Administracinė byla Nr. I-2812-394/2015
Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01771-2015-0
Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2.;3.21.
(S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. spalio 19 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėja Jarūnė Sedalienė,
sekretoriaujant Vilmai Šarauskienei,
nedalyvaujant pareiškėjui A. B.,
nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teismas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė:
Pareiškėjas A. B. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (2-13 b. l.), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Atsakovas, Šiaulių TI), 38 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad ryšium su laisvės apribojimu buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2013-09-22 iki 2015-04-09, pažeidžiant galiojančius teisės aktus, perpildytose kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, sanitarinis mazgas neatskirtas nuo likusio kameros ploto, kameros nedezinfekuojamos, nėra valymo inventoriaus, patalynė netinkamos būklės, per maži pasivaikščiojimo kiemeliai, rūkantys asmenys laikomi kartu su nerūkančiais, neleidžiama naudotis savo buitiniais prietaisais ir patalyne. Kalinamas netinkamomis sąlygomis patyrė neturtinę žalą, t.y. dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją.
Pareiškėjas į teismo posėdį neatvyko, pranešta tinkamai, prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (161, 163 b. l.).
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, atstovas į teismo posėdį neatvyko, pranešta tinkamai – teismo šaukimu (178 b. l.), pateikė teismui atsiliepimą (46-58 b. l.), kuriame prašė skundą nagrinėti jam nedalyvaujant. Atsakovas nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo" 1.3 punktas nustato, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2013-09-24 iki 2015-04-09 skirtingose kamerose su dar 1-10 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 1,7 iki 8,81 kv. m. Toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus, dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojamas į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje. Atsakovas pabrėžia, kad įstaiga veikia 1911 m. pastatytame pastate nuolatinio perpildymo sąlygomis, Šiaulių TI administracija dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m. ploto, bet tokia situacija nėra pastovi, administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t.y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.
Atsakovas nurodo, kad Visuomenės sveikatos centras 2014-08-21 atliko patikrinimą kameroje Nr. 50, nustatyta, kad santykinė oro drėgmė ir dirbtinė apšvieta atitinka nustatytas higienos normas, kameroje 2014 metais atliktas remontas. Kalėjimų departamento prie LR Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 p. nustato, kad Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. LR Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 2 p. įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas dar iki Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 patvirtinimo“ įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tik tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Kadangi Šiaulių tardymo izoliatoriuje dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, Higienos normos HN76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimai, susiję su šiais darbais, netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsako patys nuteistieji. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės kameroje. Visose kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, tualetas nuo likusio kameros ploto atitvertas sienele, ne žemesne kaip 1,5 aukščio, toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Kamerų dezinfekcija, dezinsekcija ir deratizacija vykdoma tinkamai. Visose kamerose yra reikalingi baldai – lovos, stalai, spintelės (vienam asmeniui - viena spintelė), sieninė viršutinių drabužių pakaba ir kitas inventorius. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais.
Atsakovas nurodė, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu, kirpėjo paslaugomis ir gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194, 258 punkte analogiška nuostata įtvirtinta ir nuteistųjų atžvilgiu. Pagal Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai" 68 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Šiaulių tardymo izoliatoriuje tinkamai įgyvendinamos suimtųjų ir nuteistųjų teisę naudotis dušu reglamentuojančios teisės normos: Šiaulių tardymo izoliatoriuje yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę. Laisvės atėmimo vietos kameros tipo patalpos sanitariniame mazge turi būti įrengta tik šalto vandens tiekimo sistema.
Atsakovas nurodo, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai" 63 punktas nustato: laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti aprūpinami švariais lovos skalbiniais, rankšluosčiais ir asmens higienos priemonėmis pagal teisės akto nustatytas normas (4.20). Higienos normos 4.20 punktas nukreipia į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymą Nr. IR-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo", kurio 1.2 punktu patvirtintos Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos. Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą sieja su ta aplinkybe, kad jis aprūpinamas netinkama patalyne, tačiau būtiniausiomis higienos priemonėmis jis buvo aprūpintas, taip pat jis buvo aprūpintas ir patalyne, kuri yra skalbiama ir dezinfekuojama, o suplyšusi nurašoma.
Atsakovas pažymi, kad Šiaulių TI kalinamųjų apatiniai drabužiai ir asmeninė patalynė skalbiama nemokamai, suimtiesiems taip pat teikiamos ir viršutinių drabužių skalbimo bei cheminio valymo paslaugos už suimtųjų (nuteistųjų) asmeninėse sąskaitose esančias lėšas. Atsakovas suteikia visas galimybes suimtiesiems skalbtis tiek apatinius, tiek viršutinius asmeninius drabužius ir patalynę, tačiau nėra atsakingas, jeigu dėl tam tikrų priežasčių asmenys nesinaudoja jiems teikiama paslauga. Be to, įstaigoje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į administraciją dėl socialinės paramos skyrimo ar galimybės nemokamai išsiskalbti rūbus.
Atsakovas nurodo, kad Higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 p. nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru (14 p.). Nei Bausmių vykdymo kodekso, nei Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nereglamentuoja, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančiųjų asmenų. Nuo 2010 m. Šiaulių tardymo izoliatoriuje taikoma praktika, kuomet į įstaigą atvykę asmenys jų pageidavimu paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų, pareigūnai išsiaiškina naujai atvykusios asmens žalingus įpročius ir vadovaudamiesi gauta informacija sprendžia nuteistojo (suimtojo) paskyrimo į gyvenamąją patalpą klausimą. Pareiškėjas jokių nusiskundimų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis įstaigai nebuvo pateikęs, nenurodo galimai esąs nerūkantis ir šios aplinkybės nepagrindžia, skundžiasi abstrakčiai, todėl atsakovo veikimas nelaikytinas turinčiu neteisėtumo požymių.
Atsakovas nurodo, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriamas inventorius bei valymo priemonės, kurios numatytos teisės aktais, valymo inventorius bei priemonės į kameras išduodamos pagal suimtųjų prašymus, po valymo užbaigimo grąžinamas atgal į valymo inventoriui laikyti skirtą patalpą. Patalpų deratizacija vykdoma esant poreikiui. Pagrindinis patalpų valymas numatytas kartą per mėnesį.
Atsakovas nurodo, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje įtvirtinta, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, o pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010-08-16 įsakymu Nr. 1/01-186 „Dėl pasivaikščiojimų gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems" suimtiesiems ir nuteistiesiems įstaigoje nustatyta 1 valandos pasivaikščiojimų gryname ore trukmė. Šiaulių tardymo izoliatoriuje ant režiminio pastato stogo yra įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis, jų dydis skirtingas – nuo 17,31 iki 22,44 kv. m. Nei Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, nei Higienos norma HN 76:2010 nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių dydžio ribų. Pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji, vadovaujantis tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punktu, todėl pareiškėjo teiginiai, kad vienu metu vaikšto per daug asmenų, neturi teisinio pagrindo.
Atsakovas pabrėžia, kad bausmių vykdymo kodekso 96 straipsnyje nurodyta, kad nuteistiesiems leidžiama naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduotais televizoriais, kompiuteriais, vaizdo grotuvais, ir kitais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais. Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims perduoti daiktai turi būti patikrinti, užregistruoti ir išduoti asmenims pasirašytinai ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo jų priėmimo. Elektrinių prietaisų, tokių kaip virduliai, patikrinimas nėra reglamentuotas, todėl pareiškėjo teiginiai apie tai, kad pareigūnai 5 dienas laiko ir tikrina virdulius yra nepagrįsti ir neįrodyti.
Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 str. pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą.
Atsakovas pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Atsakovas prašo sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą atsižvelgti į tai, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.
Pareiškėjo A. B. skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.
Teismas pažymi, kad ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
LR ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-1527/2012).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu siekia, jog jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, būtų priteistas 38 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, neturtinę žalą iš esmės grindžia tuo, kad laikymo sąlygos neatitiko įstatymuose numatytų reikalavimų.
Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Iš byloje esančios 2015-07-20 pažymos Nr. 60/09-24101 (165-177 b. l.) matyti, kad pareiškėjas A. B. Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2013-09-24 iki 2015-04-09, viso 543 dienas. Pareiškėjas kameroje Nr. 92 buvo laikomas nuo 2013-09-24 iki 2013-10-21, nuo 2014-03-19 iki 2014-03-2 ir nuo 2014-08-19 iki 2014-10-24 su dar 4-9 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 1,85 iki 3,79 kv. m., kameroje Nr. 51 – nuo 2013-10-22 iki 2014-02-11, nuo 2014-02-17 iki 2014-03-18, nuo 2014-03-28 iki 2014-04-03 ir nuo 2014-10-24 iki 2014-11-03 su dar 2-10 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 1,71 iki 6,28 kv. m., kameroje Nr. 19 – nuo 2014-02-14 iki 2014-02-17 su dar 1-3 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 4,40 iki 8,81 kv. m., kameroje Nr. 23 – nuo 2014-03-21 iki 2014-03-28 su dar 4-5 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,27 iki 2,73 kv. m., ir kameroje Nr. 50 – nuo 2014-04-03 iki 2014-08-14, nuo 2014-11-06 iki 2015-04-09 su dar 2-10 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 1,69 iki 6,22 kv. m. Taigi iš pateiktos pažymos matyti, kad pareiškėjas 132 dienas buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas atitiko minimalius reikalavimus, net 395 dienas jam tenkantis kamerų plotas buvo pastoviai mažesnis, nei nustatyta norma, o 16 dienų pareiškėjui tenkantis kamerų plotas tik iš dalies atitiko reikalavimus, tačiau iš pateiktos pažymos tiksliai nustatyti kiek laiko pareiškėjas tas dienas buvo laikomas nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos, nėra galimybių, atsakovas pateikė tik duomenis apie kamerose laikomų asmenų skaičių 7.30 val. ryte ir 19.30 val. vakare, todėl 2015-07-20 pažymos turinys vertintinas pareiškėjo naudai (LVAT 2014-12-10 nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1469/2014) ir konstatuotina, jog laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu pareiškėjas 411 dienų (395 + 16) buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimus. Įvertinęs tai, kad kamerų plotas buvo užstatytas suimtųjų lovomis, kitais baldais ir buitiniais reikmenimis (70-73 b. l.), teismas sprendžia, jog iš tiesų pareiškėjui tenkantis plotas tam tikrais laikotarpiais buvo itin mažas (teko tik 1,69 - 1,85 kv. m.) ir jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista. Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, o Šiaulių TI administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
Iš byloje esančių Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktų matosi, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jo laikymo laikotarpiais patikrinimų nebuvo atlikta, taigi byloje nėra duomenų, kad sąlygos kamerose neatitiktų higienos normų reikalavimų, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad valstybės valdžios institucijos (Šiaulių tardymo izoliatoriaus) pareigūnai nuo laikė pareiškėją kamerose, neatitinkančiose Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir dėl tualeto neatskyrimo nuo bendro kameros ploto, kamerų valymo, dezinfekavimo, valymo inventoriaus nebuvimo, patalynės būklės, per mažų pasivaikščiojimo kiemelių, nerūkančių asmenų laikymo kartu su rūkančiais asmenimis, draudimo naudotis asmeniniais buitiniais prietaisais ir patalyne.
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21 punkte numatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). 2009 m. liepos 10 Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ III skirsnio 14.5. papunktyje numatyta, kad tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo plotas turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara.
Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2015 m. birželio 15 d. pažymoje Nr. 62/08-684 nurodoma, kad sanitarinio mazgo patalpa Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamose patalpose yra atitverta nuo likusio kameros ploto ne mažesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma danga, įrengti sanitariniai įrenginiai grindyse su šalto vandens nubėgimo sistema (70-73 b. l.). Iš byloje esančių Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matosi, kad tikrintose kamerose Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21 punkto pažeidimai patikrinimų metu nebuvo konstatuoti, taigi byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų buvęs laikomas kamerose, kuriose sanitariniai mazgai būtų įrengti netinkamai, pažeidžiant Higienos normos HN 76:2010 21 punkte numatytus reikalavimus.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad kameros nedezinfekuojamos, nėra valymo inventoriaus. Vadovaujantis LR higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 59 p., gyvenamųjų patalpų pagrindinį valymą (sienų, lubų, grindų, langų, palangių, įrenginių, baldų ir kt.) būtina atlikti ne rečiau kaip kartą per mėnesį, 58 p. nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys patys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Iš Ūkio skyriaus pažymos Nr. 62/08-684 matosi, kad Šiaulių TI administracijos paskyrimu tvarkyti gyvenamąsias patalpas skiriami šiose patalpose laikomi suimtieji ir nuteistieji, kurie turi nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose, kuriose patys gyvena, tam tikslui jiems išduodamas valymo inventorius bei priemonės, kurie laikomi kiekviename rėžiminio korpuso aukšte išskirtoje spintelėje, kamerų dezinfekcija atliekama kasdien (31 b. l.). Iš byloje esančio 2013-07-09 visuomenės sveikatos centro patikrinimo akto matosi, kad įstaigoje yra pagrindinis patalpų valymo grafikas, bendro naudojimo patalpas valo suimtieji iš ūkio skyriaus, kamerose valymo inventorius nelaikomas, kasdieninį patalpų valymą su dezinfekcinėmis priemonėmis atlieka tik įstaigos darbuotoja – dezinfektorė, apgyvendinimo patalpų dezinfekcijai naudojamas „Sokrena“ dezinfekcinis tirpalas, objekto kasdieninio valymo kontrolės žurnalas yra, jame atžymos apie patalpų, apgyvendinimo kamerų valymą yra (90-97 b. l.). Taigi visuomenės sveikatos centras dėl kamerų valymo ir dezinfekcijos pažeidimų nenustatė, todėl pareiškėjo pretenzijos nepagrįstos.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 63 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti aprūpinami švariais lovos skalbiniais, rankšluosčiais ir asmens higienos priemonėmis pagal teisės akto nustatytas normas. Higienos normos 4.20 punktas nukreipia į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymą Nr. IR-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“, kurio 1.2 punktu patvirtintos Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos. Normos 4 pastaba nurodo, jog vietoj dviejų paklodžių gali būti išduodamas užvalkalas antklodei. Taip pat pažymėtina, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 2 dalis suteikia teisę suimtiesiems naudotis savo patalyne, jeigu jie to pageidauja, atsižvelgiant į tai, asmenys įstaigoje aprūpinami patalyne pagal jų poreikius. Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus pažymoje Nr. 62/08-684 nurodyta, kad minkštas inventorius (čiužiniai, antklodės ir pagalvės) dezinfekuojamas sanitarinėje švarykloje, po dezinfekavimo inventorius atiduodamas tiesiai į daiktų sandėlį, patalynė ir rankšluosčiai yra keičiami, apie keitimą pažymima, patalynė išduodama atvykus į Šiaulių TI, pasinaudojus dušu, ne rečiau kaip kartą per savaitę, yra išduodamas užvalkalas pagalvei, du rankšluosčiai ir dvi paklodės vietoj užvalkalo antklodei. Iš byloje esančio 2013-07-09 visuomenės sveikatos centro patikrinimo akto matosi, kad įstaigos sanitarinėje švarykloje įrengtos dezinfekcinės kameros, kasdien dezinfekuojama po 4 partijas minkšto inventoriaus (čiužinių, antklodžių, pagalvių), po dezinfekavimo inventorius atiduodamas į daiktų sandėlį (90-97 b. l.). Byloje nėra duomenų, jog dėl per mažo, netinkamo patalynės kiekio, komplektacijos ar būklės pareiškėjas būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją, skundęsis dėl to, ar kad būtų išreiškęs pageidavimą naudotis savo patalyne, todėl ši skundo dalis dėl žalos atlyginimo atmestina kaip nepagrįsta.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir dėl per mažų pasivaikščiojimo kiemelių. LR suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje ir LR Teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų „Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių“ 92 punkte nurodyta, kad suimtieji turi teisę ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji (nuteistieji), pasivaikščiojimo trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 21 p. numato, kad suimtieji (nuteistieji) galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių rėžiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai, pasivaikščiojimo kiemų plotas nereglamentuotas. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 18.4 p. nurodyta, kad teritorijoje arba ant pastatų stogų turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai.
Atsakovas nurodo, kad vadovaujantis LR suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsniu, Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorius 2010-08-16 įsakymu Nr. 1/01-186 „Dėl pasivaikščiojimo gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems“ (88-89 b. l.) nustatė vienos valandos pasivaikščiojimo gryname ore kasdien trukmę, Šiaulių TI įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis, bendras jų plotas 422,35 kv. m., pasivaikščiojimo kiemelių dydis skirtingas (nuo 17,31 iki 23,43 kv. m.), pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji (nuteistieji). Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2013-06-26 tikrindamas Šiaulių TI atitiktį Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos LR sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241, reikalavimams, nustatė, kad pasivaikščiojimo kiemai įrengti ant pastato stogo, ketvirtame aukšte, jų yra 21, pasivaikščiojimo kiemai valomi periodiškai ir drėkinami pagal poreikį, objektų kasdieninio valymo kontrolės žurnalas yra, atžymos apie valymą yra, sergantiems tuberkulioze yra paskirtas atskiras pasivaikščiojimo kiemelis (90-97 b. l.). Taigi pareiškėjo pretenzijos dėl per mažų pasivaikščiojimo kiemelių nepagrįstos.
Pareiškėjas savo skunde nurodo, kad buvo draudžiama turėti nuosavą patalynę, televizorius, muzikos grotuvus ir kitus buitinius prietaisus. LR teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr.1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 83 punkte numatyta, kad suimtiesiems leidžiama naudotis sutuoktinio, sugyventinio arba giminaičių perduotais televizoriais, radijo imtuvais, kompiuteriais, kompiuterinių žaidimų aparatais, neperrašomais kompaktiniais diskais, kitomis iki 4GB talpos informacijos ir duomenų laikmenoms ir patalyne (išskyrus pagalvę, čiužinį ir antklodę), jeigu suimtasis raštu atsisako Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje numatytos patalynės. Pareiškėjo pretenzijos dėl leidimo naudotis televizoriumi ar muzikos grotuvu, nuosava patalyne yra bendro pobūdžio, teiginiai abstraktūs, deklaratyvūs, pareiškėjas nenurodo, kada ir kokiomis aplinkybėmis jam nebuvo leista naudotis kokiu nors konkrečiu prietaisu, jam nebuvo perduotas konkrečių asmenų atneštas televizorius ar kitoks aparatas ar patalynė, kokius nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus dėl tokių aplinkybių ir kada jis patyrė, todėl tokie abstraktūs ir neįrodyti argumentai nelaikytini pareiškėjui neturtinę žalą galėjusiomis sukelti aplinkybėmis.
Pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje rūkantieji ir nerūkantieji asmenys laikomi kartu, tai žemina asmens orumą. Pažymėtina, kad nei Bausmių vykdymo kodekso, nei Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nenumato, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų, taigi toks skirstymas į kameras Suėmimo vykdymo įstatyme ir Bausmių vykdymo kodekse neįtvirtintas. Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos Nr. HN76-2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, 14 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Atsakovas nurodo, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje, įgyvendinant Lietuvos higienos normos HN76-2010 nuostatas, asmenys jų raštišku pareiškimu yra paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų, Šiaulių tardymo izoliatoriaus atsakingi pareigūnai išsiaiškina naujai į tardymo izoliatorių atvykusio asmens žalingus įpročius (asmuo raštu nurodo, jei pageidauja būti paskirtas į rūkančiųjų kamerą) ir vadovaudamiesi gauta informacija sprendžia suimtojo (nuteistojo) paskyrimo į gyvenamąją vietą klausimą. Pakitus suimtojo (nuteistojo) įpročiams, jis rašytiniu prašymu administracijai perkeliamas į rūkančiųjų/nerūkančiųjų gyvenamąją patalpą. Šiaulių visuomenės sveikatos centras, 2013-06-26 atlikęs periodinį visuomenės sveikatos saugos patikrinimą Šiaulių TI, taip pat nustatė, kad rūkantys asmenys apgyvendinami atskirose kamerose nuo nerūkančiųjų, suimtieji pildo prašymus (90-96 b. l.). Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie galėtų patvirtinti, jog kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, buvo rūkoma, pareiškėjas skunde nenurodė, kad jis pats yra nerūkantis, o iš byloje esančios pareiškėjo asmens sveikatos istorijos matosi, kad pirminės gydytojų apžiūros metu 2013-09-25 pareiškėjas prie žalingų įpročių nurodė rūkymą (24 b. l.). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas dėl rūkančių ir nerūkančių asmenų laikymo kamerose galėjo patirti neturtinę žalą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.
LR CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Atsižvelgus į teismo nustatytą kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (411 dienų), į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, sukelia dvasines kančias, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o kalėdamas pas atsakovą aukščiau aptartomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą. Kalinimo laikotarpiu ženkliai pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma sukėlė pareiškėjui diskomfortą ir psichologinę kančią, kita vertus, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą, kas sudarytų net po 92,46 Eur už kiekvieną kalinimo netinkamomis sąlygomis dieną. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog buvimo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma kito, pareiškėjas turėjo galimybę vieną valandą per dieną pabūti gryname ore, pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų kalinimo metu Šiaulių TI administracijai nesiskundė, todėl teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendžia, jog kitos jo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus, kitų duomenų apie fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Taigi teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kuomet Šiaulių TI kalinamiems asmenims už vieną kalinimo netinkamomis sąlygomis dieną yra priteisiamas vidutiniškai nuo 6 iki 9 Eur neturtinės žalos atlyginimas (LVAT 2015-02-11 nutartis byloje Nr. A-550-575/2015, LVAT 2015-03-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1530-858/2015, LVAT 2015-06-12 nutartis byloje Nr. A-2045-520/2015 ir kt.), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 2900 Eur. Todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 2900 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 5 p. teismas,
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo A. B. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui A. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 2900,00 Eur (du tūkstančius devynis šimtus Eur) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per sprendimą priėmusį teismą.
Teisėja Jarūnė Sedalienė