Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [A-575-934-10].doc
Bylos nr.: A-575-934-10
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-934/2010

                                                                 Procesinio sprendimo kategorija 8.1.6.; 17.1. (S)

 

 

 

 

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S  

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. rugsėjo 20 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų                                         Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės – Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ir trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. U. skundą atsakovui Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

I.

 

Pareiškėjas A. U. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2008 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. 08-19-8619 išieškoti mokestinę nepriemoką, kuriuo nuspręsta iš jo į biudžetą išieškoti 4 684 018,38 Lt. Nurodė, jog nesupranta, kokiu pagrindu priimtas sprendimas, abejoja šio sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu. Priimtas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes yra nepagrįstas nustatytais faktais ir teisės normomis, nėra motyvuotas. Pareiškėjas, gavęs tokį sprendimą, dėl paminėtų trūkumų negali pasinaudoti savo konstitucine teise kritikuoti valstybės įstaigų ir pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus. 

Atsakovas Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir atsakovas, ir Panevėžio AVMI) atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija vykdė jai įstatymo pavestas funkcijas išieškoti mokestinę nepriemoką. Pareiškėjas neginčija pažeidimo, įvykdyto  Vokietijoje, fakto. Aplinkybę, kad jam buvo žinoma, kokiu pagrindu vykdomas išieškojimas, patvirtina ir tai, jog dalis skolos iš pareiškėjo išieškota Vokietijoje. Sprendimas priimtas pagal galiojančius teisės aktus bei procedūras ir atitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus. Sprendime nebūtina nurodyti jo priėmimo motyvus, pareiškėjas, jam pageidaujant, turi galimybę susipažinti su visa medžiaga.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) atsiliepime paaiškino, kad  pagrindas pradėti išieškojimą iš pareiškėjo  buvo Vokietijos prašymas. Sprendimo teisinis pagrindas – direktyva bei ją įgyvendinantis Lietuvos Respublikos tarpusavio pagalbos, išieškant sumas, įstatymas. Kompetentingos Lietuvos institucijos sprendimu laikytinas teritorinės mokesčių inspekcijos priimtas sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto. Mokesčių mokėtojas turi teisę susipažinti su visa jį dominančia informacija, todėl pareiškėjo interesai nebuvo pažeisti.

 

II.

 

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2009 m. birželio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino.

Teismas nustatė, kad Panevėžio AVMI 2008 m. rugsėjo 2 d. buvo gauti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos raštai Nr.(25.4-09)-R1-5241 ir Nr.(25.4-09)-R1-5242, kuriuose nurodyta, kad Vokietijos Federacinės Respublikos Mitte federalinės finansų direkcijos Centrinės vykdymo tarnybos Įteikimo skyrius pateikė prašymą dėl mokestinės nepriemokos – 2 588 186,04 Lt akcizo už tabako gaminius ir importo PVM bei                  2 095 832,34 Lt delspinigių, iš viso 4 684 018,38 Lt - išieškojimo iš A. U..  Prie šių raštų pridėtas Giebeno centrinės muitinės prašymas išieškoti/imtis atsargumo priemonių Nr. DE_LT-RK-139291/2001_bbbb_20080519_RR_03, 2001 m. rugsėjo 14 d. pranešimas dėl įsiskolinimo (b. l. 23 - 29). Vykdydamas šį prašymą, Panevėžio AVMI viršininkas 2008 m. rugsėjo 16 d. priėmė sprendimą Nr. 08-19-8619 „Išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto“ (b. l. 5), kurį ir ginčija pareiškėjas.

Teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau - MAĮ) 34 straipsnyje įtvirtina nuostata, kad mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas savo funkcijas ir įgyvendindamas jam šio įstatymo suteiktas teises, atliekamus veiksmus įformina sprendimais ir kitais dokumentais, kurių formas ir užpildymo tvarką nustato centrinis mokesčių administratorius. Toks mokesčių administratoriaus sprendimas iš esmės yra administracinis sprendimas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – Viešojo administravimo įstatymas) 2 straipsnio 18 dalies prasme (viešojo administravimo institucijos valia, išreikšta administraciniame akte). Be to, tai yra vienkartinis teisės taikymo aktas, priimtas konkretaus asmens atžvilgiu, todėl tai yra individualus administracinis aktas (Viešojo administravimo įstatymas 2 str. 16 d.).

Pabrėžė, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkas savo veikoje privalo vadovautis Mokesčių administravimo įstatymo 6 straipsnyje įtvirtinamais apmokestinimo teisinio reglamentavimo ir taikymo principais, reiškiančiais, kad priimti sprendimai atitiktų įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus, t.y. savo veikloje vadovautųsi ne tik Mokesčių administravimo įstatymo reikalavimais, bet ir kitų, kaip antai,  Viešojo administravimo įstatymo nuostatomis. Mokesčių administratoriaus priimtas sprendimas turi  atitikti  individualiam administraciniam  aktui keliamus reikalavimus.  Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnis numato, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos, jame turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos, nurodyta apskundimo  tvarka, jis turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo  pavaduotojo  ar  įgalioto  asmens. Pažymėtina, kad būtinybė motyvuoti viešojo administravimo subjekto priimamus sprendimus yra ne kartą akcentuota ir Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2004 m. gegužės 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-387/2004).

Nurodė, kad mokesčių administratoriaus teisė priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką įtvirtinta MAĮ 33 straipsnio 8 punkte, todėl Panevėžio apskrities mokesčių inspekcijos viršininkas turėjo teisę priimti sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto. Kaip matyti iš bylos medžiagos bei atsakovo atstovės paaiškinimo, priimdamas šį sprendimą, atsakovas rėmėsi ne tik MAĮ 33 straipsniu, bet ir Lietuvos Respublikos pagalbos Europos Sąjungos valstybių narių institucijoms išieškant reikalaujamas skolas, susijusias su rinkliavomis, muitais, mokesčiais ir kitomis pinigų sumomis, teikimo ir naudojimosi kitų valstybių narių institucijų teikiama pagalba išieškant minėtas pinigų sumas įstatymu bei Europos Bendrijos teisės aktais (Tarybos 1976 m. kovo 15 d. Direktyva 76/308/EEB), tačiau skundžiamame sprendime šios teisės normos nėra nurodytos. Todėl laikytina, kad ginčijamas sprendimas nėra pagrįstas teisės normomis. Jame taip pat nenurodytas ir faktinis jo pagrindas, nenurodytos jo priėmimo priežastys, nustatyti atitinkami faktai, individuali argumentacija, teisės išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo pagrindai ir laikas.

Teismas pažymėjo, kad iki ginčijamo sprendimo priėmimo Lietuvos kompetentingos institucijos nebuvo priėmusios jokio kito motyvuoto akto, leidžiančio pareiškėjui suprasti, kokiu pagrindu ir kokio dydžio jam įregistruota skola, dėl kurios galimas priverstinis išieškojimas. Nepagrįsti atsakovo atstovės paaiškinimai, kad pačiame sprendime nebūtina pateikti įsiskolinimo priverstinio išieškojimo pagrindimą bei kad pareiškėjas, atvykęs į mokesčių inspekciją, galėjo susipažinti su ginčijamą sprendimą lydinčiais dokumentais. Sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu priimamas sprendimas. Priešingu atveju būtų apsunkintas tokio asmens pasirinkimas skųsti sprendimą, bei suvaržyta teisė dėl sprendimo paduoti motyvuotą skundą. Atsakovo argumentas, kad jis negali priimti kitokio sprendimo nei Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko 2003 m. sausio 14 d. įsakymu Nr.V-11 patvirtinta forma FR0497 taip pat atmestinas, nes šiuo įsakymu patvirtintų formų užpildymo tvarka nebuvo nustatyta ir draudimo įrašyti į ją papildomus duomenis nėra.

Teismas nurodė, kad toks teisės normų aiškinimas yra pateiktas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2-1624/2006, o pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 20 straipsnio 3 dalį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką, taikant įstatymus. Atsižvelgęs į išdėstytus motyvus, teismas padarė išvadą, kad ginčijamas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymas 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl yra nepagrįstas ir naikintinas.

 

III.

 

Atsakovas Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - pareiškėjo skundo netenkinti ir palikti galioti Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių viršininko 2008 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. 08-19-8619 „Išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto“. Nurodo šiuos argumentus:

1. Kiekvienos Europos Sąjungos valstybės narės mokesčių administratorius gali kreiptis į kitos Europos Sąjungos valstybės mokesčių administratorių, prašydamas suteikti informaciją apie jos skolininką, privalantį atsiskaityti pagal pretenziją, taip pat gali kreiptis su prašymu išieškoti iš asmens skolą jo naudai. Prašymą išieškoti skolą gavęs mokesčių administratorius jį privalo vykdyti, išieškojimo procedūrą atlikdamas vadovaujantis jo valstybės teritorijoje galiojančiais teisės aktais. Išieškojimo procedūra pareiškėjui vykdoma pagal Vokietijos Federacinės Respublikos kompetentingos institucijos prašymą, išieškoma mokestinė skola šios valstybės naudai. Panevėžio AVMI netikrina Europos Sąjungos valstybės narės prašymo. Pagrindas pradėti išieškojimo procedūrą kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje yra prašančiosios šalies kompetentingos institucijos sprendimas, kuriuo leidžiama išieškoti skolą pareiškėjo valstybėje. Toks sprendimas pripažįstamas, t. y. sutinkama, jog jis yra galiojantis Lietuvos Respublikoje. Pastaroji norma reiškia, kad kompetentinga Lietuvos institucija nebevertina kitos valstybės institucijos, Europos Sąjungos narės, pateikto sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo ir, nesant teisės aktais numatytų išimčių, jį vykdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. balandžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14—398/2007). Pastebėtina, kad pareiškėjas yra supažindintas su Vokietijos Federacinėje Respublikoje priimtais sprendimais, pranešimas dėl įsiskolinimo buvo įteiktas 2001 m. rugsėjo 17 d., jam būnat „Bielefeld Brackwedw“ kalėjime.

2. 2009 m. balandžio 4 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, administracinėje byloje Nr. I822-21/2009, pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis numato, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Analizuojant nurodytos teisės normos turinį, darytina išvada, kad ši teisės norma nenustato, jog sprendimas, t. y. institucijos valia, turi būti išdėstytas viename teisės taikymo rašytiniame akte.

3. Pareiškėjui Gieben'o centrinė muitinė įteikė procesinį dokumentą – 2001 m. rugsėjo 14 d. raginimą sumokėti susidariusią mokestinę skolą, pagal Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92 ir Bendrijos muitinės kodekso 215 straipsnį. Pareiškėjui Vokietijos Federacinėje Respublikoje sprendimas buvo įteiktas, su jo turiniu susipažinęs, turėjo galimybę apskųsti, tačiau šia teise nepasinaudojo, o atvirkščiai, pripažino savo veiksmų neteisėtumą ir dalį skolos sumokėjo, t.y. 108476,39 EUR (374547,28 Lt), tačiau paleistas iš kalėjimo nesidomėjo bylos baigtimi. Dėl likusios sumos Vokietijos Federacinė Respublika išrašė pranešimą apie įsiskolinimą, todėl Panevėžio AVMI viršininko 2008 m. rugsėjo 16 d. sprendimas Nr. 08-19-8619 „Išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto“ yra tęstinis proceso veiksmas. Manome, kad ginčijamas sprendimas jokių teisių ir pareigų pareiškėjui - A. U. nenustato, ir, atitinkamai, jame nėra nurodytinų teisės normų, kurių pagrindu teisės ar pareigos būtų nustatytos. Įstatymo 7 straipsnis numato, kad kitoje valstybėje apskaičiuotos mokestinės skolos išieškomos pagal tokias pat teisės aktuose nustatytas procedūras, taikomas tiesioginiams Valstybinės mokesčių inspekcijos administruojamiems asmenų įsiskolinimams išieškoti. Todėl vietos mokesčių administratorius turi priimti tokius pat sprendimus dėl išieškojimo, kaip ir siekdamas išieškoti savo administruojamas mokestines nepriemokas.

4. Teismas klaidingai vertino aplinkybę, kad Panevėžio AVMI turi teisę keisti sprendimo formą FR0497. MAĮ 34 straipsnis numato, kad mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas savo funkcijas ir įgyvendindamas jam šio įstatymo suteiktas teises, atliekamus veiksmus įformina sprendimais ir kitais dokumentais, kurių formas ir užpildymo tvarką nustato centrinis mokesčių administratorius. Sprendimo forma (FR0497) patvirtinta Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2003 m. sausio 14 d. įsakymu Nr. V-11 (Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. balandžio 30 d. įsakymo Nr. VA-81 redakcija, toliau - Įsakymas). Pildant minėtą formą Panevėžio AVMI darbuotojai negali jos papildyti ar kaip kitaip keisti, todėl minėtas sprendimas buvo pateiktas atitinkamo turinio.

5. Teismas nevertino, kad pareiškėjas neginčija pažeidimo, įvykdyto Vokietijoje, fakto. Aplinkybę, kad jam buvo žinoma, kokiu pagrindu vykdomas išieškojimas, patvirtina ir tai, jog dalis skolos iš Pareiškėjo išieškota Vokietijoje. Panevėžio AVMI pažymi, kad, vadovaujantis MAĮ 36 straipsnio bei Įstatymo 17 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjas galėjo kreiptis į Panevėžio AVMI ir gauti visą reikalingą informaciją, susijusią su minėtos skolos išieškojimu bei sprendimo vykdymu, tačiau pareiškėjas su tokiu prašymu į Panevėžio AVMI nesikreipė. Maža to, kaip matyti iš Vokietijos Federacinės Respublikos įgaliotos institucijos pateiktų dokumentų. pareiškėjui pranešimas dėl įsiskolinimo buvo įteiktas 2001 m. rugsėjo 17 d.. Panevėžio AVMI savo veiksmais nepažeidė MAĮ 32 straipsnyje numatytų pareiškėjo teisių bei neužkirto jam kelio pasinaudoti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teise kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus. Panevėžio AVMI priimtame 2008 m. rugsėjo 16 d. sprendime Nr.08-19-8619 nurodė minėto sprendimo apskundimo tvarką, kuria pareiškėjas ir pasinaudojo. Pastebėtina, kad pareiškėjas ėmėsi aktyvių veiksmų tik tada, kai išieškojimas buvo nukreiptas į jo turtą.

6. Teismas klaidingai konstatavo, kad buvo apsunkinta pareiškėjo padėtis, suvaržyta teisė paduoti motyvuotą skundą, ginant savo pažeistas teises. Pareiškėjui nebuvo suvaržytos jo teisės - jis turėjo galimybę nesutikti su Vokietijos Federacinės Respublikos sprendimu, galėjo kreiptis į Panevėžio AVMI ir gauti visą reikalingą informaciją, susijusią su minėtos skolos išieškojimu bei sprendimo vykdymu, galėjo savo interesus ginti teisės aktų nustatyta tvarka.

7. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, mano, kad teismas nepagrįstai panaikino Panevėžio AVMI viršininko 2008 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. 08-19-8619 „Išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto“ esant esminiams pažeidimams. Pareiškėjas žinojo apie prievolę sumokėti mokesčius (buvo tinkamai informuotas), žinojo faktinius pagrindus, priėmimo priežastis, teisės išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo pagrindus ir laiką. Mano, kad papildomas/pakartotinis aplinkybių nenurodymas pareiškėjui, nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - pareiškėjo skundo netenkinti ir palikti galioti Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių viršininko 2008 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. 08-19-8619 „Išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto“. Nurodo, kad Panevėžio AVMI viršininko 2008 m. rugsėjo 16 d. sprendimas Nr. 08-19-8619 laikytinas administraciniu sprendimu, t. y. nustatyta tvarka priimtu nustatytos formos dokumentu, kuriame išreikšta viešojo administravimo subjekto valia (Viešojo administravimo įstatymo 2 str. 11 d.). Tačiau VMI nuomone, šis sprendimas nelaikytinas individualiu administraciniu aktu, apie kurį kalbama Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje ir 8 straipsnio 1 dalyje. Ginčijamas sprendimas jokių teisių ir pareigų pareiškėjui - A. U. nenustato, ir, atitinkamai, jame nėra nurodytinų teisės normų, kurių pagrindu teisės ar pareigos būtų nustatytos. Panevėžio AVMI viršininkas priėmė ginčijamą sprendimą, siekdamas priverstinio skolos įvykdymo, tačiau ne tam, kad A. U. atsirastų naujos pareigos ar teisės, t. y., priėmė sprendimą būtiną tam, kad antstolis turėtų pagrindą atlikti vykdymo veiksmus (MAĮ 106 str. 1 d. 4 p., 106 str. 2 d., Civilinio proceso kodekso 586 str., 587 str. 4 p.). Šio sprendimo pagrindu neatsiranda administracinių teisinių santykių nei tarp Panevėžio AVMI ir antstolio, nei tarp Panevėžio AVMI ir A. U.. A. U. priimto sprendimo pagrindu laikomas skolininku, o Panevėžio AVMI išieškotuoju. Taigi, ginčijamo sprendimo pagrindu teisinį visų minėtų asmenų statusą ir santykius tarp jų reglamentuoja CPK nuostatos. Reikalavimus vykdomojo dokumento turiniui nustato CPK, kurio 648 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kitų, nei vykdomieji raštai, vykdomųjų dokumentų turinį nustato kiti įstatymai, tačiau visais atvejais tuose dokumentuose turi būti nurodyta šio straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodyti rekvizitai bei kokio įstatymo pagrindu dokumentas turi būti vykdomas CPK nustatyta tvarka. Ginčijamas sprendimas atitinka Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2003 m. sausio 14 d. įsakymo Nr. V-11 „Dėl formų patvirtinimo“ 1.17 punktu patvirtintą formą FR0497. Tik kaip ginčijamą sprendimą priėmęs asmuo, Panevėžio AVMI laikytina viešojo administravimo subjektu ir tik iki ginčijamo sprendimo priėmimo bei, jeigu tai neprieštarauja CPK nuostatoms, priimant šį sprendimą, jos atlikti veiksmai vertinti pagal viešąjį administravimą reglamentuojančias teisės normas. Tačiau, kitų, nei Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pažeidimų, teismas neįvardijo.

Atsakovas Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimu į apeliacinį skundą nurodo, kad sutinka su trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinio skundo argumentais.

 Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą nurodo, kad sutinka su atsakovo Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinio skundo argumentais.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

 

Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl, ar atsakovas Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija priėmė pagrįstą ir teisėtą 2008 m. rugsėjo 16 d. sprendimą „Išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto“ Nr. 08-19-8619.

Skundžiamo sprendimo įforminimui atsakovas Panevėžio AVMI panaudojo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2003 m. sausio 14 d. įsakymo Nr. V-11 (Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. balandžio 30 d. įsakymo Nr. VA-81 redakcija) „Dėl formų patvirtinimo“ 1.17 punktu patvirtintą sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto FR0497 formą. Sprendime nurodyta, kad Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnio 8 punktu, 34 straipsniu, 106 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksu, nusprendžia išieškoti į biudžetą iš mokesčio mokėtojo A. U. turto 4 684 018,38  Lt sumą. Taip pat nurodyta, kad šis sprendimas gali būti apskųstas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

Pareiškėjas A. U. kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinis teismą ir prašė panaikinti tokį Atsakovo sprendimą, motyvuodamas tuo, kad minėtas atsakovo sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes yra nepagrįstas nustatytais faktais ir teisės normomis, nėra motyvuotas. Gavęs tokį sprendimą, dėl paminėtų trūkumų pareiškėjas negali tinkamai pasinaudoti savo konstitucine teise kritikuoti valstybės įstaigų ir pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus. Panevėžio apygardos administracinis teismas skundžiamu sprendimu patenkino pareiškėjo skundą ir panaikino atsakovo sprendimą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada dėl skundžiamo atsakovo sprendimo nepagrįstumo yra teisinga.

Įvertinus viešojo administravimo sąvokos, apibrėžtos Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje, ir mokesčių administravimo sąvokos, pateiktos Mokesčių administravimo įstatymo (toliau - ir MAĮ) 2 straipsnio 12 dalyje, santykį pripažintina, kad mokesčių administravimas yra sudėtinė viešojo administravimo dalis. MAĮ 34 straipsnis nustato, kad mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas savo funkcijas ir įgyvendindamas jam šio Įstatymo suteiktas teises, atliekamus veiksmus įformina sprendimais ir kitais dokumentais, kurių formas ir užpildymo tvarką nustato centrinis mokesčių administratorius. Toks mokesčių administratoriaus sprendimas iš esmės yra administracinis sprendimas Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 18 dalies prasme (viešojo administravimo institucijos valia, išreikšta administraciniame akte). Be to tai yra vienkartis teisės taikymo aktas, priimtas konkretaus asmens atžvilgiu, todėl tai yra individualus administracinis aktas (Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 16 dalis). Todėl kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad skundžiamo sprendimo turiniui taikytini Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimai. Šio straipsnio 1 dalis nustato, kad individualus administracinis sprendimas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis. Tai reiškia, kad sprendime turi būti nurodytos jo priėmimo priežastys, aiškiai nurodyti atitinkami faktai ir įstatyminis pagrindas, individuali argumentacija.

Mokesčių administratoriaus teisė priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką įtvirtinta MAĮ 33 straipsnio 8 punkte, o šios teisės atsiradimo pagrindai ir laikas nustatyti 105 straipsnyje. Mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo būdai išvardinti to paties įstatymo 106 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalies 4 punktas nustato, kad mokestinė nepriemoka priverstinai gali būti išieškoma, priimant sprendimą dėl nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo, laiduotojo arba garanto turto. Prieš pradedant priverstinį nepriemokos išieškojimą įstatymų nustatytais atvejais mokesčių mokėtojui įteikiamas raginimas mokestinę prievolę įvykdyti geruoju (MAĮ 89 straipsnis). Kadangi mokesčio administratoriaus sprendime išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto turi būti nurodytas ne tik teisinis, bet ir faktinis jo pagrindas, sprendime turi būti nurodytos faktinės aplinkybės, pagal prieš tai nurodytą teisinį reglamentavimą būtinos išieškojimo nukreipimui į turtą. Atsakovo sprendime nurodytas tik teisinis sprendimo priėmimo pagrindas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad skundžiamas atsakovo sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-1624/2006).

Teisėjų kolegijos nuomone, buvo paisyta teisės aktu nustatytos formos, priimant ginčijamą sprendimą, tačiau, įvertinus jo turinį, konstatuotinas akivaizdus trūkumas informacijos, kurios pagrindu būtų galima spręsti, koks mokestinio įsipareigojimo neįvykdymas suponavo sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką ir už kokį laikotarpį. Pažymėtina, kad mokesčių administratorius turi ne tik teisę sprendimo priėmimui dėl priverstinio išieškojimo, bet ir pareigą priimti mokesčių mokėtojui jam realiai suvokiamą sprendimą. Taip yra paisoma teisių bei pareigų vienovės principo, o taip pat apmokestinimo aiškumo principo, įtvirtinto MAĮ 6 straipsnyje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-699/2009).

Atsakovo argumentas, kad įstatymas reikalauja, jog sprendimas būtų pagrįstas nustatytais faktais, tačiau nenustato, kad toks pagrindimas būtų išdėstytas sprendime, atmestinas, kadangi sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu sprendimas priimamas. Priešingu atveju būtų apsunkintas tokio asmens pasirinkimas, ar skųsti sprendimą, bei suvaržyta teisė paduoti dėl sprendimo motyvuotą skundą. Atsakovo nurodyti argumentai, kad pareiškėjas žinojo apie jam nustatytą mokestinę skolą Vokietijos Federacinėje Respublikoje, neįrodo fakto, kad pareiškėjas vienareikšmiškai turėjo suprasti, jog būtent dėl šios skolos yra priimtas skundžiamas atsakovo sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką iš jo turto. Būtent skundžiamame atsakovo sprendime turėjo būti nurodytos konkrečios ir aiškios aplinkybės, kurių pagrindu sprendimas yra priimamas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad iki ginčijamo sprendimo priėmimo Lietuvos kompetentingos institucijos nebuvo priėmusios jokio kito motyvuoto akto, leidžiančio pareiškėjui suprasti, kokiu pagrindu ir kokio dydžio jam įregistruota skola, dėl kurios galimas priverstinis išieškojimas Lietuvos Respublikos teritorijoje. Be to, kaip matyti iš byloje esančio Panevėžio AVMI 2008 m. rugsėjo 18 d. rašto (b. l. 4), pareiškėjui buvo išsiųstas tik ginčijamas atsakovo sprendimas, nebuvo pridėti jokie papildomi dokumentai, kurie leistų pareiškėjui suprasti konkrečios sumos priverstinio išieškojimo pagrindą. 

Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininkas, vykdydamas MAĮ 34 straipsnio nuostatas, 2003 m. sausio 14 d. įsakymu Nr. V-11 patvirtino įvairaus pobūdžio sprendimų ir kitų administracinių aktų formas. Šiuo įsakymu patvirtinta ir sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto FR0497 forma (1.17. punktas). Atsakovo argumentas, kad jis negali priimti kitokio sprendimo, nei patvirtinta jo forma, taip pat nepriimtinas, kadangi patvirtintų formų užpildymo tvarka minėtu įsakymu nenustatyta ir draudimo įrašyti į ją papildomus duomenis nėra.

Tretysis suinteresuotas asmuo apeliaciniame skunde nurodo, kad ginčo atsakovo sprendime nėra suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos (Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalis), todėl jis negali būti laikomas individualiu administraciniu aktu. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo sprendimas (jo įsigaliojimo atveju) sukelia konkrečias teisines pasekmes pareiškėjo atžvilgiu, nes šio sprendimo pagrindu atitinkamom institucijom atsiranda teisė ir pareiga konkrečią sumą priverstinai išieškoti iš pareiškėjo turto. Atitinkamai pareiškėjui atsiranda pareiga, kuri iki šio sprendimo priėmimo neegzistavo, minėtą skolą Vokietijos Federacinei Respublikai sumokėti į Lietuvos Respublikos biudžetą arba savo neteisėtais veiksmais netrukdyti skolos išieškojimo iš pareiškėjo turto. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad ir kiti atsakovo bei trečiojo suinteresuoto asmens apeliaciniuose skunduose nurodyti argumentai bei motyvai, nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvados, kad skundžiamas atsakovo sprendimas yra nepagrįstas, teisingumo.

Šioje byloje nustatyta, kad viešojo administravimo subjektas priėmė individualų administracinį aktą, kuris nebuvo motyvuotas faktinėmis aplinkybėmis. Šis pažeidimas pripažintinas esminiu ir pakankama, kad būtų konstatuotas tokio akto neteisėtumas ir nepagrįstumas, nes dėl jo padarymo pareiškėjui akivaizdžiai buvo sukliudyta suvokti taikomo priverstinio išieškojimo faktinę priežastį ir apsunkintas tinkamas pareiškėjo teisės tokį aktą apskųsti įgyvendinimas. Tačiau taip pat pažymėtina, kad šis pažeidimas turi būti ištaisytas, todėl pirmosios instancijos teismas konstatavęs, kad skundžiamas atsakovo sprendimas yra nepagrįstas, ir jį panaikinęs, turėjo įpareigoti atsakovą spręsti klausimą dėl naujo sprendimo priėmimo.

Apibendrinusi išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas ir pagrįstas tik iš dalies, todėl yra keistinas, patikslinant jo rezoliucinę dalį.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

 

n u t a r i a :

 

Atsakovo Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ir trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinius skundus patenkinti iš dalies.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 19 d. sprendimą pakeisti, jo rezoliucinę dalį išdėstant taip:

„Pareiškėjo A. U. skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2008 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. 08-19-8619 „Išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto“ ir įpareigoti atsakovą spręsti šį klausimą iš naujo“.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai                                                                            Ričardas Piličiauskas

 

 

 

                                                                                        Vaida Urmonaitė – Maculevičienė

 

                                                                                               

                                                                                                                                                                                                                                               Skirgailė Žalimienė