Administracinė byla Nr. I-1759-764/2013

Proceso Nr. 3-61-3-03413-2012-9

 Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1; 74

 (S)

 

 

 

 

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2013 m. balandžio 9 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Egidijos Puzinskaitės, teisėjų Raimondo Blauzdžiaus ir Nijolės Žalnieriūnienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo I. Š. skundą atsakovėms Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus

 

nustatė:

 

Pareiškėjas I. Š. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydamas panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2012-12-17 sprendimą Nr. 1D-8637(11), įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 str. ir 5 str. nuostatų taikymo nuo                   2010-01-01 iki teismo sprendimo įvykdymo, įpareigoti atsakovę nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos mokėti pareiškėjui 687,83 Lt dydžio pensiją.

Skunde nurodė, kad pareiškėjui 2006 metais buvo paskirta 687,83 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija, kuri nuo 2010-01-01 buvo apribota vadovaujantis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 4 str. 1 d. ir 5 str. 1 d. Konstitucinis Teismas 2012-02-06 nutarime pripažino, kad paskirtų valstybinių pareigūnų ir karių pensijų ribojimas pagal Laikinojo įstatymo nuostatas prieštarauja Konstitucijai, todėl pareiškėjas yra įgijęs teisę gauti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį.

Atsakovė ir Lietuvos valstybės atstovė Vidaus reikalų ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 19–20) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimas, kuriuo pripažinta, kad Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. nuostatos prieštaravo Konstitucijai, Valstybės žiniose buvo paskelbtas tik 2012-09-21. Laikinojo įstatymo 5 str. nuostatos galiojo iki 2012-09-01. Atsakovė neturėjo teisinio pagrindo mokėti pareiškėjui paskirto dydžio pensiją, taip pat neturi teisės grąžinti dėl Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo taikymo susidariusios pensijos dalies, nes įstatymas nenumato pensijų kompensavimo. Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. nuostatos nepripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, galioja iki šiol, todėl pareiškėjo pensija turi būti ir yra perskaičiuojama. Mokėdama pareiškėjui perskaičiuoto dydžio pensiją, Vidaus reikalų ministerija elgėsi teisėtai, nepažeisdama teisės aktų reikalavimų, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą.

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos ribojimo 2010 – 2012 metais.

Bylos duomenys tvirtina, kad pareiškėjui I. Š. Vidaus reikalų ministerijos 2006-05-31 sprendimu Nr. 119P-1371 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą skyrimo“ nuo 2006-05-16 paskirta 687,83 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą (b. l. 14A).

Pareiškėjas 2012-12-06 kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją prašydamas išmokėti              2010–2012 metais neišmokėtos valstybinės pensijos dalį (b. l. 18).

Vidaus reikalų ministerija 2012-12-17 sprendimu Nr. 1D-8637-(11) atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą ir nurodė, kad I. Š. paskirta 687,83 Lt valstybinė pensija buvo perskaičiuota vadovaujantis nuo 2010-01-01 įsigaliojusiu Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. pritaikius pagal šio įstatymo 1 priedą apskaičiuotą koeficientą (0,8593), taip pat pagal Laikinojo įstatymo 5 str. Nurodė, kad Laikinasis įstatymas sumažintų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimo nenumato, todėl atsakovė neturi teisinio pagrindo išmokėti susidariusią nepriemoką (b. l. 15 – 16).

I. Š. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo panaikinti Vidaus reikalų ministerijos              2012-12-17 sprendimą Nr. 1D-8637-(11) ir priteisti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį nuo 2010-01-01 iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (b. l. 1–4).

Ginčui taikytinos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos.

Pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 str. 1 d., pareigūnams ir kariams bei jų šeimos nariams valstybines pensijas skiria ir moka Vidaus reikalų ministerija, Specialiųjų tyrimų tarnyba, Valstybės saugumo departamentas, Krašto apsaugos ministerija, Generalinė prokuratūra, Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ar Kalėjimų departamentas pagal tai, kurioje iš šių institucijų pensijos gavėjas tarnavo paskiausiai.

Ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2010-01-01 iki 2012-08-01) galiojusio Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. buvo nustatyta, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento (pagal redakciją galiojusią nuo 2010-01-01 iki 2010-11-27 Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės) paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio. Pensijos dydžio ribojimą taiko valstybinę pensiją mokanti institucija.

Nuo 2010-01-01 įsigaliojo Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas, kurio 4 str. 1 d. buvo nustatyta, kad paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.

Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. (redakcija galiojusi nuo 2010-01-01 iki 2010-03-01) buvo nustatyta, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka perskaičiuotų valstybinių pensijų, kurių skyrimas ir (arba) mokėjimas nesiejamas su asmens draudžiamosiomis pajamomis, ir kurie po išmokos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna ligos (įskaitant darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą (toliau šiame įstatyme šios pajamos ir pašalpos vadinamos draudžiamosiomis pajamomis), išskyrus asmenis, draudžiamus privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į tą mėnesį, už kurį mokama išmoka, gautų draudžiamųjų pajamų dydį, jeigu išmoka mokama už praėjusį mėnesį. Tuo atveju, kai išmoka mokama už einamąjį mėnesį, atsižvelgiama į praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas. Iš esmės analogiškas reguliavimas buvo nustatytas ir vėlesnėse Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. redakcijose, galiojusiose nuo 2010-03-01 iki 2010-12-01 ir nuo 2010-12-01 iki 2012-09-01.

Laikinojo įstatymo 5 str. 2 d. buvo nustatyta, kad, jeigu 5 straipsnio 1 dalyje nurodytų išmokų gavėjai valstybiniu socialiniu pensijų draudimu draudžiami pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus, jų draudimo valstybiniu socialiniu pensijų draudimu laikotarpiu mokama 50 procentų priklausančios išmokos.

Laikinojo įstatymo 5 str. nuostatos, perskaičiuojant valstybines pensijas buvo taikomos iki 2012-09-01, kol minėtos normos neteko galios.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012-02-06 nutarime „Dėl pensijų perskaičiavimo ir mokėjimo valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai“, vertindamas Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. (2009-12-08, 2010-11-12 redakcijos), Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. (2009-12-09 redakcija), 5 str. 1 d. (2009-12-09, 2010-02-11, 2010-10-26 redakcijos) ir 5 str. 2 d. (2009-12-09, 2010-10-26 redakcijos) konstatavo, kad: 1) Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. (2009-12-08, 2010-11-12 redakcijos), tiek, kiek ji apima Valstybinių pensijų įstatymo 1 str. 1 d. 1–4 p. nustatytas valstybines pensijas, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 str., konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. (2009-12-09 redakcija), tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai; 3) Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. (2009-12-09, 2010-02-11, 2010-10-26 redakcijos), tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d.; 4) Laikinojo įstatymo 5 str. 2 d.      (2009-12-09, 2010-10-26 redakcijos), tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d.

Vadinasi, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. (2009-12-08, 2010-11-12 redakcijos) ir Laikinojo įstatymo 5 str., pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) administracinėje byloje       Nr. A⁵⁵²-519/13 pažymėjo, kad Konstitucijos 30 str. 1 d. ir Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 5 str. įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą yra neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (LVAT 2010-10-22 nutartis a. b.                                  Nr. AS⁵²⁵-575/2010). Bylose dėl valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemokos priteisimo ABTĮ 33 str. 1 d. nustatytas vieno mėnesio kreipimosi į teismą terminas netaikytinas. Ginčo teisinius santykius reguliuojantys Valstybinių pensijų įstatymas bei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas nereglamentuoja pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų, todėl, atsižvelgus į pažeistos teisės pobūdį, pagal analogiją taikytinos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti (ABTĮ 4 str. 6 d.). Pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų normas, pareiškėjas dėl pažeistų teisių visų pirma privalėjo kreiptis į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, o šiam subjektui reikalavimo nepatenkinus, galėjo skųsti nepalankų sprendimą teismui. Iš esmės pagal ginčo metu galiojusį teisinį reguliavimą savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys galėjo apginti per trejų metų terminą.

Pirmoji sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui išmokėta 2010 m. vasario mėnesį. Į valstybinę pensiją mokančią instituciją pareiškėjas kreipėsi 2012-12-06. Teismas, paisydamas iš Konstitucijos, inter alia jos 30 str. 1 d. nuostatų kylančio reikalavimo asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, ir atsižvelgdamas į tai, kad į teismą pareiškėjas kreipėsi per trejų metų terminą, konstatuoja, kad I. Š. turi teisę teisme reikalauti pašalinti jo teisių pažeidimą, susijusį su visa neišmokėtos valstybinės pensijos nepriemoka ir termino kreiptis į teismą nepraleido.

Atsakovės teigia, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą, nes iki Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimo paskelbimo Vidaus reikalų ministerija, perskaičiuodama pareiškėjo pensiją elgėsi teisėtai. Taigi, iš esmės atsakovės nurodo, kad Konstitucinio Teismo nutarimas yra taikomas santykiams susiklosčiusiems po jo įsigaliojimo.

Konstitucinis Teismas 2012-12-19 sprendime konstatavo, jog Konstitucijos 110 str. yra nustatyta 107 str. 1 d. įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 str. 1 d. nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio        1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.

Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A⁵⁵²-519/13 pažymėjo, kad teismas, paisydamas įsipareigojimų garantuoti tinkamą ir veiksmingą konstitucinės teisės į pensiją ir nuosavybės teisių gynima, turi taikyti Konstitucijos                    110 str. nustatytą išimtį iš 107 str. 1 d. įtvirtintos bendrosios taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama tik į ateitį. Išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai teismas sustabdo bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar ginčo teisiniams santykiams taikytinas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, bet ir tuomet, kai asmuo į teismą dėl pažeistų teisių gynimo kreipiasi po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas. Priešingu atveju, būtų pažeistas Konstitucijos 29 str. įtvirtintas lygiateisiškumo principas. Nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 str. ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 1 d.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad, kol sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis negali būti laikomas įvykdytu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tuomet, kai nustatytų faktų (šiuo atveju aplinkybių, kad pareiškėjas atitinka teisės aktuose nustatytas sąlygas tam tikro dydžio pensijai gauti) teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti (a. b. Nr. A¹²-219/2004, Nr. A¹⁰-57/2004; Nr. A⁷-55-04).

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme, atsakovės sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikomas neįvykdytu, o pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012-09-21, taip pat tai, kad į teismą pareiškėjas kreipėsi po Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo.

Sveikatos priežiūros tarnybos prie VRM 2012-12-19 pažyma Nr. 11D(P)-6231 tvirtina, kad I. Š. paskirtos pensijos dydis 2010 m. sausio mėn. – 2012 m. rugpjūčio mėn. buvo 687,83 Lt, todėl per šį laikotarpį jam būti buvę išmokėta 22010,56 Lt. Nuo 2010-01-01 įsigaliojus Laikinajam įstatymui ir pritaikius jo 4 str. 1 d. nurodyta suma perskaičiuota iki 20800,00. Ši suma vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 str. nuostatomis perskaičiuota ir pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. faktiškai išmokėta 16266,45 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (b. l. 17). Konstituciniam Teismui pripažinus, kad Konstitucijai prieštarauja Laikinojo įstatymo 5 str. nustatytas valstybinių pensijų ribojimas, darytina išvada, kad pareiškėjui I. Š. nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. turėjo būti išmokėta valstybinės pensijos suma perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. nuostatas, t. y.  20800,00 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad Konstitucinis Teismas pripažino, jog pensijų ribojimas pagal Laikinojo įstatymo 5 str. prieštaravo Konstitucijai, pareiškėjui priteistina susidariusi pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka – 4533,55 Lt suma. Kaip konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje, visos pensijos nepriemokos priteisimas yra veiksmingas pareiškėjo teisių gynimas, visiškai pašalinantis dėl padaryto pažeidimo kilusias pasekmes.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama iš esmės analogišką administracinę bylą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo nurodė, kad nors ABTĮ 48 str. 2 d. nuostatų prasme atsakove tokio pobūdžio bylose laikytina Vidaus reikalų ministerija, t. y. institucija, kuri yra įgaliota mokėti valstybinę pensiją pareiškėjui (Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 str. 1 d.), pareiškėjo teisių pažeidimas kilo dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybinės pensijos mokėjimo klausimus. Pareiškėjo turtinių interesų pažeidimą sukėlė teisėtomis laikytos ir vėliau antikonstitucinėmis paskelbtos Laikinojo įstatymo nuostatos. Vadinasi, tinkamas atsakovas byloje dėl sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo yra Lietuvos valstybė, o ne Vidaus reikalų ministerija (2013-03-12 nutartis a. b. Nr. A⁵⁵²-519/2013).

Teismo vertinimu, toks teismo aiškinimas suponuoja išvadą, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjui I. Š. pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl Vidaus reikalų ministerijos kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimo buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl neišmokėtos pensijos dalis – 4533,55 Lt, pareiškėjui priteistina ne iš Vidaus reikalų ministerijos, o iš Lietuvos valstybės. Vyriausybė 2010-07-07 nutarimu Nr. 992 nustatė, kad valstybei (Vyriausybei) bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, neišmokėtų pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą, priteisimo atstovauja institucijos, kurios skiria ir moka pareigūnų ir karių valstybines pensijas. Atsižvelgiant į tai, neišmokėtos pensijos dalis pareiškėjui I. Š. priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos.

Teismas taip pat pažymi, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Nesant Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2012-12-20, Nr. XII-92) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 str. 1 d. 2 p. ir nustatyta, kad pareigūnų ir karių valstybinėms pensijoms Laikinojo įstatymo nuostatos taikomos iki 2013-12-31. Vadinasi, šiuo įstatymu iš esmės nustatyta, kad pareigūnų ir karių pensijos pagal Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. gali būti ribojamos iki 2013-12-31. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad teismas neturi teisinio pagrindo įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pareiškėjui mokėti neperskaičiuotą valstybinę pensiją.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. 1 d. 1 p. nustatyta, kad skundžiamas aktas ar jo dalis turi būti panaikinti, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Minėta nuostata yra imperatyvi, todėl teismas, nustatęs skundžiamo akto ar jo dalies neteisėtumą, vienareikšmiškai privalo šį aktą ar jo dalį panaikinti.

Nagrinėjamos bylos kontekste pripažintina, kad remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo teisėtumo prezumpcija, Vidaus reikalų ministerija, priimdama 2012-12-17 sprendimą Nr. 1D-8637(11) iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip. Vis dėlto, tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra Konstitucijai prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos prieštarautų teisėtumo principui. Pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kyla dėl Laikinojo įstatymo 5 str. nuostatų, pagal kurias draudžiamųjų pajamų turintiems valstybinių pensijų gavėjams sumažinta valstybinė pensija, taikymo, todėl yra pagrindas panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2012-12-17 sprendimo Nr. 1D-8637(11) dalį, kuria atsisakyta išmokėti pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 str. nuostatų taikymo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 ir 2 p., 127 str. ir 129 str. teisėjų kolegija

                                                                   

nusprendžia:

 

Pareiškėjo I. Š. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2012-12-17 sprendimo Nr. 1D-8637(11) dalį, kuria atsisakyta išmokėti pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 str. nuostatų taikymo.

Įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vidaus reikalų ministerijos, per 4 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išmokėti I. Š. 4533,55 Lt (keturių tūkstančių penkių šimtų trisdešimt trijų litų ir 55 ct) dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką.

Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

 

 

Kolegijos pirmininkė ir pranešėja                                                                          Egidija Puzinskaitė

 

 

Teisėjai                                                                                                              Raimondas Blauzdžius

 

 

Nijolė Žalnieriūnienė