Civilinė byla Nr. 2-643-450/2019

Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00120-2017-1

Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.11. (s)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugsėjo 5 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Radzevičienė 

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Tvorų tiekimas“ ir suinteresuoto asmens E. G. atskiruosius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2019 m. vasario 19 d. nutarties, kuria atmestas prašymas pripažinti uždarosios akcinės bendrovės „Tvorų tiekimas“ bankrotą tyčiniu.

Teismas

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Tvorų tiekimas“ 2018 m. gegužės 28 d. kreipėsi į teismą prašydama pripažinti bankrutavusios uždarosios UAB „Tvorų tiekimas“ bankrotą tyčiniu.

2.       Pareiškėja nurodė, kad įmonės valdymo organai laiku neinicijavo bankroto proceso ir bendrovės dalyvių neinformavo apie įmonės finansinę padėtį. Pareiškėja pažymėjo, kad 2016 metais įmonės nuosavas kapitalas buvo -203 003. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 38 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu bendrovės nuosavas kapitalas tapo mažesnis kaip 1/2 įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio, bendrovės vadovas ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo dienos, kurią sužinojo ar turėjo sužinoti apie susidariusią padėtį, privalo sušaukti visuotinį akcininkų susirinkimą, kuris turi svarstyti klausimus dėl nuostolių padengimo akcininkų įnašais, įstatinio kapitalo sumažinimo arba bendrovės likvidavimo. Tačiau E. G. nuo 2011 m. sausio 10 d. būdamas bendrovės vadovu, nevykdė įstatymuose numatytų pareigų. Buvęs įmonės vadovas elgėsi aiškiai nesąžiningai bendrovės kreditorių atžvilgiu, leido susidaryti situacijai, kad civilinėje apyvartoje dalyvavo nemokus juridinis asmuo. Laiku atkūrus bendrovės mokumą arba inicijavus likvidavimo procedūrą, kreditoriams nebūtų buvusi padaryta žala.

3.       Pareiškėja pažymėjo, kad pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), 2015 m. vasario 5 d. pardavimo sandoris neatitiko įmonės ir jos kreditorių interesų, buvo ekonomiškai nenaudingas. Nekilnojamasis turtas buvo perleistas susijusiems asmenims, nors šie pastatai bendrovei buvo reikalingi, kadangi parduotus pastatus juridinis asmuo nuomojosi ir per metus susijusiems asmenims sumokėjo 30 270 Eur už nekilnojamojo turto nuomą. Po nekilnojamojo turto perleidimo sandorio sudarymo, bendrovės finansinė padėtis prastėjo, gautos pajamas nebuvo naudojamos finansiniams įsipareigojimams dengti, o perleidus paskutinį nekilnojamąjį turtą, nebuvo turto, į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas. Pareiškėja pažymėjo ir tai, kad bendrovė nekilnojamąjį turtą įsigijo už 500 000 Lt (144 810 Eur), nekilnojamasis turtas buvo pagerintas – aptverta tvora, įvestos dujos, tačiau po metų šis turtas susijusiems asmenims buvo perleistas už 130 200 Eur. Akcentavo, kad būtinybės perleisti nekilnojamąjį turtą nebuvo, kadangi iš paskolos dengimo suvestinės matyti, kad bendrovė paskolą mokėjo laiku ir neturėjo finansinių sunkumų. Be to, bendrovė grąžino kreditą anksčiau laiko ir dėl to sumokėjo 1 655,68 Eur už kreditavimo sutarties nutraukimą.

4.       UAB „Tvorų tiekimas“ lėšomis įsigytos medžiagos bei jų panaudojimas nebuvo tinkamai dokumentuojamas: nėra medžiagų panaudojimo objektuose sutarčių, perdavimo – priėmimo aktų ir medžiagų sunaudojimo aktų, kuriuose atsispindėtų įsigytų ir panaudotų medžiagų kiekiai, medžiagos buvo nurašomos remiantis vadovo žodiniu nurodymu, todėl nėra galimybės nustatyti medžiagų panaudojimo aplinkybių, įskaitant jų panaudojimą ginčo objekte (duomenys neskelbtini).

5.       Nurodė, kad tarp UAB „Tvorų tiekimas“ ir Estijos Respublikoje registruotos įmonės Esselen OÜ sudaryti sandoriai buvo fiktyvūs. Pažymėjo, kad Esselen OÜ vadovu ir vieninteliu akcininku yra buvęs UAB „Tvorų tiekimas“ komercijos direktorius I. G., kuris taip pat yra ir UAB „Tvorų tiekimas“ vadovo E. G. brolis. Per laikotarpį nuo 2015 metų vidurio iki 2016 metų pabaigos UAB „Tvorų tiekimas“ iš Esselen OÜ įsigijo prekių už 422 670,15 Eur. UAB „Tvorų tiekimas“ per minėtą laikotarpį taip pat pardavė prekių ir turto bendrovei Esselen OÜ už 234 647,98 Eur. UAB „Tvorų tiekimas“ už įsigytas prekes atsiskaitė atliekant mokėjimus arba įskaitant skolas. Bankroto administratoriui nėra perduoti Tarptautiniai krovinių transportavimo važtaraščiai (CMR), kurie patvirtintų, kad UAB „Tvorų tiekimas“ išties yra gavusi prekes, už kurias apmokėjo Esselen OÜ, nėra jokių kitų objektyvių duomenų, kad bankrutuojanti įmonė gavo prekes bei pagrįstai sumokėjo įmonės lėšas susijusio asmens vadovaujamai įmonei. Bankroto administratorius savo iniciatyva išreikalavo iš vežėjų važtaraščius, kurie patvirtina tik dalinį prekių pristatymą.

6.       Bankrutuojančios įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos. Dalis bankroto administratoriui perduoto turto yra debitorinės skolos, iki 2018 m. sausio mėnesio yra pavykę išieškoti tik 36 346,63 Eur skolų, neišieškotos skolos sudaro 128 379,45 Eur. Latvijos Respublikoje registruotos įmonės SIA „Baltic industrial group“ 68 690,36 Eur dydžio skola laikytina neperspektyvia. 2014-2017 metų laikotarpiu visas vertingas įmonės ilgalaikis turtas, įskaitant registruotiną turtą, kuris reikalingas įmonės pagrindinių funkcijų vykdymui gamybai ar paslaugų teikimui buvo parduotas susijusiems asmenims ar susijusių asmenų valdomoms įmonėms UAB „Gorentas“ ir Esselen OÜ bei naudojamas bankrutuojančios įmonės veikloje nuomos pagrindais mokant susijusiai įmonei UAB „Gorentas“ nuomos mokesčius. Bendrovė 2014-2017 metų laikotarpiu pardavė ilgalaikio turto bendrai 226 676,14 Eur sumai, iš kurio net 96 procentai parduota susijusiems asmenims.

7.       Atsiskaitymai buvo vykdomi neatsižvelgiant į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9301 straipsnyje įtvirtintą reikalavimą dėl mokėjimo eiliškumo, pirmiausia atsiskaitant su susijusioms įmonėms.

8.       Bendrovės vadovas neužtikrino teisės aktus atitinkančios buhalterinės apskaitos vedimo ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio: dalis debitorių į apskaitą yra įtraukti nepagrįstai arba dalis debitorių skolų yra iš viso neapskaityta UAB „Tvorų tiekimas“ buhalterinėje apskaitoje, dalis debitorių nurodė, kad jokių komercinių santykių su UAB „Tvorų tikimas“ neturėjo ir nepripažįsta pateiktų sąskaitų faktūrų.

9.       UAB „Tvorų tiekimas“ 2014-2017 metų laikotarpiu perkėlė visą gamybinę veiklą, likvidų ilgalaikį turtą, kuris galėjo būti naudojamas gamybinėje veikloje ir paslaugų teikimui, susijusių asmenų valdomoms įmonėms Esselen OÜ ir UAB „Gorentas“. Nekilnojamas turtas – pastatai – perleisti su E. G. susijusiems asmenims. Į su įmonės vadovu susijusias įmones UAB „Gormeta“ ir UAB „Gorentas“, tikėtina perėjo dirbti su bankrutuojančia įmone susiję asmenys.

10.       UAB „Gorentas“ vienintelė akcininkė K. K. yra I. G. sutuoktinė. Pagal VSDFV pateiktą informaciją, UAB „Gorentas“ dirba buvę UAB „Tvorų tiekimas“ darbuotojai (pvz. A. Ž., D. U., V. G.). Pavyzdžiui darbuotojas A. Ž. įmonėje įdarbinamas iškart jį atleidus iš bankrutuojančios UAB „Tvorų tiekimas“.

11.       2017 m. sausio 25 d. buvo įsteigta UAB „Gormeta“, kurios vadovu nuo 2017 m. vasario 1 d. tapo I. G., o vienintelis akcininkas – V. G.. 2017 m. kovo 21 d. UAB „Gormeta“ įdarbinami 5 nauji darbuotojai, kai UAB „Tvorų tiekimas“ 2017 m. kovo 21 d., likus dviem dienom iki bankroto bylos iškėlimo, atleidžiami 5 darbuotojai – S. R., R. G., R. D., A. R., R. P., G. B.. UAB „Gorentas“ ir (arba) UAB „Gormeta“ prekybos ir gamybos veiklą, tikėtina vykdo tose pačiose vietose, kuriose prekybos ir gamybos veiklą vykdė UAB „Tvorų tiekimas“: (duomenys neskelbtini) ir Savanorių pr. 124, Vilnius. Domeno http://tvorutiekimas.lt/ adresu esanti svetainė vizualiai ir informacijos turiniu panaši į svetainę, kurios adresas domenas http://www.etvoros.lt/, ir domeno savininkas yra I. G.. Tikėtina, kad buhalterinę apskaitą veda ta pati bendrovė – UAB „Sigera“, taip pat UAB „Gorentas“ ir (arba) UAB „Gormeta“ palaiko ryšius su tais pačiais medžiagų ir paslaugų tiekėjais, su kuriais ryšius turėjo ir bankrutuojanti UAB „Tvorų tiekimas“.

12.       Buvęs UAB „Tvorų tiekimas“ vadovas E. G. pateikė atsiliepimą į prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, kuriuo prašė netenkinti prašymo dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Nurodo, kad prašyme visiškai ignoruojamos objektyvios faktinės priežastys, kurios nulėmė UAB „Tvorų tiekimas“ finansinius sunkumus, o būtent nutrūkę bendradarbiavimo santykiai su UAB „Van-Merksteijn Fencing Systems Baltics“. Paaiškino, kad buvusi buhalterė R. G. netinkamai vedė buhalterinę apskaitą, todėl tikroji bendrovės finansinė padėtis paaiškėjo tik tuomet, kai naujai pasamdyta buhalterinės apskaitos įmonė UAB „Sigera“ 2017 metais sudarė balansą už 2016 metus. Tuomet nedelsiant buvo kreiptasi dėl bankroto bylos UAB „Tvorų tiekimas“ iškėlimo.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

13.       Šiaulių apygardos teismas 2019 m. vasario 19 d. nutartimi pareiškėjos BUAB „Tvorų tiekimas“ bankroto administratoriaus prašymą pripažinti bankrutavusios BUAB „Tvorų tiekimas“ bankrotą tyčiniu atmetė.

14.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius dokumentus, nurodė, kad nėra pagrindo išvadai, jog buvusio įmonės vadovo veiksmai buvo nukreipti tyčia pabloginti įmonės finansinę padėtį. Padarė išvadą, jog galimai ilgalaikės strategijos bendrovėje nebuvo, galbūt jai netinkamai vadovauta, tačiau iki bankroto bylos iškėlimo įmonė veiklos nenutraukė, nors ir vėluodama, bet mokėjo darbuotojams atlyginimus, dalies darbuotojų funkcijas vykdė bendrovės vadovas, todėl įmonės vadovo veiksmų nėra pagrindo pripažinti tyčiniais, kuriais siekiama vengti atsiskaityti su kreditoriais, įmonės nemokumo ir bankroto. Priešingai, buvusio bendrovės vadovo veiksmai rodo siekį gaivinti įmonės veiklą ir ją išsaugoti.

15.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nebuvo laikomasi CK 6.9301 straipsnyje numatyto atsiskaitymų eiliškumo, tačiau sprendė, kad tai yra tik formalus ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytas tyčinio bankroto požymis. Vertinant byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, negalima daryti išvados, kad buvęs įmonės vadovas atliko veiksmus, kuriais siekė privesti įmonę iki nemokumo ir bankroto. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, buvusio įmonės vadovo veiksmais, pažeidusiais įstatyme įtvirtintą atsiskaitymų eilę, siekta ne apriboti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą, bet tęsti įmonės veiklą, t. y. atsiskaityti su kreditoriais, nuo kurių priklausė tolesnė bendrovės veikla. Einamasis atsiskaitymas su įmonės veiklos tęstinumą lemiančiais kreditoriais ne pagal įstatyme nustatytą eilę nelėmė buvusio įmonės vadovo žinojimo, kad šie neturės į ką nukreipti savo išieškojimo. Todėl E. G. padaryti teisės normų pažeidimai dėl atsiskaitymų eiliškumo iki bankroto bylos iškėlimo nebuvo veiksnys, lėmęs įmonės neatsiskaitymą su kreditoriais ir bankrotą.

16.       Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Šiaulių apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2-893-883/2017 dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pasisakė ir dėl UAB „Tvorų tiekimas“ nemokumo 2015 metais. Teismas sprendime nurodė, jog UAB „Tvorų tiekimas“ 2015 m. vasario 5 d. sudarydama pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo bei daiktinių teisių perleidimo sutartį, jokių kreditorių teisių nepažeidė, nes įmonė buvo moki. Teismas sprendė, kad šis sandoris nelėmė įmonės galimybės toliau tęsti savo veiklą bei atsiskaityti su kreditoriais sumažėjimo, todėl tuo metu priimtas sprendimas parduoti pastatus ir gautomis lėšomis atsiskaityti su banku bei dalimi kreditorių, nepatvirtina atsakovų nesąžiningumo, o atitiko įprastą verslo praktiką.

17.       Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, kad pareiškėja pateikė pakankamai įrodymų, pagrindžiančių aplinkybes, kad UAB „Tvorų tiekimas“ buvo netinkamai pildomi medžiagų nurašymo aktai, jie koreguojami, netinkamai sudaroma finansinė atskaitomybė, nesudaromi skolų likučių suderinimo aktai, netinkamai vedama buhalterinė apskaita. Tačiau pažymėjo, kad dėl to negalima teigti, jog negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

18.       Pirmosios instancijos teismo vertinimu, tai, jog keli darbuotojai perėjo iš UAB „Tvorų tiekimas“ į UAB „Gorentas“ nėra pagrindas daryti išvadą, kad UAB „Tvorų tiekimas“ veikla ir turtas buvo perkelti UAB „Gorentas“. Darbuotojai laisvai gali rinktis darbovietes ir migruoti tarp panašia veikla užsiimančių darboviečių. Kiti pareiškėjos UAB „Tvorų tiekimas“ argumentai dėl tikėtinos veiklos vykdymo tose pačiose vietose, domenų panašumo, klientų perėmimo, nėra pagrįsti įrodymais, o paremti tik bankroto administratoriaus vertinimu. Byloje nėra duomenų, kad UAB „Gorentas“ ir UAB „Gormeta“ perėmė UAB „Tvorų tiekimas“ nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises. Nėra duomenų, jog UAB „Tvorų tiekimas“ nutraukus vykdytą veiklą, būtų likusių neįvykdytų įsipareigojimų, susijusių su nutraukta veikla, ar nerealizuotų reikalavimo teisių, kurias po sandorių sudarymo perėmė tretieji asmenys.

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į jį argumentai

19.       Suinteresuotas asmuo E. G. atskiruoju skundu prašo pašalinti iš Šiaulių apygardos teismo 2019 m. vasario 19 d. nutarties motyvuojamosios dalies motyvą: „Teismo vertinimu, nėra jokio pagrindo abejoti ataskaitoje surinktais duomenimis, todėl minėta ataskaita yra tinkamas rašytinis įrodymas ir vertinama kartu su kitais byloje esančiais įrodymais“. Nurodė šiuos esminius argumentus:

19.1.                      Ataskaitoje auditorė atlieka vertinimus, dėsto nuomonę, daro prielaidas, nors tokio pobūdžio ataskaitoje turi būti tik konstatuojami faktai (suinteresuoto asmens paaiškinimai dėl 2018 m. liepos 9 d. ataskaitos apie faktinius pastebėjimus; Lietuvos auditorių rūmų audito komiteto 2011 m. spalio 11 d. pranešimas). Taigi minėtas dokumentas neatitinka tokio pobūdžio dokumentui keliamų reikalavimų ir negali būti laikomas tinkamu įrodymu.

19.2.                      Analogiškos ataskaitos teismų praktikoje vertinamos kritiškai ir jomis nesiremiama. Pavyzdžiui Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendime civilinėje byloje konstatuota, kad ataskaitos išvados yra sąlyginės ir prieitos neturint visų reikšmingų duomenų.

20.       Pareiškėja BUAB „Tvorų tiekimas“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2019 m. vasario 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. B2-371-368/2019, ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Nurodė šiuos esminius argumentus:

20.1.                      Ginčijama nutartis priimta neatskleidus bylos esmės. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. gruodžio 13 d. nutartimi panaikino Šiaulių apygardos teismo 2018 m. spalio 3 d. nutartį, kuria UAB „Tvorų tiekimas“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, ir įpareigojo bylą nagrinėjant iš naujo, nustatyti įmonės nemokumo momentą, aplinkybes, ar įmonės vadovas turėjo objektyvias galimybes suvokti, kad įmonė yra nemoki, taip pat nustatyti, ar sudaryti sandoriai pažeidė kreditorių teises. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas anksčiau nurodytų aplinkybių netyrė ir nevertino, nešaukė liudyti bendrovės apskaitą vedusių asmenų apie aplinkybes, susijusias su apgaulingų ir (ar) neteisingų įmonės apskaitos bei finansinės atskaitomybės duomenų atsiradimu, kaip nurodė Lietuvos apeliacinis teismas 2018m. gruodžio 13 d. nutarties 28, 36 ir 42 punktuose.

20.2.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad įmonės nemokumas ir vadovo pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo atsirado ne anksčiau nei 2017 m. vasario 23 d. Teismo cituotoje Šiaulių apygardos teismo nutartyje, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl bendrovės pastatų sandorių negaliojimo, buvo konstatuota, kad bendrovė jau 2015 metais buvo nemoki. Be to, minėtoje civilinėje byloje buvęs įmonės vadovas ir akcininkas nuosekliai laikėsi pozicijos, kad žinojo, jog 2015 metais UAB „Tvorų tiekimas“ neturėjo pakankamai lėšų, kad atsiskaitytų su visais kreditoriais. Tuo tarpu nagrinėjamoje civilinėje byloje suinteresuotas asmuo teigia, kad apie faktinį įmonės nemokumą sužinojo tik 2017 metais ir nedelsiant kreipėsi dėl bankroto bylos iškėlimo. Taigi suinteresuotas asmuo E. G. skirtingose civilinėse bylose nurodo skirtingas faktines aplinkybes, todėl jo paaiškinimai turėtų būti vertintini kritiškai. Įmonės vadovas ne vėliau nei 2015 m. pradžioje (iki 2015 m. vasario 5 d.) turėjo žinoti apie faktinį bendrovės nemokumą ir, atitinkamai, pareigos per įmanomai trumpiausią laiką kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimą.

20.3.                      Pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio faktinio ir teisinio pagrindo remtis žinomai klaidingais (neteisingais) 2015 ir 2016 metų įmonės finansinėje atskaitomybėje – balansuose – nurodytais duomenimis, ką pats ir konstatavo, ir jais grįsti ginčijamą procesinį sprendimą.

20.4.                      Pirmosios instancijos teismas tik konstatavo, kad bendrovės buhalterinė apskaita buvo vedama netinkamai, tačiau nesiaiškino ir netyrė neteisingų (klaidingų) apskaitos duomenų atsiradimo priežasčių, tokiu būdu neįvykdė Lietuvos apeliacinio teismo duotų nurodymų ir neatskleidė bylos esmės – Lietuvos apeliacinio teismo nurodytų ištirti reikšmingų bylos aplinkybių (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nutarties 28, 36 ir 42 punktai). Pirmosios instancijos teismas privalėjo vadovautis bendrąja atsakomybės už apskaitos duomenų teisingumą taisykle ir konstatuoti, jog už šiuos žinomai neteisingus ir klaidinančius duomenis yra atsakingas būtent buvęs bendrovės vadovas (BAĮ 21 straipsnio 1 ir 2 dalys, FAĮ 4 straipsnis).

20.5.                      Vadovaujantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktu, vien imperatyvios atsiskaitymų eiliškumo tvarkos pažeidimas (CK 6.9301 straipsnis) sudaro savarankišką pagrindą pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, o buvęs bendrovės vadovas ir savininkas jokiomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis šios prezumpcijos nepaneigė: nebuvo pagrįsta, kuo susijusių ir nesąžiningų (CK 6.67 straipsnio 7 punktas) įmonių Esselen OÜ bei UAB „Gorentas“ tiekiamos prekės ir(ar) tiekiamos paslaugos buvo bendrovės veiklai tiek svarbesnės, nei pagrindinio ir didžiausio tiekėjo (bei kreditoriaus) UAB „Van-Merksteijn Fencing Systems Baltics“, kad pateisintų imperatyvių teisės normų pažeidimo padarymą.

20.6.                      Realią juridinio asmens veiklą, jo ūkinę, komercinę, finansinę būklę, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą turi būti įmanoma nustatyti analizuojant vien tiktai juridinio asmens buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu negalima, o reikalinga atlikti priešpriešinius patikrinimus, ekspertinius tyrimus, tai reiškia negalimumą nustatyti minėtas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas konstatavo akivaizdžiai neteisingų bendrovės apskaitos duomenų, neteisingai (klaidinančiai) nurodančių įmonės veiklą, jos turtą, nuosavą kapitalą ar įsipareigojimus, o tai buvo pakankamas pagrindas bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu.

21.       Suinteresuotas asmuo E. G. pateikė atsiliepimą į pareiškėjos BUAB „Tvorų tiekimas“ atskirąjį skundą ir prašo jį atmesti. Nurodo šiuos esminius argumentus:

21.1.                      Pareiškėja teisingai nurodo, kad pirmosios instancijos teismui byla buvo grąžinta taip pat ir dėl įrodymų nepakankamumo bei nepatikimumo. Pažymėjo, kad šioje civilinėje byloje taip pat galioja rungimosi principas, tačiau pareiškėja jokių papildomų įrodymų nei pirmosios instancijos teismui, nei su atskiruoju skundu nepateikė, todėl neįrodė, kad UAB „Tvorų tiekimas“ bankrotas buvo tyčinis. Lietuvos apeliacinis teismas yra konstatavęs, kad bankroto pripažinimas tyčiniu sukelia itin reikšmingas teisines pasekmes, todėl šiose civilinėse bylose taikomas įrodinėjimo standartas yra aukštesnis (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1073-330/2018). Bankrotą pripažinti tyčiniu galima tik tuo atveju, jei teismui nelieka pagrįstų abejonių, kad įmonės bankrotą nulėmė tyčiniai jos valdymo organų veiksmai, kuriais buvo sukeltas įmonės nemokumas ar iš esmės pabloginta nemokios bendrovės turtinė padėtis (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1182-798/2018).

21.2.                      Pažymėjo, kad pareiškėjos ieškinys dėl pastatų pirkimo – pardavimo sandorio pripažinimo negaliojančiu buvo atmestas, o bendrovės nemokumo momentas buvo nustatytas tik formaliai, taigi šios bylos aplinkybėmis negalima remtis byloje dėl tyčinio bankroto.

21.3.                      Pareiškėjos teigimu, tai, kad bendrovė yra nemoki, patvirtina byloje esantys duomenys – pažyma apie UAB „Tvorų tiekimas“ pradelstus įsipareigojimus 2014 – 2017 metų laikotarpiu. Tačiau, suinteresuoto asmens vertinimu, šie įrodymai parengti vadovaujantis buhalterinės apskaitos programos duomenimis ir negali būti naudojami, kadangi buhalterinės apskaitos programos duomenis būtų galima naudoti tik tuomet, jei E. G. nebūtų perdavęs bankroto administratoriui pirminių dokumentų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-451/2017, 10 paragrafas). Pažymėjo, kad bankroto administratoriaus pateikti duomenys netikslūs, juose neatsispindi skolų atidėjimo terminai, taip pat dėl nesuprantamų priežasčių įtraukti klientai, kuriems buvo išrašytos sąskaitos faktūros.

21.4.                      Pažymėjo, kad civilinėje byloje, kurioje buvo nagrinėtas ginčas dėl pastatų pirkimo – pardavimo sandorio nuginčijimo, E. G. nuosekliai laikėsi pozicijos, kad trūko apyvartinių lėšų, o ne tai, jog bendrovė negali atsiskaityti su kreditoriais ar yra nemoki.

21.5.                      Bendrovės vadovas kreipėsi dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsiant, kai buvo sudarytas teisingas UAB „Tvorų tiekimas“ balansas už 2016 metus.

21.6.                      Nurodė, kad pastatų pirkimo – pardavimo sandoris atitiko verslo logiką ir tai konstatuota Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-30-798/2019.

21.7.                      Į civilinę bylą Nr. e2-190-440/2019 pateikti rašytiniai įrodymai, neginčijamai patvirtinantys prekių bendrovei pristatymo faktą (civilinės bylos Nr. e2-190-440/2019 5 tomas, bylos lapai 70-152), tad sandoriai su Esselen OÜ, remiantis pareiškimo argumentais, negali būti laikomi žalingais ar ekonomiškai nenaudingais.

21.8.                      Atskirajame skunde nepateikiama jokių konkrečių argumentų, pagrindžiančių sandorių su UAB „Gorentas“ neteisėtumą.

21.9.                      Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nors nustatyta, kad formaliai buvo pažeista CK 6.9301 straipsnyje nustatyta atsiskaitymų tvarka, tačiau nebuvo pagrindo išvadai, jog buvęs įmonės vadovas tokiu būdu siekė privesti bendrovę iki nemokumo. Atskirajame skunde nepagrįstai teigiama, kad CK 6.9301 straipsnio pažeidimas yra savarankiškas pagrindas pripažinti bankrotą tyčiniu.

21.10.                      Bankroto administratorius nurodė, kad, pasitelkęs buhalterį, nustatė tikrąjį bendrovės turtą, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydį, struktūrą, taigi nėra pagrindo konstatuoti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto pagrindą.

2.                      Pareiškėja BUAB „Tvorų tiekimas“ pateikė atsiliepimą į suinteresuoto asmens E. G. atskirąjį skundą ir prašo jį atmesti. Nurodo šiuos esminius argumentus:

22.1.                      Ataskaita apie faktinius pastebėjimus sudaroma vadovaujantis 4400-uoju Audito standartu. Tiek Kokybės kontrolės komiteto, tiek Prezidiumo sprendimais yra konstatuota, jog priešingai nei teigia suinteresuotas asmuo, ataskaita atitinka tiek Audito įstatymo 33 straipsnio 1 dalies, tiek Audito standarto reikalavimus.

22.2.                      Bankroto administratoriui buvo perduota bendrovės apskaitos duomenų bazė, vesta naudojantis programa „Rivilė – Gama“, kurios kopija taip pat buvo perduota ataskaitą rengusiai auditorei. Rengiant ataskaitą buhalterinės apskaitos duomenys buvo patikrinti su apskaitą vedusios UAB „Sigera“ siųstais 2015, 2016 ir 2017 metų didžiosios knygos duomenimis ir jie visiškai sutapo.

22.3.                      Akcentavo, kad suinteresuoto asmens nurodytos tariamos buhalterinės apskaitos klaidos – tai, kad į duomenų bazę buvo suvedami tiek kreditoriai, tiek skolininkai, nebuvo fiksuojami finansinių prievolių atidėjimai, kas neleido nustatyti konkrečios pradelstų įsipareigojimų sumos, yra paties suinteresuoto asmens netinkamai organizuotos buhalterinės apskaitos rezultatas.

22.4.                      Nurodė, kad suinteresuotas asmuo neginčija fakto, kad jo organizuotoje įmonės apskaitoje buvo padaryta ženkliai – 623 kartus – didesnė „skaičiavimo klaida”, dėl kurios įmonės nuosavas kapitalas, 2015 m. sausio 1 d. duomenimis de facto (liet. faktiškai) buvęs neigiamas (-18 983,05 Eur) viešai buvo nurodomas kaip teigiamas ir net 98 200 Eur didesnis, analogiškai faktiškai buvęs nuostolis viešai deklaruotas kaip 76 321 Eur pelnas.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

3.                      Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. 

  Dėl rašytinių paaiškinimų priėmimo

4.                      Lietuvos apeliaciniame teisme gauti suinteresuoto asmens E. G. paaiškinimai dėl bylos nagrinėjimui reikšmingų aplinkybių. Pagal CPK 323 straipsnį draudžiama keisti (papildyti) apeliacinį (atskirąjį) skundą, pasibaigus apeliacinio (atskirojo) skundo padavimo terminui. Taigi, bet koks atskirojo skundo papildymas, nesvarbu, kokia procesine forma jis yra teikiamas, leidžiamas tik iki atskirojo skundo padavimo termino pabaigos. Šiuo atveju apeliantas pateikė procesinį dokumentą, pavadintą „paaiškinimai“, kurie savo turiniu yra pateikto atskirojo skundo argumentų papildymas, taip pat dalies kitų procesinių dokumentų argumentų pakartojimas. Kadangi tokiu būdu keisti atskirojo skundo turinį šioje proceso stadijoje apeliacinį procesą reglamentuojančios nuostatos tiesiogiai draudžia, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti suinteresuoto asmens E. G. pateiktus rašytinius papildomus paaiškinimus (CPK 75 straipsnio 1 dalis).

Dėl BUAB „Tvorų tiekimas“ atskirojo skundo ribų

5.                      Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

6.                      Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs BUAB „Tvorų tiekimas“ pareiškimą dėl BUAB „Tvorų tiekimas“ bankroto pripažinimo tyčiniu, prašymą atmetė ir sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti BUAB „Tvorų tiekimas“ bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto (įmonės vadovo netinkamas pareigų vykdymas), 4 punkto (atsiskaitymų eiliškumo tvarkos pažeidimas), 5 punkto (netinkamas buhalterinės apskaitos vedimas), 3 dalies 1 punkto (bendrovės veiklos ir turto perkėlimas) ir 2 punkto (atsiskaitymų eiliškumo tvarkos pažeidimas) pagrindais. Pirmosios instancijos teismas epizodiškai (neišskirdamas) analizavo pareiškėjos nurodytus nenaudingus bendrovei sandorius (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

7.                      Atskiruoju skundu pareiškėja BUAB „Tvorų tiekimas“ prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2019 m. vasario 19 d. nutartį ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir neteisingai nustatė bendrovės nemokumo momentą bei nepagrįstai sprendė dėl tyčinio bankroto pripažinimo ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, padarė nepagrįstas išvadas dėl sandorių, pažeidžiančių jos kreditorių interesus, atsiskaitymų eiliškumo tvarkos pažeidimo, bei dėl apgaulingos ir netinkamos buhalterinės apskaitos tvarkymo.

8.                      Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atskiruoju skundu nėra skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kurioje pasisakyta dėl ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintos tyčinio bankroto prezumpcijos dėl įmonės veiklos ir turto perkėlimo. Kaip jau buvo minėta anksčiau, apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, todėl laikytina, kad iš esmės ši nutarties dalis nėra skundžiama, todėl apeliacinės instancijos teismas, nematydamas pagrindo peržengti atskirojo skundo ribų, nepasisako dėl šios nutarties dalies teisėtumo ir pagrįstumo bei palieka ją nepakeistą.

  Dėl ginčo esmės

9.                      ĮBĮ 20 straipsnyje detalizuoti kriterijai, pagal kuriuos turi būti sprendžiama, ar bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, tačiau ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu. Tyčinis bankrotas apibrėžiamas kaip įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis).

10.                      Išplėstinė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija suformulavo tokią teisės taikymo taisyklę: jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017). 

   Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytų tyčinio bankroto požymių ir įmonės nemokumo momento nustatymo

11.                      Atsižvelgdama į tai, kad įmonės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas yra savarankiškas deliktas, galintis lemti pareigos atlyginti žalą įmonei ir kreditoriams atsiradimą (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis), kasacinio teismo teisėjų kolegija išaiškino, kad šios pareigos pažeidimas papildomai gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tais atvejais, kai bankroto byla laiku neinicijuojama sąmoningai (įmonės vadovui aiškiai suvokiant, kad įmonė yra nemoki ir neturi galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto), taip pat kartu laikotarpiu, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, sąmoningai sudarant sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018).

12.                      Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytas tyčinio bankroto požymis neturi būti aiškinamas taip, kad bet koks įmonės valdymo organo (organų) įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose numatytų pareigų, susijusių su įmonės valdymu, nevykdymas arba netinkamas vykdymas gali patvirtinti tyčinį įmonės privedimą prie bankroto. Įmonės valdymo organo (organų) netinkamas jiems priskirtų pareigų vykdymas gali būti pripažintas tik tada, jei galima neabejotinai daryti išvadą, jog tokiais veiksmais valdymo organas (organai) sąmoningai siekė įmonės nemokumo, siekė išvengti kreditorinių reikalavimų tenkinimo, kad tokiu būdu buvo iš esmės pabloginama bendrovės finansinė padėtis ir kad tarp tokių pareigų netinkamo vykdymo bei įmonės nemokumo arba nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo yra priežastinis ryšys.

13.                      Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad jeigu įmonei esant faktiškai nemokiai jos vadovas nesikreipia į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o toliau didina įmonės įsipareigojimus, pavyzdžiui, sudarydamas nuostolingus sandorius, tai tokia įmonės vadovo veikla gali būti vertinama kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto. Byloje turi būti įrodyta, kad tyčia dar labiau esmingai buvo pabloginama įmonės turtinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017).

14.                      Taigi, nagrinėjamoje civilinėje byloje visų pirmą reikalinga nustatyti bendrovės BUAB „Tvorų tiekimas“ nemokumo momentą, tai yra ar buvo pagrindas kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, ar tokia pareiga buvo pažeista, išsiaiškinti, ar bendrovės vadovas suvokė realią įmonės finansinę būklę, sąmoningai neinicijavo bankroto, toliau veiklą vykdė tokiu būdu, kad buvo pažeidžiamos bendrovės ir jos kreditorių teisės ir interesai.

15.                      Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje tik abstrakčiai nurodė, kad, įvertinus į bylą pateiktus 2014 m., 2015 m. ir 2016 m. balansus, negalima daryti išvados, kad 2015 m. ir 2016 m. UAB „Tvorų tiekimas“ pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Viena vertus, iš teismo nutarties netgi nėra visiškai aišku, kokius balanso duomenis teismas analizavo. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys, kad, pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 punktą, įmonės nemokumas nustatomas vertinant ne visus turimus įsipareigojimus, o tik pradelstus. Teismų praktikoje taip pat nurodoma, kad įmonės nemokumas yra nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte ir įmonės ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014). Taigi, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu iš esmės nevertino BUAB „Tvorų tiekimas“ pradelstų įsipareigojimų, netyrė bankroto byloje pareikštų finansinių reikalavimų kilmės ir atsiradimo momento, atsiskaitymo terminų, jų įvykdymo datos. Tik nustačius šias aplinkybes galima spręsti dėl įmonės faktinio nemokumo momento, kurio pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į ĮBĮ nustatytą nemokumo sąvoką, netyrė ir nevertino.

16.                      Šiuo atveju reikšminga yra tai, kad civilinė byla dėl BUAB „Tvorų tiekimas“ bankroto pripažinimo tyčiniu pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama iš naujo, kai Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. gruodžio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1879-553/2018 panaikino Šiaulių apygardos teismo 2018 m. spalio 3 d. nutartį, kuria BUAB „Tvorų tiekimas“ bankrotas pripažintas tyčiniu. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pareiškėjos BUAB „Tvorų tiekimas“ atskirojo skundo argumentams, kad Lietuvos apeliacinis teismas, bylą grąžindamas nagrinėti iš naujo, pirmosios instancijos teismą įpareigojo nustatyti kaip įmanoma tikslesnį įmonės nemokumo momentą, įvertinant įmonės turimo (turėto) turto ir pradelstų įsipareigojimų santykį (teismo nutarties 27, 30 ir 42 punktai); nustatyti momentą, kada įmonės vadovas turėjo objektyvias galimybes aiškiai suvokti, kad įmonė yra nemoki ir neturi galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto, kada atsirado jo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (teismo nutarties 28, 30 ir 42 punktai).

17.                      Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. gruodžio 13 d. nutartyje aiškiai pažymėjo, kad bendrovės nemokumui nustatyti turi būti vertinami ne tik balanso, bet ir kitų finansinių dokumentų duomenys. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atskirojo skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nepaisė Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nutartyje pateiktų išaiškinimų, nepagrįstai rėmėsi žinomai klaidingais 2015 m. ir 2016 m. byloje esančiais balansais, nepareikalavo pirminių duomenų, kurių pagrindu sudaryti balansai ir / ar pelno (nuostolių) ataskaitos.

18.                      Byloje nėra ginčo dėl to, kad VĮ Registrų centrui teikti balansai buvo netikslūs, todėl, siekiant nustatyti bendrovės (ne)mokumą, reikalinga įvertinti byloje esančių dokumentų visumą. Pareiškėjos teigimu, prasta bendrovės finansinė padėtis buvo jau 2014 metais, o bendrovės vadovas neabejotinai apie ją turėjo žinoti 2015 metų pradžioje. Taigi, siekiant įvertinti bendrovės finansinę padėtį, reikalinga išanalizuoti visus byloje esančius 2014 metų finansinius dokumentus ir nustatyti įmonės turimo (turėto) turto ir pradelstų įsipareigojimų santykį.

19.                      Siekiant nustatyti turtą, kurį bendrovė faktiškai turėjo, neužtenka nurodyti, kad iš 2017 m. liepos 24 d. balanso duomenų matyti, kad 2014 metais bendrovė turėjo turto, kurį sudaro ilgalaikis materialus, nematerialus turtas ir trumpalaikis turtas – atsargos, išankstiniai mokėjimai, debitorių skolos ir pinigai 2 880 812 Lt sumai (1 t., b. l. 17). Šalims ginčijant balanso teisingumą, pačiam suinteresuotam asmeniui teigiant, kad buhalterinė apskaita buvo vedama nekompetentingos buhalterės, ši suma turi būti pagrįsta kitais byloje esančiais dokumentais. Pavyzdžiui, iš 2014 metų balanso matyti, kad bendrovė 2014 metais turėjo ilgalaikio turto 666 432 Lt sumai. Iš Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašo su istorija matyti, kad 2014 m. sausio 27 d. UAB „Tvorų tiekimas“ įsigijo žemės sklypą su statiniais (1 t., b. l. 29-30; 2 t., b. l. 55-60), taigi, šio nekilnojamojo turto vertė (įsigijimo kaina) pagrįstai buvo apskaitoma kaip UAB „Tvoros tiekimas“ materialus ilgalaikis turtas, 2014 metų balanso 10 eilutė yra įrodyta kitais byloje esančiais duomenimis. Bendrovės balanse taip pat nurodyta, kad bendrovė turi pinigų ir jų ekvivalentų 138 684 Lt sumai. Iš civilinėje byloje esančios medžiagos matyti, kad 2014 m. gruodžio 15 d. bendrovė disponavo 5 279 Lt suma AB Šiaulių banko sąskaitoje (1 t., b. l. 54), tačiau iš banko sąskaitos išrašo už laikotarpį 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. balandžio 1 d. matyti, kad likutis periodo pradžioje buvo 0 Eur (1 t., b. l. 64), taigi, 2014 metų pabaigoje, labiau tikėtina, bendrovė AB Šiaulių banko sąskaitoje neturėjo piniginių lėšų. Duomenų apie kitas 2014 m. bendrovės turėtas sąskaitas ar grynuosius pinigus byloje nėra. Taigi, vertinant bendrovės turėtą turtą, neaišku, kodėl 138 684 Lt suma atvaizduota bendrovės balanse. Bendrovės balanse už 2014 mokestinius metus taip pat fiksuojama 1 340 523 Lt tiekėjų skola (debitorių įsiskolinimai). Duomenų, kas sudaro šį įmonės turtą, į bylą nepateikta. Iš bendro 2017 m. balandžio 12 d. debitorių sąrašo nėra aišku, ar minėtos debitorių skolos egzistavo ir 2014 mokestiniais metais (1 t., b. l. 74). Pažymėtina, kad įmonė faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, todėl debitorių skolos turėtų būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išsiieškoti ir grąžinti skolas įmonei aspektais. Nagrinėjamu atveju 2014 metų balanse nurodyta 1 340 523 Lt debitorių skola yra reikšminga sprendžiant dėl įmonės nemokumo, todėl pirmosios instancijos teismas turėtų nustatyti, kokių tai debitorių skolos ir įvertinti šių skolų išieškojimo realumą – ar debitoriai nėra bankrutavę, ar tai yra Lietuvos, ar užsienio įmonės, kiek vėluojama atsiskaityti ir ar yra tikimybė, kad bendrovė atsiskaitys (būtų atsiskaičiusi) ateityje. Atitinkamai turėtų būti įvertintos kitos reikšmingos 2014 metų balanso eilutės.

20.                      Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad balanso eilutėje „Per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai“ nurodyti įsipareigojimai nebūtinai visi yra pradelsti. Kadangi tai yra per vienerius metus mokėtinos sumos, paprastai labiau tikėtina ta aplinkybė, jog visi šioje balanso eilutėje nurodyti įsipareigojimai yra pradelsti. Tačiau suinteresuotas asmuo ginčija tai ir nurodo, kad ne visi įsipareigojimai yra pradelsti, o bankroto administratoriaus pateikti dokumentai yra netikslūs. Tokiu atveju pradelstų įsipareigojimų dydį privalo nustatyti bylą nagrinėjantis teismas. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pradelstų įsipareigojimų dydį, nepagrįstai apsiribojo tik balanso duomenimis ir visiškai nevertino kitų į bylą pateiktų dokumentų. Nurodytina jog vien įmonės balanso duomenys niekaip nepagrindžia realios įmonės finansinės padėtis. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad netgi bylos duomenys dėl pradelstų įsipareigojimų yra prieštaringi. 2014 metų balanse nurodyta, kad per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai sudaro 2 313 066 Lt. Bankroto administratorius 2018 m. rugsėjo 16 d. į bylą pateikė apibendrintus dokumentus, kuriuose nurodyta, jog 2014 m. gruodžio 31 d. buvo pradelsta 614 828,38 Eur (2 122 879,43 Lt) suma, iš kurios kreditoriui UAB „Van Merksteijn Fencing Systems Baltics“ pradelsta 297 933 Eur (1 028 703,06 Lt) (3 t., b. l. 19-21). Tačiau iš skolų suvestinės matyti, kad 2014 m. gruodžio 31 d. nefiksuojamas pavėluotų dienų skaičius, o terminas sąskaitoms faktūroms apmokėti dar nebuvo suėjęs arba buvo atidėtas, minėtam kreditoriui 2014 m. gruodžio 31 d. pradelsta suma sudarė 13 713,90 Lt (1 t., b. l. 40). Tai laikytina prieštaravimu, kuris, siekiant nustatyti turto ir pradelstų įsipareigojimų santykį, turi būti pašalintas arba pirmosios instancijos teismo įvertintas. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad 2018 m. sausio 15 d. išrašas apie pradelstas UAB „Tvorų tiekimas“ skolas atliktas remiantis kreditoriaus UAB „Van Merksteijn Fencing Systems Baltics“ finansinės apskaitos duomenimis, o apibendrintus duomenis bankroto administratorius pateikė remdamasis UAB „Tvorų tiekimas“ buhalterinės apskaitos duomenimis.

21.                      Taigi, pareiškėjai teigiant, kad jau 2014 metais bendrovė buvo nemoki, reikalinga nuosekliai išanalizuoti 2014 metų balanse užfiksuotas sumas ir padaryti pagrįstą išvadą dėl tam tikrų sumų įtraukimo ar neįtraukimo į realią bendrovės turimo turto masę, nustatyti pradelstus ir nepradelstus įsipareigojimus. Byloje nėra ginčo dėl to, kad buvęs bendrovės vadovas E. G. perdavė buhalterinius dokumentus bankroto administratoriui (1 t., b. l. 233-237), tad teismas turėjo pareigą bylai reikalingus dokumentus išsireikalauti iš bankroto administratoriaus. Pirmosios instancijos teismui nenustačius, kad bendrovė 2014 metais jau buvo nemoki, atitinkamai reikėtų analizuoti 2015, 2016 metų finansinius dokumentus ir nustatyti kuo tikslesnį bendrovės nemokumo momentą.

22.                      Nustatydamas bendrovės nemokumą, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-893-883/2017 dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kurioje teismas nurodė, jog UAB „Tvorų tiekimas“ 2015 m. vasario 5 d. sudarydama pastatų pirkimo – pardavimo bei daiktinių teisių perleidimo sutartį jokių kreditorių teisių nepažeidė, nes įmonė buvo moki. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. birželio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-163-219/2019 panaikino Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir bylą grąžino nagrinėti iš naujo. Teismas be kita ko konstatavo, kad ginčijant sandorius CK 1.82 straipsnio pagrindu, nebūtinai turi būti vertinamas įmonės nemokumas pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies nuostatas. Taigi, civilinėse bylose dėl sandorių nuginčijimo nustatytos aplinkybės ir teismo padarytos išvados dėl įmonės nemokumo, negali būti laikomos prejudicinėmis byloje dėl bankroto pripažinimo tyčiniu.

23.                      Nagrinėjant pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, svarbu kuo tiksliau nustatyti bendrovės nemokumo momentą, kadangi tik jį nustačius, galima įrodinėti kitas reikšmingas aplinkybes – ar bendrovės vadovas objektyviai suvokė bendrovės finansinę padėtį, ar sudarytais sandoriais siekė bendrovei naudingų tikslų, ar tyčia blogino nemokios įmonės padėtį ir kt.

24.                      Byloje itin reikšminga aplinkybė, kurią nuosekliai nurodo ir suinteresuotas asmuo, kad bendrovės vadovas neturėjo objektyvių galimybių žinoti tikrosios bendrovės finansinės padėties, kadangi buhalterė R. G. netiksliai suvedė duomenis, sudarė netikslius balansus. Lietuvos apeliacinis teismas, grąžindamas bylą dėl BUAB „Tvorų tiekimas“ bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėti iš naujo, nutartyje konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas turi pareigą ištirti ir įvertinti aplinkybes dėl vyriausiosios buhalterės atliktų pareigų tinkamumo ir dėl UAB „Sigera“ nustatytų klaidų (nutarties 27, 28 punktai). Sutiktina su atskirojo skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių netyrė ir nevertino. Pirmosios instancijos teismas be kita ko turėtų įvertinti ir į bylą pateiktus įrodymus, jog R. G. iš buhalterės pareigų buvo atleista pagal anksčiau galiojusio Darbo kodekso 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, kai darbuotojas kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas (2 t., b. l. 14). Šiuo atveju reikšminga būtų nustatyti, dėl kokių konkrečiai šiurkščių darbo pareigų pažeidimų buvo atleista darbuotoja, o nurodytas aplinkybes galėtų paliudyti tik ji pati.

25.                      Apibendrinant tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bylą nagrinėdamas iš naujo nesivadovavo Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1879-553/2018, byloje nebuvo nustatytos ginčui reikšmingos aplinkybės: įmonės nemokumo momentas, mokumo situacijos dinamika, veiksmų seka nuo to momento, kuomet įmonė pasiekė nemokumo būseną iki bankroto bylos iškėlimo, duomenis analizavo apibendrintai ir paviršutiniškai. Įmonė taip pat nurodė, kad dalį turto sudaro debitorių įsipareigojimai, tačiau teismas nevertino ir nepasisakė dėl tokių debitorinių skolų išieškojimo realumo, nesiaiškino, ar buvo pagrindas apskaityti debitorių skolas kaip įmonės turtą. Paminėtos aplinkybės leidžia apeliacinės instancijos teismui padaryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyto tyčinio bankroto požymio, neatskleidė bylos esmės.

26.                      Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad viešojo intereso egzistavimas bankroto bylose, lemia teismo aktyvumo pareigą, kuri apima ir teisę rinkti įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sauso 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2014). 

  Dėl apgaulingos ir netinkamos buhalterinės apskaitos tvarkymo

27.                      Teismas, esant ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu, jei teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

28.                      Remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu, ne bet kuris buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimas ir ne bet kuris buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas lemia bankroto pripažinimą tyčiniu, o tik toks, dėl kurio negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Toks negalėjimas turi būti susijęs su objektyviu negalėjimu įvertinti įmonės nemokumo priežastis. Jei įmonės veiklą galima įvertinti remiantis kitais duomenimis (pvz., pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais), be kita ko ir netiesioginiais įrodymais, taip pat jei akivaizdu, kad įmonės nemokumo priežastys yra kitos, nei tos, kurias galimai patvirtintų trūkstami buhalterinės apskaitos dokumentai, nebelieka pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018).

29.                      Atskirajame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas tik konstatavo, kad buhalterinė apskaita buvo vedama netinkamai, tačiau netyrė ir nevertino neteisingų (klaidingų) bendrovės apskaitos duomenų atsiradimo priežasčių, nevykdė Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nutarties ir neatskleidė bylos esmės. Su šiais atskirojo skundo argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka.

30.                      Pareiškėja prašydama BUAB „Tvorų tiekimas“ bankrotą pripažinti tyčiniu tuo pagrindu, kad buvo netinkamai vedama buhalterinė apskaita, nurodė, kad neginčijamai nustatyta, jog bendrovės balansai už 2015 ir 2016 metus yra netikslūs, dalis debitorių skolų yra nepagrįstos, nepagrįstai, t. y. faktiškai negavus prekių, buvo apmokamos Esselen OÜ fiktyviai išrašytos sąskaitos faktūros. Apeliacinio teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas šiuo atveju pagrįstai sprendė, kad, nepaisant to, jog buvo nustatyti buhalterinės apskaitos vedimo trūkumai, nebuvo pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą.

31.                      Kaip teisingai pažymi suinteresuotas asmuo atsiliepime į atskirąjį skundą, Audito ir apskaitos tarnybos direktoriaus 2011 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. VAS-21 „Dėl 7-ojo verslo apskaitos standarto „Apskaitos politikos, apskaitinių įvertinimų keitimo ir klaidų taisymo“ tvirtinimo (toliau – 7-asis verslo apskaitos standartas) nustatyta, kad gali būti taisomos ir esminės klaidos, kurios gali daryti didelį poveikį praėjusio ar kelių praėjusių laikotarpių finansinių ataskaitų duomenims ir kad dėl to tų laikotarpių finansinės ataskaitos negali būti laikomos patikimomis (7-ojo verslo apskaitos standarto 19 punktas). Todėl konstatavimas, kad finansiniai dokumentai buvo parengti su klaidomis, taip pat konstatuojant, kad klaidos buvo taisomos, per se (liet. savaime) negali būti pagrindas pripažinti bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad buvęs vadovas E. G. po to, kai buvo atleista buhalterė, sudarė sutartį su buhalterines paslaugas teikiančia bendrove, kuri, ištaisiusi klaidas, sudarė 2015, 2016 metų balansus. Iš to seka, kad nors VĮ Registrų centrui buvo pateikti netikslūs balansai, tačiau tai iš esmės nesudarė kliūčių visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

32.                      Sutiktina su atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentais, jog bankroto administratoriui atlikus priešpriešinius patikrinimus, pasitelkus specialistus, visgi pavyko įvertinti bendrovės finansinę padėtį ir nustatyti turtą bei įsipareigojimus. Net ir darant prielaidą, jog bendrovė apskaitė fiktyviai išrašytas sąskaitas faktūras ir tokiu būdu vedė apgaulingą buhalteriją, vien šio požymio nustatymo nepakanka tam, kad bankrotas būtų pripažintas tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą. Iš prašymo dėl bankroto pripažinimo tyčiniu matyti, kad bankroto administratorius pagal CMR važtaraščius nustatė (ar gali iš dalies nustatyti), kiek žaliavų buvo gauta ir kokia dalis sąskaitų faktūrų išrašyta galimai fiktyviai. Be to, bankroto administratorius turi galimybę ginčyti (ginčija) šias sąskaitas faktūras atskiroje byloje. 

33.                      Atmestinas atskirojo skundo argumentas, jog realią juridinio asmens veiklą, jo ūkinę, komercinę, finansinę būklę, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą turi būti įmanoma nustatyti analizuojant vien tiktai atitinkamo juridinio asmens buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ekspertinius tyrimus ir pan.) negalima, tai ir reiškia negalimumą nustatyti minėtas aplinkybes. Kaip jau buvo minėta anksčiau, teisės aktai nustato galimybę taisyti netgi esmines buhalterines klaidas, galinčias turėti įtakos kelių praėjusių laikotarpių finansinių ataskaitų duomenims. Be to, nėra pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą, jei bent iš dalies nustatomas bendrovės turtas ir finansiniai įsipareigojimai. Apeliantės aiškinimas, kad juridinio asmens finansinei būklei nustatyti turėtų pakakti tik finansinės dokumentų analizės, pernelyg išplėstų ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto taikymo ribas ir neatitiktų kasacinio teismo formuojamos praktikos, kad nepaisant netinkamo, aplaidaus buhalterinės apskaitos organizavimo, jei egzistuoja galimybė nustatyti įmonės veiklą, jos turtą, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydį ar struktūrą, nėra pagrindo ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto taikymui.

34.                      Apeliacinio teismo vertinimu, net ir pripažinus, jog šiuo atveju įmonės apskaitoje buvo fiksuojami ne visiškai tikslūs finansiniai duomenys, tačiau tai nevertinama kaip pagrindas pripažinti bankrotą tyčiniu. Priešingai, byloje nustatyta ir bankroto administratorius pripažįsta, jog iškėlus bankroto bylą, jam buvo perduoti dokumentai, nurodytas (ir perduotas) įmonės turtas (iš esmės debitorių skolos), pateikti duomenys apie kreditorius ir debitorių skolas, kiti duomenys, kurie iš esmės leido administratoriui žinoti ir nustatyti įmonės veiklos, jos turto, kreditorių ir debitorių dydį ir struktūrą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad byloje nenustatyta visumos aplinkybių, būtinų ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto taikymui.

   Dėl sandorių, pažeidžiančių kreditorių interesus, sudarymo

35.                      Atskirajame skunde teigiama, kad bendrovės vadovas sudarė šiuos, bendrovei ekonomiškai nenaudingus sandorius: 2015 m. vasario 5 d. pirkimo – pardavimo sutartimi perleido vienintelį nekilnojamąjį turtą ir pažeidė atsiskaitymų eiliškumo tvarką. Apeliantės teigimu, bendrovės vadovui jau 2015 metų pradžioje suvokiant, kad įmonė yra nemoki, prioritetiškai buvo atsiskaitoma su susijusiais asmenimis – Estijos bendrove Esselen OÜ, UAB „Gorentas“ ir artimais giminaičiais – J. G. ir I. G., mokant už perleisto nekilnojamojo turto nuomą. Minėtiems kreditoriams bankroto bylos iškėlimo dieną UAB „Tvorų tiekimas“ iš esmės neliko skolinga.

36.                      ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje išvardyti požymiai, iš kurių bent vieną nustatęs teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu. Tarp kitų požymių nurodyta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jei nustato, kad įmonės veikla buvo organizuojama taip, jog kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

37.                      Nustačius, kad atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir nebuvo vykdomas šio ar kitų įstatymų reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai įmonės darbuotojui (darbuotojams) ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis (ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017).

38.                      Visų pirma atkreiptinas dėmesys į tai, kad atskirajame skunde pareiškėja įrodinėja, kad buvo pažeista imperatyvi CK 6.9301 straipsnyje nustatyta atsiskaitymų eiliškumų tvarka, todėl turėtų būti taikoma tyčinio bankroto prezumpcija, kaip tai numato ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punktas. Pažymėtina, kad minėtame straipsnyje nustatyta keletas būtinų tyčinio bankroto požymių, tarp kurių ir konstatavimas, kad iki privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, įmonės darbuotojui (darbuotojams) ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nebuvo mokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. Nagrinėjamu atveju apeliantė nei pareiškime dėl BUAB „Tvorų tiekimas“ bankroto pripažinimo tyčiniu, nei atskirajame skunde nesirėmė aplinkybe, jog bankroto bylos iškėlimas turėjo būti inicijuotas tuo pagrindu, kad ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės darbuotojams nebuvo mokamas darbo užmokestis ar su darbo santykiais susijusios išmokos. Todėl nenustatytos ir neįrodytos ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkto taikymo sąlygos.

39.                      Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai sprendė, kad vien formaliai konstatuoti CK 6.9301 straipsnyje nustatytus atsiskaitymų eiliškumo pažeidimus, siekiant pripažinti bankrotą tyčiniu, nepakanka. Tačiau pirmosios instancijos teismas, nustatęs formalius CK 6.9301 straipsnio pažeidimus, visiškai neanalizavo pareiškėjos nurodytų sandorių, ar jie buvo būtini, ar jais buvo siekiama užtikrinti bendrovės veiklą, ar buvo perleidžiamas paskutinis turtas ir apribojama ar panaikinama kreditorių galimybė nukreipti į jį išieškojimą. Nagrinėjamoje civilinėje byloje gali būti reikšminga ir tai, kokiu mastu buvo pažeidžiamas atsiskaitymų eiliškumas.

40.                      Atskirajame skunde pagrįstai pažymima, kad 2015 m. lapkričio mėnesį kreditoriui UAB „Van-Merksteijn Fencing Systems Baltics” buvo pradelsta 259 302,28 Eur dydžio skola, o įsipareigojimams dengti buvo skirta 7000 Eur dydžio suma. Tuo tarpu kreditorių (galimai susijusiam asmeniui) Esselen OÜ ir UAB „Gorentas“ bendras 35 407,90 Eur finansinis įsipareigojimas buvo visiškai padengtas. Pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės nenustatė ir tinkamai neįvertino.

41.                      Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką tyčinio bankroto bylose, yra nurodęs, kad, aiškinantis, ar įmonė prie bankroto nebuvo privesta tyčia, reikia visų bylos aplinkybių kontekste nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, o nustačius aplinkybę, kad įmonė faktiškai buvo nemoki, patikrinti, ar tolesnė tokios įmonės veikla nebuvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, bet reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą. Kaip tyčinio įmonės bankroto požymiai taip pat gali būti vertinami tokie atvejai, kai sudaromi sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei, atliekami veiksmai, kuriais siekiama sužlugdyti įmonę ir perkelti jos veiklą į kitą tų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę. Taip bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodytų, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2014 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2014; 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2016; 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017 ir kt.).

42.                      Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, ar vienintelio nekilnojamojo turto perleidimo sandoris pažeidė kreditorių interesus, rėmėsi Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimu, kuriuo teismas konstatavo, jog UAB „Tvorų tiekimas“, sudarydamas nekilnojamojo turto sandorius, kreditorių interesų nepažeidė, sandoriu nebuvo apribotos bendrovės veiklos galimybės ir galimybės atsiskaityti su kreditoriais. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panaikino Lietuvos apeliacinio teismo nutartį ir Šiaulių apygardos teismo sprendimą bei civilinę bylą perdavė iš naujo nagrinėti Šiaulių apygardos teismui. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas, ar yra pagrindas pripažinti BAUB „Tvorų tiekimas“ bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, turėtų nustatyti, koks yra nagrinėjamos civilinės bylos ir civilinės bylos dėl sandorių negaliojimo ryšys ir ar galima remtis civilinėje byloje dėl sandorių negaliojimo nustatytomis aplinkybėmis, atsižvelgiant ir į tai, kad abejose civilinėse bylose bendrovės nemokumo momentas nustatinėjimas skirtingai. Be to, pirmosios instancijos teismas turėtų išanalizuoti ginčo sandorį bendrame BUAB „Tvorų tiekimas“ kontekste – ar minėtu sandoriu buvo sąmoningai ir kryptingai siekiama nemokumo, ar dar labiau bloginama bendrovės turtinė padėtis, ar sandoris buvo bendrovei ekonomiškai (ne)naudingas.

43.                      Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės neanalizavo ginčo sandorių ir dėl jų nepasisakė, šiais aspektais byla turėtų būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujai, o tokia situacija prieštarautų tiek apeliacinės instancijos paskirčiai, tiek ir dalyvaujančių byloje asmenų teisei į apeliaciją po to, kai bylą iš esmės išnagrinėja pirmosios instancijos teismas. Todėl pirmosios instancijos teismui neatskleidus ginčo esmės, yra pagrindas panaikinti teismo nutartį ir šią bylą dalyje grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. 

44.                      Tirdamas ir vertindamas šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas turi būti aktyvus, t. y. įpareigoti bylos šalis pateikti ginčo esmei reikšmingus duomenis, imtis kitų būtinų veiksmų, siekiant nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes, tame tarpe ir tyčinio bankroto pripažinimo klausimą šiuo (ir kitais) pagrindu (pagrindais) spręsti teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (CPK 179 straipsnio 2 dalis, 185 straipsnis). 

  Dėl suinteresuoto asmens E. G. atskirojo skundo

45.                      Apeliantas prašo pašalinti iš Šiaulių apygardos teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutarties motyvą (skundžiamos nutarties 51 p.) – „Teismo vertinimu nėra jokio pagrindo abejoti ataskaitoje surinktais duomenimis, todėl minėta ataskaita yra tinkamas rašytinis įrodymas ir vertinama kartu su kitais byloje esančiais įrodymais“. Apeliantas skunde nurodė, kad pirmos instancijos teismui pateikė paaiškinimus, jog Ataskaita neatitinka teisės aktų reikalavimų, įvardijo jos akivaizdžius neatitikimus, tačiau pirmos instancijos teismas iš esmės dėl Ataskaitoje padaryto vertinimo nepasisakė, atsiliepime išdėstytų argumentų, neanalizavo ir dėl jų nepasisakė.

46.                      Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo bei taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012; Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-116-330/2019).

47.                      Kaip matyti iš bylos medžiagos, BUAB „Tvorų tiekimas“ bankroto administratorius UAB „Idėjų rinka“ pateikė į bylą UAB „Ad notatio“ parengtą Ataskaitą (ir dokumentų priedus) apie audito įmonės atliktus faktinius pastebėjimus, susijusius su BUAB „Tvorų tiekimas“ buhalterine apskaita ir finansinėmis ataskaitomis (aplinkybėmis dėl turto pardavimo sandorio ir kita). Iš civilinės bylos medžiagos matyti, kad suinteresuotas asmuo E. G. teikė išsamius paaiškinimus dėl UAB „Ad notatio“ ataskaitos nepatikimumo, klaidingumo, kuriuose nurodė, kad ataskaita grindžiama ne pirminiais apskaitos duomenimis, o išimtinai buhalterinės apskaitos programos duomenimis, kurie negali būti vertinami patikimais ir teisingais, įvardijo ataskaitoje esančias skaičiavimo klaidas, nurodė jo vertinimu aiškiai nepagrįstą pateiktą informaciją bei klaidingai padarytas išvadas. Atskirajame skunde nurodė, kad skundą grindžia ir argumentais, kurie buvo išdėstyti paaiškinimuose dėl ataskaitos.

48.                      Viena vertus, pateikta Ataskaita negali būti vertinama kaip tiriamojo–mokslinio pobūdžio duomenys, nes joje nėra išvadų, susijusių su specialiųjų mokslo, technikos ar amato žinių pritaikymu. Kita vertus, tuo atveju, jei byloje pateiktų finansinės apskaitos duomenų įvertinimas reikalauja specialių žinių, šalis gali prašyti teismo skirti byloje ekspertizę (CPK 212 straipsnio 1 dalis). Kaip žinia, pateikta ataskaita atlikta bankrutuojančios įmonės administratoriaus užsakymu, remiasi to paties bankroto administratoriaus pateiktais BUAB „Tvorų tiekimas“ finansiniais duomenimis (duomenimis apie įmonės veiklą ir kita). Kaip nurodyta nutarties 66 punkte, teismas byloje esančius įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymais bei nesuteikiant jokiems įrodymams, išskyrus CPK nustatytas išimtis, iš anksto nustatytos galios (CPK 185 straipsnio nuostatos).

49.                      Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atskirojo skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo, kuriuo remiasi, patikimumą. Nurodytina, kad  įrodymai turi turėti ryšį su įrodinėjimo dalyku. Teismo pareiga nustatyti ar jie leistini, ar nebuvo pateikta suklastotų dokumentų (netikslių duomenų), tačiau pirmosios instancijos teismas Ataskaitos, kaip įrodymo patikimumo, pateiktų duomenų, kurių pagrindu toks vertinimas (ataskaita) buvo atliktas, jų leistinumo, teisingumo ir pakankamumo, iš viso nevertino, iš esmės nei dėl vieno apelianto paaiškinimuose nurodytų argumentų nepasisakė. Įrodymų vertinimas yra priskirtas išimtinei teismo kompetencijai, todėl vertinant Ataskaitą, pirmosios instancijos teismui nepakanka abstrakčiai nurodyti, jog ši Ataskaita vertinama kaip rašytinis įrodymas, bei padaryti išvadą, kad nėra pagrindo abejoti Ataskaitoje nurodytų duomenų teisingumu.

50.                      Kadangi civilinė byla didesne apimtimi bus nagrinėjama iš naujo pirmosios instancijos teisme, t. y. nutartis šioje byloje nėra įsiteisėjusi, todėl nagrinėjant bylą iš naujo, teismas turėtų įvertinti UAB „Ad notatio“ atliktos Ataskaitos įrodomąją galią, jos išvadas, pasisakyti dėl duomenų pakankamumo ir patikimumo, kurie buvo pateikti auditorių įmonei, įvertinti išsakytus faktinius pastebėjimus, susijusius su BUAB „Tvorų tįekimas“ buhalterine apskaita ir finansinėmis ataskaitomis, pasisakant dėl buvusios įmonės veiklos apimties, sudaryto pardavimo sandorio įvertinimo. Todėl suinteresuoto asmens atskirasis skundas tenkinamas iš dalies, perduodant šį klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

  Dėl procesinės bylos baigties

51.                      Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacines instancijos teismas turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kai nustatomos šioje teisės normoje nustatytos jos taikymo sąlygos, būtent, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir, kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacines instancijos teisme.

52.                      Dėl nutartyje nurodytų neištirtų faktinių aplinkybių apimties ir pobūdžio, byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama iš esmės aukščiau nurodyta apimtimi naujais aspektais. Bylos nagrinėjimas apeliacinėje instancijoje tokia apimtimi neatitiktų apeliacijos esmės ir paskirties bei reikštų, jog apeliacinės instancijos teismas vykdo pirmosios instancijos teismo funkciją ir pakeičia pirmosios instancijos teismą. Be to, byloje dalyvaujantys asmenys, nesutikdami su teismo išvadomis dėl iki šiol nenagrinėtų esminio ginčo aplinkybių, prarastų galimybę šias išvadas skųsti apeliacine tvarka t. y. būtų apribota šalių teisė į apeliaciją. Iš išdėstyto seka, kad šiuo aspektu yra pagrindas grąžinti klausimus dėl tyčinio bankroto iškėlimo ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 4 punktuose numatytais pagrindais bei Ataskaitos įvertinimo, nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, kadangi pirmosios instancijos teismas, nepripažindamas BUAB ,,Tvorų tiekimas“ bankroto tyčiniu nurodytais pagrindais, bei vertindamas Ataskaitą kaip tinkamą rašytinį įrodymą, tinkamai nutarties nepagrindė, neišanalizavo ir nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, t. y. neatskleidė bylos esmės.

  Dėl bylinėjimosi išlaidų

53.                      Iš dalies panaikinęs apskųstą teismo nutartį ir perdavęs bylą dalyje nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, apeliacinės instancijos teismas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nepasisako, nes šis klausimas turės būti iš naujo išspręstas pirmosios instancijos teismo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais,

n u t a r i a:

Šiaulių apygardos teismo 2019 m. vasario 19 d. nutartį dalyje, kurioje atmestas prašymas pripažinti bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Tvorų tiekimas“ bankrotą tyčiniu pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą bei 3 dalies 2 punktą, palikti nepakeistą.

Šiaulių apygardos teismo 2019 m. vasario 19 d. nutartį dalyje, kurioje atmestas prašymas pripažinti bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Tvorų tiekimas“ bankrotą tyčiniu pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 4 punktus, panaikinti ir klausimą dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Tvorų tiekimas“ bankroto pripažinimo tyčiniu grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Kitoje dalyje nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                         Asta Radzevičienė