Baudžiamoji byla Nr. 2K-269/2014 nuasmeninta

                                                                              Teisminio proceso Nr. 1-66-1-00786-2012-0

                                                                             Procesinio sprendimo kategorija

                                                                             2.1.15.3.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 3 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Albino Sirvydžio, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal civilinio atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ įgalioto atstovo Giedriaus Tunkevičiaus kasacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 25 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 8 d. nutarties.

              Kėdainių rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 25 d. nuosprendžiu D. L. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 6 dalį trejų metų ir devynių mėnesių laisvės atėmimu. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5 ir 8 punktais, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant D. L. mokytis ar pradėti dirbti (registruotis darbo biržoje), neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 68 straipsniu, D. L. uždrausta naudotis teise vairuoti transporto priemones trejiems metams. Iš nuteistosios priteista 15 000 Lt V. A., 15 000 Lt – J. A., 10 000 Lt – I. Ž. neturtinei žalai atlyginti. Iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Kauno skyriaus naudai priteista 148 800 Lt žalos atlyginimo.

              Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 8 d. nutartimi nuteistosios D. L. ir civilinio atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ apeliaciniai skundai atmesti. Iš nuteistosios D. L. nukentėjusiajai I. Ž. priteista 1000 Lt turėtoms proceso išlaidoms atlyginti.

              Teisėjų kolegija

nustatė:

D. L. nuteista už tai, kad ji 2012 m. liepos 27 d., apie 22.55 val., Kėdainių r. vairuodama R. L. priklausantį automobilį „Ford Fiesta“ (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9, 14, 125, 133, 139, 142 punktuose nurodytus reikalavimus, viršijo leistiną važiavimo greitį apie 20 km/h, neturėdama dvejų metų vairavimo stažo važiuodama asfaltu apie 90 km/h greičiu, neatsižvelgė į važiavimo greitį, nesilaikė saugaus atstumo iki ta pačia kryptimi važiavusio, rodžiusio kairįjį posūkį ir persirikiavusio posūkiui į kairę neregistruoto mopedo AWE, vairuojamo G. D., nesugebėjo sulėtinti greičio ar savo vairuojamo automobilio visiškai sustabdyti, ar apvažiuoti mopedą iš dešinės, į jį atsitrenkė; dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų mopedą vairavusiam G. D. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, o keleivė V. Z. nuo eismo įvykio metu patirtų sužalojimų 2012 m. rugpjūčio 8 d. 12.45 val. mirė.

              Kasaciniu skundu civilinio atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ įgaliotas atstovas Giedrius Tunkevičius prašo panaikinti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 25 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 8 d. nutartį dėl 148 800 Lt civilinio ieškinio VSDFV Kauno skyriui iš AB „Lietuvos draudimas“ priteisimo ir VSDFV Kauno skyriaus civilinį ieškinį atsakovui AB „Lietuvos draudimas“ atmesti.

              Kasatorius pažymi, kad VSDFV Kauno skyrius dėl nagrinėjamo eismo įvykio jokios tiesioginės žalos nepatyrė, todėl negalėjo būti pripažintas civiliniu ieškovu. Nagrinėjant bylą teismuose civilinis atsakovas atkreipdavo dėmesį į tai, kad baudžiamasis procesas naudojamas ne pagal savo tiesioginę paskirtį, t. y. civilinio pobūdžio ginčui tarp nepagrindinių baudžiamojo proceso dalyvių spręsti, tačiau į tai teismai nepagrįstai nereagavo.

Anot kasatoriaus, pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 27 straipsnį artimiesiems išmokama 100 einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžio išmoka nelaikytina turtinės žalos atlyginimu, o socialine parama, teikiama valstybės (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsnis). Byloje neginčijamai nustatyta, kad dėl V. Z. žūties nukentėjusiųjų patirta turtinė žala (laidojimo ir kapo sutvarkymo išlaidos) yra atlyginta AB „Lietuvos draudimas“, todėl VSDFV Kauno skyriaus vienkartinė išmoka nėra ir negali būti laikoma tiesioginės turtinės žalos atlyginimu. Kasatorius nesutinka, kad V. Z. tėvams išmokėta vienkartinė išmoka turi būti vertinama kaip negautos pajamos. VSDFV Kauno skyrius neįrodė, kokią realią turtinę žalą patyrė V. Z. tėvai. Negautos pajamos nėra ir negali būti preziumuojamos, fizinio asmens mirties atveju teisę į turtinės žalos atlyginimą turi asmenys, buvę mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėję teisę gauti iš jo išlaikymą. Asmenims, turintiems teisę į žalos atlyginimą, netekus maitintojo, atlyginama ta mirusiojo pajamų dalis, kurią jie gavo ar turėjo teisę gauti mirusiajam esant gyvam. Duomenų apie tai, kad V. Z. tėvai būtų buvę jos išlaikomi, VSDFV Kauno skyrius nepateikė, priešingai, proceso metu apklausiamas V. Z. tėvas parodė, kad dukra jų neišlaikė, gaudavo itin nedidelį darbo užmokestį. Negautų pajamų dydį turi įrodyti ieškovas (remiamasi 2000 m. birželio 16 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 27 „Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje nagrinėjant civilines bylas dėl atlyginimo turtinės žalos, padarytos eismo įvykio metu“ 8 punktu, kasacine nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-305/2007). Apeliacinės instancijos teismas nutartyje daro nepagrįstą išvadą, kad ieškovui žalos padarymo fakto ir dydžio įrodinėti nereikia. Kasatorius, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarimu, daro išvadą, kad VSDFV Kauno skyrius gali turėti atgręžtinio reikalavimo teisę į nuteistąją D. L. (taip pat ir į jos civilinės atsakomybės draudiką AB „Lietuvos draudimas“) tik dėl tos išmokos dalies, kuri neviršija nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padarytos turtinės žalos. VSDFV Kauno skyriaus išmokėta išmoka neatlygina jokios turtinės žalos, todėl VSDFV Kauno skyrius neturi atgręžtinio reikalavimo (subrogacijos) teisės į D. L. (taip pat ir į jos civilinės atsakomybės draudiką AB „Lietuvos draudimas“).

Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs didelį nukentėjusiosios V. Z. neatsargumą, sumažino iš nuteistosios D. L. priteistinos neturtinės žalos dydį, taigi turėjo atitinkamai mažinti visas priteistinas civilinių ieškinių sumas, t. y. ir VSDFV Kauno skyriui priteistą sumą. Teismai, pasak kasatoriaus, taikydami skirtingus principus civiliniams atsakovams, pažeidė teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, asmenų lygybės prieš įstatymą principą.

Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad Kėdainių rajono apylinkės teismo nuosprendyje nurodytos bylos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-462/2012) aplinkybės ir spręsti klausimai nesutampa su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis ir spręstais klausimais, turėjo būti remiamasi naujesniais precedentais (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-70/2012, 3K-3-388/2013, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. 2A-1940-781/2013).

Atsiliepimu į civilinio atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ įgalioto atstovo Giedriaus Tunkevičiaus kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Vida Ramanauskienė prašo Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 8 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Atsiliepime teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl visų apeliacinio skundo argumentų. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 13 dalis, Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnis neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarimo nuostatų. Civilinis ieškovas, pasak prokurorės, atsižvelgiant į BPK 109, 110 straipsnių nuostatas, tinkamas.

Atsiliepimu į civilinio atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ įgalioto atstovo Giedriaus Tunkevičiaus kasacinį skundą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus direktorė Jurgita Bumbulienė prašo kasacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad jei žala asmeniui buvo padaryta eismo įvykio metu transporto priemonės valdytojo, apdraudusio savo civilinę atsakomybę privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 19 straipsnio 10 punktą vienas iš materialiai atsakingų asmenų, išvardytų BPK 109 straipsnyje, 111 straipsnio 1 dalyje, yra draudimo įmonė (draudikas) su atsakingu už žalos padarymą asmeniu sudariusi civilinės atsakomybės draudimo sutartį. Civilinio atsakovo argumentas, kad baudžiamasis procesas negali būti naudojamas civilinio pobūdžio ginčui tarp nepagrindinių baudžiamojo proceso dalyvių išspręsti, atmestinas. Atsiliepime teigiama, kad tik išimtiniais atvejais civilinis ieškinys gali būti paliktas nenagrinėtas, pripažįstant civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, klausimą dėl ieškinio dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 2 dalis). Sprendžiant dėl socialinio draudimo įstaigų regreso teisės apimties, išmokėjus socialinio draudimo išmokas asmens gyvybės atėmimo atvejais, turi būti vadovaujamasi ne CK bendrosiomis civilinės atsakomybės nuostatomis, bet specialiais socialinį draudimą reglamentuojančiais įstatymais bei juose nustatyta metodika nukentėjusių asmenų žalai apskaičiuoti. Pagrįstai nebuvo vadovautasi CK 6.284 straipsnio nuostatomis V. Z. tėvų patirtai žalai apskaičiuoti, o remtasi CK 6.290 straipsnio 1 dalimi, kurioje numatytas visų socialinio draudimo išmokų, mokamų sveikatos sužalojimo ir gyvybės atėmimo atvejais, įskaitymas į atlygintinos žalos dydį. Priteisiant tik darbo užmokesčio netekimą neužtikrinamas visiškas žalos atlyginimas, įtvirtintas CK 6.249, 6.251 straipsniuose. Valstybinio socialinio draudimo įstaigai sumokėjus socialinio draudimo išmoką galioja prezumpcija, kad išmokėta draudimo išmoka kompensuoja nukentėjusiojo asmens patirtą žalą. VSDFV Kauno skyriui preziumuojamų faktų nereikėjo įrodyti, juos galėjo paneigti kita šalis, kuriai jie nenaudingi. Atsiliepime nurodoma, kad įvykio metu V. Z. motina J. A. buvo 68 metų, tėvas – 71 metų amžiaus, taigi jie neabejotinai laikytini nedarbingais asmenimis, kuriems turi būti skiriamas išlaikymas. VSDFV Kauno skyrius įrodė patirtos 148 800 Lt žalos dydžio pagrįstumą, vadovaudamasis tinkamais įstatymais ir nustatyta tvarka priimtais atitinkamais sprendimais, kurių teisingumo civilinis atsakovas įstatymų nustatyta tvarka neginčijo, o bylą nagrinėję teismai jais pagrįstai vadovavosi kaip įrodančiais iš civilinio atsakovo priteistiną žalą. Taip pat pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai vadovavosi CK 6.280 straipsniu ir teisingai nurodė, kad žalos mažinimas atsižvelgiant į nukentėjusiojo kaltę netaikomas esant netiesioginės civilinės atsakomybės ar subrogacijos teisiniams santykiams.

Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

              VSDFV Kauno skyrius 100 einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžio išmoką (148 800 Lt) išmokėjo avarijoje žuvusios V. Z. artimiesiems pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 27 straipsnį, nes ji žuvo pakeliui iš darbo.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.280 straipsnį atlyginęs kito asmens padarytą žalą asmuo turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo.

Pagal BPK 109 straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Taigi šis straipsnis nustato, kokie civiliniai ieškiniai nagrinėjami baudžiamajame procese. Regresiniai ieškiniai baudžiamajame procese nenagrinėjami, todėl VSDFV Kauno skyrius negalėjo būti pripažintas civiliniu ieškovu. BPK 109 straipsnyje nustatyta, kad baudžiamojoje byloje civilinį ieškinį turi teisę pareikšti tik tas asmuo, kuris turtinės ar neturtinės žalos patyrė dėl nusikalstamos veikos. Regresiniai reikalavimai nagrinėtini civilinio proceso tvarka. Išspręsdamas aptariamą ieškinį baudžiamojoje byloje teismas pažeidė BPK 109 straipsnio nuostatas. Šis pažeidimas sukliudė teismui priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Tai yra pagrindas skundžiamus teismų sprendimus pakeisti (BPK 383 straipsnis), VSDFV Kauno skyriaus civilinį ieškinį paliekant nenagrinėtą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu

n u t a r i a :

Kėdainių rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 25 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 8 d. nutartį pakeisti: panaikinti šių sprendimų dalį, kurioje iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ ieškovui VSDFV Kauno skyriui priteista 148 800 Lt žalos atlyginimo, šį VSDFV Kauno skyriaus ieškinį palikti nenagrinėtą.

Teisėjai                                                                                     Dalia Bajerčiūtė

                                                                                    Alvydas Pikelis

                                                                                    Albinas Sirvydis