Baudžiamoji byla Nr. 1A-79-1053/2022
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-09940-2018-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.3; 1.2.4.4; 1.2.4.6; 2.4.6.4.2.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U O S P R E N D I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. balandžio 5 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) ir Dariaus Prankos,
sekretoriaujant Linai Butkuvienei, Giedrei Stankevičienei,
dalyvaujant prokurorei Dainai Dilbienei,
nuteistajai L. L. ir jos gynėjui advokatui Arūnui Aleknai,
nukentėjusiajai G. V. ir jos atstovui advokatui Jevgenij Bogdanov,
vertėjai Ingridai Petrulienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro Ryčio Ivanausko ir nuteistosios L. L. gynėjo advokato Arūno Aleknos apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 3 d. nuosprendžio, kuriuo L. L. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausme, šiuo laikotarpiu nuteistajai uždrausta bendrauti su G. V. ir ji įpareigota atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą. Nukentėjusiosios G. V. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš L. L. priteistas 1000 (vienas tūkstantis) eurų neturtinei žalai atlyginti, kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. L. L. 2018 m. vasario 14 d., apie 21.00 val., Vilniaus miesto nakvynės namuose, adresu Vilkpėdės g. 12, Vilnius, 130 kambaryje, G. V. sudavė smūgį į nugaros sritį, ko pasėkoje sukėlė jai fizinį skausmą, bei dėl nugaros krūtinės/juosmens sričių iš dešinės poodinės kraujosruvos nežymiai sutrikdė G. V. sveikatą. Šiais savo veiksmais L. L. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinių skundų argumentai bei proceso dalyvių prašymai
2. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroras Rytis Ivanauskas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 3 d. nuosprendį dalyje dėl L. L. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo pakeisti – pripažinti L. L. kalta, padarius nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje.
2.1. Prokuroro skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino surinktus įrodymus, patvirtinančius L. L. kaltę dėl BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, kas lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Skundžiamame nuosprendyje buvo netinkamai pritaikyta BK specialiosios dalies norma ir, esant pagrindui kvalifikuoti L. L. padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, jos veika nepagrįstai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.
2.2. Prokuroro skunde nurodoma, kad teismas skundžiamame nuosprendyje konstatuodamas, jog L. L. padarė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, nesilaikė reikalavimo išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylos aplinkybes bei netinkamai įvertino surinktus įrodymus, patvirtinančius L. L. kaltę dėl BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo. Sprendimą kvalifikuoti nuteistosios veiką pagal BK 140 straipsnio 1 dalį teismas motyvavo sureikšmindamas tik kai kuriuos įrodymus, nepagrįstai teikdamas jiems pirmenybę prieš kitus, vertindamas juos atskirai nuo kitų bylos įrodymų, t. y. savo išvadas grindė ne įrodymu visumos vertinimu, kaip to reikalauja BPK normos.
2.3. Teismas, vertindamas, ar L. L. smūgis galėjo būti nukentėjusiosios stuburo slankstelio lūžio, o tuo pačiu ir nesunkaus sveikatos sutrikdymo priežastimi, nepagrįstai sureikšmino teismo eksperto Jono Mindaugo Paliulio paaiškinimus ir savo išvadas iš esmės grindė būtent jomis. Tačiau šiame kontekste be minėto specialisto paaiškinimų reikšmingi ir kiti bylos duomenys, kurie turėtų būti vertinami visumoje.
2.4. Prokuroras skunde atkreipia dėmesį, kad priežastinį ryšį tarp suduoto smūgio ir nukentėjusiosios stuburo slankstelio lūžio, patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2018 m. kovo 5 d. specialisto išvados Nr. G767/2018 (01) ir 2018 m. birželio 19 d. specialisto paaiškinimų protokolo duomenys. Ekspertas Jonas Mindaugas Paliulis posėdžio metu neteikė savo išvados, jis rėmėsi pateikta gydytojo radiologo konsultacija ikiteisminiame tyrime gautoje specialisto išvadoje ir pagal radiologo nurodymą jis pacitavo žodžius „kaulo lūžių požymio nematau“. Tačiau toje pačioje radiologo konsultacijoje nurodyta, kad kompiuterinės nuotraukos yra labai prastos kokybės, vertinimas apsunkintas, todėl tikslinga remtis turimu aprašymu medicinos dokumentuose, ką ir padarė specialistas Olegas Detiukevič, pateikdamas 2018 m. kovo 5 d. specialisto išvadą Nr. G767/2018 (01). Papildomai apklaustas specialistas O. Detiukevič po specialisto išvados pateikimo viename iš punktų neatmetė galimybės, kad 6 slankstelio kompresinis kaulų lūžis gali būti padarytas vienu trauminiu poveikiu. Teismas šių duomenų tinkamai neįvertino, todėl nepagrįstai sureikšmino būtent teismo eksperto J. M. Paliulio paaiškinimus, duotus teisminio posėdžio metu.
2.5. Prokuroras skunde pažymi, kad nukentėjusioji viso proceso metu nuosekliai teigė, kad patirtas skausmas buvo labai stiprus, smūgis buvo labai stiprus, jai aptemo akyse, ji vos spėjo sučiupti už medinių lovos laiptelių. Smūgio metu nukentėjusioji garsiai surėkė, pradėjo verkti iš skausmo. Nukentėjusioji įtarinėjo, kad gali būti lūžęs stuburo slankstelis, nes skausmas buvo nežmoniškas, akyse buvo tamsu. Prieš tai tokių stiprių aštrių skausmų niekada nejautė. Posėdžio metu nukentėjusioji patvirtino savo parodymus, nurodydama, kad serga osteoporoze, jausdavo nugaros skausmus, tačiau tokio didelio skausmo nejautė. Nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir kitų įvykio liudytojų parodymai. Liudytoja N. S. patirtino, kad 2018 m. vasario 14 d. vakare išgirdo G. V. riksmą 130 kambaryje. Liudytoja paklausė, kas atsitiko, ji atsakė, kad buvo triukšmas ir jos kaimynė vardu L. jai sudavė koja į viršutinę stuburo dalį. Liudytoja apklausta R. M. parodė, kad 2018 m. vasario 14 d. vakare išgirdo G. V. balsą iš kambario „padėkit, padėkit“. G. baisiai rėkė. Ji, įbėgusi į G. kambarį, pamatė nuo skausmo susilenkusią ir už nugaros susiėmusią G., ji negalėjo paeiti. Liudytoja J. B. taip pat patvirtino, kad 2018 m. vasario 14 d. vakare išgirdo G. riksmą, nubėgusi į 130 kambarį pamatė G. apsiverkusią, ši sakė, kad jai labai skauda nugarą, į kurią koja spyrė L. G. visa drebėjo ir verkė. Remiantis šiais parodymais yra pagrindas išvadai, kad L. L. smūgis bei nukentėjusiosios patirtas skausmas buvo labai stiprus ir sukėlė sunkesnius padarinius nei tik poodinė kraujosruva, t. y. nukentėjusiosios stuburo slankstelio lūžį. Prokuroras daro išvadą, kad L. L. smūgis buvo nukentėjusiosios stuburo slankstelio lūžio, o tuo pačiu ir nesunkaus sveikatos sutrikdymo priežastis.
2.6. Prokuroro apeliaciniame skunde teigiama, kad L. L. neabejotinai žinojo apie nukentėjusiosios sveikatos problemas, susijusias su stuburu. G. V. bei kiti nakvynės namų gyventojai nurodė, kad nukentėjusioji dažnai pasakojo apie savo sveikatos problemas, nešiojo korsetą, vartojo vaistus. Kad nukentėjusioji pasakojo apie savo ligas ir vartojo vaistus, patvirtino ir pati L. L. Prokuroras daro išvadą, kad L. L., žinodama apie G. V. ligą (osteoporozę) ir suduodama jai smūgį, suprato, kad tokia veika sudaro pavojų įstatymo saugomoms vertybėms, konkrečiu atveju sveikatai, ir tokia jos veika tiek pavojinga, kad gali sukelti sunkius padarinius, tačiau padarinių atžvilgiu veikė neapibrėžta tyčia, nes jų sąmonėje nedetalizavo, ją tenkino bet kokie padariniai. Todėl darytina išvada, kad L. L. veika atitinka visus būtinuosius objektyviuosius ir subjektyviuosius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius.
3. Apeliaciniu skundu nuteistosios L. L. gynėjas advokatas Arūnas Alekna prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 3 d. nuosprendį ir L. L. išteisinti, nukentėjusiosios G. V. civilinį ieškinį atmesti, L. L. naudai iš Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (į. k. 188604955), Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (į. k. 288603320) bei nukentėjusiosios G. V. priteisti L. L. patirtas išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.
3.1. Gynėjas skunde teigia, kad teismas pripažino L. L. kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, bei iš kaltinimo pašalino „spyrio“ aplinkybę pakeisdamas ją „smūgiu“. Tačiau skundžiamame nuosprendyje teismas nenurodo, koks tai buvo smūgis (ranka, alkūne ar kuo kitu), jei ranka, tai kuria būtent, tokiu būdu buvo neatskleistas inkriminuotos veikos padarymo mechanizmas, nebuvo iki galo atskleisti nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai. Teismas iš esmės remiasi nukentėjusiosios ir liudytojų teisiškai abejotinais parodymais. Tokia teismo pozicija, kuomet nėra pakankamo aiškumo dėl inkriminuojamos veikos padarymo aplinkybių, pažeidžia kaltinamojo teisę tiksliai žinoti, kuo jis yra kaltinamas ir atitinkamai gintis nuo konkretaus, bet ne nuo abstraktaus kaltinimo.
3.2. Gynėjas atkreipia dėmesį, kad nukentėjusioji viso proceso metu davė parodymus, kad ji patyrė smūgį būtent koja, nors teigia paties smūgio nemačiusi. Netgi ir apklausiant teismo posėdžio metu, nukentėjusiosios atsakymas buvo pakankamai aiškus – su ranka smūgiuoti nebuvo galimybės. Nukentėjusioji negalėjo paaiškinti, kodėl patyrusi didžiulį nežmonišką skausmą, nekvietė nei greitosios pagalbos, nei policijos, ji netgi nesikreipė į nakvynės namų apsaugos darbuotojus. Tačiau vėliau išsityrusi medicinos įstaigoje, vis tik nusprendžia kreiptis į policiją dėl sulaužyto stuburo ir tolesnio proceso eigoje teikia civilinį ieškinį, reikalaudama pakankamai didelės turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo. Nukentėjusioji negalėjo paaiškinti, kodėl reikalauja atlyginti už pirktus vaistus, kurie yra nesusiję su stuburo traumomis, kas rodo jos suinteresuotumą, kad L. L. būtų apkaltinta kuo sunkesne nusikalstama veika, atitinkamai atsirandant galimybei nukentėjusiajai reikšti civilinį ieškinį dėl kiek įmanoma didesnės žalos priteisimo. Apklausiama teismo posėdžio metu, nukentėjusioji nurodė, kad L. L. įvykio dieną buvo blaivi, tačiau kitos liudytojos J. B. ir R. M. nurodė, kad L. L. buvo visiškai girta. Toks neatitikimas nepaneigia tikimybės, jog ir kiti reikšmingi šių asmenų parodymai gali būti netikslūs.
3.3. Gynėjo skunde teigiama, kad neatmestina bei nepaneigta prielaida, kad nukentėjusioji savo asmeniniais interesais bando pasinaudoti susidariusia situacija, kuomet įvykio metu ji buvo su viena L. L. (liudytoja O. V. neigia mačiusi bent kokį L. L. kontaktą su nukentėjusiąja, be to, pažymėtina, jog O. V. nebuvo apklausta nagrinėjant bylą teisme), taip pat nėra atmestina prielaida, kad nukentėjusioji galėjo anksčiau ar vėliau nugarą susižaloti pati, ar buvo kieno nors kito sužalota. Tuo pačiu nepaneigta prielaida, kad pati O. V., įvykio metu gulėdama tos pačios lovos su L. L. antrame aukšte, galėjo suduoti smūgį į nukentėjusiosios nugarą ar mesti į ją kokį nors buką, kietą daiktą.
3.4. Gynėjo skunde nurodoma, kad kelia abejonių nukentėjusiosios parodymai, esą smūgio į nugarą metu ji buvo nusisukusi nugara nuo L. L. (tuo pačiu ir O. V.) lovos, ir pajutusi smūgį neatsisuko, tai padarė vėliau, tačiau atsisukusi pamatė abi minėtas moteris gulinčias savo lovose. Manytina, kad bent kuris asmuo, pajutęs smūgį į nugarą, instinktyviai turėtų atsigręžti, nebent būtų praradęs sąmonę ir pan., vis tik tokių duomenų apie nukentėjusiosios būklę (be jos pačios parodymų, esą ji patyrusi didelį skausmą) byloje nėra, be to byloje esančiuose vaizdo įrašuose matomas ganėtinai aktyvus nukentėjusiosios judėjimas nakvynės namų patalpose po įvykio. Tokie prieštaravimai bei neatitikimai leidžia abejoti nukentėjusiosios ir iš esmės jos naudai liudijusių liudytojų parodymų patikimumu. Teismas neatsižvelgė į paminėtus prieštaravimus, abejones bei neatitikimus, todėl nepagrįstai jais rėmėsi nuosprendyje, darydamas išvadą, jog tokie duomenys pakankami konstatuoti, kad L. L. iš tiesų sudavė smūgį G. V.
3.5. Gynėjo skunde pažymima, kad liudytojos O. V., N. S., R. M. neigė įvykio metu mačiusios bent kokį L. L. fizinį kontaktą su nukentėjusiąja. Liudytoja J. B. ikiteisminio tyrimo metu nenurodė, kad tiesiogiai matė, kaip L. L. būtų sudavusi smūgį nukentėjusiajai, tačiau apklausiama teismo posėdžio metu nurodė, kad ji matė kaip L. L. sėdėdama savo lovoje spyrė į nugarą nukentėjusiajai, o nukentėjusioji buvo prie savo lovos. Nors teismas dėl šių J. B. parodymų nuosprendyje pasisakė, tačiau iš esmės nepaneigė gynybos argumentų dėl akivaizdžiai melagingų liudytojos parodymų, todėl teismas nepagrįstai rėmėsi ir jos parodymais, įvardindamas, jog jie sudaro logišką visumą, leidžiančią pagrįsti kaltinimus L. L.
3.6. Gynėjas skunde pažymi, kad nėra nei vieno liudytojo parodymų (išskyrus J. B.), patvirtinančių, jog jie būtų tiesiogiai matę bent kokį L. L. fizinį kontaktą su nukentėjusiąją. Svarbu ir tai, kad liudytojoms duodant parodymus teisme, nukentėjusioji ne kartą šiuos parodymus garsiai komentavo, iš ko liudytojos galėjo suprasti, ką jos sako ne taip, kaip to norėtų nukentėjusioji. Šios aplinkybės leidžia daryti prielaidą apie nukentėjusiosios ir liudytojų suinteresuotumą būtent nukentėjusiosios interesais.
3.7. Gynėjas skunde teigia, kad L. L. viso proceso metu davė nuoseklius parodymus, savo kaltės nepripažino visiškai, neigė įvykio metu turėjusi bet kokių kontaktų su nukentėjusiąja. Su tuo sutinka ir pirmosios instancijos teismas. Gynėjas nesutinka su nuosprendžio išvada, jog kai kurie L. L. parodymai yra nelogiški ir nenuoseklūs. L. L. yra pagarbaus amžiaus, duodant parodymus teisme jai buvo leidžiama tai daryti sėdint. Todėl tam tikri neesminiai L. L. parodymai neturėtų būtų vertinami kaip pakankamas pagrindas jos apkaltinimui. Praėjus nemažam laiko tarpui ir duodant parodymus teisme (t. y. aplinkybės, į kurią pusę buvo atsisukusi nukentėjusioji, kada buvo riksmas ir pan.), L. L. dėl logiškai pateisinamų priežasčių galėjo pasisakyti nevisiškai vienodai, tačiau dėl esminių aplinkybių L. L. parodymai yra pakankamai nuoseklūs ir logiški. Byloje buvo pateikti L. L. medicininių dokumentų išrašai, VšĮ Antakalnio Poliklinikos 2017 m. spalio 16 d. medicinos dokumentų išraše užfiksuota: „d.žastas deformuotas, minkštieji audiniai sutorėję. Lokaliai skausminga operacinių randų srityje. Labai skausminga alkūnės, peties srityje judesių metu. D. rankos, alkūnės, peties judesiai apriboti ir skausmingi. Nėra jėgos d. rankoje... Dešinio žastikaulio su peties bei alkūnės sąnariais 2 kr.r-mos - kaulų struktūra išretėjusi, gyjantis žastikaulio dist.d. fragmentinis lūžimas po reosteosintezės“. Iki įvykio L. L. buvo diagnozuoti rimti sveikatos sutrikimai, susiję su jos rankų funkcijomis, rankų jėga. Gynėjas skunde kelia klausimą, ar būdama tokios būsenos L. L. turėjo galimybę suduoti tokį smūgį, nuo kurio nukentėjusioji patirtų bet kokį sužalojimą. Pirmosios instancijos teismas tokios galimybės nesvarstė, be to nebuvo nustatytas nukentėjusiosios sužalojimo mechanizmas.
3.8. Gynėjas skunde atkreipia dėmesį, kad apklausiamas teismo medicinos ekspertas J. M. Paliulis ne tik paneigė nukentėjusiosios stuburo 6-o slankstelio lūžio faktą, bet tuo pačiu pasisakė ir dėl kraujosruvos, nurodydamas, kad jos dydis ir lokacija esančiuose medicininiuose dokumentuose nėra nurodyta, nors tuo pačiu pažymėjo, jog 6-as slankstelis yra gana aukštai, o sužalojimas hematomos - žemiau ir ne stuburo projekcijoje. Todėl nėra aišku, kur konkrečiai buvo fiksuota nukentėjusiosios kraujosruva (hematoma). Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą teisme šie duomenys nebuvo nei tikslinami, nei papildomai tiriami. Todėl šie bei anksčiau paminėti neaiškumai turėtų būtų vertinami nuteistosios naudai, remiantis in dubio pro reo principu.
4. Teismo posėdžio metu prokuroras ir nukentėjusiosios atstovas prašė prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, o gynėjo skundą atmesti. Gynėjas advokatas A. Alekna prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti, o jo skundą tenkinti.
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliaciniai skundai atmetami.
5. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinių skundų argumentus, konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 3 d. nuosprendžiu L. L. pagrįstai pripažinti kalta pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Tačiau skundžiamas nuosprendis keistinas dalyje dėl įpareigojimo atlyginti turtinę žalą paskyrimo.
Dėl nuteistosios L. L. gynėjo apeliacinio skundo
6. Nuteistosios L. L. gynėjas apeliaciniu skundu prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir L. L. išteisinti. Skunde nurodoma, kad L. L. viso proceso metu nuosekliai neigė smurtavusi prieš G. V. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmos instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą šiuo aspektu, ir pagrįstai konstatavo, kad L. L. sudavė smūgį G. V. į nugarą. Tai patvirtina pačios nukentėjusiosios parodymai, kad ji dėjosi daiktus stovėdama, veidu atsisukusi į savo dviaukštę lovą, kurios antrame aukšte gulėjo O. V., kai pajuto stiprų smūgį į nugarą ir skausmą. Atsigavusi atsisuko ir kitoje kambario pusėje savo lovoje gulėjo L. L. Šiuos parodymus patvirtina specialisto išvada, kurioje konstatuota, kad G. V. padaryti kūno sužalojimai, tarp jų nugaros krūtininės/ juosmens sričių iš dešinės poodinė kraujosruva, padaryta kietu buku daiktu, iki kreipiantis medicinos pagalbos.
7. G. V. parodymus taip pat patvirtina liudytojos N. S., R. M., J. B., kurios parodė, kad išgirdusios G. V. riksmą, atbėgo į kambarį, nukentėjusioji buvo apsiverkusi, pasakė, kad jai sudavė L. L. Sutiktina su gynėjo argumentu, kad šios liudytojos pačio smūgio sudavimo nematė, tačiau tai nereiškia, kad jų parodymais apie smūgio sudavimą negalima remtis kaip netiesioginiais įrodymais. Be to, N. S. parodė, kad matė G. V. sužalojimus (nugara buvo siaubinga, raudona). Liudytojos patvirtino, kad nukentėjusioji jautė stiprų skausmą (girdėjo jos riksmą, G. V. buvo su ašaromis, R. M. parodė, kad G. V. buvo susilenkusi nuo skausmo, susiėmusi už nugaros). Reikšmingi ir šių liudytojų parodymai apie nuteistosios elgesį iškart po įvykio: R. M. parodė, kad L. L. juokėsi, sakė jos negąsdinti, buvo agresyvi, J. B. parodė, kad L. L. sakė, kad užmuš, juokėsi. Akivaizdu, kad taip nesielgtų neteisingai apkaltintas žmogus. Be to, J. B. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad L. L. neneigė fizinio kontakto (ji sakiusi, kad G. V. nemušė, tik pastūmė su koja).
8. Gynėjas skunde teigia, kad šių liudytojų parodymai nėra nuoseklūs, nes jos skirtingai parodė apie L. L. blaivumą, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu tai nėra esminis nesutapimas, paneigiantis kitus šių liudytojų parodymus, nes asmens blaivumą ar neblaivumą asmenys gali vertinti subjektyviai. Sutiktina, kad J. B. parodymai yra prieštaringi vienu pakankamai reikšmingu aspektu (teisme ji teigė mačiusi, kaip L. L. spyrė G. V., o ikiteisminio tyrimo metu nenurodė mačiusi smūgį), tačiau pirmosios instancijos teismas teisingai atkreipė dėmesį, kad ši liudytoja garbaus amžiaus, o teisme parodymus davė praėjus beveik 2 metams po įvykių, taigi detalių galėjo ir neprisiminti. Pažymėtina, kad lygiai tais pačiais argumentais gynėjas teisina pačios L. L. parodymų nenuoseklumą. J. B. parodymai atitiko kitų liudytojų parodymus, pirmosios instancijos teismas juos vertino kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, jie neturėjo išskirtinės reikšmės.
9. Gynėjas skunde kelia prielaidą, kad G. V. galėjo sužaloti O. V. Tačiau, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, smūgio metu O. V. gulėjo antrajame jos ir G. V. lovos aukšte, o G. V. stovėjo veidu į šią lovą. Jei smūgį būtų sudavusi O. V., ji turėjo pasilenkti, persisverti per lovos kraštą, o tai G. V. neabejotinai būtų mačiusi. L. L. lova, kurioje tuo metu buvo nuteistoji, stovėjo priešingoje pusėje, nukentėjusioji buvo nusisukusi į ją nugara. Iš nukentėjusiosios parodymų ir specialisto išvados matyti, kad smūgis buvo suduotas į nugarą (nustatyta kraujosruva nugaroje). Akivaizdu, kad vienintelis tokį smūgį galėjęs suduoti žmogus buvo L. L.
10. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliaciniame skunde keliamomis abejonėmis dėl to, kad nukentėjusioji iškart po smūgio neatsisuko į L. L., po to nesikreipė į policiją ar medikus, todėl esą nori pasipelnyti iš nuteistosios. Šios aplinkybės jokiu būdu nešalina L. L. atsakomybės ir yra logiškai paaiškinamos. Iš G. V. ir liudytojų parodymų matyti, kad G. V. patyrė itin stiprų skausmą, smūgis jai buvo netikėtas, taigi natūralu, kad atsigauti po tokio smūgio reikia nedidelės pauzės. Smurtas ir skausmas neabejotinai nukentėjusiajai sukėlė didelį stresą. Buvo vakaras, kaip tik kitą dieną buvo suplanuotas vizitas pas gydytoją, ji turėjo vaistų nuo skausmo, kuriuos nuolat vartoja, todėl logiškai paaiškinama, kodėl G. V. iškart nesikreipė pas gydytojus. Į policiją kreiptis G. V. iš karto ir neturėjo galimybės, nes kurį laiką po įvykio gulėjo ligoninėje.
11. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, tikslindamas aplinkybę „spyrė į nugaros sritį“ ir nurodydamas „sudavė smūgį į nugaros sritį“, neatskleidė nusikalstamos veikos mechanizmo ir taip apribojo nuteistosios teisę į gynybą. Teisėjų kolegija pažymi, kad BK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Įstatyme nedetalizuojama, kokiais konkrečiai veiksmais turi pasireikšti mušimas ar kitoks smurtavimas. Taigi atsakomybę pagal BK 140 straipsnį užtraukia tiek smūgis ranka, tiek smūgis koja, jei jis sukėlė įstatymo nurodytus padarinius. Pirmosios instancijos teismo pasirinktas žodis „smūgis“ apima ir spyrį koja. Jau aptarta, kad G. V. įvykio metu buvo suduotas smūgis, jį sudavė neabejotinai L. L. Nuteistoji viso proceso metu apskritai neigė sudavusi bet kokį smūgį, neigė bet kokį fizinį kontaktą. Taigi kaltinimo patikslinimas, kad nuteistoji ne spyrė, o sudavė smūgį, teisėjų kolegijos vertinimu, niekaip neapribojo jos teisės į gynybą.
12. Gynėjas apeliaciniame skunde akcentuoja L. L. sveikatos būklę, kelia abejonę, ar ji galėjo suduoti tokį stiprų smūgį, kaip nurodoma. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš tiesų iš bylos duomenų matyti, kad L. L. nustatyta dešinio žastikaulio osteoporozė, išlikusi lūžio linija ir kt., tačiau tai nepaneigia, kad smūgio ji negalėjo suduoti kita, kairiąja ranka, arba koja.
13. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad būtent nuteistoji sudavė smūgį G. V. į nugarą pirmiau aptartomis aplinkybėmis.
Dėl prokuroro apeliacinio skundo
14. Prokuroro apeliaciniu skundu ginčijamas L. L. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Prokuroro teigimu, L. L. veiksmuose yra BK 138 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėtis, nes ji savo veiksmais nukentėjusiajai padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą - krūtininio 6-o slankstelio kūno lūžį.
15. Prokuroro teigimu, pirmos instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino teisiamajame posėdyje apklausto specialisto paaiškinimus, nesirėmė kitais bylos duomenimis. Prokuroras mano, kad priežastinį ryšį tarp stuburo slankstelio lūžio ir L. L. smūgio G. V. patvirtina specialisto išvada.
16. 2018 m. kovo 5 d. specialisto išvadoje Nr. Nr. G767/2018 (01) nustatyta, kad G. V. padaryti šie kūno sužalojimai: 1) nugaros krūtininės/ juosmens sričių iš dešinės poodinė kraujosruva, padaryta kietu buku daiktu, iki kreipiantis medicinos pagalbos (2018 m. vasario 15 d.). Šis sužalojimas vertinamas nežymiu sveikatos sutrikdymu ir galėjo būti padarytas mažiausiai vienu trauminiu poveikiu; 2) Daugybiniai stuburo slankstelių kūnų (krūtininių 8, 9, 10, 11, 12-o, juosmeninių 2, 3, 4, 5-o) kompresiniai lūžiai, tame tarpe ir naujai nustatytas krūtininio 6-o slankstelio kūno lūžis, įvykę dėl stuburo apkrovos. Atsižvelgiant į medicinos dokumentuose esančius duomenis ir gydytojo radiologo konsultacijos išvadą, nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti įvairiuose laikotarpiuose iki kreipiantis medicinos pagalbos 2018 m. vasario 15 d. Esant duomenims apie tiriamosios sergamą lėtinę kaulų tankio išretėjimo ligą (osteoporozė), pasisakyti, kada tiksliau įvyko naujai nustatyto krūtininio 6-o slankstelio kūno kompresinis lūžis nėra galimybių, kadangi jis galėjo įvykti laikotarpyje nuo 2017 m. birželio 21 d. iki 2018 m. vasario 19 d. ir nebūtinai yra susijęs su užduotyje nurodyto įvykio aplinkybėmis. Kompresiniai stuburo slankstelio lūžiai, sergant lėtine kaulų tankio išretėjimo liga, gali įvykti ir savaime, be išorinių jėgų poveikio, pavyzdžiui, lenkiantis, tiesiantis, sėdantis, sukantis ir pan. Stuburo slankstelių kūnų kompresiniai lūžiai yra vertinami nesunkiu sveikatos sutrikdymu, nes dėl jų sveikata yra sutrikdoma ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui. Turimais duomenimis šiame punkte nustatytas 6-o slankstelių kūno kompresinis lūžis galėjo būti padarytas mažiausiai vienu trauminiu poveikiu (t. 1, b. l. 84-85).
17. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmiau cituojamoje specialisto išvadoje nėra neginčijamai nustatyta, kad krūtininio 6-o slankstelio kūno lūžis padarytas būtent L. L. veiksmais 2018 m. vasario 14 d. Priešingai, specialistas teigia, kad šis lūžis galėjo įvykti bet kada laikotarpyje nuo 2017 m. birželio 21 d. iki 2018 m. vasario 19 d. ir nebūtinai yra susijęs su užduotyje nurodyto įvykio aplinkybėmis. Tas pats specialistas O. Detiukevič specialisto paaiškinimų protokole (t. 1, b. l. 87-88) dar kartą pakartoja, kad „dėl lūžio makromorfologinio vaizdo bei žinant, kad G. V. sirgo lėtine kaulų išretėjimo liga, pasisakyti apie tikslesnę lūžio datą nėra galimybės, <...> turimais duomenimis, tiksliai pasisakyti, kad nurodyto slankstelio lūžis galėjo būti padarytas būtent nurodyto įvykio metu, nėra galimybės“. Ekspertas J. M. Paliulis, apklausiamas teisme parodė, kad jis apskritai nesutinka su specialisto išvadoje esančiu vertinimu, kad nustatytas stuburo slankstelio lūžis, nes gydytoja radiologė aprašydama radiologinį tyrimą nurodė, kad trauminių pakitimų, t. y. lūžių nerado. Jis kritiškai vertino kolegos sprendimą vadovautis radiologo padarytu aprašymu, kur minimas stuburo lūžis, o ne teismo eksperte radiologe, kuri lūžio nematė. Nors pirmosios instancijos teismas iš tiesų pirmenybę teikė šiems J. M. Paliulio paaiškinimams ir specialisto išvadą dėl lūžio buvimo vertino kaip prielaidą, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra svarbu, kurio specialisto paaiškinimais vadovaujamasi, ir apskritai, ar buvo nustatytas stuburo lūžis, nes abu specialistai padarė išvadą, kad net jei būtų nustatytas stuburo lūžis, negalima konstatuoti, kad lūžis padarytas būtent įvykio metu ir būtent dėl L. L. smūgio. Taigi priešingai, nei teigia prokuroras apeliaciniame skunde, teismo ekspertai nenustatė priežastinio ryšio tarp L. L. nusikalstamų veiksmų ir nesunkaus G. V. sveikatos sutrikdymo.
18. Taip pat reikšmingi ir kiti ekspertų teiginiai. Specialisto išvadoje nurodyta, kad G. V. serga lėtine kaulų tankio išretėjimo liga. Jai jau anksčiau nustatyti daugybiniai stuburo lūžiai. Specialisto paaiškinimų protokole nurodyta, kad nustatytas kompresinis stuburo slankstelio lūžis, o tokie „lūžiai, sergant lėtine kaulų tankio išretėjimo liga, gali įvykti ir savaime, be išorinių jėgų poveikio, pavyzdžiui, lenkiantis, tiesiantis, sėdantis, sukantis ir pan.“ Ekspertas J. M. Paliulis parodė, kad „slankstelis yra sudėtinga struktūra, turinti kūną, ataugas bei jas jungiantį lanką. Paprastai kūnas lūžta, kai yra tempimas arba spaudimas, o nuo tiesiogiai žalojančių daiktų turėtų lūžti ataugos“. Pažymėtina, kad šiuo atveju nustatytas ne ataugos lūžis, o būtent kūno lūžis, kuris, anot eksperto, labiau būdingas ne smūgio sudavimui. Iš šių duomenų matyti, kad stuburo lūžis G. V. galėjo atsirasti ir kitomis aplinkybėmis.
19. Be to, byloje nekilo ginčo dėl to, kad buvo suduotas tik vienas smūgis, o nustatyti du sužalojimai - krūtininio 6-o slankstelio kūno lūžis ir nugaros krūtininės/ juosmens sričių iš dešinės poodinė kraujosruva. Nors specialisto paaiškinimų protokole neatmetama galimybė, kad vienu trauminiu poveikiu buvo padaryti abu sužalojimai, tačiau tai tik prielaida. Ekspertas J. M. Paliulis parodė, kad vienu smūgiu padaryti abu sužalojimus neįmanoma, nes krūtinės juosmens srities dešinė, kur nustatyta hematoma, yra žemai, o 6 stuburo slankstelis yra gana aukštai, be to, hematoma yra ne stuburo projekcijoje, o šone.
20. Prokuroras skunde akcentuoja, kad nukentėjusiosios patirtas skausmas buvo itin stiprus, toks, kokio anksčiau ji nėra pajutusi. Teisėjų kolegija neabejoja šiais nukentėjusiosios žodžiais, tačiau pažymi, kad fizinis skausmas yra subjektyvus ir pats savaime nepatvirtina, kad padarytas vienokio ar kitokio sunkumo sužalojimas. Specialisto paaiškinimų protokole taip pat pažymėta, kad „fizinis skausmas yra kiekvieno žmogaus subjektyvi sąvoka, todėl tik žmogus, kuriam skauda gali pasakyti, kad jam skauda. Įprastai lūžiai yra laikomos skausmą sukeliančiomis traumomis. Tačiau šiuo konkrečiu atveju G. V. nustatytos ir gretutinės stuburo patalogijos, kurios jos žodžiais (iš medicinos dokumentų duomenų) jai kėlė skausmingus pojūčius“. Ekspertas J. M. Paliulis teigė, kad įvykus kompresiniam stuburo lūžiui skausmas juntamas, tačiau jis gali būti juntamas ir neįvykus lūžiui. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad G. V. ir anksčiau buvo nustatyti daugybiniai stuburo lūžiai, ji nuolat vartojo vaistus nuo skausmo, taigi teigti, kad kur kas stipresnis nei anksčiau patirtas skausmas vienareikšmiškai liudija apie dar vieną stuburo lūžį (kokių būta ir anksčiau), o ne kitokį sužalojimą, negalima. Taigi tai, kad dėl L. L. smūgio G. V. patyrė itin stiprų skausmą, nereiškia, kad šiuo smūgiu jai buvo padarytas būtent stuburo lūžis, jei nėra kitų priežastinį ryšį neabejotinai patvirtinančių duomenų.
21. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad yra įrodyta, jog L. L. smūgis G. V. į nugarą lėmė kraujosruvos atsiradimą, o kaltinime nurodytas teiginys, jog L. L. smūgis G. V. į nugarą sukėlė krūtininio 6-o slankstelio kūno lūžį, yra tik prielaida, nepagrįsta jokiais objektyviais duomenimis. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino visus byloje surinktus duomenis ir priėmė teisingą ir pagrįstą nuosprendį, pripažindamas L. L. kalta pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.
Dėl paskirtos bausmės ir kitų klausimų
22. Nors apeliaciniuose skunduose nekeliamas paskirtos bausmės teisingumo klausimas, teisėjų kolegija patikrinusi skundžiamą nuosprendį šiuo aspektu, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino nuteistosios asmenybės ir jos padarytos veikos pavojingumą ir paskyrė jai teisingos rūšies ir trukmės bausmę (artimą vidurkiui laisvės apribojimo bausmę). Tačiau teismas parinkdamas nuteistajai įpareigojimus netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir nesilaikė susiformavusios teismų praktikos. Skundžiamu nuosprendžiu L. L. paskirtas įpareigojimas atlyginti žalą, nenurodant, turtinė ar neturtinė tai žala. Tačiau tuo pačiu nuosprendžiu priteistas tik neturtinės žalos atlyginimas nukentėjusiajai, turtinės žalos atlyginimas nėra priteistas, taigi darytina išvada, kad pirmos instancijos teismas įpareigojo L. L. atlyginti neturtinę žalą. Įpareigojimas paskirtas vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalies 2 punktu (nusikaltimo padarymo metu galiojusi redakcija), kuris nustatė, kad teismas gali įpareigoti asmenį atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą ar jos dalį. Įpareigojimo atlyginti neturtinę žalą ši įstatymo nuostata nenumato. Nors BK 48 straipsnio 7 dalyje (veikos padarymo metu galiojusi redakcija) numatyta teismo teisė skirti kitus draudimus ar įpareigojimus, šia nuostata pirmos instancijos teismas nesivadovavo, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas BK 48 ir 75 straipsnių nuostatas, nurodė, kad baudžiamojo poveikio priemones nustato įstatymų leidėjas, o teismas baudžiamosios teisės normos turinio per plačiai aiškinti negali, todėl negali skirti asmeniui įpareigojimo atlyginti neturtinę žalą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-258-693/2019, 2K-135-693/2019, 2K-289-693/2019). Todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 3 d. nuosprendis keistinas, pašalinant įpareigojimą atlyginti žalą. Pažymėtina, kad toks pakeitimas neatleidžia L. L. nuo teismo nuosprendžiu priteistos turtinės žalos atlyginimo, tačiau turtinė žala bus atlyginama Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka vykdant teismo nuosprendį ir neturės įtakos bausmės vykdymui.
23. Nuteistosios gynėjas A. Alekna apeliaciniu skundu prašo taip pat atmesti nukentėjusiosios civilinį ieškinį ir priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau nėra pagrindo priimti šiuos sprendimus, nes apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad L. L. pagrįstai nuteista pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo priteista 1000 eurų neturtinės žalos suma nustatyta pagrįstai, įvertinus visas reikšmingas aplinkybes. Šioje dalyje nuosprendis nekeistinas.
24. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad L. L. pagrįstai ir teisėtai pripažinta kalta pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nuteistosios gynėjo ir prokuroro apeliaciniai skundai atmestini, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 3 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai paskirtos bausmės, panaikinant įpareigojimą atlyginti žalą.
25. Pasibaigus apeliacinės instancijos teismo posėdžiui ir teisėjų kolegijai išėjus į pasitarimų kambarį priimti sprendimo, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė informaciją apie nukentėjusiosios atstovo advokato J. Bogdanovo suteiktos teisinės pagalbos apeliacinės instancijos teisme išlaidas. Kadangi duomenys pateikti jau po apeliacinės instancijos teismo posėdžio, proceso dalyviai neturėjo galimybės susipažinti ir pateikti savo nuomonę dėl nukentėjusiojo atstovavimo išlaidų, tikslinga šį klausimą spręsti nuosprendžio vykdymo procese Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 361-362 straipsniuose nustatyta tvarka, prašymas paliekamas nenagrinėtu.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu ir 328 straipsnio 2 punktu,
n u s p r e n d ž i a :
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro Ryčio Ivanausko ir nuteistosios L. L. gynėjo advokato Arūno Aleknos apeliacinius skundus atmesti.
Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 3 d. nuosprendį ir panaikinti L. L. nustatytą įpareigojimą atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą.
Kitoje dalyje nuosprendžio nekeisti.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą dėl nukentėjusiajai suteiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme palikti nenagrinėtą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.
Teisėjai Ugnė Gailiūnienė
Valerij Lauš
Darius Pranka
Nuorašas tikras