Civilinė byla Nr. e2A-673-967/2026

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-16150-2024-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.3.6;

2.6.8.8; 2.6.11.1; 3.3.1.14; 3.3.1.19.1

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. gegužės 19 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Jakutytės-Sungailienės, Dalios Trumpulienės ir Sigitos Zubavičiūtės-Montvilienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „VM PRODUCTION“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės BÜFA COMPOSITES BALTIC OÜ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „VM PRODUCTION“ dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė BÜFA COMPOSITES BALTIC OÜ (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „VM PRODUCTION“ (toliau – ir atsakovė) 11 132,80 Eur skolą; procesines 6 procentų dydžio palūkanas nuo bylos Nr. eL2-5908-1142/2024 iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; bylinėjimosi išlaidas bei patirtas vertimo išlaidas. Ieškinyje nurodė šias aplinkybes:

1.1.       Ieškovės veikla yra cheminių medžiagų, skirtų automobilių, transporto, geležinkelio riedmenų, vėjo energijos, statybos, santechnikos, bakų ir vamzdžių, jūreivystės ir plaukimo baseinų pramonės šakoms gamyba ir pardavimas. Ieškovė su atsakove bendradarbiavo atskiru dokumentu neišreikštos sutarties / žodinio susitarimo pagrindu. Atsakovė pateikdavo prekių užsakymą ieškovei, kurio pagrindu ieškovė vykdė užsakytų prekių, žaliavų tiekimą atsakovei ir dėl pateiktų prekių išrašydavo atsakovei skirtas sąskaitas. Atsakovė ilgą laiką apmokėdavo ieškovės sąskaitas, tačiau šiuo metu yra dalis sąskaitų, kurios neapmokėtos ir neapmokėta suma sudaro 11 132,80 Eur. Atsakovė savo skolinius įsipareigojimus patvirtino el. laiškuose, nuo 2024 m. gegužės 13 d. skolą žadėjo sumokėti, bet visos skolos nesumokėjo. Ieškovė melagingais laiko atsakovės prieštaravimų teiginius, kad ne vieną mėnesį su kreditoriumi buvo bandoma suderinti skolos sumą. Siųstas ne vienas laiškas, tikslu išsiaiškinti skolos realias apimtis, tačiau kreditorius nepateikdamas savo reikalavimų (kurie kinta kas kartą susirašinėjant) pagrindo, neatsižvelgdamas į tai, kad vyksta ginčas dėl tikrosios įsipareigojimų sumos, pareiškė prašymą teismui priimti teismo įsakymą. Su tokiu teiginiu ieškovė nesutinka, nes atsakovė nei karto tokio tipo laiškų ieškovei nesiuntė, niekada skolos sumos neginčijo.

2.       Atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, nes reikalaujama suma yra neteisinga, nesuderinta ir nepagrįsta jokiais dokumentais.

3.       Teismo posėdžio metu ieškovės atstovė advokatė Jolita Mikalkevičiūtė prašė ieškinį tenkinti visiškai. Nurodė, kad ieškovė įrodė savo reikalavimą, kad atsakovė yra neapmokėjusi 11 132,80 Eur pagal 4 ginčo sąskaitas faktūras. Prašo teismo atsižvelgti į atsakovės nenuoseklumą, nes atsakovė pati 2024 m. gegužės 13 d. elektroniniu laišku yra pripažinusi savo įsiskolinimą daugiau nei 11 000 Eur, pati siūlė skolos mokėjimo grafiką, tačiau jo nesilaikė. Ieškovei kreipusis į teismą, atsakovė pradėjo kelti naujas versijas – 2025 m. balandžio 17 d. atsakovė jau teigė, kad skola ieškovei yra tik 5 716,81 Eur; 2025 m. gegužės mėnesį savo procesiniuose dokumentuose nurodė, kad ieškovė nėra į savo apskaitą įtraukusi atliktų jai mokėjimų už 29 388,35 Eur; ir trečioji versija – atsakovė nėra gavusi prekių pagal 2022 m. rugsėjo 13 d. sąskaitą Nr. PSI222293. Su kuo ieškovė visiškai nesutinka. Pažymėjo, kad ginčo sąskaitą (kurios kaip teigia negavo atsakovė) pasirašė R. P., kuris yra priėmęs prekes ir pagal sąskaitą, kurią atsakovė pripažįsta. Paaiškino, kad atsakovė apmokėdavo sąskaitas dalimis, todėl iš atsakovės gautos lėšos būdavo priskiriamos seniausių sąskaitų apmokėjimui. Taip pat ieškovės atstovė patikslino, kad ieškinyje klaidingai nurodytas ginčo 2023 m. birželio 27 d. sąskaitos faktūros (4 933,03 Eur sumai) numeris, kuris yra PSI231265, o ne PSI2311263.

4.       Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas E. K. palaikė ieškinio reikalavimus. Paaiškino, kad su atsakove rašytinės sutarties nebuvo sudarę, tiesiog su atsakove bendravo beveik 10 metų, užsakymus priimdavo žodžiu, elektroniniais laiškais, derindavo kokių prekių reikės. Niekada nekildavo problemų su atsakove iki šiol dėl sąskaitų apmokėjimo, nes jas apmokėdavo, kartais dalimis, kartais vėluodama. Prekes siųsdavo pristatyti ten, kur nurodydavo atsakovė. Sąskaitas siųsdavo ofiso (esančio Taline) darbuotojai. Pristačius užsakymą per 1-2 darbo dienas elektroniniu paštu išsiųsdavo sąskaitas atsakovei.

5.       Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė advokatė Sonata Žukauskienė nurodė, kad abi šalys bendradarbiavimo metu elgėsi aplaidžiai, nes aplaidžiai vedė visą apskaitą. Atsakovė sutinka dėl visų ieškovės nurodytų sąskaitų faktūrų nepamokėjimo, tačiau pripažįsta ieškinį dalyje dėl 5 726,41 Eur, nes atsakovė nėra niekada gavusi 2022 m. rugsėjo 13 d. sąskaitos Nr. PSI222293, nei prekių pagal šią sąskaitą faktūrą, todėl ieškovės reikalaujama suma turi būti mažinama 5 406,39 Eur suma. Atstovės teigimu, ieškovė neįrodė, kad pristatė prekes. Iš ieškovės pateiktų dokumentų matyti, kad pagal 2022 m. rugsėjo 13 d. sąskaitą Nr. PSI222293, prekes priėmė asmuo, kuris net nėra atsakovės darbuotojas bei prekės buvo pristatytos net ne atsakovei. Ieškovė turi įrodyti, kad atsakovė gavo prekes pagal šią sąskaitą. Atsakovė pateikė Sodros duomenis, kad R. P. niekada nebuvo atsakovės darbuotoju.

6.       Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas įmonės vadovas K. G. nurodė, kad ieškovė nesutikdavo suderinti kasmetinių likučių, nors atsakovės buhalterija to reikalaudavo, tačiau iš ieškovės pusės nebuvo sutikimo. Bet iš esmės bendradarbiavimas su ieškove buvo sėkmingas ir bendravimas vyko žodžiu bei elektroniniu paštu. Patvirtino ieškovės atstovo nurodytas aplinkybes, kad šalys suderindavo užsakymą ir ieškovė išsiųsdavo atsakovės nurodytu adresu užsakytas prekes, o atsakovė apmokėdavo atsiųstas sąskaitas. Pagal ieškovės ieškinyje nurodytas sąskaitas faktūras prekes gavo, ginčo nėra. Tik nėra gavusi iš ieškovės 2022 m. rugsėjo 13 d. sąskaitos Nr. PSI222293. R. P. gali būti atsakovės partnerių darbuotojas, bet ne atsakovės.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. lapkričio 4 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai, priteisė ieškovei iš atsakovės 11 132,80 Eur skolą, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2024 m. rugsėjo 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2 629,38 Eur bylinėjimosi išlaidų. Sprendimo pagrindiniai motyvai:

7.1.       Iš bylos medžiagos bei šalių paaiškinimų nustatyta, kad atsakovė iš ieškovės įsigijo prekes pagal šias sąskaitas faktūras: 2023 m. birželio 19 d. Nr. PSI231229, 8 086,01 Eur sumai (likusi neapmokėta suma – 649,59 Eur); 2023 m. birželio 27 d. Nr. PSI231264, 2 296,33 Eur sumai (likusi neapmokėta suma – 464,54 Eur); 2023 m. birželio 27 d. Nr. PSI231265, 4 933,03 Eur sumai (likusi neapmokėta suma – 4 933,03 Eur); 2023 m. liepos 7 d. Nr. PSI231358, 5 085,64 Eur (likusi neapmokėta suma – 5 085,64 Eur). Byloje nėra ginčo, kad atsakovė yra skolinga ieškovei pagal ankščiau minėtas 4 sąskaitas faktūras 11 132,80 Eur sumai ir šioje dalyje ieškinį pripažino. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė savo įsipareigojimus vykdė netinkamai, ieškinį šioje dalyje pripažino, todėl ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 11 132,80 Eur skolą pagal sąskaitas faktūras PSI231229, PSI231264, PSI1231265, Nr. PSI231358 tenkintas visiškai.

7.2.       Tarp šalių kilo ginčas dėl 2022 m. rugsėjo 13 d. sąskaitos faktūros Nr. PSI222293, 5 406,39 Eur sumai. Ieškovė į bylą pateikė 2022 m. rugsėjo 13 d. sąskaitą faktūrą Nr. PSI222293, kurioje nurodyta, kad ji išrašyta pagal užsakymą Nr. SO215683. Ieškovė taip pat pateikė į bylą ir CMR važtaraštį (DOK-135866), kuriame nurodyta, kad buvo pristatytos prekės pagal užsakymą Nr. SO215683, gavėjas yra atsakovė, o prekes priėmė R. P. Nors atsakovė pateikė teismui įrodymus, kad toks asmuo niekada nėra dirbęs pas atsakovę (DOK-138621), tačiau teismas pažymėjo, kad abi šalys patvirtino, jog šalių bendradarbiavimas vyko tokiu būdu: atsakovė užsakymą ieškovei pateikdavo žodžiu arba elektroniniais laiškais ir nurodydavo, kur prekes reikės pristatyti. Prekės kartais būdavo pristatomos tiesiai atsakovės klientams, o ne atsakovei tiesiogiai. Teismas pažymėjo, kad byloje yra pateiktas CMR važtaraštis (DOK-28231), susijęs su užsakymu Nr. SO231296, pagal sąskaitą faktūrą Nr. PSI231296, iš kurio matyti, kad prekes taip pat priėmė R. P. Atsakovė pripažino ir neginčijo, kad yra gavusi prekes pagal šią sąskaitą faktūrą bei pažymėjo, kad R. P. gali būti atsakovės partnerių darbuotojas. Ieškovė į bylą pateikė įrodymus, kad atsakovei ginčo sąskaita faktūra buvo išsiųsta 2022 m. rugsėjo 15 d., 13 val. 47 min. (DOK-144878). Ir nors atsakovė pateikė fotonuotrauką (DOK-147649), kurioje matosi iš kompiuterio ekrano nufotografuoti laiškai gauti iš atsakovės, tačiau ši fotonuotrauka nepatvirtina, kad atsakovė negavo ginčo sąskaitos, juolab kai fotonuotraukoje yra pateikti tik 2023 metai gauti laiškai, o sąskaita yra išrašyta 2022 metais. Teismas konstatavo, kad ieškovė įrodė, jog prekės pagal 2022 m. rugsėjo 13 d. sąskaitą faktūrą Nr. PSI222293, 5 406,39 Eur sumai, buvo pristatytos ir sąskaita tinkamai išsiųsta atsakovei, todėl nėra pagrindo mažinti ieškovės reikalaujamą priteisti sumą.

7.3.       Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys tenkintas visiškai (100 proc.) ieškovei iš atsakovės priteistas 2 629,38 Eur (2 378,38 Eur + 251 Eur) turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Nors atsakovės atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad negali būti priteistos ieškovės patirtos atstovavimo išlaidos, nes jas apmokėjo kita įmonė, tačiau kaip matyti iš į bylą pateiktos 2024 m. liepos 18 d. Atstovavimo sutarties, sutartyje ši sąlyga yra aptarta ir nėra pagrindo sutikti su atsakovės atstove.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

8.       Atsakovė UAB „VM PRODUCTION“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2025 m. lapkričio 4 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo dalį, kuria ieškovės naudai priteista iš atsakovės 5 406,39 Eur skolos, 6 procentų dydžio palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidos, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad:

8.1.       Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, dėl ko neteisingai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes ir priėmė iš dalies neteisingą ir nepagrįstą teismo sprendimą. Teismo sprendimo analizė leidžia daryti išvadą, jog teismas neatskleidė bylos esmės. Nesutinka su teismo išvada, kad atsakovė ir jos atstovė pripažino, jog atsakovė skolinga ieškovei pagal 4 sąskaitas faktūras 11 132,80 Eur sumai ir šioje dalyje ieškinį pripažino. Tiesa yra ta, kad pagal ieškinyje nurodytas sąskaitas yra visiškai atsakovės atsiskaityta ir teismui pateikti mokėjimo pavedimai. Ginčas kilo dėl to, kad atsakovės 2023-2024 m. gautą atsiskaitymą pagal ieškinyje nurodytas sąskaitas ieškovė įskaitė pagal sąskaitą-faktūrą Nr. PSI222293, 5 406,39 Eur sumai, pagal kurią atsakovė jokių prekių negavo ir netgi nebuvo atsiųsta sąskaita atsakovei. Teismas netyrė atsakovės atliktų mokėjimų ir pateiktų bankinių duomenų, o apsiribojo ieškovės atstovų paaiškinimų patikimumu, kas liudija apie šalių lygiateisiškumo principo pažeidimą ir akivaizdų teismo šališkumą. Atsakovės į bylą pateikti įrodymai – kreditorių judėjimo apyskaita, banko sąskaitų išrašais, foto nuotraukos patvirtina priešingas aplinkybes. Pažymėjo, kad teismas neįvertino aplinkybės, jog tarp šalių nebuvo sudarytos rašytinės prekių pirkimo–pardavimo sutarties, iš kurios būtų galima nustatyti šalių įsipareigojimų vykdymą, prekių perdavimo tvarką, sąskaitų išsiuntimo ir gavimo tvarką, atsiskaitymo lėšų užskaitymą. Nesant rašytinės sutarties, teismas vertino ir patikėjo tik ieškovės atstovo paaiškinimais, kas yra neteisinga. Teismas visiškai nevertino atsakovės atstovų paaiškinimų ir bylos duomenų, iš kurių matyti, kad būtent atsakovė nuolat prašydavo ieškovės kiekvienais metais suderinti perduotų prekių ir skolų likučius, tačiau į šiuos prašymus ieškovė nereagavo ir nei vieno suderinimo nepasirašė ir atsakovei neatsiuntė. Ieškovė, nederindama prekių ir skolų suderino aktų, o užskaitydama 2023-2024 m. sumokėtus atsakovės pinigus už neva sąskaitą-faktūrą Nr. PSI222293, kurios atsakovė net nėra gavusi, elgėsi nesąžiningai ir pati rizikavo dėl galimų tokio elgesio modelio pasekmių, todėl dalyje 5 406,39 Eur ieškinys turėjo būti atmestas.

8.2.       Byloje nėra pateikta jokių patikimų objektyvių įrodymų, patvirtinančių prekių perdavimą atsakovei pagal 2022 m. rugsėjo 13 d. sąskaitą-faktūrą Nr. PSI222293, 5 406,39 Eur sumai. Atsakovė byloje parodė, kad šių prekių negavo. Iš ieškovės pateiktos dokumento kopijos, kuria neva įrodinėja prekių perdavimą pagal minėtą sąskaitą Nr. PSI222293, prekes priėmė asmuo, kuris nėra atsakovės darbuotojas bei prekės buvo pristatytos ne atsakovei. Atsakovė į bylą pateikė Sodros duomenis, jog R. P. niekada nebuvo atsakovės darbuotoju. Aplinkybė, kad R. P. galimai yra atsakovės partnerio darbuotojas, nors atsakovė to nežino, nepatvirtina fakto, kad atsakovė prekes pagal sąskaitą-faktūrą Nr. PSI222293 gavo. Jeigu prekės buvo, tai jos buvo perduotos kitam juridiniam asmeniui, kuriam ir kilo pareiga atsiskaityti už prekes pagal nurodytą sąskaitą-faktūrą. Akivaizdu, kad ieškovė neįrodė, kad pristatė prekes atsakovei. Faktą, kad nei prekių, nei sąskaitos-faktūros nebuvo įrodo aplinkybė, kad ši sąskaita nebuvo siųsta atsakovei elektroniniu paštu, nors visos kitos sąskaitos buvo siųstos. Teismas į bylą pateiktus duomenis iš ieškovės įmonės neaiškios vidinės sistemos nepagrįstai vertino kaip objektyvius ir patikimus, kurie tariamai patvirtina, kad sąskaita atsakovei buvo išsiųsta. Ieškovės sistemos tvarkymas ir sąskaitų rašymas nėra tinkamas įrodymas prekių perdavimui ir sąskaitos išsiuntimui patvirtinti. Taigi, ieškovė neįrodė minėtos sąskaitos – faktūros įteikimo atsakovei fakto. Konstatuotina, kad ieškovė neįrodė ieškinio reikalavimo visai sumai, tad teismas nepagrįstai ieškinį tenkino visa apimtimi. Teismas turėjo sumažinti šia suma ieškinio reikalavimą ir priteisti ieškovei ne 11 132,80 Eur, bet 5 726,41 Eur sumą. (11 132,80 Eur -5 406,39 Eur).

9.       Ieškovė BUFA COMPOSITES BALTIC OU atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

9.1.       Atsakovės samprotavimas, kad pagal ieškinyje nurodytas sąskaitas yra visiškai atsakovės atsiskaityta yra melagingas, nes atsakovė nepateikė į bylą jokio dokumento, kuriame būtų buvusi išreikšta atsakovės valia atsakovės mokėjimus priskirti būtent šių ieškovės sąskaitų apmokėjimui: Nr. PSI231229, PSI231264, PSI1231265, PSI231358. Tuo tarpu ieškovė, gaudavusi įplaukas tiek iš atsakovės, tiek iš atsakovės vadovo, jas priskirdavo tuo metu buvusioms neapmokėtoms seniausiai ieškovės išrašytoms sąskaitoms, kas visiškai atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9301 straipsnyje numatytą taisyklę, kad atsiskaitymai pagal tos pačios eilės reikalavimus atliekami mokėjimo dokumentų gavimo kalendorinio eiliškumo tvarka. Svarbu, kad teismas atkreiptų dėmesį į atsakovės nenuoseklumą ir nuolatinį vis naujų versijų sugalvojimą, skirtą suklaidinti teismui apie esą buvusį atsakovės atsiskaitymą su ieškove. 2024 m. gegužės 13 d. atsakovė aiškiai patvirtino, kad jos skola yra didesnė nei 11 000 Eur, žadėjo skolą mokėti, bet taip ir nesumokėjo. Visi atsakovės minimi mokėjimo pavedimai buvo įtraukti į ieškovės buhalterinę apskaitą, užfiksuoti Apyvartos lentelėse ir nesuteikia jokio pagrindo atsakovės norimam mažesnės skolos (5 716,81 Eur) fiksavimui.

9.2.       Atsakovė 2025 m. gegužės 26 d. sugalvojo naują versiją ir pasisakė, kad ieškovė nėra į savo apskaitą įtraukusi atliktų jai mokėjimų už 29 388,35 Eur. Ieškovė teismui paaiškino ir pagrindė dokumentais, kad ieškovė bendradarbiavo su atsakove bei su kita įmone UAB „EBONA“, kurios direktorius ir vienintelis akcininkas yra tas pats asmuo K. G., kuris yra ir atsakovės direktorius ir akcininkas. Atsakovės vadovo laiškų pagrindu ir telefoninių pokalbių metu ieškovei teiktais prašymais, dalį atsakovės mokėtų sumų ieškovė priskirdavo pirkėjui UAB „EBONA“, tuo labiau, kad net ir atsakovės mokėjimo pavedimuose buvo nurodyta, kad atsakovė moka už UAB „EBONA“. Atsakovė tyčia teismui pateikė neinformatyvius banko išrašus, kuriuose nenurodyta mokėjimo paskirtis, teismas įpareigojo pateikti visus sąskaitų išrašus, tačiau atsakovė jų taip ir nepateikė. Tuo tarpu ieškovė pateikė netgi apyvartos su UAB „EBONA“ lentelę, kurioje geltonai pažymėtos įplaukos, kurias už UAB „EBONA“ mokėjo atsakovė arba atsakovės vadovas bei akcininkas K. G.

9.3.       Atsakovės samprotavimas, kad atsakovė jokių prekių negavo ir netgi nebuvo atsiųsta sąskaita atsakovei Nr. PSI222293, 5 406,39 Eur sumai yra visiškai melagingas, nes į bylą pateikti išrašai iš ieškovės informacinių sistemų patvirtina, kad sąskaita Nr. PSI222293 buvo 2022 m. rugsėjo 15 d. (penktadienį) nusiųsta atsakovei. Į bylą taip pat buvo pateiktas CMR dėl prekių, nurodytų sąskaitoje Nr. PSI222293 pristatymo, CMR buvo priimtas, jį pasirašė tas pats asmuo R. P., kuris buvo pasirašęs ir CMR išrašytą dėl tų prekių, už kurias atsakovė neapmokėjo ir ieškovė jas kaip neapmokėtas nurodė ieškinyje. Jei atsakovė neneigia gavusi prekes pagal sąskaitas, dėl kurių neapmokėjimo teiktas ieškinys, kai prekes pagal CMR priėmė, be kita ko, ir R. P., tai nėra jokio pagrindo manyti, kad tas pats R. P. atsakovės interesais nepriėmė prekių ir pagal 2022 m. CMR.

9.4.       Atsakovės samprotavimas, kad teismas nevertino atsakovės atstovų paaiškinimų ir bylos duomenų, iš kurių matyti, kad būtent atsakovė nuolat prašydavo ieškovės kiekvienais metais suderinti perduotų prekių ir skolų likučius, tačiau į šiuos prašymus ieškovė nereagavo ir nei vieno suderinimo nepasirašė ir atsakovei neatsiuntė, neatitinka tikrovės. Atsakovė nebuvo pateikusi į bylą jokio įrodymo apie tai, kad kada nors būtų iniciavusi apyvartos ar skolos likučių suderinimą, kad atsakovei per ilgą bendradarbiavimo su ieškove istoriją kada nors būtų kilusi abejonė dėl to, ar atsakovės ir ieškovės apyvartos atvaizdavimas ieškovės ir atsakovės buhalterinėse programose sutampa. Tik teismo posėdžio metu atsakovės vadovas leido sau pasamprotauti, kad ieškovė elgėsi neva netinkamai, nes nederino skolos likučių. Tačiau teismas teismo posėdžio metu teisingai pastebėjo, kad pati atsakovė niekada neparodė intereso susiderinti su ieškove skolų likučius ar apyvartų apimtis.

9.5.       Dėl ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų nurodo, kad ne pati ieškovė, o ieškovės pavedimu įmonė UAB „Coface Baltic service“ mokėjo žyminį mokestį ir tai nekėlė teismui jokių abejonių priimant ieškinį. Analogiškai UAB „Coface Baltic service“ apmokėjo ir ieškovės advokato sąskaitas, išrašytas išimtinai dėl ieškovės ir atsakovės teisminio ginčo ir šią aplinkybę nurodžius pačiose sąskaitose, apibūdinant advokato teiktą teisinę pagalbą. Tuo labiau, kad atstovavimo sutartyje buvo aiškiai išreikšta ieškovės valia, kad advokatui pavedama instruktuoti UAB „Coface Baltic service“, kodas 300574165, kad ji Kliento interesais atliktų žyminio mokesčio, vertėjo, advokato, antstolio sąskaitų apmokėjimus, konstatuojant, kad taip sumokėtos sumos laikomos Kliento bylinėjimosi išlaidomis, o Kliento ir UAB „Coface Baltic service“ santykius reguliuoja tarpusavio susitarimai. Tuo labiau, kad atsakovė neteikė reikalavimo, kad ieškovė pateiktų teismui kokius nors dokumentus apie ieškovės ir UAB „Coface Baltic service“ bendradarbiavimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10.       Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.

11.       Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkintas visiškai, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

12.       Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad ieškovė BÜFA COMPOSITES BALTIC OÜ su atsakove UAB „VM PRODUCTION“ bendradarbiavo žodinio susitarimo pagrindu, šalys nebuvo sudariusios rašytinės sutarties. Atsakovė pateikdavo prekių užsakymą ieškovei žodžiu arba elektroniniu laišku, kurio pagrindu ieškovė vykdė užsakytų prekių tiekimą atsakovei ir dėl atsakovei pateiktų prekių išrašydavo sąskaitas dėl žaliavų. Ieškovės teigimu, šiuo metu yra dalis sąskaitų (Nr. PSI231229, Nr. PSI231264, Nr. PSI231265, Nr. PSI231358), kurios atsakovės neapmokėtos ir neapmokėta suma sudaro 11 132,80 Eur. Ieškovė ieškinio reikalavimus grindžia į bylą pateiktomis sąskaitomis faktūromis; šalių elektroniniais susirašinėjimais, banko pavedimų išrašais; prekių pristatymo dokumentais, įmonės apvartos suvestinėmis, įrodymais, kad atsakovei buvo išsiųsta ginčo sąskaita. Tuo tarpu atsakovė teigia, kad niekada nėra gavusi ieškovės siųstos 2022 m. rugsėjo 13 d. sąskaitos faktūros Nr. PSI222293 5 406,39 Eur sumai bei nėra gavusi toje sąskaitoje nurodytų prekių, todėl šios ieškinio dalies nepripažįsta.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

13.       Iš byloje esančių duomenų spręstina, kad tarp šalių susiklostė pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai, kurie nebuvo įtvirtinti rašytine sutartimi, tačiau šalių valia sukurti šiuos teisinius santykius įtvirtinta konkliudentiniais veiksmais bei tam tikrais kiekvienos iš šalių atliekamais aktyviais veiksmais, t. y. atsakovė žodžiu ar elektroniniu paštu užsakydavo tam tikras prekes iš ieškovės, o ieškovė jas pristatydavo tiesiogiai atsakovei arba atsakovės nurodytu kitu pristatymo adresu. Dėl šių aplinkybių byloje nėra ginčo. Šalių sutartinius santykius patvirtina ir byloje esantys įrodymai: sąskaitos faktūros, CMR važtaraščiai, elektroninis susirašinėjimas, mokėjimo pavedimai, apyvartos žiniaraščiai ir pan. Ieškovės teigimu, atsakovė šiuo metu yra neapmokėjusi dalies sąskaitų: Nr. PSI231229 (likutis 649,59 Eur); Nr. PSI231264 (likutis 464,54 Eur); Nr. PSI231265 (neapmokėta visa suma 4 933,03 Eur); Nr. PSI231358 (neapmokėta visa suma 5 085,64 Eur), kurių bendra suma sudaro 11 132,80 Eur. Atsakovė UAB „VM PRODUCTION“ ginčija, kad gavo prekes pagal 2022 m. rugsėjo 13 d. sąskaitą-faktūrą Nr. PSI222293 bendrai 5 406,39 Eur sumai bei ginčija pačios sąskaitos gavimo faktą, todėl mano, jog būtent šia suma turėjo būti mažintas ieškovei iš atsakovės priteistinas skolos dydis.

14.       CK 6.305 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pirkimo–pardavimo sutarties samprata, pagal kurią viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą).

15.       Remiantis CK 6.38 straipsniu prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra – vadovaujantis protingumo kriterijais. CK 6.63 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, jog skolininkas laikomas pažeidusiu prievolę, kai skolininkas praleidžia prievolės įvykdymo terminą. CK 6.256 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles.

16.       Iš atsakovės apeliacinio skundo matyti, kad atsakovė ginčija ne visą pirmosios instancijos teismo sprendimą, o tą sprendimo dalį, kuria ieškovei iš atsakovės priteista 5 406,39 Eur skolos, 6 procentų dydžio palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidos ir prašo šią ieškovės ieškinio dalį atmesti. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovė tiek savo procesiniuose dokumentuose, tiek atsakovės atstovė teismo posėdžio metu ne kartą pripažino skolą pagal ieškinyje nurodytas sąskaitas faktūras, tačiau neigia gavusi prekes pagal 2022 m. rugsėjo 13 d. sąskaitą faktūrą Nr. PSI222293 bendrai 5 406,39 Eur sumai. Būtent šiai sumai ieškinį atsakovė ir prašo atmesti. Aukščiau nurodytas aplinkybes patvirtina ir atsakovės atstovės duoti paaiškinimai 2025 m. rugsėjo 17 d. teismo posėdžio metu (teismo posėdžio garso įrašas 03:26; 10:20) bei 2025 m. spalio 7 d. teismo posėdžio metu (teismo posėdžio garso įrašas 14:08), kuriame atsakovės atstovė prašė ieškinį tenkinti iš dalies, nes pripažįsta ieškinio dalį dėl 5 726,41 Eur.

17.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pirkimo–pardavimo sutartis yra konsensualinė – ji laikoma sudaryta nuo šalių valios dėl sutarties sudarymo išreiškimo. Be to, pirkimo–pardavimo sutarties sudarymas siejamas su momentu, kai šalys susitaria dėl esminių sutarties sąlygų (CK 6.162 straipsnio 2 dalis), o atlygintinumas yra vienas pirkimo–pardavimo sutartį kvalifikuojančių požymių. Sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis yra dvišalė, nes abi sutarties šalys turi priešpriešines teises ir pareigas – pardavėjas turi pareigą perduoti daiktą, o pirkėjas priimti daiktą ir sumokėti kainą. Atlygintinumas yra vienas pirkimo–pardavimo sutartį kvalifikuojančių požymių, todėl svarbu, kad šalys, sudarydamos pirkimo–pardavimo sutartį, išreikštų valią dėl atitinkamos prekės pirkimo ir pardavimo, t. y. susitartų dėl pardavėjo pareigos perduoti prekę bei pirkėjo įsipareigojimo atlyginti už ją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-125-378/2021).

18.       Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad rašytinė sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta ir visą laiką (apie devynerius metus) prekių užsakymai vykdavo žodžiu arba elektroniniu paštu vėliau atsakovei už prekes išrašant sąskaitas faktūras, o prekių vežimas buvo įforminamas CMR važtaraščiais. Ginčas byloje kilo dėl to, kad atsakovės 2023-2024 metais gautus atsiskaitymus ieškovė įskaitė pagal ginčo sąskaitą Nr. PSI222293, pagal kurią, atsakovės teigimu, ji jokių prekių negavo ir netgi nebuvo atsiųsta sąskaita atsakovei. Ginčo sąskaita faktūra yra išrašyta 2022 m. rugsėjo 13 d., o ieškinyje nurodytos neapmokėtos sąskaitos išrašytos laikotarpiu nuo 2023 m. birželio 19 d. iki 2023 m. liepos 7 d. Iš byloje esančios ieškovės pateiktos apyvartos lentelės matyti, kad ieškovei išrašius sąskaitas faktūras, atsakovė jas apmokėdavo iš dalies arba kurį laiką mokėjimų nebuvo. Mokėjimų sumos beveik visais atvejais nesutapdavo su išrašytų sąskaitų sumomis, mokėjimai vykdavo chaotiškai kartais sumokant kelis kartus tą pačią dieną, kartais išrašytoms kelioms sąskaitoms padaromas vienas ženkliai mažesnės sumos mokėjimas ir pan. Tokiu būdu jau 2024 m. gegužės mėnesį atsakovės nepriemoka sudarė daugiau nei 10 000 Eur. Šią aplinkybę patvirtina ne tik apyvartos ir mokėjimų lentelė, bet ir elektroninis susirašinėjimas, kuriame atsakovės direktorius K. G. skolą pripažino bei pasiūlė 11 000 Eur mokėti pagal jo pridėtą mokėjimų grafiką, pirmą 1 000 Eur įmoką sumokant nuo 2024 m. gegužės 15 d. iki 2024 m. gegužės 30 d. Ieškovė 2024 m. gegužės 31 d. paprašė atsiųsti pavedimo kopiją, nes pirma įmoka gauta nebuvo, o 2024 m. liepos 1 d. laiške nurodyta, kad pagal mokėjimų grafiką pavedimų ieškovė nemato. Akivaizdu, kad atsakovė susidūrė su finansiniais sunkumais, nes 2024 m. rugpjūčio 2 d. laiške K. G. nurodo, kad jiems nepavyko atgauti įšaldytų lėšų, todėl vykdys kassavaitinius mokėjimus nedidelėmis sumomis iki visiškai padengs įsiskolinimą.

19.       Apeliacinės instancijos teismui išanalizavus byloje esančius įrodymus bei apyvartos lenteles darytina išvada, kad atsakovei ne laiku apmokant ieškovės pateiktas sąskaitas už prekes laikotarpiu nuo 2023 m. birželio 19 d. iki 2023 m. liepos 7 d. susidarė 11 132,80 Eur įsiskolinimas. Atmestini kaip nepagrįsti atsakovės argumentai, kad ieškovė, užskaičiusi atsakovės 2023-2024 metais gautus atsiskaitymus senesnėms sąskaitoms, elgėsi nesąžiningai. CK 6.55 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skolininkas, privalantis grąžinti tam pačiam kreditoriui kelias tos pačios rūšies skolas, mokėdamas gali pareikšti, kurią skolą jis grąžina. Tačiau skolininkas neturi teisės be kreditoriaus sutikimo skirti įmokas prievolei, kurios įvykdymo terminas dar nesuėjęs, vietoj įmokos pagal prievolę, kurios įvykdymo terminas suėjęs. CK 6.55 straipsnio 2 dalis nustato, kad tais atvejais, kai skolininkas nepareiškia, kokiai prievolei įvykdyti skiria įmoką ir nėra kitokio šalių susitarimo, tai laikoma, kad grąžinta skola, kurios grąžinimo terminas suėjęs. Kai yra kelios skolos, kurių grąžinimo terminai suėję, ir nė viena iš jų nėra užtikrinta, laikoma, kad grąžinta seniausia skola. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 6.55 straipsnio nuostatos nėra imperatyviosios, jos reglamentuoja įmokų paskirstymą tik nesant kitokio šalių susitarimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-528/2013). Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų apie šalių susitarimą dėl atsakovės atliekamų mokėjimų įskaitymų tvarkos, be to, atsakovė mokėjimų pavedimuose mokėjimo paskirtyje nėra nurodžiusi, už kurią konkrečiai sąskaitą daromas pavedimas, už kokį laikotarpį (dažniausiai mokėjimo paskirtyje nurodoma, kad mokama „už prekes“), todėl ieškovė pagrįstai atsakovės gautus mokėjimus įskaitė anksčiausiai išrašytoms sąskaitoms, kurių mokėjimo terminai jau buvo suėję.

20.       Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad byloje nėra pateikta jokių patikimų objektyvių įrodymų, patvirtinančių prekių perdavimą atsakovei pagal 2022 m. rugsėjo 13 d. sąskaitą-faktūrą Nr. PSI222293, 5 406,39 Eur sumai. Atsakovė teigia, kad šių prekių negavo, pagal pridėtą važtaraštį prekes priėmė net ne atsakovės darbuotojas, todėl ši ieškinio dalis nepagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas vertina, jog byloje esantys įrodymai bei šalių paaiškinimai teismo posėdžio metu paneigia atsakovės teiginius dėl ginčo sąskaitos negavimo ir prekių jai nepristatymo. Visų pirma, ieškovė pateikė vidinės įmonės sistemos programos išrašą, kad sąskaita faktūra Nr. PSI222293 išsiųsta atsakovei 2022 m. rugsėjo 15 d., 13 val. 47 min. Ieškovės atstovė 2025 m. spalio 7 d. vykusio teismo posėdžio metu nurodė, kad kai suformuojama sąskaita, ji iš programos automatiškai išsiunčiama pirkėjui (garso įrašas 01:40). Ieškovės darbuotojas E. K. 2025 m. rugsėjo 17 d. teismo posėdyje paaiškino, kad Lietuvoje įmonės ofiso nėra, jis yra Taline ir visas sąskaitas siunčia kolegos Taline (garso įrašas 29:38). Atsakovė tuo tarpu pateikė ekrano nuotrauką iš elektroninio pašto apie gautas sąskaitas laikotarpiu nuo 2023 m. sausio 25 d. iki 2023 m. gegužės 18 d. taip įrodinėdama, kad ginčo sąskaita iš ieškovės nebuvo gauta. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, ginčo sąskaita išrašyta 2022 m. rugsėjo 13 d., išsiųsta 2022 m. rugsėjo 15 d., o fotonuotraukoje yra pateikti tik 2023 metais atsakovės iš ieškovės gauti laiškai. Dar daugiau, atsakovė atliko sąskaitų paiešką pagal siuntėją A. J. (elektroninis paštas (duomenys neskelbtini), nors iš programos išrašo matyti, kad 2022 m. rugsėjo 13 d. sąskaitą faktūrą Nr. PSI222293 išsiuntė M. G. (elektroninis paštas (duomenys neskelbtini). Taigi, atsakovės pateikta fotonuotrauka neįrodo ginčo sąskaitos negavimo fakto, nes paieška atlikta ne pagal siuntėjo adresą, neatitinka sąskaitos gavimo laikotarpio, be to, elektroniniai laiškai gali būti ištrinami, ilgą laiką nesaugomi ir pan.

21.       Apeliantė nurodo, kad prekių pagal ginčo sąskaitą negavo, o jas priėmęs asmuo yra ne atsakovės darbuotojas, todėl sąskaitą turi apmokėti tas prekes gavęs asmuo. Sąskaita faktūra Nr. PSI222293 išrašyta atsakovei 2022 m. rugsėjo 13 d., tą pačią dieną užpildytas ir važtaraštis, kuriame nurodyta, kad prekės pagal užsakymą Nr. SO215683 išsiųstos gavėjui UAB „VM PRODUCTION“ adresu (duomenys neskelbtini), kitos sąlygos – (duomenys neskelbtini), prekes priėmė R. P. Abi šalys teismo posėdžio metu patvirtino, kad šalių bendradarbiavimas vyko tokiu būdu, kad atsakovė užsakymą ieškovei pateikia žodžiu arba elektroniniais laiškais ir nurodo, kur prekes reikės pristatyti. Prekės kartais būdavo pristatomos tiesiai pas atsakovės klientus, o ne atsakovei tiesiogiai. Šiuo atveju būtent taip ir įvyko, prekės buvo pristatytos kitu atsakovės nurodytu adresu, galimai atsakovės partneriams. Šią aplinkybę patvirtina atsakovės pateiktas Sodros išrašas apie apdraustuosius asmenis, iš kurio matyti, kad R. P. nėra ir nebuvo atsakovės darbuotoju. Tačiau pažymėtina, kad tiek sąskaitoje faktūroje Nr. PSI222293, tiek važtaraštyje užsakovu nurodyta atsakovė UAB „VM PRODUCTION“, prekės vežtos į Alytų, jas priėmė R. P., kuris tuo pačiu nurodytu adresu prekes buvo priėmęs ir 2023 m. birželio 22 d. pagal užsakymą Nr. SO231296. Atsakovė pastarojo užsakymo neginčijo, pripažino, kad R. P. gali būti atsakovės partnerių darbuotojas. Tai, kad ginčo sąskaitos nėra atsakovės buhalterinėje apskaitoje, nepatvirtina fakto, jog prekės pagal užsakymą Nr. SO215683 nebuvo išsiųstos atsakovės UAB „VM PRODUCTION“ partneriams būtent pagal atsakovės užsakymą ir jai ieškovės išrašytą sąskaitą faktūra Nr. PSI222293. Atmestini atsakovės argumentai kaip nepagrįsti ir deklaratyvūs, kad ieškovė atsisakė derinti skolos likučius su atsakove, kadangi byloje nėra įrodymų, jog atsakovė nors kartą kreipėsi į ieškovę dėl skolų suderinimo ir ieškovė atsisakė tai padaryti. Priešingai, ieškovė į bylą pateikė išsamius duomenis iš savo buhalterinės apskaitos programų, kuriuose atsispindi ieškovės atsakovei išrašytos sąskaitos faktūros (su datomis, numeriais, apmokėjimo terminais), atsakovės atlikti mokėjimai ir skolos likutis ieškinio pateikimo dienai. Taip pat teiktos įvairios apyvartos lentelės, suvestinės, iš kurių matomas iš atsakovės gautų lėšų judėjimas. Tuo tarpu atsakovė teismo buvo įpareigota pateikti išsamius banko sąskaitų išrašus, kuriuose atsispindėtų atsakovės atliekami mokėjimai ieškovei kartu su mokėjimų paskirtimis, tačiau tokių išsamių duomenų atsakovė teismui nepateikė. Pažymėtina, kad atsakovė teikė paaiškinimus teigdama, kad dalies mokėjimų iš atsakovės ieškovė nėra apskaičiusi, ieškovė nurodė, kad atsakovė mokėjimus vykdė už kitą atsakovės direktoriaus vadovaujamą įmonę UAB „EBONA“, todėl buvo būtini išsamūs banko sąskaitos išrašai su mokėjimo paskirtimis, kurių atsakovė sąmoningai nepateikė.

22.       Apeliaciniu skundu atsakovė ginčija teismo sprendimo dalį, kuria teismas ieškovės naudai iš atsakovės priteisė 2 629,38 Eur bylinėjimosi išlaidų. Nurodo, kad advokatei Jolitai Mikalkevičiūtei už paslaugas mokėjo ne ieškovė BÜFA COMPOSITES BALTIC OÜ, o UAB „Coface Baltic service“, todėl nebuvo jokio teisinio ir faktinio pagrindo priteisti šias išlaidas. Sutartis dėl teisinių paslaugų su advokatu, atstovavusiu ieškovei byloje, buvo sudaryta ne su UAB „Coface Baltic service“, o su pačia ieškove, todėl pareiga atsiskaityti už teisines paslaugas kyla ieškovei. Be to, tarp ieškovės ir UAB „Coface Baltic service“ nėra jokio susitarimo dėl lėšų, kuriomis UAB „Coface Baltic service“ sumokėjo advokatui, grąžinimo, įskaitymo, todėl šias lėšas priteisus ieškovei iš atsakovės, ji nepagrįstai įgytų lėšas, kurių neišleido.

23.       Pagal CPK 88, 93, 98 straipsnius, teismas, spręsdamas dėl išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti, turi pirmiausia nustatyti: 1) ar šios išlaidos egzistuoja (CPK 88 straipsnis); 2) pagal išvardytus reikalavimus nustatyti jų dydį, o ne vien vadovautis atliktais mokėjimais (CPK 98 straipsnis); 3) nustatytą bylinėjimosi išlaidų sumą paskirstyti pagal bylos nagrinėjimo rezultatus (CPK 93 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008).

24.       Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad visais atvejais, priteisiant išlaidas už teisinę advokato ar advokato padėjėjo pagalbą, yra taikomas ir realumo kriterijus, t. y. kad šiems asmenims už suteiktas pirmiau nurodytas teisines paslaugas yra sumokėta ir bylą laimėjusi šalis patyrė atstovavimo civiliniame procese išlaidas bei įstatymo nustatyta tvarka teismui pateikė tai patvirtinančius įrodymus (CPK 98 straipsnis). Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad tokiais atvejais išlaidos suprantamos kaip išleistos lėšos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008; 2017 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2017, 10 punktas).

25.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė, teikdama teismui ieškinį, patyrė iš viso 2 378,38 Eur atstovavimo išlaidų ir išlaidų organizuojant dokumentų vertimą bei 251 Eur žyminio mokesčio išlaidų. Konstatavo, kad prašoma priteisti suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nurodytų maksimalių rekomenduojamų dydžių, todėl ieškinį tenkinus visiškai šią sumą (2 629,38 Eur) priteisė ieškovei iš atsakovės.

26.       Iš bylos duomenų nustatyta, kad už ieškovę tiek žyminį mokestį, tiek kitas bylinėjimosi išlaidas apmokėjo UAB „Coface Baltic service“. 2024 m. liepos 18 d. atstovavimo sutartyje nurodyta: instruktuoti Kliento skolininko skolos išieškojimą organizuojantį UAB „Coface Baltic service“, kodas 300574165, kad ji Kliento interesais atliktų žyminio mokesčio, vertėjo, advokato, antstolio sąskaitų apmokėjimus, konstatuojant, kad taip sumokėtos sumos laikomos Kliento bylinėjimosi išlaidomis, o Kliento ir UAB „Coface Baltic service“ santykius reguliuoja tarpusavio susitarimai. Byloje pateikti aukščiau nurodytų bylinėjimosi išlaidų apmokėjimą patvirtinantys įrodymai, vadinasi bylinėjimosi išlaidos buvo realiai patirtos. Pridėtose sąskaitos faktūrose aiškiai nurodyta, už kokias paslaugas išrašyta sąskaita, kokiame ginče, nurodyti kiti būtini rekvizitai, o atstovavimo sutartyje nurodyta, kad UAB „Coface Baltic service“ sumokėtos sumos laikomos ieškovės bylinėjimosi išlaidomis. Šių išlaidų apmokėjimo, grąžinimo tvarka reguliuojama ieškovės ir UAB „Coface Baltic service“ tarpusavio susitarimai, todėl pirmosios instancijos teismas, tenkinęs ieškinį visiškai, pagrįstai bylinėjimosi išlaidas priteisė ieškovei iš atsakovės.

27.       Be to, kasacinio teismo praktikoje, pasisakant dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo galimybės, kai tokias išlaidas apmoka ne šalis, o kitas, byloje nedalyvaujantis asmuo, yra išaiškinta, kad proceso šalių ar kitų byloje dalyvaujančių asmenų atstovų išlaidos, vadovaujantis tiek teisės doktrinoje, tiek teismų praktikoje galiojančiu principu „tas, kas veikia per kitą, veikia pats“ (lot. qui fact per alium, facit per se), laikytinos bylinėjimosi išlaidomis kaip pačių atstovaujamųjų išlaidos. Šios byloje dalyvaujančių asmenų atstovų su procesu susijusios išlaidos, taip pat bylinėjimosi išlaidų apmokėjimo prievolę už byloje dalyvaujantį asmenį, šiam neprieštaraujant, įvykdžiusių kitų, nors ir nedalyvaujančių byloje, asmenų (CK 6.50 straipsnis) išlaidos pripažintinos su bylos nagrinėjimu susijusiomis išlaidomis ir dėl jų atlyginimo turi būti sprendžiama. Išlaidos, skirtos byloje dalyvaujančiam asmeniui atstovavusio advokato ar advokato padėjėjo teisinei pagalbai apmokėti, yra su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos ir, jeigu CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatytu terminu yra pateiktas prašymas (tiek raštu, tiek žodžiu teismo posėdyje; tiek byloje dalyvaujančio asmens, tiek jo atstovo) dėl atstovavimo išlaidų priteisimo bei šių išlaidų dydį (realumą) patvirtinantys įrodymai, jų atlyginimo klausimas turi būti sprendžiamas, nepriklausomai nuo to, kas – byloje dalyvaujantis asmuo, kuriam mokama advokato teisinė pagalba realiai buvo suteikta, ar už jį kitas, nors ir byloje nedalyvaujantis, asmuo – faktiškai atsiskaitė su byloje dalyvaujančiam asmeniui atstovavusiu advokatu ar jo padėjėju. Nustačius, kad mokama advokato ar advokato padėjėjo teisinė pagalba byloje dalyvavusiam asmeniui buvo suteikta ir dėl išlaidų jai apmokėti atlyginimo kreiptasi CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, yra pagrindas priteisti byloje dalyvaujančiam asmeniui atstovavimo išlaidas, nepaisant to, kad už jam suteiktas teisines paslaugas sumokėjo kitas, nors ir byloje nedalyvaujantis, asmuo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. A. v. D. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-582/2009).

Dėl bylos procesinės baigties

28.       Įrodymų vertinimo aspektu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. CPK 178 straipsnyje įtvirtinta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Įrodinėjimas civiliniame procese yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu. Rungtyniškumo (rungimosi) principo esmė yra ta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti proceso įstatymo nustatyta tvarka (CPK 12 ir 178 straipsniai). Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatymo nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Įrodymų pakankamumas civiliniame procese grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-378/2020, nutarties 30 punktas).

29.       Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad vien tai, jog byloje dalyvaujantis asmuo nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, juos interpretuoja kitaip, nesutinka su teismo išvadomis, nesudaro pagrindo konstatuoti įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-179-469/2022, 53 punktas).

30.       Visų nurodytų motyvų pagrindu apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino ir išsamiai išanalizavo byloje pateiktus įrodymus, šalių argumentus, tinkamai taikė tiek materialinės teisės, tiek procesinės teisės normas bei padarė pagrįstas išvadas, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Nenustačius pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

31.       Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

32.       Netenkinus atsakovės apeliacinio skundo, neperskirstytinos ir bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teisme teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, atmetus atsakovės apeliacinį skundą, įgijo ieškovė. Byloje pateikti įrodymai, kad ieškovė patyrė 726 Eur teisinės pagalbos išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, todėl šios išlaidos priteistinos ieškovei iš atsakovės.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Netenkinti atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „VM PRODUCTION“ apeliacinio skundo.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei BUFA Composites Baltic OU, juridinio asmens kodas 11607998, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „VM Production“, juridinio asmens kodas 302919731, 726 Eur (septynis šimtus dvidešimt šešis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjos                                                                                            Asta Jakutytė-Sungailienė

        Dalia Trumpulienė

        Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė