Civilinė byla Nr. 3K-3-328/2008

                     Procesinio sprendimo kategorijos: 44.2.1,

                     44.2.4.1, 44.5.2.17, 126.5 (S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

2008 m. birželio 30 d.

     Vilnius        

 

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas), Gintaro Kryževičiaus ir Sigitos Rudėnaitės (pranešėja),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo antstolio D. J. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 5 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo BUAB „Omė“ ieškinį atsakovui antstoliui D. J., tretiesiems asmenims UAB „Sapa profiliai“, UAB „BTA draudimas“ dėl antstolio veiksmų pripažinimo neteisėtais ir nuostolių atlyginimo.

           

            Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :                                        

 

I. Ginčo esmė

Vilniaus apygardos teismo 2007 m. kovo 29 d. nutartimi UAB „Omė“ buvo iškelta bankroto byla. Įmonės administratoriui UAB „Bankroto administratorių biuras“ perėmus BUAB „Omė“ finansinės atskaitomybės dokumentus, paaiškėjo, kad atsakovas antstolis D. J. 2007 m. balandžio 4 d. išieškojo iš BUAB „Omė“ sąskaitos 22 356,21 Lt. Ieškovo teigimu, tokiais veiksmais atsakovas nesilaikė Įmonių bankroto įstatymo (toliau tekste – ĮBĮ) 35 straipsnyje nustatytos kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos, todėl pažeidė BUAB „Omė“ bei jos kreditorių turtinius interesus. ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta antstolio pareiga sustabdyti priverstinį išieškojimą nuo pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo teisme. Ieškinyje teigiama, kad pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Omė“ buvo priimtas 2007 m. vasario 22 d., todėl ieškovas mano, kad nuo šios datos atsakovas išieškojimą privalėjo sustabdyti. Vilniaus apygardos teismo 2007 m. kovo 29 d. nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Omė“ ir viso įmonei priklausančio nekilnojamojo turto ir kito ilgalaikio materialaus turto arešto Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo Hipotekos skyriuje buvo įregistruota 2007 m. kovo 30 d. Šį faktą patvirtina Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo Hipotekos skyriaus 2007 m. balandžio 16 d. išduotas pažymėjimas apie turto arešto akto įregistravimą turto arešto aktų registre Nr. 018202/07. Ieškovui pareikalavus grąžinti neteisėtai išieškotas BUAB „Omė“ lėšas, atsakovas tai padaryti atsisakė, teigdamas, kad jo 2007 m. kovo 7 d. patvarkymas dėl lėšų arešto ir pervedimo į antstolio depozitinę sąskaitą buvo nusiųstas AB DnB NORD bankui dar iki bankroto bylos iškėlimo UAB „Omė“, o tai, kad lėšos į išieškotojo UAB „Sapa profiliai“ sąskaitą buvo pervestos 2007 m. balandžio 11 d. mokėjimo pavedimu Nr. 3805, nesudaro pagrindo jas grąžinti bankrutuojančiai įmonei. Ieškinyje prašoma pripažinti atsakovo atliktus priverstinius vykdymo veiksmus neteisėtais ir priteisti BUAB „Omė“ 22 356,21 Lt žalos atlyginimo.

           

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

 

Vilniaus apygardos teismas 2007 m. spalio 3 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Omė“ Vilniaus apygardos teismo teisėjo rezoliucija buvo priimtas 2007 m. vasario 22 d. Vilniaus apygardos teismo 2007 m. kovo 29 d. nutartimi UAB „Omė“ buvo iškelta bankroto byla, įmonės administratoriumi paskiriant UAB „Bankroto administratorių biuras“, kuriam buvo pavesta atlikti ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 3 punkte nurodytus veiksmus. Nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjo 2007 m. balandžio 12 d. Remdamasis vykdomųjų bylų Nr. 24/117/2007 ir 101/117/2007 duomenimis, teismas nustatė, kad iki 2007 m. balandžio 18 d. administratorius nebuvo pranešęs Juridinių asmenų registrui apie bankroto bylos iškėlimą UAB „Omė“, todėl padarė išvadą, kad antstolis D. J. negalėjo žinoti apie ieškovui iškeltą bankroto bylą. Sprendime pažymima, kad skolininkui UAB „Omė“ priklausantys 22 356,21 Lt buvo pervesti į antstolio depozitinę sąskaitą 2007 m. balandžio 4 d., remiantis atsakovo 2007 m. kovo 7 d. patvarkymu.  2007 m. balandžio 11 d. išieškotos lėšos buvo paskirstytos išieškotojui. Teismo teigimu, išieškotoms lėšoms patekus į antstolio depozitinę sąskaitą, šios nebepriklausė skolininkui, išieškojimas buvo baigtas, o išieškotos lėšos turėjo būti paskirstytos išieškotojams, taip užbaigiant baigiamąją vykdymo proceso stadiją, todėl ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies nuostatos, reglamentuojančios turto realizavimą ir (ar) išieškojimą, t. y. turto suradimą ir realizavimą, nuo 2007 m. balandžio 4 d. nebegalėjo būti taikomos. Teismas pažymėjo, kad tokia šių teisės normų taikymo ir aiškinimo praktika yra suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. lapkričio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1379/2002). Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas nusprendė, kad vykdant 22 356,21 Lt išieškojimą iš BUAB „Omė“ atsakovui viso vykdymo proceso metu nebuvo ir negalėjo būti žinoma apie bankroto bylos iškėlimą skolininkui. Paskutinis antstolio vykdymo veiksmas, surandant skolininko turtą – 2007 m. kovo 7 d. patvarkymas, kuriuo AB DnB NORD bankui buvo nurodyta skolininko UAB „Omė“ lėšas pervesti į antstolio depozitinę sąskaitą, buvo atliktas iki Vilniaus apygardos teismo 2007 m. kovo 29 d. nutarties gavimo Turto arešto aktų registre, t. y. iki 2007 m. kovo 30 d. Teismas nusprendė, kad nėra pagrindo taikyti civilinę atsakomybę, nes byloje surinkti įrodymai paneigia atsakovo antstolio D. J. veiksmų neteisėtumą ir kaltę, todėl ieškinį atmetė.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2008 m. vasario 5 d. sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir ieškinį patenkino – pripažino atsakovo antstolio D. J. veiksmus neteisėtais ir ieškovui priteisė 22 356,21 Lt nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija nevisiškai sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo veiksmų negalima pripažinti neteisėtais, nes jam nebuvo ir negalėjo būti žinoma apie bankroto bylos inicijavimą ieškovui. Tokios pozicijos apeliacinės instancijos teismas laikėsi, turėdamas omenyje tai, kad įstatymas aiškiai neapibrėžia ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies, kurios pagrindu pareikštas ieškinys, įgyvendinimo mechanizmo. Teisėjų kolegija nurodė, kad sprendžiant byloje kilusį ginčą būtina atsižvelgti į antstolio, kaip specialią funkciją įgyvendinančio ir plačius įgalinimus turinčio pareigūno, darbo pobūdį, jo pareigas ir atsakomybę. Antstoliui, kaip turinčiam itin plačius įgalinimus ir valstybės vardu veikiančiam pareigūnui (Antstolių įstatymo 3, 22 straipsniai), taikytini didesnio profesinio atidumo, rūpestingumo, pareigingumo reikalavimai. Dėl šių priežasčių buvo atmestas atsakovo argumentas, kad įstatymuose neįtvirtinta jo pareiga domėtis teismams pateiktais ieškiniais dėl bankroto bylų iškėlimo įmonėms. ĮBĮ nustatyta, kad ne tik po bankroto bylos iškėlimo, bet ir padavus teismui pareiškimą iškelti įmonei bankroto bylą, turto realizavimas ir išieškojimas sustabdomas, todėl šios normos įgyvendinimo būdas, mechanizmo suradimas yra paties antstolio pareiga.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 21 d. nutartyje, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas, nurodoma, jog vertinant antstolio veiksmų teisėtumą būtina atsižvelgti į skolininko turto areštą, apie kurį antstoliui privalėjo būti žinoma. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovo turto areštas Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo Hipotekos skyriuje buvo įregistruotas 2007 m. kovo 30 d., žymoje ,,turto arešto mastas“ buvo nurodyta – bankroto byla. Remdamasi turto arešto akto duomenų viešumo prezumpcija (Turto arešto aktų registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalis), teisėjų kolegija padarė išvadą, kad atsakovas privalėjo žinoti apie skolininko turto areštą. Sprendime akcentuojama, kad, net ir darant prielaidą, jog apie pareiškimo iškelti bankroto bylą teismui padavimą antstoliui galėjo būti nežinoma, tačiau apie turto areštą, įregistruotą viešame registre, ir apie priimtą teismo nutartį iškelti įmonei bankroto bylą, jam galėjo ir turėjo būti žinoma, o tuo nepasidomėjęs ir vykdęs bankrutuojančios įmonės lėšų išieškojimo bei realizavimo veiksmus, atsakovas pažeidė ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies ir 35 straipsnio, nustatančio kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumą, nuostatas ir taip padarė žalos įmonei bei kreditoriams. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad yra visos įstatyme nustatytos sąlygos, suteikiančios pagrindą atsakovui antstoliui D. J. taikyti civilinę atsakomybę.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu atsakovas antstolis D. J., remdamasis CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais pagrindais peržiūrėti bylą kasacine tvarka, prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 5 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 3  d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

 1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalį, kurioje nustatyta, kad, teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu dėl įmonės buvo priimti teismų ir kitų institucijų sprendimai ir pagal juos išduoti vykdomieji dokumentai, įmonės turtas (lėšos) pagal šiuos vykdomuosius dokumentus gali būti areštuojamas, tačiau šio turto realizavimas ir išieškojimas sustabdomas; jeigu teismas atsisako iškelti įmonei bankroto bylą, išieškojimas ir turto realizavimas atnaujinamas, taikytos laikinosios apsaugos priemonės panaikinamos, ir nepagrįstai pripažino, kad antstolis turi pareigą rūpintis minėtos ĮBĮ normos įgyvendinimu, t. y. kiekvieną kartą pradėdamas išieškojimo veiksmus iš skolininko juridinio asmens kreiptis į apygardos teismą, kad išsiaiškintų, ar skolininkui neinicijuojamas bankroto bylos iškėlimas. Aiškinant ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies nuostatos įgyvendinimo mechanizmą, kasatoriaus manymu, būtina remtis sisteminiu teisės normų aiškinimu. ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 4 punkte numatyta, kad teismas ar teisėjas, priėmęs nutartį iškelti bankroto bylą, privalo raštu nedelsiant parnešti apie bankroto bylą atitinkamiems asmenims, kuriems bankroto bylos iškėlimas įmonei gali turėti įtakos. Esant tokiam teisiniam reglamentavimui, kasatorius teigia, kad pareiga informuoti apie įmonei iškeltą bankroto bylą tenka teismui. Kadangi ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalyje nenumatyta informavimo apie pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimą teisme mechanizmo, tai reikia vadovautis ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 4 punkte įtvirtinta suinteresuotų asmenų informavimo tvarka. Dėl nurodytos priežasties kasaciniame skunde teigiama, kad ne antstolis turėjo pareigą imtis visų jam prieinamų priemonių, kad sužinotų, ar skolininkui neinicijuojamas bankroto bylos iškėlimas, o apie šį faktą antstolį ir kitus suinteresuotus asmenis privalėjo informuoti šį klausimą sprendęs teismas. Be to, apie įsiteisėjusią nutartį iškelti įmonei bankroto bylą Juridinių asmenų registrui privalo pranešti teismas arba, teismo pavedimu, administratorius (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 8 punktas).

2. Kasatorius nurodo, kad ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalis turi būti taikoma ne nuo ieškinio teisme priėmimo momento, bet nuo laikinųjų apsaugos priemonių atsakovui taikymo dienos. Kasaciniame skunde pabrėžiama, kad teismai remiasi ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisykle tik tada, kai bankroto bylą keliantis teismas būna priėmęs nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo turtui iki nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo arba būna priimama teismo nutartis iškelti bankroto bylą, kuria kartu taikomos laikinosios apsaugos priemonės, arba tokia nutartis įsiteisėja.

3. Kasaciniame skunde nurodoma, kad jei būtų laikomasi apeliacinės instancijos teismo kasaciniu skundu skundžiamame sprendime nurodyto ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies taikymo ir aiškinimo, antstolis būtų priverstas ignoruoti proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principus (CPK 7 straipsnis).

4. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos nagrinėjant šios kategorijos bylas. Atsakovas vykdymo veiksmus atliko iki BUAB „Omė“ turto arešto įregistravimo Turto arešto aktų registre dienos (2007 m. kovo 30 d.), o įrašo Turto arešto aktų registre galiojimo metu jokie vykdymo veiksmai nebuvo atlikti. Nors atsakovas 2007 m. balandžio 11 d. iš AB DnB NORD banko gautas skolininko lėšas paskirstė išieškotojui, tačiau, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, šių antstolio veiksmų nėra pagrindo pripažinti neteisėtais, nes išieškotų sumų paskirstymas išieškojimo veiksmams (turto areštas, turto realizavimas, išieškojimo nukreipimas į darbo užmokestį ir pan.) nepriskiriamas. Tuo tarpu ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalyje nurodoma tik apie turto realizavimą, t. y. pardavimą iš (arba be) varžytynių, bei išieškojimą, t. y. veiksmus, randant skolininko turtą ir jį realizuojant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. lapkričio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1379/2002). Kasatorius teigia, kad, skolininko lėšoms patekus į antstolio depozitinę sąskaitą, jos nebepriklauso skolininkui, todėl skolininko nemokumo atveju šios lėšos nebegali būti sulaikomos ir grąžinamos įmonės administratoriui ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies pagrindu.

5. Antstolio veiksmų vertinti kaip neteisėtų nėra pagrindo ir dėl to, kad ne antstolis reikalavo pervesti lėšas į jo depozitinę sąskaitą, o remdamasis antstolio D. J. 2007 m. kovo 7 d. patvarkymu, tai atliko AB DnB NORD bankas. Be to, skolininko lėšų pervedimo į atsakovo depozitinę sąskaitą dieną (2007 m. balandžio 4 d.) Vilniaus apygardos teismo 2007 m. kovo 29 d. nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Omė“ dar nebuvo įsiteisėjusi. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-90/2006, nurodoma, kad nustatant, ar buvo atlikti neteisėti veiksmai, mažinantys bankrutuojančios įmonės turtą, būtina aiškintis, ar tokie veiksmai atlikti iki ar po nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei įsiteisėjimo.

6. Kasatorius pažymi tai, kad apeliacinės instancijos teismas negalėjo remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2005 m. vasario 21 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-118/2005, nes šios bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės skiriasi. Iš minėtos nutarties matyti, kad įmonės, kuriai buvo inicijuojamas bankroto bylos iškėlimas, turtui buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, be to, trečiasis asmuo lėšas į antstolio depozitinę sąskaitą pervedė jau įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo.

7. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į CPK 644 straipsnyje įtvirtintą skolininko pareigą domėtis vykdymo bylos eiga. Kasatorius teigia, kad ši skolininko pareiga apima ir duomenų apie bankroto bylos inicijavimą skolininkui pateikimą antstoliui. Nors nutartis apie bankroto bylos iškėlimą yra skubiai vykdytinas teismo procesinis sprendimas (CPK 282 straipsnio 2 dalies 4 punktas), todėl administratorius apie bankroto bylos iškėlimą turėjo nedelsdamas pranešti visiems suinteresuotiems asmenims (ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 3-4 punktai), tačiau apie skolininkui iškeltą bankroto bylą administratorius antstoliui pranešė tik 2007 m. balandžio 16 d.

            8. Apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo apeliacinio skundo argumentų dėl galimybės taikyti CK 6.248 straipsnio 4 dalį, kurioje nurodoma, kad jei dėl žalos atsiradimo kaltas ir kreditorius, tai atlygintini nuostoliai mažinami proporcingai kreditoriaus kaltei arba skolininkas gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės.

            9. Apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva privalėjo patikrinti, ar pirmosios instancijos teismo sprendime nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismo sprendimas gali turėti įtakos AB DnB NORD banko, taip pat UAB „Bankroto administratorių biuras“ teisėms ir pareigoms, jei atsakovo pareikšti regresiniai reikalavimai būtų patenkinti, todėl teismai šiuos asmenis privalėjo įtraukti į bylą trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų.          

Trečiojo asmens UAB „BTA draudimas“ pateiktu pareiškimu dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo sutinkama su atsakovo pateikto kasacinio skundo argumentais ir prašoma kasacinį skundą patenkinti.  

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas BUAB „Omė“ prašo kasacinį skundą atmesti ir kasaciniu skundu skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Jame nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio kasaciniame skunde išdėstytais pagrindais naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo.

1. Atsiliepime į kasacinį skundą pabrėžiama, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai taikė ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies nuostatas, įpareigojančias sustabdyti bankrutuojančios įmonės turto realizavimo ir išieškojimo iš šio turto procesus nuo to momento, kai teismas priima pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.

2. Ieškovas sutinka su teisėjų kolegijos argumentais, kad antstoliui, kaip valstybės vardu veikiančiam ir profesinę veiklą vykdančiam asmeniui, taikomi didesni profesinio atidumo, rūpestingumo, pareigingumo reikalavimai. Antstolių įstatymo 3 straipsnio nuostatos įpareigoja antstolį, ginant išieškotojo interesus, nepažeisti kitų vykdymo proceso dalyvių teisių ir teisėtų interesų. Vykdydamas išieškojimą, kai pagal ĮBĮ jokie išieškojimo veiksmai negalėjo būti atliekami, atsakovas pažeidė BUAB „Omė“ ir jos kreditorių interesus, todėl iš jo buvo pagrįstai priteistas žalos atlyginimas. Ieškovas pabrėžia, kad visus priverstinius vykdymo veiksmus atsakovas privalėjo sustabdyti 2007 m. vasario 22 d., kai Vilniaus apygardos teisme buvo priimtas ieškinys dėl bankroto bylos iškėlimo. Kadangi atsakovas nepriėmė patvarkymo dėl išieškojimo sustabdymo, tai lėšų išieškojimas ir pervedimas išieškotojui laikytini neteisėtais. Ieškovas atkreipia dėmesį į tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2007 m. kovo 29 d. nutartis įsiteisėjo 2007 m. balandžio 11 d., o ne 2007 m. balandžio 12 d., kaip nurodoma Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 3 d. sprendime. Kadangi lėšos išieškotojui buvo pervestos 2007 m. balandžio 11 d., t. y. jau įsiteisėjus nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo, tai buvo pažeistas ir ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas, draudžiantis po teismo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo vykdyti visas įmonės finansines prievoles.

3. Ieškovas akcentuoja tai, kad kasaciniame skunde keliamas AB DnB NORD banko atsakomybės klausimas, kurio kasatorius iki kasacinio skundo padavimo nekėlė. Ieškovas mano, kad atsakovui bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nepasinaudojus CPK 47 straipsnio 1 dalyje numatyta teise prašyti įtraukti AB DnB NORD banką trečiuoju asmeniu, spręsti šio klausimo kasaciniame teisme nėra pagrindo. Be to, AB DnB NORD bankas tik įvykdė antstolio D. J. 2007 m. kovo 7 d. patvarkymą, todėl ieškovas mano, kad nėra pagrindo AB DnB NORD bankui taikyti civilinę atsakomybę.

4. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodoma, kad nagrinėjamoje byloje negalima remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota taisykle, kad, išieškojus lėšas iš skolininko ir pervedus jas į antstolio depozitinę sąskaitą, jos nebegali būti pripažintos skolininko nuosavybe, nes ši taisyklė buvo suformuluota Lietuvos Aukščiausiajam Teismui nagrinėjant bylą dėl lėšų grąžinimo, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje reiškiami reikalavimai dėl žalos atlyginimo priteisimo.

5. Ieškovo manymu, kasacinio skundo teiginiai dėl BUAB „Omė“ administratoriaus atsakomybės nepagrįsti. Nors kasatorius teigia, kad, Vilniaus apygardos teismo 2007 m. kovo 29 d. nutartimi UAB „Omė“ iškėlus bankroto bylą, administratorius buvo įpareigotas informuoti visus suinteresuotus asmenis apie bankroto bylos iškėlimą (ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 3-4 punktai), tačiau neatsižvelgia į tai, kad šiuos įpareigojimus UAB „Bankroto administratorių biuras“ įgijo teisę įgyvendinti tik įsiteisėjus minėtai nutarčiai. Be to, ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad įmonės valdymo organai administratoriui įmonės turtą ir visus dokumentus perduoda tik įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl UAB „Bankroto administratorių biuras“, neturėdamas įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų, neturėjo ir negalėjo turėti realios galimybės suinteresuotiems asmenims pranešti apie įmonei iškeltą bankroto bylą.

 

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Kasatorius skunde kelia klausimus dėl antstolio pareigos vykdymo procese užtikrinti Įmonių bankroto įstatymo taisyklių laikymąsi ir atsakomybės už šiame įstatyme nustatytų draudimų pažeidimą ribų. Kasacinis skundas grindžiamas CPK 346 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais.

Nagrinėjamas ginčas yra susijęs su bankroto teisiniais santykiais. Teisingas, atitinkantis įstatymo reikalavimus bankroto teisinių santykių tvarkymas yra viešasis interesas, sudarantis CPK 353 straipsnio 2 dalyje nustatytą pagrindą peržengti kasacinio skundo ribas. Dėl to teisėjų kolegija pasisako dėl kreditorių teisių gynimą užtikrinančių įstatymų taikymo tais atvejais, kai yra pažeidžiama bankroto įstatyme nustatyta atsikaitymo su kreditoriais tvarka.

Antstolio  atsakomybė už neigiamus turtinius padarinius, kilusius dėl įstatymų pažeidimo vykdant profesinę veiklą, yra civilinė deliktinė atsakomybė. Sprendžiant dėl antstolio civilinės atsakomybės turi būti taikomos bendrosios CK šeštosios knygos XXII skyriaus nuostatos kartu atsižvelgiant į antstolio profesinės  veiklos teisinio reglamentavimo nulemtą civilinės atsakomybės taikymo specifiką. Iš profesinės veiklos kilusios civilinės atsakomybės atvejais turi būti įvertinta tai, kad profesine veikla užsiimančiam asmeniui nustatyti griežtesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai negu paprastai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 13 d. nutartis, priimta   civilinėje byloje Nr. 3K-7-645/2002; 2006 m. birželio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2006). 

Civilinės atsakomybės prievolei atsirasti būtina įstatyminių sąlygų visuma: neteisėti skolininko veiksmai (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis),  priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, skolininko kaltė (išskyrus įstatyminius ar sutartines išimtis), žala (nuostoliai) (CK 6.246-6.249 straipsniai). Išvardytos įstatyminės prielaidos būtinos ir antstolio civilinės atsakomybės atveju, todėl bylose, kuriose antstoliui reiškiami reikalavimai dėl žalos atlyginimo, teismai turi spręsti dėl kiekvienos jų buvimo.

 

Dėl antstolio veiksmų teisėtumo ir kaltės

 

Bendrieji veiksmų neteisėtumo kriterijai nustatyti CK 6.246 straipsnio 1 dalyje: civilinė atsakomybė atsiranda dėl įstatymu ar sutartimi nustatytos pareigos nevykdymo, veiksmų, kuriuos įstatymas ar sutartis draudžia atlikti arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadaryti kitam asmeniui žalos).

 Lietuvos Respublikos antstolių įstatymas (2002 m. gegužės 9 d. Nr. IX-876) įpareigoja antstolius vykdant profesines funkcijas vadovautis teisėtumo, kooperacijos ir demokratiškumo, taip pat civilinio proceso principais; sąžiningai atlikti profesines pareigas; vykdant vykdomuosius dokumentus, imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeidžiant kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų. Taigi, be bendrosios teisinių santykių subjektų pareigos elgtis teisėtai, antstolis turi įstatymu nustatytą profesinę pareigą užtikrinti vykdymo veiksmų teisėtumą.  

Nagrinėjamu atveju antstolio veiksmų teisėtumo vertinimas susijęs su Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (2001 m. kovo 20 d. Nr. IX-216) 9 straipsnio aiškinimu ir taikymu.  Šis įstatymo straipsnis reglamentuoja pasirengimą bankroto bylos nagrinėjimui. Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 2 dalies (ginčo veiksmų atlikimo metu galiojo 2002 m. lapkričio 19 d. įstatymo Nr. IX-1200 redakcija) 5 punkte nustatyta, kad teismas pasirengimo bankroto bylos nagrinėjimui stadijoje gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, galiosiančias iki nutarties iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo; 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta imperatyvi taisyklė, kad, teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu dėl įmonės buvo priimti teismų ir kitų institucijų sprendimai ir pagal juos išduoti vykdomieji dokumentai, įmonės turtas (lėšos) pagal šiuos vykdomuosius dokumentus gali būti areštuojamas, tačiau šio turto realizavimas ir (ar) išieškojimas sustabdomas. Šios įstatymo normos skirtos galimos bankroto bylos procedūroms užtikrinti ir turi būti aiškinamos atsižvelgiant į bendruosius šių procedūrų principus bei tikslus. Vienas pagrindinių įmonės bankroto instituto tikslų – įmonės kreditorių teisių ir teisėtų interesų apsauga. Bankrutuojančios įmonės statusas reiškia, kad įmonė yra nemoki, t. y. negali patenkinti visų kreditorių reikalavimų; bankroto procesą reglamentuojančiuose įstatymuose nustatyta tokia bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarka, kuri užtikrina teisingą jų interesų derinimą ir lygiateisiškumą – visi tos pačios  eilės kreditoriai turi teisę į savo reikalavimų patenkinimą proporcingai pagal priklausančią kiekvienam kreditoriui sumą (Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnis). Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje numatytos teisminės laikinosios apsaugos priemonės ir 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas vykdyti išieškojimą iš bankrutuojančios įmonės turto yra skirti bankrutuojančios įmonės turto padalijimui Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka užtikrinti. Atsiskaitymas su bankrutuojančios įmonės kreditoriais pažeidžiant šiuos įstatyminius draudimus yra neteisėtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-118/2005,  2006 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-637/2006).

Nagrinėjamoje byloje yra nustatyta, kad pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo UAB ,,Omė“ Vilniaus apygardos teisme buvo priimtas 2007 m. vasario 22 d., 2007 m. kovo 29 d. teismo nutartimi įmonei iškelta bankroto byla ir iki nutarties įsiteisėjimo dienos areštuotas visas jos turtas; turto areštas įregistruotas Turto areštų akto registre 2007 m. kovo 30 d. Teismo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjo 2007 m. balandžio 11 d. 2007 m. balandžio 4 d. į atsakovo depozitinę sąskaitą buvo pervesta 22 356,21 Lt UAB ,,Omė“ lėšų, o 2007 m. balandžio 11 d. antstolis šias lėšas pervedė išieškotojui UAB ,,Sapa profiliai“. Atsakovas ginčo  vykdymo veiksmus atliko po to, kai teisme buvo priimtas pareiškimas dėl bankroto bylos ieškovo įmonei iškėlimo,    priimta nutartis iškelti bankroto bylą ir įmonės turtui uždėtas areštas. Tai reiškia, kad ginčo vykdymo veiksmai pažeidė Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje nustatytą draudimą ir teismo nutartį dėl arešto įmonės turtui ir objektyviąja prasme atitinka neteisėto veikimo požymius (CK 6.246 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorius nepagrįstai remiasi 2002 m. lapkričio 18 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartimi, priimta  civilinėje  byloje Nr. 3K-3-1379/2002, nes jos teisinė problematika ir faktinės aplinkybės yra skirtingi nuo nagrinėjamos bylos. Kasatoriaus nurodytoje nutartyje Aukščiausiasis Teismas pasisakė dėl antstolio veiksmų paskirstant išieškotojams lėšas, gautas iki bankroto bylos iškėlimo įvykusiose varžytynėse pardavus skolininko turtą.

Įstatyminė kaltės samprata apibrėžta CK 6.248 straipsnio 3 dalyje: laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Kaltė gali pasireikšti tyčia ar neatsargumu (CK 6.248 straipsnio 2 dalis), t. y. asmuo yra kaltas, jeigu jis žinojo arba galėjo (turėjo) žinoti, kad veikia neteisėtai. Sprendžiant dėl profesines funkcijas vykdančio antstolio kaltės turi būti įvertinta, ar antstolis ėmėsi visų jam prieinamų teisėtų priemonių savo veiksmų teisėtumui užtikrinti; antstolio kaltės ribas nustato bendrasis teisės principas, kad iš nieko negali būti reikalaujama to, kas yra neįmanoma.               

Antstolių įstatymo 22 straipsnyje ,,Antstolio teisė gauti informaciją“ (2004 m. lapkričio 4 d. įstatymo Nr. IX-2537 redakcija) įvirtintos antstolio teisės vykdant įstatymines funkcijas neatlygintinai gauti iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų, kadastrų ir registrų bei kitų fizinių ir juridinių asmenų, tarp jų iš bankų ir kitų kredito bei finansų įstaigų, reikalingus duomenis, nepaisant jų pateikimo formos ir būdo, dokumentų nuorašus, kompiuterinių laikmenų duomenis ar jų kopijas apie skolininko turtą, lėšas, pajamas, išlaidas ir veiklą bei kitus duomenis, reikalingus antstolio funkcijoms atlikti.

Jau buvo minėta, kad atliekant ginčo vykdymo veiksmus, informacija apie tai, jog dėl bankroto bylos areštuotas UAB ,,Omė“ turtas, buvo išviešinta Turto arešto aktų registre. Atsakovas turėjo pareigą užtikrinti atliekamų vykdymo veiksmų teistumą, tarp jų ir atitiktį Įmonių bankroto įstatymo nuostatoms, taip pat turėjo galimybę naudodamasis Antstolių įstatymo 22 straipsnyje įtvirtinta teise nemokamai gauti informaciją iš  Turto areštų registro. Civilinės atsakomybės instituto kontekste tai reiškia, kad atsakovas galėjo (turėjo) žinoti, jog jo veiksmai neteisėti ir yra dėl jų kaltas.

Nurodytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo neteisėtus atsakovo veiksmus ir jo kaltę. 

 

Dėl žalos ir kreditorių teisių gynimo būdo

 

Žala, kaip civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga, reiškiasi vienu iš CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatytų būdų: asmens turto netekimu arba sužalojimu, jo turėtomis išlaidomis (tiesioginiais  nuostoliai), taip pat negautomis pajamomis. Tenkindamas reikalavimą dėl žalos atlyginimo teismas turi nustatyti, kaip konkrečiai pasireiškė skolininko padaryta žala ir nustatyti jos dydį. Tenkindamas ieškinį apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad antstolis pažeidė kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumą ir taip padarė žalą kreditoriams ir įmonei. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ši bylą nagrinėjusio teismo išvada yra nepakankamai pagrįsta ir teisiškai neargumentuota. Antstoliui pervedus lėšas vienam iš įmonės kreditorių sumažėjo įmonės turimų lėšų, tačiau lygiai tiek pat sumažėjo ir jos kreditorių reikalavimai (skolos). Tai reiškia, kad bendra įmonės turtinė padėtis nepablogėjo ir žalos bankrutuojančiai įmonei nepadaryta. Įmonių bankroto įstatyme nustatytos kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarkos pažeidimo įtaka atskirų kreditorių turtinėms teisėms (ar padaryta žala ir kokia) negali būti nustatyta tol, kol nėra aišku, kokia bendra lėšų suma bus gauta realizavus bankrutavusios įmonės turtą, kokia apimtimi bus patenkinti atskirų kreditorių, tarp jų ir UAB ,,Sapa profiliai“, turtiniai reikalavimai. Pažymėtina, kad įrodyti žalos faktą ir dydį pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles turi kreditorius (nukentėjęs asmuo). Nagrinėjamoje byloje šios aplinkybės nenustatytos.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kaip turi būti ginamos bankrutuojančios įmonės kreditorių teisės analogiškose nagrinėjamai situacijose, t. y. kai yra pažeidžiama Įmonių bankroto įstatyme nustatyta kreditorių reikalavimų  tenkinimo tvarka ir įmonė neteisėtai atsiskaito su vienu iš kreditorių. Toks prievolės įvykdymas yra neteisėtas. Neteisėtas turto gavimas yra pagrindas taikyti restituciją ir grąžinti šalis į pradinę padėtį (CK 6.145 straipsnio 1 dalis). Įmonės bankroto administratorius, gindamas visų kreditorių interesus, privalo išreikalauti neteisėtai sumokėtas bankrutuojančios įmonės lėšas iš jas gavusio kreditoriaus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-606/2007; 2008 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje  byloje Nr. 3K-3-230/2008).

Nurodytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino atsakovo veiksmus neteisėtais, tačiau, nenustatęs žalos fakto ir dydžio, be teisinio pagrindo patenkino ieškovo reikalavimą dėl žalos atlyginimo priteisimo. Dėl to skundžiamas teismo sprendimas keistinas.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsniu,

 

n u t a r i a :

           

            Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 5 d. sprendimo dalį, kuria ieškovui BUAB ,,Omė“ iš atsakovo antstolio D. J. priteista 22 356, 21 Lt žalos atlyginimo, panaikinti; priimti naują sprendimą ir ieškinį dėl reikalavimo priteisti žalos atlyginimą atmesti.

            Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 5 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

            Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

Teisėjai                                                                                     Antanas Simniškis

 

 

                                                                                                                        Gintaras Kryževičius

 

 

 Sigita Rudėnaitė