Civilinė byla Nr. 2A-1763-881/2013
Teisminio proceso Nr. 2-01-3-01590-2012-6
Procesinio sprendimo kategorija: 73.2.6.1
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. rugpjūčio 20 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Dog Cargo“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-4543-872/2012 pagal ieškovo „BTA Insurance Company“, SE ieškinį atsakovui UAB „Dog Cargo“ dėl draudimo išmokos grąžinimo.
Teisėja, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas „BTA Insurance Company“, SE ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „Dog Cargo“ 4 190,70 Lt išmokėtos draudimo išmokos ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2010 m. rugsėjo 20 d. ieškovas ir atsakovas sudarė draudimo sutartį Nr. 12 2971763, pagal kurią privalomuoju draudimu buvo apdrausta automobilio DAF FT XT 105.460 valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinė atsakomybė. 2010 m. lapkričio 23 d. Vokietijoje, Kiolne, automagistralėje įvyko autoįvykis, kurio kaltininku pripažintas įmonės vairuotojas V. S.. Įvykio metu buvo apgadintas automobilis MCC SMART, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovas, vadovaudamasis draudiminį įvykį ir žalos dydį patvirtinančiais dokumentais, už automobiliui MCC SMART, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), padarytą žalą atlygino 20 953,49 Lt. Atsakovas neįvykdė pareigos raštu pranešti draudikui apie įvykį per tris dienas. Ieškovas 2010 m. gruodžio 22 d. kreipėsi į atsakovą ir paprašė pateikti turimą informaciją apie eismo įvykį, tačiau atsakovas ieškovui informacijos nesuteikė. Atsakovo vengimas bendradarbiauti lėmė, kad draudimo įmonė neturėjo galimybės apskaičiuoti draudimo išmoką vadovaudamasi objektyviais, visapusiškais įrodymais. Dėl atsakovo vengimo bendradarbiauti draudimo išmoka buvo apskaičiuota ir išmokėta tik pagal nukentėjusiojo pateiktą informaciją. Pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 12 straipsnį, reikalavimas dėl 20 proc. draudimo išmokos grąžinimo reiškiamas, išskyrus atvejus, kai pranešti apie eismo įvykį atsakingas asmuo negali dėl svarbių priežasčių. Minimu atveju, atsakovas nepateikė jokių argumentų ar paaiškinimų, todėl ieškovui nėra pagrindo svarstyti dėl reikalaujamos grąžinti draudimo išmokos dydžio mažinimo.
Atsakovas UAB „Dog Cargo“ su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad pranešė ieškovui apie įvykį bei pateikė policijos dokumentus, ką patvirtina 2011 m. sausio 11 d. susirašinėjimas elektroniniu paštu tarp ieškovo darbuotojos M. Z. ir atsakovo direktoriaus F. O.. Susirašinėjime nurodyta, kad atsakovas siunčia policijos dokumentus ir prašo patvirtinti laiško gavimą, o ieškovo darbuotoja atsako, kad dokumentą gavo. Ieškovas, esant papildomos informacijos poreikiui, turėjo galimybę tiesiogiai kreiptis į atsakovo direktorių elektroniniu paštu ir gauti jam reikalingus duomenis, tačiau, matyt, tokio poreikio nebuvo. Ieškovas netinkamai taiko ir aiškina Transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 2 dalį, nes ieškovo nurodomas aplinkybes, kad atsakovas nevykdė ar netinkamai vykdė įstatymo 12 straipsnyje nustatytas pareigas, turi įrodyti pats ieškovas. Byloje nepateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad dėl nepranešimo apie eismo įvykį nuostoliai padidėjo. Ieškovas nepagrįstai draudimo išmokos grąžinimo sumą skaičiuoja ir nuo įvykio administravimo sumos, t. y. 500 eurų mokesčio.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimu ieškinį patenkino – priteisė ieškovui iš atsakovo 4 190,70 Lt draudimo išmoką ir 126 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Teismas nurodė, kad Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – įstatymo) 12 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, kad įvykus eismo įvykiui, su juo susijęs transporto priemonės valdytojas per 3 darbo dienas nuo eismo įvykio dienos raštu pranešti draudikui, apdraudusiam jo civilinę atsakomybę, apie eismo įvykį, dėl kurio jis yra atsakingas, išskyrus atvejus, kai pranešti apie eismo įvykį jis negali dėl svarbių priežasčių, taip pat pateikti draudikui eismo įvykio dalyvių pasirašytą deklaraciją ar kitą eismo įvykio dalyvių pasirašytą dokumentą apie įvykio aplinkybes. Ši nuostata įtvirtinta ir šalių sudarytos 2010 m. rugsėjo 16 d. draudimo sutarties 6.5 punkte.
Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 2 dalis numato, jei apdraustos transporto priemonės valdytojas nevykdė ar netinkamai vykdė šio įstatymo 12 straipsnyje nustatytas pareigas ar padidino žalą dėl savo kaltės, draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iš valdytojo. Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Pagal Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių (toliau – taisyklės) 60.3 punktą atsakingas draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iš valdytojo iki 20 procentų išmokėtos draudimo išmokos, – jeigu nepateikė atsakingam draudikui eismo įvykio deklaracijos per Įstatymo 12 straipsnyje nustatytus terminus ir (arba) draudikui prašant nepadėjo aiškintis eismo įvykio aplinkybių ir draudikui prašant nepateikė turimos informacijos apie eismo įvykį. Taigi, įstatymas suteikia teisę draudikui, įvertinus įstatyme numatytas reikšmingas aplinkybes, nustatyti grąžintinos išmokėtos sumos dydį iki 20 procentų.
Byloje surinkti duomenys patvirtina, jog ieškovas apie draudiminį įvykį sužinojo 2010 m. gruodžio 8 d. ne iš atsakovo, o iš užsienio atstovų, praėjus įstatyme numatytam trijų dienų pranešimo apie eismo įvykį terminui. Ieškovas pagrįstai teigia, kad atsakovui laiku nepranešus apie eismo įvykį, nepateikus draudikui turimų eismo įvykio ir žalos įrodymų, tokiu būdu nepadėjus draudikui nustatyti įvykio aplinkybių ir padarytos žalos dydžio, atsakovas pažeidė įstatyme įtvirtintą sutarties šalių bendradarbiavimo pareigą. Bylos medžiaga patvirtina, kad vienintelis dokumentas, kurį ieškovui pateikė atsakovas buvo 2011 m. sausio 11 d. elektroniniu paštu atsiųsta Vokietijos policijos ataskaita dėl minimo autoįvykio, kurią ieškovas ir pats turėjo. Šioje deklaracijoje nėra informacijos apie tai, kokios automobilių detalės buvo apgadintos, kokia buvo kelio danga, ar vairuotojas pripažino savo kaltę ar nepripažino.
Atsakovas nepateikė į bylą jokių įrodymų, patvirtinančių, dėl kokių priežasčių jis nepateikė ieškovui informacijos apie draudiminį įvykį per tris dienas, todėl darytina išvada, jog ieškovas pagrįstai teigia, jog atsakovas vengė bendradarbiauti ir neįvykdė tiek įstatyme, tiek ir sutartyje įtvirtintos pareigos – per 3 darbo dienas nuo eismo įvykio dienos raštu pranešti draudikui, apdraudusiam jo civilinę atsakomybę, apie eismo įvykį (CPK 178 str.).
Ieškovas 2011 m. kovo 2 d. priėmė sprendimą dėl 6 068,55 eurų draudimo išmokos mokėjimo. Atsakovo atstovė teigė, kad nėra pagrindo skaičiuoti 20 procentų dydžio grąžintinos išmokos dalį ir nuo 551,69 eurų mokesčio administruojančioms įmonėms, tačiau jokių įrodymų, kad ieškovo patirtų nuostolių dydis būtų mažesnis, nepateikė (CPK 178 str.).
Pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 12 straipsnį reikalavimas dėl 20 proc. draudimo išmokos grąžinimo reiškiamas, išskyrus atvejus, kai pranešti apie eismo įvykį atsakingas asmuo negali dėl svarbių priežasčių. Minimu atveju, atsakovas nepateikė jokių argumentų ar paaiškinimų, kodėl nepateikė ieškovui jokios informacijos apie draudiminį įvykį per tris dienas, vengė bendradarbiauti su ieškovu, todėl nėra pagrindo svarstyti dėl reikalaujamos grąžinti draudimo išmokos dydžio mažinimo. Bylos duomenys patvirtina, jog atsakovas nereagavo į ieškovo kvietimą pateikti užpildytą pranešimo formą, dokumentų kopijas bei suteikti visą turimą informaciją apie minėtą eismo įvykį, todėl prašoma priteisti 20 procentų dydžio grąžintinos išmokos dalis – 4 190,70 Lt, yra proporcinga padarytiems sutarties pažeidimams.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas UAB „Dog Cargo“ apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad sprendimą dėl draudimo išmokos dydžio ir išmokėjimo priėmė ieškovo atstovas užsienyje, ir byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovas būtų aktyviai dalyvavęs žalos nustatymo procese ir turėjęs tam įtakos. Byloje taip pat nėra duomenų, kad ieškovas po 2011 m. sausio 11 d. būtų susisiekęs su atsakovu, nėra nustatyta, kad atsakovas būtų vengęs teikti informaciją ar nebendravęs su ieškovu, t. y. akivaizdu, kad po eismo įvykio deklaracijos pateikimo pats ieškovas nebedėjo jokių pastangų bendradarbiauti. Tiek įvykio deklaracijos, tiek ieškovo pateiktos anketos klausimai iš dalies sutampa, todėl nėra pagrindo konstatuoti visiško atsakovo nebendradarbiavimo. Atsakovas tinkamai įvykdė deklaracijos pateikimo pareigą, tuo tarpu ieškovas, gavęs iš atsakovo deklaraciją, bendradarbiavimo pareigos toliau nebevykdė, nebendravo su atsakovu, nesikreipė į jį dėl papildomų dokumentų ar informacijos pateikimo, o teismas ieškovo veiksmų (tiksliau, jų nebuvimo) nevertino. Jei ieškovas mano, kad žala padidėjo dėl bendradarbiavimo pareigos nevykdymo, jis turėtų įvertinti ir savo veiksmus bei jų pasekmes ir atitinkamai taikyti CK 6.248 straipsnio 4 dalį. Ieškovas neįrodė, nei atsakovo civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, nei TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje išvardytų regresinio reikalavimo dydžio nustatymo kriterijų, t. y. neįrodė, kokia žala atsirado dėl atsakovo pareigos pranešti apie eismo įvykį ar bendradarbiauti nevykdymo, koks priežastinis ryšys tarp tariamo draudimo sutarties sąlygų pažeidimo, eismo įvykio ir esamo žalos dydžio, nepasisakė dėl kaltės formos ir t. t. Vien formalus draudėjo pareigų pažeidimas nepadidino ir negalėjo padidinti įvykio metu atsiradusios žalos dydžio. Įvykio aplinkybės iš esmės aiškios iš pateiktos deklaracijos duomenų ir joje esančios schemos, nukentėjusiam asmeniui padarytos žalos dydis Vokietijoje buvo nustatytas kvalifikuotų ekspertų. Byloje nėra jokių įrodymų apie tai, kad dėl praleisto pranešimo apie įvykį pateikimo termino būtų atsiradusi didesnė žala, nei padarytoji įvykio metu. Tiek galiojantis TPVCAPDĮ, tiek Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklės nenumato, kad draudiko už įvykių administravimą sumokėtos sumos užsienio partneriams laikytinos draudimo išmokos dalimi ir turėtų būti kompensuojamos draudėjų, todėl ieškovas neturi pagrindo skaičiuoti 20 procentų kompensaciją nuo įvykio administravimo mokesčio.
Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas „BTA Insurance Company“, SE ginčija apeliacinio skundo pagrįstumą ir prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad atsakovo pateikta deklaracija yra neinformatyvi, ir ja remiantis neįmanoma apskaičiuoti žalos. Nagrinėjamu atveju nukentėjusioji kreipėsi į ekspertus dėl žalos dydžio apskaičiavimo, ir ekspertas 2010 m. gruodžio 1 d. pateikė ekspertizės ataskaitą, kurios pagrindu ieškovui teko pripažinti padarytos žalos dydį, nes atsakovas nebendradarbiavo ir nepateikė jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima atlikti pakartotinę ekspertizę arba kitaip ginčyti ekspertizę, atliktą tik pagal nukentėjusios transporto priemonės apžiūrą. Atsakovas neteikė informacijos ir draudikui prašant (2010 m. lapkričio 30 d. kvietimas). Draudiko reikalavimo teisė nėra apribojama vien tik draudimo išmokos suma, bet ji apima ir visas kitas su išmokėjimu susijusias sumas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs materialinės ir proceso teisės normas, ieškovo ieškinį tenkino (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Teismas taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.
Transporto priemonių draudimą reglamentuoja Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas (toliau – ir TPVCAPDĮ). Šio įstatymo tikslas – nustatyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos, funkcionavimo teisinius pagrindus ir principus (TPVCAPDĮ 1 str. 1 d.). Vienas transporto priemonių draudimo bruožų yra jo privalomumas. Tokiu draudimu siekiama užtikrinti nukentėjusiųjų nuo transporto priemonių ir asmenų, naudojančių jas, turtines teises ir interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras v. V. N., bylos Nr. 3K-3-255/2010).
Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, kad įvykus eismo įvykiui, su juo susijęs transporto priemonės valdytojas per 3 darbo dienas nuo eismo įvykio dienos raštu pranešti draudikui, apdraudusiam jo civilinę atsakomybę, apie eismo įvykį, dėl kurio jis yra atsakingas, išskyrus atvejus, kai pranešti apie eismo įvykį jis negali dėl svarbių priežasčių, taip pat pateikti draudikui eismo įvykio dalyvių pasirašytą deklaraciją ar kitą eismo įvykio dalyvių pasirašytą dokumentą apie įvykio aplinkybes. Ši nuostata įtvirtinta ir šalių sudarytos 2010 m. rugsėjo 16 d. draudimo sutarties 6.5 punkte.
Sutarties šalys turi vykdyti prisiimtus įsipareigojimus tinkamai, vienos sutarties šalies pareigą vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos sutarties šalies reikalavimo teisė, kuri yra ginama įstatymu. Sutarčių vykdymo principai įtvirtinti CK 6.200 straipsnyje: šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai; vykdydamos sutartį, šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis; sutartis turi būti vykdoma kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu; jeigu pagal sutartį ar jos prigimtį šalis, atlikdama tam tikrus veiksmus, turi dėti maksimalias pastangas sutarčiai įvykdyti, tai ši šalis privalo imtis tokių pastangų, kokių būtų ėmęsis tokiomis pat aplinkybėmis protingas asmuo.
Sutarties neįvykdymu laikomas bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 str.). Sutarties šaliai neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius sutartį, kita sutarties šalis, atsižvelgiant į aplinkybes, įgyja teisę naudotis sutartyje ir įstatyme nustatytais teisių gynimo būdais.
Kaip matyt iš bylos medžiagos, draudiminis įvykis įvyko 2010 m. lapkričio 23 d. Vokietijoje, Kiolne, automagistralėje, tuo tarpu ieškovas apie draudiminį įvykį sužinojo tik 2010 m. gruodžio 8 d. ir ne iš atsakovo, o iš užsienio atstovų, akivaizdžiai praėjus įstatyme numatytam trijų dienų pranešimo apie eismo įvykį terminui, todėl draudimo kompanija, vadovaudamasis draudimo sutarties ir Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatomis įgijo teisę naudotis sutartyje ir įstatyme nustatytais teisių gynimo būdais.
Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 2 dalis numato, jei apdraustos transporto priemonės valdytojas nevykdė ar netinkamai vykdė šio įstatymo 12 straipsnyje nustatytas pareigas ar padidino žalą dėl savo kaltės, draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iš valdytojo. Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką.
Pagal Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių (toliau – taisyklės) 60.3 punktą atsakingas draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iš valdytojo iki 20 procentų išmokėtos draudimo išmokos, – jeigu nepateikė atsakingam draudikui eismo įvykio deklaracijos per Įstatymo 12 straipsnyje nustatytus terminus ir (arba) draudikui prašant nepadėjo aiškintis eismo įvykio aplinkybių ir draudikui prašant nepateikė turimos informacijos apie eismo įvykį. Taigi, įstatymas suteikia teisę draudikui, įvertinus įstatyme numatytas reikšmingas aplinkybes, nustatyti grąžintinos išmokėtos sumos dydį iki 20 procentų.
Vienintelis dokumentas, kurį ieškovui pateikė atsakovas buvo 2011 m. sausio 11 d. elektroniniu paštu atsiųsta Vokietijos policijos ataskaita dėl minimo autoįvykio, kurią ieškovas ir pats turėjo. Šioje deklaracijoje nėra informacijos apie tai, kokios automobilių detalės buvo apgadintos, kokia buvo kelio danga, ar vairuotojas pripažino savo kaltę ar nepripažino. Taigi akivaizdu, kad atsakovo pateikta deklaracija yra neinformatyvi, ir ja remiantis neįmanoma apskaičiuoti tikslaus žalos dydžio, todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad rėmėsi 2010 m. gruodžio 1 d. ekspertizės, kuri buvo inicijuota nukentėjusiosios, ataskaita. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pateiktos ekspertizės ataskaita pagrindė padarytos žalos dydį, o atsakovui nebendradarbiaujant, t. y. tinkamai nevykdant sutartyje nustatytų įsipareigojimų, šią ataskaitą, kaip žalos dydį pagrindžiantį įrodymą, teko pripažinti ieškovui. Draudiko reikalavimo teisė nėra apribojama vien tik draudimo išmokos suma, bet ji apima ir visas kitas su išmokėjimu susijusias sumas.
Kaip žinia, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, argumentuotai pateikdamas tik pagrindines išvadas dėl ginčo dalyko, kurios teikia pagrindą pripažinti, jog bylos esmė iš tikrųjų atskleista, o ją atskleidus tinkamai aiškintos ir taikytos byloje aktualios teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2011 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2011; etc.). Tuo remdamasis teismas, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išnagrinėjęs nustatytas faktines aplinkybes, teisingai įvertinęs surinktus įrodymus, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodomų argumentų pagrindu nėra.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėja Vilija Mikuckienė