Civilinė byla Nr. e2-479-553/2020

                                                                                    Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00237-2019-3

                                                                                    Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.4  

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 27 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vintara“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2020 m. sausio 15 d. nutarties, kuria atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vintara“ iškelta bankroto byla,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Byloje sprendžiamas klausimas dėl bankroto bylos UAB „Vintara“ iškėlimo pagrįstumo.

2.       Pareiškėja bankrutavusi kredito unija „Centro taupomoji kasa“ kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos atsakovei UAB „Vintara“ iškėlimo.

3.       Pareiškėja nurodė, kad su atsakove 2014 m. gegužės 8 d. sudarė kredito sutartį, pagal kurią atsakovei suteikė 141 913,81 Eur dydžio kreditą. Atsakovė sutartį vykdė netinkamai, sutartis buvo nutraukta ir pradėtas priverstinis skolos išieškojimas. Antstolis 2019 m. rugpjūčio 23 d. grąžino vykdomąjį dokumentą su išieškojimo negalimumo aktu. Atsakovės skola pareiškėjai sudaro 114 697,84 Eur. Pareiškėjos teigimu, atsakovė yra nemoki, nes ji įsipareigojimų nevykdo, kredito negrąžina, nuo 2013 metų neteikė finansinės atskaitomybės dokumentų, veiklos nevykdo. Apie ketinimą kelti bankroto bylą ir sumokėti skolą atsakovei pranešta 2019 m. rugpjūčio 30 d. 2019 m. spalio 8 d.

4.       Atsakovė atsiliepimo nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5.       Panevėžio apygardos teismas 2020 m. sausio 15 d. nutartimi atsakovei iškėlė bankroto bylą, bankroto administratore paskyrė UAB „Paltaja“.   

6.       Teismas bylos duomenimis nustatė, kad UAB „Vintara“ yra nemoki. Bendrovė juridinių asmenų registre įregistruota 2010 m. balandžio 7 d., bendrovės vadovas ir akcininkas nuo 2010 m. lapkričio 12 d. yra A. S.. Finansinės atskaitomybės dokumentų bendrovė neteikė nuo 2013 metų, todėl jos finansinė padėtis nežinoma. Atsakovė teismui nepateikė jokių duomenų apie vykdomą veiklą, kreditorius, debitorius ir pan. Teismas sprendė, kad atsakovė yra nemoki, nes ilgą laiką nevykdo sutartinių įsipareigojimų, neatsiskaito su pareiškėja, nereaguoja į raginimus. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė finansinių ataskaitų neteikė, turi įsiskolinimų valstybės biudžetui, į įspėjimus ir raginimus nereaguoja, įsiskolinimo išieškoti nėra galimybės, teismas konstatavo UAB „Vintara“ nemokumą ir iškėlė jai bankroto bylą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7.       Atsakovė (toliau – ir apeliantė) atskiruoju skundu prašo Panevėžio apygardos teismo 2020 m. sausio 15 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atsisakyti iškelti apeliantei bankroto bylą arba perduoti klausimą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

7.1.                      Skundžiama nutartis nepagrįsta, nes teismas, neturėdamas duomenų apie apeliantės finansinę padėtį, pripažino, apeliantės nemokumą ir pagrindą bankroto bylos iškėlimui. Teismas nenustatė, kad apeliantė nebeatsiskaitinėjo su kreditoriais, nebeatliko iš anksto apmokėtų darbų ir pan., todėl nepagrįstai iškėlė apeliantei bankroto bylą.

7.2.                      Teismas neanalizavo, kada konkrečiai atsirado apeliantės ne tik teisinis, bet ir faktinis nemokumas, neaišku, kokiais duomenimis grindė išvadą, kad apeliantė yra nemoki. Vien tai, kad apeliantė turi įsiskolinimų valstybės biudžetui ir kad nereaguoja į raginimus, dar nereiškia, jog apeliantė yra nemoki.

7.3.                      Prieš iškeliant bankroto bylą, privalo būti atliktas ne tik retrospektyvinis, bet ir perspektyvinis bendrovės vertinimas. Prioritetas turi būti teikiamas reabilitaciniam tikslui, t. y. bendrovės išsaugojimui.  

7.4.                      Teismas nesiėmė aktyvių veiksmų tikrajai apeliantės turtinei padėčiai nustatyti, nesurinko pakankamai duomenų apie jos turtinę padėtį, o išvadą apie apeliantės nemokumą padarė neturint reikiamų duomenų jos finansinei padėčiai įvertinti.

8.       Pareiškėja atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirojo skundo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

8.1.                       Atskirasis skundas nepagrįstas, pateiktas siekiant vilkinti bankroto bylos nagrinėjimą. Atskirasis skundas deklaratyvus, nepaneigia pirmos instancijos teismo padarytų išvadų dėl apeliantės turtinės padėties ir jos nemokumo.

8.2.                      Apeliantė prie skundo nepateikė jokių nemokumo faktą paneigiančių dokumentų ar duomenų, todėl skundu siekiama tik formalaus teismo nutarties peržiūrėjimo apeliacinės instancijos teisme ir nesiekiama apginti kokių nors apeliantės interesų.

8.3.                      Apeliantė su pareiškėja nebendradarbiavo nuo pat bankroto bylos pareiškėjai iškėlimo, antstoliui neteikė duomenų, nemokėjo skolų ir nevykdė jokių mokėjimų. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadas, kad apeliantė yra nemoki, veiklos nevykdo.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9.       Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

10.       Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria apeliantei iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

11.       2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų nemokumo įstatymui (toliau – JANĮ), neteko galios Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ir ĮBĮ) su visais pakeitimais ir papildymais (JANĮ 153 straipsnis). JANĮ 155 straipsnyje, reglamentuojančiame pereinamąsias nuostatas dėl nemokumo procesų, nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo (JANĮ) nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus atskirai išvardintas šio įstatymo nuostatas, kurios neaktualios nagrinėjamoje byloje. 

12.       Nagrinėjamu atveju apeliantės bankroto bylos iškėlimo procedūra pradėta dar galiojant ĮBĮ, nes pareiškimas dėl bankroto bylos apeliantei iškėlimo teismui pateiktas iki 2019 m. gruodžio 31 d., todėl klausimas dėl bankroto bylos apeliantei iškėlimo spręstinas pagal ĮBĮ nuostatas.

13.       Bankroto byla įmonei iškeliama, jei yra bent viena iš ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje nustatytų sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; 2) įmonė negali arba negalės vykdyti įsipareigojimų. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Tam, kad būtų išsiaiškinta įmonės reali turtinė padėtis, teismas įmonės nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal aktualius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydį bei realią, o ne įrašytą balanse, įmonės turimo turto vertę. Tai reiškia, kad į balansą įrašytas turtas turi realiai egzistuoti ir turi būti nustatyta tikroji jo vertė (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugpjūčio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1492-241/2017). Nors įmonės (ne)mokumą, visų pirma, apsprendžia finansinės atskaitomybės dokumentai – balansas, pelno (nuostolio) ataskaita, tačiau įmonės sudarytas balansas nėra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu galima nustatyti įmonės mokumo būklę. Tais atvejais, kai įmonės vadovas neteikia teismui duomenų, reikalingų išspręsti bankroto bylos iškėlimo įmonei klausimą, teismas apie įmonės mokumą gali spręsti iš paties teismo surinktų duomenų, net jeigu jie nėra pakankamai išsamūs, o išsamesnių į bylą nepateikta (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1669-823/2018 ir kt.). 

14.       Sprendžiant bankroto bylos iškėlimo įmonei klausimą, mokumo pagrindimo našta perkeliama įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis, ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalis). Todėl būtent apeliantė turi pateikti įrodymus, pagrindžiančius jos pakankamą finansinę padėtį, t. y. apeliantės mokumo įrodinėjimo pareiga tenka pačiai apeliantei.  

15.       Nagrinėjamu atveju apeliantė (jos vadovas) nepateikė pirmosios instancijos teismui ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų (įmonės kreditorių ir skolininkų sąrašų, nurodant jų adresus, įsipareigojimų ir skolų sumas, atsiskaitymo terminus, paskutinių metų ir einamųjų metų laikotarpio iki pareiškimo pateikimo teismui dienos finansinių atskaitomybių, informacijos apie teismuose iškeltas bylas bei išieškojimus ne ginčo tvarka, įkeistą turtą ir kitus įsipareigojimus, įmonės turto vertinimą), nors tai padaryti buvo įpareigota pirmosios instancijos teismo 2019 m. lapkričio 27 d. raštu dėl duomenų pateikimo. Todėl pirmosios instancijos teismas, nustatydamas apeliantės finansinę padėtį, rėmėsi informacinių sistemų ir registrų duomenimis bei pareiškėjos pateikta informacija (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

16.       Apeliantė savo mokumo neįrodinėjo, nes nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalyje numatytų dokumentų, nurodytų šios nutarties 15 punkte. Iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos viešai skelbiamų duomenų matyti, kad apeliantės skola 2020 m. vasario 26 d. susidarė 774,48 Eur bei nebuvo nei vienos apdraustojo asmens. Iš viešai skelbiamų Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenų matyti, kad apeliantės deklaruotų mokesčių mokestinės nepriemokos suma 2020 m. vasario 26 d. duomenimis sudarė 225,17 Eur. Taip pat apeliantė turi pradelstų įsiskolinimų ir kitiems kreditoriams – pareiškėjai 114 697,84 Eur sumai.

17.       Pareiškėjos pateiktas 2019 m. rugpjūčio 23 d. antstolio surašytas išieškojimo negalimumo aktas patvirtina, kad pareiškėjai hipoteka įkeisto turto – statybiniai pastoliai ir aptvėrimo elementai, priklausančio apeliantei, nerasta. Pažymėtina, kad apeliantė juridinių asmenų registrui paskutinius finansinės atskaitomybės dokumentus yra pateikusi tik už 2013 metus, kurių duomenimis, 2013 metais bendrovės turtas sudarė 67 525 Eur (233 150 Lt); ilgalaikis turtas – 30 960 Eur (106 900 Lt), trumpalaikis turtas – pinigai ir pinigų ekvivalentai – 36 565 Eur (126 250 Lt), o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 34 834 Eur (120 275 Lt). Byloje apeliantei nepateikus jokių jos finansinę būklę pagrindžiančių įrodymų, taip pat jai priklausančio turto bei debitorių ir kreditorių sąrašų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi pareiškėjos pateiktais duomenimis, taip pat jam prieinamais informacinių sistemų ir registrų duomenimis bei pagrįstai sprendė, kad apeliantė nėra finansiškai pajėgi įvykdyti pirmiau nurodytus pradelstus įsipareigojimus kreditoriams, kurie mažiausiai sudaro 115 697,49 Eur.

18.       Apeliantei nepateikus jokių įrodymų, patvirtinančių jos vykdomą veiklą, gaunamas pajamas, turimą turtą bei esamus įsipareigojimus kreditoriams, konstatuotina, kad apeliantė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui neįrodė, kad yra pajėgi vykdyti įsipareigojimus bei spręsti finansinius sunkumus (CPK 178, 185 straipsniai). Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantė atitinka nemokios įmonės būseną (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis).

Dėl bylos procesinės baigties

19.       Apibendrinus išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas bei pagrįstai sprendė, kad apeliantės finansinė padėtis atitinka ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje numatytą nemokumo sampratą, tinkamai nustatė bankroto bylos iškėlimo pagrindus, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą – iškelti apeliantei bankroto bylą (ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktas). Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą nutartį, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Panevėžio apygardos teismo 2020 m. sausio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                             Aldona Tilindienė