Civilinė byla Nr. e2A-759-1120/2020

Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00024-2015-2

Procesinio sprendimo kategorijos:2.2.2.3.1.1;

2.2.2.3.1.4; 2.2.3.1.1; 2.6.18.6; 3.3.1.14.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Agnės Tikniūtės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vytauto Zeliankos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės ,,MEBA“ apeliacinį skundą ir trečiojo asmens AAS ,,BTA Baltic Insurance Company“, veikiančio per AAS ,,BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje pareiškimą dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo dėl Šiaulių apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-67-357/2018 pagal ieškovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės ,,MEBA“ ieškinį atsakovėms bankrutavusiai viešajai įstaigai ,,Šiaulių regiono plėtros agentūra“, Šiaulių miesto savivaldybei dėl skolos priteisimo, sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančia, ir atsakovės Šiaulių miesto savivaldybės priešieškinį ieškovei restruktūrizuojamai uždarajai akcinei bendrovei ,,MEBA“ ir atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,KONSOLĖ“ dėl nuostolių atlyginimo, tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė ,,Statyba ir priežiūra“, uždaroji akcinė bendrovė ,,VAKARINIS FASADAS“, uždaroji akcinė bendrovė ,,PROJEKTŲ ANALIZĖ“ ir AAS ,,BTA Baltic Insurance Company“, veikiantis per AAS ,,BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Restruktūrizuojama uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) ,,MEBA“ (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą su dviem savarankiškais ieškiniais, kurių pagrindu pradėtos dvi civilinės bylos, Šiaulių apygardos teismo 2015 m. liepos 23 d. nutartimi sujungtos į vieną bylą. Pareikštais ieškiniais ieškovė prašė: 1) pripažinti negaliojančiu bankrutavusios viešosios įstaigos (toliau – VšĮ) ,,Šiaulių regiono plėtros agentūra“ (toliau – ir viešoji įstaiga) atliktą vienašalį 86 244,67 Eur delspinigių įskaitymą; 2) pripažinti negaliojančiu viešosios įstaigos vienašalį rangos sutarties nutraukimą; 3) priteisti solidariai iš viešosios įstaigos ir Šiaulių miesto savivaldybės (toliau – savivaldybė) 203 048,95 Eur skolą, 1 702,95 Eur delspinigių ir 5 proc. procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė nurodė, kad savivaldybė pavedė viešajai įstaigai atlikti užsakovo funkcijas įgyvendinant projektą „Šiaulių menų inkubatoriaus įkūrimas“, panaudos sutartimi perdavė viešajai įstaigai sau priklausantį pastatą, kuriame turėjo būti įkurtas Šiaulių inkubatorius. Ieškovė ir UAB ,,KONSOLĖ“, veikdamos jungtinės veiklos sutarties pagrindu, pateikė pasiūlymą ir laimėjo viešosios įstaigos paskelbtą viešą konkursą projektui įvykdyti. Ieškovė ir viešoji įstaiga 2014 m. gegužės 16 d. pasirašė Šiaulių menų inkubatoriaus įkūrimo statybos darbų rangos sutartį, kuria ieškovė, kaip rangovė, įsipareigojo per sutartyje nustatytą darbų atlikimo terminą pagal techninį projektą MENU-TP parengti Šiaulių menų inkubatoriaus pastato rekonstravimo darbų darbo projektą, atlikti ir perduoti darbus, kaip nurodyta sutartyje, bei ištaisyti defektus garantinio laikotarpio metu, o viešoji įstaiga, kaip užsakovė, įsipareigojo sudaryti rangovei būtinas sąlygas atlikti darbus, sutartyje nustatyta tvarka priimti darbų rezultatą ir sumokėti sutartą kainą. Ieškovė darbus objekte pradėjo 2014 m., o baigė kai viešoji įstaiga 2015 m. sausio 12 d. pranešė vienašališkai nutraukianti rangos sutartį bei informavo apie apskaičiuotus 86 244,67 Eur delspinigius už vėlavimą atlikti darbus.

3.       Ieškovės teigimu, darbai nebuvo atlikti laiku ne dėl jos, bet dėl viešosios įstaigos kaltės, nes ji laiku ir tinkamai nepašalino kliūčių, trukdžiusių laiku pradėti ir tinkamai atlikti darbus: statybvietė perduota tik 2014 m. birželio 2 d., nebuvo laiku reaguojama į pranešimus apie statybų metu paaiškėjusius trukdžius – iki pastato neprivestas elektros įvadas, nėra nuotekų sistemos, o paties pastato būklė blogesnė, nei nurodyta sutartyje ir jos prieduose. Dėl to nebuvo sutartyje nurodyto pagrindo skaičiuoti delspinigius ir vienašališkai nutraukti sutartį. Viešoji įstaiga nėra apmokėjusi visų jai išrašytų sąskaitų už atliktus ir priimtus darbus, skola yra 203 048,95 Eur. Viešoji įstaiga veikė kaip statybos valdytoja pagal statybos užsakovės (statytojos) savivaldybės nurodymus, visus sprendimus dėl projekto bei jo finansavimo priėmė savivaldybė, kuri yra solidariai atsakinga už netinkamą savo įgaliotinės sutartinių pareigų įvykdymą.

4.       Savivaldybė prašė priteisti solidariai iš ieškovės ir UAB ,,KONSOLĖ“ 513 256,02 Eur nuostolių atlyginimą, 6 proc. procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Nurodė, kad ieškovė ir UAB ,,KONSOLĖ“ bendrais veiksmais trukdė panaudoti paramos lėšas, dėl jų kaltės buvo užkirstas kelias pasinaudoti Europos Sąjungos (toliau – ES) struktūrinės paramos lėšomis, savivaldybė patyrė ir tiesioginius nuostolius – VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūrai grąžinta 400 791,71 Eur paramos suma ir ieškovei už darbus sumokėta 112 648,31 Eur.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5.       Šiaulių apygardos teismas 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimu ieškinį dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir skolos priteisimo tenkino iš dalies; priteisė ieškovei iš viešosios įstaigos 81 439,62 Eur skolą, 1 702,95 Eur delspinigių, 5 proc. procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; bylos dalį dėl 116 804,28 Eur skolos nutraukė; ieškinio dalį dėl 4 805,05 Eur skolos atmetė; savivaldybės priešieškinį atmetė. Papildomu sprendimu sprendimo rezoliucinė dalis papildyta: viešosios įstaigos atliktas 86 244,67 Eur delspinigių vienašalis įskaitymas (mažinant už atliktus darbus mokėtiną sumą) pripažintas negaliojančiu.

6.       Teismas nustatė, kad savivaldybės taryba 2010 m. birželio 30 d. sprendimu pavedė viešajai įstaigai atlikti užsakovo funkcijas projektui „Šiaulių menų inkubatoriaus įkūrimas“ įgyvendinti. 2010 m. spalio 15 d. panaudos sutartimi savivaldybė perdavė sau nuosavybės teise priklausantį pastatą naudoti viešajai įstaigai projektui ,,Šiaulių menų inkubatoriaus įkūrimas“ įgyvendinti. Viešoji įstaiga, atsižvelgdama į gautą savivaldybės pavedimą, įgyvendino projektą „Šiaulių menų inkubatoriaus įkūrimas“, finansuojamą iš Lietuvos 2007–2013 m. ES paramos lėšų. Lietuvos Respublikos ūkio ministerija, VšĮ Lietuvos verslo ir paramos agentūra ir viešoji įstaiga 2013 m. gruodžio 16 d. pasirašė projekto „Šiaulių menų inkubatoriaus įkūrimas“ finansavimo ir administravimo sutartį, pagal kurią projekto finansavimo maksimali suma yra 2 419 854,32 Eur (8 355 273 Lt), neįskaitant PVM, iš ES struktūrinių fondų skiriant iki 2 289 563,83 Eur (7 905 406 Lt), neįskaitant PVM, o projekto vykdytoja (viešoji įstaiga) įsipareigoja projektui įgyvendinti skirti ne mažiau kaip 130 290,49 Eur (449 867 Lt), neįskaitant PVM; projekto įgyvendinimo terminas – 2015 m. rugsėjo 1 d., jis galėjo būti pratęstas visų šalių susitarimu iki 2015 m. spalio 1 d. Ieškovė, veikdama jungtinės veiklos sutarties pagrindu su UAB ,,KONSOLĖ“, laimėjo konkursą ir 2014 m. gegužės 16 d. pasirašė su viešąja įstaiga Šiaulių menų inkubatoriaus įkūrimo statybos darbų rangos sutartį, kuria įsipareigojo kaip rangovė per sutartyje nustatytą darbų atlikimo terminą pagal techninį projektą parengti Šiaulių menų inkubatoriaus pastato rekonstravimo darbų darbo projektą, atlikti ir perduoti darbus, kaip nustatyta sutartyje, bei ištaisyti defektus garantinio laikotarpio metu, o viešoji įstaiga, kaip užsakovė, įsipareigojo sudaryti rangovei būtinas sąlygas atlikti darbus, sutartyje nustatyta tvarka priimti darbų rezultatą ir sumokėti rangovei sutarties kainą. Vykdydama rangos sutartį ieškovė 2014 m. atliko ir viešajai įstaigai perdavė atliktus darbus už 2 467 505,06 Lt (714 638,86 Eur). 2015 m. sausio 12 d. raštu viešoji įstaiga pranešė ieškovei ir UAB ,,KONSOLĖ“, kad vienašališkai nutraukia rangos sutartį nuo 2015 m. sausio 26 d., nes akivaizdu, jog rangovė nepajėgi baigti darbų iki sutartyje nustatyto termino, nėra galimybių tęsti projekto įgyvendinimą. Savivaldybės taryba 2015 m. liepos 16 d. sprendimu pritarė, kad projekto „Šiaulių menų inkubatoriaus įkūrimas“ įgyvendinimas būtų nutrauktas.

7.       Teismas pripažino, kad rangos sutarties vykdymo metu susiklostė aplinkybės, lėmusios neišvengiamą atsilikimą nuo sutartyje nustatyto grafiko, ir viešoji įstaiga yra atsakinga už šių aplinkybių (kliūčių, trukdančių vykdyti darbus pagal sutartį) pašalinimą. Vykdomų darbų terminų nesilaikymą lėmė techninio projekto sprendiniai dėl požeminės šiluminės trasos įvado įrengimo, dujotiekio įvado įrengimo, lauko vandentiekio, buitinių ir lietaus nuotekų tinklų prijungimo prie nesančių tinklų ir atraminės sienutės įrengimo. Dėl netinkamų techninio projekto sprendinių ieškovė pagrįstai galėjo 4 mėnesius vėluoti atlikti tam tikrus darbus.

8.       Ieškovė faktiškai atliko apie ketvirtadalį visų rangos sutartimi nurodytų darbų, atliktų darbų rezultatas nėra tinkamas naudoti pagal paskirtį, kol nėra užbaigtas, t. y. neatlikti visi nurodyti darbai.

9.       Teismas nustatė, kad pagal sutartį darbų atlikimas objekte buvo nurodytas nuo 2014 m. gegužės iki 2015 m. liepos, tačiau statybvietė ieškovei perduota tik 2014 m. birželį; pradėjus darbus ir paaiškėjus darbų vykdymui trukdančioms aplinkybėms, viešoji įstaiga nedelsiant informuota, tačiau konstruktyvių rezultatų nesulaukta iki 2015 m. sausio. Darbams toliau vykdyti buvo būtinas esminis techninio projekto koregavimas, įskaitant ir privalomą projekto ekspertizę, dėl to ieškovė iš esmės iki pat 2015 m. sausio neturėjo galimybės normaliai vykdyti statybos darbus įrengiant vandentiekio ir nuotekų tinklus tiek pastato viduje, tiek už jo ribų, tai trukdė ir stabdė kitų (konstrukcijų, komunikacijų, apdailos) darbų vykdymą. Teismas konstatavo, kad statybos darbai objekte negalėjo būti vykdomi dėl viešosios įstaigos neveikimo ir objektyvių kliūčių (techninio projekto defektai ir kt.), už kurių pašalinimą yra atsakinga viešoji įstaiga. Tai konstatavęs, teismas sprendė, kad rangos sutarties vykdymo metu nebuvo sąlygų, kurioms esant viešoji įstaiga būtų turėjusi pagrindą reikalauti iš ieškovės delspinigių, nes pati viešoji įstaiga buvo atsakinga už aplinkybes, sukliudžiusias statybos darbus vykdyti darbų atlikimo grafike nustatytais terminais. Teismas sprendė, kad viešoji įstaiga neteisėtai vienašališkai nutraukė sutartį dėl priežasčių, už kurias pati atsakinga.

10.       Bylos dalį dėl 116 804,28 Eur skolos reikalavimo teismas nutraukė, ieškovei jo atsisakius, nes tokio dydžio ieškovės reikalavimas patvirtintas viešosios įstaigos bankroto byloje; 4 805,05 Eur skolos reikalavimą atmetė, nes ši suma kitoje byloje priteista iš viešosios įstaigos tiesiogiai ieškovės kreditoriui.

11.       Teismas pažymėjo, kad viešosios įstaigos pagrindinė steigėja ir dalininkė yra savivaldybė, įstaigos pirminis tikslas yra viešųjų interesų įgyvendinimas. Tačiau rangos sutartį su ieškove pasirašė perkančioji organizacija – viešoji įstaiga. Savivaldybė nėra rangos sutarties šalis, neturi sutartinių įsipareigojimų ieškovei, dėl to ieškovė neturi reikalavimo teisės išieškoti nuostolius sutartinės solidariosios civilinės atsakomybės pagrindu iš savivaldybės. Ieškovė taip pat neįrodė, kad egzistuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.639 straipsnyje nurodyti nuostolių atlyginimo pagrindai, todėl teismas ieškovės reikalavimą savivaldybei atmetė kaip nepagrįstą bei neįrodytą.

12.       Teismas pripažino, kad vykdydama rangos sutartį ieškovė atliko didelės apimties statybos darbus – iš objekto pašalino šiukšles, įrengė gruntinio vandens drenažą, sustiprino statinio pamatus, sumontavo įvadines inžinerines komunikacijas ir t. t. Dėl atliktų statybos darbų statinio būklė pagerėjo, o vertė neabejotinai išaugo. Savivaldybės išmokėtos pinigų sumos negali būti prilygintos tiesioginiams nuostoliams, nes yra būtina įvertinti gautą naudą. Byloje konstatavęs, kad yra objekto techninio projekto defektų ir trūkumų, už kuriuos yra atsakinga viešoji įstaiga, dėl kurių nebuvo laikomasi darbų atlikimo grafiko, negalėjo būti įgyvendinti techniniame projekte nurodyti architektūriniai ir inžineriniai sprendiniai, teismas pripažino, kad savivaldybė savo priešieškinio reikalavimo pagrįstumo neįrodė. Savivaldybė, įvykdžiusi viešosios įstaigos prievolę, neįgijo reikalavimo teisės į ieškovę ir UAB ,,KONSOLĖ“.

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimų esmė

2.       Ieškovė apeliaciniame skunde prašė Šiaulių apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimą dalyje, kuria priteista skola, netesybos ir procesinės palūkanos iš viešosios įstaigos, ir dalyje, kuria nutraukta byla dėl 116 804,28 Eur priteisimo, pakeisti ir išdėstyti jį taip: 1) priteisti solidariai iš savivaldybės ir viešosios įstaigos 81 439,62 Eur skolą, 1 702,95 Eur delspinigius, 5 proc. metines palūkanas už laikotarpį nuo bylos iškėlimo dienos (2015 m. vasario 13 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo, skaičiuojant jas nuo 198 243,90 Eur sumos, priteisti bylinėjimosi išlaidas; 2) priteisti iš savivaldybės 116 804,28 Eur skolą, bylos dalį viešosios įstaigos bankroto byloje patvirtinto ieškovės 116 804,28 Eur kreditorinio reikalavimo apimtimi nutraukti, pažymint, kad dėl šios skolos sumokėjimo savivaldybė ir viešoji įstaiga yra atsakingos solidariai; 3) likusioje dalyje sprendimą palikti nepakeistą. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

2.1.                      Teismas, atmesdamas reikalavimą savivaldybei, nepagrįstai vadovavosi CK 6.639 straipsniu ir sprendė, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo panaudos davėjui negali būti reiškiamas. Toks reikalavimas byloje iš viso nebuvo reiškiamas, todėl šiuo pagrindu ieškinys ne tik negalėjo būti atmestas, bet ir nagrinėjamas. Tai, kad savivaldybė nėra atsakinga už žalą, atsiradusią panaudos gavėjui naudojant panaudos objektą, nereiškia, kad ji neturi pareigos sumokėti už pagal rangos sutartį atliktus darbus.

2.2.                      Savivaldybę ir viešąją įstaigą siejo panaudos teisiniai santykiai, viešoji įstaiga, sudarydama rangos sutartį su ieškove ir ją vykdydama, veikė kaip savivaldybės įgaliotinė (atstovė). Nepriklausomai nuo to, kad įgaliotinė rangos sutartį formaliai sudarė savo vardu, pasekmes ši sutartis sukėlė būtent savivaldybei.

2.3.                      Tai, kad iš sutarties kylančias teises ir pareigas, kaip ir naudą, siekė įgyti būtent savivaldybė, patvirtina bylos nagrinėjimo metu paaiškėjusios, tačiau teismo nepagrįstai nevertintos aplinkybės. Savivaldybė 2015 m. liepos 12 d. nutraukė panaudos sutartį, turtas su visais pagerinimais grąžintas savivaldybei. Nutraukus projekto įgyvendinimą, jam skirtas ir panaudotas lėšas VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūra grąžino savivaldybė. Viešoji įstaiga rangos santykiuose veikė savivaldybės vardu.

2.4.                      Tai, kad savivaldybė veikė kaip įgaliotoja, faktinė statytoja ir užsakovė, taip pat patvirtina toks faktas, kad net ir grąžinusi už bankrutavusią viešąją įstaigą projektui skirtas lėšas VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūrai, savivaldybė atgręžtinio reikalavimo dėl tokių lėšų susigrąžinimo viešajai įstaigai nereiškė.

2.5.                      Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – SĮ) normų prasme, savivaldybė tapo statytoja (užsakove), t. y. asmeniu, kuris investuoja lėšas į statybą ir kartu atlieka užsakovo funkcijas (ar jas paveda atlikti kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui), o viešoji įstaiga – statybos valdytoja, kuri veikia kaip įgaliotojos – statytojos (užsakovės) įgaliotinė, valdanti statinio statybą, organizuojanti statinio statybos ir su ja susijusių kitų statybos techninės veiklos pagrindinių sričių darbus. Todėl pagal kasacinio teismo praktiką tokių atsakovių atsakomybė yra solidari (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau ir – LAT) 2009 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2009).

2.6.                      Vilniaus apygardos teisme, o vėliau, Lietuvos apeliaciniame teisme, buvo nagrinėjama iš esmės identiška civilinė byla Nr. 2A-313/2012, kurioje iš analogiškų teisinių santykių pagrindu veikusių Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB ,,Vilniaus vystymo kompanijos“ solidariai priteista skola rangovui už atliktus darbus.

2.7.                      Byloje nėra ir nebuvo nei rašytinio, nei žodinio atsisakymo nuo ieškinio, todėl teismas bylos dalies nutraukti dėl tariamo atsisakymo nuo ieškinio dalies neturėjo pagrindo. Teismas turėjo priteisti 116 804,28 Eur sumą iš solidarios skolininkės savivaldybės, o nutraukti tik bylos dalį dėl tapataus reikalavimo viešosios įstaigos atžvilgiu, nes tokia suma iš viešosios įstaigos jau yra priteista Šiaulių apygardos teismo civilinėje byloje Nr. B2-507-368/2017 (patvirtintas kreditorinis reikalavimas jos bankroto byloje).

3.       Trečiasis asmuo AAS ,,BTA Baltic Insurance Company“, veikiantis per AAS ,,BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje, pareiškimu dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo prašė tenkinti ieškovės apeliacinį skundą.

4.       Savivaldybė atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti, Šiaulių apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:

4.1.                      Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos, taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Šiuo atveju ieškovė, kaip teisingai nustatė teismas, reikalavo žalos, kuri buvo padaryta dėl tariamai netinkamo rangos sutarties nutraukimo, atlyginimo. Ieškovė reikalavo atlyginti nuostolius, kurie suprantami ir turi būti vertinami kaip žala, kuri kilo iš netinkamo rangos sutarties vykdymo.

4.2.                      Viešoji įstaiga, gavusi aštuoniolikai metų panaudos pagrindais valdyti savivaldybei nuosavybės teise priklausantį turtą bei gavusi pritarimą dėl projekto įgyvendinimo, sudariusi projekto finansavimo sutartį, tapo savarankišku juridiniu asmeniu, t. y. projekto vykdytoju su pareigomis, kurios buvo priskirtos finansavimo sutartimi. Rangos sutarties šalis buvo pati viešoji įstaiga, reikalavimai savivaldybei negali būti keliami.

4.3.                      Nėra pagrindo išvadai, kad tarp savivaldybės ir viešosios įstaigos susiklostė pavedimo teisiniai santykiai ir jos laikytinos solidariomis atsakovėmis. Pati viešoji įstaiga turėjo teisę vykdyti projektą, buvo projekto vykdytoja, perkančioji organizacija ir panaudos gavėja. Ji veikė viešojo intereso pagrindu ir valdė panaudos pagrindais savivaldybei priklausantį pastatą, ji privalėjo gauti teisę būti statytoju tik dėl nekilnojamojo turto nuosavybės pagrindo, tačiau tai negali būti prilyginama pavedimo santykiams ta prasme, kurią dėsto ieškovė. Projektas buvo finansuojamas ES struktūrinių fondų lėšomis, savivaldybė nebuvo finansavimo ir administravimo sutarties šalimi.

4.4.                      Tai, kad savivaldybė grąžino už neįvykdytą projektą atitinkamą lėšų sumą, negali būti įrodymu, kad savivaldybė yra atsakinga už projekto vykdytojo veiksmus, įgyvendinant rangos sutartį. Rangos sutarties ir projekto finansavimo sutarties dalykas skiriasi ir negali būti tapatinamas. Ieškovė įrodinėja naujas aplinkybes, susijusias su projekto finansavimo sutartimi, kai tuo tarpu bylos dalyku buvo rangos sutarties netinkamas vykdymas. Taip, kaip savivaldybė realizavo ar nerealizavo savo teises, kurios nėra susijusios su rangos sutartimi, negali būti pagrindu solidariai atsakomybei kilti.

4.5.                      Lietuvos apeliacinio teismo išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 2A-313/2012 ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra skirtingos. Tarp Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB ,,Vilniaus vystymo kompanijos“ pavedimo teisiniai santykiai susiklostė 2006 m. balandžio 26 d. sprendimo Nr. 1-1134 Dėl statinio statybos valdytojo funkcijų vykdymo ir jo pagrindu sudarytos pavedimo sutarties pagrindu. Nagrinėjamu atveju viešoji įstaiga valdė pastatą panaudos sutarties pagrindu, veikė kaip savarankiškas projekto vykdytojas ir buvo atsakinga už rangos sutarties sudarymą įstatymų nustatyta tvarka bei jos tinkamų vykdymą. Be to, Vilniaus miesto savivaldybė finansavo projektą savo biudžeto lėšomis ir buvo atsakinga už jų skyrimą. Šioje byloje projektas buvo vykdomas viešosios įstaigos ir finansavimas jai buvo skirtas pagal projekto finansavimo sutartį, pagal kurią įsipareigojimus prisiėmė būtent viešoji įstaiga.

5.       UAB ,,KONSOLĖ“ atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą su juo sutinka ir prašo priimti tokį procesinį sprendimą, koks nurodytas apeliaciniame skunde. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:

5.1.                      Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė neturi reikalavimo teisės išieškoti nuostolius sutartinės solidariosios civilinės atsakomybės pagrindu iš savivaldybės vien todėl, kad savivaldybė nėra rangos sutarties šalis.

5.2.                      Savivaldybės taryba 2015 m. liepos 16 d. sprendimu Nr. T-212 Dėl projekto „Šiaulių menų inkubatoriaus įkūrimas“ nusprendė pritarti, kad projekto įgyvendinimas būtų nutrauktas, bei nutarė grąžinti projekto finansavimo lėšas – 400 791,71 Eur. Ši aplinkybė patvirtina, kad būtent savivaldybė sprendė dėl projekto pradžios ir pabaigos, t. y. priėmė esminius projekto vykdymo sprendimus. Todėl ji turi būti solidariai atsakinga už ieškovės projekto vykdymo metu atliktus darbus.

5.3.                      Ieškovė prašė nutraukti bylos dalį dėl 116 804,28 Eur skolos tik viešosios įstaigos atžvilgiu, o ne savivaldybės, kaip solidarios skolininkės, atžvilgiu, todėl teismas nepagrįstai nutraukė bylos dalį dėl 116 804,28 Eur skolos priteisimo abiejų atsakovių atžvilgiu.

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

1.       Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2019 m. liepos 5 d. nutartimi pakeitė pirmosios instancijos sprendimo dalį, kuria ieškovei priteista skola, delspinigiai, procesinės palūkanos ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimas iš viešosios įstaigos, bylos dalį nutraukė, ir ją išdėstė taip: priteisė ieškovei solidariai iš savivaldybės ir viešosios įstaigos 81 439,62 Eur skolą ir 1 702,95 Eur delspinigių; priteisė ieškovei iš Šiaulių miesto savivaldybės administracijos (toliau – savivaldybės administracija) 116 804,28 Eur skolą solidariai su viešąja įstaiga, o civilinės bylos dalį dėl šios skolos išieškojimo iš viešosios įstaigos nutraukė, bankroto byloje patvirtinus atitinkamą ieškovės reikalavimą; priteisė ieškovei solidariai iš savivaldybės ir viešosios įstaigos 5 proc. procesines palūkanas; kitas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis ir papildomą sprendimą paliko nepakeistus.

2.       Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad 2014 m. liepos 10 d. atsakovė savivaldybės administracija ir viešoji įstaiga sudarė biudžeto lėšų naudojimo sutartį, kuria savivaldybė įsipareigojo skirti 301 320,66 Eur (1 040 400 Lt) projektui finansuoti, o projekto vykdytoja viešoji įstaiga įsipareigojo šias lėšas naudoti pagal tikslinę paskirtį – projekto inžinerinių, statybos, rekonstravimo, remonto ir kitiems darbams finansuoti. Toks įsipareigojimas iš esmės liudija savivaldybės tarybos 2010 m. birželio 30 d. sprendimo 3 punkto įgyvendinimą, prisiimant atitinkamus įsipareigojimus.

3.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs abiejų atsakovių elgesį iki rangos sutarties pasirašymo, ją vykdant ar nutraukus, jų sudarytų sutarčių bei priimtų sprendimų visumą, priėjo išvados, kad atsakoves siejo ne tik panaudos, bet ir pavedimo teisiniai santykiai. Faktinės aplinkybės, susijusios su rangos teisinių santykių atsiradimu, neteikė pagrindo spręsti, kad viešoji įstaiga veikė kaip savarankiškas subjektas, rangos sutartį sudariusi savo pačios interesais – projektą inicijavo būtent savivaldybės administracija, ji ne tik priėmė sprendimą dėl tokio projekto, nusprendė, kokioje konkrečiai vietoje ir patalpose jis bus vykdomas, bet ir jas įsigijo, sprendė projekto finansavimo klausimus, priėmė sprendimą kreiptis dėl ES struktūrinių fondų paramos, taip pat priėmė sprendimą ir dėl projekto nutraukimo. Priimant tokius sprendimus viešoji įstaiga nedalyvavo, sprendimo teisės neturėjo.

4.       Iš savivaldybės administracijos Investicijų ir miesto plėtros skyriaus sprendimo ,,Dėl pastato pirkimo projektui ,,Šiaulių menų inkubatoriaus įkūrimas“ įgyvendinti“ 2010 m. birželio 16 d. aiškinamojo rašto teisėjų kolegija nustatė, kad šis projektas inicijuotas siekiant nuosavybės teise valdomą pastatą, panaudojus ES paramos lėšas, pritaikyti kūrybinių industrijų veiklai – naudojantis turima infrastruktūra sutelkti įvairių rūšių meno kūrėjus, jų grupes ir su menu susijusius verslus plėtojančius asmenis vienoje erdvėje ir taip sudaryti sąlygas menininkams kurti ir pristatyti publikai savo darbus, skatinti bendruomenę aktyviai dalyvauti kultūriniame gyvenime, prisidėti prie kultūros paveldo išsaugojimo. Taigi, būtent savivaldybė nustatė tokio projekto paskirtį ir viziją, ir būtent nuo savivaldybės valios bei priimamų sprendimų priklausė viso projekto eiga ir jo įgyvendinimas.

5.       Aplinkybę, kad atsakovių valia buvo tokia, jog viešoji įstaiga yra tik projekto vykdytoja (vykdė savivaldybės pavedimą), patvirtina ir šalių sudaryta turto panaudos sutartis. Tiek iki rangos sutarties pasirašymo, tiek jos galiojimo metu turto savininke išliko savivaldybė. Panaudos sutarčiai būdinga tokių sąlygų visuma, kad be panaudos davėjo leidimo negali būti atliekami šio turto pagerinimo darbai, jis negali būti perplanuojamas ir pertvarkomas, pasibaigus sutarties terminui arba ją nutraukus prieš terminą, turtas su visais pagerinimais turi būti perduotas panaudos davėjai, t. y. savivaldybei, taip pat patvirtina ne tik tai, kad sprendimai, susiję su šio turto pagerinimu (t. y. su pagal rangos sutartį atliekamais darbais), priimami tik su savivaldybės žinia ir jai pritarus, bet ir tai, kad viešoji įstaiga nebuvo visiškai savarankiškas rangos sutartinių santykių subjektas.

6.       Byloje nėra ginčo, kad pagal panaudos sutartį viešajai įstaigai perduotą turtą iš esmės sudarė tik pastato sienos, t. y. menkavertis turtas, o tuo atveju, jei šalys būtų tinkamai įgyvendinusios rangos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, šio turto vertė būtų žymiai padidėjusi, t. y. atsiradus panaudos sutarties 7.7 papunktyje nustatytiems pagrindams savivaldybei būtų buvęs grąžintas daug vertingesnis, nei buvo perduotas, turtas, ir jis būtų buvęs pritaikytas jos numatytiems viešiesiems interesams patenkinti ir užtikrinti.

7.       Teisėjų kolegijos vertinimu, nors rangos sutarties šalimi savivaldybė iš tiesų nebuvo, tačiau savivaldybės elgesys bei veiksmai po rangos sutarties pasirašymo neabejotinai leidžia įsitikinti, kad ji ir toliau kontroliavo procesą, o viešoji įstaiga neveikė visiškai savarankiškai, veikdama savivaldybės pavedimu.

8.       Savivaldybė taryba 2010 m. birželio 30 d. sprendimo 5 punktu aiškiai išreiškė savo valią, kad viešajai įstaigai ji paveda atlikti užsakovo funkcijas. Tokia sprendimo formuluotė turėjo ir galėjo būti aiški ir suprantama ne tik šalims, bet ir tretiesiems asmenims, juolab atsižvelgiant į faktą, kad projektu siekta užtikrinti viešąjį interesą. Vien tokia aplinkybė sudaro pagrindą vertinti, kad viešoji įstaiga neveikė savarankiškai, vykdydama savivaldybės priimtus sprendimus, susijusius su projekto įgyvendinimu. Tai nustačiusi, teisėjų kolegija pripažino, kad sutartis, iš kurios ieškovė kildina savo reikalavimus, pagal savo turinį įtvirtina mišraus pobūdžio teisinius santykius, turinčius pavedimo ir rangos sutartims būdingų elementų.

9.       Tai, kad ne tik atsakovės, bet ir tretieji asmenys pagrįstai manė, jog viešoji įstaiga, vykdant rangos sutartį, veikė kaip įgaliotinė, patvirtino ir kiti byloje esantys duomenys – vykdant rangos sutartį iškilusios techninės bei kitos problemos buvo sprendžiamos ir projekto techninė eiga buvo aptariama visuomet dalyvaujant savivaldybės atstovams, tiek rangovė, tiek kitos valstybinės institucijos informaciją, susijusią su statybos eiga, projekto finansavimu bei jo nutraukimu, taip pat siuntė ir savivaldybei.

10.       Teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant atsakoves siejusių santykių kvalifikavimo klausimą ypač svarbi yra aplinkybė, susijusi su projekto finansavimu ir tokio finansavimo šaltiniu, kurios pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesiaiškino ir nevertino. Į bylą nepateikta įrodymų, kad viešoji įstaiga būtų savo lėšomis prisidėjusi prie šio projekto.

11.       Tai, kad atsakoves siejo pavedimo teisiniai santykiai, patvirtina ir atsakovės savivaldybės administracijos elgesys po to, kai buvo nutraukta rangos sutartis ir sustabdytas projekto vykdymas, –savivaldybės taryba 2015 m. liepos 16 d. priėmė sprendimą dėl projekto nutraukimo, atsižvelgdama į VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūros 2015 m. liepos 27 d. ir 2015 m. rugpjūčio 26 d. raštus dėl lėšų grąžinimo ir sutarties nutraukimo. Būtent savivaldybė sudarė galimybę sugrąžinti paramą administruojančiai agentūrai šiam projektui finansuoti skirtas lėšas (400 791,71 Eur), pati 2015 m. rugsėjo 11 d. pervedė jas tiesiogiai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai. Vadinasi, savivaldybė, kitaip nei jo vykdytoja viešoji įstaiga, ne tik savo lėšomis prisidėjo prie projekto finansavimo, bet ir grąžino iš ES paramos fondų gautas ir panaudotas lėšas jam finansuoti. Byloje nėra įrodymų, kad savivaldybė būtų reiškusi reikalavimą viešajai įstaigai dėl grąžintos sumos.

12.       Teisėjų kolegija pritarė ieškovės pozicijai, kad atlikdama teisinius veiksmus su trečiaisiais asmenimis (su ieškove) viešoji įstaiga veikė kaip faktinės užsakovės savivaldybės atstovė, jos valios turinys, išreikštas rangos sutartyje, priklausė nuo atstovaujamosios jai suteiktų teisių, kuriomis remdamasi atstovė veikė, o tai buvo žinoma bei suprantama ir tretiesiems asmenims.

13.       Teisėjų kolegija sutiko su ieškove, kad savivaldybei taip pat kyla atsakomybė už jos įgaliotinio neįvykdytas prievoles vadovaujantis CK 2.133 straipsnio 1 dalimi, t. y. jai kyla pareiga kartu su viešąja įstaiga padengti skolą ieškovei už šios atliktus darbus. Pagrindą daryti tokią išvadą sudarė ir kasacinio teismo panašiose savo faktinėmis aplinkybėmis bylose pateikti išaiškinimai, kad statinio statytojo ir jo atstovo – statybos valdytojo – atsakomybė rangovui yra solidarioji, tik atsiradusi skirtingais pagrindais: statytojo, kaip atstovaujamojo, atsakomybė kyla iš įstatymo (CK 2.133 straipsnio 1 dalis), o statybos valdytojo – iš rangos sutarties, kuria jis įsipareigojo sumokėti rangovui už atliktus darbus (LAT 2009 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2009; 2013 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2013).

14.       Kolegija pažymėjo, kad reikalavimo dėl 116 804,28 Eur priteisimo solidariai ir iš savivaldybės ieškovė įstatymo nustatyta tvarka nėra atsisakiusi, todėl šią sprendimo dalį pakeitė.

15.       Kasaciniu skundu savivaldybės administracija prašė panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. liepos 5 d. nutartį ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. sprendimą; ieškinį savivaldybės administracijai dėl skolos priteisimo atmesti; taikyti sprendimo įvykdymo atgręžimą; priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

V.                      Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties esmė ir išaiškinimai

1.       LAT 2020 m. vasario 13 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. liepos 5 d. nutarties dalį, kuria pakeista Šiaulių apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimo dalis, panaikino ir šią bylos dalį grąžino nagrinėti apeliacinės instancijos teismui iš naujo.

2.       LAT nurodė, kad atsižvelgiant į skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties rezoliucinę dalį, kuria dalis ieškiniu reikalautos sumos priteista iš savivaldybės administracijos, o dalis – iš savivaldybės, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo bylą ir priėmė procesinį sprendimą dėl dviejų subjektų materialiųjų teisių ir pareigų, nors ieškinio reikalavimai buvo pareikšti tik vienam iš jų. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas nenustatė, ar savivaldybės administracija yra tinkama atsakovė byloje, niekaip nemotyvavo, kodėl dalis ieškinio tenkinta iš savivaldybės, o kita – iš administracijos, taigi iš nutarties turinio akivaizdu, kad teismas neatribojo šių dviejų juridinių asmenų kaip atskirų subjektų, nors minėjo juos abu procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje. Ieškovė tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose nuosekliai laikėsi pozicijos, kad jos pasirinkta ir ieškinyje nurodyta atsakovė yra savivaldybė ir būtent ji turi pareigą atsakyti pagal pareikštą ieškinį, t. y. ieškovė aiškiai išreiškė savo valią dėl atsakovės pasirinkimo ir šios valios nekeitė.

3.       Šiuo atveju, nesant ieškovės valios pakeisti atsakovę ar įtraukti į bylą savivaldybės administraciją, ši teismo buvo įtraukta į procesą, maža to, teismo procesiniu sprendimu buvo nuspręsta dėl jos materialiųjų teisių ir pareigų. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši teismo padaryta klaida negali būti vertinama kaip rašymo apsirikimas, nes ši klaida padaryta ne vieno teismo procesinio dokumento tekste, ji lėmė teisių ir pareigų nustatymą ne tam subjektui, kuriam buvo byloje pareikštas ieškinys, o tai sudaro pagrindą konstatuoti, kad buvo padarytas proceso teisės normų pažeidimas, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą. Neteisingas bylos išsprendimas gali apimti tiek materialiai neteisingą bylos rezultatą, tiek esminį byloje dalyvaujančių asmenų procesinių teisių suvaržymą. Teisėjų kolegija sprendė, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminius proceso teisės normų, reglamentuojančių ieškovo teisę pasirinkti atsakovą, pažeidimus, lemiančius tinkamo proceso apeliacinės instancijos teisme nebuvimą, todėl šis procesas turi būti pakartotas ir padaryti pažeidimai pašalinti iš naujo nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

4.       Taip pat teisėjų kolegija pažymėjo, kad nors šiuo atveju kasacinis skundas paduotas tik savivaldybės administracijos, bet ne savivaldybės vardu (nors advokatas turėjo įgaliojimą atstovauti abiem šiems subjektams), tačiau, atsižvelgiant į byloje susiklosčiusią situaciją, kai ieškovės reikalavimas, pareikštas savivaldybei kaip solidariajai atsakovei, patenkintas priteisiant dalį ieškovės reikalautos sumos iš savivaldybės administracijos tais argumentais, kuriais jis buvo grindžiamas savivaldybei, taip pat į tai, jog tokia situacija byloje susiklostė iš dalies dėl bylą nagrinėjusių teismų padarytos klaidos, šiuo atveju yra pagrindas panaikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį dėl ieškovės reikalavimų savivaldybei kaip solidariajai atsakovei visa apimtimi, o ne tik tą dalį, kuria skola priteista iš savivaldybės administracijos, ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

5.       LAT taip pat pažymėjo, kad ieškovė savo reikalavimą savivaldybei kaip solidariajai atsakovei dėl skolos pagal statybos rangos sutartį ir apeliacinės instancijos teismas savo išvadą dėl savivaldybės (administracijos) solidariosios atsakomybės grindė aplinkybe, kad savivaldybė buvo statytoja, pavedusi užsakovo funkcijas atlikti viešajai įstaigai, t. y. kad tarp atsakovių byloje buvo susiklostę statybos valdymo teisiniai santykiai. Kasaciniame skunde dėstomais argumentais iš esmės nesutinkama su tokiu atsakovių tarpusavio santykių kvalifikavimu.

6.       Perduodama bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į kai kuriuos aspektus, susijusius su statybos valdymo teisinių santykių kvalifikavimu, kuriais turės vadovautis apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą (CPK 362 straipsnio 2 dalis).

7.       SĮ 2 straipsnio 14 punkte įtvirtinta, kad statinio statybos valdymas yra toks statinio statybos organizavimo būdas, kai statybą ir su ja susijusių kitų statybos techninės veiklos pagrindinių sričių darbus organizuoja statinio statybos valdytojas pavedimo sutarties tarp įgaliotojo – statytojo (užsakovo) ir įgaliotinio – statinio statybos valdytojo pagrindu. Statytojas (užsakovas) pagal SĮ 2 straipsnio 41 punktą yra Lietuvos ar užsienio valstybės fizinis ar juridinis asmuo, kuris investuoja lėšas į statybą ir kartu atlieka užsakovo funkcijas (ar jas paveda atlikti kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui), o statinio statybos valdytojas – statytojo (užsakovo) įgaliotinis, valdantis statinio statybą, organizuojantis statinio statybos ir su ja susijusių kitų statybos techninės veiklos pagrindinių sričių darbus, kuriuos atlieka jo pasamdytas šią teisę turintis fizinis asmuo, juridinis asmuo, kita užsienio organizacija (SĮ 2 straipsnio 52 punktas). Statinio statybos valdytojas veikia statytojo (užsakovo) vardu ir darbus organizuoja pagal šias statybos techninės veiklos pagrindines sritis: statybos darbai ir statinio statybos techninė priežiūra. Šių sričių darbų mastas ir statytojo (užsakovo) kaip įgaliotojo pavedamos įgaliotiniui – statinio statybos valdytojui teisės bei pareigos nustatomi pavedimo sutartimi (SĮ 17 straipsnio 5 dalis).

8.       Sutartinius teisinius santykius su statytoju statybos valdytojas įtvirtina CK nurodyta pavedimo sutartimi. Pagal tokią sutartį statytojas (užsakovas) yra įgaliotojas, o statinio statybos valdytojas – įgaliotinis, atstovaujantis statytojui santykiuose su rangovu ir kitais subjektais bei veikiantis pagal statytojo (užsakovo) išduodamą įgaliojimą. Tačiau jis, veikdamas statytojo interesais ir pagal statytojo įgaliojimą, veikia ne savo, o statytojo vardu. Statytojo pavedimu statinio statybos valdytojas gali sudaryti statybos rangos sutartis su statybos rangovais, tačiau statinio statybos valdytojas netampa nei statytoju, nei statybos rangovu.

9.       Teismų praktikoje taip pat formuojamas aiškinimas, kad jeigu statybos valdytojui pavedamos užsakovo funkcijos, valdytojas gali veikti tik statytojo (įgaliotojo) vardu, nes jis neatitinka SĮ 3 straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų, kurioms esant galima būtų savarankiškai įgyvendinti statytojo (užsakovo) teises (LAT 2009 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2009). Atitinkamai statybos valdytojui neatsiranda teisinių pasekmių iš statybos rangos sutarties, jos kyla tikrajam statybos rangos teisinių santykių dalyviui – statybos valdytojo atstovaujamam statytojui. Statybos valdytojas už netinkamą įsipareigojimų vykdymą savo atstovaujamajam (statytojui) atsako kaip atstovas, taip pat dėl sutartinių įsipareigojimų tretiesiems asmenims nevykdymo neigiamų pasekmių kyla ne jam, o atstovaujamajam (statytojui). Statybos valdytojas kaip statytojo atstovas neturi pareigos sumokėti už priimtus statybos darbus, suteikti statybvietę ir neatlieka kitų statytojo funkcijų, nes negali būti laikomas savarankišku užsakovu, o yra tik tikrojo užsakovo (statytojo) įgaliotinis.

10.       Tam, kad statybos teisiniuose santykiuose greta statytojo (užsakovo) ir rangovo atsirastų dar vienas dalyvis – statinio statybos valdytojas, tarp šio teisinių santykių subjekto ir statytojo turi būti sudaroma pavedimo sutartis. Pavedimo sutartimi viena šalis (įgaliotinis) įsipareigoja kitos šalies (įgaliotojo) vardu ir lėšomis atlikti tam tikrus teisinius veiksmus su trečiaisiais asmenimis (CK 6.756 straipsnis). Pavedimo sutarties dalyką sudaro teisiniai veiksmai, susiję su įgaliotojo gynimu, įgaliotojo viso ar dalies turto administravimu, procesinių veiksmų atlikimu įgaliotojo vardu teismo ir kitose institucijose, bei kitokie teisiniai veiksmai. Pavedimo sutarčiai, kaip dvišaliam sandoriui, yra būtinas abiejų šalių, t. y. atstovaujamojo ir atstovo, susitarimas dėl atliekamų veiksmų, paprastai dėl siekiamo rezultato, dėl kurio yra sudaroma pavedimo sutartis. Todėl tik nustačius tokias aplinkybes galimas pavedimo teisinių santykių kvalifikavimas. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad tam tikrais atvejais vidiniai atstovavimo santykiai gali būti neįforminami atskiru dokumentu, pavyzdžiui, pavedimo sutartimi, tačiau tai nereiškia, kad atstovaujamasis, išduodamas įgaliojimą, nesuformuluoja atstovui pavedimo atlikti tam tikrą funkciją, veiksmą jo vardu ir interesais. Todėl vertinant atstovavimo teisinius santykius svarbiausia yra nustatyti, dėl kokių sąlygų buvo šalys tarpusavyje susitarusios: atstovavimo teisinio santykio galiojimas, atstovavimo teisių apimtis, tikėtini rezultatai ir atlygis (LAT 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-611-2017, 21 punktas).

11.       Atkreiptas dėmesys į tai, kad LAT 2009 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2009 ir 2013 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2013 priimtos remiantis kitokiomis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis: nurodytose bylose, skirtingai nei nagrinėjamoje, statytojo ir statybos valdytojo valia dėl statybos valdymo teisinių santykių sukūrimo buvo aiškiai išreikšta ir neginčijama, atstovavimo faktas buvo atskleistas sudarant sutartį su rangovu, nors rangos sutartis abiem atvejais statybos valdytojas buvo sudaręs savo vardu.

12.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija išaiškino, kad, siekiant kvalifikuoti statybos valdymo teisinius santykius, turi būti nustatyta šių santykių subjektų teisinė padėtis statybos objekto atžvilgiu, pavedimo faktas, taip pat, sprendžiant dėl atsakomybės pagal rangos sutartį subjekto, atstovavimo fakto (ne)atskleidimas rangovui (CK 2.133 straipsnio 3 dalis).

VI.                      Byloje dalyvaujančių asmenų papildomų rašytinių paaiškinimų esmė

1.       Savivaldybė ir savivaldybės administracija pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus dėl LAT 2020 m. vasario 13 d. nutarties, kuriuose prašo priimti papildomai teikiamą įrodymą – statybos leidimą, atmesti ieškovės ieškinį, taikyti sprendimo įvykdymo atgręžimą – grąžinti savivaldybės administracijai visa, kas buvo iš jos išieškota ieškovės naudai pagal Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. liepos 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-431-464/2019 bei priteisti savivaldybei ar savivaldybės administracijai iš ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

1.1.                      Savivaldybės padėtis, taip pat jo santykis su viešąja įstaiga (ar ieškove) neatitinka LAT nutartyje įvardintų kriterijų, kuriais remiantis galėtų būti konstatuota savivaldybės atsakomybė pagal rangos sutartį, t. y. savivaldybės kaip statytojo statusas.

1.2.                      Savivaldybė nebuvo ir negalėjo būti tikruoju užsakovu pagal rangos sutartį. Savivaldybė net nėra tinkamas subjektas projekto įgyvendinimui, faktiškai visuose santykiuose viešoji įstaiga veikė savo vardu ir lėšomis, o tarp savivaldybės ir viešosios įstaigos nebuvo susitarimo dėl pavedimo santykių.

1.3.                      Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2008 m. liepos 23 d. nutarimu Nr. 788 patvirtino ekonomikos augimo veiksmų programos priemonę „Asistentas-2“. Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2009 m. spalio 8 d. įsakymu Nr. 4-485 patvirtintas VP2-2.2-ŪM-02-V priemonės „Asistentas-2“ projektų finansavimo sąlygų aprašas (toliau – aprašas). Aprašo 14 punkte nurodyta, kad tinkami pareiškėjai yra viešosios įstaigos, kurių nors vienas dalininkas yra valstybė ar savivaldybė, asociacijos, atitinkantys visas tinkamumo finansuoti vertinimo metodikos (aprašo 2 priedas) 7.1–7.2 punktuose išvardytas sąlygas ir reikalavimus. Aprašo 20 punkte nurodyta, kad pagal aprašą projektai vykdomi be partnerių.

1.4.                      Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2009 m. spalio 9 d. įsakymu Nr. 4-488 patvirtintas Valstybės planuojamų menų inkubatorių plėtros projektų, siūlomų finansuoti iš Lietuvos 2007–2013 m. ES struktūrinės paramos lėšų pagal ekonomikos augimo veiksmų programos priedo VP2-2.2-ŪM-02-V priemonę „Asistentas 2“, sąrašas (toliau – projektų sąrašas). Projektų sąrašo 9 punkte įtrauktas projektas – „Šiaulių menų inkubatoriaus įkūrimas“. Projekto pareiškėju nurodyta viešoji įstaiga.

1.5.                      ES lėšomis sudaryta galimybė inicijuoti ir finansuoti projektus, kuriais būtų siekiama sutelkti meno kūrėjus ir su menu susijusius verslus. Tokius projektus galėjo įgyvendinti tik tam tikri, aiškiai apibrėžti subjektai. Būtent viešoji įstaiga buvo tinkamas subjektas projekto įgyvendinimui.

1.6.                      Pagal aprašą savivaldybė net teoriškai negali būti laikoma projekto įgyvendintoja, tikrąja užsakove, kadangi tai prieštarautų projekto įgyvendinimo sąlygoms. Tai reiškia, kad jeigu savivaldybė būtų laikoma tikrąja projekto įgyvendintoja, tikrąja statytoja pagal rangos sutartį, būtų paneigtas projekto tikslas bei teisinė aplinka, kuri reglamentavo projekto inicijavimą, įgyvendinimą bei finansavimą.

1.7.                      Kadangi projektas galėjo būti finansuojamas tik tuo atveju, kai jį įgyvendina viešosios įstaigos, kurių nors vienas dalininkas yra valstybė ar savivaldybė, asociacijos, papildomai atitinkantys visas Tinkamumo finansuoti vertinimo metodikos (aprašo 2 priedas) 7.1–7.2 papunkčiuose išvardytas sąlygas ir reikalavimus, pripažinimas, kad savivaldybė buvo tikroji statytoja paneigtų projekto inicijavimo aplinkybes: projektas buvo inicijuotas, inter alia, dėl to, kad ES skyrė finansavimą tokio pobūdžio projektams, kuriuos privalėjo vykdyti ir vykdė viešoji įstaiga, o ne savivaldybė.

1.8.                      Byloje nėra duomenų, kad savivaldybė būtų kaip nors netiesiogiai perėmusi iš viešosios įstaigos šią tik viešajai įstaigai leistiną teisinę padėtį. Neegzistuoja nė viena LAT nutartyje įvardinta sąlyga savivaldybę pripažinti tikruoju statytoju.

1.9.                      Iš esmės vienintelė aplinkybė, iš kurios sprendžiama apie tariamą savivaldybės buvimą tikruoju statytoju – tai 2010 m. birželio 30 d. savivaldybės tarybos sprendimas Nr. T-183, kurio 5 punkte nurodyta „pavesti“ viešajai įstaigai atlikti užsakovo funkcijas projektui įgyvendinti. Šiuo vienu žodžiu negalėjo būti ir nebuvo sudaryta pavedimo sutartis tarp savivaldybės ir viešosios įstaigos dėl statybos valdymo. Savivaldybės tarybos sprendime nurodyta, kad viešoji įstaiga atliks užsakovo funkcijas, preambulėje netgi padarant nuorodą į SĮ 2 straipsnio 41 punktą, kuris apibrėžia statytojo, o ne statybos valdytojo sąvoką. Savivaldybė neketino būti statytoja (užsakove) ir ragino šią funkciją, pagal projekto įgyvendinimo sąlygas, prisiimti viešąją įstaigą.

1.10.                      Savivaldybė, kaip už regiono plėtrą atsakingas ir tuo suinteresuotas subjektas, buvo taip pat suinteresuota, kad kuri nors viešoji įstaiga imtųsi ES lėšomis finansuojamo projekto įgyvendinimo ir siekė padėti tą įgyvendinti viešajai įstaigai, kurios dalininke buvo savivaldybė. Būtent tuo tikslu 2010 m. spalio 13 d. savivaldybė panaudos sutarties pagrindu perleido viešajai įstaigai ir pastatą tam, kad viešoji įstaiga galėtų imtis įgyvendinti projektą – tvarkyti pastatą ir jame vykdyti veiklą.

1.11.                      Po teisių naudotis pastatu gavimo viešoji įstaiga, kaip statytojas, įgijo statybos leidimą darbams, kas patvirtina viešosios įstaigos, kaip statytojos statusą (SĮ 3 straipsnio 2 dalis). Statybą leidžiantis dokumentas net nėra išduodamas, jei prašantis išduoti statybą leidžiantį dokumentą asmuo neturi teisės būti statytoju (SĮ 27 straipsnio 16 dalies 2 punktas).

1.12.                      Tenkinus viešosios įstaigos paraišką dėl projekto įgyvendinimo, 2013 m. sudaryta finansavimo sutartis, pagal kurią turėjo būti gauta absoliuti dauguma (95 proc.) visų projektui įgyvendinti reikalingų lėšų. Šios sutarties šalimis buvo viešoji įstaiga, Lietuvos Respublikos Ūkio ministerija ir VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūra. Savivaldybė nedalyvavo sudarant finansavimo sutartį, nebuvo jos šalis. Viešoji įstaiga, gaudama lėšas pagal finansavimo sutartį, investavo šias jai tenkančias lėšas į projekto įgyvendinimą, inter alia, rangos darbų apmokėjimą. Viešoji įstaiga atitinka SĮ 2 straipsnio 41 punkte nustatytą statytojo sąvoką – statytojas yra subjektas, investuojantis lėšas į statybą ir kartu atliekantis užsakovo funkcijas. Atsiskaitymas už rangos darbus su ieškove taip pat buvo vėliau aptartas ir rangos sutarties 9.8 papunktyje, numatant, kad atsiskaitoma būtent iš finansavimo sutartimi gaunamų lėšų.

1.13.                      Gavus finansavimą viešoji įstaiga paskelbė viešąjį pirkimą. Viešojo pirkimo dokumentuose viešoji įstaiga įvardinta perkančiąja organizacija, veikė savo vardu, pirkimo dokumentuose nebuvo nurodyta, kad viešoji įstaiga veiktų savivaldybės vardu ar naudai. Tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta: perkančioji organizacija pirkimams organizuoti ir pirkimo procedūroms iki pirkimo sutarties sudarymo atlikti gali įgalioti kitą perkančiąją organizaciją. Tam ji privalo įgaliotajai organizacijai nustatyti užduotis ir suteikti visus įgaliojimus toms užduotims vykdyti. Įgaliojimai įforminami CK nustatyta tvarka.

1.14.                      Aprašo 62 punkte nurodyta, kad patvirtinus ir paskelbus projektų sąrašą, pareiškėjas turi pradėti vykdyti viešuosius pirkimus. Rekomenduojama, kad viešieji pirkimai būtų baigti vykdyti iki paraiškos pateikimo VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūrai datos ir kad su atrinktu laimėtoju sutartis nebūtų sudaryta, kol nėra priimtas sprendimas dėl projekto finansavimo iš ES fondų lėšų, o jeigu ji pasirašoma, tai pareiškėjas projektą pradeda vykdyti savo rizika. Pagal finansavimo sutarties bendrųjų sąlygų 11.1 papunktį viešoji įstaiga savo vykdomus pirkimus, planuojamas įsigyti prekes ar darbus, turi derinti su VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūra. Nusprendus rangos sutartį sudaryti anksčiau nei rekomenduojama, būtent viešoji įstaiga prisiima riziką dėl projekto pradėjimo dar neturint finansavimo. Viešoji įstaiga, inicijuodama pirkimą veikė savo vardu, o taip pat ir atsiskaitymo už darbus rizika negavus finansavimo tenka būtent jai, kas reiškia, kad nesama LAT nutartyje įvardinto kriterijaus viešąją įstaigą pripažinti tik statybos vykdytoja.

1.15.                      Įvykdžius viešąjį pirkimą sudaryta rangos sutartis, kurios šalimi savivaldybė nebuvo. Būtent viešoji įstaiga prisiėmė statytojo (užsakovo) funkciją pagal sutartį (kaip tą numatė projektą reglamentuojantys teisės aktai). Rangos sutartyje apie savivaldybę, kaip veikiančią kokiu nors būdu šiame teisiniame santykyje, nėra užsimenama. Rangos sutarties sąlygos tiesiogiai indikuoja, kad, vadovaujantis LAT nutarties išaiškinimais, viešoji įstaiga yra statytojas, o ne statybos valdytojas.

1.16.                      Viešoji įstaiga turėjo tiek pareigą suteikti statybvietę, tiek apmokėti už darbus, tiek ir veikė išimtinai savo vardu ir rangos sutartis būtent viešajai įstaigai sukelia teisines pasekmes. Iš rangos sutarties sąlygų taip pat matoma, kad su ieškove atsiskaitydavo būtent viešoji įstaiga, kaskart kiekvienam mokėjimui pateikdama prašymą gauti finansavimą pagal finansavimo sutartį.

1.17.                      Rangos sutarties vykdymo metu visoje komunikacijoje bei dokumentuose viešoji įstaiga yra įvardijama užsakove. Ieškovė projekto vykdymo metu visais klausimais kreipdavosi būtent į viešąją įstaigą, įvardindama ją užsakove. Ieškovė viešąją įstaigą laikė tinkamai atsakove, būtent su viešąja įstaiga sudarė sutartį, santykio su savivaldybe neturėjo. LAT nutartyje pažymėjo, kad ši aplinkybė yra reikšminga, nes net ir tuo atveju, jei būtų pripažinta, kad viešoji įstaigą veikė kaip savivaldybės įgaliotinė, kadangi atstovavimo faktas nebuvo atskleistas ieškovei, teisinių pasekmių savivaldybei rangos sutartis nesukeltų pagal CK 2.133 straipsnio 3 dalį.

1.18.                      Panašiose bylose LAT spręsdamas dėl to, ar santykiai gali būti laikomi statybos valdymo santykiais, atsižvelgia ir į tai, ar asmuo priimdavo sprendimus savarankiškai, ar tik gavęs kito asmens sutikimus ir nurodymus, kam išduotas statybos leidimas, iš kieno lėšų buvo atliekami mokėjimai. Nagrinėjamu atveju nesama įrodymų, kad rangos sutarties vykdymo metu savivaldybė būtų davusi nurodymus ar sprendimai būtų buvę priimami tik gavus savivaldybės sutikimą. Nėra ginčo, kad atsiskaitymai pagal rangos sutartį buvo vykdomi iš viešosios įstaigos lėšų, gaunamų pagal finansavimo sutartį. Statybos leidime būtent viešoji įstaiga nurodoma statytoju.

1.19.                      Savivaldybė pagal finansavimo sutarties reikalavimus sutiko iš dalies (5 proc.) finansuoti projektą, todėl buvo sudaryta biudžeto lėšų naudojimo sutartis, kurios 4.2 papunktis suteikė savivaldybei teisę kontroliuoti ar skirtos lėšos naudojamos pagal paskirtį.

1.20.                      Rangos santykiai tarp ieškovės ir viešosios įstaigos taip pat pasibaigė viešosios įstaigos iniciatyva. 2015 m. sausio 12 d. viešoji įstaiga įteikė ieškovei pranešimą, kad, viešoji įstaiga, pasinaudodama rangos sutarties nuostatomis, vienašališkai nutraukia rangos sutartį nuo 2015 m. sausio 26 d. Derybose po šio pranešimo įteikimo savivaldybė nedalyvavo. savivaldybės taryba 2015 m. liepos 16 d. sprendimu pritarė, kad projekto įgyvendinimas buvo nutrauktas.

1.21.                      Net ir rangos sutarties santykių pabaigoje viešoji įstaiga veikė savo vardu ir interesais – pati nutraukė rangos sutartį, pati derėjosi dėl darbų užbaigimo. Savivaldybė jau tik po rangos sutarties nutraukimo išreiškė savo poziciją – pritarimą – dėl projekto pabaigos.

1.22.                      Savivaldybė ir viešoji įstaiga nebuvo sudariusi pavedimo sutarties, nebuvo išduotas įgaliojimas veikti savivaldybės vardu nei raštu, nei žodžiu. Iš byloje esančios medžiagos nėra aišku, dėl kokių teisinių veiksmų rezultato atlikimo savivaldybė ir viešoji įstaiga buvo tariamai susitarusios, o tai yra esminė pavedimo sutarties sudarymo sąlyga. Savivaldybė, nors ir būdama viešosios įstaigos dalininkė, net ir teoriškai negalėtų duoti privalomo pobūdžio nurodymų, nes viešoji įstaiga negali įgyti civilinių teisių ir pareigų per savo dalininkus. Vien aplinkybės, kad savivaldybė bendradarbiavo su viešąja įstaiga įgyvendinant projektą savivaldybei nuosavybės teise priklausančiame pastate, dalyvavo kai kuriuose susitikimuose ir domėjosi projektu negali būti laikoma, jog tarp savivaldybės ir viešosios įstaigos susiklostė pavedimo ar statybos valdymo teisiniai santykiai.

1.23.                      Visą laiką ieškovė statytoju laikė viešąją įstaigą, o ne savivaldybę. Tai atspindi visi sutartiniai dokumentai, šalių susitikimų protokolai, o tą liudija taip pat ir aplinkybė, kad ieškovė, pareikšdama savo reikalavimą Šiaulių apygardos teisme, pradiniame ieškinyje atsakove nurodė tik viešąją įstaigą, bet ne savivaldybę. Tik vėliau ieškovė, nusprendė pabandyti sėkmę atsakove įtraukdama ir savivaldybę. Dėl šios priežasties, net ir pripažinus buvus pavedimo santykius, savivaldybei netektų pareiga atsakyti pagal užslėpto atstovavimo pagrindu sudarytus sandorius (CK 2.133 straipsnio 3 dalis).

1.24.                      LAT nutartyje konstatavo, jog teismai nepagrįstai į bylą atsakove įtraukė savivaldybės administraciją, todėl atsakove byloje laikytina tik savivaldybė. Lietuvos apeliaciniam teismui priėmus sprendimą šioje byloje, išieškojimas pradėtas iš savivaldybės administracijos, LAT nutartimi iš savivaldybės administracijos priteistas žyminis mokestis. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 8 dalies 5 punkte įtvirtinta, kad savivaldybės administracijos direktorius savivaldybės tarybos nustatyta tvarka administruoja savivaldybės biudžeto asignavimus ir kitus piniginius išteklius, organizuoja savivaldybės biudžeto vykdymą ir atsako už savivaldybės ūkinę ir finansinę veiklą, administruoja savivaldybės turtą. Nors atsakove byloje laikytina tik savivaldybė, mokėjimus susijusius su byla, vykdė savivaldybės administracija, bylinėjimosi išlaidas priteisti bei sprendimo įvykdymo atgręžimo institutą reikia taikyti savivaldybės administracijos atžvilgiu, nebent teismas manytų, kad tam tinkamas subjektas yra savivaldybė.

1.25.                      Savivaldybė byloje yra pateikusi įrodymus, kad antstolis jau pradėjo išieškojimo procedūrą iš savivaldybės turto, bei kad savivaldybės administracija jau sumokėjo pusę apeliacinės instancijos teismo priteistos sumos ieškovei. Savivaldybė prašo teismo taikyti sprendimo įvykdymo atgręžimo institutą ir atkurti buvusią šalių materialinę padėtį iki sprendimo įvykdymo, grąžinant savivaldybės administracijai jos ieškovei sumokėtą 120 632,51 Eur sumą.

1.26.                      Iki LAT nutarties byloje nebuvo kilęs klausimas dėl savivaldybės ir viešosios įstaigos teisinių santykių kvalifikavimo statybos valdymo santykių kontekste. Tik priėmus LAT nutartį ir pateikus aktualius bylai išaiškinimus, kilo poreikis nustatyti tikrąjį statytoją pagal rangos santykius su ieškove. Atsižvelgiant į tai, kad statybos leidimai yra išduodami būtent statytojo vardu, taip pat atsižvelgiant į tai, kad statytoju konkrečiu ginčo atveju statybos leidime įvardinta būtent viešoji įstaiga, naujai teikiamas įrodymas yra itin reikšmingas teisingam bylos išsprendimui, o būtinybė jį pateikti kilo tik po LAT nutarties priėmimo.

2.       Ieškovė taip pat pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus po LAT 2020 m. vasario 13 d. nutarties. Nurodė šiuos pagrindinius argumentus:

2.1.                      Apeliacinės instancijos teismo 2019 m. liepos 5 d. nutartis, kiek tai susiję su iš savivaldybės priteista suma, panaikinta ne dėl nepagrįstų apeliacinės instancijos teismo išvadų, bet tik dėl teismo padarytos klaidos –savivaldybės administracijos atsiradimo procese.

2.2.                      LAT kilo abejonių, ar viešoji įstaiga, kaip statytojo – savivaldybės įgaliotinis, gali būti laikomas atsakingu už rangos sutarties vykdymą, nes veikė tik kaip įgaliotinis. Įvertinus kasacinės instancijos teismo poziciją ir argumentus, akivaizdu, kad statytoju (užsakovu) yra laikytinas tikrasis naudos gavėjas, t. y. sukurto rangos objekto savininkas.

2.3.                      Savivaldybės suteikti įgalinimai viešajai įstaigai, jų apimtis, nors ir išdėstyti ne viename rašytiniame dokumente, tačiau yra aiškūs ir nekelia abejonių. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų akivaizdu, kad viešajai įstaigai yra pavesta pateikti projekto paraišką ES struktūrinių fondų paramą 2007–2013 m., jį įgyvendinti ir atlikti užsakovo funkcijas projekte. Pažymėtina, kad projektą nutraukė taip pat savivaldybė tarybos sprendimu. Visus sprendimus įgyvendinant projektą priiminėjo savivaldybė, o viešoji įstaiga tik vykdė jai teikiamus nurodymus.

2.4.                      Tai, kad viešoji įstaiga veikė kaip įgaliotinė, patvirtina byloje nustatyta aplinkybė, kad nutraukus projekto įgyvendinimą, VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūrai grąžintinas lėšas – 400 791,71 Eur, sumokėjo ne viešoji įstaiga (nors turėjo tokią pareigą pagal su VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūra sudarytą sutartį), o savivaldybė. Aptariamas piniginis mokėjimas ir kiti byloje esantys įrodymai, patvirtina, kad savivaldybė pripažino esanti projekto užsakovė ir naudos gavėja (už viešąją įstaigą įvykdžiusi piniginę prievolę, pastarajai reikalavimų nereiškė).

2.5.                      Savo 2015 m. kovo 10 d. prieštaravimuose dėl 2015 m. vasario 17 d. preliminaraus teismo sprendimo viešoji įstaiga nurodė, kad rangos sutartį su ieškove sudarė savivaldybės pavedimu, kuris įformintas 2010 m. birželio 30 d. savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-183. Šio sprendimo 5 punkte nurodyta „Pavesti viešajai įstaigai „Šiaulių regiono plėtros agentūra“ atlikti užsakovo funkcijas projektui „Šiaulių menų inkubatoriaus įkūrimas“ įgyvendinti“. Savivaldybės tarybos sprendimas priimtas viešame posėdyje, jis atskleistas ne tik ieškovei, bet ir visuomenei. Sprendimu visada buvo grindžiami viešosios įstaigos įgalinimai pasirašyti rangos sutartį. Ieškovė neturėjo pagrindo abejoti viešo savivaldos organo sprendimo teisėtumu ar patikimumu, todėl nuo pat pradžios užsakovu laikė ir tebelaiko savivaldybę. Savivaldybė yra tinkama atsakovė šioje civilinėje byloje, kas teismui suteikia pagrindą priteisti iš savivaldybės skolą už rangos darbus.

Teisėjų kolegija 

k o n s t a t u o j a :

VII.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujo įrodymo priėmimo

1.       Savivaldybė ir savivaldybės administracija rašytiniuose paaiškinimuose dėl LAT 2020 m. vasario 13 d. nutarties prašo priimti naują įrodymą – statybos leidimą. Prašymą grindžia tuo, jog tik priėmus LAT nutartį kilo poreikis nustatyti tikrąjį statytoją pagal rangos santykius su ieškove. Statytoju statybos leidime įvardinta viešoji įstaiga, naujai teikiamas įrodymas yra reikšmingas teisingam bylos išsprendimui, o būtinybė jį pateikti kilo tik po LAT nutarties priėmimo.

2.       CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

3.       Pagal LAT praktiką draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui ar negalėjo, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčui išspręsti. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis ir šį įrodymą priimti (LAT 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015; 2008 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2008). Teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami naujai sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (LAT 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015; 2005 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2005).

4.       Prašomu priimti nauju įrodymu (statybos leidimas NR. LNS-61-101217-00343) siekiama įrodyti bylai reikšmingas aplinkybes (tikrąjį statytoją pagal rangos santykius su ieškove). Byloje ir anksčiau buvo poreikis nustatyti tikrąjį statytoją pagal rangos santykius su ieškove, tačiau po LAT nutarties ši aplinkybė šalims tapo akivaizdi. Nors šis įrodymas galėjo būti į bylą pateiktas ir anksčiau, tačiau atsižvelgiant į tai, jog šiuo įrodymu įrodinėjama bylai reikšminga aplinkybė, jog įrodymas byloje dalyvaujantiems asmenims iš esmės žinomas, tačiau jo tiesiog nebuvo byloje, vertintina, kad šio naujo įrodymo priėmimas galimas, bylos nagrinėjimo neužvilkins, todėl įrodymas priimamas ir vertinamas visų byloje esančių įrodymų kontekste.

Dėl faktinių bylos aplinkybių 

5.       2008 m. liepos 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarimu Nr. 788 „Dėl ekonomikos augimo veiksmų programos priedo patvirtinimo“ patvirtino Ekonomikos augimo veiksmų programos priedą, kuriuo patvirtino ir priemonę VP2.2-ŪM-02-V „Asistentas-2“, kurios tikslas skatinti naujų menų ir (ar) verslo inkubatorių kūrimą ir plėtrą – sudaryti palankias sąlygas steigti smulkiojo ir vidutinio verslo subjektus, juos plėsti, didinti jų gyvybingumą; tarp remiamų veiklų – investicijos į menų inkubatorių statybą, rekonstravimą ir įrengimą. Vyriausybė nustatė, kad galimi pareiškėjai yra viešosios įstaigos, kurių nors vienas dalyvis yra valstybė ar savivaldybė, asociacijos, atitinkančios už priemonės įgyvendinimą atsakingos institucijos paramos teikimo sąlygas, kad už priemonę atsakinga Ūkio ministerija, o priemonės įgyvendinančioji institucija – viešoji įstaiga Lietuvos verslo paramos agentūra. 

6.       2008 m. rugpjūčio 21 d. savivaldybės taryba sprendimu Nr. T-255 (2010 m. birželio 30 d. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-183 atnaujinta redakcija) pritarė projektui ,,Šiaulių menų inkubatoriaus įkūrimas pritaikant buvusį „Elnio“ fabriką kūrybinių industrijų veiklai“ (1 punktas). Pritarė, kad viešoji įstaiga teiktų projekto paraišką, siekdama gauti ES struktūrinių fondų paramą 2007–2013 m., ir jį įgyvendintų (2 punktas). Nustatė, kad savivaldybės įsigytas ir jai nuosavybės teises priklausantis pastatas buvusio „Elnio“ teritorijoje atskiru savivaldybės tarybos sprendimu bus perduotas naudoti viešajai įstaigai panaudos teise projektui ,,Šiaulių menų inkubatoriaus įkūrimas“ įgyvendinti teisės aktų nustatyta tvarka (4 punktas). Pavedė viešajai įstaigai atlikti užsakovo funkcijas projektui ,,Šiaulių menų inkubatoriaus įkūrimas“ įgyvendinti. Naujos redakcijos sprendimu nuspręsta skirti projekto įgyvendinimui 5 proc. patvirtintų projekto biudžeto lėšų ir padengti netinkamas finansuoti išlaidas (3 punktas).

7.       Savivaldybė ir viešoji įstaiga 2010 m. spalio 13 d. pasirašė negyvenamųjų patalpų panaudos sutartį. Šia sutartimi panaudos davėja, savivaldybė, įsipareigojo perduoti panaudos gavėjai, viešajai įstaigai, materialųjį turtą – 3 862,28 kv. m ploto negyvenamąjį pastatą Elnio g. 25, Šiauliuose, projektui ,,Šiaulių menų inkubatoriaus įkūrimas“ įgyvendinti.

8.       Lietuvos Respublikos ūkio ministerija, VšĮ Lietuvos verslo ir paramos agentūra ir viešoji įstaiga 2013 m. gruodžio 16 d. pasirašė projekto ,,Šiaulių menų inkubatoriaus įkūrimas“ finansavimo ir administravimo sutartį, kurioje jos šalims nustatytos projekto finansavimo ir administravimo sąlygos. Be kita ko, nustatyta, kad projekto finansavimo maksimali suma yra 2 419 854,32 Eur (8 355 273 Lt) be PVM, iš ES struktūrinių fondų skiriant iki 2 289 563,83 Eur (7 905 406 Lt) be PVM, o projekto vykdytoja, kuria sutartyje nurodyta viešoji įstaiga, įsipareigoja projektui įgyvendinti skirti ne mažiau kaip 130 290,49 Eur (449 867 Lt) be PVM (2.1–2.3 papunkčiai). 

9.       Viešoji įstaiga 2014 m. vasario 25 d. paskelbė viešąjį pirkimą projekto rangos darbams atlikti, kurį laimėjo ieškovė, ketinusi šią sutartį vykdyti su subrangove UAB „KONSOLĖ“. Ieškovė su viešąja įstaiga 2014 m. gegužės 16 d. pasirašė Šaulių menų inkubatoriaus įkūrimo statybos rangos sutartį. 

10.       Savivaldybė, įgyvendindama 2010 m. birželio 30 d. sprendimo 3 punktą, 2014 m. liepos 10 d. sudarė su viešąja įstaiga biudžeto lėšų naudojimo sutartį, kuria savivaldybė įsipareigojo skirti 301 320,66 Eur (1 040 400 Lt) projektui finansuoti, kurias projekto vykdytoja viešoji įstaiga įsipareigojo naudoti pagal tikslinę paskirtį – projekto inžinerinių, statybos, rekonstravimo, remonto ir kitiems darbams finansuoti (1.1, 1.2 papunkčiai).

11.       Ginčas kilo iš viešosios įstaigos ir ieškovės 2014 m. gegužės 16 d. pasirašytos Šiaulių menų inkubatoriaus įkūrimo statybos darbų rangos sutarties. Pagal šią sutartį ieškovė, kaip rangovė, įsipareigojo per sutartyje nustatytą darbų atlikimo terminą, pagal techninį projektą parengti Šiaulių menų inkubatoriaus pastato rekonstravimo darbų darbo projektą, atlikti ir perduoti darbus, ištaisyti defektus garantinio laikotarpiu metu, o viešoji įstaiga, kaip užsakovė, sudaryti būtinas sąlygas darbams atlikti, priimti darbų rezultatą ir sumokėti rangovei darbų kainą. 

12.       Ieškovė, teikdama savarankiškus ieškinius, pagal kuriuos užvestos atskiros civilinės bylos vėliau sujungtos į nagrinėjamą bylą, reikalavo priteisti solidariai iš viešosios įstaigos ir savivaldybės 203 048,95 Eur užmokestį už atliktus darbus, 1 702,95 Eur delspinigius, taip pat prašė pripažinti negaliojančiu viešosios įstaigos atliktą vienašalį 86 244,67 Eur delspinigių įskaitymą bei 2014 m. gegužės 16 d. vienašalį sutarties nutraukimą. Savivaldybė savarankišku ieškiniu, kuris vėliau taip pat prijungtas prie nagrinėjamos bylos, prašė priteisti solidariai iš ieškovės ir UAB ,,KONSOLĖ“, subrangovės pagal statybos darbų rangos sutartį, 513 256,02 Eur nuostolių, susijusių su rangos sutarties netinkamu vykdymu, atlyginimą. 

13.       Pirmosios instancijos teismas pripažino pagrįstais ir įrodytais ieškovės argumentus, kad darbai, dėl kurių šalys susitarė, negalėjo būti laiku pradėti ir laiku užbaigti būtent dėl užsakovės kaltės, jos neveikimo, taip pat ir dėl objektyvių kliūčių, paaiškėjus tikrajai rekonstruojamo statinio būklei. Teismas sprendė, kad viešoji įstaiga nepagrįstai skaičiavo ieškovei delspinigius už vėlavimą, dėl kurio ji pati buvo kalta, todėl tiek jų įskaitymą į mokėtiną už darbus sumą, tiek ir vienašalį sutarties nutraukimą dėl laiku nepabaigiamų darbų (jų etapų) pripažino nepagrįstu ir neteisėtu. 

14.       Ieškovės reikalavimą dėl 203 048,95 Eur skolos iš solidarių atsakovių viešosios įstaigos ir savivaldybės priteisimo teismas patenkino iš dalies. Teismas priėjo išvados, kad ieškovė atsisakė nuo savo reikalavimo dėl 116 804,28 Eur skolos priteisimo, kai viešosios įstaigos bankroto byloje patvirtintas atitinkamo dydžio jos kreditorinis reikalavimas. Taip pat teismas nustatė, kad kitoje civilinėje byloje yra priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl 4 805,80 Eur skolos ieškovei priteisimo. Tokiu atveju ieškovės reikalavimą tenkino iš dalies, priteisdamas jai 81 439,62 Eur skolą. Ši suma kartu su delspinigiais priteista tik iš viešosios įstaigos, o ne iš jos ir savivaldybės solidariai.

15.       Ieškovė apeliaciniu skundu kvestionuoja tik tą teismo sprendimo dalį, kuria netenkintas jos reikalavimas priteisti nesumokėtą užsakovės viešosios įstaigos skolą (81 439,62 Eur) solidariai ir iš savivaldybės. Ieškovės teigimu, priešingai nei konstatavo teismas, nei rašytinis, nei žodinis atsisakymas nuo ieškinio dalies šios atsakovės atžvilgiu nebuvo pateiktas, taigi teismas galėjo nutraukti bylą nebent toje jos dalyje, kiek tai susiję su 116 804,28 Eur skolos priteisimu iš viešosios įstaigos. Tačiau ir tokiu atveju tiek minėta suma, tiek iš viešosios įstaigos priteista 81 439,62 Eur suma turėjo būti priteista ir iš savivaldybės kaip solidarios skolininkės. Pasak ieškovės, teismas neteisingai identifikavo šalis siejusius teisinius santykius, todėl padarė neteisėtą ir nepagrįstą išvadą, kad savivaldybė nėra atsakinga už sutarties neįvykdymą.

16.       Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2019 m. liepos 5 d. nutartimi pakeitė pirmosios instancijos sprendimo dalį, kuria ieškovei priteista skola, delspinigiai, procesinės palūkanos ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimas iš viešosios įstaigos, bylos dalį nutraukė, ir priteisė ieškovei solidariai iš savivaldybės ir viešosios įstaigos 81 439,62 Eur skolą ir 1 702,95 Eur delspinigių; priteisė ieškovei iš savivaldybės administracijos 116 804,28 Eur skolą solidariai su viešąja įstaiga, o civilinės bylos dalį dėl šios skolos išieškojimo iš viešosios įstaigos nutraukė, bankroto byloje patvirtinus atitinkamą ieškovės reikalavimą; priteisė ieškovei solidariai iš savivaldybės ir viešosios įstaigos 5 proc. procesines palūkanas; kitas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis ir papildomą sprendimą paliko nepakeistus.

17.       LAT 2020 m. vasario 13 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. liepos 5 d. nutarties dalį, kuria pakeista Šiaulių apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimo dalis, panaikino ir šią bylos dalį grąžino nagrinėti apeliacinės instancijos teismui iš naujo.

18.       Taigi, nagrinėjamu atveju bylą nagrinėtina iš naujo apeliacinės instancijos teisme pagal ieškovės apeliacinį skundą, atsižvelgiant į LAT nurodytus aspektus, susijusius su statybos valdymo teisinių santykių ir pavedimo teisinių santykių kvalifikavimu.

Dėl statybos valdymo teisinių santykių ir pavedimo teisinių santykių kvalifikavimo

19.       Pagal CK 6.756 straipsnio 1 dalį, pavedimo sutartimi viena šalis įsipareigoja kitos šalies vardu ir lėšomis atlikti tam tikrus teisinius veiksmus su trečiaisiais asmenimis. Pavedimo sutartis yra vidinius atstovavimo santykius tarp atstovaujamojo ir atstovo reglamentuojantis dokumentas, trečiųjų asmenų atžvilgiu atstovo teises veikti atstovaujamojo vardu patvirtina įgaliojimas, kuris gali būti rašytinis arba suprantamas iš aplinkybių. Kasacinis teismas nagrinėjamoje byloje akcentavo, kad pavedimo sutarties forma neprivalo būti rašytinė, tačiau turi būti aiški šalių valia sukurti pavedimo teisinius santykius, kuriuose viešoji įstaiga įsipareigojo savivaldybės vardu ir interesais atlikti teisinio ir faktinio pobūdžio veiksmus.

20.       Ieškovė remiasi CK 2.133 straipsnio 3 dalimi, kuri numato, kad jeigu atstovas, sudarydamas sandorį, nepraneša, kad jis veikia atstovaujamojo vardu ir dėl jo interesų, tai iš sandorio teisės ir pareigos atsiranda atstovaujamajam tik tuo atveju, kai kita sandorio šalis iš sandorio sudarymo aplinkybių turėjo suprasti, kad sandorį sudaro su atstovu, arba kai tai šaliai asmuo, su kuriuo sudaromas sandoris, neturėjo jokios reikšmės. Dėl šios normos pažymėtina, kad ji skirta atstovaujamojo, o ne trečiojo asmens teisių apsaugai, nes ji suteikia teisę išimtinėmis aplinkybėmis atstovaujamajam, neatskleidusiam įgaliojimo fakto, reikalauti, kad trečiasis asmuo įvykdytų sutartį, sudarytą per neatskleistą atstovą.

21.       Trečiojo asmens atstovavimo teisiniame santykyje teisių apsaugai yra skirta CK 2.133 straipsnio 9 dalis, reglamentuojanti tariamąjį atstovavimą, kuri numato, kad jeigu atstovas veikė viršydamas savo teises, tačiau tokiu būdu, jog trečiasis asmuo turėjo rimtą pagrindą manyti, kad sudaro sandorį su tokią teisę turinčiu atstovu, sandoris privalomas atstovaujamajam (tariamas atstovavimas), išskyrus atvejus, kai kita sandorio šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad atstovas viršija savo teises.

22.       Ieškovė savo reikalavimą savivaldybei kaip solidariajai atsakovei dėl skolos pagal statybos rangos sutartį grindė aplinkybe, kad savivaldybė buvo statytoja, pavedusi užsakovo funkcijas atlikti viešajai įstaigai, t. y. kad tarp atsakovių byloje buvo susiklostę statybos valdymo teisiniai santykiai. Be to, ieškovė teigia, kad teisines pasekmes rangos sutartis sukėlė būtent savivaldybei, nes ji siekė įgyti iš rangos sutarties kylančias teises, pareigas bei naudą. Tokias išvadas ieškovė grindė aplinkybėmis, jog: 1) savivaldybės taryba sprendimu pavedė viešajai įstaigai įgyvendinti Šiaulių menų inkubatoriaus projektą ir įgyvendinti užsakovo funkcijas; 2) pastatą projekto įgyvendinimui savivaldybė viešajai įstaigai perdavė panaudos sutartimi; 3) pastato panaudos sutartis nutraukta pranešimu, kuriame, kaip vieni iš sutarties nutraukimo motyvų nurodytos aplinkybės, kad savivaldybė nepriima sprendimų, susijusių su tolimesniu pastato valdymu, kad projektas nėra faktiškai įgyvendinamas, o viešosios įstaigos tikslai nėra susiję su savivaldybės turto priežiūra ir eksploatavimu; 4) nutraukus panaudos sutartį pastatas su visais pagerinimais perduotas savivaldybei; 5) nutraukus projekto įgyvendinimą VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūra kreipėsi į viešąją įstaigą reikalaudama grąžinti išmokėtas projekto finansavimo lėšas, o šias lėšas grąžino savivaldybė, vėliau nereikalaudama jų iš viešosios įstaigos.

23.       Perduodamas bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, kasacinis teismas išaiškino, kad, siekiant kvalifikuoti statybos valdymo teisinius santykius, turi būti nustatyta šių santykių subjektų teisinė padėtis statybos objekto atžvilgiu, pavedimo faktas, taip pat, sprendžiant dėl atsakomybės pagal rangos sutartį subjekto, atstovavimo fakto (ne) atskleidimas rangovui. Vadovaujantis kasacinio teismo išaiškinimais, nustatytina, ar yra pagrindas, pagal susiklosčiusias faktines aplinkybes, teigti, kad statytoja buvo savivaldybė, o viešoji įstaiga veikė tik kaip savivaldybės atstovė.

24.       Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija vertina, ar byloje susiklostė pavedimo santykiai tarp savivaldybės ir viešosios įstaigos statybos valdymo pagrindu, jei ne, ar tarp jų susiklostę santykiai kvalifikuotini kaip tariamas atstovavimas, kurio pagrindu kyla savivaldybės atsakomybė pagal rangos sutartį.

Dėl viešosios įstaigos, kaip statybos valdytojos statuso

25.       Šioje dalyje spręstina, ar viešosios įstaigos teisinis statusas rangos sutartyje kvalifikuotinas kaip statybos valdytojo, o savivaldybės, atitinkamai, kaip užsakovo.

26.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tam, kad statybos teisiniuose santykiuose greta statytojo (užsakovo) ir rangovo atsirastų dar vienas dalyvis – statinio statybos valdytojas, tarp šio teisinių santykių subjekto ir statytojo turi būti sudaroma pavedimo sutartis. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad tam tikrais atvejais vidiniai atstovavimo santykiai gali būti neįforminami atskiru dokumentu (pavedimo sutartimi), tačiau iš šalių elgesio turi būti aiškus pavedimo turinys – atlikti tam tikrą funkciją, veiksmą atstovaujamojo vardu ir interesais. Todėl vertinant atstovavimo teisinius santykius svarbiausia yra nustatyti, dėl kokių sąlygų buvo šalys tarpusavyje susitarusios (LAT 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-611-2017, 21 punktas). Pagal pavedimo sutartį statytojas (užsakovas) yra įgaliotojas, o statinio statybos valdytojas – įgaliotinis, atstovaujantis statytojui santykiuose su rangovu ir kitais subjektais bei veikiantis pagal statytojo (užsakovo) išduodamą įgaliojimą. Valdytojas, veikdamas statytojo interesais ir pagal statytojo įgaliojimą, veikia ne savo, o statytojo vardu.

27.       SĮ 2 straipsnio 14 punkte įtvirtinta, kad statinio statybos valdymas yra toks statinio statybos organizavimo būdas, kai statybą ir su ja susijusių kitų statybos techninės veiklos pagrindinių sričių darbus organizuoja statinio statybos valdytojas pavedimo sutarties tarp įgaliotojo – statytojo (užsakovo) ir įgaliotinio – statinio statybos valdytojo pagrindu. Statytojas (užsakovas) pagal SĮ 2 straipsnio 41 punktą yra Lietuvos ar užsienio valstybės fizinis ar juridinis asmuo, kuris investuoja lėšas į statybą ir kartu atlieka užsakovo funkcijas (ar jas paveda atlikti kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui), o statinio statybos valdytojas – statytojo (užsakovo) įgaliotinis, valdantis statinio statybą, organizuojantis statinio statybos ir su ja susijusių kitų statybos techninės veiklos pagrindinių sričių darbus, kuriuos atlieka jo pasamdytas šią teisę turintis fizinis asmuo, juridinis asmuo, kita užsienio organizacija (SĮ 2 straipsnio 52 punktas). Statinio statybos valdytojas veikia statytojo (užsakovo) vardu ir darbus organizuoja pagal šias statybos techninės veiklos pagrindines sritis: statybos darbai ir statinio statybos techninė priežiūra. Šių sričių darbų mastas ir statytojo (užsakovo) kaip įgaliotojo pavedamos įgaliotiniui – statinio statybos valdytojui teisės bei pareigos nustatomi pavedimo sutartimi (SĮ 17 straipsnio 5 dalis).

28.       Statytojo pavedimu statinio statybos valdytojas gali sudaryti statybos rangos sutartis su statybos rangovais statytojo vardu, tačiau statinio statybos valdytojas netampa statytoju. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad jeigu statybos valdytojui pavedamos užsakovo funkcijos, valdytojas gali veikti tik statytojo (įgaliotojo) vardu, nes jis neatitinka SĮ 3 straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų, kurioms esant galima būtų savarankiškai įgyvendinti statytojo (užsakovo) teises (LAT 2009 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2009). Todėl statybos valdytojui neatsiranda teisinių pasekmių iš statybos rangos sutarties, jos kyla tikrajam statybos rangos teisinių santykių dalyviui – statybos valdytojo atstovaujamam statytojui. Statybos valdytojas kaip statytojo atstovas neturi pareigos sumokėti už priimtus statybos darbus, suteikti statybvietę ir neatlieka kitų statytojo funkcijų, nes negali būti laikomas savarankišku užsakovu, o yra tik tikrojo užsakovo (statytojo) įgaliotinis.

29.       Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad viešoji įstaiga sudarė statybos rangos sutartį savo vardu, rangos sutartyje ji yra įvardijama užsakove. Tačiau iš to negalima daryti išvados, kad ji rangos sutartį sudarė tik kaip valdytoja ir todėl pagal aukščiau aptartą kasacinio teismo praktiką ji pripažintina tik savivaldybės atstove, o savivaldybė, atitinkamai, statytoja ir tikrąja užsakove. Priešingai, nagrinėjamoje byloje viešoji įstaiga buvo statytoja ir užsakovė SĮ prasme, todėl nėra pagrindo teigti, kad jai pavesta tik statybos valdytojos funkcija ir rangos sutartyje ji veikė tik kaip užsakovo atstovė.

30.       Tokia išvada darytina įvertinus ginčui aktualias teisės normas ir faktines aplinkybes. SĮ 3 straipsnis numato, kad teisę būti statytoju Lietuvos Respublikoje turi Lietuvos Respublikos bei užsienio valstybių fiziniai ir juridiniai asmenys, kitos užsienio organizacijos. Antroje šio straipsnio dalyje be kita ko įtvirtinta, kad statytojo teisė įgyvendinama, kai statytojas žemės sklypą, kuriame statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais; statytojas turi statybą leidžiantį dokumentą (kai jis privalomas); statytojas statinį (jo dalį) valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais – statinio rekonstravimo, remonto ir griovimo atvejais. Pagal SĮ 2 straipsnio 41 punktą statytojas yra užsakovas (statytojas (užsakovas) – Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės fizinis asmuo, juridinis asmuo ar kita užsienio organizacija, kurie investuoja lėšas į statybą ir kartu atlieka užsakovo funkcijas (ar jas paveda atlikti kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui, kitai užsienio organizacijai).

31.       Byloje nustatyta, kad viešoji įstaiga, kaip statytoja, įgijo statybos leidimą darbams ir įgijo statytojos statusą. Teisės normos nedraudžia asmeniui, panaudos teise valdančiam pastatą, būti statytoju ir užsakovu. Statybą leidžiantis dokumentas nėra išduodamas, jei prašantis išduoti šį dokumentą asmuo neturi teisės būti statytoju (SĮ 27 straipsnio 16 dalies 2 punktas). Aplinkybė, kad viešoji įstaiga yra statytoja, išviešinta, rangovė su šiuo dokumentu susipažinusi, todėl nėra pagrindo teigti, kad būdama profesionalė ji galėjo turėti pagrįstą lūkestį, kad statytoja yra savivaldybė.

32.       Apeliaciniame skunde papildomai teigiama, kad Lietuvos apeliaciniame teisme nagrinėta iš esmės identiška byla (bylos Nr. 2A-313/2012), kurioje Vilniaus miesto savivaldybė pavedė UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ sudaryti rangos sutartį ir už savivaldybės bei ES skirtas lėšas įgyvendinti „Menų spaustuvės“ projektą. UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ su rangovu sudarytoje sutartyje nustatytais terminais už atliktus statybos darbus nebuvo atsiskaityta, todėl pastarasis kreipėsi su ieškiniu į teismą prašydamas priteisti skolą už atliktus darbus solidariai iš UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ ir Vilniaus miesto savivaldybės. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 19 d. sprendimu ieškinys tenkintas, Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. spalio 24 d. nutartimi atsakovų apeliaciniai skundai atmesti, teismo sprendimas paliktas nepakeistas. Apeliantės vertinimu, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka privalu vadovautis nurodytu precedentu. LAT, nagrinėdamas šioje byloje savivaldybės ir savivaldybės administracijos kasacinį skundą nurodė, kad apeliantės minima nutartis neturi precedentinės galios nagrinėjamoje byloje. Kasacinis teismas nurodė, kad 2013 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2013 priimta remiantis kitokiomis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis: nurodytoje bylose, skirtingai nei nagrinėjamoje, statytojo ir statybos valdytojo valia dėl statybos valdymo teisinių santykių sukūrimo aiškiai išreikšta ir neginčijama, atstovavimo faktas atskleistas sudarant sutartį su rangovu, nors rangos sutartis abiem atvejais statybos valdytojas buvo sudaręs savo vardu.

33.       Apibendrinus, iš byloje esančių įrodymų negalima daryti išvados, kad tarp savivaldybės ir viešosios įstaigos buvo susiklostę statybos valdymo teisiniai santykiai savivaldybei priklausančio pastato remonto aspektu. Iš ginčui aktualaus teisinio reguliavimo negalima daryti išvados, kad viešoji įstaiga negalėjo būti statytoja, nes nebuvo pastato savininkė, be to, jos vardu išduoti statybą leidžiantys dokumentai, todėl rangovas negalėjo nežinoti, kad statytoja yra viešoji įstaiga.

Dėl savivaldybės veiksmų kvalifikavimo kaip tariamo atstovavimo

34.       Kaip minėta, pagal CK 2.133 straipsnio 9 dalį, atstovaujamasis gali būti įpareigotas atsakyti už tariamo atstovo sudarytą sandorį, jeigu atstovas veikė viršydamas savo teises, tačiau tokiu būdu, jog trečiasis asmuo turėjo rimtą pagrindą manyti, kad sudaro sandorį su tokią teisę turinčiu atstovu. Tokiu atveju sandoris tampa privalomas atstovaujamajam, išskyrus atvejus, kai kita sandorio šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad atstovas viršija savo teises.

35.       Nagrinėjamos bylos kontekste vertintina, ar savivaldybė savo veiksmais davė rimtą pagrindą rangovui manyti, kad viešoji įstaiga rangos santykiuose veikia kaip savivaldybės atstovas.

36.       Byloje nustatyta, kad savivaldybė pavedė viešajai įstaigai atlikti užsakovo funkcijas įgyvendinant projektą „Šiaulių menų inkubatoriaus įkūrimas“ ir panaudos sutartimi perdavė viešajai įstaigai sau priklausantį pastatą. Tačiau iš šios aplinkybės negalima daryti išvados, nei kad tarp savivaldybės ir viešosios įstaigos susiklostė pavedimo santykiai dėl projekto vykdymo, nei išvados, kad šie veiksmai tretiesiems asmenims davė pagrindą manyti, kad savivaldybė atsakys už iš šio projekto kylančias prievoles. Kaip teisingai atkreipė dėmesį atsakovė, savivaldybė pagal projekte dalyvaujantiems subjektams keliamus imperatyvius reikalavimus negalėjo būti projekto vykdytoja ar partnerė. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. liepos 23 d. nutarimu Nr. 788 patvirtintą ekonomikos augimo veiksmų programos priemonę „Asistentas-2“ ir Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2009 m. spalio 8 d. įsakymu Nr. 4-485 patvirtintas VP2-2.2-ŪM-02-V priemonės finansavimo sąlygų aprašo 14 punktą tinkamu pareiškėju buvo viešosios įstaigos, kurių nors vienas dalininkas yra valstybė ar savivaldybė. Taip pat aprašo 20 punkte nurodyta, kad pagal aprašą projektai vykdomi be partnerių.

37.       Taigi, savivaldybė negalėjo būti laikoma projekto įgyvendintoja, tikrąja užsakove, nes tai prieštarautų projekto įgyvendinimo sąlygoms. Taigi, projekto „Šiaulių menų inkubatoriaus įkūrimas“ pareiškėju tapo tik viešoji įstaiga (plg. Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2009 m. spalio 9 d. įsakymu Nr. 4-488 patvirtintą Valstybės planuojamų menų inkubatorių plėtros projektų, siūlomų finansuoti iš Lietuvos 2007–2013 m. ES struktūrinės paramos lėšų pagal ekonomikos augimo veiksmų programos priedo VP2-2.2-ŪM-02-V priemonės „Asistentas 2“ 9 punktą). Nors savivaldybė buvo suinteresuota, kad jos teritorijoje veikianti viešoji įstaiga imtųsi ES lėšomis finansuojamo projekto įgyvendinimo, ji pati šio projekto vykdyti negalėjo, todėl savivaldybė siekė padėti projektą įgyvendinti viešajai įstaigai, kurios dalininke ji buvo, tuo tikslu 2010 m. spalio 13 d. panaudos sutarties pagrindu perleido viešajai įstaigai pastatą.

38.       Tenkinus viešosios įstaigos paraišką dėl projekto įgyvendinimo, 2013 m. sudaryta finansavimo sutartis, pagal kurią turėjo būti gauta 95 proc. projektui įgyvendinti reikalingų lėšų. Šios sutarties šalimis buvo viešoji įstaiga, Lietuvos Respublikos Ūkio ministerija ir VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūra. Savivaldybė nedalyvavo sudarant finansavimo sutartį, nebuvo jos šalis. Viešoji įstaiga, gaudama lėšas pagal finansavimo sutartį, investavo šias jai tenkančias lėšas apmokėdama rangos darbus. Gavus finansavimą viešoji įstaiga paskelbė viešąjį konkursą, kurio pirkimo dokumentuose viešoji įstaiga įvardinta perkančiąja organizacija (supaprastinto atviro konkurso sąlygų bendrųjų nuostatų 1 punktas), matyti, kad pastaroji veikė savo vardu, pirkimo dokumentuose nebuvo nurodyta, kad viešoji įstaiga veiktų savivaldybės vardu ar naudai. Taip pat bylos duomenimis nustatyta, kad rangos sutarties vykdymo metu pati ieškovė projekto vykdymo metu visais klausimais kreipdavosi į viešąją įstaigą, įvardindama ją užsakove (viešosios įstaigos 2016 m. kovo 14 d. į bylą pateikti šalių susirašinėjimo duomenys).

39.       Kaip jau minėta, aplinkybė, kad viešoji įstaiga, kaip statytoja, įgijo leidimą statybos darbams, ne tik patvirtina viešosios įstaigos, kaip statytojos, statusą (SĮ 3 straipsnio 2 dalis), bet ir įrodo, kad rangovas neturėjo pagrindo manyti, kad statytoja yra savivaldybė.

40.       Rangos sutarties, pasirašytos tarp viešosios įstaigos ir ieškovės, turinys taip pat nesudaro pagrindo spręsti, kad ieškovė galėjo pagrįstai tikėti, kad viešoji įstaiga veikia kaip savivaldybės atstovė. Iš rangos sutarties įžanginės dalies bei rangos sutarties 15.2 papunkčio matyti, kad ginčo rangos sutartis sudaryta tarp viešosios įstaigos (užsakovės) ir ieškovės (rangovės). Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, nėra pagrindo teigti, kad savivaldybė galėtų būti užsakove SĮ prasme. Užsakove įvardijama būtent viešoji įstaiga ir rangos sutarties turinys leidžia teigti, jog viešoji įstaiga savarankiškai įgyvendina statytojos (užsakovės) teises. Atkreiptinas dėmesys į rangos sutarties 4.3 papunktį, kuriame nurodyta, kad užsakovas statybos techninių reglamentų nustatyta tvarka turi būti gavęs (arba turi gauti) statybą leidžiantį dokumentą bei perduoti jį rangovui. Minėtame punkte nurodytą statybos leidimą gavo viešoji įstaiga (užsakovas), o į bylą pateikė savivaldybė ir savivaldybės administracija kartu su papildomais rašytiniais paaiškinimais 2020 m. kovo 9 d.

41.       Iš kitų rangos sutarties nuostatų taip pat akivaizdu, kad teisinės pasekmės pagal rangos sutartį kyla tik viešajai įstaigai, tik jai numatyta atsakomybė dėl sutartyje nustatytų pareigų nevykdymo. Dėl teisinių pasekmių kilimo konkrečiai tik viešajai įstaigai (užsakovei) pasisakyta 5.7, 5.11, 5.14, 5.20, 5.21, 5.24, 5.27, 5.30, 6.3, 6.4, 6.5, 6.6, 7.1 ir kituose sutarties punktuose. Taigi, pagal ginčo rangos sutartį nėra pagrindo spręsti, kad rangovas galėjo rimtai manyti, kad savivaldybė, o ne viešoji įstaiga, yra tikroji sandorio šalis. 

42.       Ieškovės nurodyta aplinkybė, jog savivaldybė, o ne viešoji įstaiga, grąžino VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūrai projekto finansavimui skirtas ES lėšas ir nepasinaudojo teise šių lėšų reikalauti iš viešosios įstaigos, taip pat neįrodo, kad rangovas iš šios aplinkybės galėjo pagrįstai tikėtis, kad savivaldybė yra tikroji rangos sandorio šalis. Kadangi savivaldybė buvo viešosios įstaigos pagrindinė dalininkė, ji turėjo kitų interesų nepasinaudoti regreso teise, pavyzdžiui siekdama išvengti viešosios įstaigos nemokumo, tolimesnių projektų įgyvendinimo galimybės, be to, ši aplinkybė įvyko jau po sutarties nutraukimo, todėl pati savaime negali būti vertinama kaip suklaidinusi rangovą dėl tikrosios rangos sutarties šalies.

43.       Tai, kad ieškovė suprato, kad rangos sutarties šalis yra tik viešoji įstaiga, pagrindžia ir aplinkybė, kad ieškovė, pareikšdama savo reikalavimą Šiaulių apygardos teisme, pradiniame ieškinyje dėl preliminaraus sprendimo priėmimo atsakove nurodė tik viešąją įstaigą.

44.       Apeliacinės instancijos teismo kolegijos vertinimu, dėl šioje nutartyje nurodytų aplinkybių, ieškovė neturėjo pagrindo manyti, kad statytoja šiuo atveju yra savivaldybė ir (ar) kad savivaldybė įgaliojo veikti savo vardu viešąją įstaigą, todėl ieškovė ir neturi reikalavimo teisės į savivaldybę ieškovės nurodomu pagrindu.

45.       Taigi, dėl ankstesnėse šios nutarties dalyse išvardintų argumentų, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovės reikalavimo dėl skolos, delspinigių ir procesinių palūkanų priteisimo ieškovei iš savivaldybės administracijos, todėl ši skundžiama sprendimo dalis paliktina nepakeista.

Dėl viešosios įstaigos bankroto byloje patvirtinto ieškovės reikalavimo

46.       Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Šiaulių apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi viešosios įstaigos bankroto byloje patvirtintas ieškovės kreditorinis reikalavimas 116 804,28 Eur sumai. Taip pat nurodė, kad ieškovė šioje ieškinio reikalavimo dalyje prašė civilinę bylą nutraukti, nes ginčas išspręstas, todėl bylos dalį dėl reikalavimo dėl 116 804,28 Eur skolos nutraukė.

47.       Apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad šio reikalavimo atsisakymas byloje pateiktas nebuvo. Taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas šioje dalyje bylą nutraukė nepagrįstai, nes šios sumos priteisimo ieškovė reikalavo ne tik iš viešosios įstaigos, bet ir iš savivaldybės.

48.       Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad byloje būtų pateiktas ieškovės atsisakymas dėl ieškinio reikalavimo dėl 116 804,28 Eur sumos priteisimo solidariai iš savivaldybės ir viešosios įstaigos. Byloje nėra ginčo dėl to, kad viešosios įstaigos bankroto byloje patvirtintas 116 804,28 Eur sumos ieškovės reikalavimas, todėl pirmosios instancijos teismas, nors ir nutraukė bylos dalį dėl 116 804,28 Eur ieškovės reikalavimo viešajai įstaigai turėdamas tam pagrindą, tačiau tai padarė netinkamais motyvais. Ši civilinės bylos dalis turėjo būti nutraukta ne dėl to, jog ieškovė atsisakė šios dalies ieškinio reikalavimų (CPK 293 straipsnio 4 punktas), tačiau dėl to, jog yra įsiteisėjusi teismo nutartis (viešosios įstaigos bankroto byloje dėl kreditorių finansinių reikalavimų patvirtinimo), priimta dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (CPK 293 straipsnio 3 punktas). 

49.       Sutiktina su ieškovės argumentu, jog pirmosios instancijos teismas bylos dalį dėl reikalavimo dėl 116 804,28 Eur skolos priteisimo iš savivaldybės nutraukė nepagrįstai. Ieškinio reikalavimo dalis savivaldybės atžvilgiu turėjo būti atmesta dėl šioje nutartyje jau nurodytų motyvų, kad pagal ieškovės ieškinį atsakyti pareigą turi tik viešoji įstaiga, o reikalavimai savivaldybei kaip solidariai atsakovei keliami nepagrįstai. Dėl išvardintų argumentų, yra pagrindas skundžiamą sprendimo dalį iš dalies pakeisti.

Dėl sprendimo įvykdymo atgręžimo

50.       Savivaldybė ir savivaldybės administracija papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose dėl LAT 2020 m. vasario 13 d. nutarties prašė taikyti sprendimo įvykdymo atgręžimą – grąžinti savivaldybės administracijai visa, kas buvo iš jos išieškota ieškovės naudai (120 632,51 Eur) pagal Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. liepos 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-431-464/2019. 

51.       Kaip matyti iš byloje susiklosčiusios situacijos, civilinėje byloje Nr. e2A-431-464/2019 Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. liepos 5 d. nutartimi, kaip konstatavo LAT, nepagrįstai dalį ieškovės reikalavimų patenkino savivaldybės administracijos atžvilgiu, kadangi ieškovė reikalavimų savivaldybės administracijai nekėlė. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovė šioje byloje reikalavimų savivaldybės administracijai nereiškė.

52.       Pagal CPK 760 straipsnio 1 dalį jeigu panaikinamas jau įvykdytas sprendimas ir iš naujo išnagrinėjus bylą priimamas sprendimas atmesti ieškinį arba priimama nutartis nutraukti bylą ar palikti ieškinį nenagrinėtą, atsakovui turi būti grąžinama visa tai, kas buvo pagal panaikintą sprendimą iš jo išieškota ieškovo naudai (sprendimo įvykdymo atgręžimas).

53.       Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. liepos 5 d. nutartimi priteisė ieškovei iš savivaldybės administracijos 116 804,28 Eur skolą solidariai su viešąją įstaiga. Pagal šią Lietuvos apeliacinio teismo nutartį pradėtas išieškojimas vykdomojoje byloje Nr. 0159/19/01666, atlikti vykdymo veiksmai, apskaičiuotos vykdymo išlaidos. Kaip matyti iš byloje pateiktų duomenų, savivaldybės administracija ieškovei pavedimu yra sumokėjusi 120 632,51 Eur. Kadangi Lietuvos apeliacinio teismo nutarties dalis, kuria ieškovei iš savivaldybės administracijos priteista skola, įsiteisėjo, ją savivaldybės administracija įvykdė, o po nutarties įvykdymo, LAT 2020 m. vasario 13 d. nutartimi šią apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį panaikino, o nagrinėjant bylą konstatuota, kad ieškovė reikalavimų savivaldybės administracijai nereiškė, todėl yra pagrindas taikyti sprendimo įvykdymo atgręžimo institutą ir įpareigoti ieškovę grąžinti savivaldybės administracijos ieškovei sumokėtą sumą – 120 632,51 Eur.

Dėl bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

54.       Įvertinus šioje nutartyje nustatytas aplinkybės konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimus savivaldybei, todėl ši skundžiamo sprendimo dalis paliktina nepakeista (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). O nustačius, kad bylos dalis dėl ieškinio dalyje dėl 116 804,28 Eur skolos sumos nutraukta turėjo būti tik viešosios įstaigos atžvilgiu, o savivaldybės atžvilgiu atmesta, ši sprendimo dalis keistina (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

55.       Bylą pirmą kartą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme UAB „KONSOLĖ“ nurodė, kad patyrė 290,40 Eur bylinėjimosi išlaidų ir prašė šias išlaidas priteisti iš savivaldybės ir viešosios įstaigos. Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą trečiasis asmuo (ieškovės ieškinio atžvilgiu) UAB „KONSOLĖ“ nurodė aplinkybės savivaldybės ir viešosios įstaigos nenaudai, jog ieškovės reikalavimai turi būti patenkinti. Kadangi antrą kartą išnagrinėjus apeliacinės instancijos teisme nustatyta, kad didesne apimti patenkinti ieškovės reikalavimų, nei juos patenkino pirmosios instancijos teismas, patenkinti nėra pagrindo, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teisme procesinis sprendimas priimtas savivaldybės naudai, nes ieškovės reikalavimai savivaldybei pripažinti nepagrįstais. Sprendimo dalis dėl savivaldybės administracijos priešieškinio ieškovei ir atsakovei UAB „KONSOLĖ“ nebuvo kvestionuojama. Dėl nurodytų aplinkybių, konstatuotina, kad UAB „KONSOLĖ“ apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisti pagrindo nenustatyta.

56.       Papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose savivaldybė ir savivaldybės administracija prašo priteisti savivaldybei ar savivaldybės administracijai iš ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, sudarančias 10 037,50 Eur (2 475 Eur už kasacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio; 5 445 Eur kasacinės instancijos teisme patirtų išlaidų advokato pagalbai; 2 117,50 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų išlaidų advokato pagalbai). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad yra pagrindas priteisti tik dalį šių bylinėjimosi išlaidų iš ieškovės. 2 475 Eur už kasacinį skundą sumokėtas žyminio mokestis iš ieškovės priteistinas visa apimtimi. 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų rekomendacijų 8.12 punkte nustatyta, kad rekomenduojamas priteistinas maksimalus užmokesčio dydis už kasacinį skundą – 3 (koeficientas, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių)). 2019 m. III ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) buvo 1 317,60 Eur. Todėl, maksimalus rekomenduotinas priteistinas užmokestis už kasacinį skundą – 3 952,80 Eur (1 317,60 Eur x 3), o nenustačius, kad yra pagrindas priteisti šioje byloje daugiau nei rekomenduojamą maksimalų užmokestį už kasacinį skundą, iš ieškovės priteistina tik 3 952,80 Eur išlaidų už kasacinio skundo rengimą. Minėtų rekomendacijų 8.16 punkte nustatyta, kad rekomenduojamas priteistinas maksimalus užmokesčio dydis už kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai – 0,4. Taip pat nenustačius, kad yra pagrindas priteisti šioje byloje daugiau nei rekomenduojamą maksimalų užmokestį už savivaldybės ir savivaldybės administracijos rašytinius paaiškinimus, priteistinas maksimalus rekomenduojamas užmokesčio dydis – 527,04 Eur (1 317,60 Eur x 0,4).

57.       Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 8 dalies 5 punkte įtvirtinta, kad savivaldybės administracijos direktorius savivaldybės tarybos nustatyta tvarka administruoja savivaldybės biudžeto asignavimus ir kitus piniginius išteklius, organizuoja savivaldybės biudžeto vykdymą ir atsako už savivaldybės ūkinę ir finansinę veiklą, administruoja savivaldybės turtą. Taip pat atsižvelgiant į tai, kad savivaldybė ir savivaldybės administracija nurodė, kad bylinėjimosi išlaidas priteisti bei sprendimo įvykdymo atgręžimo institutą reikia taikyti savivaldybės administracijos atžvilgiu, spręstina, kad savivaldybės ir savivaldybės administracijos dėl ieškovės apeliacinio skundo pateikimo ir tolimesnio bylos nagrinėjimo patirtos bylinėjimosi išlaidos iš ieškovės priteistinos savivaldybės administracijai. Iš viso savivaldybės administracijai iš ieškovės priteistina 6 954,84 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais bei 760 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimo dalį, kuria civilinė byla ieškovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „MEBA“ ieškinio dalyje dėl 116 804,28 Eur skolos sumos, kuriai patvirtintas kreditorinis reikalavimas, nutraukta, iš dalies pakeisti ir išdėstyti ją taip:

„Civilinės bylos dalį pagal restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „MEBA“ ieškinio reikalavimą dalyje dėl 116 804,28 Eur skolos bankrutavusiai viešajai įstaigai „Šiaulių regiono plėtros agentūra“, nutraukti.

 Restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „MEBA“ ieškinio reikalavimą dalyje dėl 116 804,28 Eur skolos Šiaulių miesto savivaldybei, atmesti.“

Kitą Šiaulių apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti Šiaulių miesto savivaldybės administracijai iš restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „MEBA“ 6 954,84 Eur (šešis tūkstančius devynis šimtus penkiasdešimt keturis eurus ir aštuoniasdešimt keturis euro centus) bylinėjimosi išlaidų.

Taikyti sprendimo įvykdymo atgręžimą – įpareigoti ieškovę restruktūrizuojamą uždarąją akcinę bendrovę „MEBA“ grąžinti Šiaulių miesto savivaldybės administracijai kas iš jos išieškota ieškovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „MEBA“ naudai pagal Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. liepos 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-431-464/2019 – 120 632,51 Eur (vieną šimtą dvidešimt tūkstančių šešis šimtus trisdešimt du eurus ir penkiasdešimt vieną euro centą).

Teisėjai                                        Romualda Janovičienė

 Agnė Tikniūtė

 Vytautas Zelianka