Civilinė byla Nr. e2-104-743/2021

Teisminio proceso Nr. 2-27-3-00347-2020-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5; 2.5.3; 2.5.4.1; 2.5.5; 3.2.6.5

 (S)

ALYTAUS APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 31 d.

Lazdijai

Alytaus apylinkės teismo Lazdijų rūmų teisėja Asta Vailionienė,

sekretoriaujant Samantai Stankevičiūtei,

dalyvaujant ieškovei A. R., jos atstovui advokato padėjėjui Mindaugui Macedulskui,

atsakovei V. K., jos ir atsakovės K. S. atstovei advokatei Rasai Gradauskienei,

atsakovo E. J. D. atstovui advokatui Gintarui Dabkevičiui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. R. ieškinį atsakovams A. D., J. V., V. K., E. J. D., K. D., K. S., tretiesiems asmenims, nepareiškusiems savarankiškų reikalavimų, Lazdijų rajono 2-ojo notarų biuro notarei R. G., Kauno m. 2-ojo notarų biuro notarei Z. K. dėl paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą dalies pripažinimo negaliojančia, dovanojimo sutarties panaikinimo ir restitucijos taikymo.

Teismas

n u s t a t ė:

Ieškiniu ieškovė prašo: 1) Lazdijų rajono 2-ojo notarų biuro notarės R. G. (duomenys neskelbtini) paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą, išduotą paveldėjimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalyje, kuria tvirtinama, kad J. D., mirusios (duomenys neskelbtini), turtą paveldi S. D., V. K. (tuometinė pavardė V.), E. J. D. ir A. D., pripažinti negaliojančiu; 2) pripažinti, kad J. D., mirusios (duomenys neskelbtini), visą mirties dienai turėtą turtą, išskyrus J. D. (duomenys neskelbtini) surašytame testamente (registro Nr. (duomenys neskelbtini)), t. y. gyvenamąjį namą ir visus ūkinius pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), paveldėjo jos dukra A. R.; 3) panaikinti 2019 m. gruodžio 5 d. dovanojimo sutartį (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)), sudarytą tarp V. K. ir K. S., patvirtintą Kauno m. 2-ojo notarų biuro notarės Z. K., ab initio; 4) taikyti restituciją ir priteisti ieškovei asmeninės nuosavybės teise iš atsakovų S. D., V. K., E. J. D., K. S. 27/108 dalis žemės (miško) sklypo, kurio bendras plotas 1,08 ha, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) dalis žemės (miško) sklypo, kurio bendras plotas 11,75 ha, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 335/1318 dalis žemės sklypo, kurio bendras plotas 13,08 ha, esančio (duomenys neskelbtini), žemės (miško) sklypą, kurio bendras plotas 2,06 ha, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės (miško) sklypą, kurio bendras plotas 9,10 ha, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (šiuo metu padalintas į du žemės sklypus: 6,2849 ha ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei 2,7626 ha ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei priteisti iš S. D. ir V. K. po 1 271,53 Eur, iš atsakovo E. J. D. 1 313,25 Eur (t. 1, el. b. l. 1–12).

Ieškinys grindžiamas šiais argumentais. (duomenys neskelbtini) mirė ieškovės mama J. D., kuri turėjo penkis vaikus: A. R., S. D., V. K., E. J. D., A. D.. 1987 m. birželio 30 d. testamentu J. D. gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais (duomenys neskelbtini) paliko sūnui S. D. (mirė (duomenys neskelbtini)), dėl šio turto ir šio testamento ginčas nekyla.

Visą likusį turtą, nenurodytą 1987 m. birželio 30 d. testamente, lygiomis dalimis paveldėjo visi penki vaikai – A. R., S. D., V. K., E. J. D., A. D. pagal (duomenys neskelbtini) Lazdijų r. 2-ojo notarų biuro notarės R. G. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą. Paveldėtą turtą sudaro: sumos, esančios palikėjos sąskaitoje, 34,50 Lt neišmokėtos pensijos, 27/108 dalis žemės (miško) sklypo, kurio bendras plotas 1,08 ha, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 312/1175 dalis žemės (miško) sklypo, kurio bendras plotas 11,75 ha, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 335/1318 dalis žemės sklypo, kurio bendras plotas 13,08 ha, esančio (duomenys neskelbtini), žemės (miško) sklypą, kurio bendras plotas 2,06 ha, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės (miško) sklypą, kurio bendras plotas 9,10 ha, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (šiuo metu padalintas į du žemės sklypus: 6,2849 ha ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei 2,7626 ha ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)).

2019 m. rugpjūčio mėnesį brolis E. J. D. jai užsiminė apie tai, kad tėvas J. D. jai testamentu buvo palikęs visą turtą. Norėdama patikrinti šią informaciją, ji kreipėsi į Kauno regioninio valstybės archyvo Alytaus filialą, kuriame buvo rastas mamos J. D. 1977 m. sausio 14 d. sudarytas testamentas, kuriame nurodyta, kad J. D. visą savo turtą, kuris mirties dieną jai priklausys, kur jis bebus ir iš ko besusidės, tame tarpe gyvenamojo namo dalį, esančią (duomenys neskelbtini), palieka savo dukrai A. D.. Šiuo 1977 m. sausio 14 d. testamentu J. D. visą turtą paliko ieškovei, 1987 m. birželio 30 d. testamentu gyvenamąjį namą su ūkio pastatais paliko S. D. ir tai reiškia, kad visą savo turtą, išskyrus gyvenamąjį namą su ūkio pastatais (duomenys neskelbtini), paliko ieškovei, todėl ji turėjo paveldėti visą turtą, kurį lygiomis dalimis paveldėjo visi J. D. vaikai. Atsižvelgus į tai, (duomenys neskelbtini) Lazdijų rajono 2-ojo notarų biuro notarės R. G. išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą į nurodytą turtą pripažintinas negaliojančiu, nes jis prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai nuostatai, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja, tokio paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo palikimas galiojančiu pažeistų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.5 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus.

Dėl restitucijos taikymo nurodo šiuos argumentus. Šių aplinkybių paaiškėjimo metu A. D. buvo miręs, jo turtą paveldėjo jo sutuoktinė K. D.. K. D. nurodžius aplinkybes apie 1977 m. sausio 14 d. testamentą, ji 2019 m. lapkričio 27 d. dovanojimo sutartimi jai padovanojo po 1/5 dalį trijų žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), kuriuos buvo paveldėjusi po sutuoktinio A. D. mirties ir kuris nebuvo parduotas ar padovanotas, todėl šioje dalyje reikalavimas dėl restitucijos nereiškiamas. Kiti įpėdiniai pagal įstatymą atsisakė jai perleisti pagal (duomenys neskelbtini) paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą paveldėtą turtą, todėl šioje dalyje prašo taikyti restituciją, nes turtas paveldėtas neteisėtai ir priteisti jai šį turtą:  1) 27/108 dalis žemės (miško) sklypas, kurio bendras plotas 1,08 ha, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra parduotas už 8 000 Lt (2 316,96 Eur), todėl atitinkamai pagal turėtas dalis iš S. D. ir V. K. priteistina po 107,26 Eur iš kiekvieno (turėjo po 5/108 dalis), iš E. J. D. – 128,71 Eur (turėjo 6/108 dalys); 2) 312/1175 dalis žemės (miško) sklypas, kurio bendras plotas 11,75 ha, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat parduotas 2013 m. liepos 30 d. pirkimo–pardavimo sutartimi už 80 000 Lt (23 169,60 Eur), todėl iš S. D., V. K., E. J. D. priteistina po 1 184,54 Eur (4 090 Lt); 3) 335/1318 dalis žemės sklypo, kurio bendras plotas 13,08 ha, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendru visų paveldėtojų sutarimu 2006 m. sausio 26 d. dovanojimo sutartimi padovanotas G. K., todėl dėl šio turto restitucija netaikytina;  4) žemės (miško) sklypas, kurio bendras plotas 2,06 ha, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklauso S. D., V. K. ir E. J. D., jie atsisako šį turtą perleisti jai, todėl šis turtas iš jų jai priteistinas; 5) žemės (miško) sklypas, kurio bendras plotas 9,10 ha, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (šiuo metu padalintas į du žemės sklypus: 6,2849 ha ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei 2,7626 ha ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) po 1/5 dalį priklauso S. D., E. J. D. ir K. S., kuriai savo 1/5 dalį 2019 m. gruodžio 5 d. dovanojimo sutartimi padovanojo V. K.. Atsižvelgus į tai, 2019 m. gruodžio 5 d. dovanojimo sutartis naikintina, taikytina restitucija natūra ir šis turtas priteistinas ieškovei.

Nurodo, kad apie 1977 m. sausio 14 d. testamentą sužinojo tik tuomet, kai brolis E. J. D. jai apie tai prasitarė 2018 m. rugpjūčio mėnesį. Tik po to ji kreipėsi į archyvą dėl testamento paieškos, prašė surasti tėvo J. D. testamentą, bet buvo surastas mamos testamentas. Jos santykiai su mama visada buvo artimi, ji ją lankydavo, tačiau nei mama, nei broliai, nei sesuo apie testamentą jai nesakė, šią aplinkybę nuo jos bei notarės, forminusios paveldėjimą nuslėpė, buvo nesąžiningi, todėl prašo panaikinti (duomenys neskelbtini) paveldėjimo teisės liudijimą, pripažinti ją paveldėjus visą šį turtą ir taikyti restituciją. Nurodo, kad apie testamentą sužinojo tik 2019 m. rugsėjo 5 d., todėl ieškinio senaties termino, kuris jai kaip bendraturtei yra dešimt metų, ji nepraleido.   

Visų šių argumentų pagrindu prašo jos ieškinį patenkinti.

Atsakovė K. D. su ieškiniu sutinka. Pateikdama argumentus nurodė, kad jai vyras A. D. nieko detaliai nepasakojo apie žemes ir testamentus, girdėjo tik kalbas, kad visi pastatai palikti S. D.. Kai A. R. jai papasakojo, kad pagal pirmą testamentą visas turtas, išskyrus pastatus, priklausė jai, ji 2019 m. lapkričio 27 d. dovanojimo sutartimi visus turėtus, iš sutuoktinio A. D. paveldėtus, žemės sklypus padovanojo A. D.. Ji pati niekada ten negyveno, žemės nedirbo ir neketina dirbti, šis turtas yra ieškovės šeimos turtas, todėl po 1/5 dalį trijų žemės sklypų padovanojo A. R..

Atsakovė V. K. su ieškiniu nesutinka. Nesutikimas grindžiamas šiais argumentais. Ieškovė nepagrįstai tvirtina, kad ji iki 2019 m. vasaros nežinojo apie 1977 m. J. D. testamentą. Ji prisimena, kad netrukus po jos penkiasdešimtojo jubiliejaus, 2007 m., kai ieškovė buvo sugrįžusi iš Airijos, jų pokalbio metu ji užsiminė, kad gali atsiimti žemės, nes dėl jų yra testamentas. Apie žemių atsiėmimą A. R. jai yra sakiusi ir per jos sutuoktinio mirties metines 2003 m. sausio mėnesį, tarsi juokaudama. Apie 2017 m. A. R. jai yra ir rodžiusi kažkokį dokumentą, nurodė, kad tai būtent tas pirmasis testamentas, pagal kurį žemės priklauso jai. Nurodė ir tai, kad 1977 m., kai buvo sudarytas testamentas, visi šeimoje tarpusavyje kalbėjo ir žinojo apie tą pirmąjį mamos testamentą, visi žinojo, kad brolis A. D. nesutiko su tokiu mamos patvarkymu ir tą testamentą suplėšė. Brolis A. D. yra jai sakęs, kad apie tai, kad testamentą suplėšė, pats pasakė ir A. R. ir jos sutuoktiniui, sakė, kad jie į tai reagavo ramiai. Brolis A. D. testamentą suplėšė apie 1978 m., po tėvo mirties mama paveldėjo pastatus ir žemes, mama ne kartą kalbėjo, kad pastatus paliks S. D., jei jis sutinka, nes jis arčiausiai jos, o žemes pasidalins visi vaikai. Prisimena ir tai, kad kai po motinos mirties buvo tvarkomas paveldėjimas, A. R. turtas buvo areštuotas, jos turtinė padėtis buvo sunki, todėl ji ir nepretendavo į visą turtą pagal tą pirmąjį testamentą. Dėl žemių į teismą kreipėsi tik po to, kai tėviškėje, kur yra jos gyvenamasis vagonėlis, prieš kelis metus kilo nesutarimų dėl žemės, nes ten regioninio parko teritorija, o ji siekia susiformuoti namų valdą.

Atsakovė K. S. su ieškiniu nesutinka. Nesutikimas grindžiamas šiais argumentais. Jai teisėtai pagal 2019 m. gruodžio 5 d. dovanojimo sutartį priklauso po 1/5 dalį dviejų žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) (6,2849 ha ir 2,7626 ha bendro ploto), kuriuos jai padovanojo mama V. K., todėl ji nesutinka, kad ši dovanojimo sutartis būtų panaikinta. Ji pati yra ne kartą girdėjusi apie tą pirmąjį senelės J. D. testamentą, nes kai visi parvažiuodavo į sodybą, apie tai ne kartą buvo kalbėta, todėl ieškovė nepagrįstai nurodo, kad ji tik 2019 m. vasarą sužinojo apie šį testamentą.

Atsakovės V. K. ir K. S. nurodė šiuos teisinius argumentus. J. D. mirė (duomenys neskelbtini), galiojant 1964 m. Civiliniam kodeksui, todėl turi būti taikomos šio kodekso normos. Civilinio kodekso 567 straipsnyje nustatyta, kad paveldima pagal įstatymą kiek tai nepakeista testamentu. 1977 m. sausio 14 d., kai buvo sudarytas pirmasis J. D. testamentas, niekas negalėjo turėti jokių lūkesčių apie nuosavybės teises į žemę, todėl šio testamento surašymo metu esminis turtas buvo pastatai (duomenys neskelbtini) 1987 m. birželio 30 d. J. D. testamentą iš esmės pakeitė, pastatus (duomenys neskelbtini) nusprendė palikti S. D., o dėl kito turto nepasisakė, todėl likęs turtas turėjo būti paveldimas remiantis Civilinio kodekso 578 straipsniu visų įpėdinių pagal įstatymą. Toks aiškinimas atitinka 2000 m. Civilinio kodekso 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, todėl 1977 m. sausio 14 d. testamentas ieškovei negali sukurti teisinių pasekmių. Nurodo ir tai, kad apie 1977 m. J. D. testamentą žinojo visa šeima, taip pat ir ieškovė. Nėra logiška ir gyvenimiška, kad mama, su kuria ieškovė artimai bendravo, parašiusi testamentą, kuriuo visą turtą paliko ieškovei, apie tai nepasakė pačiai ieškovei. Net tuo atveju jeigu ieškovė apie testamentą nežinojo, priimdama palikimą, būdama sąžininga ir rūpestinga turėjo dėti pastangas ir pasidomėti dėl testamento buvimo. Tai, kad ji priėmė palikimą pagal įstatymą ir nesidomėjo apie testamento buvimą reiškia, kad arba ji nelaikė, kad 1977 m. testamentas jai sukuria teisines pasekmes arba šių savo paveldėjimo teisių atsisakė. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 38 straipsnio 2 dalimi, 2000 m. Civilinio kodekso 5.8 straipsniu, ieškovė turėjo teisę per vienerius metus nuo (duomenys neskelbtini), kai buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą, ginčyti paveldėjimo teisės liudijimą, tačiau to nepadarė, nuo minėto liudijimo išdavimo praėjo beveik dvigubai daugiau laiko nei bendrasis dešimties metų senaties terminas, todėl tai yra savarankiškas pagrindas ieškiniui atmesti, nes atsakovės prašo taikyti ieškinio senatį. Pažymi ir tai, kad ieškovės formuluojami reikalavimai yra ydingi ir tai kliudo tenkinti ieškinį. Ieškovė prašo (duomenys neskelbtini) paveldėjimo liudijimą panaikinti tik atsakovų dalyje, tačiau nors pati paveldėjo pagal šį liudijimą, šioje dalyje jo neprašo naikinti, todėl pripažįsta paveldėjimą pagal įstatymą. Ieškinyje suformuluotas reikalavimas pripažinti ją paveldėjusia visą J. D. turtą neatitinka materialiosios teisės normų ir negali būti patenkintas. Ieškovė yra priėmusi turtą pagal įstatymą ir tai eliminuoja galimybę ieškovei turtą paveldėti pagal testamentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis Nr. 3K-3-382/2010). Be to, ieškovė yra praleidusi terminą palikimui pagal testamentą priimti, ji jo neprašo atnaujinti, nėra jokių objektyvių pagrindų šiam terminui atnaujinti, be to, jos paveldėjimo teisių realizavimu, taikant restituciją, būtų pažeisti kitų paveldėtojų interesai ir paneigtas teisinių santykių stabilumo principas.       

Atsakovas E. J. D. su ieškiniu nesutinka. Nesutikimas grindžiamas šiais argumentais. 1977 m., kai buvo sudarytas testamentas, buvo tik pastatai ir 60 arų, duoti iš kolūkio. Tuo metu nebuvo jokios žemės. Kodėl mama surašė tą testamentą jis nežino, nes tuomet viskam vadovavo tėvas J. D.. Gal todėl brolis A. D. ir suplėšė tą testamentą. Jis prisimena, kad prieš pora metų tėviškėje kilo nesutarimų dėl žemės vagonėliams, jis pajuokavo, kad A. R. galėjo pasiimti žemes pagal testamentą, tuomet A. R. jam pasakė, kad kvaila buvo, kad anksčiau nėjo tvarkytis žemių pagal testamentą, o po to kreipėsi į teismą.

Nurodo ir tai, kad J. D. palikimas atsirado 2001 m. Civilinio kodekso 5.50 straipsnyje įtvirtinta, kad palikimo priėmimo veiksmai turi būti atliekami per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos, o jeigu šis terminas praleistas, jis gali būti atnaujinamas Civilinio kodekso 5.57 straipsnio 1 dalies pagrindu. Paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą yra išduotas (duomenys neskelbtini). Vien tai, kad ieškovė testamentą nurodo gavusi tik 2019 m. rugsėjo 5 d., nepaneigia fakto, kad ji apie jį žinojo. Po tiek metų ginčydama (duomenys neskelbtini) paveldėjimo teisės liudijimą ieškovė yra praleidusi ieškinio senaties terminą jį ginčyti, todėl prašoma taikyti ieškinio senatį, kas yra savarankiškas pagrindas ieškiniui atmesti. Įstatymas įpėdinių neįpareigoja pranešti kitiems įpėdiniams apie testamentus, pats įpėdinis turi būti rūpestingas ir domėtis savo teisių įgyvendinimu. Pažymi, kad 1987 m. testamentu J. D. pakeitė savo valią, išreikštą 1977 m. testamentu ir tai patvirtina šalių atlikti veiksmai priimant po mamos mirties atsiradusį palikimą.           

Atsakovas A. D. su ieškiniu nesutinka. Nesutikimas grindžiamas šiais argumentais. Jis pats maždaug prieš dešimt metų sužinojo apie tai, kad buvo pirmas 1977 m. testamentas, kuriuo senelė J. D. visą turtą buvo palikusi tetai A. R.. Apie tą testamentą senelė pati buvo pasakiusi. Jis pats prisimena, kad maždaug prieš 4–6 metus jis su tėčiu S. D. svečiavosi pas tetą A. R. Airijoje ir ten girdėjo tėčio ir tetos pokalbį ir apie tą 1977 m. senelės testamentą, todėl gali tvirtinti, kad teta apie šį testamentą žinojo anksčiau nei 2019 m. rugpjūčio mėn. 

Atsakovė J. V. į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdį jai pranešta, atsiliepimo nepateikė.

Byloje nustatyta, kad J. D. 1977 m. sausio 14 d. sudarė testamentą, kuriuo visą savo turtą, kuris mirties dienai jai priklausys, kur jis bebus ir iš ko besusidės, tame tarpe gyvenamojo namo dalį (duomenys neskelbtini), paliko savo dukrai A. R. (tuometinė D.). 1987 m. birželio 30 d. J. D. sudarė kitą testamentą, kuriuo gyvenamąjį namą ir visus ūkinius pastatus (duomenys neskelbtini) paliko sūnui S. D.. J. D. mirė (duomenys neskelbtini) 1987 m. birželio 30 d. testamentu paliktą turtą pagal testamentą paveldėjo S. D., o visą likusį J. D. turtą lygiomis dalimis pagal įstatymą paveldėjo jos vaikai: A. R. (ieškovė), E. J. D. (atsakovas), S. D. (miręs bylos nagrinėjimo metu), A. D. (miręs iki bylos iškėlimo), V. K. (atsakovė). 2019 m. gruodžio 19 d. dovanojimo sutartimi V. K. savo dalį į paveldėtus žemės sklypus padovanojo dukrai K. S. (atsakovė). Ieškovė pagal 1977 m. sausio 14 d. testamentą turto nepaveldėjo, todėl ieškiniu gina savo teisę paveldėti J. D. turtą pagal 1977 m. sausio 14 d. testamentą. Šios teismo išvados grindžiamos šiais įrodymais.

Iš mirties įrašo matyti, kad J. D. mirė (duomenys neskelbtini); mirties įrašą liudijantis išrašas išduotas 2019 m. rugsėjo 5 d. (t. 1, el. b. l. 13). (duomenys neskelbtini) Lazdijų rajono 2-ojo notarų biuro notarė R. G. išdavė paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą, kuriame patvirtino, kad J. D. turtą lygiomis dalimis paveldėjo jo vaikai – A. R., S. D., V. V. (bylos nagrinėjimo metu – K.), E. J. D., A. D.. Paveldimą turtą sudaro: sumos sąskaitoje AB (duomenys neskelbtini), 34,50 Eur neišmokėta pensija, 27/108 dalys žemės (miško) sklypo, kurio bendras plotas 1,08 ha, (duomenys neskelbtini), 312/1175 dalys žemės (miško) sklypo, bendras plotas 11,75 ha, (duomenys neskelbtini), 335/1318 dalys žemės sklypo, bendras plotas 13,18 ha, (duomenys neskelbtini), žemės (miško) sklypas, kurio plotas 2,06 ha, (duomenys neskelbtini), žemės (miško) sklypas, kurio bendras plotas 9,10 ha, (duomenys neskelbtini) (t. 1, el. b. l. 13). Iš nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų bazės išrašo matyti, kad 1,08 ha žemės (miško) sklypas (duomenys neskelbtini) pagal 2006 m. sausio 31 d. pirkimo–pardavimo sutartį priklauso R. A. ir G. A., ankstesni savininkai – ir A. D., E. J. D., V. K., S. D., A. R.; viena iš pirminių šio žemės sklypo 27/108 dalių savininkė remiantis 1997 m. sausio 15 d. Apskrities valdytojo įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo J. D.; juridiniuose faktuose nurodyta, kad nuo 2005 m. sausio 24 d. iki 2005 m. gruodžio 19 d. 5/108 dalims šio žemės sklypo, priklausančioms A. R., taikytas turto areštas, uždraudžiant disponuoti turtu; 2006 m. sausio 26 d. pirkimo–pardavimo sutartis patvirtina, kad šis žemės sklypas parduotas už 8 000 Lt (t. 1, el. b. l. 13). Iš nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo matyti, kad paveldėjimo teisės liudijime pagal įstatymą nurodytas 11,75 ha žemės (miško) sklypo (duomenys neskelbtini), atlikus kadastrinius matavimus tapo – 10,7863 ha žemės sklypu; viena iš pirminių šio žemės sklypo savininkių, kuriai pagal 1995 m. birželio 30 d. Apskrities valdytojo įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) priklausė 312/1175 dalys šio žemės sklypo, buvo J. D.; pagal 2013 m. liepos 30 d. pirkimo–pardavimo sutartį šis žemės sklypas priklauso UAB (duomenys neskelbtini); tarp pardavėjų ir J. D. dalies paveldėtojai – E. J. D., V. K., A. R., S. D.; nuo 2005 m. sausio 24 d. iki 2005 m. gruodžio 19 d. 62/1175 dalims šio žemės sklypo taikytas turto areštas, uždraudžiant disponuoti turtu (nepažymėta kurio savininko dalims taikomas areštas); 2013 m. liepos 30 d. pirkimo–pardavimo sutartis patvirtina, kad šis žemės sklypas parduotas už 80 000 Lt (t. 1, el. b. l. 13). Nekilnojamojo turto registro centrinės duomenų bazės išrašas patvirtina, kad paveldėjimo teisės liudijime nurodytas 13,18 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini), tarp kurio pirminių savininkių pagal 1995 m. birželio 30 d. Apskrities valdytojo įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) buvo ir J. D., jos įpėdinių 2006 m. sausio 26 d. dovanojimo sutartimi padovanotas G. K.; 2006 m. sausio 26 d. dovanojimo sutartis patvirtina, kad dovanojamo turto vertė – 6 000 Lt; G. K. kartu kitais šio turto bendrasavininkais, nuosavybės teisių į šį turtą neteko pagal 2010 m. spalio 13 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini); juridiniuose faktuose atžymėta, kad A. R. 67/1318 dalims žemės sklypo nuo 2005 m. sausio 24 d. iki 2005 m. gruodžio 19 d. taikytas areštas, uždraudžiant turtu disponuoti (t. 1, el. b. l. 13). Nekilnojamojo turto registro centrinės duomenų bazės išrašas patvirtina, kad paveldėjimo teisės liudijime nurodytas 2,0600 ha žemės (miško) sklypas (duomenys neskelbtini) priklauso A. R., S. D., E. J. D. ir V. K.; 2019 m. gruodžio 4 d. dovanojimo sutartimi K. D., jai pagal paveldėjimo teisės liudijimą priklausiusią A. D. 1/5 dalį, padovanojo A. R.; juridiniuose faktuose atžymėta, kad A. R. 1/5 daliai žemės sklypo nuo 2005 m. sausio 24 d. iki 2005 m. gruodžio 19 d. taikytas areštas, uždraudžiant turtu disponuoti (t. 1, el. b. l. 13). Paveldėjimo teisės liudijime nurodytas 9,10 ha žemės (miško) sklypas (duomenys neskelbtini), remiantis 2019 m. rugsėjo 11 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimu, yra atidalintas į du atskirus daiktus: 6,2849 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (su pastatais) bei 2,7626 ha ploto (duomenys neskelbtini); jie  priklauso E. J. D., A. R., S. D. ir K. S.; 2019 m. lapkričio 27 d. dovanojimo sutartimi K. D. 1/5 dalį šio žemės sklypo, paveldėto po A. D. mirties, padovanojo A. R.; 2019 m. gruodžio 5 d. sutartimi V. K. 1/5 dalį šio žemės sklypo, padovanojo K. S.; juridiniuose faktuose atžymėta, kad A. R. 1/5 daliai žemės sklypo nuo 2005 m. sausio 24 d. iki 2005 m. gruodžio 19 d. taikytas areštas, uždraudžiant turtu disponuoti (t. 1, el. b. l. 13). 2019 m. rugsėjo 5 d. Kauno regioninio valstybės archyvo Alytaus filialas, atsakydamas į 2019 m. rugpjūčio 29 d. A. R. prašymą, pateikė J. D. 1977 m. sausio 14 d. testamentą, nurodė, kad turimuose dokumentuose įrašų apie šio testamento pakeitimą ar panaikinimą nėra (t. 1, el. b. l. 13). Testamentas sudarytas 1977 m. sausio 14 d., jame J. D. nurodė, kad visą savo turtą, kuris mirties dienai jai priklausys, kur jis bebus ir iš ko besusidės, tame tarpe gyvenamojo namo dalį (duomenys neskelbtini), palieka savo dukrai A. D. (t. 1, el. b. l. 13). Gimimo įrašas patvirtina, kad A. D. yra J. D. ir J. D. dukra (t. 1, el. b. l. 13). Lazdijų rajono 2-ojo notarų biuro notarės R. G. pranešimas patvirtina, kad po J. D. mirties paveldėjimo teisės liudijimas išduotas J. D., duomenų į kokį turtą paveldėjimo teisės liudijimas išduotas nėra. Archyvo duomenys patvirtina, kad 1979 m. spalio 2 d. mirus kolūkio kiemo nariui J. D., šeimos galva tapo kitas kolūkio kiemo narys J. D.. Po J. D. mirties užvestoje paveldėjimo byloje yra J. D. sudarytas 1987 m. birželio 30 d. testamentas (t. 1, el. b. l. 13). Testamentas sudarytas 1987 m. birželio 30 d., jame J. D. nurodė, kad gyvenamąjį namą ir visus ūkinius pastatus (duomenys neskelbtini) palieka sūnui S. D. (t. 1, el. b. l. 13). 2019 m. rugpjūčio 29 d. A. R. pateikė Kauno regioninio valstybės archyvo Alytaus filialui prašymą dėl tėvo J. D. testamento, patvirtinto 1974–1979 m. Kapčiamiesčio apylinkėje, prie prašymo pridėjo 2019 m. rugpjūčio 29 d. išduotą J. D. mirties akto išrašą; prašyme nurodytas elektroninis paštas – (duomenys neskelbtini); 2019 m. rugsėjo 4 d. šiuo elektroniniu paštu pateikta informacija iš archyvo apie tai, kad archyve nerastas J. D. testamentas, bet rastas 1977 m. J. D. testamentas, prašoma pateikti J. D. mirties liudijimo kopiją (t. 3, el. b. l. 54). Kauno regioninio valstybės archyvo Alytaus filialo pateikta informacija patvirtina, kad Lazdijų rajono Kapčiamiesčio apylinkės Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto dokumentai archyvui perduoti saugoti 1987 m. gegužės 26 d. Asmenų prašymai išduoti pažymas ir dokumentus saugomi penkerius metu. Patikrinus prašymus nuo 2013 m. rastas tik 2019 m. rugpjūčio 28 d. A. R. prašymas dėl prašymo išduoti J. D. testamentą, kitų jos prašymų dėl J. D. ar J. D. testamentų gavimo nėra (t. 3, el. b. l. 110–112). Iš Lazdijų rajono 2-ojo notarų biuro notarės R. G. pateiktos paveldimo bylos, užvestos po J. D. mirties matyti, kad 2001 m. rugsėjo 7 d. A. R. pateikė pareiškimą, kad priima palikimą po motinos J. D. mirties. Pareiškimus apie palikimo priėmimą pateikė ir S. D., V. V. (bylos nagrinėjimo metu – K.), E. J. D., A. D.. Byloje pridėti J. D. mirties liudijimas, ji mirė – (duomenys neskelbtini), bei J. D. mirties liudijimas, mirė – (duomenys neskelbtini). Gimimo, santuokos liudijimai patvirtina, kad A. R. (iki santuokos D.), S. D., V. V. (iki santuokos D.), E. J. D., A. D. yra J. D. ir J. D. vaikai. Byloje yra 1987 m. birželio 30 d. sudarytas J. D. testamentas bei duomenys apie paveldimą turtą: 34,50 Lt J. D. pensija, piniginis indėlis AB (duomenys neskelbtini), žemės sklypai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) J. D. nuosavybės teisės atkurtos į buvusio savininko V. D. turėtą turtą 1996 m. kovo 22 d., 1997 m. gruodžio 30 d. sprendimais. 2001 m. spalio 4 d. išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą, 2013 m. rugsėjo 26 d. išduotas pavedėjimo teisės pagal testamentą liudijimas S. D. į pastatus (duomenys neskelbtini) (t. 1, el. b. l. 83–178; t. 1, b. l. 20).    

Teismas

k o n s t a t u o j a :

I. Dėl 1977 m. sausio 14 d. testamento galiojimo

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (toliau – Įsigaliojimo įstatymas) 38 straipsnio 1 dalį 2000 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) penktosios knygos normos taikomos paveldėjimo teisiniams santykiams, kai palikimas atsiranda, įsigaliojus 2000 m. CK. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad J. D. mirė (duomenys neskelbtini), t. y. iki 2000 m. CK įsigaliojimo, todėl kilusiam ginčui taikytinos paveldėjimo teisinius santykius reguliavusios 1964 m. CK normos, galiojusios palikimo atsiradimo momentu.

Pagal 1964 m. CK 575 straipsnio 1 dalį kiekvienas fizinis asmuo gali testamentu palikti visą savo turtą arba jo dalį vienam ar keliems asmenims, tiek priklausantiems prie įstatyminių įpėdinių rato, tiek ir nepriklausantiems prie jo, taip pat valstybei arba atskiroms įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms. Jei nustatyta forma sudarytas galiojantis testamentas, tai taikomos testamentinio paveldėjimo teisės normos bei testamento sąlygos, ir netaikomos įstatyminio paveldėjimo teisės normos (1964 m. CK 567 straipsnio 2 dalis). Toks įstatymo nustatytas reguliavimas reiškia, kad nepriklausomai nuo to, kurie asmenys laikomi įstatyminiais įpėdiniais, turtą paveldi įvardyti testamente konkretūs asmenys, t. y. testamentiniai įpėdiniai, išskyrus 1964 m. CK 576 straipsnyje nustatytas išimtis dėl privalomosios palikimo dalies.

Testatorius turi teisę savo sudarytą testamentą bet kada pakeisti ar panaikinti, sudarydamas naują testamentą. Vėliau sudarytas testamentas panaikina visą pirmesnį testamentą ar tą jo dalį, kuri prieštarauja vėliau sudarytam testamentui (1964 m. CK 584 straipsnio 1, 2 dalys).

Byloje kilo ginčas dėl testatorės J. D. 1977 m. ir 1987 m. testamentuose  pareikštos valios turinio ir dėl 1977 m. testamento galiojimo, kai 1987 m. testatorė sudarė kitą testamentą.

1977 m. sausio 14 d. sudarytame testatorės J. D. testamento 1 punkte nurodyta, kad visą turtą, kuris mirties dieną jai priklausys, kur jis bebus ir iš ko besusidės, tame tarpe gyvenamojo namo dalį, esančią (duomenys neskelbtini), palieka savo dukrai A. D. (po santuokos – R.). Testamente testatorės valia išreikšta aiškiai ir nedviprasmiškai bei patvirtinta jos parašu. Šis testamentas yra galiojantis, sudarytas 1964 m. CK 581 straipsnyje nustatyta tvarka, jo teisėtumo niekas neginčija. 1987 m. birželio 30 d. testamente testatorė J. D. nurodė, kad gyvenamąjį namą ir visus ūkinius pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), palieka sūnui S. D.. Kaip minėta, pagal 1964 m. CK 584 straipsnio 2 dalies nuostatą, vėliau sudarytas testamentas panaikina visą pirmesnį testamentą ar tą jo dalį, kuri prieštarauja vėliau sudarytam testamentui (1964 m. CK 584 straipsnio 1, 2 dalys). Testamentuose testatorės valia išreikšta aiškiai ir nedviprasmiškai – 1977 m. testamentu jos patvarkymas visą turtą, tame tarpe ir gyvenamojo namo dalį, palikti dukrai, 1987 m. testamente ji valią dėl gyvenamojo namo pakeitė, nurodė, kad visą gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais palieka sūnui. Taigi, aukščiau aptarto teisinio reguliavimo kontekste spręstina, kad 1987 m. testamentas panaikino tik tą pirmesnio testamento dalį, kuria buvo nuspręsta dėl gyvenamojo namo, tačiau likusioje dalyje 1977 m. testamentas liko galioti, todėl S. D., kaip įpėdinis pagal 1987 m. testamentą įgijo teisę paveldėti gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais (duomenys neskelbtini), o A. R., kaip įpėdinė pagal 1977 m. testamentą, įgijo teisę paveldėti visą likusį turtą, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų.

Atsakovų argumentai, kad testamentai ir juose išreikšta testatorės valia turi būti vertinami tuometiniame nuosavybės teisinių santykių kontekste, atmestini kaip nepagrįsti. Testatorius laisva valia sprendžia dėl testamento turinio ir turi teisę savo nuožiūra visą turtą ar jo dalį palikti bet kuriam asmeniui. Mirusio asmens testamente išreikšta valia turi būti ypač gerbtina, todėl testamento pripažinimas negaliojančiu dėl to, kad jame išreikšta asmens valia dėl kokios nors priežasties neatitinka tikrosios sandorio šalies valios, galimas tik išskirtiniais atvejais, t. y. teismo išvada, kad testatorius iš esmės suklydo, sudarydamas ginčijamą testamentą, gali būti padaryta išskirtinai tik tuo atveju, jei gaunami patikimi duomenys apie esminį suklydimą, pateikiami nenuginčijami šio fakto įrodymai. Pasisakydamas apie testatoriaus valią, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad gerbti testatoriaus valią reikalauja gero elgesio (geros moralės) taisyklės ir nors dėl to pasisakyta aiškinant 2000 m. CK nuostatas, tačiau tiek 1964 m. CK, tiek 2000 m. CK paveldėjimo teisinių santykių nuostatos šioje dalyje yra analogiškos, todėl šiuo teisės normų aiškinimu galima remtis ir taikant 1964 m. CK nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2010; 2013 m. balandžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-190/2013). 

Svarbu ir tai, kad testamentas yra nustatytos formos palikėjo patvarkymas dėl turto paveldėjimo savo mirties atveju. Tokiu būdu testamento galia yra nukreipiama į ateitį, tik palikėjo mirties atveju galiojančio testamento pagrindu atsiranda teisinės pasekmės – palikimą priėmusiam įpėdiniui pereina palikėjo turtinės teisės ir pareigos. Tokiu atveju, kada testatorius pareiškia valią palikti įpėdiniui visą savo turtą, kuris jam priklausys mirties dieną, reiškia, kad testatorius padaro patvarkymą ir dėl to turto, kurį įgis po testamento surašymo, likimo. Būtent dėl viso turto, kuris jai priklausys ateityje, tai yra ir dėl turto, kurį įgis po testamento surašymo iki savo mirties, 1977 m. sausio 14 d. testamente patvarkymą padarė testatorė J. D., testamente nurodydama, kad dukrai A. R. palieka visą savo turtą, kuris mirties dieną jai priklausys, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų. Tokiu būdu esant pareikštai testatorės valiai dėl viso turto palikimo vienam įpėdiniui, šios valios negali paneigti tai, kad 1977 m. testamento surašymo metu J. D. neturėjo jokio turto, nes pastatai priklausė jos sutuoktiniui J. D., o nuosavybės teisės į žemę įgijimo net nebuvo galima numatyti, nes jos buvo atkurtos tik 1996–1997 m. Šalys patvirtino, kad J. D. iki pat mirties buvo šviesaus proto. Faktas, kad po nuosavybės teisių į žemės sklypus atkūrimo, t. y. po 1996–1997 m., iki savo mirties – (duomenys neskelbtini), dėl žemės sklypų paveldėjimo testatorė nesurašė kito testamento, parodo, jog testatorė ir toliau laikėsi savo nuostatos dėl viso turto, išskyrus gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais, palikimo įpėdinės A. R. naudai, kurią ir buvo pareiškusi 1977 m. sausio 14 d. testamente.

Nors atsakovai nurodo, kad J. D., po nuosavybės teisių į žemę atkūrimo yra ne kartą sakiusi, kad pastatus palieka S. D., o žemes visi vaikai pasidalins po lygiai, tačiau vien šis faktas aukščiau nurodytame kontekste nepakankamas pripažinti, kad J. D., sudarydama 1977 m. ir 1987 m. testamentus, išreiškė valią tik dėl turimo turto, kad jos patvarkymas – visas turtas – nereiškia ir žemių, į kurias buvo atkurtos nuosavybės teisės, ir kad 1987 m. testamentas panaikino 1977 m. testamentą. Pagal pateiktus įrodymus, neįmanoma nustatyti, ką konkrečiai turėjo omenyje J. D., nurodydama, kad žemės atiteks visiems vaikams. Ūkinėse knygose nurodoma, kad J. D. turėjo pradinį išsilavinimą, visi apklausti vaikai ir vaikaičiai patvirtino, kad iki mirties ji buvo blaivaus proto, tai, kad ji sudarė du testamentus, leidžia spręsti, kad siekė, kad turtas būtų paveldimas pagal jos patvarkymą, palyginus 1977 m. ir 1987 m. testamentus matyti, kad pirmajame testamente ji davė patvarkymus dėl viso savo turto, o antrajame tik dėl gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų, vadinasi, suprato šių sąvokų prasmę ir skirtumą. Įvertinęs visus šiuos argumentus, teismas neturi pagrindo priešingai išvadai padaryti.

Atsižvelgus į aukščiau nurodytas aplinkybes, spręstina, kad 1987 m. testamentu J. D. paliko patvarkymą dėl gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų, toje dalyje pakeisdama 1977 m. testamentą, bet 1987 m. testamentas nepanaikino 1977 m. testamento ir pagal jį ieškovė turėjo teisę paveldėti visą kitą turtą, nepaliktą 1987 m. testamentu.

   II. Dėl ieškinio senaties termino

Civilinio kodekso nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, nustatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo (Įsigaliojimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis).

Ginčijamas paveldėjimo teisės liudijimas išduotas (duomenys neskelbtini). 2001 m. rugsėjo 7 d. ieškovė pateikė pareiškimą dėl palikimo priėmimo. Tuo metu kiti įpėdiniai – S. D., E. J. D., A. D., V. V. jau buvo pateikę pareiškimus apie palikimo priėmimą, jie kaip įpėdiniai nurodyti ieškovės pateiktame pareiškime dėl palikimo priėmimo. Ieškinio senaties terminas kito asmens paveldėjimo teisei ginčyti prasideda tada, kai asmuo, pretenduojantis į palikimą, suvokia arba, atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes, turi suvokti, jog jo teisė paveldėti yra pažeista. Nuo 2001 m. rugsėjo 7 d. ieškovė žinojo apie tai, kad ji kartu su kitais broliais ir seserimi lygiomis dalimis paveldi J. D. turto dalį, kuri nepalikta testamentu. Įvertinus tai spręstina, kad anksčiausiai senaties terminas galėjo prasidėti nuo 2001 m. rugsėjo 7 d., jau gailojant 2000 m. CK, todėl sprendžiant dėl ieškinio senaties taikytinos 2000 m. CK normos.

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (2000 m. CK 1.124 straipsnis). Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (2000 m. CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys). Byloje keliamas ieškinio senaties termino, kai ginčijamas palikimo priėmimo teisėtumas ir išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, taikymo klausimas, nes atsakovai prašo taikyti senatį.

2000 m. CK 5.8 straipsnio 1 dalyje nustatytas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas palikimui priimti ir išduoto paveldėjimo teisės liudijimo teisėtumui ginčyti. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką ginčams dėl paveldėto turto, priklausomai nuo to, kokie materialiniai santykiai yra susiklostę tarp įpėdinių, taikytini dvejopi ieškinio senaties terminai. Ginčas dėl palikimo tarp įpėdinių, įstatymų nustatyta tvarka įgyvendinusių paveldėjimo pagrindu atsiradusias teises ir taip įgijusių nuosavybės teises į palikimą, kvalifikuotinas kaip bendraturčių ginčas dėl to turto; tokio ginčo šalys pagal teisinį statusą yra nuosavybės teisinių santykių subjektai (2000 m. CK 4.47 straipsnio 2 punktas), kurių teisėms į teisminę gynybą įgyvendinti taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas, skaičiuotinas nuo dienos, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. 2000 m. CK 5.8 straipsnyje nustatytas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikytinas, kai palikimo priėmimo teisėtumą ir išduotą paveldėjimo teisės liudijimą ginčija asmenys, kurie teisėtai pretenduoja į palikimą, tačiau dar nėra įgyvendinę paveldėjimo teisės ir negali to padaryti, nenuginčiję palikimo priėmusio asmens teisių į palikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2009; 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-468/2009). Nurodyto teisinio reguliavimo kontekste, atsižvelgus į tai, kad ginčas kilo tarp įpėdinių, priėmusių palikimą ir tapusių bendraturčiais, spręstina, kad ieškovėms teisėms į teisminę gynybą įgyvendinti ir ginčyti 2001 m. spalio 4 d. paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas, skaičiuotinas nuo dienos, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Kasacinis teismas, aiškindamas 2000 m. CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra konstatavęs, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008; 2011 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-34/2011; 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015; 2019 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-117-695/2019).

Kasacinio teismo praktikoje 2000 m. CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatų aiškinimo ir taikymo aspektais taip pat pasisakyta, kad vidinis teisės pažeidimo suvokimas tiesiogiai susijęs su pačiu asmeniu, konkreti diena, kada asmuo sužinojo apie teisės pažeidimą, nustatoma pagal to asmens nurodymą ir savo teiginiams, kada sužinojo apie teisės pažeidimą, pagrįsti ieškovas turi pateikti įrodymus (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnis). Tačiau teismas negali apsiriboti vien tik ieškovo paaiškinimu ir tais atvejais, kai atsakovas ginasi ieškinio senaties terminu, o ieškovas tvirtina, jog apie savo subjektinės teisės pažeidimą sužinojo ne paties pažeidimo dieną, teismas turi patikrinti, ar byloje nėra įrodymų, kad buvo priešingai ir jo nurodytas kokias nors aplinkybes reikia vertinti pagal kitų byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2013). Kai asmuo nurodo, jog apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pačioms aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Taigi, subjektyvusis sužinojimo apie tam tikrą įvykį, su kuriuo ieškovas sieja savo teisių pažeidimą, momentas nustatomas kiekvienu atveju individualiai įvertinant ne tik ieškovo teiginius apie tam tikrą sužinojimo laiką ir aplinkybes, tačiau taip pat taikant protingo, rūpestingo bei atidaus asmens standartą ir tiriant, ar apie nurodomą įvykį tokį standartą atitinkantis asmuo turėjo (galėjo) sužinoti anksčiau.

Ieškovė nurodo, kad apie tai, kad gali egzistuoti 1977 m. testamentas išgirdo iš atsakovo E. J. D. tik 2019 m. rugpjūčio mėnesį, kai jis apie testamentą užsiminė, o galutinai tuo įsitikino, kai 2019 m. rugsėjo 5 d. iš archyvo gavo 1977 m. sausio 14 d. sudarytą J. D. testamentą. Taigi, ieškovės paaiškinimas apie termino sužinojimą pagrindžiamas rašytiniu įrodymu – 2019 m. rugsėjo 5 d. raštu, prie kurio pateiktas archyve rastas testamentas. Sprendžiant dėl šio įrodymo įrodomosios reikšmės, pažymėtinos šios aplinkybės. Vien tai, kad ieškovė testamentą gavo tik 2019 m. rugsėjo 5 d. savaime nereiškia, kad ji šiuo momentu sužinojo apie šio testamento buvimą. Šis raštas inicijuotas pačios ieškovės, todėl ieškovė, net ir žinodama apie testamentą nuo jo sudarymo momento, bet kuriuo ieškinio senaties eigos momentu turėjo galimybę kreiptis į archyvą ir šį testamentą gauti. Iš Kauno regioninio valstybės archyvo Alytaus filialo 2021 m. balandžio 21 d. rašte nurodytų aplinkybių matyti, kad duomenys apie asmenų prašymus dokumentų valdymo sistemoje saugomi penkerius metus, todėl ankstesnių kreipimųsi į archyvą, jei tokie ir buvo, nėra galimybės patikrinti. Taigi, nors V. K. ir nurodė, kad A. R. jau 2017 m. mosavusi kažkokiu dokumentu ir nurodžiusi turinti ginčo testamentą, tačiau šios aplinkybės dėl riboto asmenų pareiškimų saugojimo laikotarpio, bylos nagrinėjimo metu nebuvo įmanoma patikrinti. Atsižvelgus į tai, nors šis raštas ir patvirtina, kad testamentą ieškovė gavo 2019 m. rugsėjo 5 d., tačiau jis nepatvirtina, kad ji apie testamentą sužinojo tik šiuo momentu. Esant šioms aplinkybėms, ieškinio senaties pradžiai svarbios aplinkybės – kada ieškovė sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, šis archyvo raštas nepatvirtina, todėl ši aplinkybė byloje įrodinėjama tik šalių pateiktais paaiškinimais.

Dėl to, ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu: jeigu pateikti įrodymai protingo žmogaus požiūriu leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Šiame kontekste pažymėtini šie aspektai. Iš šalių paaiškinimų matyti, kad J. D. iki pat mirties buvo šviesaus proto, su visais šiltai ir artimai bendravo, ne kartą bendravo ir apie paveldėjimą bei testamentus. Ieškovė taip pat pripažino, kad jos santykiai su mama buvo puikūs, tiek apie 1977 m., tiek vėliau, iki jos mirties, ji dažnai pas ją lankėsi, artimai ir draugiškai bendravo tiek su ja, tiek su seserimi ir broliais. Atsakovės V. K. paaiškinimais nustatyta, kad brolis A. D. (miręs iki civilinės bylos iškėlimo) jai patvirtino, kad po to, kai 1978 m. jis suplėšė 1977 m. testamentą, pats apie tai pasakė tiek A. R., tiek jos sutuoktiniui. V. K. ir E. J. D. patvirtino ir tai, kad dar iki šios bylos iškėlimo A. R. ne kartą užsimindavo, kad atims iš jų žemes. Iš E. J. D. paaiškinimų matyti, kad 1977 m. testamentas nebuvo paslaptis, apie jį žinojo visi vaikai ir vaikaičiai, todėl 2018 m. kilus nesutarimams dėl žemės, jis 2019 m. rugpjūtį, pajuokaudamas, priminė A. R. apie tą testamentą. Iš A. D. parodymų matyti, kad kai jis su tėčiu S. D. maždaug prieš 4–6 metus svečiavosi pas ieškovę Airijoje, jis girdėjo kaip S. D. kalbėjo su A. R. ir apie pirmąjį – 1977 m. testamentą. Tai, kad net vaikaičiams buvo žinoma apie 1977 m. testamentą patvirtino ir K. S.. Visi atsakovai patvirtino tą aplinkybę, kad 1977 m. J. D. sudarytas testamentas sukėlė šeimoje nepasitenkinimo ir daug diskusijų dėl jos patvarkymo turtą palikti tik A. R., kai visu ūkiu rūpinosi tėvas bei broliai, būtent dėl to jį ir suplėšė A. D.. V. K. patvirtino ir tai, kad A. R. nebuvo suinteresuota priimti viso palikimo 2001 m., nes turėjo įsiskolinimų, jos paveldėta žemės sklypų dalis buvo areštuota antstolio. Tai, kad nuo 2000 m. dėl sutuoktinio veiklos, jų šeima turėjo finansinių rūpesčių pripažino ir ieškovė, kad jos paveldėtai žemės sklypų daliai buvo taikomas areštas ir uždrausta realizuoti žemės sklypus patvirtina ir nekilnojamojo turto registro išrašuose esantys įrašai apie draudimą disponuoti žemės sklypais iki pat 2005 m. gruodžio 19 d. Ieškovė patvirtino, kad 2004 m. į Airiją išvyko dėl finansinių paskatų. Visos šios aplinkybės suformuoja didesnę tikimybę, kad ieškovė vėliausiai nuo 1978 m., kai 1977 m. testamentą suplėšė brolis A. D. ir jai apie tai pasakė, net jei ir nebuvo mačiusi testamento, turėjo būti girdėjusi apie jį ir dėl jo kilusį nepasitenkinimą. Taigi, 2001 m. rugsėjo 7 d., pateikdama pareiškimą apie palikimo priėmimą po mamos J. D. mirties, siekdama paveldėti pagal testamentą ir žinodama, kad į palikimą pretenduoja broliai ir sesuo, turėdama gyvenimiškos patirties, būdama rūpestinga ir apdairi, galėjo ir turėjo dėti pastangas ieškoti ir gauti ginčijamą testamentą ir siekti paveldėjimo pagal jį, tačiau to nepadarė, priėmė palikimą pagal įstatymą, o beveik po 20 metų kreipėsi dėl (duomenys neskelbtini) išduoto paveldėjimo teisės liudijimo nuginčijimo ir restitucijos taikymo. Ieškovės tvirtinimas, kad kiti įpėdiniai, neinformavę jos ir notarės apie 1977 m. testamentą, buvo nesąžiningi ir taip užkirto kelią jai priimti palikimą pagal testamentą, nepagrįstas, nes tokios pareigos įpėdiniams įstatymas nenustato. Atsižvelgus į tai spręstina, kad ieškovė apie 1997 m. sausio 14 d. testamentą žinodama nuo 1978 m., 2001 m. rugsėjo 7 d. pareiškusi apie palikimo priėmimą ir žinodama, kad į šį turtą pretenduoja įpėdiniai pagal įstatymą, (duomenys neskelbtini) gavusi paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą ir nuo šio momento žinodama apie pažeidžiamas jos teises jų negynė, neatliko jokių veiksmų savo teisei paveldėti pagal testamentą realizuoti, neieškojo testamento, dalyvavo paveldėto turto perleidimo sandoriuose, o ieškinį dėl to pareiškė tik 2020 m. birželio 23 d. Toks jos elgesys neatitiko protingo, rūpestingo bei atidaus asmens standarto, nes laikydamasi šio standarto ji apie 1977 m. testamentą turėjo ir galėjo sužinoti anksčiau. Visos šios aplinkybės leidžia pripažinti, kad ieškovė praleido bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą.

Pažymėtina, jog 2000 m. CK 1.131 str. 2 d. numato senaties termino atnaujinimo galimybę, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę, ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį (2000 m. CK 1.5 straipsnio 3–4 dalys, CPK 3 straipsnio 7 dalis) bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes.

Vertinant senaties termino atnaujinimo galimybę pažymėtina, kad ieškovė praleido bendrąjį ieškinio senaties terminą beveik du kartus, per visą šį laikotarpį nedėjo jokių pastangų savo pažeistoms teisėms apginti, todėl savo teises įgyvendino nerūpestingai ir aplaidžiai. Praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimas negali būti sprendžiamas atsižvelgiant išimtinai tik į jos interesus. Po to, kai (duomenys neskelbtini) buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, žemės sklypai buvo perleisti sąžiningiems tretiesiems asmenims, atlikti jų kadastriniai matavimai, jie atidalinti, investuota į jų priežiūrą ir naudojimą, žemės sklypuose pastatyti gyvenamojo tipo vagonėliai, sunaudotos gautos piniginės lėšos. Svarbu ir tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. kovo 4 d. nutarime atskleista teisinio tikrumo principo samprata apibrėžia, kad šis principas reikalauja, jog teisinių santykių subjektai būtų tikri dėl savo teisinės padėties. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje įtvirtinta taisyklė sako, kad teisėtų lūkesčių principas įtvirtina idėją, jog būtina pripažinti, gerbti ir ginti teisėtai įgytas civilines teises, t. y. asmuo, teisėtai įgijęs civilines teises, turi pagrįstą tikėjimą, kad savo teises galės įgyvendinti tiek veikdamas šiandien, tiek ateityje. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas siejasi su pareiga laikytis prisiimtų įsipareigojimų bei teise pagrįstai tikėtis, kad asmens pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos tam tikrą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48/2009; 2011 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-148/2011). Visame šiame kontekste spręstina, kad byloje nėra pagrindo atnaujinti ieškovės praleistą ieškinio senaties terminą, jo atnaujinimas atsakovų atžvilgiu būtų nesąžiningas ir neteisingas, tokios apimties termino atnaujinimas pažeistų protingą pusiausvyrą tarp ieškovės pažeistų subjektinių teisių apsaugos ir teisinių santykių stabilumo bei apibrėžtumo garantijų.

Aptartų argumentų kontekste ieškinio senaties terminas neatnaujintinas.

III. Dėl 2001 m. spalio 4 d. paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu, pripažinimo priėmus palikimą pagal testamentą, sandorio panaikinimo, restitucijos ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo

Aukščiau aptarti argumentai leidžia spręsti, kad ieškovei nerealizavus savo teisės priimti palikimą pagal 1977 m. sausio 14 d. testatorės J. D. sudarytą testamentą, visi įpėdiniai priėmė palikimą lygiomis dalimis pagal įstatymą, jų nesąžiningumas nenustatytas, Lazdijų rajono 2-ojo notarų biuro notarės R. G. (duomenys neskelbtini) paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą išduotas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, todėl nėra jokio teisėto pagrindo jį pripažinti negaliojančiu. A. R. priėmė palikimą pagal įstatymą, ilgą laiką neatliko jokių veiksmų ir nedėjo pastangų tam, kad priimtų palikimą pagal testamentą, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad A. R. paveldėjo J. D. visą mirties dienai turėtą turtą, išskyrus J. D. 1987 m. birželio 30 d. surašytame testamente. 2019 m. gruodžio 5 d. dovanojimo sutartis (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) tarp V. K. ir K. S. sudaryta jų valiniu sprendimu, ji atitinka tokiems sandoriams įstatymo keliamus reikalavimus, patvirtinta notaro, ieškovės reikalavimą dėl paveldėjimo pagal įstatymą nuginčijimo pripažinus nepagrįstais, šis sandoris neturi jokių trūkumų, todėl šis dovanojimo sandoris negali būti panaikintas ab initio (nuo jo sudarymo momento).

Viena šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti jo vertę pinigais tik tuomet, kai sandoris negalioja (2000 m. CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Ieškovė neįrodė, kad atsakovai J. D. turtą paveldėjo nepagrįstai, žemės sklypų realizavimo ir šiuo metu jie buvo ir yra teisėti jų savininkai, sudaryti sandoriai atitinka jiems įstatymo keliamus reikalavimus, jų naikinti nėra pagrindo, todėl restitucijos taikymas ieškovei nuosavybėn grąžinant žemės sklypus ir priteisiant pinigines kompensacijas, negalimas.

Tai, kad K. D., po sutuoktinio A. D. mirties paveldėtus žemės sklypus savo valia perleido ieškovei, taip grąžindama A. R. jos šeimai priklausiusį turtą, neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu ar tolesnių sandorių teisėtumo.

Aukščiau nurodyto teisinio reguliavimo, nustatytų bylos aplinkybių ir aptartų argumentų kontekste, ieškovės ieškinys dėl (duomenys neskelbtini) paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą pripažinimo negaliojančiu, nustatymo, kad ji paveldėjo J. D. visą mirties dienai turėtą turtą, išskyrus J. D. 1987 m. birželio 30 d. surašytame testamente, 2019 m. gruodžio 5 d. dovanojimo sutarties panaikinimo, restitucijos taikymo natūra ir piniginės kompensacijos jai priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.    

2020 m. birželio 29 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės – nekilnojamojo turto areštas areštuojant: 1) S. D., a. k. (duomenys neskelbtini) priklausantį nekilnojamąjį turtą:  1/5 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 1/5 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 1/5 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini).; 2) V. K., a. k.  (duomenys neskelbtini) priklausančią 1/5 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini).; 3) E. J. D., a. k. (duomenys neskelbtini) priklausantį nekilnojamąjį turtą: 1/5 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 1/5 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 1/5 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini).; 4) K. S., a. k. (duomenys neskelbtini) priklausantį nekilnojamąjį turtą: 1/5 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 1/5 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), – paliktinos galioti iki sprendimo įsiteisėjimo (CPK 150 straipsnio 2 dalis).

IV. Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Įvertinus šalių procesinį elgesį, teismas neturi pagrindo taikyti CPK 93 straipsnio 4 dalį ir nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatytos bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės.

Atsakovo E. J. D. turėtas bylinėjimosi išlaidas sudaro 1 633,50 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti, kurias patvirtina sąskaitos faktūros ir mokėjimo nurodymai (t. 3, el. b. l. 81, 119). Išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atsižvelgus į tai, kad atsakovo atstovas surašė atsiliepimą į ieškinį, atstovavo keturiuose teismo posėdžiuose, kurie truko 7 val., yra pagrįstos ir neviršija 2004-04-02 Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 ,,Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ nustatytų maksimalių dydžių. Ieškinį atmetus, šios išlaidos priteistinos iš ieškovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Atsakovės K. S. turėtas bylinėjimosi išlaidas sudaro 2 000 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti, kurias patvirtina sąskaitos ir mokėjimo nurodymai (t. 3, el. b. l. 101–105). Išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atsižvelgus į tai, kad atsakovių atstovė surašė atsiliepimą į ieškinį, atstovavo keturiuose teismo posėdžiuose, kurie truko 7 val., yra pagrįstos ir neviršija 2004-04-02 Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 ,,Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ nustatytų maksimalių dydžių. Ieškinį atmetus, šios išlaidos priteistinos iš ieškovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Jeigu ieškinys atmestas, bylinėjimosi išlaidos išieškomos į valstybės biudžetą iš ieškovo, kuris nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo neatleistas (CPK 96 straipsnio 2 dalis). Ieškovė nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo neatleista, valstybės išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu sudaro 35,52 Eur, todėl jos priteistinos iš ieškovės (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnio 2 dalis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 268, 270 straipsniais,

n u s p r e n d ž i a :

Ieškovės A. R., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškinį atmesti.

Priteisti iš A. R., a. k. (duomenys neskelbtini) 1 633,50 Eur (vieną tūkstantį šešis šimtus trisdešimt tris eurus 50 centų) bylinėjimosi išlaidų E. J. D., a. k. (duomenys neskelbtini) ir 2 000 Eur (du tūkstančius eurų) bylinėjimosi išlaidų K. S., a. k. (duomenys neskelbtini)

Priteisti iš A. R., a. k. (duomenys neskelbtini) 35,52 Eur (trisdešimt penkis eurus 52 centus) bylinėjimosi išlaidų valstybei, sumokant jas Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (į. k. 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300 AB „Swedbank“, arba Nr. LT74 4010 0510 0132 4763 AB Luminor bankas, arba Nr. LT78 7290 0000 0013 0151 AB „Citadele“ bankas, arba Nr. LT05 7044 0600 0788 7175 AB SEB banke, arba Nr. LT32 7180 0000 0014 1038 AB Šiaulių bankas, arba Nr. LT42 7230 0000 0012 0025 UAB Medicinos bankas, įmokos kodas – 5630. Jas galima sumokėti AB „Lietuvos paštas“ pašto skyriuose; per UAB „EVP“ interneto portalą www.paysera.lt; SOLLO, UAB tarpininko MAXIMA LT, UAB kasose; UAB „Mokėjimo terminalų sistemos“ mokėjimo savitarnos terminaluose FOXBOX; UAB „Perlo paslaugos“ terminaluose; per UAB „Viena Sąskaita“ interneto portalą https://vienasaskaita.lt/; UAB „Virtualių paslaugų operatorius“ spaudos kioskuose.

2020 m. birželio 29 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – nekilnojamojo turto areštą areštuojant: 1) S. D., a. k. (duomenys neskelbtini) priklausantį nekilnojamąjį turtą:  1/5 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 1/5 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 1/5 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); 2) V. K., a. k.  (duomenys neskelbtini) priklausančią 1/5 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); 3) E. J. D., a. k. (duomenys neskelbtini) priklausantį nekilnojamąjį turtą: 1/5 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 1/5 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 1/5 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); 4) K. S., a. k. (duomenys neskelbtini) priklausantį nekilnojamąjį turtą: 1/5 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 1/5 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), palikti galioti iki sprendimo įsiteisėjimo.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti apskųstas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui, skundą paduodant per Alytaus apylinkės teismo Lazdijų rūmus.

Teisėja Asta Vailionienė