. priklausančiu žemės sklypu. Atsakovas ties sklypų riba, prie ieškovės sklypo rytinės ir šiaurinės ribos, maždaug prieš 17 metų pasodino egles. Neprižiūrimos ir negenimos eglės suaugo į tankią gyvatvorę, kuri meta didelį šešėlį bei daro neigiamą įtaką ieškovės sodo augalams ir dirvožemiui. Žemė, negaudama saulės, samanoja, eglės smelkia sodo medžius ir kitus augalus, todėl šioje sklypo dalyje ieškovė negali pasisodinti jokių augalų. Nesutarimai dėl atsakovo pasodintų eglių vyksta jau seniai. Ieškovė ne kartą žodžiu ir raštu kreipėsi į atsakovą, prašydama nugenėti egles, tačiau atsakovas į ieškovės prašymus nereaguoja.

4.       Ieškovė, siekdama apginti teisėtus savo interesus, dar 2016 m. kreipėsi į Kretingos rajono savivaldybės administraciją bei Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kretingos skyrių. Institucijos, atlikusios faktinės situacijos patikrinimą, nustatė, kad atsakovo žemės sklypo vakarinė dalis yra tankiai apsodinta eglėmis, kurių lajos įeina į ieškovės sklypo teritoriją. Atsakovas savivaldybei teiktame paaiškinime buvo nurodęs, kad eglės pasodintos maždaug prieš 17 metų ir, jeigu bus duotas nurodymas ir leidimas, jis egles išpjaus. Kretingos rajono savivaldybės administracija buvo įpareigojusi atsakovą nugenėti egles, augančias prie ieškovės sklypo ribos, tačiau situacija nuo 2016 m. nėra pasikeitusi. Ieškovės sutuoktiniui V. B. pabandžius pačiam apgenėti labiausiai atsikišusias medžių šakas, atsakovas iš karto kreipėsi į policiją, dėl to ieškovės sutuoktiniui buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas ir paskirta 30 Eur bauda. Kadangi atsakovas neketina gera valia nugenėti eglių, ieškovė yra priversta kreiptis į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo.

5.       Atsakovas V. V. atsiliepimu į ieškinį su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti (1 t., el. b. l. 40–41). Nurodė, kad medžiai atsakovo sklype pasodinti dar 1998 m., suderinus su ieškovės šeima. Medžiai iš esmės buvo sodinti tam, kad būtų apsaugoti ieškovės interesai, kadangi atsakovas yra Lietuvos Respublikos meno kūrėjas, medžio skulptorius. Apdirbant medį kyla triukšmas bei dulkės. Minėti medžiai apsaugo ieškovės sklypą ne tik nuo triukšmo ir dulkių, bet ir nuo šaltų rytinių vėjų žiemą. Ieškovės teiginiai, kad eglės yra pasodintos ant šiaurinės ir rytinės žemės sklypo ribos ir meta didelį šešėlį bei daro neigiamą įtaką ieškovės sodui, yra nepagrįsti. Iš tiesų medžiai yra pasodinti šiaurinėje ieškovės sklypo pusėje, todėl šešėlio į ieškovės sklypą mesti negali. Ieškovės reikalavimas nugenėti medžius padarant gyvatvorę iki 1,3 metro aukščio yra neteisėtas, kadangi Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. D1-717 „Dėl Medžių ir krūmų veisimo, vejų ir gėlynų įrengimo taisyklių patvirtinimo“, kuriuo patvirtintos Medžių ir krūmų veisimo, vejų ir gėlynų įrengimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės), kuriomis remiasi ieškovė, atsakovo manymu, negali būti taikomos fiziniams ir juridiniams asmenims, veisiantiems medžius ir krūmus privačioje žemėje ir privačiose namų valdose. Pasak atsakovo, minėtomis taisyklėmis turi vadovautis tik savivaldybės, besirūpinančios jų teritorijoje esančiais želdiniais ir želdynais. Be to, brandžių medžių nugenėjimas ieškovės prašomame aukštyje pažeistų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. kovo 12 d. nutarime Nr. 206 „Dėl kriterijų, pagal kuriuos medžiai ir krūmai, augantys ne miškų ūkio paskirties žemėje, priskiriami saugotiniems, patvirtinimo ir medžių ir krūmų priskyrimo saugotiniems“ nurodytą tvarką. Minėtame nutarime yra aiškiai nurodoma, kad saugotiniems medžiams prilyginami privačioje žemėje augantys medžiai, kurių skersmuo daugiau nei 20 cm. Medžiai, kuriuos nugenėti, t. y. faktiškai nukirsti, reikalauja ieškovė, yra tikrai storesni. Teismo posėdžio metu atsakovas nurodė, kad šakas nugenėti sutinka, tačiau pačių medžių nukirsti iki 2 m aukščio – ne.

6.       Trečiasis asmuo V. B. per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7.       Plungės apylinkės teismas 2019 m. sausio 14 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė atsakovui iš ieškovės 300 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (1 t., el. b. l. 116–121).

8.       Teismas konstatavo, kad byloje iš esmės nėra ginčo, jog eglės atsakovo sklype yra pasodintos daugiau nei prieš 20 metų, t. y. 1998 m., ir jų sodinukai gauti iš pačios ieškovės sutuoktinio. Ieškovė šios aplinkybės neginčijo, tą patį patvirtino ir kaip liudytojas apklaustas M. B.. Teismas sprendė, kad šalių santykiai buvo draugiški, kaimyniški ir ieškovės šeima, atsakovui perduodama kelis šimtus eglių sodinukų, turėjo ir galėjo žinoti, kur ir kokiu tikslu jie bus sodinami.

9.       Teismas pažymėjo, kad eglių sodinimo metu galiojusios Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos 1992 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. 243 patvirtintos respublikinės statybos normos RSN 151-92 „Miestų ir gyvenviečių sodybos“ iš esmės reglamentavo tik vaismedžių ir vaiskrūmių sodinimo ypatumus, kitų augalų sodinimui jos negalėjo būti taikomos. Vėlesnis teisinis reglamentavimas – Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 705 patvirtintas statybos techninis reglamentas STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. D1-717 patvirtintos Taisyklės sureguliavo medžių ir krūmų sodinimo atstumus tarp kaimyninių sklypų ribų, tačiau pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.7 straipsnio 2 dalį įstatymai atgaline tvarka negalioja.

10.       Teismas atmetė kaip neįrodytas ieškovės nurodomas aplinkybes dėl atsakovo eglių daromos žalos jos sodui. Tiek ieškovė, tiek jos iniciatyva pakviestas liudytojas nurodė, kad sodas pasodintas maždaug prieš 50–60 metų, t. y. jį formavo maždaug 3 kartos. Todėl teismas vertino, jog labai tikėtina, kad sode pasodinti vaiskrūmiai ir vaismedžiai galėjo pradėti nykti ir skursti dėl natūraliai gamtoje vykstančių augalų senėjimo procesų. Iš esmės byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovės prieš pusšimtį metų pasodintas sodas pradėjo skursti būtent dėl atsakovo eglių ir nuo jų krentančio šešėlio.

11.       Teismas pažymėjo, kad ieškovė dalį sode augančių vaiskrūmių ir vaismedžių prieš vienerius ir daugiau metų atnaujino. Duomenų, kad tie augalai būtų neprigiję, byloje nėra. Iš į bylą pateiktos fotonuotraukos matyti, kad 2018 m. vasarą atnaujinta veja ieškovės sode prigijo ir žaliuoja.

12.       Teismas kaip nepatikimą įrodymą įvertino pateiktą Kretingos rajono savivaldybės administracijos 2018 m. gegužės 28 d. surašytą raštą, nes rašte iš esmės atkartotos ieškovės nurodytos aplinkybės, kurios nepagrįstos jokiais objektyviais duomenimis. Byloje nėra duomenų, ar raštą surašęs asmuo (asmenys) turi specialių žinių vertinti augalų bei dirvožemio būklę, nėra duomenų, kad būtų buvę atlikti tam tikri tyrimai ir pan.

13.       Teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog ieškovė viso bylos nagrinėjimo teisme metu laikėsi pozicijos, kad jos interesai būtų apginti tik iš esmės nukirtus egles, pirminiu reikalavimu – iki 1,3 m aukščio, patikslintu – iki 2 m aukščio. Atsakovas, siekdamas rasti kompromisą, siūlė egles nugenėti iš apačios, tokiu būdu ieškovės sklypui suteikiant daugiau šviesos. Ieškovė su tuo kategoriškai nesutiko. Šalis jau ilgą laiką sieja konfliktiški santykiai. Nesutarimai galimai kyla dėl atsakovo vykdomos ir triukšmą keliančios profesinės veiklos, t. y. medžio skulptūrų gamybos. Kaip nurodė atsakovas teismo posėdžio metu, ieškovė jam ne kartą dėl keliamo triukšmo yra kvietusi policijos pareigūnus, tačiau jokių galiojančių teisės aktų pažeidimų nustatyta nebuvo. Iš teismui pateiktos vaizdo medžiagos matyti, kad atsakovo sklypas yra prižiūrėtas ir išpuoselėtas. Sklypą juosiančios eglės iš pažiūros yra sveikos ir vešlios. Atsakovo teigimu, ieškovės gyvenamasis namas nuo sklypo ribos stovi pakankamai atokiai, apie 40–45 metrų atstumu. Iš į bylą pateikto sklypų plano matyti, kad tiek ieškovės, tiek atsakovo valdomi sklypai yra pakankamai dideli ir erdvūs. Duomenų, kad eglės keltų pavojų ieškovei ar jos nuosavybei, byloje nėra.

14.       Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, sprendė, kad ieškovė, reikalaudama nukirsti daugiau nei 3/4 eglių aukščio, galbūt jas pasmerkiant pražūčiai, nesutikdama su atsakovo pasiūlymu nugenėti eglių šakas nuo apačios į viršų, kad į jos sklypą patektų daugiau šviesos, savo interesus iškelia virš kitų asmenų, t. y. atsakovo, teisėtų interesų. Toks ieškovės elgesys neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų bei šalių interesų pusiausvyros. Įpareigojus atsakovą ieškovės prašomu mastu nugenėti (nupjauti) medžius, būtų neproporcingai suvaržytos atsakovo teisės, tačiau šios aplinkybės neatleidžia atsakovo nuo pareigos egles genėti ir tinkamai prižiūrėti.

15.       Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartimi paliko nepakeistą Plungės apylinkės teismo 2019 m. sausio 14 d. sprendimą (1 t., el. b. l. 164–171).

16.       Apeliacinės instancijos teismas atsisakė priimti ieškovės kartu su apeliaciniu skundu pateiktus rašytinius įrodymus – Klaipėdos universiteto JTGMF Gamtos mokslų katedros doc. dr. R. N. 2019 m. sausio 22 d. paaiškinimą dėl organizmų tarpusavio ryšių agroekosistemose bei pagal ieškovės E. B. užsakymą parengtą dr. E. S. gamtos mokslinio tyrimo darbo ataskaitą „Ties šiaurės rytine (duomenys neskelbtini) sklypo riba esančių eglių šešėlio vertinimas“.

17.       Teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas nėra nepagrįstai atsisakęs šių ieškovės teikiamų dokumentų priimti į bylą, taigi ši sąlyga išimties iš Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 314 straipsnyje nustatytos bendrosios taisyklės taikymui nėra nustatyta. Taip pat teismas nenustatė pagrindo konstatuoti ir vėliau atsiradusios būtinybės teikti tokius rašytinius įrodymus apeliacinės instancijos teismui, nes jie negali nei patvirtinti, nei paneigti skundžiamos pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo.

18.       Apeliacinės instancijos teismas atsisakė priimti ir ieškovės rašytinius paaiškinimus, kuriais ji savo poziciją grindė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-27-611/2016. Teismas nurodė, kad skiriasi ieškovės nurodomos kasacinio teismo nutarties faktinės bylos aplinkybės nuo nagrinėjamos bylos. Todėl sprendė, kad remtis ieškovės nurodyta kasacinio teismo praktika nėra pagrindo. Be to, apeliacinės instancijos teismui minėta kasacinio teismo nutartis yra žinoma.

19.       Teismas nustatė ir tarp šalių nėra ginčo, kad eglaitės buvo sodintos, siekiant užtikrinti šalių privatumą bei apsaugoti pačios ieškovės interesus (nuo iš atsakovo sklypo sklindančio triukšmo ir dulkių). Atsakovas ginčo eglaites sodino ne tik susitaręs su ieškovės šeima, bet ir pačius eglių sodinukus gavęs iš ieškovės sutuoktinio.

20.       Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismui, kad šis pagrįstai atgaline tvarka netaikė aplinkos ministro 2007 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. D1-717 patvirtintų Taisyklių, taip pat nesutiko su ieškove, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino atsakovo eglių daromą žalą ieškovės žemės sklypui.

21.       Teismas sprendė, kad atsakovas ginčo eglaites pasodino laikydamasis visų tuo metu galiojusių teisės aktų ir turėdamas ieškovės šeimos sutikimą. Ieškovė neįrodė ir byloje nėra duomenų, kad ji būtų reiškusi kokias nors pretenzijas atsakovui dėl jo pasodintų eglių iki 2016 m., nors akivaizdu, jog ginčo eglės per 18 metų nuo jų sodinimo jau buvo suaugusios.

22.       Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovės reikalavimas nukirsti daugiau nei 3/4 eglių aukščio, galbūt tokiu būdu jas pasmerkiant pražūčiai ir nesutinkant su atsakovo pasiūlymu nugenėti eglių šakas nuo apačios į viršų, kad į ieškovės sklypą patektų daugiau šviesos, neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų bei šalių interesų pusiausvyros.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

23.       Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Plungės apylinkės teismo 2019 m. sausio 14 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. rugsėjo19 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui panaikinus šiuos procesinius sprendimus, tačiau nusprendus, kad bylos nėra įmanoma išnagrinėti iš esmės, ieškovė prašo bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (1 t., el. b. l. 178–191). Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

23.1.                      Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, pritardami atsakovo argumentui dėl to, kad ieškovė neįrodė patyrusi žalos, netinkamai aiškino ir taikė CK 4.98 straipsnį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, pagal kurią būtent atsakovas turėjo įrodyti, kad jo elgesys (eglių negenėjimas iki ieškovės reikalaujamo aukščio) visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus. Nagrinėjamu atveju atsakovui neįrodžius, kad jis turi teisę varžyti ieškovės teisę naudotis žemės sklypu, toks suvaržymas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu, o tai reiškia, kad ieškovės teisės buvo (ir yra) pažeistos nepagrįstai, neteisėtai. Be to, bylą nagrinėję teismai neįsitikino, ar tarp šalių buvo susitarimas dėl eglių aukščio. Tokio susitarimo egzistavimą privalėjo įrodyti atsakovas. Nukrypdami nuo kasacinio teismo praktikos, pirmosios instancijos teismas ir jį palaikęs apeliacinės instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą byloje, netinkamai taikė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas, dėl to padarė neteisingas išvadas, lėmusias nepagrįstą ir neteisėtą teismo sprendimą.

23.2.                      Bylą nagrinėję teismai be pagrindo nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-27-611/2016, pateiktu teisės aiškinimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl teisės akto, reglamentuojančio kitokią nei vaiskrūmių ir vaismedžių medžių sodinimo tvarką, išsakė bendrą poziciją, sukūrė bendrą taisyklę visais tais atvejais, kai medžių sodinimas vyko po 1992 m. gruodžio 15 d. įsakymo Nr. 243 įsigaliojimo iki Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. gruodžio 29 d. įsakymo Nr. D1-717 „Dėl medžių ir krūmų veisimo, vejų ir gėlynų taisyklių patvirtinimo“ įsigaliojimo (kai reglamentuojama tapo visų medžių sodinimo tvarka). Ieškovės nuomone, nenustatę, kad tarp šalių buvo susitarimas dėl eglių aukščio, taip pat kad Taisyklės būtų nukreiptos išimtinai į ateitį, žemesnės instancijos teismai, spręsdami ginčą, privalėjo jas taikyti pagal analogiją. Galiausiai pagrindas taikyti Taisykles, reglamentuojančias, be kita ko, augančių medžių ir gyvatvorės formuojamą aukštį, yra tai, kad atsakovas savo teise auginti eglių gyvatvorę naudojasi nepertraukiamai, tęstiniu būdu nuo 1998 metų iki šiol.

23.3.                      Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino CPK 314 straipsnį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos dėl įrodymų pateikimo būtinybės išnagrinėjus bylą pirmosios instancijos teisme. Anot ieškovės, nagrinėjamu atveju įrodymų pateikimo būtinybė iškilo po to, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė vertinti Kretingos rajono savivaldybės administracijos pateiktus raštus, kaip galbūt parengtus nekompetentingo asmens. Siekdama įrodyti, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendime šiuo klausimu, t. y. atsisakydamas vertinti savivaldybės administracijos raštus, klydo, ieškovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė atitinkamos srities specialistų išvadas, ataskaitas, kurios tiesiogiai pagrindžia tiek ieškinyje, tiek šiuose raštuose išdėstytas aplinkybes. Atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas minėtų įrodymų priėmimo klausimą, turėjo atsižvelgti į prašomų naujai priimti įrodymų įtaką sprendžiant šalių ginčą. Turint omenyje, kad pirmosios instancijos teismas nevertino pirmiau nurodytų institucijos, teikiančios išvadą byloje, įrodymų, todėl sprendė, kad ieškovė neįrodė savo teisių pažeidimo fakto, kartu su apeliaciniu skundu pateikta atitinkamos srities specialistės išvada ir tyrimo ataskaita minėtą pirmosios instancijos teismo išvadą paneigia, o tai reiškia, kad ieškovė įrodė negatorinio ieškinio sąlygas. Pažymėtina, kad padaręs išvadą, jog naujai pateikti įrodymai negali nei patvirtinti, nei paneigti skundžiamos pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, apeliacinės instancijos teismas nepateikė nė vieno motyvo, sakinio, žodžio, kodėl jis daro tokią išvadą. Ieškovė pažymi ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas neįvykdė pareigos aiškintis, ar vėlesnis įrodymų pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą.

24.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegijos 2020 m. sausio 6 d. nutartimi atsakovo atsiliepimą į kasacinį skundą atsisakyta priimti (2 t., el. b. l. 18).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teisės normų, reglamentuojančių negatorinio ieškinio tenkinimo sąlygas

25.       Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas fundamentalus nuosavybės neliečiamumo principas. Aiškindamas šią nuostatą Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas), kad Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia, jog savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. Nuosavybės teisės, taip pat ir jos apsaugos institutas visų pirma yra išplėtotas bei detalizuotas CK normose. Nuosavybės teisė yra suprantama kaip teisė savo (savininko) nuožiūra, tačiau nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis).

26.       CK 4.98 straipsnyje įtvirtintas savininko teisių gynimo būdas – negatorinis ieškinys. Remdamasis CK 4.98 straipsniu savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu. Būtent toks ieškinys ir yra pareikštas nagrinėjamoje byloje.

27.       Kasacinio teismo praktika dėl negatoriniam ieškiniui keliamų reikalavimų yra išplėtota. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl CK 4.98 straipsnio aiškinimo ir taikymo, yra konstatavęs, kad ieškovas, pareiškęs negatorinį ieškinį, turi įrodyti du dalykus: 1) kad jis yra turto savininkas; 2) kad jo teisės yra pažeistos. Savininkas neturi įrodinėti, kad jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai. Priešingai, esant įrodytiems pirmiau nurodytiems faktams, atsakovas turi įrodyti, jog jo elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2012 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Jeigu savininko teises suvaržęs asmuo įrodo, kad jis elgėsi teisėtai, tai reiškia, kad savininko teises ribojantys veiksmai atlikti teisės aktų pagrindu ir nustatyta tvarka, todėl savininko teisių suvaržymas laikytinas teisėtai įvykdytu. Teisėtai, t. y. įstatymo nustatytu pagrindu, tvarka ir būdu, įvykdyto savininko teisių suvaržymo, apsunkinimo ar galimybių sumažinimo nebūtų pagrindo vertinti kaip savininko teisių pažeidimo, nes pažeidimas turi būti siejamas su asmens veiksmų neatitiktimi teisei. Išvadai daryti, kad savininko teisės yra pažeistos, reikia nustatyti aplinkybes, kad asmuo be teisinio pagrindo atliko veiksmus ar kitaip sudarė sąlygas, dėl kurių daikto savininkas neturi galimybės daiktu naudotis pagal paskirtį arba naudojimasis nuosavybės teise yra kitu būdu suvaržytas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-143-695/2019 33 punktą).

Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo pareigą, oficialiuosius rašytinius įrodymus, naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme sąlygas 

28.       Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisė ir pareiga. Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo pareigą galima apibrėžti kaip būtinybę šaliai įrodyti aplinkybes, kurių nenustačius jai gali atsirasti neigiamų padarinių. Yra skiriami du įrodinėjimo pareigos aspektai. Pirma, įrodinėjimo pareiga reiškia šalies pareigą nurodyti tam tikrus faktus arba teigti juos esant, antra – pateikti įrodymus, patvirtinančius jos nurodytus faktus. Šaliai neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, teismas gali pripažinti jas neįrodytomis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010). 

29.       Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-28-701/2020 59 punktą).

30.       Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad įrodinėjimo pareiga nėra beribė – asmuo negali būti įpareigotas įrodyti tokias faktines aplinkybes, kurių jis objektyviai negali įrodyti (lot. probatio diabolica) arba kurių įrodinėjimas yra maksimaliai apsunkintas, be to, asmeniui negali būti priskirta neproporcingai didelės apimties įrodinėjimo našta. Priešingas aiškinimas suponuotų asmens teisės į teisingą teismą paneigimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-236-969/2019 107 punktą; 2019 m. lapkričio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-359-701/2019 40 punktą). 

31.       Nagrinėjamoje byloje ieškovė negatoriniu ieškiniu prašė teismo įpareigoti atsakovą kaip besiribojančio žemės sklypo savininką nupjauti (nugenėti) jo sklype dar 1998 metais pasodintų ir iki šiol augančių eglių gyvatvorę iki 2 m aukščio bei nurodė, kad jos teisės pažeidžiamos dėl to, kad eglių metamas didelis šešėlis kenkia jos (ieškovės) sklypo dalyje veisiamiems sodo augalams ir dirvožemiui.

32.       Apeliacinės instancijos teismas nutartyje, kuri yra kasacinio bylos nagrinėjimo objektas, rėmėsi šios kasacinio teismo nutarties 27 punkte pateiktu išaiškinimu dėl įrodinėjimo dalyko esant pareikštam negatoriniam ieškiniui bei konstatavo kaip įrodytą aplinkybę, kad ieškovei nuosavybės teise priklauso 2993/8979 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir šis sklypas ribojasi su atsakovui nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu.

33.       Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje taip pat vertino, ar ieškovė įvykdė įrodinėjimo pareigą dėl nurodyto fakto apie jos teisių pažeidimą, ir nors expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) nenurodė, tačiau pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad ieškovė neįrodė ginčo eglių daromos žalos jos žemės sklypui, o tai reiškia neįrodė savo teisių pažeidimo. Teisėjų kolegija, neperžengdama kasacinio skundo ribų, toliau patikrina, ar bylą nagrinėję teismai prie tokios išvados priėjo, nepažeisdami įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų.

34.       Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017 47 punktą). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017 23 punktą). Teismas įrodymus vertina kaip visumą, neteikdamas nė vienam įrodymui prioriteto (išskyrus prima facie (turintis didesnę įrodomąją galią) įrodymus – CPK 197 straipsnio 2 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2010; 2019 m. lapkričio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-359-701/2019 64 punktą). Pagal įrodymų vertinimo taisykles nė vienas įrodymas teismui neturi iš anksto nustatytos galios ir turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais (CPK 185 straipsnio 2 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2010).

35.       Savo teisių pažeidimą pirmosios instancijos teisme ieškovė grindė Kretingos rajono savivaldybės administracijos 2018 m. gegužės 28 d. raštu, kuriame nurodoma, kad netoli ieškovės sklypo ribos auga eglės ir kad jos meta didelį šešėlį, daro neigiamą įtaką sodo augalams ir dirvožemiui. Kiti ieškovės su ieškiniu pateikti rašytiniai įrodymai su šios bylos nagrinėjimo dalyku nesusiję ir gali patvirtinti tik konfliktinę situaciją tarp šalių. Bylą nagrinėjęs teismas, pasisakydamas dėl paminėto įrodymo, suabejojo jį pasirašiusio asmens kompetencija vertinti neigiamą eglių įtaką žemės sklypui, juolab kad nenurodyti jokie duomenys, kuriais remiantis tokia išvada padaryta. Kasaciniame skunde ieškovė nurodo, kad tai yra oficialusis rašytinis įrodymas, turintis didesnę įrodomąją galią, todėl, nesant jį paneigiančių įrodymų, aplinkybės turėtų būti laikomos įrodytomis. 

36.       Pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Draudimas panaudoti liudytojų parodymus netaikomas, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Oficialiųjų rašytinių įrodymų įrodomoji galia įstatymais gali būti suteikta ir kitiems dokumentams.

37.       Aiškindamas šią teisės normą kasacinis teismas yra pasisakęs, kad rašytinis įrodymas gali būti pripažintas oficialiuoju tik esant tokioms sąlygoms: 1) jis turi būti išduotas valstybės ar savivaldybės institucijos ar kitų įstatyme išvardytų subjektų; 2) įstatyme nurodyti subjektai, išduodami oficialų dokumentą, neviršijo savo kompetencijos; 3) dokumentas atitinka teisės aktų nustatytus jo formos ir turinio reikalavimus; 4) jame pateikta informacija yra pakankama įrodinėjimo dalyką sudarančioms aplinkybėms nustatyti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-306/2010; 2017 m. kovo 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-98-687/2017 27 punktą; kt.). 

38.       Tam, kad valstybės ir savivaldybių institucijos išduotame dokumente esanti informacija būtų vertinama kaip oficialusis rašytinis įrodymas, ji pirmiausia turi atitikti įrodymo sampratą, t. y. dokumente turi būti užfiksuoti su byla susiję faktiniai duomenys. Dėl šios priežasties ne bet kuri valstybės ar savivaldybės institucijos išduotame dokumente užfiksuota informacija gali būti laikoma oficialiuoju rašytiniu įrodymu. Oficialiojo rašytinio įrodymo savybė priskirtina tik tai informacijai, kurioje konstatuojamos institucijos nustatytos faktinės aplinkybės. Valstybės ar savivaldybės institucijos atliekamas teisinių santykių kvalifikavimas ir nurodomos teisinio pobūdžio išvados išreiškia tik institucijos nuomonę, kuri nėra faktinių duomenų nurodymas ir todėl neatitinka įrodymo statuso. Ši nuomonė nėra privaloma teismui, kuris nustatytoms faktinėms aplinkybėms savarankiškai pritaiko teisės normą ir kvalifikuoja teisinius santykius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-329/2013).

39.       CPK 197 straipsnio 2 dalyje nurodytų subjektų išduotas dokumentas ta apimtimi, kiek jame pateiktas faktinių duomenų vertinimas, išdėstyta institucijų subjektyvi pozicija dėl tam tikros situacijos taip pat nelaikomas oficialiuoju rašytiniu įrodymu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-690/2018 47 punktą). Todėl ir nagrinėjamu atveju savivaldybės rašte išdėstyta nuomonė dėl eglių gyvatvorės daromos žalos ieškovės žemės sklypui ir sodiniams neatitinka oficialiojo rašytinio įrodymo sampratos, kaip ji aiškinama kasacinio teismo praktikoje, ir šis raštas gali būti vertinamas kaip paprastas rašytinis įrodymas kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. 

40.       Nepagrįstas ir ieškovės argumentas, kad teismas įtraukė savivaldybę į bylą kaip išvadą teikiančią instituciją (CPK 49 straipsnis), o vėliau ta išvada nesirėmė. Visų pirma, savivaldybė, kaip išvadą teikianti institucija, į bylą įtraukta kitais klausimais (dėl galimybės be įgaliotų institucijų leidimo genėti ar šalinti medžius), o ne dėl galimo medžių poveikio žemės sklypui vertinimo. Antra, šių institucijų išvados teismui taip pat nėra privalomos, jos vertinamos kartu su kitais įrodymais. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus dėl netinkamo minėto savivaldybės rašto vertinimo.

41.       CPK 314 straipsnis reglamentuoja naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme klausimą. Bendroji procesinė šiame straipsnyje įtvirtinta taisyklė yra ta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Kitaip tariant, dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba netgi apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Todėl, siekiant pašalinti (ar sumažinti) tokių padarinių atsiradimo galimybę, proceso įstatymo lygmeniu ir yra įtvirtintas draudimas teikti, o kartu ir priimti, naujus įrodymus. Kasacinis teismas yra nurodęs, jog šis draudimas kartu užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkirsdamas kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalina (ar sumažina) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019 19 punktą).

42.       Vis dėlto ribojimas teikti naujus įrodymus, kad ir kokiems procesiniams tikslams užtikrinti jis yra nustatytas, nėra absoliutus – apeliacinės instancijos teismas turi teisę priimti naujus įrodymus, jeigu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti arba tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Kasacinis teismas yra išskyręs atitinkamus kriterijus, pagal kuriuos turi būti patikrinama ir vertinama, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktą). Be to, kasacinio teismo praktikoje nurodyta, jog, priimant naujus įrodymus, būtina užtikrinti priešingos bylos šalies teisę pasisakyti dėl naujų įrodymų (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-701/2018 54–55 punktus).

43.       Kartu kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad bylą nagrinėjantis teismas turi taikyti įstatymus, tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatomas fakto klausimas, gali būti priimami naujai sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015; 2016 m. balandžio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-218-916/2016 14 punktą; 2018 m. gegužės 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-701/2018 51 punktą). Papildydamas šią ir nutarties 42 punkte nurodytąją jau išplėtotą praktiką, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad, sprendžiant naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme klausimą, be pirmiau įvardytų kriterijų, taip pat svarbu patikrinti ir įvertinti, ar naujais įrodymais nėra įrodinėjamos faktinės aplinkybės, kurios nebuvo nurodytos, tirtos ir vertintos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis), t. y. ar jais nesiekiama paneigti kito ribotai apeliacijai užtikrinti nustatyto draudimo, kuris, kitaip negu draudimas teikti ir priimti naujus įrodymus, yra absoliutus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019 21 punktą).

44.       Taigi, naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme yra šio teismo diskrecija, kurią įgyvendindamas teismas visų pirma turi patikrinti, ar egzistuoja sąlygos, kurioms esant pagal CPK 314 straipsnį nauji įrodymai gali būti priimami: pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti arba tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. 

45.       Nagrinėjamoje byloje ieškovė apeliacinės instancijos teismui pateikė naujus įrodymus – Klaipėdos universiteto JTGMF Gamtos mokslų katedros doc. dr. R. N. 2019 m. sausio 22 d. paaiškinimą dėl organizmų tarpusavio ryšių agroekosistemose bei pagal ieškovės E. B. užsakymą 2019 m. sausio mėn. parengtą dr. E. S. gamtos mokslinio tyrimo darbo ataskaitą „Ties šiaurės rytine (duomenys neskelbtini) sklypo riba esančių eglių šešėlio vertinimas“.

46.       Apeliacinės instancijos teismas sąlygų, nurodytų CPK 314 straipsnyje, kurioms esant galimas naujų įrodymų priėmimas, nenustatė. Dėl aplinkybės, kad šie įrodymai nebuvo teikiami pirmosios instancijos teismui, ginčo nėra. Ieškovė nepagrindė ir kitos sąlygos – kad įrodymų pateikimo būtinybė atsirado vėliau. Šie įrodymai, pagal ieškovę, skirti jau ieškinyje nurodytoms aplinkybėms pagrįsti, todėl ieškovė turėjo pareigą pasirūpinti, kad jie būtų gauti ir pateikti pirmosios instancijos teisme. Vėliau atsiradusia būtinybe pateikti įrodymus nelaikytina ir juos teikiančio asmens subjektyvi nuomonė, įsitikinimas, kad esamų įrodymų pakaks jo pozicijai patvirtinti.  

47.       Remdamasi šiais argumentais ir atsižvelgdama į nutarties 27–28 punktuose aptartą įrodinėjimo naštą, tenkančią ieškovei, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas įrodinėjimą reglamentuojančių proceso teisės normų nepažeidė.

Dėl teisės normos galiojimo laiko atžvilgiu

48.       Atsakovas savo veiksmų teisėtumą iš esmės argumentavo tuo, kad nebuvo teisės akto, draudžiančio auginti savininko pageidaujamo aukščio eglių gyvatvorę. Ieškovė savo reikalavimus grindė Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. D1-717. Byloje keliamas teisės taikymo klausimas, ar šis teisės aktas, atsižvelgiant į gyvatvorės sodinimo laiką (1998 m.), taikytinas ginčo santykiams. Nors, teisėjų kolegijai sutikus su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad ieškovė neįrodė savo teisių pažeidimo, tampa neaktualus atsakovo veiksmų (ne)teisėtumo vertinimas, teisėjų kolegija pasisakys minėtu teisės taikymo klausimu.

49.       Lietuvos Respublikos aplinkos ministras 2007 m. gruodžio 29 d. priėmė įsakymą Nr. D1-717 „Dėl Medžių ir krūmų veisimo, vejų ir gėlynų įrengimo taisyklių patvirtinimo“, kuriuo patvirtino Medžių ir krūmų veisimo, vejų ir gėlynų įrengimo taisykles. Taisyklės įsigaliojo 2008 m. sausio 6 d. Taisyklės nustato medžių ir krūmų veisimo, vejų ir gėlynų įrengimo reikalavimus, kuriais vadovaujasi fiziniai ir juridiniai asmenys, veisiantys medžius ir krūmus, parenkantys vejų žolių ir gėlių asortimentą ir įrengiantys vejas ir gėlynus visuose miestų ir miestelių želdynuose, išskyrus privačioje žemėje ir privačiose namų valdose veisiamus medžius ir krūmus ir įrengiamas vejas ir gėlynus (Taisyklių 1–2 punktai). Vadinasi, 2008 m. sausio 6 d. įsigaliojusios Taisyklės reglamentavo reikalavimus valstybinėje žemėje veisiamiems medžiams ir krūmams. Byloje nustatyta, kad ginčo eglės 1998 metais pasodintos privačioje namų valdoje.

50.       Vėlesnės Taisyklių redakcijos (2016 m. rugpjūčio 24 d. įsakymo redakcija) 2 punkte nustatyta, kad medžių ir krūmų veisimo, vejų ir gėlynų įrengimo reikalavimai taikomi veisiant medžius ir krūmus, įrengiant vejas ir gėlynus visoje valstybinėje žemėje. Privačioje žemėje veisiant medžius ir krūmus privaloma vadovautis 5.1, 5.5, 8.1–8.3 papunkčių ir 7 punkto reikalavimais. Pagal Taisyklių 5.5.2 papunktį, be kaimyninio sklypo savininko, valdytojo ar įgalioto asmens sutikimo raštu gyvatvorė veisiama ne arčiau kaip 1 m atstumu nuo kaimyninio sklypo ribos ir formuojama ne aukštesnė kaip 1,3 m, išskyrus šiaurinę sklypo dalį, kur gyvatvorė gali būti iki 1,8 m aukščio (Taisyklių 5.5.2 papunktis). 2016 m. rugsėjo 12 d. aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-604 šis papunktis buvo pakeistas, nustatant, kad gyvatvorė formuojama ne aukštesnė kaip 1,3 m, išskyrus pietinę (tarp 135o ir 225o) sklypo pusę, kur gyvatvorė gali būti iki 2 m aukščio. Remdamasi šiuo teisiniu reglamentavimu, teisėjų kolegija sprendžia, kad Taisyklės nustatė privalomus reikalavimus privačios nuosavybės teise valdomuose žemės sklypuose esančių gyvatvorių aukščiui tik nuo 2016 m. rugpjūčio 25 d., kai įsigaliojo Taisyklių nauja redakcija.

51.       Kasacinio teismo jurisprudencijoje dėl teisės normos galiojimo laiko atžvilgiu nurodoma, kad teisinio reguliavimo srityje galioja taisyklė lex retro non agit – teisės aktas neturi atgalinio veikimo galios, todėl teisės aktai paprastai netaikomi tiems įvykusiems teisiniams faktams ir teisiniams padariniams, kurie atsirado iki naujai priimto teisės akto įsigaliojimo. Ši taisyklė yra svarbus ir būtinas veiksnys užtikrinant teisės, įstatymų, teisinės tvarkos stabilumą ir tvirtumą, teisinių santykių subjektų teises bei pasitikėjimą valstybės priimtais teisės aktais ir pačia valstybe (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-568/2014 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

52.       Pažymėtina ir tai, kad daugelis teisinių santykių yra tęstiniai. Todėl, nors teisinis santykis ir yra atsiradęs iki įsigaliojant konkrečiam teisės aktui, teisėms, pareigoms ar faktams, atsirandantiems galiojant naujam teisės aktui, paprastai taikomos tuo metu galiojančio teisės akto nuostatos, jeigu įstatymai nenustato kitaip.

53.       Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad kelis šimtus eglaičių atsakovas ties savojo ir ieškovės sklypų riba pasodino 1998 metais, todėl padarė išvadą, kad vėliau Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. D1-717 įteisinti reikalavimai negalėjo (negali) būti taikomi šioms eglėms. Teisėjų kolegija, remdamasi nutarties 49–50 punktuose nurodytu reglamentavimu ir 51–52 punktuose išdėstytais argumentais, šiai apeliacinės instancijos teismo išvadai pritaria tik iš dalies. 

54.       Teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad Taisyklės iki 2016 m. rugpjūčio 25 d., kai dalies jų taikymas buvo išplėstas ir privačių žemės sklypų atžvilgiu, ginčo santykiams netaikytinos. Ieškovės argumentai, kad teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-27-611/2016, pateiktų teisės aiškinimų, teisiškai nepagrįsti. Kaip ir nurodyta teismų sprendimuose, tos bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės nesutampa, todėl remtis ankstesnėje byloje pateiktais išaiškinimais nėra pagrindo. Nagrinėjamu atveju pačiame teisės akte, kuris, ieškovės manymu, turėjo būti taikomas ginčo santykiams nuo jo įsigaliojimo momento, apibrėžta to akto taikymo sritis, nustatant, kad jame išdėstyti reikalavimai taikomi veisiant medžius ir krūmus, išskyrus privačioje žemėje ir privačiose namų valdose veisiamus medžius ir krūmus.

55.       Tačiau sprendžiant dėl teisės akto taikymo taip pat turi būti atsižvelgiama į juo reguliuojamų santykių pobūdį. Pažymėtina, kad gyvatvorės priežiūra ir formavimas nėra vienkartinis veiksmas, ji turi būti vykdoma nuolat (periodiškai), yra tęstinio pobūdžio. Todėl, įsigaliojus teisės aktų reikalavimams dėl gyvatvorės, augančios prie kaimyninio žemės sklypo ribos, aukščio ribojimo, sklypo savininkas turi šių reikalavimų laikytis.

56.       Kartu paminėtina, kad galimybė įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą ir ginčo išsprendimo rezultatas priklauso ir nuo pasirinkto teisių gynybos būdo veiksmingumo konkrečioje situacijoje, t. y. ar toks būdas gali būti taikomas konkretaus teisių pažeidimo atveju (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-357-313/2019 85–86 punktus). Byloje nustatyta, jog teisinio reglamentavimo dėl privačiuose sklypuose formuojamų gyvatvorių aukščio jos sodinimo metu nebuvo. Šalys gyvatvorės sodinimo metu ar vėliau nesitarė dėl jos aukščio ribojimo, nors jau sodinimo metu buvo suprantama, kad gyvatvorė formuojama iš medžių, kurie metams bėgant augs ir gyvatvorės aukštis žymiai didės. Atsakovas gyvatvorę turėjo prižiūrėti laikydamasis bendro pobūdžio taisyklės – kad nebūtų pažeidžiamos kitų asmenų, taip pat ir gretimų sklypų savininkų, teisės. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė iki šio ginčo kilimo atsakovui būtų reiškusi pretenzijas dėl medžių aukščio nulemto savo teisių pažeidimo. Todėl šiuo atveju bylą nagrinėję teismai pagrįstai vertino, ar, atsižvelgiant į ankstesnį šalių elgesį, medžių, sudarančių gyvatvorę, amžių, brandą, esamą aukštį, įmanomas medžių nugenėjimas iki ieškovės pageidaujamo aukščio, nepadarant jiems esminės žalos, t. y. ar toks nugenėjimas nelems visiško jų sunykimo, ir pagal tai sprendė, ar ieškovės pasirinktas teisių gynimo būdas yra tinkamas ir gali būti taikomas šiuo konkrečiu atveju (CK 1.5 straipsnio 4 dalis).

57.       Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi skundžiamus teismų procesinius sprendimus, konstatuoja, kad pagrindo juos naikinti kasacinio skundo argumentais nenustatyta (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

58.       Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 6 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 13,63 Eur tokio pobūdžio bylinėjimosi išlaidų (2 t., el. b. l. 22). Netenkinant kasacinio skundo, šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš ieškovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės E. B. (a. k. (duomenys neskelbtini)) valstybei 13,63 Eur (trylika Eur 63 ct) procesinių dokumentų siuntimo išlaidų atlyginimo. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai        Birutė Janavičiūtė

        Donatas Šernas

        Dalia Vasarienė