Administracinė byla Nr. A822-50/2011
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00803-2009-5
Procesinio sprendimo kategorija 13.6.;
15.2.1.1.; 15.2.1.2.; 15.2.3.1
(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. balandžio 7 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų
kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus
Raižio ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),
sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,
dalyvaujant atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos
Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos
ministerijos, ir Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto
savivaldybės administracijos, ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos
inspekcijos atstovei Monikai Mačerauskaitei, Vilniaus miesto savivaldybės
administracijos atstovei A. G., pareiškėjų atstovui
advokatui V. O.,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo
administracinę bylą pagal pareiškėjų R. R. ir S. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos
administracinio teismo 2010 m. vasario 18 d. sprendimo administracinėje byloje
pagal pareiškėjų R. R. ir S. T. skundą
atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Valstybinei teritorijų
planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, Vilniaus miesto
savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos,
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos
inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, dėl neteisėtais veiksmais padarytos
žalos atlyginimo (tretieji suinteresuoti asmenys: UAB ,,Sklypo servisas“, A. B., R. B., J. P.,
M. M., A. M., R. M.,
Irena A. Č., I. Č.).
Teisėjų kolegija
n
u s t a t ė:
I.
Pareiškėjai 2009-10-30 teismui pateikė patikslintą
skundą (VII t., b. l. 2–5), kuriuo patikslino pirminiuose skunduose (I t., b.
l. 4–7, 83, 120, II t., b. l. 167, V t., b. l. 15–19) reikštus reikalavimus ir
teismo prašo:
1. pripažinti, kad Vilniaus miesto savivaldybės
administracija 2003-08-22 statybos leidimą Nr. (duomenys neskelbtini) išdavė
neteisėtai, o Vilniaus apskrities viršininko administracija, nevykdydama jai
įstatymo priskirtų kontrolės funkcijų, nesiėmė veiksmų sustabdyti neteisėto
statybos leidimo galiojimo ir netisėtos statybos, dėl ko namas (duomenys
neskelbtini), Vilniuje pastatytas pažeidžiant įstatymus ir pareiškėjų teisėtus
interesus, padarant jiems turtinę žalą;
2. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus
apskrities viršininko administracijos ir Vilniaus miesto savivaldybės,
atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos solidariai
priteisti:
a. pareiškėjui R. R. 67 000
Lt turtinės žalos, 3 865 Lt už teismo ekspertizės atlikimą, išlaidas už
advokato pagalbą ir 5 proc. palūkanas nuo priteistos sumos žalos atlyginimui
nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo;
b. pareiškėjai S. T. 91 100
Lt turtinės žalos, 3 865 Lt už teismo ekspertizės atlikimą, išlaidas už
advokato pagalbą ir 5 proc. palūkanas nuo priteistos sumos žalos atlyginimui
nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
Pareiškėjai paaiškino, kad Vilniaus miesto
savivaldybės valdyba 2001-03-01 sprendimu Nr. 388V patvirtino teritorijos,
esančios adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, detalųjį planą. Pagal šio
plano sprendinius nurodytoje teritorijoje leidžiama vieno aukšto su mansarda
gyvenamojo namo, neviršijant 10 metrų aukščio iki stogo kraigo, užstatant 15
proc. sklypo ploto, t. y. 360 kv. m., statyba. Vilniaus miesto savivaldybės
administracijos Miesto plėtros departamentas 2003-05-14 išdavė statytojui UAB
„Sklypo servisas“ specialiąsias projektavimo sąlygas statinio architektūrai
formuoti, statybos sklypui tvarkyti. Pareiškėjai mano, kad Vilniaus miesto
savivaldybės administracija, pažeisdama Detaliųjų planų sprendinių reglamento
7.2 punkto reikalavimus, kaip pastato aukščio atskaitos pagrindą nurodė ne
detaliojo plano žemės paviršiaus konkrečią aukščiau altitudę, o suformulavo
abstraktų reikalavimą – nuo privažiavimo pusės. Pareiškėjų tvirtinimu, ši
aplinkybė leido statytojui, dirbtinai pakėlus žemės lygį nuo privažiavimo
pusės, iškelti pastato fasadą iki 12 metrų ir įrengti visuose trijuose
aukštuose vienodus pagal aukštingumą butus. Pareiškėjai paaiškino, kad
gyvenamojo namo, esančio žemės sklype (duomenys neskelbtini), Vilniuje, statyba
vyko ne detaliajame plane numatytoje vietoje. Pareiškėjų teigimu, pastatas
suprojektuotas kitoje sklypo vietoje, nei nurodyta detaliajame plane ir
projektavimo sąlygose. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto
plėtros departamentui statytojas UAB „Sklypo servisas“ statybos metu pateikė
ir gavo pritarimą dėl projekto korektūros, kuria įtvirtino jau pastatytą 3
aukštų daugiabutį namą, o ne vieno aukšto namą su mansarda. Cokolinis aukštas
pastatytas virš žemės paviršiaus, nors pagal statybos leidimą jis turėjo būti
po žeme. Pareiškėjai nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
Miesto plėtros departamentas įteisino pastatytą trijų aukštų daugiabutį namą, o
ne vieno aukšto namą su mansarda. Pareiškėjai paaiškino, kad dėl neteisėtos
statybos kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administraciją, Lietuvos
Respublikos aplinkos ministeriją, Vilniaus miesto merą. Pareiškėjai pažymėjo,
kad statydami namus šioje vietovėje, investavo didelius pinigus, tačiau jų namai
atsidūrė daugiabučio triaukščio namo, kurio fasadinė pusė atsukta tiesiai į jų
namų kiemus, papėdėje. Prie pat pareiškėjų sklypų ribos suprojektuota vaikų
žaidimo aikštelė, atsiras apie 20 automobilių, o tai, pareiškėjų nuomone, taip
pat neigiamai paveiks jų gyvenimo sąlygas. Pareiškėjų tvirtinimu, Vilniaus
apskrities viršininko administracija nevykdė jai Statybos įstatymo 27
straipsnyje priskirtos valstybinės statybos priežiūros.
Atsakovai Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos
inspekcija prie aplinkos ministerijos ir valstybė, atstovaujama Valstybinės
teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, su
pareiškėjų patikslintu skundu nesutiko. Atsiliepimuose į pareiškėjų skundus (I
t., b. l. 40–41, III t., b. l. 5–8, V t., b. l. 23–29, VII t., b. l. 15–21)
nurodė, kad daugiabučio gyvenamojo namo adresu (duomenys neskelbtini),
Vilniuje, statyba nebuvo savavališka. Valstybinę priežiūrą atliekantys viešojo
administravimo subjektai dėl statybos leidimo panaikinimo į teismą nesikreipė.
Mano, kad gyvenamojo namo statybos metu trečiųjų asmenų interesai nepažeisti.
Pažymėjo, kad įvertinus gyvenamojo namo atitiktį projektui, esminiams statinio
reikalavimams, bendrųjų ir specialiųjų normatyvinių statybos dokumentų
reikalavimams, normuojamus atstumus tarp statinių bei tarp sklypo ribų, bei
galimybę saugiai naudoti statinį pagal paskirtį, gyvenamasis namas, esantis (duomenys
neskelbtini), Vilniuje, pripažintas tinkamu naudoti. Dėl to valstybinę
priežiūrą atliekančiam viešojo administravimo subjektui nebuvo pagrindo
stabdyti statinio statybos. Taip pat pažymėjo, kad dokumentus statybos
leidimui gauti patikrinti ir nustatyti, ar statyba atitinka teritorijų
planavimo dokumentuose nustatytus statybos sklypo tvarkymo reikalavimus
(reglamentą) bei projektavimo sąlygų reikalavimus, privalo Vilniaus miesto
savivaldybės administracija. Mano, kad Vilniaus apskrities viršininko
administracijos veiksmai, vykdant gyvenamojo namo statybos priežiūrą, negali
būti vertinami kaip neteisėta veika ar neveikimas, o pareiškėjų reikalaujama
turtinė žala turi būti reali. Taip pat mano, kad nėra priežastinio ryšio tarp
Vilniaus apskrities viršininko administracijos veiksmų ir gyvenamojo namo
statybos. Teigia, kad neturi pareigos atlyginti pareiškėjams turtinės žalos.
Vilniaus miesto savivaldybė ir Vilniaus miesto
savivaldybės administracija su pareiškėjų skundais taip pat nesutiko.
Atsiliepimuose (I t., b. l. 42–43, III t., b. l. 13–14, V t., b. l. 61–71, VII
t., b. l. 24–33) pažymėjo, kad Lietuvos vyriausias administracinis teismas
2005-09-30 nutartyje šio administracinėje byloje nustatė, kad gyvenamojo namo (duomenys
neskelbtini), Vilniuje, techninio projekto sprendiniuose buvo padidintas
užstatymo intensyvumas, suprojektuotas namas neatitiko detaliajame plane patvirtintos
užstatyti leidžiamos teritorijos ir užstatymo ribų. Nors buvo pažeistas
projektavimo sąlygų 3 punktas ir nesilaikyta detaliojo plano sprendinių
nustatyto teritorijos tvarkymo režimo reglamento, atsakovo Miesto plėtros
departamento Nuolatinė statybos komisija be pastabų pritarė projektavimo sąlygų
įvykdymui ir projekto atitikimui teritorijų planavimo dokumentams bei
inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų projektavimo sąlygų įvykdymui, o
Vilniaus m. savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas,
neatsižvelgdamas į galimas pasekmes ir esminę reikšmę statybos leidimui išduoti
turinčius dokumentus, išdavė statybos leidimą taip pažeisdamas Teritorijų
planavimo įstatymo 18 straipsnio 2 dalies, Statybos įstatymo 23 straipsnio 9
dalies ir Detaliųjų planų sprendinių reglamento 7 ir 9–11 punktų reikalavimus.
Atsakovė nurodė, kad pažeidimų Vilniaus m. savivaldybės administracijos Miesto
plėtros departamento veiksmuose, numatant 2003-05-14 specialiose projektavimo
sąlygose Nr. 800 statinio architektūrai formuoti ir statybos sklypui tvarkyti
leidimą statytojui projektuoti cokolinį aukštą atskaitos pagrindu, nustatant
maksimalų pastato aukštį, nurodant „nuo privažiavimo pusės“, taip pat pažeidimų
Nuolatinės statybos komisijos veiksmuose, neįvertinant, kad UAB „Sklypo
servisas“ galimai siekia statyti 3 aukštų 10 butų namą Lietuvos vyriausias
administracinis teismas 2005-09-30 nutartyje nenustatė. Šiems pažeidimams
pagrįsti naujų įrodymų pareiškėjai nepateikė, nors patikslintame skunde juos
pakartojo, tiesa jokiais įrodymais (paaiškinimais, ekspertizės aktu ir pan.)
nepagrįsdami šių pažeidimų sąsajos su patikslintu skundu prašoma priteisti
žala. Atsakovė mano, kad pareiškėjų reikalavimas patirtą turtinę žalą priteisti
solidariai iš Lietuvos valstybės ir Vilniaus miesto savivaldybės neatitinka LR
Civilinio kodekso nuostatų. Pažymėjo, kad vertinant pareiškėjų patikslintu
skundu prašomą priteisti žalą būtina atsakyti į kelis klausimus, t. y. ar
gyvenimo komforto, konkrečių gyvenimo sąlygų (gyvenimo privatumo, namų valdų
jaukumo, gražaus gamtovaizdžio matomumo) pablogėjimas ir turto vertės
sumažėjimas gali būti vadinamas žala LR Civilinio kodekso prasme, ar skunde
įrodinėjamas namų valdų (duomenys neskelbtini), Vilniuje, vertės sumažėjimas
priskirtinas tiesioginei ar netiesioginei žalai. Nurodė, kad gyvenimo sąlygų
komfortas, namų valdų jaukumas, gyventojų privatumas ir gražaus gamtovaizdžio
matomumas, kurių netekimu (ir vien tik jų netekimu) šioje byloje yra
grindžiamas taip pat namų valdų (duomenys neskelbtini), Vilniuje, vertės
sumažėjimas, nei LR statybos įstatyme, nei kituose teisės aktuose kaip ginamos
trečiųjų asmenų gyvenimo ir veiklos sąlygos statybos procese nenurodytos. Todėl
mano, kad šių interesų pažeidimai, kurių (kaip ir pačių interesų buvimo ar
nebuvimo) konstatavimas yra subjektyvus, priklausantis nuo skirtingų žmonių
poreikių, norų, nuomonių, o ne nuo įstatymuose reglamentuotų apsaugos ribų,
negali būti laikomi pagrindu LR Civiliniame kodekse nurodytai žalai skaičiuoti.
Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad patys teismo ekspertai V.
M. ir I. K., atsakymą į klausimą, ar 2003 m. pakito
asmenų, gyvenančių namų valdose (duomenys neskelbtini), Vilniuje, gyvenimo ir
veiklos sąlygos, atsižvelgiant į tai, kad gretimame sklype (duomenys
neskelbtini), Vilniuje, daugiabutis gyvenamasis namas pastatytas padidinus
užstatymo intensyvumą, suprojektuotas ir pastatytas namas neatitiko detaliajame
plane patvirtintos užstatyti leidžiamos teritorijos ir užstatymo ribų,
2007-06-28 ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindė ne
įstatymais, ginančiais konkrečias gyvenimo ir veiklos sąlygas, o profesine
patirtimi ir visuomenėje susiformavusiais bendražmogiškais principais ir
sampratomis apie privatumą, būsto patrauklumą, komfortą. Tokius visuomenėje
susiformavusius ir bendražmogiškus principus LR Vyriausybės 1996-02-14 nutarimu
Nr. 244 patvirtinta Turto vertinimo metodika priskiria madai ir skoniui.
Atsakovas pažymėjo, kad statybos procese yra saugoma ne tretiesiems asmenims
priklausančio turto perkamoji vertė (galimybė jį parduoti, pakeisti už kuo
didesnę kainą), o šio turto naudingumas (statinių techninė būklė, galimybė
naudotis inžineriniais įrenginiais, teisės aktais reglamentuotas patalpų
natūralus apšvietimas ir kt.). Nurodė, kad įrodymų, jog pastačius žemės sklype (duomenys
neskelbtini), Vilniuje, daugiabutį gyvenamąjį namą sumažėjo ši namų valdų (duomenys
neskelbtini), Vilniuje, vertė, jų naudingumas, kurio ribos yra reglamentuotos
LR statybos įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje, o ne jų perkamoji vertė pareiškėjai
į bylą nepateikė. Atsakovo vertinimu, pareiškėjų įrodinėjami nuostoliai,
pasireiškę namų valdų (duomenys neskelbtini), Vilniuje, perkamosios vertės
sumažėjimu, yra hipotetiniai, o ne realūs. Atsakovas pažymėjo, kad Lietuvos
vyriausiasis administracinis teismas jau konstatavo, kad šioje byloje nėra
jokio pagrindo priteisti pareiškėjų prašomų sumų. Atsakovas nurodė, kad
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009-05-21 nutartyje pažymėjo,
kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kolegija 2005-09-30 nutartyje
nurodė, jog pareiškėjų nekilnojamojo turto vertės sumažėjimas turi būti
siejamas su konkrečiais pažeidimais, taigi byloje būtina nustatyti, ar tuo
atveju, jei gyvenamasis namas būtų pastatytas laikantis 2001-03-01 detaliojo
plano sprendinių, jis pareiškėjų nekilnojamojo turto rinkos vertei neturėtų
įtakos, o jei turėtų, kokios būtent. 2007-06-28 ekspertizės akte šis klausimas
netirtas, taigi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų
kolegijos nutarties argumentai nerealizuoti. Atsakovas pažymėjo, kad 2009-10-19
teismo posėdžio metu apklausti ekspertizę atlikę ekspertai dar kartą
patvirtino, kad jie negalėjo nustatyti, kaip kiekvienas iš padarytų pažeidimų,
t. y. pažeista statybos vieta, statybos ribos bei viršytas intensyvumas
(kiekvienas pažeidimas atskirai bei visi kartu) įtakojo namų valdos turto
vertės sumažėjimą. Atsakovo manymu, kad ši aplinkybė tik dar kartą patvirtina,
kad ekspertai nesugebėjo nustatyti koks yra realus namų verčių sumažėjimas. Pažymėjo,
kad solidarioji atsakomybė šioje byloje negalima, nes preziumuojant solidariąją
pareigą pagal CK 6.279 straipsnį būtini kelių asmenų bendri veiksmai, kurių
nebuvo, nes abi institucijos veikė savo kompetencijos srityje (VII t. b.l. 26).
Trečiasis suinteresuotas asmuo BUAB „Sklypo servisas“
su pareiškėjų skundais nesutiko ir atsiliepimuose (I t., b. l. 49–54, V t., b.
l. 31–36) nurodė, kad Detaliųjų planų sprendinių reglamente neįtvirtintas
privalomo statinio aukščio apibrėžimo detaliajame plane būdas, o tik numatyta,
kad šis reikalavimas gali būti patikslintas nurodant aukštų skaičių, aukštį
metrais nuo žemės paviršiaus aukščio altitudės iki karnizo, stogo. Trečiojo
suinteresuoto asmens manymu, teritorijų planavimo dokumentuose įtvirtintų
reikalavimų turinys gali būti tikslinamas statinio projektavimo sąlygose. UAB
„Sklypo servisas“ tvirtinimu, namo pusrūsis atitinka cokolinio aukšto
(pusrūsio) sąvoką, nes jo grindys yra žemiau projektinio žemės paviršiaus.
Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, išduoto statybos leidimo pagrindu
vykdoma gyvenamojo namo statyba nepažeidė kitų asmenų teisėtų interesų.
Eksperto išvados dėl turto vertės ir vertės kitimo grindžiamos bendra
žmogiškais principais, nesiremiant specialiomis žiniomis. Bendrovės teigimu,
galimas statybos vietos, statybos linijos, statybos ribos pažeidimas
apibendrinus reiškia vieną ir tą patį pažeidimą, tai namo statybos vietos
sklype pakeitimą.
Tretieji suinteresuoti asmenys J. P., I. A. Č., M. M., R. B.,
R. M., I. Č., A. B. su
pareiškėjų reikalavimais nesutiko (I t., b. l. 182–185, II t., b. l. 1–5, 178)
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m.
vasario 18 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.
Remdamasis byloje esančiais įrodymais teismas nustatė,
kad pareiškėjui R. R. priklauso nuosavybės teisės į žemės
sklypą ir gyvenamąjį namą, esančius (duomenys neskelbtini), Vilniuje (V t., b.
l. 131–134), o S. T. nuosavybės teise priklauso žemės
sklypas ir negyvenamasis namas adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje (IV t.
197–200). Greta pareiškėjams priklausančių namų valdų esančiame žemės sklype (duomenys
neskelbtini) (I t., b. l. 18) Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
Miesto plėtros departamentas 2003-08-22 išdavė statytojui uždarajai akcinei
bendrovei „Sklypo servisas“ statybos leidimą Nr. (duomenys neskelbtini) daugiabučio
gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, statybai (I t., b. l.
17). 2004-02-25 buvo surašytas ir patvirtintas daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys
neskelbtini), Vilniuje pripažinimo tinkamu naudoti aktas (II t., b. l. 7 – 8).
Pareiškėjai 2004-01-12 kreipėsi su skundu (I t., b. l. 4–7) į teismą dėl
statybos leidimo panaikinimo, 2004-02-26 patikslintu reikalavimu (I t., b. l.
83) prašė atlyginti jiems padarytą žalą. 2004-03-16 patikslintuose reikalavimuose
(I t., b. l. 120) pareiškėjai nebereiškė reikalavimo panaikinti statybos
leidimo, tik prašė priteisti patirtą turtinę žalą. Vilniaus apygardos
administracinis teismas 2005-02-14 priėmė sprendimą (III t., b. l. 41–52),
kuriuo nusprendė panaikinti 2003-08-22 išduotą statybos leidimą ir iš atsakovų
proporcingai priteisti: pareiškėjui R. R. – 25 000 Lt
turto vertės sumažėjimo ir 2 6105 Lt ekspertizės išlaidų atlyginimą ir
pareiškėjai S. T. – 46 000 Lt turto vertės sumažėjimo ir 2
615 Lt ekspertizės išlaidų atlyginimą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
2005-09-30 nutartimi (III t., b. l. 150–163) Vilniaus apygardos administracinio
teismo sprendimą panaikino ir bylą perdavė šiam teismui nagrinėti iš naujo.
Teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, panaikindamas statybos
leidimą, peržengė ginčo ribas, nes toks reikalavimas pareiškėjų nebuvo
reiškiamas. Taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo
priteistinos pareiškėjams žalos, nustatytos ekspertizės akte, dydžio sumažinimo,
netinkamai suformulavo prievolę atsakovams. Pareiškėjai 2007-11-06 patikslino
skundo reikalavimus (V t., b. l. 15–19), patikslindami prašomos priteisti
turtinės žalos dydį. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008-02-14
priėmė sprendimą (V t., 160–171), kuriuo patenkino pareiškėjų skundą iš dalies
ir priteisė pareiškėjui R. R. 67 000 Lt turtinei žalai
atlyginti ir 2 070 Lt bylinėjimosi išlaidoms atlyginti, o pareiškėjai S. T. – 91 100 Lt turtinei žalai atlyginti ir 2 070 Lt
bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
2009-05-21 nutartimi (VI t., b. l. 101–114) pirmosios instancijos teismo
sprendimą panaikino ir bylą gražino šiam teismui nagrinėti iš naujo. Teismas
nurodė, kad byloje būtina nustatyti, ar tuo atveju, jei gyvenamasis namas būtų
pastatytas laikantis 2001-03-01 detaliojo plano sprendinių, jis pareiškėjų
nekilnojamojo turto rinkos vertei neturėtų įtakos, o jei turėtų, kokios būtent.
Teismas pažymėjo, kad 2007-06-28 ekspertizės akte šis esminis klausimas
netirtas, o argumentai dėl kurių byla buvo grąžinta nagrinėti iš naujo pirmos
instancijos teismui nerealizuoti (t. VI, b. l. 112). Byla dar kartą grąžinta
naujiems įrodymams surinkti ir įvertinti.
2009-10-30 pareiškėjai teismui pateikė patikslintą
skundą (VII t., b. l. 2–5), kuriame palikdami pirmą reikalavimą patikslino
prašomą priteisti turtinės žalos dydį, nurodydami ją priteisti solidariai:
pareiškėjui R. R. 67 000 Lt turtinės žalos, 3 865 Lt už
teismo ekspertizės atlikimą, išlaidas už advokato pagalbą ir 5 proc. palūkanas
nuo priteistos sumos žalos atlyginimui nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško
teismo sprendimo įvykdymo; pareiškėjai S. T. 91 100 Lt
turtinės žalos, 3 865 Lt už teismo ekspertizės atlikimą, išlaidas už advokato
pagalbą ir 5 proc. palūkanas nuo priteistos sumos žalos atlyginimui nuo bylos
iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Lietuvos vyriausias
administracinis teismas 2005-09-30 nutartyje rėmėsi Civilinio kodekso 6.263
straipsnio 1 dalimi ir 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal Civilinio kodekso
6.271 straipsnį atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų
neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito
valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taip nustatoma civilinė atsakomybė
be kaltės. Viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems
veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo)
ir žalos ryšiui. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad
valstybės ir savivaldybės atsakomybei atsiranda, jeigu valdžios institucijų
darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų
darbuotojai privalėjo veikti. Pareiškėjai skunduose nurodė, kad žalą patyrė dėl
neteisėtų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Vilniaus apskrities
viršininko administracijos veiksmų ir neveikimo.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
2005-09-30 nutartyje priimtoje šioje administracinėje byloje (A-5-665/2005)
padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad
statybos leidimas buvo išduotas neatsižvelgus į galimas pasekmes ir esminę
reikšmę statybos leidimui išduoti turinčius dokumentus, taip pažeisti
Teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio 2 dalies, Statybos įstatymo 23
straipsnio 9 dalies ir Detaliųjų planų sprendinių reglamento 7 ir 9–11 punktų
reikalavimai. Taigi Vilniaus miesto savivaldybės administracijos darbuotojai,
išduodami statybos leidimus, neveikė taip, kaip pagal bendruosius viešojo
administravimo principus (įstatymo viršenybės, objektyvumo) ir įstatymų
nuostatas privalėjo veikti, ir tokio jų veikimo pareiškėjai negalėjo pagrįstai
tikėtis.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
2009-05-21 nutartyje priimtoje šioje administracinėje byloje (A-756-73/2009)
padarė išvadą, kad pagal Statybos įstatymo 27 straipsnio 4 dalies 2 punkto
nuostatas, Vilniaus apskrities viršininko administracija, atlikdama statinių
statybos valstybinę priežiūrą privalėjo patikrinti ir tai, ar statinio statyba
minėtame žemės sklype nepažeidžia teritorijų planavimo dokumentų, kai jie yra
privalomi. Juolab prielaidą apie galimus detaliojo plano pažeidimus galima buvo
daryti iš gyventojų raštų turinio. Lietuvos vyriausiasis administracinis
teismas sistemiškai aiškindamas teisės aktus nurodė, kad apskrities viršininkas
turi pareigą, o ne teisę kreiptis į teismą dėl statybos leidimo panaikinimo,
kai statinio statyba pažeidžia teritorijų planavimo dokumentus bei sustabdyti
statybos leidimo galiojimą ir tuo pačiu vykdomus statybos darbus. Teismas
padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas sprendime išdėstytais motyvais
nepagrįstai nepripažino Vilniaus apskrities viršininko administracijos
pareigūnų neveikimą, susijusį su Statybos įstatymo 27 straipsnio 4 dalis 2
punkte nurodytos pareigos nevykdymu, neteisėtu. Kadangi Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo įsiteisėjusiose nutartyse, priimtose nagrinėjamoje
byloje jau yra konstatuoti atsakovų Vilniaus apskrities viršininko
administracijos ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos neteisėti veiksmai,
todėl jų papildomai teismai nenagrinėja, nes jie šioje byloje laikytini
įrodytais.
Teismas nustatė, kad prašomos atlyginti turtinės žalos
atsiradimą pareiškėjai sieja su jų nekilnojamojo turto vertės sumažėjimu, kuris
atsirado, nes Vilniaus miesto savivaldybės administracija statybos leidimą
išdavė pažeisdama teisės aktų reikalavimus, o Vilniaus apskrities viršininko
administracija neįvykdė jai nustatytos pareigos – patikrinti, ar gyvenamojo
namo statyba žemės sklype nepažeidžia teritorijų planavimo dokumentų. Teismas
pažymėjo, kad pareiškėjų nurodytas namų valdų (tariamas) vertės sumažėjimas (jį
įrodžius) CK 6.249 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu laikytinas turto
(dalies jo vertės) netekimu. Todėl teismas vertino tokio (tariamo) turto vertės
sumažėjimo dydį, t. y. nustatyti atlygintinos dėl minėto pareiškėjams
priklausančių namų valdų vertės sumažėjimo žalos dydį. Nagrinėjamoje byloje
buvo paskirtos dvi teismo ekspertizės. 2004-07-23 buvo surašytas Nekilnojamojo
turto objektų, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje, rinkos vertės
nustatymo bei jos kitimo, pastačius daugiabutį gyvenamąjį namą (duomenys
neskelbtini), ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini) (II t., b. l.
97–127) (toliau – 2004-07-23 ekspertizės aktas). Šiame ekspertizės akte ekspertė
V. V. padarė išvadą, kad nekilnojamojo turto objektų
(žemės sklypų su gyvenamaisiais namais), esančių (duomenys neskelbtini),
Vilniuje, rinkos vertė, pastačius daugiabutį gyvenamąjį namą (duomenys
neskelbtini), neprisilaikant Vilniaus miesto valdybos 2001-03-01 sprendimu Nr.
388V patvirtintų detaliojo plano nuostatų, sumažėjo: 1. nekilnojamojo objekto,
esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje – 49 000 Lt; 2. Nekilnojamojo objekto,
esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje – 92 000 Lt. ekspertai išvadoje
nurodė, kad tuo atveju, jeigu gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini) būtų
pastatytas prisilaikant Vilniaus miesto valdybos 2001-03-01 sprendimu Nr. 388V
patvirtintų detaliojo plano nuostatų, tai jis įtakos greta esančių
nekilnojamojo turto objektų (duomenys neskelbtini) rinkos vertei neturėtų.
Faktorius – daugiabutis gyvenamasis namas be cokolinio aukšto ar su cokoliniu
aukštu – gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)
rinkos vertei žymios įtakos neturi dėl vietovės reljefo: žemės sklypai yra
skirtinguose lygiuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005-09-30
nutartyje, vertindamas nurodytą ekspertizės aktą, kaip įrodymą padarė išvadą,
kad atliktos ekspertizės akte nenustatytas pareiškėjų turto vertės sumažėjimas
dėl konkrečių pažeidimų padarymo, t. y. dėl statinio statybos vietos, statybos
linijos, statybos ribos nesilaikymo ir leistino užstatymo intensyvumo
viršijimo, todėl pareiškėjų patirta žala pagal 2003-07-23 ekspertizę buvo
priteista nepagrįstai. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos
vyriausiojo administracinio teismo nutartyje išdėstytus argumentus dėl
2004-07-23 atliktos ekspertizės 2006-01-30 nutartimi (IV t., b. l. 42–45)
byloje paskyrė nekilnojamojo turto vertinimo ekspertizę ir pavedė ją atlikti VĮ
Registrų centro Šiaulių filialo ekspertams V. M. ir I. K..
2007-06-28 buvo surašytas ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 78–109)
(toliau 2007-06-28 ekspertizės aktas). Šiame akte ekspertai padarė išvadą, kad
atlikus skaičiavimus galima teigti, kad nekilnojamojo turto vertė sumažėjo dėl
to, kad buvo pažeista gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini),
Vilniuje, statybos vieta, statybos linija, statybos ribos bei buvo viršytas
statybos intensyvumas. Ekspertai apskaičiavo, kad: 1. nekilnojamojo turto,
esančio adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje vertė, neįvertinus greta
pastatyto daugiabučio gyvenamojo namo neigiamos įtakos – 1 1116 000 Lt, vertės
sumažėjimo procentas (įvertinant greta pastatyto daugiabučio gyvenamojo namo įtaką)
– 4–6 procentai, turto vertės sumažėjo – 44 600–67 000 Lt; 2. nekilnojamojo
turto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje vertė, neįvertinus greta
pastatyto daugiabučio gyvenamojo namo neigiamos įtakos – 1 024 000 Lt, vertės
sumažėjimo procentas (įvertinant greta pastatyto daugiabučio gyvenamojo namo
įtaką) – 8, 9 procentai, turto vertės sumažėjo – 91 100 Lt. Lietuvos
vyriausiasis administracinis teismas 2009-05-21 nutartyje vertindamas
2007-06-28 ekspertizės aktą atkreipė dėmesį į nuorodą, kad įtaką pareiškėjų
turto vertei daro šalia pastatytas daugiabutis namas, kurio fasadinė pusė
(langai, balkonai ir terasos) yra tiesiogiai orientuota į priešais esančio namo
(duomenys neskelbtini) ir iš dalies (duomenys neskelbtini) vidinius kiemus ir
pagrindinius namų fasadus. Ekspertų teigimu šios aplinkybės sąlygoja sumažėjusį
šių namų gamtovaizdžio matomumą, pažeistą namų jaukumą, gyventojų privatumą.
Neigiamą poveikį, ekspertų teigimu, pareiškėjų nekilnojamojo turto objektų
vertei lėmė tai, kad jų sklypai atsidūrė daugiabučio namo papėdėje. Remdamiesi
šiomis aplinkybėmis ekspertai konstatavo, kad detaliojo plano sprendinių
pažeidimai lėmė minėtų neigiamų faktorių atsiradimą ir tuo pačiu nekilnojamojo
turto objektų vertės sumažėjimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
nutartyje įvertinęs detaliojo plano sprendinius padarė išvadą, kad pastatyto
daugiabučio namo užstatymo ribos atitinka 50 procentų detaliajame plane
nustatytos užstatymo zonos t.y. net pastačius statinį laikantis detaliajame plane
nustatytos užstatymo ribos dalis pastato vis tiek būtų toje pačioje vietoje,
kaip ir šiuo metu pastatytas daugiabutis namas, kas taip pat sąlygotų
gamtovaizdžio matomumo sumažėjimą. Be to užstatymo zona pagal detaliojo plano
brėžinį buvo reljefiškai aukštesnėje vietoje, nei pareiškėjams priklausantys
žemės sklypai. Nutartyje pažymėta, kad detaliojo plano sprendiniuose
nenustatomi tokie statinio reikalavimai, kaip langų, balkonų ir terasų kryptis
(t. VI, b. l. 111). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyje
taip pat konstatavo, kad ekspertizės akto tiriamojoje dalyje neaprašyti atlikti
tyrimai, jų metu naudoti metodai ir priemonės, siekiant nustatyti ar minėti
faktoriai (sumažėjęs gamtovaizdžio matomumas, pažeistas namų jaukumas,
gyventojų privatumas) nulėmę turto vertės sumažėjimą būtų eliminuoti, jei
nebūtų padaryta su užstatymo ribos ir intensyvumo nesilaikymu susijusių
pažeidimų. Nenurodyta, kokie buvo atlikti tyrimai, siekiant nustatyti
pareiškėjų turto objektų galimos vertės pokyčius tokio paties aukščio statinį
pastačius detaliojo plano brėžinyje nurodyto užstatymo zonoje. Iš viso to kas
pasakyta, teismas padarė išvadą, kad ekspertizės akte statinio statybos
nepažeidžiant detaliojo plano sprendinių pasekmės, gretimų sklypų bei juose
esančių statinių rinkos vertei, jokiomis objektyviomis aplinkybėmis nemotyvuojamos,
todėl išvados, kuriose atsakoma į teismo klausimus dėl turto vertės pokyčių,
vykdant detaliojo plano sprendinius, laikytinos nepagrįstomis, o esminis
klausimas, ar tuo atveju, jei gyvenamasis namas būtų pastatytas laikantis
2001-03-01 detaliojo plano sprendinių jis pareiškėjų turto vertei neturėtų
įtakos, o jei turėtų tai kokios, netirtas. Pareiškėjų atstovas 2009-09-21
teismui pateikė prašymą (VI t., b. l. 175), kuriame prašė į teismo posėdį
iškvieti ekspertus V. M. ir I. K..
2009-10-19 vykusiame teismo posėdyje (VI t., b. l. 189–190) buvo apklausta
2007-06-28 ekspertizės aktą surašiusi ekspertė I. K.. Ji
paaiškino, kad yra mažesnė paklaida ieškant skirtumo tarp neužstatytų sklypų,
nei tarp užstatytų. Nurodė, kad taip lygindama ir vertindama jos nuomone gavo
teisingą išvadą. Nurodė, kad, kiek sumažėjo vertė dėl kiekvieno pažeidimo,
nustatyti yra neįmanoma (VI t., b. l. 189–190). Teismo pavedimu ekspertai
pateikė paaiškinimą dėl 2007-06-28 ekspertizės akto (VII t. b. l. 12-13).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-05-21 nutartyje nurodyti
trūkumai dėl 2007-06-28 ekspertizės akto nepašalinti, o pareiškėjų atstovas
2009-10-19 teismo posėdyje nurodė, kad jie dar vienos ekspertizės skirti
neprašo, jiems pakanka ankstesnių (VI t., b. l. 190). Teismas pabrėžė, kad pagal
bendrą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę pareiškėjas turi įrodyti
aplinkybes, kurios nurodytos, kaip skundo pagrindas, t. y. faktus,
patvirtinančius ginčijamo teisinio santykio buvimą, ir faktus, liudijančius,
kad pareiškėjo teisė arba įstatymu saugomas interesas pažeisti.
Byloje buvo iškeltas klausimas dėl priežastinio ryšio
tarp neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodomos atsiradusios žalos. Bylos
nagrinėjimo metu jokiais papildomais įrodymais nebuvo patvirtintas priežastinio
ryšio buvimas, įrodinėjamo dalyko esmė byloje įrodyti skirtumą, kiek būtų
sumažėjusi namo vertė, jeigu namas būtų pastatytas taip, kaip turėjo būti
pastatytas ir kiek sumažėjo dėl to, kaip dabar pastatytas. Vertės skirtumas
neįrodytas, ką turėjo įrodyti pareiškėjai, taip pat neįrodytas priežastinis
ryšys tarp atsakovų neteisėtų veiksmų ir pareiškėjų nurodomos žalos. Teismas,
atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad pareiškėjai neįrodė
visų civilinės atsakomybės sąlygų, todėl jų skundą atmetė. Teismui nepatenkinus
pareiškėjų pagrindinio reikalavimo – atlyginti jiems padarytą turtinę žalą,
netenkintas ir reikalavimas priteisti procesines palūkanas, nes tai yra
išvestinis reikalavimas iš pagrindinio, taip pat netenkintinas prašymas
priteisti bylinėjimosi išlaidas, kadangi išlaidos priteistinos tik proceso
šaliai, kurios naudai priimamas sprendimas.
III.
Pareiškėjai R. R. ir S. T. apeliaciniu skundu (t. VII, b. l. 93-96) prašo
panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 18 d. sprendimą
ir priimti naują sprendimą pareiškėjų skundą tenkinant. Apeliacinį skundą
grindžia šiais argumentais:
1.
Teismo motyvai prieštaringi,
rezoliucine dalimi skundas atmetamas, tačiau motyvuose pripažįstamas atsakovų
neteisėtas veikimas bei neturtinės žalos reikalavimas laikomas įrodytu.
2.
Nesutinka su teismo įrodymų
vertinimu: teismui nenustačius ekspertizės išvadų nepriimtinumo pagrindų, šiuo
įrodymu būtina vadovautis.
3.
Nepriimtinas sprendimo motyvas,
kad pareiškėjai patys neprašė skirti naujos ekspertizės, nes teismai buvo
aktyvūs proceso metu, realizavo savo teisę procesines teises dėl galimo
nusprendimo dėl ekspertizės, bei ABTĮ 81 str. įvirtintą pareigą būti aktyviam,
todėl keista, jeigu galutinėje proceso stadijoje teismas atsisako savo aktyvaus
vaidmens, laikydamas tai pareiškėjo rūpesčiu.
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
teisės departamentas, atsiliepimu (t. VII, b. l. 103-109) nesutinka su
apeliaciniu skundu. Savo motyvus grindžia šiais argumentais:
1.
Pažymi, jog ši Lietuvos
vyriausiojo administracinio teismo nutartys yra galutinė ir neskundžiama, tad
pareiškėjai, teikdami skundą turėjo susilaikyti nuo perteklinio reikalavimo
pripažinti veiksmus neteisėtais. Todėl pirmosios instancijos teismas visai
pagrįstai atmėtė šį pareiškėjų reikalavimą.
2.
Pažymi, jog 2006 m. sausio 30 d.
nutartimi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nepavedė ekspertams
nustatyti namų valdų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Vilniuje
rinkos vertės.
3.
Nurodo, jog pareiškėjai visiškai
neatsižvelgdami į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, kuria
jau buvo įvertinti kaip nepagrįsti reikalavimai, vėl prašo priteisti R. R. ir S. T. atitinkamai 67000 Lt ir 91100
Lt. Norėdami, kad teismas priteistų prašomą sumą, pareiškėjai turėjo pateikti
naujus įrodymus, pagrindžiančius kad buvo patirti būtent tokio dydžio
nuostoliai.
4.
Nesutinka dėl teismo pareigos
pačiam paskirti atlikti ekspertizę, nes žala nėra preziumuojama, jos dydį turi
įrodyti pareiškėjas. ABTĮ suteikia teisę teismui savo iniciatyva tik
išreikalauti reikiamus dokumentus ir pareikalauti pareigūnų paaiškinimų,
5.
Mano, jog pareiškėjas neįrodė, jog
yra priežastinis ryšys tarp padarytų pažeidimų ir galimai patirtos žalos. Nėra
aišku ar tiktai dėl padarytų pažeidimų galimai nuvertėjo namų valdų vertė. Pritaria
LVAT, teiginiui, jog turto vertės sumažėjimas turi būti siejamas su konkrečiais
pažeidimais, todėl byloje būtina nustatyti kaip kiekvienas pažeidimas, t.y.
pažeista statybos vieta, statybos ribos bei viršytas intensyvumas (būtent
kiekvienas pažeidimas atskirai) įtakojo namų valdos vertės sumažėjimą.
Atsakovas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos
inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu (t. VII, b. l. 113-114)
nepritaria apeliaciniam skundui, nes mano, jog sprendimas yra teisėtas ir
pagrįstas. Savo atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1.
Nurodo, jog pirmosios instancijos
teismas sprendime konstatavo, kad yra neįrodytas priežastinis ryšys tarp
atsakovų neteisėtų veiksmų ir pareiškėjui padarytos žalos, todėl pagrįstai
atmetė pareiškėjų skundą visa apimtimi.
2.
Teigia, jog pirmosios instancijos
teismas pagrįstai ir motyvuotai nesivadovavo 2007-06-28 ekspertizės aktu Nr. (duomenys
neskelbtini), nes 2009-05-21 LVAT nutartyje buvo aiškiai išdėstyti
ekspertinio akto trūkumai, kurie vėliau nebuvo pašalinti.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
Apeliacinis
skundas atmestinas.
Nagrinėjamo administracinio ginčo esmė - turtinės
žalos dėl neteisėtų viešojo administravimo subjektų Vilniaus miesto
savivaldybės ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos veiksmų ir
neveikimo jiems vykdant jų kompetencijai priskirtas viešojo administravimo
funkcijas atlyginimas.
Valdžios
institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas
Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės
atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų
aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios
institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito
valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės
(straipsnio 1 dalis). Valdžios institucija – bet koks viešosios teisės
subjektas, taip pat privatus asmuo, atliekantis valdžios funkcijas (straipsnio
2 dalis), todėl valstybės ir savivaldybės atsakomybė pagal šį straipsnį
atsiranda ir dėl valstybinių ar savivaldybių viešojo administravimo subjektų
atliekant viešojo administravimo funkcijas neteisėtais veiksmais padarytos
žalos. Viešojo administravimo įstatymo 39 straipsnyje (2002 m. gruodžio 10 d.
įstatymo Nr. IX-1281 redakcija) nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala,
atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama
Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Taigi konstatuotina, kad minėtame Civilinio
kodekso straipsnyje įtvirtinta speciali valstybės ir savivaldybių (viešosios)
atsakomybės sistema, numatanti specialius valstybės ir savivaldybių atsakomybės
principus.
Nors Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje
įtvirtinta speciali viešosios atsakomybės sistema, skirta atlyginti žalai,
kurią inter alia asmuo patyrė dalyvaudamas administraciniuose
teisiniuose santykiuose, ir nors ginčus, kylančius dėl žalos, padarytos viešojo
administravimo srityje, pagal šį straipsnį sprendžia specializuoti
administraciniai teismai, santykiai, susiję su tokios žalos atlyginimu, yra
civiliniai teisiniai, o ne administraciniai teisiniai santykiai. Dėl to šiuo
atveju svarbu atsižvelgti ir į bendrąsias civilinę atsakomybę
reglamentuojančias teisės normas.
Civilinei atsakomybei atsirasti yra būtini keturi
elementai: neteisėti veiksmai (CK 6. 246 straipsnis); 2)
priežastinis ryšys tarp teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK
6. 247
straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK
6. 248
straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK
6. 249
straipsnis). Pažymėtina, kad atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtais
veiksmais ar neveikimu padarytos turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo kaltės
nustatymas nebūtinas (CK
6.271
straipsnio 4 ir 1 dalys).
Neteisėti veiksmai
Civilinio
kodekso 6.271 straipsnio 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks
valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris
tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams. Taigi
nereikalaujama, kad aktas būtų tiesiogiai skirtas (adresuotas) nukentėjusiam
asmeniui. Nagrinėjamu atveju pareiškėjų nurodyti viešojo administravimo
veiksmai (projektavimo sąlygų išdavimas, Nuolatinės statybos komisijos išvadų
priėmimas, statybos leidimų išdavimas, pareiškėjų skundų nagrinėjimas, kt.)
tiesiogiai darė įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams. Akivaizdu, kad
administracinis aktas, suteikiantis atitinkamas teises jo adresatui, gali
sukelti tam tikrų teisinių pasekmių ir tretiesiems asmenims, kuriems aktas nėra
skirtas. Tačiau nepasisakius dėl visų viešosios atsakomybės pagrindų buvimo,
nėra galimybės konstatuoti, kad pareiškėjų nurodomi aktai nedaro įtakos jų
interesams.
Nagrinėjamoje
byloje analizuojant, ar yra viešosios atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai
(neveikimas) – būtina nustatyti ir įvertinti, ar atsakovų darbuotojai,
atlikdami pareiškėjų nurodomus veiksmus (neveikimą), iš kurių kildinama žala,
veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo
veikti. Dėl to byloje pirmiausia turi būti įvertinama, kokiais teisės
reikalavimais vadovaudamiesi atsakovai privalėjo veikti priimdami atitinkamus
aktus, susijusius su gyvenamojo namo statyba gretimame pareiškėjams žemės sklype,
ar atsakovai pareiškėjų atžvilgiu veikė laikydamiesi šių reikalavimų.
Viešojo
administravimo subjektai savo veikloje pirmiausia turi vadovautis bendraisiais
teisės principais, taip pat bendraisiais viešojo administravimo principais,
įtvirtintais Viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnyje. Šios bylos
kontekste paminėtini įstatymo viršenybės principas, be kita ko, reiškiantis,
kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu,
visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais, ir objektyvumo principas,
reiškiantis, kad sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo
subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs. Pastarasis principas
reikalauja įvertinti, kokius interesus tenkinant buvo priimti administraciniai aktai,
iš kurių kildinama žala.
Dėl neteisėtų Vilniaus miesto savivaldybės veiksmų išduodant
statybos leidimą konstatuotina, kad Vilniaus miesto savivaldybės
administracijos Miesto plėtros departamento 2003 m. rugpjūčio 22 d. statybos
leidimas Nr. (duomenys neskelbtini) buvo išduotas
nesilaikant 2001 m. kovo 1 d. patvirtinto detaliojo plano ir jame nurodytų
privalomųjų (užstatymo intensyvumas) ir pasirinktųjų (pastatų (statinių)
statybos vieta, statybos linija, statybos riba) teritorijos tvarkymo režimo reikalavimų,
pažeidžiant Teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio 2 dalies, Statybos
įstatymo 23 straipsnio 9 dalies ir Detaliųjų planų sprendinių reglamento 7 ir
9–11 punktų reikalavimus. Taip pat išduodant statybos leidimą nebuvo
atsižvelgta į galimus padarinius ir esminę reikšmę statybos leidimui išduoti
turinčius dokumentus. Vilniaus miesto valdybos 2001 m. kovo 1 d. sprendimu Nr.
388V buvo patvirtinti sklypo dalies (duomenys neskelbtini) nedidelių veiklos
mastų detaliojo plano sprendiniai: gyvenamasis mažaaukštis žemės naudojimo
būdas, sklypo ribos ir statybos reglamentas pagal pridedamą brėžinį.
Aiškinamajame rašte nurodoma, kad projektuojami teritorijos statybiniai
reglamentai pateikti detaliojo plano teritorijos užstatymo reglamentų
brėžinyje. Reglamente nurodytas statinių aukštingumas, užstatymo tankis,
užstatymo intensyvumas, pažymėta užstatyti leidžiama teritorija, užstatymo riba
ir kt. Pagal galiojusio Detaliųjų planų sprendinių reglamento 9 punktą
pasirinktieji teritorijos tvarkymo režimo reikalavimai yra privalomi. Tačiau statinio
projekte numatyti statybos sprendiniai neatitiko detaliuoju planu patvirtintų
teritorijos užstatymo reglamentų. Techninio projekto sprendiniuose buvo
padidintas užstatymo intensyvumas, suprojektuotas namas neatitiko detaliajame
plane patvirtintos užstatyti leidžiamos teritorijos ir užstatymo ribų. Taigi
statinio projekte buvo numatoma keisti teritorijos užstatymo režimą, todėl
pagal galiojusio Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 6 punktą
buvo būtina keisti detaliajame plane numatytus sprendinius. Techninės
ekspertizės akte pagrįstai konstatuotas leistino užstatymo intensyvumo
viršijimas. Pagal Detaliųjų planų sprendinių reglamento 7.4 punktą užstatymo
intensyvumas reglamentuoja visų pastatų bendro ploto santykį su viso sklypo
plotu. Dėl to šiuo atveju vertinamos ir mansardinio, ir cokolinio aukštų
patalpas, juolab kad jose suprojektuotos gyvenamosios patalpos, o pagal
aplinkos ministro 1999 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 310 patvirtinto
organizacinio statybos techninio reglamento STR 1.14.01:1999 Pastatų plotų ir
tūrių skaičiavimo tvarka 14 punktą rūsio, pusrūsio ar pastogės patalpų, į
kurias patenkama tiesiog iš buto, plotas įskaičiuojamas į šio buto bendrąjį
plotą. Gyvenamojo pastato gyvenamasis plotas yra visų jo butų gyvenamųjų plotų
suma. Gyvenamojo pastato bendrasis plotas yra visų jame esančių patalpų, tarp
jų – ir funkcionaliai susietuose priestatuose, plotų suma (šio reglamento 15,
17 punktai). Nustatyta, kad atsakovo Miesto plėtros departamento Nuolatinė
statybos komisija be pastabų pritarė projektavimo sąlygų įvykdymui ir projekto
atitikimui teritorijų planavimo dokumentams bei inžinerinių tinklų ir
susisiekimo komunikacijų projektavimo sąlygų įvykdymui, nors buvo pažeistas
projektavimo sąlygų 3 punktas ir nesilaikyta detaliojo plano sprendinių
nustatyto teritorijos tvarkymo režimo reglamento.
Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (2003 m. spalio
16 d. įstatymo Nr. IX-1780 redakcija) 27 straipsnio 3 dalis nustato, kad apskrities
viršininko administracija atlieka visų statinių statybos valstybinę priežiūrą.
Apskrities viršininko pareigos atliekant statybos valstybinę priežiūrą yra
nustatytos to paties straipsnio 4 dalyje, kurios 2 punkte be kita ko nurodyta,
jog apskrities viršininkas privalo tikrinti, ar statinio
statyba nepažeidžia teritorijų planavimo dokumentų, kai jie yra privalomi. Dėl
neteisėtų Vilniaus apskrities viršininko administracijos veiksmų ir neveikimo konstatuotina,
kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos
pareigūnai, nagrinėdami gyventojų skundą dėl daugiabučio namo statybos (duomenys
neskelbtini), Vilniuje, iš esmės tikrino tik tai, ar
statyba vykdoma pagal išduotą statybos leidimą ir ar statomas statinys atitinka
šiame leidime nurodytus pagrindinius statinio techninius rodiklius bei statinio
naudojimo paskirtį (Statybos įstatymo 27 straipsnio 4 dalies 1 punktas), kaip tą
patvirtina Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo
ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2003 m. lapkričio 24 d. (t. I,
b. l. 31) ir 2003 m. gruodžio 9 d. (t. I, b. l. 12) raštai, kai tuo tarpu pagal
Statybos įstatymo 27 straipsnio 4 dalies 2 punkto nuostatas minėti pareigūnai privalėjo
patikrinti ir tai, ar statinio statyba minėtame žemės sklype nepažeidžia
teritorijų planavimo dokumentų, ypač atsižvelgiant į tai, kad prielaidą apie
galimus detaliojo plano pažeidimus galima buvo daryti iš minėtų gyventojų raštų
turinio.
Apskrities viršininko administracijos įgalioti
pareigūnai, veikdami Statybos įstatymo 27 straipsnio 3, 4 ir 5 dalyse
nustatytos kompetencijos ribose turi teisę sustabdyti statinio statybą ir
kreiptis į teismą Statybos įstatymo 33 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytais atvejais
(Statybos įstatymo 27 straipsnio 6 dalies 1 punktas). Sustabdyti
statinio statybą turi teisę bet kuris statybos valstybinę priežiūrą atliekantis
viešojo administravimo subjektas (nurodydamas statybos ar griovimo sustabdymo
terminą), kai yra pateiktas prašymas
(pareiškimas) teismui dėl statybos leidimo panaikinimo pagal šio
Įstatymo 23 straipsnio 19 dalį (Statybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
Pagal šioje nuostatoje nurodytą Statybos įstatymo 23 straipsnio 19 dalį
apskrities viršininko administracija arba Vyriausybės atstovas, arba Valstybinė
teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Vyriausybės įgaliotos
institucijos turi teisę sustabdyti savivaldybės mero (jo įgalioto savivaldybės
administratoriaus ar kito savivaldybės administracijos tarnautojo) išduoto
statybos leidimo galiojimą nuo prašymo (pareiškimo) dėl šio leidimo panaikinimo
pateikimo teismui dienos iki teismo sprendimo, jei šie viešojo administravimo
subjektai kreipėsi į teismą dėl leidimo panaikinimo. Darytina išvada, jog
būtent šioje nuostatoje yra įtvirtinta apskrities viršininko teisė, o šią
nuostatą vertinant sisteminiu teisės aiškinimo metodu Statybos įstatymo 27
straipsnio 4 dalies 2 punkto kontekste, ir pareiga, kreiptis į teismą dėl
statybos leidimo panaikinimo, kai statinio statyba pažeidžia teritorijų
planavimo dokumentus bei sustabdyti statybos leidimo galiojimą ir tuo pačiu
vykdomus statybos darbus.
Žala ir priežastinis ryšys
Pareiškėjų
prašoma atlyginti žala pasireiškė ne sunaikinant ar sužalojant turtą, ne
paneigus jų teisę gauti tam tikras pajamas (negautos pajamos), o sumažinus
turto, kaip visumos, vertę. Dėl turto nuvertėjimo atsirandantys nuostoliai yra
turto vertės sumažėjimas (Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 17 d. nutartis
civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2009, 2007 m. rugpjūčio 24 d.
nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-405/2007). Tačiau byloje nepakanka
nustatyti pareiškėjų turto vertės sumažėjimą pastačius minėtą statinį. Būtina
tokį sumažėjimą susieti su konkrečiais neteisėtais atsakovų veiksmais
(neveikimu). Žalos faktas kildinamas iš statybos leidimo įgyvendinimo. Statybos
leidimus išdavė atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
darbuotojai, o Vilniaus apskrities viršininko
administracijos pareigūnai nesiėmė veiksmų, galinčių sustabdyti statybos
leidimo įgyvendinimą. Minėta, kad atsakovų veiksmų neteisėtumas
išduodant statybos leidimus pasireiškė tuo, jog nebuvo atsižvelgta į detaliojo
plano sprendinių nustatytą teritorijos tvarkymo režimo reglamentą. Todėl turto
vertės sumažėjimas turi būti pagrindžiamas dėl konkrečių pažeidimų padarymo,
t. y. dėl statinio statybos vietos, statybos linijos, statybos ribos
nesilaikymo ir leistino užstatymo intensyvumo viršijimo. Žalos atlyginimas
nagrinėjamoje byloje reiškia turto nuvertėjimo kompensavimą, t. y. turto
visumos (jo vertės) atstatymą į padėtį, kuri būtų, jei nebūtų buvę pažeidimo.
Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 5 dalies bendroji taisyklė, pagal kurią žala
apskaičiuojama pagal kainas, galiojančias teismo sprendimo priėmimo dieną,
skirta tam, kad gavęs žalos atlyginimą nukentėjęs asmuo pasiektų restitutio
in integrum, t. y. jo turto būklė būtų tokia, lyg pažeidimo nebūtų buvę.
Tačiau turto vertė kinta priklausomai nuo rinkos sąlygų, turto būklės pokyčių
ir kitų aplinkybių. Kintant turto vertei, kinta ir dėl neteisėtų veiksmų
atsiradusi turto vertės sumažėjimo suma. Kadangi pareiškėjų turtas nebuvo nei
sunaikintas, nei sužalotas, reikalaujama žalos atlyginimo suma nebūtų skirta
turto fizinės būklės atstatymui į ankstesnę padėtį. Tuo tarpu vien dėl turto
vertės pokyčių pakitusi turto nuvertėjimo suma leistų arba nepagrįstai praturtėti
žalą patyrusiam asmeniui (jei turto vertė nuo žalos padarymo iki teismo
sprendimo dienos padidėtų), arba, atvirkščiai, neatlygintų patirtos žalos (jei
turto vertė nuo žalos padarymo iki teismo sprendimo dienos sumažėtų).
2005 m. rugsėjo 30 d. nutartimi šioje administracinėje
byloje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija
grąžindama bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nurodė, kad
byloje nepakanka nustatyti pareiškėjų turto vertės sumažėjimą pastačius minėtą
statinį, o būtina tokį sumažėjimą susieti su konkrečiais neteisėtais atsakovų
veiksmais (neveikimu), todėl turi būti pagrindžiamas turto vertės sumažėjimas
dėl konkrečių pažeidimų padarymo, t. y. dėl statinio statybos vietos, statybos
linijos, statybos ribos nesilaikymo ir leistino užstatymo intensyvumo
viršijimo. Siekdamas išsiaiškinti minėtas aplinkybes, pirmosios instancijos
teismas nagrinėjamoje byloje yra skyręs teismo ekspertizę, kurios rezultatai
buvo įtvirtinti 2007 m. birželio 28 d. ekspertizės akte (t. IV, b. l. 78–98).
Vertinant minėtą ekspertizės aktą, atkreiptinas
dėmesys į jo 2.8 punktą, kuriame nurodoma, jog neigiamą įtaką pareiškėjų turto
vertei daro šalia pastatytas daugiabutis namas, kurio fasadinė pusė (langai,
balkonai, terasos) yra tiesiogiai orientuotos į priešais esančio namo (duomenys
neskelbtini) ir iš dalies (duomenys neskelbtini) vidinius kiemus ir
pagrindinius namų fasadus. Ekspertų teigimu, šios aplinkybės sąlygoja
sumažėjusį šių namų gamtovaizdžio matomumą, pažeistą namų jaukumą, gyventojų
privatumą, gražaus gamtovaizdžio matomumą. Neigiamą poveikį minėtų
nekilnojamojo turto objektų vertei ekspertų teigimu lėmė ir aplinkybė, kad
pareiškėjų nuosavybės teisėmis valdomi žemės sklypai atsidūrė daugiabučio namo
papėdėje. Remdamiesi šiomis aplinkybėmis, ekspertai išvadose iš esmės
konstatavo, kad detaliojo plano sprendinių pažeidimai lėmė minėtų neigiamų
faktorių atsiradimą ir tuo pačiu – pareiškėjų nekilnojamojo turto objektų
vertės sumažėjimą.
Pažymėtina, kad pagal statybos leidimo išdavimo metu
galiojusius detaliojo plano sprendinius, žemės sklype, esančiame (duomenys
neskelbtini), Vilniuje, buvo numatyta iš esmės tokio paties aukščio gyvenamojo
namo statyba, o pastatyto daugiabučio namo užstatymo ribos atitinka apie 50
procentų detaliajame plane nustatytos užstatymo zonos (t. III, b. l. 24). Tai
leidžia teigti, kad net pastačius statinį laikantis detaliajame plane
nustatytos užstatymo ribos, dalis pastato vis tiek būtų toje pačioje vietoje,
kaip ir šiuo metu pastatytas daugiabutis namas, kas taip pat sąlygotų (ar
galėtų sąlygoti) gamtovaizdžio matomumo sumažėjimą. Be to, iš detaliojo plano
brėžinio (t. I, b. l. 48) matyti, kad užstatymo zona taip pat buvo
reljefiškai aukštesnėje vietoje, nei pareiškėjams priklausantys žemės sklypai.
Pastebėtina ir tai, kad detaliojo plano sprendiniuose nėra nustatomi tokie
statinio reikalavimai, kaip langų, balkonų, terasų kryptis.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m.
gegužės 21 d. nutartyje šioje
administracinėje byloje yra konstatavęs, kad ekspertizės akto tiriamojoje
dalyje neaprašyti atlikti tyrimai, jų metu naudoti metodai ir priemonės,
siekiant nustatyti ar minėti faktoriai nulėmę turto vertės sumažėjimą būtų
eliminuoti, jei nebūtų padaryta su užstatymo ribos ir intensyvumo nesilaikymu
susijusių pažeidimų. Teismas padarė išvadą, kad nepažeidžiant detaliojo plano
sprendinių statinio statybos pasekmės gretimų sklypų bei juose esančių statinių
rinkos vertei ekspertizės akte nemotyvuojamos jokiomis objektyviomis
aplinkybėmis, dėl to išvadas dėl turto vertės pokyčių laikė nepagrįstomis.
Pirmosios
instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, jog Lietuvos
vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 21 d. nutartyje nurodyti
trūkumai dėl 2007 m. birželio 28 d. ekspertizės akto taip ir nebuvo pašalinti. 2009
m. spalio 19 d. vykusiame teismo posėdyje (t. VI, b. l. 189–190) buvo apklausta
2007 m. birželio 28 d. ekspertizės aktą surašiusi ekspertė I.
K., kuri paaiškino, kad yra mažesnė paklaida ieškant skirtumo tarp neužstatytų
sklypų, nei tarp užstatytų, nurodė, kad, kiek sumažėjo vertė dėl kiekvieno pažeidimo,
nustatyti yra neįmanoma, o jaukumą ir privatumą įvertino pagal langus. Teismo
pavedimu ekspertai pateikė paaiškinimą dėl 2007 m. birželio 28 d. ekspertizės
akto (t. VII, b. l. 12-13). Iš šio paaiškinimo turinio pirmosios instancijos
teismas padarė pagrįstą išvadą, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
2009 m. gegužės 21 d. nutartyje nurodyti trūkumai dėl 2007 m. birželio 28 d. ekspertizės
akto nepašalinti. Minėtame paaiškinime dėl 2007 m. birželio 28 d. ekspertizės
akto ekspertai nurodė, kad atliekant ekspertizę nebuvo vertintas kiekvienas
pažeidimas atskirai, t. y. statybos vieta, statybos linija, statybos ribos,
viršytas užstatymo intensyvumas, iš šio paaiškinimo akivaizdu, kad nagrinėjamu
atveju ekspertai vertino visų išorinių veiksnių (t. y. veiksnių, esančių už
vertinamo objekto ribų) poveikį vertinamo objekto vertės kitimui, o
skaičiavimai atlikti panaudojant neužstatytus sklypus. Teisėjų kolegijos
vertinimu, 2007 m. birželio 28 d. ekspertizės aktas negali būti laikomas
tinkamu turto vertės sumažėjimo dėl konkrečių pažeidimų, pripažintų
nagrinėjamoje byloje neteisėtais veiksmais, padarymo įrodymu, t. y. jis
neįrodo, kad vertė sumažėjo dėl statinio statybos vietos, statybos linijos,
statybos ribos nesilaikymo ir leistino užstatymo intensyvumo viršijimo. Apeliaciniame
skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino
įrodymus, t. y. netinkamai vertino minėtos ekspertizės išvadas. Su tokiais
teiginiais sutikti nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo
bylą visapusiškai ir objektyviai, pasisakė dėl visų pareiškėjų nurodytų
aplinkybių. Įrodymų vertinimo taisyklės suformuluotos Administracinių bylų
teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje. Jų esmė yra ta, kad įrodymus vertina
tik teismas, vadovaudamasis įstatymu ir pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą
visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Teisėjų
kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai, susiję su pirmosios
instancijos teismo netinkamu įrodymų vertinimu, nėra pagrįsti ir pakankami
pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimui. Pareiškėjų atstovas 2009
m. spalio 19 d. teismo posėdyje nurodė, kad dar vienos ekspertizės skirti neprašo,
jiems pakanka ankstesnių (t. VI, b. l. 190). Taigi nauji įrodymai pareiškėjų
nebuvo pateikti. Vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą
nurodęs, jog žalą (nuostolius) privalo įrodyti pareiškėjas (Vyriausiojo administracinio
teismo 2007 m. vasario 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-180/2007,
2008 m. spalio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1796/2008),
tuo tarpu pareiškėjai neįrodė turtinės žalos padarymo, o neturtinės žalos
atlyginti neprašė.
Teismas
atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes daro išvadą, jog pirmos instancijos
teismas priimė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Remiantis išdėstytais motyvais, apeliacinis skundas
atmestinas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo
140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
pareiškėjų R. R. ir S. T. apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos
administracinio teismo 2010 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai
Stasys Gagys
Dainius Raižys
Skirgailė Žalimienė