Administracinė byla Nr. A575-934/2010
Procesinio
sprendimo kategorija 8.1.6.; 17.1. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. rugsėjo 20 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų
kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas),
Vaidos Urmonaitės – Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės
Žalimienės,
sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,
viešame
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo
Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ir trečiojo suinteresuoto
asmens Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų
ministerijos apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos administracinio
teismo 2009 m. birželio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo
A. U. skundą atsakovui Panevėžio apskrities valstybinei
mokesčių inspekcijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinei mokesčių
inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo
panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Pareiškėjas A. U. (toliau
– ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą
ir prašė panaikinti Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos
viršininko 2008 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. 08-19-8619 išieškoti mokestinę
nepriemoką, kuriuo nuspręsta iš jo į biudžetą išieškoti 4 684 018,38 Lt. Nurodė,
jog nesupranta, kokiu pagrindu priimtas sprendimas, abejoja šio sprendimo
teisėtumu ir pagrįstumu. Priimtas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo
įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes yra nepagrįstas nustatytais
faktais ir teisės normomis, nėra motyvuotas. Pareiškėjas, gavęs tokį sprendimą,
dėl paminėtų trūkumų negali pasinaudoti savo konstitucine teise kritikuoti
valstybės įstaigų ir pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus.
Atsakovas Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių
inspekcija (toliau – ir atsakovas, ir Panevėžio AVMI) atsiliepimu prašė
pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino,
kad Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija vykdė jai įstatymo
pavestas funkcijas išieškoti mokestinę nepriemoką. Pareiškėjas neginčija
pažeidimo, įvykdyto Vokietijoje, fakto. Aplinkybę, kad jam buvo žinoma, kokiu
pagrindu vykdomas išieškojimas, patvirtina ir tai, jog dalis skolos iš
pareiškėjo išieškota Vokietijoje. Sprendimas priimtas pagal galiojančius teisės
aktus bei procedūras ir atitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus. Sprendime
nebūtina nurodyti jo priėmimo motyvus, pareiškėjas, jam pageidaujant, turi
galimybę susipažinti su visa medžiaga.
Trečiasis
suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos
finansų ministerijos (toliau – ir VMI) atsiliepime paaiškino, kad pagrindas
pradėti išieškojimą iš pareiškėjo buvo Vokietijos prašymas. Sprendimo teisinis
pagrindas – direktyva bei ją įgyvendinantis Lietuvos Respublikos tarpusavio
pagalbos, išieškant sumas, įstatymas. Kompetentingos Lietuvos institucijos
sprendimu laikytinas teritorinės mokesčių inspekcijos priimtas sprendimas
išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto. Mokesčių mokėtojas turi teisę
susipažinti su visa jį dominančia informacija, todėl pareiškėjo interesai nebuvo
pažeisti.
II.
Panevėžio apygardos administracinis
teismas 2009 m. birželio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino.
Teismas nustatė, kad Panevėžio AVMI 2008 m. rugsėjo 2 d. buvo gauti
Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
raštai Nr.(25.4-09)-R1-5241 ir Nr.(25.4-09)-R1-5242, kuriuose nurodyta, kad
Vokietijos Federacinės Respublikos Mitte federalinės finansų direkcijos
Centrinės vykdymo tarnybos Įteikimo skyrius pateikė prašymą dėl mokestinės
nepriemokos – 2 588 186,04 Lt akcizo už tabako gaminius ir importo PVM bei 2
095 832,34 Lt delspinigių, iš viso 4 684 018,38 Lt - išieškojimo iš A. U.. Prie šių raštų pridėtas Giebeno centrinės muitinės
prašymas išieškoti/imtis atsargumo priemonių Nr. DE_LT-RK-139291/2001_bbbb_20080519_RR_03,
2001 m. rugsėjo 14 d. pranešimas dėl įsiskolinimo (b. l. 23 - 29). Vykdydamas
šį prašymą, Panevėžio AVMI viršininkas 2008 m. rugsėjo 16 d. priėmė sprendimą
Nr. 08-19-8619 „Išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto“ (b. l. 5), kurį ir
ginčija pareiškėjas.
Teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos mokesčių
administravimo įstatymo (toliau - MAĮ) 34 straipsnyje įtvirtina nuostata, kad mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas savo
funkcijas ir įgyvendindamas jam šio įstatymo suteiktas teises, atliekamus
veiksmus įformina sprendimais ir kitais dokumentais, kurių formas ir užpildymo
tvarką nustato centrinis mokesčių administratorius. Toks mokesčių
administratoriaus sprendimas iš esmės yra administracinis sprendimas Lietuvos
Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – Viešojo administravimo
įstatymas) 2 straipsnio 18 dalies prasme (viešojo administravimo institucijos
valia, išreikšta administraciniame akte). Be to, tai yra vienkartinis teisės
taikymo aktas, priimtas konkretaus asmens atžvilgiu, todėl tai yra individualus
administracinis aktas (Viešojo administravimo įstatymas 2 str. 16 d.).
Pabrėžė, kad Valstybinės mokesčių
inspekcijos viršininkas savo veikoje privalo vadovautis Mokesčių administravimo
įstatymo 6 straipsnyje įtvirtinamais apmokestinimo teisinio reglamentavimo ir
taikymo principais, reiškiančiais, kad priimti sprendimai atitiktų įstatymų ir
kitų teisės aktų reikalavimus, t.y. savo veikloje vadovautųsi ne tik Mokesčių
administravimo įstatymo reikalavimais, bet ir kitų, kaip antai, Viešojo administravimo įstatymo nuostatomis. Mokesčių administratoriaus priimtas sprendimas turi atitikti
individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnis numato,
kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis
(faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos,
jame turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos,
nurodyta apskundimo tvarka, jis turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno
ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo
pavaduotojo ar įgalioto asmens. Pažymėtina, kad būtinybė motyvuoti viešojo
administravimo subjekto priimamus sprendimus yra ne kartą akcentuota ir
Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2004 m. gegužės 7 d.
nutartis administracinėje byloje Nr. A4-387/2004).
Nurodė, kad mokesčių
administratoriaus teisė priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką įtvirtinta
MAĮ 33 straipsnio 8 punkte, todėl Panevėžio apskrities mokesčių inspekcijos
viršininkas turėjo teisę priimti sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš
turto. Kaip matyti iš bylos medžiagos bei atsakovo atstovės paaiškinimo, priimdamas
šį sprendimą, atsakovas rėmėsi ne tik MAĮ 33 straipsniu, bet ir Lietuvos
Respublikos pagalbos Europos Sąjungos valstybių narių institucijoms išieškant
reikalaujamas skolas, susijusias su rinkliavomis, muitais, mokesčiais ir
kitomis pinigų sumomis, teikimo ir naudojimosi kitų valstybių narių institucijų
teikiama pagalba išieškant minėtas pinigų sumas įstatymu bei Europos Bendrijos
teisės aktais (Tarybos 1976 m. kovo 15 d. Direktyva 76/308/EEB), tačiau
skundžiamame sprendime šios teisės normos nėra nurodytos. Todėl laikytina, kad
ginčijamas sprendimas nėra pagrįstas teisės normomis. Jame taip pat nenurodytas
ir faktinis jo pagrindas, nenurodytos jo priėmimo priežastys, nustatyti
atitinkami faktai, individuali argumentacija, teisės išieškoti mokestinę nepriemoką
atsiradimo pagrindai ir laikas.
Teismas pažymėjo, kad iki
ginčijamo sprendimo priėmimo Lietuvos kompetentingos institucijos nebuvo
priėmusios jokio kito motyvuoto akto, leidžiančio pareiškėjui suprasti, kokiu
pagrindu ir kokio dydžio jam įregistruota skola, dėl kurios galimas
priverstinis išieškojimas. Nepagrįsti
atsakovo atstovės paaiškinimai, kad pačiame sprendime nebūtina pateikti
įsiskolinimo priverstinio išieškojimo pagrindimą bei
kad pareiškėjas, atvykęs į mokesčių inspekciją,
galėjo susipažinti su ginčijamą sprendimą lydinčiais dokumentais. Sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali
argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, bet ir
asmeniui, kurio atžvilgiu priimamas sprendimas. Priešingu atveju būtų apsunkintas
tokio asmens pasirinkimas skųsti sprendimą,
bei suvaržyta teisė dėl sprendimo paduoti motyvuotą skundą. Atsakovo
argumentas, kad jis negali priimti kitokio sprendimo nei Valstybinės mokesčių
inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko 2003 m. sausio 14 d. įsakymu
Nr.V-11 patvirtinta forma FR0497 taip pat atmestinas, nes šiuo įsakymu
patvirtintų formų užpildymo tvarka nebuvo nustatyta ir draudimo įrašyti į ją
papildomus duomenis nėra.
Teismas nurodė, kad toks
teisės normų aiškinimas yra pateiktas Lietuvos vyriausiojo administracinio
teismo 2006 m. gruodžio 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.
A-2-1624/2006, o pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos
įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 20 straipsnio 3 dalį Lietuvos vyriausiasis administracinis
teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką, taikant įstatymus. Atsižvelgęs
į išdėstytus motyvus, teismas padarė išvadą, kad ginčijamas sprendimas neatitinka
Viešojo administravimo įstatymas 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl yra
nepagrįstas ir naikintinas.
III.
Atsakovas Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių
inspekcija pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Panevėžio
apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 19 d. sprendimą ir priimti
naują sprendimą - pareiškėjo skundo netenkinti ir palikti galioti Panevėžio
apskrities valstybinės mokesčių viršininko 2008 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. 08-19-8619 „Išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto“. Nurodo
šiuos argumentus:
1. Kiekvienos Europos Sąjungos valstybės narės
mokesčių administratorius gali kreiptis į kitos Europos Sąjungos valstybės
mokesčių administratorių, prašydamas suteikti informaciją apie jos skolininką,
privalantį atsiskaityti pagal pretenziją, taip pat gali kreiptis su prašymu
išieškoti iš asmens skolą jo naudai. Prašymą išieškoti skolą gavęs mokesčių
administratorius jį privalo vykdyti, išieškojimo procedūrą atlikdamas
vadovaujantis jo valstybės teritorijoje galiojančiais teisės aktais.
Išieškojimo procedūra pareiškėjui vykdoma pagal Vokietijos Federacinės
Respublikos kompetentingos institucijos prašymą, išieškoma mokestinė skola šios
valstybės naudai. Panevėžio AVMI netikrina Europos Sąjungos valstybės narės
prašymo. Pagrindas pradėti išieškojimo procedūrą kitoje Europos Sąjungos
valstybėje narėje yra prašančiosios šalies kompetentingos institucijos
sprendimas, kuriuo leidžiama išieškoti skolą pareiškėjo valstybėje. Toks
sprendimas pripažįstamas, t. y. sutinkama, jog jis yra galiojantis Lietuvos
Respublikoje. Pastaroji norma reiškia, kad kompetentinga Lietuvos institucija
nebevertina kitos valstybės institucijos, Europos Sąjungos narės, pateikto
sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo ir, nesant teisės aktais numatytų išimčių, jį
vykdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. balandžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14—398/2007). Pastebėtina,
kad pareiškėjas yra supažindintas su Vokietijos Federacinėje Respublikoje priimtais
sprendimais, pranešimas dėl įsiskolinimo buvo įteiktas 2001 m. rugsėjo 17 d.,
jam būnat „Bielefeld Brackwedw“ kalėjime.
2. 2009 m.
balandžio 4 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų
kolegija, administracinėje byloje Nr. I822-21/2009, pažymėjo, kad Lietuvos
Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis numato, kad
individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis
(faktais) ir teisės aktų normomis. Ši teisės norma siejama su teisėtumo
principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo
veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o
sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Analizuojant nurodytos
teisės normos turinį, darytina išvada, kad ši teisės norma nenustato, jog
sprendimas, t. y. institucijos valia, turi būti išdėstytas viename teisės
taikymo rašytiniame akte.
3. Pareiškėjui
Gieben'o centrinė muitinė įteikė procesinį dokumentą – 2001 m. rugsėjo 14 d.
raginimą sumokėti susidariusią mokestinę skolą, pagal Tarybos reglamento (EEB)
Nr. 2913/92 ir Bendrijos muitinės kodekso 215 straipsnį. Pareiškėjui Vokietijos
Federacinėje Respublikoje sprendimas buvo įteiktas, su jo turiniu susipažinęs,
turėjo galimybę apskųsti, tačiau šia teise nepasinaudojo, o atvirkščiai,
pripažino savo veiksmų neteisėtumą ir dalį skolos sumokėjo, t.y. 108476,39 EUR
(374547,28 Lt), tačiau paleistas iš kalėjimo nesidomėjo bylos baigtimi. Dėl
likusios sumos Vokietijos Federacinė Respublika išrašė pranešimą apie
įsiskolinimą, todėl Panevėžio AVMI
viršininko 2008 m. rugsėjo 16 d. sprendimas Nr. 08-19-8619 „Išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto“ yra tęstinis
proceso veiksmas. Manome, kad ginčijamas sprendimas jokių teisių ir
pareigų pareiškėjui - A. U. nenustato, ir, atitinkamai,
jame nėra nurodytinų teisės normų, kurių pagrindu teisės ar pareigos būtų nustatytos.
Įstatymo 7 straipsnis numato, kad kitoje valstybėje apskaičiuotos mokestinės
skolos išieškomos pagal tokias pat teisės aktuose nustatytas procedūras,
taikomas tiesioginiams Valstybinės mokesčių inspekcijos administruojamiems
asmenų įsiskolinimams išieškoti. Todėl vietos mokesčių administratorius turi
priimti tokius pat sprendimus dėl išieškojimo, kaip ir siekdamas išieškoti savo
administruojamas mokestines nepriemokas.
4. Teismas klaidingai vertino aplinkybę, kad Panevėžio
AVMI turi teisę keisti sprendimo formą FR0497. MAĮ 34 straipsnis numato, kad mokesčių
administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas savo funkcijas ir įgyvendindamas
jam šio įstatymo suteiktas teises, atliekamus veiksmus įformina sprendimais ir
kitais dokumentais, kurių formas ir užpildymo tvarką nustato centrinis mokesčių
administratorius. Sprendimo forma (FR0497) patvirtinta Valstybinės mokesčių
inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2003 m.
sausio 14 d. įsakymu Nr. V-11 (Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos
Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. balandžio 30 d. įsakymo Nr.
VA-81 redakcija, toliau - Įsakymas). Pildant minėtą formą Panevėžio AVMI
darbuotojai negali jos papildyti ar kaip kitaip keisti, todėl minėtas
sprendimas buvo pateiktas atitinkamo turinio.
5. Teismas nevertino, kad pareiškėjas neginčija
pažeidimo, įvykdyto Vokietijoje, fakto. Aplinkybę, kad jam buvo žinoma, kokiu
pagrindu vykdomas išieškojimas, patvirtina ir tai, jog dalis skolos iš
Pareiškėjo išieškota Vokietijoje. Panevėžio AVMI pažymi, kad, vadovaujantis MAĮ
36 straipsnio bei Įstatymo 17 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjas galėjo kreiptis
į Panevėžio AVMI ir gauti visą reikalingą informaciją, susijusią su minėtos
skolos išieškojimu bei sprendimo vykdymu, tačiau pareiškėjas su tokiu prašymu į
Panevėžio AVMI nesikreipė. Maža to, kaip matyti iš Vokietijos Federacinės
Respublikos įgaliotos institucijos pateiktų dokumentų. pareiškėjui pranešimas
dėl įsiskolinimo buvo įteiktas 2001 m. rugsėjo 17 d.. Panevėžio AVMI savo
veiksmais nepažeidė MAĮ 32 straipsnyje numatytų pareiškėjo teisių bei neužkirto
jam kelio pasinaudoti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnio 2 dalyje
įtvirtinta teise kritikuoti valstybės įstaigų
ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus. Panevėžio AVMI priimtame 2008 m. rugsėjo 16 d. sprendime Nr.08-19-8619 nurodė minėto
sprendimo apskundimo tvarką, kuria pareiškėjas ir pasinaudojo. Pastebėtina, kad
pareiškėjas ėmėsi aktyvių veiksmų tik tada, kai išieškojimas buvo nukreiptas į
jo turtą.
6. Teismas klaidingai konstatavo, kad buvo
apsunkinta pareiškėjo padėtis, suvaržyta teisė paduoti motyvuotą skundą,
ginant savo pažeistas teises. Pareiškėjui nebuvo suvaržytos jo teisės - jis turėjo
galimybę nesutikti su Vokietijos Federacinės Respublikos sprendimu, galėjo
kreiptis į Panevėžio AVMI ir gauti visą reikalingą informaciją, susijusią su
minėtos skolos išieškojimu bei sprendimo vykdymu, galėjo savo interesus ginti
teisės aktų nustatyta tvarka.
7.
Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, mano, kad teismas nepagrįstai panaikino
Panevėžio AVMI viršininko 2008 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. 08-19-8619
„Išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto“ esant esminiams pažeidimams.
Pareiškėjas žinojo apie prievolę sumokėti mokesčius (buvo tinkamai
informuotas), žinojo faktinius pagrindus, priėmimo priežastis, teisės išieškoti
mokestinę nepriemoką atsiradimo pagrindus ir laiką. Mano, kad papildomas/pakartotinis
aplinkybių nenurodymas pareiškėjui, nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą
sprendimą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių
inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė apeliacinį
skundą, kuriuo prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - pareiškėjo skundo netenkinti ir palikti
galioti Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių viršininko 2008 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. 08-19-8619 „Išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto“. Nurodo, kad
Panevėžio AVMI viršininko 2008 m. rugsėjo 16 d. sprendimas Nr. 08-19-8619
laikytinas administraciniu sprendimu, t. y. nustatyta tvarka priimtu nustatytos
formos dokumentu, kuriame išreikšta viešojo administravimo subjekto valia (Viešojo administravimo įstatymo 2 str. 11 d.).
Tačiau VMI nuomone, šis sprendimas nelaikytinas individualiu administraciniu
aktu, apie kurį kalbama Viešojo administravimo
įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje ir 8 straipsnio 1 dalyje. Ginčijamas
sprendimas jokių teisių ir pareigų pareiškėjui - A. U. nenustato,
ir, atitinkamai, jame nėra nurodytinų teisės normų, kurių pagrindu teisės ar
pareigos būtų nustatytos. Panevėžio AVMI
viršininkas priėmė ginčijamą sprendimą, siekdamas priverstinio skolos įvykdymo,
tačiau ne tam, kad A. U. atsirastų naujos pareigos ar
teisės, t. y., priėmė sprendimą būtiną tam, kad antstolis turėtų pagrindą
atlikti vykdymo veiksmus (MAĮ 106 str. 1 d. 4 p., 106 str. 2 d., Civilinio
proceso kodekso 586 str., 587 str. 4 p.). Šio sprendimo pagrindu neatsiranda
administracinių teisinių santykių nei tarp Panevėžio AVMI ir antstolio, nei
tarp Panevėžio AVMI ir A. U.. A. U. priimto
sprendimo pagrindu laikomas skolininku, o Panevėžio AVMI išieškotuoju. Taigi,
ginčijamo sprendimo pagrindu teisinį visų minėtų asmenų statusą ir santykius
tarp jų reglamentuoja CPK nuostatos. Reikalavimus vykdomojo dokumento turiniui
nustato CPK, kurio 648 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kitų, nei vykdomieji
raštai, vykdomųjų dokumentų turinį nustato kiti įstatymai, tačiau visais
atvejais tuose dokumentuose turi būti nurodyta šio straipsnio 1 dalies 7 punkte
nurodyti rekvizitai bei kokio įstatymo pagrindu dokumentas turi būti vykdomas
CPK nustatyta tvarka. Ginčijamas sprendimas atitinka Valstybinės mokesčių
inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2003 m. sausio 14 d. įsakymo Nr. V-11 „Dėl formų patvirtinimo“ 1.17 punktu patvirtintą formą FR0497.
Tik kaip ginčijamą sprendimą priėmęs asmuo, Panevėžio AVMI laikytina viešojo
administravimo subjektu ir tik iki ginčijamo sprendimo priėmimo bei, jeigu tai neprieštarauja CPK nuostatoms,
priimant šį sprendimą, jos atlikti veiksmai vertinti pagal viešąjį
administravimą reglamentuojančias teisės normas. Tačiau, kitų, nei Viešojo
administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pažeidimų, teismas neįvardijo.
Atsakovas
Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimu į apeliacinį
skundą nurodo, kad sutinka su trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinės
mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinio
skundo argumentais.
Trečiasis
suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos
finansų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą nurodo, kad sutinka su
atsakovo Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinio
skundo argumentais.
Teisėjų kolegija
k
o n s t a t u o j a:
IV.
Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl, ar atsakovas
Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija priėmė pagrįstą ir teisėtą
2008 m. rugsėjo 16 d. sprendimą „Išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto“ Nr.
08-19-8619.
Skundžiamo sprendimo įforminimui atsakovas Panevėžio
AVMI panaudojo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos
finansų ministerijos viršininko 2003 m. sausio 14 d. įsakymo Nr. V-11 (Valstybinės
mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko
2004 m. balandžio 30 d. įsakymo Nr. VA-81 redakcija) „Dėl formų patvirtinimo“
1.17 punktu patvirtintą sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto
FR0497 formą. Sprendime nurodyta, kad Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių
inspekcijos viršininkas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčių
administravimo įstatymo 33 straipsnio 8 punktu, 34 straipsniu, 106 straipsnio 1
dalies 4 punktu ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksu, nusprendžia
išieškoti į biudžetą iš mokesčio mokėtojo A. U. turto 4 684
018,38 Lt sumą. Taip pat nurodyta, kad šis sprendimas gali būti apskųstas
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.
Pareiškėjas A. U. kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinis teismą ir
prašė panaikinti tokį Atsakovo sprendimą, motyvuodamas tuo, kad minėtas
atsakovo sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1
dalies reikalavimų, nes yra nepagrįstas nustatytais faktais ir teisės normomis,
nėra motyvuotas. Gavęs tokį sprendimą, dėl paminėtų trūkumų pareiškėjas negali tinkamai
pasinaudoti savo konstitucine teise kritikuoti valstybės įstaigų ir pareigūnų
darbą, apskųsti jų sprendimus. Panevėžio apygardos
administracinis teismas skundžiamu sprendimu patenkino pareiškėjo skundą ir
panaikino atsakovo sprendimą.
Teisėjų kolegija, įvertinusi
byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo
sprendimo išvada dėl skundžiamo atsakovo sprendimo nepagrįstumo yra teisinga.
Įvertinus viešojo administravimo
sąvokos, apibrėžtos Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje, ir
mokesčių administravimo sąvokos, pateiktos Mokesčių administravimo įstatymo
(toliau - ir MAĮ) 2 straipsnio 12 dalyje, santykį pripažintina, kad mokesčių
administravimas yra sudėtinė viešojo administravimo dalis. MAĮ 34 straipsnis
nustato, kad mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas savo
funkcijas ir įgyvendindamas jam šio Įstatymo suteiktas teises, atliekamus
veiksmus įformina sprendimais ir kitais dokumentais, kurių formas ir užpildymo
tvarką nustato centrinis mokesčių administratorius. Toks mokesčių
administratoriaus sprendimas iš esmės yra administracinis sprendimas Viešojo
administravimo įstatymo 2 straipsnio 18 dalies prasme (viešojo administravimo
institucijos valia, išreikšta administraciniame akte). Be to tai yra vienkartis
teisės taikymo aktas, priimtas konkretaus asmens atžvilgiu, todėl tai yra
individualus administracinis aktas (Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio
16 dalis). Todėl kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad
skundžiamo sprendimo turiniui taikytini Viešojo administravimo įstatymo 8
straipsnio reikalavimai. Šio straipsnio 1 dalis nustato, kad individualus
administracinis sprendimas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės
aktų normomis. Tai reiškia, kad sprendime turi būti nurodytos jo priėmimo
priežastys, aiškiai nurodyti atitinkami faktai ir įstatyminis pagrindas,
individuali argumentacija.
Mokesčių administratoriaus teisė
priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką įtvirtinta MAĮ 33 straipsnio 8
punkte, o šios teisės atsiradimo pagrindai ir laikas nustatyti 105 straipsnyje.
Mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo būdai išvardinti to paties
įstatymo 106 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalies 4 punktas nustato, kad
mokestinė nepriemoka priverstinai gali būti išieškoma, priimant sprendimą dėl
nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo, laiduotojo arba garanto turto.
Prieš pradedant priverstinį nepriemokos išieškojimą įstatymų nustatytais
atvejais mokesčių mokėtojui įteikiamas raginimas mokestinę prievolę įvykdyti
geruoju (MAĮ 89 straipsnis). Kadangi mokesčio administratoriaus sprendime
išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto turi būti nurodytas ne tik teisinis,
bet ir faktinis jo pagrindas, sprendime turi būti nurodytos faktinės
aplinkybės, pagal prieš tai nurodytą teisinį reglamentavimą būtinos išieškojimo
nukreipimui į turtą. Atsakovo sprendime nurodytas tik teisinis sprendimo
priėmimo pagrindas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino,
kad skundžiamas atsakovo sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo
8 straipsnio 1 dalies reikalavimų (pvz., Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo 2006 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr.
A2-1624/2006).
Teisėjų
kolegijos nuomone, buvo paisyta teisės aktu nustatytos formos, priimant
ginčijamą sprendimą, tačiau, įvertinus jo turinį, konstatuotinas akivaizdus
trūkumas informacijos, kurios pagrindu būtų galima spręsti, koks mokestinio
įsipareigojimo neįvykdymas suponavo sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką ir
už kokį laikotarpį. Pažymėtina, kad mokesčių administratorius turi ne tik teisę
sprendimo priėmimui dėl priverstinio išieškojimo, bet ir pareigą priimti
mokesčių mokėtojui jam realiai suvokiamą sprendimą. Taip yra paisoma teisių bei
pareigų vienovės principo, o taip pat apmokestinimo aiškumo principo,
įtvirtinto MAĮ 6 straipsnyje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio
teismo 2009 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-699/2009).
Atsakovo argumentas, kad
įstatymas reikalauja, jog sprendimas būtų pagrįstas nustatytais faktais, tačiau
nenustato, kad toks pagrindimas būtų išdėstytas sprendime, atmestinas, kadangi
sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti
žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir
asmeniui, kurio atžvilgiu sprendimas priimamas. Priešingu atveju būtų
apsunkintas tokio asmens pasirinkimas, ar skųsti sprendimą, bei suvaržyta teisė
paduoti dėl sprendimo motyvuotą skundą. Atsakovo nurodyti argumentai, kad pareiškėjas žinojo apie jam
nustatytą mokestinę skolą Vokietijos Federacinėje Respublikoje, neįrodo fakto,
kad pareiškėjas vienareikšmiškai turėjo suprasti, jog būtent dėl šios skolos yra
priimtas skundžiamas atsakovo sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką iš jo turto.
Būtent skundžiamame atsakovo sprendime turėjo būti nurodytos konkrečios ir
aiškios aplinkybės, kurių pagrindu sprendimas yra priimamas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad iki ginčijamo
sprendimo priėmimo Lietuvos kompetentingos institucijos nebuvo priėmusios jokio
kito motyvuoto akto, leidžiančio pareiškėjui suprasti, kokiu pagrindu ir kokio
dydžio jam įregistruota skola, dėl kurios galimas priverstinis išieškojimas
Lietuvos Respublikos teritorijoje. Be to, kaip matyti iš byloje esančio
Panevėžio AVMI 2008 m. rugsėjo 18 d. rašto (b. l. 4), pareiškėjui buvo
išsiųstas tik ginčijamas atsakovo sprendimas, nebuvo pridėti jokie papildomi
dokumentai, kurie leistų pareiškėjui suprasti konkrečios sumos priverstinio
išieškojimo pagrindą.
Valstybinės mokesčių inspekcijos
prie Finansų ministerijos viršininkas, vykdydamas MAĮ 34 straipsnio nuostatas, 2003
m. sausio 14 d. įsakymu Nr. V-11 patvirtino įvairaus pobūdžio sprendimų ir kitų
administracinių aktų formas. Šiuo įsakymu patvirtinta ir sprendimo išieškoti
mokestinę nepriemoką iš turto FR0497 forma (1.17. punktas). Atsakovo
argumentas, kad jis negali priimti kitokio sprendimo, nei patvirtinta jo forma,
taip pat nepriimtinas, kadangi patvirtintų formų užpildymo tvarka minėtu
įsakymu nenustatyta ir draudimo įrašyti į ją papildomus duomenis nėra.
Tretysis suinteresuotas asmuo
apeliaciniame skunde nurodo, kad ginčo atsakovo sprendime nėra suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir
pareigos (Viešojo administravimo įstatymo 8
straipsnio 2 dalis), todėl jis negali būti laikomas individualiu
administraciniu aktu. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo sprendimas (jo
įsigaliojimo atveju) sukelia konkrečias teisines pasekmes pareiškėjo atžvilgiu,
nes šio sprendimo pagrindu atitinkamom institucijom atsiranda teisė ir pareiga
konkrečią sumą priverstinai išieškoti iš pareiškėjo turto. Atitinkamai pareiškėjui
atsiranda pareiga, kuri iki šio sprendimo priėmimo neegzistavo, minėtą skolą
Vokietijos Federacinei Respublikai sumokėti į Lietuvos Respublikos biudžetą
arba savo neteisėtais veiksmais netrukdyti skolos išieškojimo iš pareiškėjo
turto. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad
ir kiti atsakovo bei trečiojo suinteresuoto asmens apeliaciniuose skunduose
nurodyti argumentai bei motyvai, nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo
išvados, kad skundžiamas atsakovo sprendimas yra nepagrįstas, teisingumo.
Šioje byloje nustatyta, kad
viešojo administravimo subjektas priėmė individualų administracinį aktą, kuris
nebuvo motyvuotas faktinėmis aplinkybėmis. Šis pažeidimas pripažintinas esminiu
ir pakankama, kad būtų konstatuotas tokio akto neteisėtumas ir nepagrįstumas,
nes dėl jo padarymo pareiškėjui akivaizdžiai buvo sukliudyta suvokti taikomo
priverstinio išieškojimo faktinę priežastį ir apsunkintas tinkamas pareiškėjo teisės
tokį aktą apskųsti įgyvendinimas. Tačiau taip pat pažymėtina, kad šis
pažeidimas turi būti ištaisytas, todėl pirmosios instancijos teismas
konstatavęs, kad skundžiamas atsakovo sprendimas yra nepagrįstas, ir jį
panaikinęs, turėjo įpareigoti atsakovą
spręsti klausimą dėl naujo sprendimo priėmimo.
Apibendrinusi išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą,
kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas ir pagrįstas tik iš
dalies, todėl yra keistinas, patikslinant jo rezoliucinę dalį.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų
teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
n u t a r i a :
Atsakovo
Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ir
trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinės mokesčių inspekcijos prie
Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinius skundus patenkinti iš
dalies.
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 19 d. sprendimą pakeisti, jo rezoliucinę dalį išdėstant
taip:
„Pareiškėjo A. U. skundą
patenkinti iš dalies.
Panaikinti Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių
inspekcijos 2008 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. 08-19-8619 „Išieškoti
mokestinę nepriemoką iš turto“ ir įpareigoti atsakovą spręsti šį klausimą iš
naujo“.
Nutartis
neskundžiama.
Teisėjai
Ričardas Piličiauskas
Vaida Urmonaitė – Maculevičienė
Skirgailė
Žalimienė