Baudžiamoji byla Nr. 1A-171-817/2023
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-45736-2020-2
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.14.5.1.; 2.4.6.1.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. birželio 22 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Ievos Gavelytės-Kalytienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos), Sonatos Raupėnaitės-Lekarauskienės ir Nidos Vigelienės,
sekretoriaujant Teresai Darulienei,
dalyvaujant prokurorui Laurynui Butvidui,
išteisintajam M. K. ir jo gynėjui advokatui Gintarui Algirdui Peredniui,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro Lauryno Butvido (toliau – apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo M. K. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
S. Š., D. G., UAB „M.“ civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėtais.
Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato prašymas proceso išlaidomis pripažinti automobilio „Audi A6“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), saugojimo išlaidomis – 156 Eur, ir jas priteisti iš kaltinamojo – paliktas nenagrinėtu.
S. Š. 2019 m. spalio 1 d. rašytinis pasižadėjimas (originalas), kuriame nurodyta, kad M. K. visiškai išmokėjus UAB ,,M,“ už transporto priemonę ,,Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ji ateityje neturės pretenzijų M. K., nuosprendžiui įsiteisėjus perduotinas S. Š., o jai neatsiėmus – paliktinas saugoti byloje.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. M. K. buvo kaltinamas tuo, kad jis, turėdamas tikslą apgaule įgyti UAB „M.“ priklausantį 3 320 Eur vertės turtą, piktnaudžiaudamas S. Š. (buvusi pavardė – M., toliau – Š.) pasitikėjimu, žadėdamas su ja gyventi, prašydamas S. Š., kad ji per UAB „M.“ įsigytų automobilį, už kurį jis vėliau mokėtų įmokas, 2019 m. rugpjūčio 20 d. bendrovėje UAB „M.“ (įmokos kodas (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini), S. Š. sudarius transporto priemonės „Audi A6“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurios vertė 3 320 Eur, valdymo ir naudojimosi sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), M. K., (duomenys neskelbtini), iš S. Š. perėmė minėtą automobilį bei automobilio dokumentus ir taip buvo kaltinamas apgaule savo naudai įgijęs 3 320 Eur vertės UAB „M.“ priklausantį turtą – automobilį „Audi A6“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį 2020 m. vasario mėnesį, tiksli diena ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, (duomenys neskelbtini) pardavė M. L..
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu prokuroras prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 21 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – M. K. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam bausmę – 60 parų areštą. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, paskirtą bausmę subendrinti su Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2022 m. sausio 20 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirti jam galutinę bausmę – 90 parų areštą. Į bausmės laiką įskaityti atliktą bausmę pagal Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2022 m. sausio 20 d. nuosprendį. S. Š. civilinį ieškinį tenkinti visiškai. D. G. ieškinį palikti nenagrinėtu. Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
2.1 Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino surinktus bei teisme ištirtus įrodymus, dėl to neteisingai nustatė kaltinamojo atliktų veiksmų pobūdį, jo atliktų veiksmų kryptingumą, kas sukliudė teismui priimti teisingą sprendimą, dėl to teismas padarė esminį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimą bei netinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo nuostatas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai susiaurino ir aiškino nusikalstamo pasitikėjimo, kaip nusikalstamos apgaulės rūšies, turinį, atsietai vienas nuo kito vertino baudžiamojoje byloje esančius duomenis, nevertino jų visumos, taip pat neteisingai nurodė byloje surinktą informaciją, vertindamas kaltinamojo bei liudytojų parodymus, juos interpretavo savaip, neatsižvelgdamas į bylos medžiagą, dėl ko, apelianto nuomone, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Be to, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados neatitinka baudžiamosios bylos aplinkybių bei prieštarauja byloje esantiems duomenims.
2.2 Apeliantas skunde akcentuoja, jog iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad 2020 m. lapkričio 17 d. UAB „M.“ pateikė pareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, kuriame nurodyta, jog ši bendrovė išperkamosios nuomos sutartimi buvo perdavusi automobilį „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), tuometinei S. M. (vėliau – Š.), kuri turėjo kas mėnesį mokėti sutartas įmokas ir negalėjo automobilio perleisti kitiems asmenims (išskyrus šeimos narius) be bendrovės žinios ir leidimo. Iš automobilio „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), registracijos liudijimo matyti, kad kaip automobilio savininkas buvo registruota UAB „M.“, o kaip šio automobilio naudotoja – S. Š.. Iš S. Š. parodymų matyti, kad sutartį su UAB „M.“ dėl automobilio „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įgijimo ir nuomos ji sudarė paprašyta M. K. ir automobilis buvo paimtas naudotis būtent jam. M. K. žadėjo jai, kad jis sumokės UAB „M.“ už šį automobilį. Kaip skundžiamame nuosprendyje nurodyta, M. K. neneigė ir pripažino, jog automobilis iš UAB „M.“ buvo paimtas naudotis jam, kad jis buvo įsipareigojęs žodžiu S. Š. sumokėti UAB „M.“ už šį automobilį. Baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, jog automobilis vėliau buvo parduotas M. L., o po to pastarasis pardavė automobilį D. G.. Iš 2020 m. lapkričio 16 d. susirašinėjimo su UAB „M.“ elektroniniu paštu matyti, kad UAB „M.“ nežinojo apie automobilio perleidimą M. L., o po to D. G..
2.3 Apeliantas skunde pažymi, jog vienas iš apgaulės suklaidinant dėl kaltininko ketinimų būdų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu, kuris nėra savarankiškas sukčiavimo požymis, o tik vienas iš apgaulės būdų, naudojamų siekiant įgyti turtą. Piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra tada, kai kaltininkas BK 182 straipsnyje nustatytas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, susiklosčiusiais asmeniniais, tarnybiniais ar kitokiais tarpusavio ryšiais, sudarančiais tarpusavio pasitikėjimo pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-507/2012, 2K-327/2014, 2K-152-942/2015, 2K-188-719/2018 ir kt.). Piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra ir tada, kai viena šalis, įgijusi kitos šalies pasitikėjimą, įtikina ją suteikti atlygintiną materialinę pagalbą. Kita šalis, suklaidinta dėl kaltininko ketinimų, perduoda turtą, tikėdamasi, kad vėliau atgaus analogišką materialinį atlygį, tačiau, kadangi kita šalis to daryti nesiruošia, ji patiria materialų nuostolį, kurio atlyginimas civilinėje teisėje nustatytomis priemonėmis yra pasunkintas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-264-895/2016). Nagrinėjamu atveju S. Š. parodė, kad ji su M. K. pažįstama nuo vaikystės, todėl juo pasitikėjo. Prokuroro vertinimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino to, kad M. K., žinodamas, kad neturi jokių realių galimybių mokėti įmokų už automobilį „Audi A6“, naudodamasis S. Š. patiklumu bei pasitikėjimu, ypač atsižvelgiant į tai, kad ji laukėsi jo vaiko, prašė S. Š. sudaryti naują sutartį ir žadėjo jai mokėti įmokas už automobilį, nors realiai jokių galimybių tam neturėjo, todėl jis iš anksto žinojo, kad tokių įsipareigojimų nevykdys. Aplinkybę, kad M. K. esant poreikiui gali gauti pinigų, nurodė jis pats S. Š., teigdamas, jog jis ima paskolas, sumoka ir vėl ima, taip pat, kad jis turi geras sąlygas paskolų refinansavimui. Tokį S. Š. įspūdį galėjo sustiprinti ir mokėjimo aplinkybės už pirmąjį automobilį „VW Passat“, kuomet M. K., paprašęs jos paimti pirmąjį automobilį, už jį iš pradžių mokėjo įmokas, taip sudarydamas įspūdį S. Š., kad jis gali ir yra finansiškai pajėgus mokėti už S. Š. prisiimtas finansines prievoles. Kaip matyti, vėliau M. K. nurodžius, kad automobilis yra sugedęs ir reikia jį perrašyti M. K. brolio vardu, 2019 m. rugpjūčio 16 d. S. Š. paėmė 7 475 Eur paskolą (M. K. prašymu sudarė dar vieną piniginę prievolę sau) ir tą pačią dieną UAB „M.“ pervedė 2 902,04 Eur, nuo to momento buvo laikoma, kad automobilis priklauso S. Š., kuris tą pačią dieną buvo perrašytas M. K. brolio vardu, o tai patvirtina Kelių transporto priemonės registracijos duomenys, jog automobilis „VW Passat“ tą pačią dieną buvo perrašytas Š. K. vardu, o automobilio valdytojas nurodytas M. K.. Šios aplinkybės rodo, kad S. Š. itin pasitikėjo M. K., nes be jokio faktinio piniginio atlygio ar kokio nors atlygio už perleidžiamą turtą užtikrinimo, jai priklausantį turtą, t. y. automobilį „VW Passat“ (už kurį sumokėjo paskolos būdu gautais pinigais), M. K. prašymu perrašė pastarojo broliui Š. K.. Kadangi M. K. jau buvo sudaręs įspūdį, kad jis gali mokėti įmokas už automobilį „VW Passat“, jis paprašė S. Š. sudaryti kitą sutartį dėl automobilio „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su UAB „M.“, kuri buvo sudaryta 2019 m. rugpjūčio 19 d., tai yra, praėjus vos 3 dienoms po to, kai prieš tai 2019 m. rugpjūčio 16 d. S. Š. išmokėtas ir įgytas automobilis „VW Passat“ buvo perregistruotas M. K. brolio vardu. Taigi, M. K. suvokė ir iš anksto žinojo, kad už automobilį jis nesugebės sumokėti įmokų. Be to, M. K., prašydamas S. Š. parašyti pasižadėjimą, kuriame nurodyta, kad M. K. visiškai išmokėjus UAB „M.“ už transporto priemonę „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ji ateityje neturės pretenzijų M. K., kuri ir buvo pasirašyta 2019 m. spalio 1 d., kas sudarė tik dar didesnį įspūdį, jog M. K. ketina sumokėti visas įmokas, nors, kaip minėta, jokių galimybių realiai to padaryti jis neturėjo ir to daryti neketino. Tokią išvadą patvirtina tai, kad praėjus vos 5-6 mėnesiams po sutarties pasirašymo, ir 3-4 mėnesiams po tokio pasižadėjimo iš S. Š. gavimo, M. K. pardavė automobilį. Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad M. K. mokėjo įmokas už automobilį tik iki tol, kol automobilį jis pardavė, kas rodo, kad jam svarbu buvo išlaikyti galiojančią sutartį tarp S. Š. ir UAB „M.“ tik iki tol kol jis parduos automobilį, o visos prievolės dėl automobilio išmokėjimo liks S. Š.. Automobilio pardavimo sumos nepervedė UAB „M.“, nes pirko kitą automobilį „Opel“, nors žinojo, kad tas automobilis jam dar nepriklauso. Kaip matyti iš S. Š. parodymų, realiai pasirašyti automobilio pirkimo-pardavimo sutartį ją įkalbėjo M. K.. Dar daugiau, ji tik pasirašė pardavėjo vietoje, nežinodama, kam, už kiek ir kada automobilis bus parduotas, taigi, nors ji dalinai ir supildė pirkimo-pardavimo sutarties dalį, tačiau faktiškai automobilio pardavime nedalyvavo, jokių aplinkybių apie šio automobilio pardavimą nežinojo ir nežino. Taigi, realiai ji sudarė sąlygas M. K. automobilį parduoti už bet kokią pinigų sumą, kas tik patvirtina, kad ji besąlygiškai pasitikėjo M. K.. Pažymėtina, kad po to, kai su S. Š. dėl nesumokamų įmokų susisiekė UAB „M.“, jai su M. K. susisiekti tapo nebeįmanoma ir jis bet kokio kontakto su ja vengė, kas leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad su S. Š. jis palaikė kontaktą tik iki tol, kol automobilis buvo parduotas ir kol reikėjo palaikyti jos įsitikinimą, kad už automobilį jis atsiskaitys su UAB „M.“.
2.4 Apeliantas akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, jog „Be to, nėra užkirstas kelias S. Š. savo teises ginti civilinio proceso tvarka, nes M. K. neneigė ir pripažino, kad automobilis iš UAB „M.“ paimtas naudotis jam, kad jis buvo įsipareigojęs žodžiu S. Š. sumokėti UAB „M.“ už šį automobilį. Byloje yra pateiktas ir S. Š. 2019 m. spalio 1 d. rašytinis pasižadėjimas, surašytas prašant kaltinamajam, kuriame nurodyta, kad M. K. visiškai išmokėjus UAB „M.“ už transporto priemonę „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ji ateityje neturės pretenzijų M. K.. Taigi, S. Š. savo galimai pažeistas teises gali apginti civilinio proceso tvarka“. Vis tik, prokuroro pažymima, kad šiuo pasižadėjimu įtvirtinta tik sąlyginė vienašalė S. Š. prievolė, kad, jeigu M. K. išmokėtų už automobilį, pastaroji jam turėtų perleisti šį automobilį. Tačiau šiuo S. Š. pasižadėjimu M. K. nesukuriama imperatyvi sutartinė prievolė ar M. K. įsipareigojimas mokėti įmokas pagal S. Š. ir UAB „M.“ sudarytą sutartį. Taigi, šis pasižadėjimas vertintinas tik kaip garantas M. K., kad jeigu jis sugalvotų įmokas mokėti, automobilis priklausytų jam, ir, tuo pačiu, pasitarnavo kaip apgaulės instrumentas įtikinti S. Š., kad jis ketina mokėti įmokas už automobilį. Šios aplinkybės patvirtina, kad S. Š. galimybės ginti savo teises ir teisėtus interesus civilinio proceso tvarka yra itin apsunkintas ir tai yra vienas iš apgaulės, kaip nusikalstamos veikos sukčiavimo, elemento požymių.
2.5 Prokuroro vertinimu, iš baudžiamojoje byloje nustatytų duomenų matyti, kad M. K., piktnaudžiaudamas S. Š. pasitikėjimu, įkalbėjo ją sudaryti sutartį dėl automobilio įsigijimo valdymui ir naudojimuisi, žadėdamas mokėti įmokas už automobilį, po ko automobilį persirašyti savo vardu, nors galimybių ir ketinimų mokėti už automobilį net neturėjo ir tokiu būdu iš jos perėmė UAB „M.“ priklausantį automobilį savo faktiniam valdymui, o vėliau jį realizavo, tai yra, jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta aukščiau, mano, kad Vilniaus apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 21 d. nuosprendis yra nepagrįstas, todėl naikintinas ir priimtinas, naujas – apkaltinamasis – teismo nuosprendis.
2.6 Prokuroras, vadovaudamasis BK 41 straipsnio, 54 straipsnio nuostatomis, atsižvelgdamas į tai, kad M. K. anksčiau teistas, taip pat ir už sukčiavimą, tačiau yra dirbantis, turi (duomenys neskelbtini) vaiką, yra (duomenys neskelbtini), prašo skirti bausmę, susijusią su trumpalaikiu laisvės atėmimu, tai yra, areštą. Taip pat prašo S. Š. civilinį ieškinį tenkinti visiškai, o D. G. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą, nes D. G. atžvilgiu M. K. jokių tiesioginių nusikalstamų veiksmų neatliko ir pastarojo veiksmais D. G. žala padaryta nebuvo. Pažymi, jog D. G. turi teisę savo teises ir teisėtus interesus ginti civilinio proceso tvarka.
2.7 Prokuroro vertinimu, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, kurie buvo ištirti teisme, taip pat, įvertinęs baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu paaiškėjusias naujas aplinkybes bei gavęs naujus duomenis, kurie ikiteisminio tyrimo įstaigai ir (ar) prokurorui ikiteisminio tyrimo metu pateikti bei žinomi nebuvo, turėjo būti aktyvus ir spręsti klausimą, ar kaltinamojo veiksmuose nėra kitos nusikalstamos veikos požymių, tačiau to nepadarė ir taip padarė esminius baudžiamojo proceso kodekso pažeidimus.
2.8 Prokuroras skunde akcentuoja, jog iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad 2020 m. lapkričio 17 d. UAB „M.“ pateikė pareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, kuriame nurodyta, kad ši bendrovė išperkamosios nuomos sutartimi buvo perdavusi automobilį „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), tuometinei S. M. (vėliau – Š.), kuri turėjo kas mėnesį mokėti sutartas įmokas ir negalėjo automobilio perleisti kitiems asmenims (išskyrus šeimos narius) be bendrovės žinios ir leidimo. Iš automobilio „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), registracijos liudijimo matyti, kad, kaip automobilio savininkas, buvo registruota UAB „M.“, o kaip šio automobilio naudotoja – S. Š.. Iš S. Š. parodymų matyti, kad ji sudarė sutartį su UAB „M.“ dėl automobilio „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įgijimo ir jo nuomos paprašyta M. K., automobilis buvo paimtas naudotis būtent jam. M. K. jai žadėjo, kad jis sumokės UAB „M.“ už šį automobilį. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu konstatuota, jog M. K. neneigė ir pripažino, kad automobilis iš UAB „M.“ buvo paimtas naudotis jam, kad jis buvo įsipareigojęs žodžiu S. Š. sumokėti UAB „M.“ už šį automobilį. Iš 2020 m. lapkričio 16 d. susirašinėjimo su UAB „M.“ elektroniniu paštu matyti, kad UAB „M.“ nežinojo apie automobilio perleidimą M. L., o po to D. G.. Taigi, automobilio savininkas UAB „M.“ nebuvo davęs leidimo jokiam trečiajam asmeniui realizuoti šį automobilį. Kaip matyti, M. K. nurodė, kad iš pradžių jis mokėjo už automobilį, o kai išsiskyrė, už jį mokėjo S. Š.. M. K. pardavė automobilį dar prieš išsiskiriant su S. Š.. Pardavimo sumos jis nepervedė UAB „M.“, nes pirko kitą mašiną „Opel“. Jis žinojo, kad tas automobilis jam dar nepriklauso. Kaip matyti, realiai pasirašyti automobilio pirkimo-pardavimo sutartį S. Š. įkalbėjo M. K.. Ji tik pasirašė pardavėjo vietoje, nežinodama kam, už kiek ir kada automobilis bus parduotas, taigi, nors ji ir užpildė pirkimo-pardavimo sutarties dalį, tačiau faktiškai automobilio pardavime nedalyvavo, jokių aplinkybių apie šio automobilio pardavimą nežino, tai yra, faktiškai automobilį realizavo M. K., nors puikiai žinojo, kad automobilis nuosavybės teise priklauso trečiajam asmeniui – UAB „M.“, ir, kad kol už jį nėra (nebus) išmokėta, automobilis negalės būti registruojamas jokio naujo savininko vardu. Taip pat jis žinojo ir suprato, kad teisėtas automobilio valdytojas yra S. Š.. Iš to seka, kad parduodamas automobilį „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), M. K. žinojo, jog parduoda nurodytam trečiajam asmeniui – UAB „M.“, priklausantį turtą, kurio teisėta valdytoja buvo S. Š.. Taigi, prokuroro vertinimu, jei pirmosios instancijos teismas nenustatė M. K. išankstinės tyčios įgyti svetimą automobilį tikslu jį realizuoti (kas sudarytų apgaulės požymį piktnaudžiaujant pasitikėjimu BK 182 straipsnio prasme), tai pirmosios instancijos teismas tuomet turėjo M. K. veiksmus vertinti kaip jo tyčią parduoti svetimą, trečiajam asmeniui nuosavybės teise priklausantį turtą. Taigi, M. K. valdė jam patikėtą, trečiajam asmeniui priklausantį, turtą ir jį, neturėdamas tam teisės, realizavo, kas savaime sudaro kitos nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 straipsnio 1 dalyje, požymius.
2.9 Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad nagrinėjamu atveju UAB „M.“ priklausantis automobilis „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuris valdymui buvo perduotas S. Š., pastarosios buvo patikėtas M. K.. Automobilis M. K. buvo realizuotas – parduotas, nors tokios teisės M. K. neturėjo, o automobilio savininkui už tai nebuvo atlyginta. Taigi, nenustatęs išankstinės M. K. tyčios pasisavinti svetimą turtą – automobilį, pirmosios instancijos teismas turėjo spręsti klausimą, ar jo veiksmuose nėra kitos nusikalstamos veikos – svetimo turto iššvaistymo, požymių. Tai, kad vėliau automobilis buvo surastas ir grąžintas savininkui, nepaneigia aplinkybės, kad galėjo būti padaryta nusikalstama veika. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 255 ir 256 straipsnių nuostatas, nesprendė veikos perkvalifikavimo klausimo, t. y. neinformavo kaltinamojo apie tai, kad nagrinėjant bylą jo veika gali būti kvalifikuojama pagal kitą straipsnį. Pirmosios instancijos teismas, užuot buvęs aktyvus procese, eliminavęs vienos nusikalstamos veikos požymį – apgaulę, nesprendė klausimo, ar tokiu atveju kaltinamojo (išteisintojo) veiksmuose nėra kitos nusikalstamos veikos – turto iššvaistymo – požymių ir sudėties. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas padarė esminį baudžiamojo proceso pažeidimą. Šiuo aspektu pažymima, kad baudžiamasis procesas pagal šį baudžiamojo kodekso straipsnį taip pat gali būti tęsiamas, nes 2020 m. lapkričio 17 d. UAB „M.“ pateikė pareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo dėl automobilio „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), neteisėto pardavimo. Tokiu atveju S. Š. pripažinimas nukentėjusiąją turėtų būti panaikintas, o jos galimas baudžiamosios atsakomybės klausimas dėl galimai neteisėto jai patikėto automobilio perdavimo M. K. ir leidimo jį parduoti, galėtų ir turėtų būti sprendžiamas atskirame baudžiamajame procese, o jos atsakomybės turinį sudarytų tik jos atlikti individualūs veiksmai. Tad spręsti M. K. baudžiamosios atsakomybės klausimą pagal BK 184 straipsnio 1 dalį šioje baudžiamojoje byloje jokių kliūčių nebūtų.
2.10 Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nors šiuo atveju prokuroro pozicija lieka nepakitusi, vertinant aplinkybę, kad M. K. panaudojo apgaulę, siekdamas įgyti svetimą turtą, ir, prokuroro manymu, M. K. turėtų būti pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, bei prokuroras neprašo keisti kaltinimo apeliacinės instancijos teisme, tačiau jeigu apeliacinės instancijos teismas su prokuroro pozicija nesutiktų, siekdamas teisingumo principo įgyvendinimo, jis negali būti pasyvus ir nevertinti aplinkybių, susijusių su tuo, kad tokiu atveju, jei būtų eliminuotas apgaulės elementas asmens veiksmuose, atsižvelgiant į pirminiame kaltinime nurodytas faktines aplinkybes, M. K. veiksmuose lieka galimai kitos nusikalstamos veikos – turto iššvaistymas – požymiai.
2.11 Prokuroras skunde akcentuoja, kad BPK nenumato prokurorui galimybės teikti alternatyvaus veiksmų kvalifikavimo pagal BK dispozicijas, tačiau teismas, nesutikdamas su prokuroro pateiktu veiksmų kvalifikavimu ir (ar) eliminavęs vieną iš prokuroro įrodinėtinų aplinkybių, reikšmingų vienokiam ar kitokiam veikos kvalifikavimui, matydamas kitos galimos nusikalstamos veikos požymius, turi ne tik teisę, bet ir pareigą įvertinti visas galimas asmens padarytų veiksmų kvalifikavimo galimybes, atnaujinęs įrodymų tyrimą, teisme pranešti apie galimą kitokį nusikalstamos veikos kvalifikavimą, parinkti tinkamą veikos kvalifikavimą ir priimti teisingą sprendimą byloje. Kadangi pirmosios instancijos teismas to nepadarė, tą gali padaryti apeliacinės instancijos teismas. Pažymima, kad tokio klausimo neišsprendimas ateityje gali užkirsti kelią vykdyti baudžiamąjį persekiojimą M. K. atžvilgiu pagal BK 184 straipsnio 1 dalį, nes taip galimai butų pažeistas non bis in idem principas.
3. Atsiliepimu į apeliacinį skundą išteisintojo M. K. gynėjas advokatas Gintaras Algirdas Perednis prašo Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro Lauryno Butvido apeliacinį skundą atmesti, baudžiamąją bylą apeliacinio proceso tvarka nagrinėti žodinio proceso tvarka, įpareigoti Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorą Lauryną Butvidą ištaisyti apeliacinio skundo klaidą (trūkumą) ir apeliaciniame skunde žodžius „Vilniaus apylinkės teismas“ pakeisti žodžiais „Vilniaus miesto apylinkės teismas“.
3.1 Atsiliepime nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nustatė visas svarbias bylos aplinkybes, jas teisingai įvertino, tinkamai taikė ir aiškino materialines teisės normas, teisingai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl jis paliktinas nepakeistas.
3.2 Atsiliepime atkreipiamas dėmesys į tai, kad apeliantas apeliaciniame skunde nurodė, jog jis skundžia Vilniaus apylinkės teismo nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-2266-1133/2022, nors tokio teismo iš viso nėra. Pirmosios instancijos teismo pavadinimas yra Vilniaus miesto apylinkės teismas, todėl ši klaida apeliaciniame skunde turėtų būti ištaisyta.
3.3 Gynėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nuosprendyje nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nuosprendį. Be to, nors apeliantas apeliaciniame skunde yra nurodęs, kad jo apeliacinis skundas yra paduotas dėl esminio BPK pažeidimo ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, tačiau nėra nurodęs, kas sudaro esminį proceso pažeidimą ir koks baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai.
3.4 Atsiliepimu sutinkama su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog nepakanka įrodymų, patvirtinančių, jog M. K. padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje, kadangi nėra teisinio pagrindo padaryti išvadą, jog S. Š. su UAB „M.“ 2019 m. rugpjūčio 19 d. sudarant Transporto priemonės valdymo ir naudojimo sutartį dėl automobilio „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įsigijimo lizingu, prieš S. Š. buvo panaudota apgaulė, lėmusi sutarties pasirašymą ir automobilio pardavimą trečiajam asmeniui. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad M. K., prašydamas S. Š. su UAB „M.“ sudaryti automobilio įsigijimo lizingu sutartį, neturėjo išankstinės tyčios neteisėtai užvaldyti automobilį. Abu asmenys, ne vėliau, kai M. K. įgijo teisę vairuoti transporto priemonę, gyveno atskirai, tačiau palaikė artimus ryšius iki sutarties dėl automobilio „Audi A6“ su UAB „M.“. S. Š. imti paskolas ir iš jų gyventi, dengti kitus įsiskolinimus nebuvo naujiena. Be to, paskutinis M. K. įmokėjimas už automobilį buvo padarytas 2020 metų sausį, o automobilis buvo parduotas tų pačių metų vasarį. Taip pat S. Š. nurodė, jog prieš parduodant automobilį, ji žinojo, kad M. K. iš karto pirks kitą automobilį. Be to, nustatyta kad santykiai tarp S. Š. ir M. K. nutraukti S. Š. sprendimu, jai sužinojus, kad M. K. dar palaiko santykius su žmona, nors M. K. norėjo toliau gyventi su S. Š.. Šios pirmosios instancijos teismo konstatuotos aplinkybės paneigia, neva M. K. turėjo išankstinę tyčią ir neva jis panaudojo apgaulę prieš S. Š.. Pirmosios instancijos teismas išanalizavo teismų praktiką, aptarė apgaulės kriterijus ir nustatė, kad S. Š. turi teisę ginti savo pažeistas teises civilinio proceso tvarka, juolab, kad M. K. neneigia, jog automobilis iš UAB „M.“ paimtas jam naudotis.
3.5 Atsiliepime nurodoma, kad prokuroras nesutinka su skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, nes pirmosios instancijos teismo padarytas pagrįstas išvadas vertina neobjektyviai, neva teismas nevertino duomenų dėl automobilio pardavimo. Visiškai klaidingas prokuroro teiginys ir tai, kad S. Š. pasirašinėjo pirkimo-pardavimo sutartį, neva įkalbėta M. K., jog jokių aplinkybių apie šio automobilio pardavimą nežinojo. Taip pat gynėjui visiškai nesuprantami prokuroro teiginiai, neva pasižadėjime įtvirtinta sąlyginė vienašalė S. Š. prievolė, jei M. K. išmokėtų už automobilį, S. Š. turėtų perleisti automobilį ir M. K. nesukuriama imperatyvi sutartinė prievolė ar jo įsipareigojimas mokėti įmokas pagal S. Š. ir UAB „M.“ sudarytą sutartį. Nagrinėjamu atveju S. Š. turi teisę ginti savo pažeistas teises civilinio proceso tvarka ir ši jos teisė nėra ribojama.
3.6 Atsiliepime akcentuojama, kad prokuroras apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmos instancijos teismo nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – M. K. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje. Apelianto prašyme nėra alternatyvų, kad tuo atvejų, jeigu apeliacinės instancijos teismas netenkintų šio prašymo, būtų nurodytas kitas apelianto prašymas. Apeliantas tik nurodė, kad teismas kitaip galėjo kvalifikuoti M. K. veiksmus, o būtent – pagal BK 184 straipsnio 1 dalį. Taip teikdamas apeliantas pripažino, jog prokuroras neturi teisės teikti alternatyvaus veiksmų kvalifikavimo pagal BK nurodytus straipsnius, bet teismas, nesutikdamas su prokuroro pateiktu veiksmų kvalifikavimu, turi teisę ir pareigą parinkti tinkamą veikos kvalifikavimą ir priimti teisingą sprendimą, prokuroro teigiama, kad taip apeliacinės instancijos teismui šio klausimo neišsprendus, bus pažeistas teisės principas ir ši aplinkybė ateityje turės pasekmes. Taigi, apeliantas iš esmės pateikė teismui dar vieną alternatyvų prašymą, nors pats pripažino, jog tokios teisės neturi. Gynėjas nurodo, jog skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nebuvo jokių aplinkybių vertinimo taikyti M. K. baudžiamąją atsakomybę pagal BK 184 straipsnį, prokuroras neprašo M. K. pripažinti kaltu pagal BK 184 straipsnio 1 dalį, todėl prokuroro apeliacinio skundo argumentai „Dėl galimo kitokio nusikalstamo veikos kvalifikavimo“ neatitinka BPK 313 straipsnio 1 dalies nuostatų, nes apeliantas tik pateikia apeliacinės instancijos teismui argumentus, kaip jis nori perkvalifikuoti M. K. veiksmus, tačiau neprašo jo veiksmų perkvalifikuoti. Todėl šis apelianto reikalavimas negali būti tenkintas. Apeliacinės instancijos teismas gali kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, kai to prašoma prokuroro, nukentėjusiojo (jo atstovo) apeliaciniame skunde. Kasacinio teismo praktika šiuo atveju numato, jog išteisintojo padėtis negali būti pasunkinta, jeigu to neprašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs naujus įrodymus ar pirmosios instancijos teismo jau tirtus ir vertintus įrodymus, taip pat gali keisti kaltinime nurodytas esmines faktines bylos aplinkybes ar kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą ir savo iniciatyva, kai nustato tokią būtinybę, tačiau tokiu atveju nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, teisinė padėtis negali būti pasunkinama, jeigu to neprašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-25-495/2020, 2K-31-895/2020, 2K-7-162-303/2019, 2K-7-66-648/2018, 2K-72-1073/2018, 2K-57-696/2017, 2K-327-788/2017, 2K-403-648/2016).
4. Teismo posėdžio metu prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis M. K. ir jo gynėjas advokatas Gintaras Algirdas Perednis prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro Lauryno Butvydo apeliacinis skundas atmestinas
5. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl to asmens, kuris padavė apeliacinį skundą ar dėl kurio toks skundas buvo paduotas. Šia nuostata ne tik apibrėžiamos baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos, bet ir nustatoma teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Kitus bylos aspektus apeliacinės instancijos teismas patikrina tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų.
6. BPK 20 straipsnio 5 dalies pagrindu teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pažymėtina, kad teismas turi išskirtinę kompetenciją spręsti, kokios išvados darytinos remiantis byloje esančiais įrodymais. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).
7. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą bei apeliacinės instancijos teisme proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, teisės aiškinimo ir taikymo klaidų nepadarė.
8. BK 182 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už sukčiavimą. Teismų praktikoje ne kartą yra išaiškinta, kad sukčiavimo, kaip nusikaltimo, esmė yra apgaulės panaudojimas, dėl to svetimas turtas ar turtinė teisė įgyjama, turtinė prievolė panaikinama ar išvengiama neteisėtai. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip asmens (turto savininko ar valdytojo) suklaidinimo ir turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo arba prievolės išvengimo būdas. Pažymėtina ir tai, kad teismų praktikoje išskiriamos vadinamosios aktyvioji ir pasyvioji apgaulės formos. Aktyvioji apgaulė yra tada, kai kaltininkas aktyviais veiksmais pateikia nukentėjusiajam objektyvią, tikrovės neatitinkančią informaciją ir taip jį suklaidina. Pasyvioji apgaulė yra tais atvejais, kai kaltininkas, pasinaudodamas nukentėjusiojo tam tikrų esminių aplinkybių nežinojimu ar netinkamųjų supratimu, iš tikrųjų objektyviai egzistuojančius faktus nutyli ir taip klaidina nukentėjusįjį, nors apie šiuos faktus turėjo teisinę pareigą pranešti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-517/2004, Nr. 2K-307-648/2016, Nr. 2K-251-594/2022 ir kt.). Apgaulė gali pasireikšti įvairiais veiksmais. Apgaulė gali pasireikšti ir nukentėjusiojo suklaidinimu dėl kaltininko ketinimų vykdyti susitarimą. Turto savininkas ar valdytojas gali būti suklaidinamas dėl kaltininko ketinimų įvairiais būdais, tačiau visų jų esmė – pasunkinti asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą arba padaryti problemišku pažeistos teisės atkūrimą.
9. Vienas iš apgaulės suklaidinant dėl kaltininko ketinimų būdų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu. Piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra tada, kai kaltininkas BK 182 straipsnyje nurodytas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, susiklosčiusiais asmeniniais, tarnybiniais ar kitokiais tarpusavio ryšiais, sudarančiais tarpusavio pasitikėjimo pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-327/2014, 2K-152-942/2015, 2K-188-719/2018, Nr. 2K-6-976/2023). Piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra ir tada, kai viena šalis, įgijusi kitos šalies pasitikėjimą, įtikina ją suteikti atlygintiną paslaugą, perduoti turtą. Kita šalis, suklaidinta dėl kaltininko ketinimų, perduoda turtą, tikėdamasi, kad vėliau atgaus analogišką materialinį atlygį, tačiau kadangi kita šalis to daryti nesiruošia, ji patiria materialų nuostolį, kurio atlyginimas civilinėje teisėje nustatytomis priemonėmis yra pasunkintas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-264-895/2016, 2K-188-719/2018, 2K-71-976/2022). Piktnaudžiavimas pasitikėjimu nuo kitų apgaulės būdų skiriasi tuo, kad turtas užvaldomas neklastojant jokių dokumentų, neklaidinant nukentėjusiojo dėl skolininko asmenybės. Todėl įrodinėjant sukčiavimą, svarbu išsiaiškinti, ar sandorio sudarymo metu (pvz., imant paskolą) asmuo turėjo tyčią jos negrąžinti, turtą pasisavinti ir pasunkinti prievolės išieškojimą iš kaltininko. Kaltininko sumanymas paprastai lydymas tam tikrų veiksmų, kurie daromi po to, kai turtas jam perduodamas. Jie atskleidžia, ar kaltininkas, sudarydamas sandorį, turėjo tyčią piktnaudžiaujant kito asmens pasitikėjimu užvaldyti turtą ir jo negrąžinti teisėtam valdytojui ar tokios tyčios nebuvo. Jei sumanymas nevykdyti sutarties, negrąžinti paskolos kilo dėl iškilusių sunkumų vykdant sutartį ar kitų po sutarties sudarymo atsiradusių aplinkybių, neturėjus išankstinio tikslo paskolos negrąžinti, tokia paskolos gavėjo veika iš viso neužtraukia baudžiamosios atsakomybės.
10. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų duomenų visumą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad neabejotinų įrodymų, pagrindžiančių išankstinę M. K. tyčią apgaulės būdu, piktnaudžiaujant nukentėjusiosios pasitikėjimu įgyti svetimą automobilį, byloje nėra.
11. Iš S. Š. bei M. K. parodymų matyti, kad nuo 2018 m. juos siejo artimi ryšiai (vėliau gimė duktė), kurie iki 2019 m. rugpjūčio 19 d. Transporto priemonės valdymo ir naudojimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) tarp UAB „M.“ (duomenys neskelbtini) ir nukentėjusiosios sudarymo jau tęsėsi apie metus. S. Š. teisme nurodė, kad M. K. jai buvo minėjęs, jog ima paskolas, sumoka ir vėl ima. Iš M. K. ir S. Š. parodymų matyti, kad S. Š. buvo žinoma, jog M. K. negali paimti paskolų, nes dėl turimų finansinių įsiskolinimų, jos jam nebūtų suteiktos. Šie duomenys, o taip pat iš dalies ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos kito automobilio – automobilio „VW Passat“ įsigijimo ir atsiskaitymo už jį aplinkybės, akivaizdžiai patvirtina, kad sudarydama su UAB „M.“ sutartį dėl automobilio „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir „Audi A6“), valdymo ir naudojimo, S. Š. žinojo tiek M. K. finansinę padėtį, tiek aplinkybę, kad jis turi skolų, tačiau nepaisydama to bei fakto, kad už pirmą iš UAB „M.“ paimtą automobilį dalį pinigų sumokėjo pati paimdama paskolą, M. K. prašymu 2019 m. rugpjūčio 19 d. sudarė su UAB „M.“ sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl automobilio „Audi A6“ valdymo ir naudojimo (su galimybe jį įsigyti).
12. Nukentėjusioji S. Š., taip pat M. K. teisme nurodė, kad jie susitarė, jog įmokas už automobilį „Audi A6“ mokės M. K.. M. K. teigė, kad iš pradžių minėtas įmokas mokėjo jis, o vėliau, po to, kai išsiskyrė su nukentėjusiąja – mokėjo nukentėjusioji. S. Š. ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad M. K. įmokas už automobilį „Audi A6“ mokėjo iki šio automobilio pardavimo. Iš UAB „P.“ 2020 m. vasario 4 d. rašto „Dėl informacijos pateikimo“, atliktų mokėjimų UAB „M.“ pagal sutartį (duomenys neskelbtini) ir AB „Swedbank“ banke esančios UAB ,,M.“ vardu atidarytos sąskaitos 2019 m. rugpjūčio 28 d. – 2020 m. lapkričio 25 d. išrašo matyti S. Š. vardu sumokėtos įmokos pagal sutartį: 2019 m. lapkričio, gruodžio, 2020 m. sausio mėnesiais mokėjimai padaryti (duomenys neskelbtini) (gyvena išteisintasis); 2020 m. kovo (du mokėjimai), balandžio, gegužės, birželio, liepos, rugpjūčio, rugsėjo mėnesiais mokėjimai buvo padaryti (duomenys neskelbtini) (nukentėjusiosios gyvenamoji vieta); 2020 m. spalio mėnesį – (duomenys neskelbtini), 2020 m. lapkričio mėnesį (duomenys neskelbtini) (gyvena nukentėjusioji). Taip pat matyti, kad S. Š. vardu atlikti mokėjimai 2020 m. gruodžio 23 d. (150 Eur pavedimas padarytas (duomenys neskelbtini), „M.“), 2021 m. sausio 15 d. (136,38 Eur pavedimas padarytas (duomenys neskelbtini)) (t. 2, b. l. 154-155). Šie duomenys patvirtina išteisintojo ir nukentėjusiosios parodymus, kad įmokas iki jiems susipykstant mokėjo išteisintasis (paskutinis mokėjimas 2020 m. sausio mėnesį (duomenys neskelbtini), automobilis parduotas 2020 m. vasarį), o vėliau – nukentėjusioji. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad M. K. mokėjo įmokas (nors ir nedidelę jų dalį), taip pat byloje esantys duomenys apie jo, nors ir nedideles, bet į banko sąskaitą gaunamas pajamas (t. 3, b. l. 4 – 12), nukentėjusiosios nurodyti duomenys, kad jai išteisintasis buvo sakęs, jog remontuoja (duomenys neskelbtini), užsiima pirkimais – pardavimais, taip pat ir įvertinus darbingą išteisintojo amžių, neleidžia vienareikšmiškai spręsti, kad, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, M. K. suvokė ir iš anksto žinojo, kad realių galimybių mokėti už automobilį neturės.
13. Iš byloje surinktų duomenų nustatyta, kad nukentėjusioji, žinodama, kad yra sudariusi Transporto priemonės valdymo ir naudojimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurios Bendrųjų nuostatų 8.4.4 punktu aiškiai įsipareigojo neperleisti transporto priemonės ir neleisti, kad ji būtų perleista, sutiko, kad automobilis „Audi A6” būtų parduotas, pasirašė transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį. Taip pat iš nukentėjusiosios parodymų teisme matyti, kad ji prieš automobilio „Audi A6“ pardavimą žinojo, jog M. K. iš karto pirks kitą automobilį, t. y. žinojo, kad visa paskolos dalis už automobilį „Audi A6“, šį automobilį pardavus, nebus padengta. Aplinkybės, kad nukentėjusioji pasitikėjo išteisintuoju, tikėjo, kad jis mokės įmokas už automobilį, savaime nereiškia, kad išteisintasis turėjo tyčią piktnaudžiaujant jos pasitikėjimu užvaldyti turtą. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, sprendžiant išteisintojo išankstinės tyčios klausimą, ne mažiau svarbu ir tai, kad po automobilio „Audi A6” pardavimo iš esmės S. Š. sprendimu buvo nutraukti M. K. ir S. Š. santykiai (iš S. Š. parodymų, duotų teisme matyti, kad ji nurodė, jog po automobilio pardavimo, jie pradėjo pyktis dėl paskolų, o iš brolio sužinojo, kad M. K. nėra nutraukęs ryšių su žmona. S. Š. nurodė, kad ji tokių dalykų nenorėjo, todėl pati nutraukė santykius. M. K. teisme nurodė, kad norėjo gyventi su S. Š.). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, S. Š. nurodė, kad, jei jie nebūtų išsiskyrę, M. K. minėjo, kad remontuoja tetos nupirktą namą, reikia baldų, būtų gyvenę kartu ir mokėję už automobilį (t. 4, b. l. 94). Šie duomenys, visų byloje nustatytų aplinkybių kontekste, leidžia daryti išvadą, kad išteisintasis įmokų už automobilį „Audi A6” po šio automobilio pardavimo nemokėjo ne todėl, kad turėjo išankstinę tyčią apgauti nukentėjusiąją, o dėl kitų, po Transporto priemonės valdymo ir naudojimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) bei šios sutarties pagrindu valdomo automobilio „Audi A6” pardavimo atsiradusių aplinkybių, tai yra, dėl to, kad jo ir nukentėjusiosios santykiai nutrūko.
14. Prokuroras apeliaciniame skunde nurodė, jog išvadą, kad išteisintasis jokių galimybių mokėti įmokų realiai neturėjo ir to daryti neketino, patvirtina tai, kad praėjus vos 5-6 mėnesiams po sutarties pasirašymo, ir 3-4 mėnesiams po 2019 m. spalio 1 d. rašytinio pasižadėjimo iš S. Š. gavimo, M. K. pardavė automobilį. Teisėjų kolegija su tokia prokuroro pozicija nesutinka. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra paneigta išteisintojo nurodyta automobilio pardavimo priežastis. Išteisintasis nurodė, kad automobilį nusprendė parduoti, nes jis buvo techniškai netvarkingas. Nukentėjusioji S. Š. teisme parodė, kad, kai tik pasiėmė iš UAB „M.“ automobilį, šis sunkiai užsivedė, o vėliau M. K. pylė į automobilį daug tepalų, dar vėliau pasakė, kad automobilį reikia parduoti, nes užkals variklį. Kad automobilis buvo techniškai netvarkingas patvirtino ir civilinis ieškovas D. G., kuris nurodė, kad su nupirktu automobiliu „Audi A6“ buvo neįmanoma važiuoti, jis buvo netvarkingas, automobilis pradėjo gesti, prastai dirbo variklis, keitė purkštukus, nes variklis nedirbo, keitė generatorių, nes nekrovė akumuliatoriaus, keitė stabdžių kaladėles, pastebėjo, kad reikia keisti ir diskus, po to pakeitė tepalus, pusašius, ratus, remontui išleido 1 027 Eur. Tai pagrindžia išteisintojo nurodytas aplinkybes, kad automobilis buvo techniškai netvarkingas, todėl būtų daug kainavęs jo remontas. Neabejotinų aplinkybių, kurios paneigtų išteisintojo versiją, kad automobilį būtent dėl to ir buvo nuspręsta parduoti – byloje nėra.
15. Teisėjų kolegija sutinka su prokuroro skundo argumentu, kad byloje pateiktu S. Š. 2019 m. spalio 1 d. rašytiniu pasižadėjimu, kuriame nurodyta, kad M. K. visiškai išmokėjus UAB „M.“ už transporto priemonę „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ji ateityje M. K. neturės pretenzijų, M. K. nėra sukuriama imperatyvi sutartinė prievolė ar M. K. įsipareigojimas mokėti įmokas pagal S. Š. ir UAB „M.“ sudarytą sutartį. Tačiau įvertinus byloje surinktus duomenis, patvirtinančius, kad išteisintasis iki minėto automobilio pardavimo iš tiesų mokėjo įmokas UAB „M.“, nėra pagrindo neabejotinai teigti, kad šis dokumentas buvo ne tam tikra garantija išteisintajam, jog jam sumokėjus visas įmokas už automobilį, automobilis bus perleistas jam, o tik apgaulės instrumentas įtikinti S. Š., kad jis ketina mokėti įmokas už automobilį.
16. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad S. Š. galimybės ginti savo teises ir teisėtus interesus civilinio proceso tvarka yra itin apsunkintos ir tai yra vienas iš apgaulės, kaip nusikalstamos veikos sukčiavimo, elemento požymių. Vis tik teisėjų kolegija pažymi, kad iš bylos duomenų matyti, jog nukentėjusioji, žinodama M. K. finansinę padėtį (taip pat ir jo įsiskolinimus), galimai planuodama su juo bendrą ateitį, pati prisiėmė finansinę prievolę pagal Transporto priemonės valdymo ir naudojimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat, žinodama šios sutarties sąlygas, sutiko dėl automobilio „Audi A6” pardavimo, net nepaisydama to, jog iš už minėtą automobilį gautų lėšų M. K. planavo įsigyti kitą automobilį. Toks nukentėjusiosios elgesys, įvertinus jos pakankamai didelę gyvenimišką patirtį, neatitinka protingo civilinių teisinių santykių dalyvio elgesio, nes pažadas neužtikrina prievolės įvykdymo, o S. Š. tikėjimas M. K. pažadais mokėti įmokas pagal minėtą sutartį gali būti vertinamas, ir kaip jos itin nerūpestingas elgesys. Ši aplinkybė, visų byloje surinktų duomenų kontekste, tik patvirtina, jog nėra pagrindo vienareikšmiškai spręsti, kad M. K. tyčia apgavo nukentėjusiąją ir piktnaudžiaudamas jos pasitikėjimu įgijo svetimą turtą.
17. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. vasario 21 d. teismo posėdyje, vadovaudamasis BPK 256 straipsnio 1, 2 dalimis, proceso dalyviams pranešė, kad kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos, nurodant, kad M. K. iššvaistė jam patikėtą UAB „M.“ priklausantį 3 320 Eur vertės turtą – jo prašymu S. Š. su UAB „M.“ (duomenys neskelbtini) sudarius transporto priemonės „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurios vertė 3 320 Eur, valdymo ir naudojimosi sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), M. K. (duomenys neskelbtini) iš S. Š. perėmė minėtą automobilį, automobilio dokumentus ir 2020 m. vasario mėnesį, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną (duomenys neskelbtini) pardavė minėtą automobilį M. L., taip išvaistydamas 3320 Eur vertės UAB „M.“ priklausantį turtą – automobilį „Audi A6“ (v. n. (duomenys neskelbtini)). Proceso dalyviams taip pat pranešta, jog gali būti pakeistas veikos kvalifikavimas ir tokia veika kvalifikuota pagal BK 184 straipsnio 1 dalį.
18. Turto iššvaistymas (BK 184 straipsnis) – tai tyčinis arba neatsargus kaltininkui patikėto ar jo žinioje esančio svetimo turto ar turtinės teisės neteisėtas, neatlygintinas perleidimas padarant žalos turto ar turtinės teisės savininkui arba teisėtam valdytojui. Patikėtas turtas ar turtinė teisė – tai einamų pareigų, specialių pavedimų, sutarčių ar kitu teisiniu pagrindu kaltininko valdomas svetimas turtas ar turtinė teisė, į kuriuos kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus. Turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai (nesilaikydamas nustatytos turto perleidimo tvarkos) ir neatlygintinai perleidžia tretiesiems asmenims. Turto perleidimo tvarka paprastai nustatoma norminiais aktais, o esant sutartiniams santykiams – bendru sutarimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-168/2013, 2K-152-303/2017, 2K-241-942/2022). Neatlygintinis svetimo turto iššvaistymas reiškia, kad šis turtas perleidžiamas neatlyginant jo vertės ar atlyginant ją aiškiai neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-152-303/2017, 2K-241-942/2022, 2K-138-1073/2023).
19. Kaip jau buvo minėta, byloje nustatyta, kad S. Š., žinodama M. K. finansinę padėtį, taip pat iš anksto žinodama, kad automobilį „Audi A6“ įgyja valdyti ir naudotis M. K., su UAB „M.“ 2019 m. rugpjūčio 19 d. (duomenys neskelbtini) sudarė Transporto priemonės valdymo ir naudojimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Iš byloje surinktų duomenų matyti, kad S. Š. ir M. K. buvo sutarę, jog įmokas už automobilį mokės M. K., automobilis „Audi A6“ buvo parduotas su S. Š. sutikimu ir pastarajai žinant, kad už automobilį „Audi A6“ dar neišmokėta ir, kad pagal minėtą sutartį ji įsipareigojo transporto priemonės neperleisti ir neleisti ir kad ji būtų perleista. Taip pat iš nukentėjusiosios parodymų teisme matyti, kad ji prieš parduodant M. K. automobilį „Audi A6“ žinojo, jog jis iš karto pirks kitą automobilį, t. y. žinojo, kad visa paskolos dalis už automobilį, pardavus automobilį „Audi A6“, nebus padengta. Šie duomenys leidžia spręsti, kad M. K. automobilį „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdė bei jį pardavė su šio turto teisėto valdytojo – S. Š. žinia ir jos sutikimu. Iš M. K., M. L. parodymų teisme matyti, jog jie parodė, kad automobilis „Audi A6“ buvo parduotas apytiksliai už 1000 Eur, taip pat buvo sutarta per kiek laiko už automobilį bus sumokėta UAB „M.“. UAB „M.“ byloje pateikė informaciją, kad automobilis „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ikiteisminio tyrimo metu buvo rastas, atsiimtas, realizuotas, be to S. Š. atliko papildomus mokėjimus pagal sutartį, taip padengdama likusią UAB „M.“ patirtos turtinės žalos sumą, todėl UAB „M.“ patirta turtinė žala yra atlyginta (t. 4, b. l. 65 – 66).
20. Pagal teismų praktiką, patikėto ar kaltininko žinion perduoto turto tvarkymo sąlygų pažeidimas pats savaime nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei nėra padaroma žalos arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis. Kasacinės instancijos teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad sudarant sutartis dėl materialinių vertybių tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, kurie gali peraugti į baudžiamuosius teisinius santykius tik esant tam tikroms papildomoms sąlygoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-123/2007, 2K-7-388/2007, 2K-508-976/2015, 2K-46-699/2018). Šios sąlygos yra susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas, neperspektyvus. Pažymėtina, kad teismų praktikoje kartu yra pateikiami ir galimi teisių gynimo būdų civilinėmis teisinėmis priemonėmis apsunkinimo pavyzdžiai: be teisėsaugos pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens arba asmenų, kuriems turtas buvo perleistas; kaltininkas tyčia tapo nemokus, aktyviais veiksmais vengė (pavyzdžiui, slapstėsi), trukdė atlyginti žalą arba kitaip teisės atkūrimą padarė neperspektyvų; sąmoningai nevykdė įpareigojimų, atsiradusių patikėjus ar perdavus jo žinion turtą; nuslėpė nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie turimas dideles skolas ar nemokumą; dėl dokumentų klastojimo, operacijų su turtu nefiksavimo ar kitų veikų apsunkino turto disponavimo proceso nustatymą; sudarė akivaizdžiai su turto savininko interesais nesutampančius, ekonomiškai nepagrįstus sandorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-93/2013, 2K-7-388/2007, 2K-285/2013, 2K-46-699/2018, 2K-241-942/2022).
21. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta nė viena iš pirmiau teismų praktikoje suformuotų aplinkybių. Priešingai, automobilį „Audi A6“ perdavęs ir už jo pardavimą pinigus gavęs asmuo yra žinomas, jis neginčija pinigų gavimo ir automobilio perleidimo fakto. Turtas buvo parduotas su S. Š. žinia ir su jos sutikimu. UAB „M.“ žala yra atlyginta. S. Š. turi galimybę ginti savo galimai pažeistas teises civilinio proceso tvarka. Kartu tikslinga pažymėti ir tai, kad aplinkybės, jog skolingas asmuo neatlygina padarytos žalos, su juo nepavyksta susitarti, jokiu būdu nereiškia, kad civiliniai teisiniai santykiai peraugo į baudžiamuosius. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, išteisintojo elgesys, kai jis po išsiskyrimo su nukentėjusiąja nusprendė nebesilaikyti tarpusavio susitarimo ir, pardavęs automobilį, pinigus panaudojo sau, vertinamas kaip amoralus ir netoleruotinas, tačiau nenustatyta, kad M. K. būtų atlikęs veiksmus, iš esmės pasunkinančius S. Š. galimai pažeistų teisių gynybą civilinio proceso tvarka.
22. Teismų praktikoje įtvirtinta tai, kad in dubio pro reo taisyklė savo ruožtu reiškia, kad visos proceso metu nepašalintos abejonės ir neaiškumai dėl nusikaltimo padarymu įtariamo (kaltinamo) asmens kaltės ar kitų bylai reikšmingų aplinkybių turi būti vertinami nusikalstamos veikos padarymu įtariamo (kaltinamo) asmens naudai. Ši taisyklė yra vienas iš nekaltumo prezumpcijos principo turinio elementų. Kadangi kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, privalo būti surinkta pakankamai to asmens kaltę pagrindžiančių įrodymų. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, kurie patikimai patvirtintų kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo, kas taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis.
23. Įvertinusi apeliacinio skundo motyvus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas įstatymų nepažeidė bei nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos, teisingai bei pagrįstai įvertino visas reikšmingas aplinkybes. Tuo tarpu pagal Vilniaus apygardos teismo posėdyje nurodytas veikos, numatytos BK 184 straipsnio 1 dalyje, faktines aplinkybes M. K. taip pat negali būti pripažintas kaltu bei nuteistas. Skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 21 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti arba keisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
atmesti Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro Lauryno Butvido apeliacinį skundą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.
Teisėjai Ieva Gavelytė-Kalytienė
Sonata Raupėnaitė-Lekarauskienė
Nida Vigelienė