Civilinė byla Nr. e2-774-862/2024

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-00564-2023-6

Procesinio sprendimo kategorija: 2.6.1.3.6.;

 (S)

2.6.29.1.

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Rasita Kurakienė, sekretoriaujant Vilmai Aleksandravičiūtei, dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „KG Flaminia“ atstovams G. V. ir advokatei R. B., atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltic cold“ atstovams D. Š. ir advokatui A. J., trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „BioPoint“ atstovui G. L.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „KG Flaminia“ ieškinį dėl skolos priteisimo, pareikštą atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Baltic cold“, trečiasis asmuo, nepareiškęs savarankiškų reikalavimų, - uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „BioPoint“.

Teismas

n u s t a t ė:

ieškovė 2023-04-12 kreipėsi į teismą dėl teismo įsakymo išdavimo ir Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmai2023-04-12 išdavė teismo įsakymą, kuriuo pareiškimą tenkino ir UAB „KG Flaminia“ naudai nutarė išieškoti iš UAB „Baltic cold“ 14500 Eur skolą, 440,63 Eur paskolos palūkanų, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą ir 82 Eur bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovei pareiškus prieštaravimus, Šiaulių apylinkės teismo 2023-05-16 nutartimi panaikintas Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2023-04-12 įsakymas civilinėje byloje Nr. eL2-1135/2023 ir priimtas UAB „KG Flaminia“ ieškinys, pareikštas atsakovei UAB „Baltic cold“.

Ieškovė ieškiniu prašo priteisti iš atsakovės 14500 Eur skolą, 440,63 Eur paskolos palūkanų, 6 procentų dydžio metines palūkanas (nuo 2023-03-31 iki paskolos visiško grąžinimo) už laiku negrąžintą paskolą, 6 procentų dydžio procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, kad tarp šalių susiklostė paskolų santykiai, nes šalys 2022-04-08 susitarė dėl 9000 Eur paskolos ir ši suma atsakovei tą pačią dieną buvo pervesta pavedimo paskirtyje nurodžius pagal 2022/04/08 paskolos sutartį. Šalys 022-06-17 susitarė dėl papildomos paskolos – 5500 Eur, kuri buvo taip pat pervesta bankiniu pavedimu, nurodant paskirtį paskola uz Siauliu VW projektą. Šalys susitarė dėl piniginių lėšų skolinimo, o sutarčių pasirašymą atidėjo vėlesniam laikui. Ieškovės atstovas 2022-12-12 nusiuntė atsakovei laiškus su paskolos sutarčių projektais pasirašymui, tačiau atsakovės atstovas vengė pasirašyti sutartis. Ieškovė 2023-02-15 kreipėsi į atsakovę, prašydama iki 2023-03-30 grąžinti paskolintas sumas. Atsakovė 2023-03-30 pateikė atsakymą su 2023-03-30 sudaryta PVM sąskaita – faktūra 14500 Eur sumai, kurios paskirtyje nurodyta teismo išlaidų kompensavimas. Ieškovė 2023-04-03 atsakovei nurodė, kad terminas grąžinti paskolą suėjęs, atsakovės pateikta sąskaita nepagrįsta, nes atsakovė ieškovei neteikė paslaugų.

Atsiliepimu atsakovė prašo ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Paaiškino, kad ieškovės vadovas G. V. taip pat yra trečiojo asmens UAB „BioPoint“ direktorius. Gavus G. V. pasiūlymą, buvo susitarta dėl bendro prekybos automobiliais verslo, kurio esmė buvo ta, kad pagal G. V. nurodymus atsakovė iš oficialių prekybos naujais automobiliais pardavėjų pirkdavo automobilius, skirtus parduoti G. V. nurodytiems asmenims, ir juos parduodavo trečiajam asmeniui arba ieškovei. Atsakovė už kiekvieną parduotą automobilį gaudavo apie 300 Eur tarpininkavimo mokestį, kuris būdavo įskaičiuotas į automobilio kainą. Ieškovei arba trečiajam asmeniui pardavus iš atsakovės įgytą automobilį jo užsakovui, likęs kainos skirtumas atitekdavo ieškovei arba trečiajam asmeniui. Automobilio pardavėją, komplektaciją, kainą taip pat nurodydavo G. V. Kai kuriais atvejais šis asmuo suderindavo pirkimo – pardavimo sutartis ir jas persiųsdavo atsakovės vadovui pasirašyti. Po to, kai atsakovė su oficialiu prekybos naujais automobiliais pardavėju sudarydavo automobilio pirkimo-pardavimo sutartį, iš ieškovės arba trečiojo asmens sąskaitos į atsakovės sąskaitą buvo pervedama avanso suma, kurią atsakovė pervesdavo automobilio pardavėjui. Prieš automobilio atsiėmimą iš pardavėjo pagal pardavėjo atsakovei pateiktą sąskaitą atsakovė pervesdavo likusią automobilio kainos dalį, kurią jai pervesdavo ieškovė arba trečiasis asmuo. Automobilis buvo registruojamas atsakovės vardu. Atsakovei su ieškove arba trečiuoju asmeniu sudarius pirkimo – pardavimo sutartį, automobilis buvo registruojamas ieškovės arba trečiojo asmens vardu. Įgyvendinant nurodytą susitarimą, G. V. prašymu 2020-12-22 atsakovė su UAB „Transalda“, veiklą vykdančią (duomenys neskelbtini), sudarė penkias automobilių Volkswagen Tiguan pirkimo – pardavimo sutartis. UAB „Transalda“ 2020-12-23 pateikė atsakovei sąskaitą 13325 EUR avansiniam mokėjimui. G. V. prašymu 2020-12-23 atsakovė su UAB „Autojuta“, veikiančia (duomenys neskelbtini), sudarė aštuonių automobilių Volkswagen Tiguan pirkimo – pardavimo sutartį, kurios pagrindu turėjo sumokėti 8000 Eur dydžio avansą. Trečiasis asmuo 2020-12-29 atsakovei pervedė 21325 Eur sumą. Trečiasis asmuo 2021-03-16 sudarė iš UAB „Autojuta“ perkamų automobilių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartis ir jas elektroniniu laišku atsiuntė atsakovei. Trečiasis asmuo 2021-03-23 atsakovei pervedė likusią automobilių kainos dalį pagal su UAB „Autojuta“ sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį ir atsakovei skirtą 2400 Eur sumą, viso 213840 Eur. Trečiasis asmuo 2021-03-26 pervedė likusią automobilių kainos dalį pagal su UAB „Transalda“ sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį ir atsakovei skirtą 1495 Eur sumą, viso 113420,20 Eur. Atsakovės vardu 2021-03-25 buvo įregistruoti 8 Volkswagen Tiguan automobiliai, kurie 2021-03-29 buvo registruoti trečiojo asmens vardu. Atsakovės vardu 2021-03-30 buvo registruoti penki Volkswagen Tiguan automobiliai, kurie 2021-03-31 buvo registruoti trečiojo asmens vardu. G. V. 2021 metų vasaros pabaigoje informavo atsakovės vadovą apie baudas, kurias automobilių pardavėjai ketina taikyti pirkėjams, kurie įgytų automobilių neišlaikė sutartyje nustatyta laikotarpį. Atsakovės vadovas D. Š. ir G. V. kreipėsi konsultacijos į teisininkus po ko D. Š. suprato, kad UAB „Autojuta“ ir UAB „Transalda“ gali pareikšti reikalavimus atsakovei. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021-12-17 preliminariu sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-36910-1154/2021 tenkino UAB „Autojuta“ ieškinį ir iš atsakovės priteisė 16008 Eur skolos, 112,06 Eur delspinigių, 6 procentų dydžio metines palūkanas, 182 Eur bylinėjimosi išlaidų. Šio teismo sprendimo pagrindu 2022-02-24 buvo išduotas vykdomasis raštas, antstolio 2022-04-06 nurodymo pagrindu iš atsakovės sąskaitų buvo nurašyta 18015,41 Eur suma. Apie prasidėjusį priverstinį teismo sprendimo vykdymą atsakovės vadovas informavo G. V. elektroniniu laišku jam persiuntęs iš antstolio gautus dokumentus. Atsakovės teigimu, jos vadovas ir G. V. sutarė, kad antstolio išieškotą sumą atsakovė ir trečiasis asmuo perves į atsakovės sąskaitą lygiomis dalimis, o po to teismine tvarka ginčys priimtą teismo sprendimą. Pagal nurodytą susitarimą trečiasis asmuo turėjo sumokėti atsakovei 9007,71 Eur, tačiau trečiajam asmeniui tokių lėšų neturint, G. V. nurodė, kad 9000 Eur sumą atsakovei sumokės ieškovė, o vėliau, kai bus įforminti reikiami dokumentai bus sumokėta trūkstama 7,71 Eur suma. Į atsakovės sąskaitą ieškovė 2022-04-08 sumokėjo 9000 Eur sumą mokėjimo paskirtyje nurodžiusi pagal 2022/04/08 paskolos sutartį. Atsakovės vadovui G. V. paaiškino, kad įraše nurodyta paskolos sutartis sudaryta su trečiuoju asmeniu, ne ši suma paskolinta trečiajam asmeniui. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022-02-02 preliminariu sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-6781-1080/2022 tenkino UAB „Transalda“ ieškinį ir priteisė iš atsakovės 8555 Eur skolos, 444,86 Eur palūkanų, 6 procentų dydžio metines palūkanas ir 701,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Šio teismo sprendimo pagrindu 2022-04-15 išduotas vykdomasis raštas, kurį vykdydamas antstolis 2022-05-18 pateikė nurodymą priverstinai nurašyti iš atsakovės sąskaitų 10901,33 Eur sumą. G. V. žadėjo problemą išspręsti. Atsakovės vadovas 2022-06-15 elektroniniu laišku G. V. nusiuntė mokėjimo nurodymus, kurių pagrindu iš atsakovės sąskaitos buvo nurašyta 6157,58 Eur suma. Atsakovės vadovas pasiūlė ir šią situaciją spręsti taip pat kaip buvo sprendžiama ankstesnė, o G. V. su tuo sutiko, vėl nurodęs, kad trečiasis asmuo atlikti mokėjimo galimybės neturi, todėl mokėjimą atliks ieškovė. Į atsakovės sąskaitą 2022-06-17 ieškovė sumokėjo 5500 Eur sumą, mokėjimo paskirtyje nurodžiusi paskola už Siauliu VW projekta“. Atsakovės vadovas įrašą suprato kaip paskolą trečiajam asmeniui. G. V. 2022 metų gruodžio mėnesį elektroniniu paštu atsiuntė atsakovės vadovui paskolos sutartis, kuriose paskolos davėju nurodoma ieškovė, o gavėja – atsakovė. Atsakovės vadovui G. V. paaiškino, kad sutartys formaliai reikalingos buhalterijai, o sutarčių tarp ieškovės ir trečiojo asmens jis sudaryti negali, nes yra abiejų įmonių vadovas. Šie argumentai atsakovės vadovo neįtikino, todėl jis atsisakė pasirašyti paskolos sutartis. Atsakovės vadovas 2023-02-15 gavo G. V. elektroninį laišką, kuriuo buvo reikalaujama grąžinti paskolintas sumas, bendravimas su G. V. nutrūko. Nurodytą situaciją atsakovės vadovas įvertino kaip trečiojo asmens vengimą vykdyti prisiimtus įsipareigojimus apmokėti teismo sprendimais priteistų sumų ½ dalį, todėl G. V. 2023-03-30 buvo išsiųsta ieškovei apmokėti skirta 2023-03-13 sąskaita faktūra. Po šio atsakovės veiksmo ieškovė kreipėsi į teismą dėl įsakymo išdavimo. Paaiškino, kad ieškovės pateiktos sąskaitos nėra paskolos dalyko perdavimas atsakovei, nes atsakovė su ieškove nėra sudariusi paskolos sutarčių. Mokėjimo nurodymais buvo dokumentuotas atsakovės ir trečiojo asmens susitarimas dėl nuostolių, kilusių iš vykdytų automobilių perpardavimo sandorių, pasidalijimo lygiomis įvykdymo.

Ieškovė dubliku ieškinį palaikė, nurodė, jog nesutinka su atsakovės pozicija, jog tarp šalių buvo ne susitarimas dėl paskolos suteikimo, o ieškovės ir atsakovės vadovų susitarimas dėl teismų sprendimais priteistų sumų kompensavimo tarp atsakovės ir trečiojo asmens. Paaiškino, kad ieškovė nesutinka su atsakovės argumentais, kuriais teigiama, kad ieškovei ir atsakovei bendradarbiaujant automobilių pardavimo versle, visus sprendimus priimdavo ieškovė, o atsakovė tik sudarydavo sutartį su nurodytais asmenimis ir nežinojo apie atsakomybę pagal sudaromas sutartis, nes tiek ieškovė ir su ja susiję asmenys, tiek atsakovė, veikdami kaip verslo partneriai vykdant prekybos automobiliais veiklą, siekė gauti naudą ir sprendimus priimdavo veikdami savo rizika. Atsakovė neneigia to, kad nuo kiekvieno automobilio pirkimo - pardavimo sandorio atsakovė iš trečiojo asmens gaudavo 300 Eur sumą, kuri būdavo įskaičiuota į automobilio parduoto trečiajam asmeniui kainą. Paaiškino, kad ne tik ieškovės vadovas G. V., bet ir atsakovės vadovas siūlydavo įsigyti automobilius ir tai matyti iš komunikacijos dėl automobilių iš UAB „Autojuta“ įsigijimo. Ieškovės nuomone, atsakovės teiginiai, jog 2021 metų vasaros pabaigoje ar rudens pradžioje G. V. informavo D. Š. apie galimas baudas, nėra pagrįsti, nes nes atsakovės su automobilių pardavėjais sudarytose sutartyse buvo įtvirtintos sąlygos apie specialias nuolaidas, kurios taikomos pirkėjams, kurie automobiliu disponuoja nuosavybės teise ne trumpiau kaip 6 mėnesius nuo automobilio teisinės registracijos dienos, o šią sąlygą pažeidus, automobilio pardavėjui turi būti grąžinti nuostoliai, kurių suma lygi pritaikytai nuolaidai. Atsakovės pateiktas 2020-12-22, 2020-12-23 sudarytas pirkimo – pardavimo sutartis pasirašė atsakovės vadovas, todėl jam sutarties sąlygos turėjo būti žinomos sutarčių pasirašymo metu. Ieškovė nesutinka su atsakovės argumentais, kad tarp šalių buvo ne susitarimai dėl paskolų suteikimo, o susitarimai tarp G. V. ir D. Š., kad iš atsakoves automobilių pardavėjams priteistas sumas atsakovė ir trečiasis asmuo sumokės lygiomis dalimis, kaip nesutinka ir su tuo, kad byloje esančiais mokėjimo nurodymais buvo dokumentuotas atsakovės ir trečiojo asmens susitarimo dėl nuostolių pasidalinimo lygiomis dalimis įvykdymas, nes atsakovė nurodytus argumentus pagrindžiančių įrodymų nėra pateikusi. Ieškovė palaikė poziciją, kad šalys 2022-04-08 susitarė dėl 9000 Eur paskolos ir tą pačią dieną nurodyta suma buvo pervesta atsakovei, mokėjimo pavedime paskirtį „pagal 2022/04/08 paskolos sutartį“, kad šalys 2022-06-17 susitarė dėl papildomos 5500 Eur paskolos, kuri buvo pervesta atsakovei, mokėjimo paskirtyje nurodžius „paskola uz Siauliu VW projekta“. Paaiškino, kad pirmiausia šalys susitarė dėl paskolos sutarties dalyko – lėšų paskolinimo, o sutarčių pasirašymą atidėjo vėlesniam laikui. Paskolos sutarčių projektai atsakovei buvo nusiųsti 2022-12-12 elektroniniu laišku, tačiau atsakovė vengė jas pasirašyti. Ieškovės nuomone, tai, kad paskolos sutarčių šalys nepasirašė, nereiškia, kad paskolos atsakovei suteiktos nebuvo. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad ieškovės atsakovei pervestos sumos, neatitinka ½ dalies iš atsakovės priteistų sumų ir antstolio nurodymuose priverstinai nurodytų nurašyti sumų: vienu atveju ½ dalis sudaro 9007,71 Eur, kitu - 5450,67 Eur. Atkreipė dėmesį į tai, kad tarp ieškovės ir trečiojo asmens ginčo laikotarpiu nebuvo jokių susitarimų dėl paskolos suteikimo, todėl ieškovės argumentus, kad ginčo sumos pervestos už trečiąjį asmenį tiesiogiai atsakovei, vertina nepagrįstais. Paaiškino, jog antstoliui nurašant atsakovės pinigines lėšas ir atsakovės vadovui informavus apie finansinius sunkumus, siekiant padėti verslo partneriui, ieškovė sutiko paskolinti pinigines lėšas ir, po antstolio pranešimų gavimo, suteikė atsakovei paskolas, kas ir nurodyta mokėjimo nurodymuose. Atsakovė pinigines lėšas priėmė, todėl yra paskolos gavėja. Atkreipė dėmesį, kad jokių paslaugų atsakovė ieškovei neteikė, todėl atsakovės teismui pateikta 2023-03-13 sąskaita faktūra 14500 Eur sumai išrašyta be pagrindo, galimai siekiant atlikti įskaitymą su atsakovės negrąžinta paskolų suma. Tuo atveju, jeigu sąskaita išrašyta siekiant kompensuoti atsakovės nuostolius, atsakovė nepaaiškino, kodėl ši sąskaita skirta ieškovei, o ne trečiajam asmeniui ir joje nurodyta suma neatitinka sumos, kuria atsakovės teigimu, ji patyrė dėl susitarimų su trečiuoju asmeniu.

Atsakovė pateiktame triplike atkreipė dėmesį, jog ieškovė nepateikė teismui įrodymų, kurie paneigtų atsiliepime išdėstytus argumentus. Atsakovės nuomone, dubliku ieškovė pripažino, kad jos vadovas G. V. ir atsakovės vadovas D. Š. vykdė prekybos automobiliais verslą. Toliau laikėsi pozicijos, kad atsakovė nebuvo savarankiška sudarydama pirkimo pardavimo sutartis su automobilių pardavėjais, nes dar prieš atsakovei sudarant automobilių pirkimo – pardavimo sutartį su UAB „Autojuta“ G. V. klausė atsakovės, ar UAB „Autojuta“ turi atsakovei siūlomus automobilius vietoje, atsakovė atskleidė G. V. automobilių pristatymo terminus, o G. V. nurodė automobilių spalvą. Taip pat laikėsi pozicijos, kad šalys nebuvo iš anksto susitarusios dėl paskolos santykių, nes iš 2022-12-12 elektroninio laiško daro išvadą, kad G. V. siūlė atsakovės vadovui pasirašyti paskolos sutartis pagal padarytus mokėjimus, nes jam buvo reikalingas kažkoks dokumentas, kuris pateisintų atliktus mokėjimus. Nurodytą poziciją atsakovė grindžia ir 2022-12-20 susirašinėjimu „Viber“ programa, kur G. V. atsakovei nurodė, jog reikia: „susitaisyti kazkokius dokus del vestu pinigu“, o ne teiginiu, jog reikia įforminti paskolos suteikimo faktą patvirtinančius. Atkreipė dėmesį, kad abiem mokėjimo atvejais atsakovei pervestos piniginių lėšų sumos iš esmės atitiko ½ dalį sumos, kuri išieškoma iš atsakovės automobilių pardavėjų naudai. Išdėstė nuomonę, kad žodis „paskola“ mokėjimų nurodymuose buvo įrašytas išimtinai G. V. iniciatyva ir nuožiūra. Paaiškino, kad žodį „paskola“, įrašytą mokėjimų paskirtyje, suprato kaip paskolos suteiktos trečiajam asmeniui išmokėjimą tiesiogiai atsakovei. Išdėstė poziciją, kad 2023-03-13 sąskaitoje – faktūroje Nr. BC0006878 tinkamai įformino atsakovės ir G. V. susitarimą dėl ½ dalies atsakovės patirtų nuostolių atlyginimo, kadangi pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 7 straipsnį pridėtinės vertės mokesčiu apmokestinamos paslaugos, o sąskaita išrašyta padarytai žalai atlyginti.

Ieškinys tenkintinas visiškai. 

Byloje nėra ginčo, kad ieškovė atsakovei 2022-04-08 mokėjimo nurodymu Nr. 18 pervedė 9000 Eur sumą, 2022-06-17 mokėjimo nurodymu Nr. 136 - 5500 Eur sumą, o atsakovė šias pinigines lėšas gavo.

Nagrinėjamu atveju tarp šalių kilo ginčas dėl to, ar šalis – ieškovę UAB „Flaminia“ ir atsakovę UAB „Baltic Cold“ - siejo paskolos teisiniai santykiai. Ieškovė teigia, kad paskolos teisniai santykiai tarp šalių susiklostė 2022-04-08 žodžiu sutarus dėl 9000 Eur sumos paskolinimo ir tą pačią dieną atlikus pavedimą nurodytai sumai atsakovei, taip pat 2022-06-17 žodžiu sutarus dėl papildomos 5500 Eur sumos paskolinimo ir tą pačią dieną atsakovei nurodytą sumą pervedus. Ieškovė taip pat teigia, jog šalys buvo sutarusios, kad tarp šalių susiklostę paskolos teisiniai santykiai bus įforminti vėliau sudarant sutartis. Atsakovė gi teigia, kad paskolos teisiniai santykiai ieškovės ir atsakovės nesiejo, o 2022-04-08 ir 2022-06-07 atliktais pavedimais ieškovė, kurios vadovas buvo ir trečiojo asmens vadovas, už trečiąjį asmenį atsakovei pervedė pinigines lėšas ir taip kompensavo ½ dalį nuostolių, kuriuos atsakovė patyrė kartu su trečiuoju asmeniu vykdydama automobilių pirkimo-pradavimo verslą. Šio ginčo esmę sudaro tai, kad paskolos sutarčių iki nurodytų piniginių lėšų pervedimo šalys nebuvo sudariusios, o byloje esančiu 2022-12-12 elektroniniu laišku ieškovės atsakovei pateiktų paskolos sutarčių, kuriose nurodytos sudarymo datos 2022-04-08 ir 2022-06-17, atsakovė nepasirašė. 

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 870 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyta, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja gražinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Esminiai paskolos sutarties elementai yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas gražinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį daiktų. Tik esant šioms sąlygoms laikoma, kad atsirado šalių paskolos teisiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2008; 2009 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2009; 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2011).

CK 6.871 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Įstatyme nenustatyta imperatyvaus nurodymo, kad negalioja sandoris, sudarytas nesilaikant paprastos rašytinės formos, taigi žodžiu sudaryta paskolos sutartis, kuri turėjo būti sudaryta paprasta rašytine forma, galioja, tačiau kilus ginčui dėl jos sudarymo, įstatymas riboja įrodymų leistinumą (su tam tikromis išimtimis neleidžiamas rėmimasis liudytojų parodymais) (CK 1.93 straipsnio 2 dalis, 6.875 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta dėl įstatyme nustatytos privalomos paskolos sandorio formos: įstatymo ar šalių susitarimo nustatytais atvejais paskolos sutartis turi būti sudaryta paprasta rašytine forma, tiek surašant vieną šalių pasirašomą dokumentą, tiek ir apsikeičiant raštais, telegramomis, telefonogramomis, telefakso pranešimais ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais perduodama informacija, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti jį siuntusios šalies parašą, o kitais atvejais gali būti sudaryta žodžiu (žodine forma) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018). Paprastos rašytinės formos sutarties esminiai požymiai yra visų sutarties šalių valios išreiškimas raštu. Taigi, paskolos santykius patvirtina rašytinės formos reikalavimus atitinkantis paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad CK 6.871 straipsnio 3 dalyje reglamentuojami atvejai, kai šalys nebuvo pasirašiusios bendro (vieno) dokumento, taip pat kai nebuvo apsikeitusios atskirais laiškais, raštais ir pan., t. y. kai nėra sudarytos rašytinės formos sutarties bendrosios paprastos rašytinės sutarties formos sampratos prasme, tačiau egzistuoja faktas, kad paskolos gavėjas yra pasirašęs ir išdavęs paskolos raštelį arba kitokį skolos dokumentą, patvirtinantį paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Šių dokumentų materialioji teisinė reikšmė reiškiasi ir tuo, kad juose raštu yra išreikšta vienos iš sutarties šalių (paskolos gavėjo) valia, jie išduodami kreditoriui prievolei patvirtinti ir liudija apie paskolos davėjo suderintos valios, nors ir neišreikštos rašytine forma, egzistavimą. Tokie dokumentai suponuoja išvadą dėl prievolinių paskolos teisinių santykių egzistavimo, jų buvimas pas kreditorių teikia galimybę teigti apie prievolės neįvykdymą, o jų buvimas pas skolininką yra pagrindas preziumuoti, kad prievolė įvykdyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-7-430/2013). Atsižvelgiant į nurodytą, aplinkybė, jog šalys nebuvo sudarę rašytinės paskolos sutarties, savaime nereiškia, jog šalių nesiejo paskolos teisiniai santykiai.

Tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui keliami tapatūs turinio reikalavimai, t. y. kad jų turinys patvirtintų paskolos teisinių santykių egzistavimą, t. y. šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas. Į bylos dėl paskolos grąžinimo įrodinėjimo dalyką visuomet įeina aplinkybės dėl paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto ekvivalentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-447-313/2015).

Ieškovė paskolos teisinių santykių buvimą įrodinėja mokėjimo pavedimais, patvirtinančiais, kad ji į atsakovės sąskaitą pervedė 9000 Eur ir 5500 Eur sumas. Mokėjimo nurodymo, kuriuo atsakovei pervesta 9000 Eur suma paskirtyje nurodyta, kad pavedimas atliekamas pagal 2022/04/08 paskolos sutartį, šio mokėjimo data – 2022-04-08. Mokėjimo nurodymo, kuriuo atsakovei pervesta 5500 Eur suma paskirtyje nurodyta, kad tai paskola už Šiaulių VW projektą, šio mokėjimo data – 2022-06-17. Taigi, mokėjimo nurodymų paskirtyje esantys įrašai yra pakankami suprasti, kad ieškovė atsakovei pinigines lėšas pervedė kaip „paskolą“ ir patvirtina ieškovės valią pavedimuose nurodytas lėšas paskolinti atsakovei, nepaisant to, kad šalys nebuvo sudariusios rašytinių paskolos sutarčių. Pinigines lėšas ieškovė atsakovei perdavė, o atsakovė jas gavo ir dėl to, kaip minėta, byloje ginčo nėra. Pinigių lėšų pervedimo ir gavimo faktas yra patvirtintas byloje esančiais rašytiniais įrodymais, tačiau atsakovė bylos nagrinėjimo metu nuosekliai laikėsi pozicijos, kad jokia paskolos sutartis nebuvo sudaryta, o mokėjimo pavedimai neatitinka paskolos sutarties reikalavimų, teigdama, kad paskolintos lėšos yra šalių, jų vadovų bendro verslo ir to verslo rezultate atsakovės patirtų nuostolių kompensavimas.

Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą liudijantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos, bet ir kitokių teisinių santykių pagrindu, pvz., bendro verslo ar partnerystės versle, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas, pateiktas prekes ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-368/2011, ir joje nurodyta praktika). Tačiau tais atvejais, kai viena šalis, atlikdama pinigų pervedimą, mokėjimo dokumente įvardija lėšų pervedimo paskirtį „paskola“, o kita šalis pervedamas lėšas priima ir nepareiškia jokių prieštaravimų dėl pervestų lėšų paskirties, tokie šalių veiksmai suponuoja pagrįstą tikimybę, kad pervedami pinigai yra paskolos sutarties dalykas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-02-14 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad protingas ir apdairus asmuo, mokėjimo pavedimu į savo sąskaitą gavęs lėšas, kurių paskirtis nurodyta kaip paskola ir tas lėšas priimdamas, savo veiksmais patvirtina paskolos teisinių santykių buvimą. Lėšų, pervestų kaip paskola, priėmimas kartu išreiškia įsipareigojimą juos grąžinti paskolos davėjui (CK 6.870 straipsnio 1 dalis), nebent lėšų gavėjas įrodytų kitokį lėšų pervedimo teisinį pagrindą. Dėl to, net ir nesant raštu atskirai išreikšto lėšų gavėjo įsipareigojimo grąžinti kaip paskolą jam pervestas lėšas, toks įsipareigojimas grąžinti lėšas gali būti numanomas iš šių lėšų priėmimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-11-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2013). Nagrinėjamu atveju ieškovė, mokėjimo pavedimais pervesdama atsakovei lėšas, mokėjimo paskirtyje padarė įrašus, kurie pakankami suprasti, kad piniginės lėšos pervedamos kaip paskola, atsakovė pinigines lėšas priėmė, rašytinių pretenzijų dėl mokėjimų paskirtyje nurodytų mokėjimų paskirties ieškovei nepareiškė, gautų piniginių lėšų ieškovei negrąžino, todėl yra pagrindas 2022-04-08 ir 2022-06-17 mokėjimo pavedimus, kuriuose yra įrašai apie paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktą, laikyti pagrindžiančiais paskolos sutarties sudarymą CK 6.871 straipsnio 3 dalies prasme, o nurodytais pavedimais ieškovės atsakovei pervestas pinigų sumas vertinti paskolos sutarties dalyku. 

Byloje esantys atsakovės kartu su procesiniais (atsiliepimu, tripliku) dokumentais pateikti rašytiniai įrodymai (automobilio pirkimo-pardavimo sutartis Nr. VW-VIRK/2020-12-22/01 ir jos priedai; UAB „Transalda“ prašymu sudarytos valstybinės įmonės „Regitra“ 2022-01-08 penkios pažymos apie išregistruotą transporto priemonę ir 2022-01-07 sudaryti registro išrašai; valstybinės įmonės „Regitra“ atsakymas į 2021-10-25 advokato N. K. prašymą ir 2021-11-17 sudaryti registro išrašai; sutarties dėl VW automobilių pirkimo-pardavimo bendroji dalis Nr. 11153/1 bei 2020-12-22 šios sutarties specialioji dalis; sutarties dėl VW automobilių pirkimo-pardavimo bendroji dalis Nr. 11152/1 bei 2020-12-22 šios sutarties specialioji dalis; sutarties dėl VW automobilių pirkimo-pardavimo bendroji dalis Nr. 11149/1 bei 2020-12-22 šios sutarties specialioji dalis; sutarties dėl VW automobilių pirkimo-pardavimo bendroji dalis Nr. 11150/1 bei 2020-12-22 šios sutarties specialioji dalis; sutarties dėl VW automobilių pirkimo-pardavimo bendroji dalis Nr. 11151/1 bei 2020-12-22 šios sutarties specialioji dalis; 2020-12-23 sąskaita avansiniam apmokėjimui Nr. 12 23; 2020-12-29, 2021-03-23, 2021-03-26 patvirtinimai apie lėšų įskaitymą 2021-03-29 priėmimo - perdavimo aktas; Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021-12-17 preliminarus sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. e2-36910-1154/2021; Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022-02-02 preliminarus sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. e2-6781-1080/2022, ) patvirtina, kad automobilių pirkimo-pradavimo verslas siejo vienu atveju UAB „Autojuta“, atsakovę ir trečiąjį asmenį UAB „Biopoint“, kitu - UAB „Transalda“, atsakovę ir trečiąjį asmenį UAB „Biopoint“. Šie įrodymai taip pat patvirtina, kad dėl sutarčių, sudarytų tarp atsakovės ir vienu atveju UAB „Autojuta“, kitu – UAB „Transalda“, sąlygų pažeidimo, teismo sprendimais iš atsakovės automobilių pardavėjoms buvo priteistos taikytos automobilių kainos nuolaidos, tačiau atsakovės pateikti aukščiau nurodyti įrodymai nepagrindžia, jog nagrinėjamu atveju nurodytais verslo santykiais buvo susijusios atsakovė ir ieškovė. Atsakovės ir ieškovės pateiktas 2020 metų elektroninis susirašinėjimas elektroninio pašto adresais (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), patvirtina, kad dėl automobilių įgijimo 2020-09-02 ir 2020-12-21, 2020-12-22, 2020-12-23, 2020-12-28 vyko komunikacija tarp automobilių pardavėjo atstovo ir atsakovės atstovo, šio susirašinėjimo dalis buvo persiunčiama į elektroninį paštą (duomenys neskelbtini). Šie įrodymai, vertinant kartu su aukščiau nurodytais įrodymais, taip pat nepagrindžia atsakovės argumentų, jog nagrinėjamu atveju ieškovę ir atsakovę siejo verslo santykiai.

Atsakovės pateikti 2021-10-07 elektroninis laiškas (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini), 2021-10-10 persiųstas į elektroninį paštą (duomenys neskelbtini), 2022-04-06 iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) gauto elektroninio laiško persiuntimas adresu (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) patvirtina tik tai, kad atsakovės atstovui nuo 2021-10-07 buvo žinoma, kad automobilių pardavėjas sužinojęs apie faktą, kad atsakovė nuosavybės teisę į įgytus automobilius perleido trečiajam asmeniui, pareikalavo grąžinti pritaikytas nuolaidas, o atsakovei jų nustatytu terminu negrąžinus, pagal priimtus teismo sprendimus prasidėjo priverstinio vykdymo veiksmai ir apie tai buvo informuotas G. V. Atsakovės paaiškinimai ir atsakoves pateiktas selektyvus (2021-09-20, 2022-03-02, 2022-03-07, 2022-04-06, 2022-04-08, 2022-05-18, 2022-05-252022-06-02, 2022-06-07, 2022-06-15, 2022-12-13, 2022-12-20) susirašinėjimas patvirtina, kad tarp atsakovės vadovo ir (duomenys neskelbtini) vyko komunikavimas ne tik elektroniniais laiškais, kad buvo sprendžiami klausimai susiję su atsakovės, trečiojo asmens ir UAB „Transalda“ verslo santykiais, tačiau šis susirašinėjimas, kaip ir aukščiau nurodytas, nepatvirtina, kad nagrinėjamu atveju verslo ar kiti santykiai buvo susiklostę būtent tarp ieškovės ir atsakovės.

Kadangi atsakovė neįrodė, kad tarp šalių buvo susiklostę verslo ar kiti santykiai, atsakovė nepateikė kitų rašytinių dokumentų, kuriuose būtų išreikšta kita paskolos davėjos valia, nėra pagrindo sutikti su atsakovės argumentu, kad vien dėl to, jog šalys nesudarė rašytinių paskolos sutarčių, kuriose butų fiksuotas atsakovės įsipareigojimas grąžinti ieškovei pervestas piniginių lėšų sumas, šalių nesiejo paskolos teisiniai santykiai. Nagrinėjamu atveju ieškovės valią skolinti lėšas patvirtina mokėjimo pavedimuose nurodyta mokėjimo paskirtis, o atsakovės – šių pinigų, pervestų kaip paskola, priėmimas. Teismas pažymi, kad protingas ir apdairus asmuo, gavęs lėšas, kurių paskirtis įvardyta kaip paskola, ir tas lėšas priimdamas, savo veiksmais patvirtina paskolos teisinių santykių buvimą. Byloje esant duomenims, kuriuose užfiksuotas būtent paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas, mokėjimo paskirtyje nurodžius, jog tai „paskola“ ir atsakovei neįrodžius kito (nei nurodė ieškovė) pinigų pervedimo tikslo, ir neginčijant pinigų gavimo bei neįrodžius pinigų grąžinimo, yra pagrindas konstatuoti, kad įrodytas esminių paskolos sutarties sąlygų egzistavimas – paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 14500 skolą yra pagrįstas ir tenkintinas (CK 6.870, 6.873 straipsniai). Patenkinus ieškovės reikalavimą dėl skolos priteisimo, iš atsakovės ieškovei priteisiamos ir 440,63 Eur palūkanos už naudojimąsi paskolos suma (CK 6.872 straipsnio 1 ir 3 dalys).

Ieškovės atstovo 2023-02-15 elektroninis laiškas patvirtina, kad šiuo laišku ieškovė pareikalavo atsakovės paskolintą pinigų sumą grąžinti iki 2023-03-30. Atsakovei paskolos negrąžinus ieškovės atstovas 2023-04-03 elektroniniu laišku informavo atsakovę, kad vadovaujantis CK 6.874 straipsnio 1 dalimi ieškovė įgijo teisę skaičiuoti nurodytoje teisės normoje nustatytas palūkanas.

CK 6.874 straipsnyje nustatyta, jeigu paskolos gavėjas laiku negrąžina paskolos sumos, jis privalo mokėti paskolos davėjui šio kodekso 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų šio kodekso 6.37 straipsnyje, mokėjimą, jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita. Kadangi atsakovė pažeidė prievolę, yra pagrindas tenkinti ieškovės reikalavimą ir iš atsakovės ieškovei priteisti 6 procentų dydžio palūkanas, skaičiuojamas nuo 14500 Eur sumos, nuo 2023-03-31 iki visiško paskolos grąžinimo.

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismo sprendimu priteistinų palūkanų dydį reglamentuoja CK 6.210 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos 6 procentų dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Kadangi abi ginčo šalys yra privatūs juridiniai asmenys iš atsakovės ieškovei priteisiamos 6 procentų dydžio palūkanos nuo priteistos sumos (14940,63 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023-04-12) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl kitų šalių argumentų, byloje esančių įrodymų teismas atskirai nepasisako, laikydamas, jog jie nebuvo svarbūs sprendžiant šalių ginčą.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi, tame tarpe ir išlaidas už suteiktas teisines paslaugas (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas), teismas priteisia iš antrosios šalies. Ieškovė pateikė įrodymus, kurie patvirtina, kad ieškinys apmokėtas 336 Eur žyminiu mokesčiu, už suteiktą teisinę pagalbą ieškovė patyrė 2044,90 Eur bylinėjimosi išlaidas. Atsižvelgiant į nurodytą, ieškovės ieškinį patenkinus, iš atsakovės ieškovei priteisiama 2380,90 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Bylos nagrinėjimo metu patirta 29,14 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų. Šios išlaidos yra didesnės, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011-11-07 nutarimu Nr. 1R-261/1K-355 nustatyta minimali valstybei priteistina suma (8 EUR), todėl, ieškinį patenkinus, iš atsakovės valstybei priteisiama 29 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).

Vadovaudamasis CPK 259, 268, 270 straipsniais, teismas

n u s p r e n d ž i a:

ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti iš atsakovės UAB „Baltic cold“, juridinio asmens kodas 300152541, ieškovei UAB „KG Flaminia“, juridinio asmens kodas 305684142, 14500 Eur skolą, 440,63 Eur paskolos palūkanų, 6 procentų dydžio metines palūkanas už laiku negrąžintą paskolos sumą (14500 Eur) nuo 2023-03-31 iki paskolos visiško grąžinimo;  6 procentų dydžio palūkanas nuo priteistos sumos (14940,63 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023-04-12) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2380,90 Eur bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti iš atsakovės UAB „Baltic cold“, juridinio asmens kodas 300152541, valstybei 29 EUR bylinėjimosi išlaidas. Ši suma turi būti įmokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5662.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja                                                 Rasita Kurakienė