Administracinės byla Nr. A822-2138/2011
Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00443-2010-0
Procesinio sprendimo kategorija 6.4.1.
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. gegužės 12 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),
sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,
dalyvaujant apeliantės atstovui E. M.,
atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovei Kristinai Šimkutei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. T. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 27 d. pagal pareiškėjos S. T. skundą bei patikslintą skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriui bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Pareiškėja S. T. (toliau – ir pareiškėja) 2010 m. birželio 2 d. Šiaulių apygardos administraciniam teismui pateikė skundą, o 2010 m. birželio 16 d. patikslintą skundą, kuriais prašė panaikinti 2010 m. sausio 6 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus (toliau – ir VSDFV Šiaulių skyrius) sprendimus dėl ligos pašalpos permokos išieškojimo: Nr. PN21-13, Nr. PN21-14, Nr. PN21-15, Nr. PN21-16, Nr. PN22-13, Nr. PN22-14, Nr. PN22-15, Nr. PN22-16, bei panaikinti VSDFV prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2010 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. (11.1) I-837 ,,Dėl ligos pašalpos“.
Pareiškėja skunduose (b. l. 2, 3, 17, 18) nurodė, kad skundžiami sprendimai yra neteisėti, savo turiniu prieštaraujantys teisės aktams, priimti nesilaikant Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų, kurie reguliuoja socialinio draudimo pašalpų skyrimo ir mokėjimo pagal Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą tvarką.
Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus atstovė V. P. posėdžio metu nurodė, jog nesutinka su pareiškėjos skunde išdėstytais reikalavimais. Atstovė nurodė, kad pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį bei Pašalpų nuostatų 19.1 punktą teisę gauti ligos pašalpas turi apdraustieji valstybiniu socialiniu draudimu asmenys, jeigu jie tampa laikinai nedarbingi ir dėl to praranda darbo pajamų. Teigė, kad pagal Pašalpų nuostatų 36 punktą, jeigu apdraustasis asmuo nedarbingumo laikotarpiu dėl ligos nepraranda darbo pajamų, ligos pašalpa už tą laikotarpį nemokama. Atstovės teigimu, pareiškėja nuo 2008-12-31 buvo atleista iš valstybės tarnybos, o laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2009-04-30 kas mėnesį jai buvo mokama vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoka, iš kurios pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 4 punktą, kuriame numatyta, jog socialinio draudimo įmokos skaičiuojamos bei mokamos nuo išeitinių išmokų kiekvieną mėnesį, buvo išskaičiuotas pajamų mokestis bei socialinio draudimo įmokos. Atstovė akcentavo – kadangi po pareigybės panaikinimo iš pareigų atleistas valstybės tarnautojas nepraranda draudžiamųjų pajamų, išmoka dėl laikinojo nedarbingumo gali būti mokama tik pasibaigus išeitinės išmokos gavimo laikotarpiui.
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime (b.l. 87-89) nesutiko su pareiškėjos patikslintu skundu. Savo nesutikimą argumentavo analogiškais motyvais kaip ir VSDFV Šiaulių skyrius. Pabrėžė, kad Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra numatyta galimybė mokėti ligos pašalpą kompensuojant dalį prarastųjų pajamų, kai apdraustasis asmuo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu turi draudžiamųjų pajamų.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 27 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.
Teismas nustatė, kad kilusio ginčo esmė – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus 2010 m. sausio 6 d. sprendimų: Nr. PN21-13, Nr. PN21-14, Nr. PN21-15, Nr. PN21-16, Nr. PN22-13, Nr. PN22-14, Nr. PN22-15, Nr. PN22-16, bei VSDFV prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2010 m. vasario 11 d. sprendimo Nr. (11.1) I-837 ,,Dėl ligos pašalpos“ pagrįstumas bei teisėtumas. Ginčijamais sprendimais VSDFV Šiaulių skyrius pareiškėjai nustatė laikotarpiais: nuo 2009-01-01 iki 2009-01-21, nuo 2009-01-22 iki 2009-02-08, nuo 2009-02-19 iki 2009-03-17, 2009-03-18 iki 2009-04-03, ligos pašalpos permokas, nes pašalpos mokėjimo laikotarpiu pareiškėja turėjo draudžiamųjų pajamų, ir nusprendė nustatytas permokas išieškoti (b. l. 44, 45, 51, 52, 56, 57, 61, 62). Pažymėjo, kad ginčo teisinius santykius šioje byloje reglamentuoja Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas (toliau – ir Įstatymas), šį įstatymą įgyvendinantys poįstatyminiai teisės aktai bei Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatai (toliau – ir Nuostatai). Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas nurodo asmenis, draudžiamus ligos ir motinystės socialiniu draudimu, nustato teisę į šio draudimo pašalpas, jų skyrimo, apskaičiavimo bei mokėjimo sąlygas.
Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnis nurodo, kad Ligos ir motinystės socialinis draudimas įstatymų nustatytais atvejais kompensuoja šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims dėl jų pačių arba šeimos narių ligos, taip pat dėl motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) dalį prarastų ar dėl dalyvavimo profesinės reabilitacijos programoje negautų darbo pajamų. Pagal Įstatymo 5 straipsnį ligos pašalpos skiriamos turintiems teisę jas gauti asmenims šiais atvejais: 1) apdraustiesiems asmenims, tapusiems laikinai nedarbingiems dėl ligos arba traumos ir dėl to praradusiems darbo pajamų, išskyrus Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo numatytus ligos pašalpos skyrimo ir mokėjimo atvejus; 2) sergantiems šeimos nariams slaugyti. Ši pašalpa skiriama, jeigu gydytojo nurodymu būtina slaugyti susirgusį apdraustojo asmens šeimos narį; 3) dėl užkrečiamųjų ligų protrūkių arba epidemijų nušalintiems nuo darbo; 4) apdraustiesiems asmenims, kurie gydosi sveikatos priežiūros įstaigoje, teikiančioje ortopedines ir (ar) protezavimo paslaugas. Ši pašalpa skiriama apdraustiesiems asmenims už visą gydymosi tokioje įstaigoje laiką, taip pat vykimo į ją ir grįžimo iš jos laiką; 5) vaikų priežiūrai, jeigu vaikų įstaigose nustatytas infekcijų plitimą ribojantis režimas; 6) vaiko priežiūrai, jeigu asmuo, kuriam suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos ar atostogos vaikui prižiūrėti, kol jam sueis treji metai (toliau – vaiko priežiūros atostogos), dėl savo ligos ar traumos negali šio vaiko prižiūrėti; 7) apdraustiesiems asmenims, tapusiems laikinai nedarbingiems dėl audinių, ląstelių ar organų paėmimo transplantacijai donorystės tikslu. To paties įstatymo 8 straipsnis nurodo, kad teisę gauti ligos pašalpą turi asmenys, jeigu jie tampa laikinai nedarbingi ir dėl to praranda darbo pajamų, taip pat jeigu tuo laikotarpiu jie negauna ligos pašalpos pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą. Analogiškai tai numato ir Nuostatų 19 punktas. Ligos pašalpa skiriama, jeigu teisė ją gauti atsirado darbo laikotarpiu, įskaitant bandomąjį laikotarpį, ir atleidimo iš darbo dieną, išskyrus asmenis, nurodytus šio įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje (asmenys, gaunantys pajamas pagal autorines sutartis, ligos ir motinystės socialiniu draudimu draudžiami ligos, profesinės reabilitacijos, motinytės, tėvystės ir motinytės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms).
Nuostatų 36 punktas nurodo, kad asmenims, pažeidusiems gydytojo nustatytą gydymo ir slaugos režimą, paskirtu laiku be pateisinamos priežasties neatvykusiems pas gydytoją arba, kaip nustatyta teisės aktų, pasitikrinti darbingumo, ligos pašalpa teritorinio skyriaus direktoriaus (pavaduotojo) arba skyriaus direktoriaus įgalioto teritorinio skyriaus valstybės tarnautojo sprendimu gali būti neskiriama arba jos mokėjimas nutraukiamas nuo pažeidimo padarymo dienos, bet ne ilgiau kaip 14 kalendorinių dienų, o neatvykusiems pagal gydytojų siuntimą patikrinimo į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą ar Asmens sveikatos priežiūros įstaigos gydytojų konsultacinę komisiją – visam laikui nuo tos dienos, kurią jie turėjo atvykti pasitikrinti. To paties punkto antroje dalyje nurodyta, kad jeigu apdraustasis asmuo nedarbingumo, šeimos nario slaugos ar vaiko priežiūros laikotarpiu dirba ir dėl ligos, šeimos nario slaugos ar vaiko priežiūros nepraranda darbo pajamų arba elgiasi taip, kad jo veiksmai galėjo užtęsti laikinojo nedarbingumo, šeimos nario slaugos ar vaiko priežiūros trukmę, ligos pašalpa už tą laikotarpį nemokama. Šiuos pažeidimus gali nustatyti asmens sveikatos priežiūros įstaigos gydytojai, teritorinio skyriaus valstybės tarnautojai ar darbdavio sudaryta komisija. Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje apibrėžta sąvoka, kas yra apdraustojo asmens draudžiamosios pajamos, tai yra visos asmens pajamos, nuo kurių buvo mokamos arba turėjo būti mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos ligos ir motinystės socialiniam draudimui, šio įstatymo nustatytos ir apdraustajam priskaičiuotos ligos (įskaitant darbdavio mokamas 2 pirmąsias ligos dienas), profesinės reabilitacijos, motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) pašalpos, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos pašalpos, mokamos vadovaujantis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymu, taip pat priskaičiuotos nedarbo socialinio draudimo išmokos, mokamos vadovaujantis Nedarbo socialinio draudimo įstatymu.
Teismas nustatė, kad nedarbingumo laikotarpiais: nuo 2009-01-01 iki 2009-01-21, nuo 2009-01-22 iki 2009-02-08, nuo 2009-02-19 iki 2009-03-17, 2009-03-18 iki 2009-04-03, pareiškėjai buvo mokama išeitinė išmoka, iš kurios, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 4 punktu, kuriame numatyta, jog socialinio draudimo įmokos skaičiuojamos bei mokamos ir nuo išeitinių išmokų kiekvieną mėnesį, buvo išskaičiuotas pajamų mokestis bei socialinio draudimo įmokos.
Pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija sutiko su atsakovų VSDFV Šiaulių skyriaus ir VSDF valdybos argumentais bei atsižvelgdama į aukščiau išdėstytas teisės aktų normas konstatavo, kad valstybės tarnautojui išmokama išeitinė išmoka yra draudžiamosios ir kartu darbo pajamos, todėl įgyvendinant ligos ir motinystės socialinio draudimo principą – kompensuoti prarastas pajamas – negalima tokia situacija, jog asmuo už tą patį laikotarpį gautų ir darbo pajamas, ir ligos pašalpą.
Įvertinęs nustatytas nagrinėjamos bylos aplinkybes, teismas priėjo išvadą, jog VSDFV Šiaulių skyriaus 2010 m. sausio 6 d. sprendimai dėl ligos pašalpos permokos: Nr. PN21-13, Nr. PN21-14, Nr. PN21-15, Nr. PN21-16, Nr. PN22-13, Nr. PN22-14, Nr. PN22-15, Nr. PN22-16, bei VSDFV prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2010 m. vasario 11 d. sprendimas Nr. (11.1) I-837 ,,Dėl ligos pašalpos“ yra priimti nepažeidžiant Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo bei Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų, todėl atmetė pareiškėjos skundą bei patikslintą skundą, kaip nepagrįstus.
III.
Pareiškėja S. T. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.
1. Teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas: išvadą apie pagal Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio mokamos išeitinės išmokos prilyginimą draudžiamosioms pajamoms teismas pagrindė Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 3 str. 2 d., tačiau minimoje teisės normoje neužsimenama apie išeitines ar panašaus pobūdžio išmokas.
2. Teismas nepagrįstai taikė Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 36 straipsnį, kuriame reglamentuojamas pašalpos skyrimas asmenims, pažeidusiems gydytojo nustatytą gydymo ir slaugos režimą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Pareiškėja iki 2008 m. gruodžio 31 d. dirbo VSDFV Šiaulių skyriuje, todėl ji buvo privalomai draudžiama ligos ir motinystės socialiniu draudimu (Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) (2008 m. gruodžio 18 d. įstatymo Nr. XI-71 redakcija) 4 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Ligos ir motinystės socialiniu draudimu apdrausti asmenys turi teisę gauti ligos pašalpą, jeigu dėl ligos tampa nedarbingi ir dėl to praranda darbo pajamų, taip pat jeigu tuo laikotarpiu negauna ligos pašalpos pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą ir prieš laikinojo nedarbingumo nustatymą turi ne trumpesnį kaip 3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesių arba ne trumpesnį kaip 6 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą (Įstatymo 5 straipsnio 2 dalis (2007 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. X-1338 redakcija), 8 straipsnio 1 dalis (2007 m. gruodžio 4 d. Įstatymo Nr. X-1338 redakcija). Pareiškėja, dar nenutrūkus darbo santykiams su VSDFV Šiaulių skyriumi, 2008 m. gruodžio 29 d. dėl ligos tapo nedarbinga (b. l. 49), dėl to neteko darbo pajamų (nes nuo 2008 m. gruodžio 29 d. neteko teisės gauti darbo užmokesčio), todėl nuo šios dienos įgijo teisę gauti ligos pašalpą. Ligos pašalpa skiriama, jeigu teisė ją gauti atsirado darbo laikotarpiu, įskaitant bandomąjį laikotarpį ir atleidimo iš darbo dieną (Įstatymo 8 straipsnio 4 dalis (2008 m. gruodžio 18 d. Įstatymo Nr. XI-71 redakcija).
Kadangi pareiškėjos teisė gauti ligos pašalpą atsirado tuo metu, kai ji ėjo pareigas, todėl jai turėjo būti skiriama ligos pašalpa. Teismo vertinimu, ir atsakovas, ir pirmosios instancijos teismas nepagrįstai Įstatymo 8 straipsnyje numatytą darbo pajamų sąvoką tapatina su to paties Įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta draudžiamųjų pajamų sąvoka, kuri yra platesnė už pirmąją. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad vienas iš teisėtų lūkesčių principo elementų yra teisių, įgytų pagal Konstituciją, Konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus ir kitus teisės aktus, apsauga. Pažymėtina, kad pagal Konstituciją santykiuose su valstybe yra saugomi ir ginami tik tie asmens lūkesčiai, kurie kyla iš pačios Konstitucijos ar įstatymų bei kitų teisės aktų, neprieštaraujančių Konstitucijai. Tik tokie asmens lūkesčiai santykiuose su valstybe laikomi teisėtais (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs ir tai, kad asmenys, kurie pagal įstatymą įgijo tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendinamos. Toks asmuo gali pagrįstai tikėtis, kad ši jo teisė bus valstybės saugoma ir ginama (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai).
Kadangi pareiškėja įgijo subjektinę teisę gauti ligos pašalpą, kuri jai buvo pradėta mokėti, todėl ši jos pagal įstatymus įgyta teisė, laikantis konstitucinio teisėtų lūkesčių principo, galėjo būti panaikinta, t.y. ligos pašalpa nemokama, arba išmokėta pašalpa susigrąžinama tik esant teisės aktuose numatytiems pagrindams. Kadangi teisės aktai nenumato, jog apdraustajam, kuris nedirba, tačiau laikino nedarbingumo metu gauna išeitinę išmoką, šios išmokos gavimo laikotarpiu nemokama ligos pašalpa, todėl atsakovas skundžiamais sprendimais nepagrįstai nusprendė iš pareiškėjos išieškoti ligos pašalpą už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. balandžio 3 d. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, teismas, aiškindamas teisės normas, negali paneigti pareiškėjos teisės gauti ligos pašalpą už minėtą laikotarpį, nes tokiu atveju būtų pažeistas konstitucinis teisėtų lūkesčių principas. Pažymėtina, kad tokia praktika formuojama panašaus pobūdžio administracinėse bylose (žr., pvz., Vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442 - 111/2009).
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, nes teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas. Pareiškėjos skundas tenkintinas iš dalies. Kadangi atsakovo priimti administraciniai teisės aktai prieštarauja aukštesnę galią turintiems teisės aktams, todėl jie naikinami (Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir pareiškėjos skundas tenkinamas.
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a:
Apeliacinį skundą patenkinti. Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 27 d. sprendimą panaikinti. Pareiškėjos S. T. skundą patenkinti. Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus 2010 m. sausio 6 d. sprendimą Nr. PN22-13, 2010 m. sausio 6 d. sprendimą Nr.PN22-14, 2010 m. sausio 6 d. sprendimą Nr. PN22-15 ir 2010 m. sausio 6 d. sprendimą Nr. PN22-16.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Stasys Gagys
Dainius Raižys
Skirgailė Žalimienė