Baudžiamoji byla Nr. 2K-452/2009

Procesinio sprendimo kategorija : 1.2.26.2.; 2.1.14.; 2.4.6.4.1. (S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2009 m. lapkričio 24 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Egidijaus Bieliūno, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Tomo Šeškausko,

sekretoriaujant Ingai Žukovaitei,

dalyvaujant prokurorui Gintautui Paškevičiui,

dalyvaujant nukentėjusiesiems P. B., L. P.,

nukentėjusiųjų atstovei, advokatei Eugenijai Liutvinskienei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo ir nukentėjusiųjų P. B., L. P., K. P. bei B. P. kasacinius skundus E. T. baudžiamojoje byloje dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 29 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Trakų rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 28 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis:

E. T. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nukentėjusiųjų P. B. ir L. P. ieškiniai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėti.

Trakų rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 28 d. nuosprendžiu E. T. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio l dalį 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda.

Šiuo nuosprendžiu taip pat buvo iš dalies patenkintas nukentėjusiosios ir K. P. bei B. P. atstovės pagal įstatymą L. P. civilinis ieškinys dėl turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo: iš E. T. priteista L. P. 810,09 Lt nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti, 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, 2 950 Lt advokato atstovavimo išlaidų. Nukentėjusiajam P. B. iš E. T. priteista 18,50 Lt turtinės žalos, 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 2 950 Lt advokato atstovavimo išlaidų.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nukentėjusiųjų ir jų atstovės prašiusių nukentėjusiųjų kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio prokuroro skundą patenkinti, paaiškinimų,

 

n u s t a t ė:

 

E. T. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo nuteistas už tai, kad 2007 m. birželio 24 d., apie 17.00 val., viešoje vietoje – Trakų mieste, Karaimų g., Galvės ežero prieplaukoje, tyčia, įžūliais veiksmais demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams bei matant nepilnametei B. P. (gim. 1990 m. liepos 23 d.) ir mažamečiui K. P. (gim. 1998 m. rugpjūčio 21 d.), be priežasties priėjo prie vandens dviratyje sėdinčios L. P., laikydamas rankoje kirvį vartojo necenzūrinius žodžius L. P. atžvilgiu, o jai siekiant išvengti konflikto bei pradėjus kviestis pagalbos, E. T., laikydamas rankoje kirvį, priėjo prie prieplaukoje buvusio P. B. ir užsimojęs kirviu pagrasino jam susidorojimu, taip viešoje vietoje įžūliais veiksmais E. T. demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką – pažeidė viešąją tvarką

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. balandžio 29 d. nuosprendžiu panaikino Trakų rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 28 d. nuosprendį ir E. T. išteisino, prieidama išvadą, kad jis nepadarė veikos, turinčios BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių. Apygardos teismas naujame išteisinamajame nuosprendyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, netinkamai juos įvertino, neanalizavo konflikto kilimo priežasties ir apkaltinamajame nuosprendyje neargumentavo, kuo reiškėsi visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymas. Teismas konstatavo, kad bylos aplinkybės paneigia nuteistojo tiesioginės tyčios sutrikdyti visuomenės rimtį ar tvarką, kuri yra būtinas viešosios tvarkos pažeidimo subjektyvusis požymis, buvimą. E. T. tyčia buvo nukreipta ne į viešosios tvarkos sutrikdymą, o į jo ir nukentėjusiųjų tarpusavio asmeninių santykių aiškinimąsi. Be to, liudytojai įvykį suprato tik kaip nuteistojo ir nukentėjusiųjų tarpusavio konfliktą, kuriam įvykus žmonių poilsis bei kita įprasta jų veikla nebuvo nutraukta.

Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas kasaciniu skundu prašo panaikinti naują išteisinamąjį nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius nurodo, kad E. T. baudžiamoji byla buvo išnagrinėta iš esmės pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo normas. Pirmosios instancijos teisme nebuvo išspręstas gynėjo dalyvavimo klausimas ir byla išnagrinėta neužtikrinant E. T. visų BPK 22 straipsnio 3 dalyje numatytų kaltinamojo teisių, suvaržant jo teisę į gynybą, – dėl to negalėjo būti tinkamai įgyvendinti BPK 6 straipsnio 2 dalyje ir 7 straipsnyje įtvirtinti lygybės prieš įstatymą ir rungimosi principai, juolab kad nukentėjusiųjų interesams byloje atstovavo advokatas. Apeliacinės instancijos teismas, nors ir užtikrino E. T. gynėjo dalyvavimą, tačiau minėtų pažeidimų nepašalino, nes neatliko būtino išsamaus įrodymų tyrimo ir dėl to neįsigilino į bylos esmę, netinkamai įvertino įrodymus, nesilaikė BPK 20 straipsnio reikalavimų ir dėl to priėmė neteisingą sprendimą išteisinti E. T. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Apygardos teismas, vertindamas E. T. atliktų veiksmų pasekmes, padarė neteisingas išvadas, kad jo veiksmais nebuvo sutrikdyta viešoji tvarka ir po įvykio visi elgėsi įprastai, bei nepagrįstai konstatavo, kad konfliktas kilo dėl asmeninių santykių, turint aiškų motyvą ir tikslą, o ne iš chuliganiškų paskatų. Prokuroras atkreipia dėmesį, kad asmeninis konfliktas dėl nukentėjusiosios B. P. svečių triukšmavimo naktį buvo pasibaigęs, tačiau E. T. viešoje vietoje, kur buvo daug poilsiautojų, nepilnamečių akivaizdoje triukšmingai vartojo necenzūrinius žodžius, grasino susidorojimu, mojavo kirvuku. Be to, išteisinamajame nuosprendyje nepagrįstai svarbia E. T. atsakomybę šalinančia aplinkybe pripažintas faktas, kad byloje nepaneigta išteisintojo versija, jog įvykio dieną jis turėjo rankoje kirvį tik dėl to, kad tą dieną taisė tiltą. Prokuroras pažymi, kad apeliacinės instancijos teismui manant, jog ši aplinkybė yra svarbi, ji privalėjo būti patikrinta, atliekant papildomą įrodymų tyrimą.

Prokuroras taip pat nurodo, kad apygardos teismas taip pat pažeidė BPK 331 straipsnyje nustatytas nuosprendžio surašymo taisykles: išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje tik išdėstė motyvus ir samprotavimus, kodėl kitaip įvertino byloje esančius nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus, tačiau savo argumentų niekuo nepagrindė, nes neatskleidė tų parodymų turinio.

Nukentėjusieji P. B., L. P., K. P., B. P. kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 29 d. nuosprendį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir palikti galioti Trakų rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 28 d. nuosprendį. Skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika ir nepagrįstai išteisino E. T. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Nukentėjusieji tvirtina, kad buvo labai išsigandę ir šokiruoti E. T. veiksmų. Tai, kad jis mosavo kirviu, grasino, įžūliai ir agresyviai elgėsi bei vartojo necenzūrinius žodžius viešoje vietoje ir taip atkreipė kitų toje vietoje buvusių asmenų dėmesį, sutrikdydamas visuomenės rimtį, rodo, kad buvo padaryta veika, turinti viešosios tvarkos pažeidimo požymius.

 

 

Dėl BK 284 straipsnio 1 dalies taikymo

 

E. T. pirmosios instancijos teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad pažeidė viešąją tvarką, t. y. viešoje vietoje demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, matant nepilnametei B. P. ir mažamečiui K. P., be priežasties, laikydamas rankoje kirvį, keikė necenzūriniais žodžiais L. P. ir tuoj po to laikydamas rankoje kirviu užsimojęs pagrasino susidoroti su P. B.. Tokiais įžūliais veiksmais E. T. demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.

Apygardos teismas konstatavo, kad bylos aplinkybės paneigia E. T. tiesioginės tyčios sutrikdyti visuomenės rimtį ar tvarką, kuri yra būtinas viešosios tvarkos pažeidimo subjektyvusis požymis, buvimą. E. T. tyčia buvo nukreipta ne į viešosios tvarkos sutrikdymą, o į jo ir nukentėjusiųjų tarpusavio asmeninių santykių aiškinimąsi. Liudytojai įvykį suprato tik kaip nuteistojo ir nukentėjusiųjų tarpusavio konfliktą, kuriam įvykus žmonių poilsis bei kita įprasta jų veikla nebuvo nutraukta.

Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį, t. y. baudžiamajame įstatyme numatytų nusikalstamų veikų objektyvių ir subjektyvių požymių visumą. Nusikaltimo, esančio BK 284 straipsnio 1 dalyje subjektyvusis požymis yra kaltė, pasireiškianti tiesioginės tyčios forma. Kaltininkas supranta, kad viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numato, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių nori. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad aiškinantis kaltininko tyčią svarbu nustatyti, jog asmuo suvokė savo veiksmus pirmiausia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą, kad tai pagrindinis, o ne šalutinis jo veikos aspektas. Išsiaiškinęs E. T. ir nukentėjusiųjų tarpusavio santykius bei konflikto prieplaukoje kilimo priežastį t. y. seniai tarp pažįstamų asmenų vykstantys turtiniai ginčai bei priekaištavimas dėl triukšmingo nukentėjusiųjų ir jų draugų Joninių šventimo, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad E. T. keiktis, grasinti, mosikuoti kirviu skatino vien asmeniniai motyvai. Kartu teismas paneigė pirmosios instancijos teismo išvadą, kad E. T. veiksmai buvo padaryti be priežasties, o jo tyčia nukreipta vien tik sutrikdyti visuomenės rimtį ar tvarką, o ne į kitus įstatymų saugojamus teisinius gėrius.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat remdamasis liudytojų parodymais, atkreipdamas dėmesį į nepažįstamų su konfliktuojančiomis pusėmis liudytojų K. A. ir A. A. paaiškinimus, liudytojų ir nukentėjusiųjų veiklą po įvykio, jų reakciją į įvykį, kaltininko sukeltą išgąsčio ir sumaišties laipsnį, prieplaukoje buvusių žmonių darbo ir poilsio vyksmą po įvykio, taip pat į E. T. veiksmų trumpalaikiškumą, kirvuko turėjimo aplinkybes, padarė ir kitą veikos teisiniam įvertinimui reikšmingą išvadą, kad visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymas, jo padarytų veiksmų įžūlumas ir agresyvumas nesiekė tokio pavojingumo laipsnio, už kurį E. T. galėtų būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Pažymėtina, kad viešoje vietoje sprendžiant asmeninius santykius, necenzūrinių žodžių vartojimas, gestai, grasinimai panaudoti ateityje smurtą ir kiti panašūs veiksmai, nesiekiantys tokio pavojingumo laipsnio, už kurį atsiranda baudžiamoji atsakomybė, užtraukia tik administracinę atsakomybę už nedidelį chuliganizmą (Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 9 straipsnio 2 dalis; 187 straipsnis).

Nukentėjusiųjų kasaciniame skunde taip pat remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis Nr. 2K-397/2005 ir 2K-126/2006 ir bandoma atkreipti dėmesį, kad išteisinamasis nuosprendis neatitinka teismų praktikos kvalifikuojant veikas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Atsakydama į tokius skundo teiginius, kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai dėl baudžiamojo įstatymo taikymo konkrečiose bylose taikytini tik teismams nagrinėjant panašias savo faktinėmis aplinkybėmis bylas. Šiuo atveju kasatorių nurodytoje pirmojoje byloje kasacinės instancijos teismas kaip viešosios tvarkos trikdymą (BK 284 straipsnio 2 dalis) įvertino kaltininko veiksmus, pasireiškusius ne tik nukentėjusiojo įžeidimu, grasinimais jį sumušti, bet ir fizinio smurto panaudojimu pilnoje žmonių kultūros centro salėje. Antrojoje byloje, nors nuteistasis viešoje vietoje aiškinosi asmeninius santykius, teismai konstatavo viešosios tvarkos sutrikdymą, esant nustatytam ilgai trunkančiam, net po oficialaus aukštosios mokyklos dėstytojo įspėjimo nesiliaujančiam kaltininko agresyviam elgesiui ir grasinimams su pistoletu. Taigi kasatorių skunde nurodytose nutartyse nėra teisiškai įvertinamos tapačios faktinės aplinkybės, reikalaujančios analogiško baudžiamojo teisinio įvertinimo. Todėl nėra pagrindo teigti, kad esant nagrinėjamoje byloje nustatytoms aplinkybėms E. T. išteisinimas nenustačius BK 284 straipsnio 1 dalyje esančio nusikaltimo požymių prieštarautų teismų praktikai.

 

Dėl prokuroro kasacinio skundo argumentų apie baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus

 

Prokuroras skunde nurodo, kad apylinkės teismas nagrinėdamas bylą pažeidė BPK 6 straipsnio 2 dalyje esantį asmenų lygiateisiškumo ir 7 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą, nes teisminio bylos nagrinėjimo metu neužtikrino E. T. gynėjo, nors nukentėjusiesiems atstovavo advokatas. Bylą nagrinėjant apeliaciniame teisme jau dalyvaujant gynėjui, teismas neatliko iš naujo visų įrodymų tyrimo ir taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Tokie prokuroro argumentai yra neteisingi. Apeliacinės instancijos teisme E. T. paaiškino, kad ankstesnio proceso metu jis pats atsisakė gynėjo. Taigi ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant nesunkaus nusikaltimo bylą teisme E. T. realizavo BPK 52 straipsnyje numatytą savo procesinę teisę bet kuriuo proceso metu atsisakyti gynėjo. Šiuo atveju teismai pagrįstai nekonstatavo BPK 51 straipsnio 1 dalyje ir 52 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių, kurių buvimas leistų teismui nepriimti kaltinamojo pareikšto gynėjo atsisakymo. Tai, kad byloje nukentėjusiesiems atstovavo gynėjas, nėra aplinkybė įpareigojanti teismą būtinai skirti ir kaltinamajam gynėją. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje, BPK 21 straipsnio 4 dalyje, 22 straipsnio 3 dalyje, 50 straipsnio 1 dalyje įtariamajam ir kaltinamajam garantuojama teisė į gynybą ir teisė turėti gynėją yra susijusi su šio asmens teise atsisakyti gynėjo ir gintis pačiam. Tokia teisė numatyta Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punkte ir įtvirtinta BPK 52 straipsnyje.

Prokuroras skunde taip pat teigia, kad teismas, iš esmės nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, privalėjo iš naujo ištirti visus įrodymus, nes taip buvo nusprendusi ankstesnės sudėties teisėjų kolegija. Tačiau pagal bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisykles ir teismų praktiką, pasikeitus teisėjų kolegijos sudėčiai, visi BPK 324 straipsnyje esantys teismo atliekami procesiniai veiksmai pradedami iš naujo, taip pat iš naujo sprendžiama, ar reikalinga byloje atlikti įrodymų tyrimą. Pagal šio straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas gali tokį tyrimą atlikti, tačiau tai yra teismo teisė, o ne pareiga. Šis teismas, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, įrodymus paprastai tiria tada, kai pirmosios instancijos teismas neištyrė reikšmingų kaltinamojo kaltumą ar nekaltumą patvirtinančių aplinkybių arba šio teismo nuosprendis pagrįstas prieštaringais įrodymais, kuriuos reikia papildomai ištirti, o esamus prieštaravimus pašalinti. Nagrinėjamoje byloje apeliacinio proceso metu atlikti įrodymų tyrimą prašė tik prokurorė, motyvuodama tuo, kad, jos manymu, buvo pažeista E. T. teisė į gynybą. Teismas apsvarstęs tokį prašymą visiškai pagrįstai jo netenkino, nutarė iš naujo visų įrodymų netirti, tačiau apklausė iki tol neapklaustą liudytoją K. D. ir išklausė E. T. paaiškinimų apie gynėjo atsisakymo aplinkybes bei konflikto su nukentėjusiaisiais kilimo priežastis.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad buvo pažeisti BPK 331 straipsnio reikalavimai, nes teismas naujo išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje tik išdėstė motyvus ir samprotavimus, kodėl kitaip įvertino byloje esančius nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus, tačiau savo argumentų niekuo nepagrindė, nes neatskleidė tų parodymų turinio. Kolegija pažymi, kad prokuroro nurodomame BPK straipsnyje nenurodyta jokių specifinių nuosprendžio, kuriuo naikinamas apkaltinamasis pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis, surašymo taisyklių, kuriomis remiantis reikėtų iš naujo išdėstyti ir įvertinti visus bylos įrodymus. Juolab jei apeliacinės instancijos teismas priima išteisinamąjį nuosprendį ne dėl to, kad byloje neįrodyta, jog kaltinamais padarė nusikalstamą veiką, o dėl to, kad nustatytoje situacijoje neįžvelgia konkretaus nusikaltimo sudėties požymių. Kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamoje byloje, priešingai negu pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, kur bylos įrodymai tik išvardijami ir pažymima, kad teismas netiki liudytojų parodymų dalimi, nes jie yra artimi E. T. asmenys, o viešosios tvarkos pažeidimo subjektyvieji požymiai neatskleidžiami, apeliacinės instancijos teismo išvados dėl E. T. kaltės nebuvimo, dėl jo viešosios tvarkos pažeidimo pavojingumo laipsnio argumentuojamos. Išteisinamajame nuosprendyje nurodytos tos nusikalstamos veikos teisiniam įvertinimui pagal baudžiamąjį įstatymą reikšmingos aplinkybės, į kurias neatkreipė dėmesio pirmosios instancijos teismas, ir išdėstyti motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas padarė išvadą dėl to, kad E. T. nepadarė nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje. Taigi šiuo atveju nėra pagrindo išvadai, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, priimdamas naują nuosprendį, sprendė ne visus klausimus, kuriuos pagal baudžiamojo proceso įstatymą turėjo išspręsti.

Taigi kolegija daro bendrą išvadą, kad prokuroro ir nukentėjusiųjų kasaciniuose skunduose keliamais aspektais baudžiamojo įstatymo taikymo ir esminių BPK pažeidimų nagrinėjant bylą teismuose nepadaryta. Todėl naikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 29 d. nuosprendį ir grąžinti bylą naujam apeliaciniam nagrinėjimui ar palikti galioti apkaltinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį nėra teisinio pagrindo.

 

Dėl nukentėjusiųjų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti

 

Nukentėjusysis P. B. prašo priteisti kasaciniame bylos nagrinėjimo procese turėtas išlaidas pateikdamas pinigų priėmimo kvitą (2009-07-01, serija LAT, Nr. 406809), patvirtinantį 3000 Lt sumokėjimą advokatei E. Liutvinskienei, taip pat prie nukentėjusiųjų skundo yra pateiktas pinigų priėmimo kvitas (2009-10-22, serija LAT, Nr. 406834) patvirtinantis, kad nukentėjusioji L. P. sumokėjo tai pačiai advokatei 1000 Lt. Kolegija pažymi, kad pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, tik pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Ši nuostata galioja taip pat ir nagrinėjant bylą kasacinėje instancijoje. Taip pat pasakytina, kad priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys Nr. 2K-410/2008, 2K-196/2009, 2K-351/2009; 2K-377/2009). Atsižvelgiant į tai, kad E. T. nepripažintas kaltu, jis pats kasacine tvarka teismų sprendimų neskundė ir procesas įvyko pagal nukentėjusiųjų ir prokuroro kasacinius skundus, kurie atmesti kaip nepagrįsti, nukentėjusiųjų išlaidos advokatės paslaugoms nepriteistinos.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,

 

 

n u t a r i a :

 

 

Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo ir nukentėjusiųjų P. B., L. P., K. P. bei B. P. kasacinius skundus atmesti.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                        Egidijus Bieliūnas

 

 

                                                                                                         Rimantas Baumilas

 

 

                                                                                                         Tomas Šeškauskas