Pirmosios instancijos teismo                                                                Civilinė byla Nr. 2A-136-755/2018

Teisėja Ingrida Kirsnytė                                            Teisminio proceso Nr. 2-08-3-04130-2017-1

                                                                                                       Procesinio sprendimo kategorija:

(S)

                                                  2.6.8.9; 2.6.9.2; 2.6.10.2.4.1; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 21 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eigirdo Činkos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Birutės Jonaitienės, Zinos Mickevičiūtės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Nekilnojamojo turto valdymas“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5176-902/2017 pagal ieškovo UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ ieškinį atsakovui UAB „Kalnapilio – Tauro grupė“, trečiajam asmeniui A. J. dėl nepagrįsto praturtėjimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas UAB ,,Nekilnojamojo turto valdymas“ prašė priteisti iš atsakovo UAB „Kalnapilio – Tauro grupė“ be teisėto pagrindo įgytą 10 903,60 Eur sumą, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo ieškinio padavimo iki sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad jis sumokėjo nekilnojamojo turto mokestį už 2014 m. už objektus, išnuomotus atsakovui pagal 2012 m. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, kai šį mokestį privalėjo mokėti atsakovas. Tokiu būdu, atsakovas išvengė prievolės ir be teisinio pagrindo sutaupė ieškovo sąskaita. Ieškovo manymu, kad būtent atsakovas privalo mokėti šį mokestį, rodo tiek tarp ankstesnio savininko A. J. ir atsakovo bei tarp ieškovo ir atsakovo susiklosčiusi praktika. Atsakovas mokėjo nekilnojamojo turto mokestį tiek pagal 2007 m. sutartį, tiek ir vykdant 2012 m. sutartį. Sudarius 2015 m. sutartį tarp ieškovo ir atsakovo, prievolė mokėti nekilnojamojo turto mokestį taipogi numatyta atsakovui. Ieškovas, perimdamas iš ankstesnio savininko patalpas, suprato ir buvo informuotas, jog prievolė mokėti mokestį yra nustatyta atsakovui. Tokiu būdu, atsakovo atsisakymas sumokėti mokestį, pažeidžia ieškovo teisėtus interesus bei teisėtų lūkesčių principą. Dėl tokio nepagrįsto atsakovo praturtėjimo ieškovas patyrė nuostolius, kuriais laiko jo turto sumažėjimą. Nuostolius paskaičiavo tokiu būdu: taikė 0,8 procentų savivaldybės tarybos nustatytą tarifą ginčo turtui nuo mokestinės vertės 2014 m., vidutines turto rinkos vertes laikė esant nurodytas Nekilnojamojo turto registre. Atitinkamai nekilnojamojo turto mokėtiną mokesčio sumą nurodė: už pastatą – sandėlį, kurio unikalus numeris yra (duomenys neskelbtini) – 4 796,10 Eur, už pastatą – sandėlį, kurio unikalus numeris yra (duomenys neskelbtini) – 3 656,16 Eur, už pastatą – sandėlį, kurio unikalus numeris yra (duomenys neskelbtini) – 2 451,34 Eur. Viso už šiuos pastatus mokėtino nekilnojamojo turto suma sudaro 10 903,60 Eur.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 29 d. sprendimu ieškinį atmetė.

4. Teismas nustatė, kad atsakovas UAB ,,Kalnapilio – Tauro grupė“ ir trečiasis asmuo A. J. 2012 m. rugpjūčio 8 d. sudarė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, pagal kurią (su vėlesniais jos pakeitimais) nuomojosi pastatus ir patalpas: sandėlį, plane pažymėtą 35F1b, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), administracines buitines patalpas, plane pažymėtas, 28F1b, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), rekonstruotą sandėlį, plane pažymėtą 28F1b, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), rekonstruotą sandėlį, plane pažymėtą 29F1b, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Nuo 2014 m. sausio 8 d. aukščiau nurodyto turto savininku tapo ieškovas (juridinis asmuo), kuris perėmė visas nuomotojo teises ir pareigas pagal sutartį iš ankstesnio turto savininko, trečiojo asmens A. J.. Iki 2014 m. sausio mėnesio nekilnojamojo turto mokestį už ankstesnį turto savininką mokėjo atsakovas. Nuo vasario mėnesio atsakovas atsisakė mokėti nekilnojamojo turto mokestį, nes ieškovui, tapus turto savininku, atsakovas prievolės mokėti šio mokesčio pagal Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymą (3,12 straipsnį) nebeturi.

5. Teismas pažymėjo, jog ieškovas neginčijo savo prievolės sumokėti priklausančio nekilnojamojo turto mokesčio pagal įstatymą, jį deklaravo VMI. Nors tiesiogiai ginčo objektu tapusio mokesčio sumokėjimo ieškovas neatliko, piniginių lėšų nepervedė, tačiau mokesčio prievolė už 2014 m. buvo padengta iš bendrovės deklaruoto pridėtinės vertės mokesčio skirtumo,t.y. buvo atliktas (priešpriešinis) prievolių įskaitymas. Visa tai rodo, jog ieškovas pripažino savo pareigos mokėti ginčijamą mokestį buvimą bei tai, jog jis faktiškai nėra patyręs tiesioginių nuostolių dėl tokios prievolės vykdymo.Teismo nuomone, ieškovas nepagrįstai prašo priteisti iš atsakovo pastarojo sutaupytą 10 903,60 Eur sumą ir dėl to, jog jokio įpareigojimo atsakovui, kaip patalpų nuomininkui, 2012 m. nuomos sutartyje nebuvo numatyta. Be to, jokių papildomų rašytinių susitarimų su atsakovu dėl nekilnojamojo turto mokesčio sumokėjimo, kompensavimo už 2014 metus, ieškovui tapus patalpų savininkui, sudaryta taipogi nebuvo. Pareiga ieškovui, kaip juridiniam asmeniui, sumokėti nekilnojamojo turto mokestį atsirado iš įstatymo–viešai paskelbto teisės norminio akto. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, jog ieškovas prisiėmė jo nurodytų nuostolių atsiradimo riziką turto įsigijimo metu nepasidomėjęs ir tinkamai neišsiaiškinęs apie prievolę mokėti nekilnojamojo turto mokestį, t. y. kas turi pareigą vykdyti tokią prievolę, todėl ieškovas negali reikalauti atsakovo, kuris tinkamai vykdė šalių rašytinius susitarimus (nuomos sutartį), mokėjo nuomą, aukščiau nurodytų nuostolių atlyginimo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

6. Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

7. Nurodo, kad teismas netinkamai taikė sutarčių aiškinimo taisykles (CK 6.193 straipsnis) ir pažeidė CK 6.2 straipsnį, nustatantį prievolių atsiradimo pagrindus. O būtent – teismas nepagrįstai susiejo prievolės mokėti mokestį atsiradimą išimtinai su sutartimi. CK 6.2 straipsnis nustato, kad prievolė mokėti nekilnojamojo turto mokestį gali atsirasti taip pat ir iš juridinių faktų, kas konkrečiu atveju įvyko. Atsakovas buvo saistomas prievolės mokėti Mokestį už 2014 metus už pastatus, išnuomotus jam pagal 2012 m. sutartį. Tuo tarpu teismas, norėdamas tinkamai identifikuoti aptariamos prievolės atsiradimo pagrindą bei konstatuoti jos buvimą / nebuvimą, turėjo išsamiai įvertinti sutarčių aiškinimo taisykles, įtvirtintas CK 6.193 straipsnyje. Nagrinėjamų faktinių aplinkybių kontekste, 2007 m. sutartyje aiškiai ir nedviprasmiškai buvo įtvirtinta atsakovo prievolė mokėti mokestį (2007 m. sutarties 2.2.11. punktas). 2015 m. sutartyje taip pat yra numatyta atsakovo prievolė mokėti mokestį (2015 m. sutarties 6.5. punkte). Nors ir 2012 m. sutartyje tiesiogiai nėra nuostatos dėl atsakovo prievolės mokėti mokestį, sisteminis sutarčių ir faktinių aplinkybių vertinimas rodo aiškią praktiką – mokestį už išnuomotus pastatus moka atsakovas.

8. Teigia, jog teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas pripažino prievolę mokėti mokestį už 2014 m., todėl nepatyrė nuostolių bei prisiėmė nuostolių atsiradimo riziką. Tas faktas, kad ieškovas sumokėjo šį mokestį, nereiškia, jog jis pripažino prievolę mokėti mokestį už 2014 m. ir neatleidžia atsakovo nuo pareigos vykdyti minimos prievolės bei nagrinėjamų faktinių aplinkybių kontekste sumokėti ieškovui 10 903,60 Eur sumą, kurią jis nepagrįstai sutaupė ieškovo sąskaita.

9. Mano, jog, priešingai nei sprendė teismas, egzistuoja visos nepagrįsto praturtėjimo prielaidos, reikalingos tam, kad ieškinys būtų patenkintas. Atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita, t. y. be teisinio pagrindo sutaupė nemokėdamas mokesčio, kurį už jį sumokėjo ieškovas. Ieškovas dėl atsakovo veiksmų, t. y. mokesčio nemokėjimo, patyrė nuostolių. Nepagrįstas atsakovo praturtėjimas egzistavo ieškinio pareiškimo metu, ieškovas nėra prisiėmęs nuostolių atsiradimo rizikos. Be to, ieškovas negali apginti savo pažeistos teisės kitais gynimo būdais.

10. Nurodo, kad teismas pažeidė pareigą savarankiškai kvalifikuoti tarp ginčo šalių susiklosčiusius teisinius santykius. Vien faktas, jog ieškovas pateikė ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo, negalėjo sutrukdyti teismui įvertinti ieškovo nurodomas faktines aplinkybes ir savarankiškai kvalifikuoti teisinį santykį. Nustatęs, jog neegzistuoja nepagrįsto praturėjimo instituto prielaidos, teismas turėjo pareigą įvertinti, ar ieškinys gali būti tenkinamas kitu teisiniu pagrindu, ir atsižvelgti į tai, kad galbūt egzistuoja pagrindas atsakovo civilinei atsakomybei kilti.

11. Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas UAB „Kalnapilio – Tauro grupė“ prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas.

12. Nurodo, kad ieškovo apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai yra nepagrįsti ir prieštarauja faktinei situacijai, įstatymams bei teismų praktikai. Teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovas neturėjo įstatyminės ar sutartinės pareigos mokėti nekilnojamojo turto mokestį už 2014 m. vasario – gruodžio mėnesius už turtą, priklausantį ieškovui, kaip juridiniam asmeniui. Ieškovas, įsigydamas turtą, turėjo suvokti, kad sutartyje nesant numatytos nuomotojo pareigos mokėti nekilnojamojo turto mokestį, būtent ieškovui, kaip nekilnojamojo turto savininkui, teks prievolė tokį mokestį mokėti, todėl pastarasis prisiėmė visą su savo patirtomis išlaidomis susijusią riziką. Priešingai apelianto teiginiui, teismas ne tik neturėjo pareigos, tačiau ir negalėjo taikyti kito ieškovo teisių gynybos būdo nei ieškovas pats pasirinko ieškinyje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Apeliacinis skundas atmestinas.

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis).

15. Civilinis procesas paremtas dispozityvumo principu, pagal kurį teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga (CPK 12 straipsnis). Viena iš šio principo įgyvendinimo išraiškų įtvirtinta CPK 320 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas apeliacijos funkciją, neįskaitant išimties dėl absoliučių apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimo ir viešojo intereso gynimo poreikio situacijų, vykdo neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Dėl to, peržiūrėdamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas yra saistomas apeliaciniame skundo faktinio ir teisinio pagrindų, t. y. apelianto nurodytų klaidų, padarytų nustatant faktines aplinkybes, materialinių ir procesinių teisės normų aiškinimo ar taikymo pažeidimų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apelianto nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

16. Iš apeliacinio skundo teisinio ir faktinio pagrindų matyti, kad apeliantas prašo įvertinti: 1) ar teismas tinkamai nustatė atsakovo prievolės mokėti mokestį atsiradimo pagrindą;2) ar jis nepažeidė sutarčių aiškinimo taisyklių, nusprendęs, kad prievolė mokėti ginčo mokestį atsakovui 2014 metais neegzistavo; 3) ar pagrįsta teismo  išvadą, jog ieškovas 2014 metais prisiėmė nuostolių atsiradimo riziką, pripažino prievolę mokėti mokestį, nuostolių nepatyrė;4) ar teismas nepažeidė pareigos teisiškai kvalifikuoti nagrinėjimo metu nustatytas faktines aplinkybes, t.y. nustatyti teisinį ieškinio pagrindą( apeliacinio skundo 3 lapas, 8 punktas ). Šie teisės bei fakto klausimai sudaro apeliacinio proceso nagrinėjimo dalyką, todėl dėl jų pasisakoma.

17. Pirmasis, antrasis ir ketvirtasis klausimai yra susiję, todėl dėl jų pasisakoma vienais apibendrintais argumentais. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog prievolė už 2014 metus( nuo nuosavybės teisės perėjimo  momento 2014-01-08) ieškovui kilo ne sutartiniu, o įstatymo pagrindu, o atsakovas analogiškos prievolės už tą laikotarpį neturėjo nei įstatyminiu, nei sutartiniu pagrindais.

18. Tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teismų praktikoje pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, jeigu yra tinkamai atskleista bylos esmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; Hirvisaari v. Finland, no 4968/99, judgerment of 27 september 2001, par 30; Van de Huk v. Neatherlands judgement of 19 April 1994, Series An. 288, p 20 par. 61; kt.). Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus (CPK 185 straipsnis) , nenustačiusi absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis), iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams, kurių nekartoja, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, tinkamai taikė ir aiškino tiek procesinės, tiek materialinės teisės normas, visapusiškai įvertino šiai bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti nėra teisinio ar faktinio pagrindų (CPK 176,263,320,327 straipsniai). Konstatavus, kad bylą iš esmės išnagrinėjęs teismas tinkamai atskleidė bylos esmę ir tinkamai pagrindė sprendimą, teisėjų kolegija spręsdama, jog nėra pagrindo tokį sprendimą naikinti pagal apeliaciniame skunde išdėstytus motyvus, neturi pareigos atsakyti į kiekvieną tokio skundo argumentą. Tokiu būdu teisėjų kolegija, atmesdama apeliacinį skundą, pasisako tik dėl esminių jo motyvų.

19. Kas dėl sutarčių aiškinimo taisyklių pažeidimo ir teismo pareigos kvalifikuoti ginčo teisinius santykius, kolegija pastebi, jog ieškovo pozicija prieštaringa. Jau minėta,civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Šioje teisės normoje nustatytas teisminės gynybos prieinamumo principas tiesiogiai susijęs su anksčiau nurodytu CPK 13 straipsnyje įtvirtintu dispozityvumo principu, kuris reiškia, kad asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2009; 2009 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-470/2009). Teismas gina pažeistas asmens teises CK 1.138 straipsnyje išvardytais būdais. Kokį įstatyme numatytą teisių gynimo būdą pasirinkti, atsižvelgdamas į ginčo santykių teisinį reguliavimą bei įrodytinas teisinei kvalifikacijai reikšmingas faktines aplinkybes, sprendžia asmuo, kuris kreipiasi į teismą. Šias faktines aplinkybes (ieškinio faktinis pagrindas) bei reikalavimą, kaip prašoma apginti pažeistas teises (ieškinio dalykas), ieškovas privalo nurodyti ieškinyje (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 , 4 punktai).

20. Ieškovas ieškinyje suformulavo reikalavimą priteisti iš atsakovės be teisinio pagrindo įgytas lėšas ( ieškinio rezoliucinės dalies 1 punktas) ,tą jis tvirtino ir ieškinio aprašomojoje dalyje ( 2 p.), tą patį pakartoja ir apeliaciniame skunde( 11, 28 p.). Taip formuluojamas reikalavimas ir tokia linkme aiškinamos aplinkybės reiškia, jog ieškovo vertinimu šalių sutartiniai santykiai nesieja ( CK 6.237-6.242 straipsniai),nes reikalavimas dėl nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo galimas tik nesant tarp šalių sutartinio pagrindo. Sykiu ieškinyje nurodo aplinkybes, susijusias su 2012 metų nuomos sutarties vykdymu, pateikia vertinimą,kad dėl to, jog nekilnojamojo turto mokestį mokės nuomininkas buvo susitarta ( susiklosčiusi praktika) pagal 2007,2012 m. sutartis, t.y. šalis sieja sutartiniai santykiai ir atsisakydamas sumokėti mokestį už 2014 metus atsakovas pažeidžia sutartį. Faktiškai ieškovas nurodė du teisinius reikalavimo pagrindus, kurie vienas kitą eliminuoja. Tokia prieštaringa pozicija pakartota ir apeliaciniame skunde, nors jame jau akcentuojama( priešingai nei ieškinyje) sutarčių aiškinimo taisyklės nesilaikymas.

21.  Kolegija sutinka su apeliantu, jog šalių faktinių santykių teisinis kvalifikavimas yra teismo pareiga ir šalių nurodytas teisinis įvertinimas teismo nevaržo. Šiuo atveju iš sprendimo matyti,jog teismas analizavo ieškinį nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo galimumo požiūriu ir nepasisakė ar nėra pagrindo ieškinį tenkinti kitu-sutartiniu pagrindu, bet, kolegijos vertinimu, šis sprendimo trūkumas nėra toks, kad būtų galima spręsti ,jog dėl jo būtų galima nuspręsti, kad netinkamai buvo išspręsta byla ar neatskleista jos esmė, tad sprendimas naikinamas ar keičiamas. Kolegijos požiūriu šis trūkumas gali būti pašalintas apeliacinės instancijos teisme pasisakant ar būtų pagrindas reikalavimo tenkinimui sutartiniu pagrindu.

22. Kolegijos vertinimu, pateikti įrodymai leidžia spręsti, jog ieškovas neįrodė, jog pareigą sumokėti nekilnojamojo turto mokestį sutartiniu pagrindu turėjo atsakovas ( CPK 12,178 straipsniai). 2012 m. nuomos sutartyje iš viso nenumatyta, jog šį mokestį mokės nuomininkas- atsakovas. Jis jį faktiškai mokėjo,  bet paaiškino, jog ne todėl, kad tas buvo numatyta sutartyje, bet dėl teisinio reglamentavimo, nustačiusio, jog jį turi mokėti juridinis asmuo, kuris nuomoja turtą iš fizinio asmens  ( Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo  3  straipsnio 3 dalis ). Toks atsakovo aiškinimas konkrečiais įrodymais nepaneigtas. Nuomininko pareiga mokėti mokesčius, numatyta Sutartyje , nebuvo aptarta kas mokės nekilnojamojo turto mokestį nuomotojo( savininko) pasikeitimo atveju. Nors apeliantas teigia, jog toks buvęs atsakovo susitarimas su tuometiniu savininku A. J., kad taip buvęs patikintas ir apeliantas, šie teiginiai įrodymais nepagrįsti. Apeliantas nebuvo atsakovo ir A. J. sutarties šalimi( dalyve), todėl jo aiškinimai apie tokį šių šalių susitarimą vertinami kaip interpretacijos, o ne tikrųjų sutarties šalių ketinimų, kurių apeliantas, nebūdamas sutarties šalimi , ir negalėjo žinoti, atskleidimas.

23. Nors apeliantas teigia supratęs, nes buvo patikintas,  jog nekilnojamojo turto mokestį ieškovui tapus savininku ir toliau mokės  nuomininkas, šiam teiginiai patvirtinti įrodymų jis neteikė. Jo paties gi veiksmai leidžia spręsti priešingai- jis VMI deklaravo turintis pareigą 2014 m. mokėti šį mokestį ir jis buvo sumokėtas( atlikus kito mokesčio užskaitą)( b.l.66). Jeigu ieškovas žinojo apie atsakovės sutartinę pareigą mokėti turto mokestį , jo kaip profesionaliai veikiančio nekilnojamojo turto rinkoje veiksmai ( mokesčio, kuri neturi nei deklaruoti, nei mokėti deklaravimas ir  sumokėjimas ) logiškai nepaaiškinami, būtent jie, o ne vėlesnis aiškinimas  rodo tikrąją šalių kaip turi būti vykdoma sutartis. Pastebima, jog į bylą nepateikti duomenys, jog ieškovas būtų inicijavęs procesus dėl už kitą asmenį be pagrindo sumokėto mokesčio sugrąžinimo.

24. Tai, jog atsakovas sumokėjo nekilnojamojo turto mokestį už 2014 m. sausį, priešingai apelianto nuomonei nepatvirtina, jog ir atsakovas manė jį turint mokėti sutarties, o ne įstatymo pagrindu. Sutinkamai su NTMĮ 12 straipsnio 6 dalies 1 punktu, juridiniai asmenys šį mokestį pradeda mokėti nuo mėnesio, sekančio po mėnesio, kurį įgytos nuosavybės teisės. Ieškovas nuosavybės teisę į pastatus įgijo 2014-01-08, tad mokestį jis turėjo mokėti nuo 2014 m. vasario, todėl atsakovo už sausį mokestis sumokėtas pagrįstai.

25. Dėl teiginio apie patirtus nuostolius ir apelianto vertinimu nepagrįstą priešingą teismo išvadą, kolegija sprendžia, jog teismo išvados šiuo klausimu pagrįstos. Apeliantas pats deklaravo ir sumokėjo mokestį pagal įstatymo reikalavimus, todėl tokios išlaidos negali būti vertinamos kaip žala atsiradusi      dėl neteisėtų kitų asmenų veiksmų  ( nuostoliai), mokestį sumokėtas, kas rodo, kad ieškovas prisiėmė tokių praradimų atsiradimo riziką. Pastebima ,jog 2015 metų sutartyje šalys konkrečiai susitarė, kad nekilnojamojo turto mokestį mokės nuomininkas, kas rodo, jog abi jos supranta, jog tam, kad nuomininkas, o ne turto savininkas-juridinis asmuo mokėtų aktualų mokestį dėl to turi būti konkrečiai susitarta  sutartyje, o ne vadovaujamasis ankstesnėmis ( nebegaliojančiomis) sutartimis .

26. Kiti skundo argumentai ( apie nepelningą ieškovo veiklą, tokio mokesčio mokėjimo paskirstymo atveju) vertinami kaip neturintys teisinės svarbos nagrinėjamam ginčui, todėl dėl jų detaliau nepasisakoma.

27.Atmetus apeliacinį skundą, apeliantas turi procesinę pareigą atlyginti priešingos šalies ryšium su apeliaciniu procesu patirtas išlaidas. Atsakovė pateikė įrodymus apie 1116,19 Eur dydžio išlaidas atstovo pagalbai apmokėti. Šios išlaidos neviršija  Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių. Teisinės paslaugos suteiktos, procesiniai dokumentai parengti, tad patirtos išlaidos atlygintinos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

apeliacinį skundą atmesti, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti UAB ,,Kalnapilio-Tauro grupė“, įmonės kodas 121958128, naudai iš UAB ,,Nekilnojamojo turto valdymas“, įmonės kodas 300145575, 1116,19 Eur (vieną tūkstantį šimtą šešioliką eurų 19 ct) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

              Teisėjai                                                                                      Eigirdas Činka

                                                                                                     Birutė Jonaitienė

                                                                                                 Zina Mickevičiūtė