Administracinė byla Nr. I-5518-142/2016
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00171-2016-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.15.2.3.2; 3.21
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. lapkričio 29 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, dalyvaujant Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Štabo Teisės skyriaus vyriausiajam specialistui Aigerdui Skroliui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo,
n u s t a t ė :
M. K. (toliau – pareiškėjas) 2016 m. sausio 11 d. (pagal spaudą ant voko) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – VST), priteisti 10 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą už konvojavimą netinkamomis sąlygomis periodiškai nuo 2011 m. sausio 11 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. (I t., b. l. 1–10).
Pareiškėjas skunde nurodo, kad laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 11 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. jis buvo periodiškai konvojuojamas į bendrosios kompetencijos teismus ir įkalinimo įstaigas. Konvojavimo metu nebuvo ventiliacijos, saugos diržų, gryno oro ir dienos šviesos, automobiliai buvo labai nešvarūs ir purvini. Ne kartą pareiškė pretenzijas dėl netinkamų konvojavimų sąlygų, tačiau pareigūnai į jo nusiskundimus visiškai nereaguodavo. Pareigūnai konvojuojamiems viešai demonstravo šaunamuosius ginklus, gumines lazdas. Paaiškino, kad teko šlapintis į plastikinius buteliukus, kadangi kelionės metu nebuvo suteikta galimybė pasinaudoti tualetu. Žiemą, pasak pareiškėjo, automobiliuose buvo šalta, o vasarą itin trūko oro. Be to, jo atžvilgiu buvo naudojamos specialios priemonės – antrankiai. Nurodo, kad dėl netinkamų konvojavimo sąlygų patyrė baimę, stresą, įtampą, neapykantą, diskomfortą, neapykantą, fizines ir dvasines kančias, jautėsi sugniuždytas ir pažemintas, tai turėjo įtakos jo sveikatai. Pareiškėjas taip pat prašo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.
Į teismo posėdį pareiškėjas neatvyko, apie posėdžio datą ir laiką pareiškėjas informuotas tinkamai. Pareiškėjas informavo teismą, kad posėdyje dalyvauti nepageidauja (III t., b. l. 95).
Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos, atstovaudama Lietuvos valstybę, atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 14–17). Nurodo, kad pareiškėjas buvo konvojuojamas specialiuoju transportu, kurio eksploatacija grindžiama transporto priemonės registracijos liudijimu su paskirties nurodymu ir kasmetinėmis techninės apžiūros ataskaitomis su transporto priemonės paskirties nurodymu. Paaiškina, kad konvojavimo taisyklės nenumato, jog specialiajame transporte kiekvienam konvojuojamam asmeniui turi būti įrengti saugos diržai. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija patikrinimų metu nenustatė, kad automobilių kamerų aplinka būtų netinkama asmenų konvojavimui. Konvojuojamieji į tualetą buvo vedami pasikeitimo punktuose, tačiau 2015 m. rugsėjo 3 d. bei 2015 m. rugsėjo 4 d. pareigūnai atsisakė suteikti galimybę konvojuojamiesiems pasinaudoti tualetu. Taip pat nurodo, kad nėra duomenų, patvirtinančių, kad konvojavimo metu VST pareigūnai galimai neteisėtai naudojo antrankius pareiškėjo atžvilgiu. Nurodo, kad pareiškėjas, manydamas, kad jo konvojavimas vykdomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus ar jo teises, konvojaus metu galėjo konvojaus viršininkui pateikti skundus žodžiu ar raštu. VST prašo taikyti ieškinio senaties terminą dėl atsakovo veiksmų iki 2013 m. sausio 16 d.
Teismo posėdyje VST atstovas prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Skundas netenkintinas.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą, kildinamą iš netinkamų konvojavimo sąlygų laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 11 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) yra ne kartą akcentavęs, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – Konstitucija) valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Valstybės institucijos ir jų pareigūnai jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires, neteisėtais veiksmais pažeisti žmogaus teisių ir laisvių. Antraip būtų griaunamas žmonių pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais ir teise (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).
Saugant ir ginant žmogaus teises ir laisves ypatinga svarba tenka žalos atlyginimo institutui. Žalos atlyginimo instituto įtvirtinimas, be kita ko, padeda užtikrinti asmenų teisių gerbimą, padarytos žalos kompensavimą, valstybės institucijoms tinkamai nevykdant joms priskirtų pareigų. Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje taip pat yra nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Taigi būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Šiame kontekste svarbu ir tai, kad bendrasis patirtos žalos atlyginimo deliktinės atsakomybės atveju tikslas yra atkurti pažeistas teises nukentėjusiam asmeniui tokiu būdu, kuris leistų nukentėjusiam asmeniui kuo labiau priartėti prie situacijos, kuri buvo iki neteisėtų veiksmų.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius neteisėtus VST (jos pareigūnų) veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo jurisprudencijoje yra nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.).
Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Reikalavimams dėl žalos atlyginimo CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
Pareiškėjas skunde teigia, kad buvo konvojuojamas periodiškai nuo 2011 m. sausio 11 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi 2016 m. sausio 11 d. (pagal spaudą ant voko) (I t., b. l. 11). Pareiškėjas skunde prašo atnaujinti ieškinio senaties terminą ir paaiškina, kad pažeidimų metu nežinojo apie savo teisių pažeidimus. Europos Žmogaus Teisių Teismo nutarimai jam buvo nežinomi, apie juos sužinojo tik iš žiniasklaidos priemonių (I t., b. l. 9). Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos uždelsto kreipimosi į teismą aplinkybės yra subjektyvios ir nepagrįstos objektyviais duomenimis, todėl jos nelaikytinos svarbia priežastimi, sutrukdžiusia laiku kreiptis į teismą ir negali būti objektyviu pagrindu atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. VST prašant taikyti ieškinio senatį ir, nustačius, kad pareiškėjas už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 11 d. iki 2013 m. sausio 10 d. su reikalavimu dėl žalos priteisimo nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, darytina išvada, kad yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą ir konstatuoti, kad pareiškėjas reikalavimą atlyginti žalą, galimai patirtą minėtu laikotarpiu, teismui pateikė praleidęs ieškinio senaties terminą. Ieškinio senaties termino pabaiga yra savarankiškas pagrindas atmesti reikalavimą (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos (galimai patirtos laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 11 d. iki 2013 m. sausio 10 d.) priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.
Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Konvojavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (toliau – Konvojavimo taisyklės), 123 punkte yra įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, kad konvojavimo metu draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 278 patvirtintų VST nuostatų 6.3 punktą, sulaikytųjų, suimtųjų ir nuteistųjų konvojavimo organizavimą ir vykdymą užtikrina VST. Konvojavimo taisyklių 3 punkte nustatyta, kad konvojavimas – tai ginkluotas konvojuojamųjų lydėjimas pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis ir pristatymas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą. Specialiosios transporto priemonės – specialusis automobilis, specialusis autobusas, specialusis vagonas, kuriuose konvojuojamiesiems konvojuoti yra pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus techniškai įrengtos kameros. Šiuo atveju pareiškėjas buvo konvojuojamas specialiaisiais automobiliais.
Pareiškėjas skunde teigia, kad konvojavimo automobiliai buvo be saugos diržų, ventiliacijos ir šildymo sistemos, nes žiemą buvo šalta, o vasarą trūko oro, automobiliuose buvo nepatogu (kieta) sėdėti. Be to, automobilių kameros, pasak pareiškėjo, buvo purvinos.
Pagal Konvojavimo taisyklių 106 punktą, konvojuojamųjų priėmimas į specialųjį ar kitokį transportą pradedamas nuo jų pretenzijų išklausymo, todėl pareiškėjas matydamas netvarkingas ar nešvarias transporto priemonių kameras, turėjo galimybę dėl to pareikšti pretenzijas. Pagal Konvojavimo taisyklių 137 punktą, konvojaus viršininkas ar pareigūnai, tikrinantys konvojų, gavę iš konvojuojamųjų skundus, kuriuos konvojuojamieji pateikė žodžiu ar raštu, privalo vietoje imtis priemonių teisėtiems konvojuojamųjų prašymams patenkinti. Jeigu konvojaus viršininkas vietoje negali patenkinti prašymo ir išnagrinėti skundo, tai jį kartu su savo tarnybiniu pranešimu turi perduoti įstaigos, į kurią konvojuojamas konvojuojamasis, administracijai. Įrašus apie gautus skundus, jų turinį ir panaudotas priemones jiems spręsti konvojaus viršininkas daro konvojaus kelionės žiniaraštyje ir informuoja konvojų paskyrusį pareigūną. Konvojavimo taisyklių 146 punkte, nustatančiame specialiojo automobilio, autobuso reikalavimus, be kita ko, nustatyta, kad turi būti veikiančios kėbulo, kamerų šildymo sistemos, signalizacijos priemonės, žmonėms evakuoti tinkamos avarinės angos, įrengta vėdinimo sistema, tiekianti ne mažiau kaip 15 m3/h lauko oro vienam asmeniui, kamerų dirbtinis apšvietimas ne mažesnis kaip 50 lx (liuksai).
Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2013 m. sausio 11 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. pareiškėjas buvo konvojuotas maršrutais Vilnius-Klaipėda-Vilnius, Kaunas-Marijampolė-Kybartai, Kaunas-Marijampolė-Kaunas, Kaunas-Marijampolė-Kybartai-Kaunas, Vilnius-Marijampolė-Vilnius, Kaunas-Raseiniai-Tauragė-Šiauliai, Kaunas-Raseiniai-Tauragė-Kelmė-Šiauliai-Kelmė-Tauragė-Raseiniai-Kaunas (I t., b. l. 18–199; II t., b. l. 1–114). Konvojavimas vyko Iveco Eurocargo, Mercedes Benz 918, VW Crafter 50, Mercedes Benz Atego ir MAZ 437040 transporto priemonėmis. Iš Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos protokolų (II t., b. l. 115, 119, 120, 121–122, 126, 127, 131, 137, 143, 144, 149–151, 152–153, 154–155, 156–157, 197–198; III t., b. l. 1–3, 4–5, 6–7) matyti, kad konvojavimo automobiliuose įrengta apšvietimo sistema, oro greitis ir našumas atitinka reikalavimus. Iš specialiųjų automobilių, skirtų konvojuojamiems pervežti, kėbulo kamerų schemų matyti, kad juose įrengti šildymo įrenginiai ir sistemos, ventiliacija arba vėdinimo liukas, evakuaciniai liukai (II t., b. l. 116, 123, 128, 132, 133, 138, 139, 145, 146, 161, 164, 170, 173, 176, 179, 182, 185, 188, 191, 194). Išduoti automobilių registracijos liudijimai (II t., b. l. 117, 124, 129, 134, 135, 140, 141, 147, 159, 162, 165, 167, 168, 171, 174, 177, 180, 183, 186, 189, 192, 195), techninės apžiūros rezultatų kortelės (II t., b. l. 118, 125, 130, 136, 142, 148, 160, 163, 166, 169, 172, 175, 178, 181, 184, 187, 190, 193, 196) patvirtina, kad konvojavimo automobiliai atitinka techninius reikalavimus. Byloje esanti VST Skyriaus ambulatorijų higienos (valymo ir dezinfekcijos) planas taip pat patvirtina, jog automobiliuose, kuriais pareiškėjas buvo konvojuojamas, buvo atliekami valymo ir dezinfekcijos darbai (III t., b. l. 30–81). Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas konstatuoja, kad VST pateikti įrodymai patvirtina konvojavimo vykdymą techniškai tvarkingomis ir higienos normų reikalavimus atitinkančiomis transporto priemonėmis.
Kaip minėta, pareiškėjas skunde taip pat teigia, kad konvojavimo metu konvojaus pareigūnai demonstravo kovinius ginklus, gumines lazdas. Jo atžvilgiu buvo naudojamos specialios priemonės – antrankiai.
Pagal Konvojaus taisyklių 222 punktą konvojuotojai prievartą (psichinę ir fizinę), specialiąsias priemones (antrankius, tramdomuosius marškinius ar surišimo priemones, lazdas, asmens apsaugai skirtas dujas, tarnybinius šunis ir kitas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytas priemones), šaunamąjį ginklą konvojavimo metu naudoja jų tarnybą ar tarnybinę veiklą reglamentuojančių įstatymų ir šių taisyklių nustatytais pagrindais. Pažymėtina, kad šaunamojo ginklo, guminių lazdų demonstravimas pagal Konvojaus taisyklių 222 punktą prilyginamas psichologinei prievartai, kuri gali būti panaudojama tik Konvojaus taisyklėse nustatytomis sąlygomis.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Tai bendroji įrodymų instituto taisyklė, kuri reiškia, kad kiekviena šalis ar proceso dalyvis turi pagrįsti savo poziciją įrodymų visuma, o kai nepakanka įrodymų patvirtinti, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (LVAT 2013 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1245/2013, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1246/2013). Įrodinėjimo našta, pagrindžiant, jog asmuo, kuris skundžiasi kalinimo sąlygomis, yra laikomas jam sudarius saugią sveikatai gyvenamąją aplinką ir užtikrinant jo teisę į orumo gerbimą, tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai tada, kai pareiškėjas įvykdo pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013).
Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad konvojavimo metu VST pareigūnai galimai neteisėtai panaudojo antrankius pareiškėjo atžvilgiu. Be to, žiniaraščiuose nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl panaudotų antrankių konvojavimo metu būtų kreipęsis į konvojaus pareigūnus. Pareiškėjas teismui taip pat nenurodė, kaip konkrečiai pasireiškė ginklų ir guminių lazdų demonstravimas, todėl su tuo susiję pareiškėjo abstraktaus pobūdžio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde taip pat teigia, kad konvojavimo metu jam neteko pasinaudoti tualetu, todėl buvo priverstas šlapintis į plastmasinį buteliuką.
Pagal Konvojavimo taisyklių 134 punktą, konvojuojamieji į tualetą vedami tiktai pačių prašymu. Kaip matyti iš byloje pateiktų konvojaus kelionės žiniaraščių (I t., 19, 29, 33, 46, 50, 61, 65, 76, 80, 84, 88, 92, 96, 100, 104, 108, 112, 120, 124, 138, 142, 155, 159, 170, 174, 185, 195; II t., b. l. 9, 19, 30, 34, 38, 42, 54, 58, 70, 84, 88, 95, 99, 108) konvojuojamieji buvo išvesti į tualetą. Pažymėtina, kad nors 2015 m. rugsėjo 3 d. bei 2015 m. rugsėjo 4 d. pareigūnai atsisakė išvesti konvojuojamuosius į tualetą, iš byloje esančio kelionės žiniaraščio matyti, kad tomis pačiomis dienomis konvojuojamieji buvo vedami į tualetą (II t., b. l. 80). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui buvo užtikrinta galimybė pasinaudoti tualetu, šie pareiškėjo skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.
Būtinosios sąlygos valstybės deliktinei atsakomybei kilti yra neteisėti valstybės institucijų veiksmai ir žala bei tarp jų egzistuojantis priežastinis ryšys. Nenustačius bent vienos iš būtinų civilinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų, civilinė atsakomybė negalima. Teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, daro išvadą, kad pareiškėjo konvojavimo metu Konvojavimo taisyklėse nustatyta konvojavimo tvarka ir sąlygos nebuvo pažeistos, t. y. nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus VST veiksmus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo atmetamas kaip nepagrįstas.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo M. K. skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
Teisėja Halina Zaikauskaitė