Administracinė byla Nr. A-405-502/2020
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01470-2018-6
Procesinio sprendimo kategorija 41
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. birželio 17 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. B. skundą atsakovui Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas L. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos 2018 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. PS-96 neatidėti nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 2018 m. balandžio 19 d. sprendimą Nr. 12-01-570; 3) nurodyti atsakovams iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir priimti naują sprendimą.
2. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras (toliau – ir KAM) 2018 m. balandžio 19 d. sprendimu Nr. 12-01-570 „Dėl 2018 m. balandžio 5 d. skundo“ (toliau – ir KAM sprendimas), iš dalies patenkino pareiškėjo skundą dėl Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos (toliau – ir Tarnyba) Panevėžio regioninio karo prievolės ir komplektavimo skyriaus viršininko 2018 m. kovo 29 d. priimto sprendimo Nr. PS-96 (toliau – ir Tarnybos sprendimas), jį panaikino ir įpareigojo Tarnybos Panevėžio regioninio karo prievolės ir komplektavimo skyriaus (toliau – ir Tarnybos skyrius) viršininką iš naujo svarstyti pareiškėjo prašymą bei priimti naują sprendimą.
3. Pareiškėjas paaiškino, kad 2018 m. vasario 23 d. Tarnybos skyriui pateikė pareiškimą, kuriame nurodė, jog yra Jehovos liudytojas, todėl dėl savo krikščioniškų religinių įsitikinimų ir sąžinės atsisako atlikti karo tarnybą, taip pat alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. Pareiškėjo teigimu, tai reiškė, jog jis jokiomis aplinkybėmis karo ir alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos neatliktų, todėl pareiškime paprašė suteikti jam galimybę atlikti alternatyviąją civilinę tarnybą. Be to, pareiškėjas nurodė, kad yra Jehovos liudytojų dvasininkas, o pagal Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymą (toliau – ir Įstatymas), dvasininkams karo tarnyba turi būti atidedama. Pareiškėjui nesuprantama, kodėl Tarnybos skyrius jam liepė užpildyti ir formą „Prašymas dėl nuolatinės privalomosios karo tarnybos atidėjimo“, nors pareiškėjas jau buvo pateikęs 2018 m. vasario 23 d. pareiškimą. Nurodė, kad niekada neprašė atidėti karo tarnybos, nes jos neatliktų ir vėliau, todėl ir užpildytoje formoje „Prašymas dėl nuolatinės privalomosios karo tarnybos atidėjimo“ taip pat išreiškė pageidavimą atlikti alternatyvią civilinę tarnybą, kuri nebūtų kontroliuojama karinių struktūrų bei papildomai nurodė, jog visi argumentai išdėstyti pareiškime.
4. Pareiškėjas teigė, kad Tarnybos skyrius nepriėmė jokio sprendimo dėl pareiškėjo 2018 m. vasario 23 d. prašymo atleisti ir nuo karinės tarnybos, ir nuo alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos bei suteikti galimybę atlikti alternatyviąją civilinę tarnybą. Vietoje to, Tarnybos skyrius 2018 m. kovo 29 d. priėmė sprendimą, kuriuo sprendė ne dėl pareiškėjo prašymo atlikti alternatyviąją civilinę tarnybą, bet nusprendė neatidėti nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos. Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtu sprendimu, pateikė skundą Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrui. Skundžiamu KAM sprendimu pareiškėjo skundas buvo tenkintas iš dalies, panaikinant Tarnybos skyriaus viršininko sprendimą ir įpareigojant iš naujo svarstyti pareiškėjo prašymą bei priimti naują sprendimą. KAM sprendime nurodyta, kad Tarnybos sprendimas priimtas neišsiaiškinus visų aplinkybių, galinčių turėti įtakos sprendimui, t. y. ar Jehovos liudytojų bendruomenė yra įregistruota kaip juridinis asmuo. Pareiškėjo nuomone, KAM sprendime klaidingai konstatuota, jog atliekant alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą (jei pareiškėjo prašymas specialiosios komisijos būtų pripažintas pagrįstu), nebūtų pažeisti pareiškėjo, kaip Jehovos liudytojo, įsitikinimai. KAM sprendime taip pat pažymėta, jog Įstatymas nenumato galimybės atleisti nuo karo tarnybos asmenis, kurie yra religinių bendruomenių ar bendrijų nariai.
5. Pareiškėjas nesutiko su KAM sprendimo dalimi, kuria Tarnybos skyriaus viršininkas įpareigotas iš naujo svarstyti pareiškėjo prašymą ir priimti naują sprendimą, ir ypač prieštaravo KAM sprendimo daliai, kurioje nurodoma, kad pareiškėjo prašymą reikėtų svarstyti iš naujo, nes atliekant alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą nebūtų pažeisti pareiškėjo, kaip Jehovos liudytojo, įsitikinimai. Pareiškėjo nuomone, toks KAM sprendimas reiškia, jog Tarnybos skyrius yra įpareigojamas iš naujo svarstyti alternatyvios krašto apsaugos tarnybos klausimą, nors pareiškėjas atsisako ją atlikti, nes ji nėra tikra „civilinė“ tarnyba.
6. Pareiškėjo vertinimu, KAM skundžiamu sprendimu iš esmės nustatė, kokie pareiškėjo įsitikinimai ir kokia sąžinė turėtų būti. Pareiškėjas teigė, kad tuo KAM iš esmės konstatavo, jog pareiškėjo įsitikinimai ir sąžinė turi atitikti įstatymuose įtvirtintus leidimus, t. y. iš esmės ministras nurodė, jog pareiškėjo teisė į religinius įsitikinimus ir sąžinę yra ribojama, bet to nepagrindė jokiomis aplinkybėmis ir teisės normomis. Tuo tarpu pareiškėjas savo teisę į religinius įsitikinimus, sąžinę, teisę į alternatyviąją civilinę tarnybą grindė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 26 straipsniu, Europos žmogaus teisių konvencijos (toliau – ir EŽTK) 9 straipsniu bei Jungtinių tautų organizacijos Tarptautinių pilietinių ir politinių teisių pakto 18 straipsniu, taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) bei JTO Žmogaus teisių komiteto praktika. Pareiškėjo vertinimu, nors Įstatyme ir nėra įtvirtinta alternatyvioji civilinė tarnyba, tačiau KAM privalėjo remtis minėtų teisės aktų ir teismų praktikos nuostatomis priimdamas skundžiamą KAM sprendimą. Pareiškėjo vertinimu, šioje byloje būtina vadovautis EŽTT 2017 m. spalio 12 d. sprendimu byloje Adianas ir kiti prieš Armėniją (peticijos Nr. 75604/11), kuriame šis teismas aiškiai pasisakė, jog Jehovos liudytojai turi teisę atsisakyti atlikti tiek karo tarnybą, tiek alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, o alternatyvioji civilinė tarnyba privalo būti grynai civilinio pobūdžio, nekontroliuojama jokių karinių struktūrų, kariuomenės. Tai, kad valdžios institucijos privalo suteikti galimybę atlikti tikrą alternatyviąją civilinę tarnybą, kuri nėra baudžiamojo pobūdžio ir baudžiamosios trukmės, yra anksčiau nurodęs EŽTT byloje Bayatyan prieš Armėniją.
7. Pareiškėjo nuomone, Lietuvoje galiojančiais teisės aktais, inter alia (be kita ko), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 23 d. nutarimu Nr. 206 (2012 m. vasario 2 d. nutarimo Nr. 136 redakcija) patvirtinto Alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos atlikimo valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose tvarkos aprašo nuostatomis, yra pažeidžiamas EŽTK 9 straipsnis bei minėta EŽTT praktika. Remiantis tuo, KAM privalėjo skundžiamu sprendimu: a) visiškai panaikinti Tarnybos sprendimą; b) atleisti pareiškėją tiek nuo privalomosios karo tarnybos, tiek nuo alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos, atsižvelgiant į tai, kad Lietuvoje šiuo metu nėra alternatyviosios civilinės tarnybos programos; c) atidėti pareiškėjo karo tarnybą, nes jis eina Jehovos liudytojų dvasininko pareigas.
8. Atsakovas Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnyba, atstovaujama Lietuvos kariuomenės, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė nagrinėjamą administracinę bylą nutraukti.
9. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad skundžiamu KAM sprendimu buvo panaikintas skundžiamas Tarnybos skyriaus įsakymas. Nurodė, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 26 straipsnio 1 dalimi, prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai arba veiksmai (neveikimas) ar vilkinimas atlikti veiksmus gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog karo prievolininkas turi teisę skųsti karo prievolę administruojančios krašto apsaugos sistemos institucijos sprendimą krašto apsaugos ministrui per 10 dienų nuo sprendimo gavimo dienos. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas šia teise pasinaudojo, KAM sprendimu panaikino skundžiamą individualų teisės aktą – Tarnybos sprendimą, todėl nebuvo teisinio pagrindo jį skųsti.
10. Atsakovas, vadovaudamasis ABTĮ 20 straipsnio 3 dalimi ir 28 straipsnio 1 dalimi, nurodė, jog administracinis teismas nagrinėja skundus dėl išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijų priimtų sprendimų, todėl pareiškėjo skundas teisme negali būti nagrinėjamas, kadangi nėra pasibaigęs ne teismo tvarka vykstantis procesas, kuriame pareiškėjo prašymas atidėti karo tarnybą nėra išnagrinėtas, ir galutinis sprendimas nėra priimtas. KAM sprendimas nesukėlė pareiškėjui teisinių pasekmių tokiu būdu, kad pareiškėjas privalėtų vykdyti šiame sprendime nustatytus įpareigojimus, t. y. nesukūrė pareiškėjui jokių papildomų prievolių. Atsakovas pažymėjo, kad vyksta ginčo nagrinėjimas ir institucijos galutinis sprendimas dar nepriimtas, todėl tenkinti pareiškėjo skundą nėra pagrindo.
11. Teismo posėdžio metu atsakovas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2017 m. liepos 4 d. nutarime yra nurodęs, jog pagal Konstituciją karo tarnyba asmenims, kurie dėl savo religinių ar kitų įsitikinimų negali jos atlikti, turi būti pakeista alternatyviąja krašto apsaugos tarnyba, taip pat į tai, kad pareigos atlikti karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą vykdymas dėl svarbių priežasčių gali būti atidėtas. Kadangi alternatyvios civilinės tarnybos Lietuvoje nėra, vienintelė galimybė yra atlikti alternatyvią krašto apsaugos tarnybą. Tuo atveju, jeigu ši tarnyba netinka dėl to, kad yra kontroliuojama, tai pažymėjo, jog karinė kontrolė yra minimali, ją atlieka savivaldybės įstaigos ar visuomenės organizacijos.
II.
12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. liepos 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
13. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl KAM sprendimo, kuriuo Krašto apsaugos ministras panaikino Tarnybos skyriaus sprendimą (kurį pareiškėjas L. B. taip pat prašo panaikinti kaip neteisėtą) ir įpareigojo Tarnybos skyriaus viršininką iš naujo svarstyti pareiškėjo prašymą bei priimti naują sprendimą, teisėtumo ir pagrįstumo, bei įpareigojimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl galimybės pareiškėjui atlikti alternatyviąją civilinę tarnybą.
14. Teismas nustatė, kad 2018 m. vasario 23 d. Tarnybos skyriuje buvo gautas pareiškėjo pareiškimas ir tą pačią dieną pateiktas prašymas dėl nuolatinės privalomosios karo tarnybos atidėjimo, kuriame pareiškėjas nurodė, jog yra Jehovos liudytojas, todėl dėl savo krikščioniškų religinių įsitikinimų ir sąžinės atsisako atlikti karo tarnybą, taip pat alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. Pareiškėjas pareiškime paprašė suteikti jam galimybę atlikti ne alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, bet alternatyviąją civilinę tarnybą. Kaip buvo matyti iš prašymo priedų sąrašo, pareiškėjas buvo pateikęs ir dvasininko tapatybės liudijimą.
15. Pareiškėjas teismui nurodė, kad yra Jehovos liudytojų dvasininkas ir kartu su skundu yra pateikęs dvasininko tapatybės liudijimą, išduotą 2018 m. balandžio 9 d. Vilniaus (Rytų) Jehovos liudytojų religinės bendruomenės vyresniųjų. Liudijime Lietuvos Jehovos liudytojų religinės bendrijos vicepirmininkas patvirtino, jog šį liudijimą pasirašę asmenys yra Vilniaus (Rytų) Jehovos liudytojų religinės bendruomenės vyresnieji. Liudijime nurodyta, kad pareiškėjas L. B. yra Vilniaus (Rytų) Jehovos liudytojų religinės bendruomenės narys ir nuo 2017 m. balandžio 3 d. yra oficialiai paskirtas patarnautoju (diakonu) šioje bendruomenėje bei turi dvasininko statusą.
16. Teismas nustatė, kad Tarnybos skyriaus viršininkas dėl pareiškėjo 2018 m. vasario 23 d. prašymo atleisti ir nuo karinės tarnybos, ir nuo alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos bei suteikti galimybę atlikti alternatyviąją civilinę tarnybą, 2018 m. kovo 29 d. priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė pareiškėjui neatidėti nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos. Šiame sprendime, be kita ko, nurodyta, jog pareiškėjo prašyme nurodytos priežastys su pateiktais dokumentais nevertinamos kaip padarančios neproporcingai didelę žalą pareiškėjo asmeniniams ar visuomeniniams interesams. Sprendimą Tarnybos skyriaus viršininkas grindė tokiais argumentais: 1) privalomoji karo tarnyba savaime sukelia tam tikrų nepatogumų ir apribojimų karo prievolininkams ir ši žala vertinama konstitucinės karo prievolės kontekste; 2) pareiškėjas galėjo įvertinti patekimo į šaukiamųjų sąrašus riziką, todėl galėjo atlikti nuolatinę privalomą pradinę karo tarnybą savo noru pasirinkdamas vietą ir laiką; 3) vadovaujantis Įstatymu ir Konstitucinio Teismo 2017 m. liepos 4 d. nutarimu, pareiškėjui yra numatyta galimybė atlikti alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą; 4) pareiškėjas nepateikė kitų duomenų, dėl kurių būtų galima spręsti, kad jo veiklos laikinas sustabdymas padarytų neproporcingai didelę žalą. Nesutikdamas su Tarnybos sprendimu, pareiškėjas pateikė skundą KAM. KAM sprendimu panaikino Tarnybos skyriaus sprendimą ir įpareigojo Tarnybos skyriaus viršininką iš naujo svarstyti pareiškėjo prašymą bei priimti naują sprendimą. KAM sprendimas, be kita ko, grindžiamas argumentu, jog Tarnybos skyriaus sprendimas priimtas objektyviai neišsiaiškinus visų aplinkybių, galinčių turėti įtakos sprendimui, t. y. ar Jehovos liudytojų bendruomenė, kuriai priklauso pareiškėjas, yra įregistruota kaip juridinis asmuo. KAM sprendime, vadovaujantis Įstatymo 16 straipsnio 4 dalimi, pažymėta, jog alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą karo prievolininkai atlieka valstybės ar savivaldybių institucijose ar įstaigose dirbdami visuomenei naudingą darbą, karo prievolininkai skiriami atlikti darbų, nesusijusių su ginklo, specialiųjų priemonių ir prievartos naudojimu. KAM sprendime konstatuota, jog pareiškėjui atliekant alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą (jei pareiškėjo prašymas specialiosios komisijos būtų pripažintas pagrįstu), nebūtų pažeisti pareiškėjo, kaip Jehovos liudytojo, įsitikinimai. KAM sprendime taip pat pažymėta, jog Įstatymas nenumato galimybės atleisti nuo karo tarnybos asmenis, kurie yra religinių bendruomenių ar bendrijų nariai.
17. Teismas nurodė, kad pateiktu skundu pareiškėjas pirmu reikalavimu prašė teismo panaikinti Tarnybos sprendimą neatidėti nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos. Teismas, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, pripažino, kad Krašto apsaugos ministras, priimdamas 2018 m. balandžio 19 d. sprendimą, iš esmės patenkino šioje byloje pareiškėjo pareikštą reikalavimą. Nors pareiškėjas nurodo, kad Tarnyba sprendimu iš esmės nusprendė ne dėl pareiškėjo prašymo atlikti alternatyviąją civilinę tarnybą, bet dėl nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos neatidėjimo, teismas laikė, kad pareiškėjo reikalavimas buvo įvykdytas, kadangi Tarnybos sprendimas buvo panaikintas. Pareiškėjas pareikštu reikalavimu būtent ir prašė panaikinti šį sprendimą dėl nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos neatidėjimo. Iš skundo argumentų teismas padarė išvadą, jog pareiškėją tenkintų sprendimas atidėti karo tarnybą kaip Jehovos liudytojų dvasininkui. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad KAM sprendimu panaikinus Tarnybos sprendimą, pareiškėjo prašymas Tarnybos skyriuje nagrinėjamas iš naujo, o naujas sprendimas dar nėra priimtas. Dėl šios aplinkybės byloje tarp šalių ginčo nėra. Tarnybos skyriaus viršininko ateityje dar priimto naujo sprendimo turinys pareiškėjui nėra ir negali būti žinomas, todėl pareiškėjas remiasi tik prielaidomis baimindamasis dėl jam galimai nepalankaus būsimo sprendimo. Teismas nustatęs, kad pareiškėjo skundo pirmasis reikalavimas įvykdytas, t. y. anuliuotas sprendimas neatidėti nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos, o galutinis, teisines pasekmes pareiškėjui sukelsiantis sprendimas ginčui aktualiu klausimu pareiškėjo atžvilgiu dar nėra priimtas, padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju išnyko ginčo dalykas ir šio reikalavimo išnagrinėjimas bei teismo sprendimas negalės pakeisti tarp šalių susiklosčiusio materialinio teisinio santykio.
18. Teismas, dėl pareiškėjo antrojo reikalavimo, kuriuo prašė panaikinti KAM sprendimą, sutiko su atsakovo pozicija, jog šis skundžiamas KAM sprendimas pareiškėjui realių teisinių pasekmių nesukėlė ir negalėjo sukurti jokių teisių ir pareigų, todėl negalėjo būti panaikintas.
19. Teismas, dėl pareiškėjo trečiojo reikalavimo, kuriuo prašė teismo įpareigoti atlikti veiksmus, t. y. „nurodyti atsakovams iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir priimti naują sprendimą“, nurodė, kad KAM sprendimu panaikinus Tarnybos skyriaus sprendimą ir tebesitęsiant pareiškėjo prašymo dėl nuolatinės privalomosios karo tarnybos atidėjimo nagrinėjimo procesui ne teismo tvarka, reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus vertintinas kaip perteklinis. Tai ypač pažymėjo dėl to, jog Tarnybos skyriaus viršininkas KAM sprendimu jau yra įpareigotas priimti naują sprendimą, todėl laikė, kad trečiasis pareiškėjo reikalavimas savo esme yra patenkintas.
20. Teismo vertinimu, išnykus ginčo dalykui, skundo reikalavimai atmestini, o su šiais reikalavimais susijusių argumentų bei motyvų vertinimas, nors teisiškai ir nebėra iš esmės reikšmingas, tačiau, teismas nusprendė trumpai pasisakyti, ar Krašto apsaugos ministras galėjo priimti skundžiamą sprendimą, kadangi tokios teisinės patikros iš esmės reikalauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.
21. Teismas, įvertinęs pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus, nurodė, kad ginčui aktuali Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. birželio 5 d. Šiuo aspektu teismas vertino, jog KAM sprendime pagrįstai konstatavo, jog ginčijamas Tarnybos skyriaus sprendimas yra priimtas neištyrus, ar Jehovos liudytojų bendruomenė, kuriai priklauso pareiškėjas, yra įregistruota kaip juridinis asmuo. Minėti duomenys vertintini kaip esmingai svarbūs ypač tame kontekste, jog iš pareiškėjo pateikto dvasininko tapatybės liudijimo nebuvo aišku, ar jis priklauso juridinio asmens teises turinčiai religinei bendruomenei. Dvasininko tapatybės liudijimas yra išduotas Vilniaus (Rytų) Jehovos liudytojų religinės bendruomenės vyresniųjų. Liudijime nurodyta, kad pareiškėjas L. B. yra Vilniaus (Rytų) Jehovos liudytojų religinės bendruomenės narys ir tik nuo 2017 m. balandžio 3 d. yra oficialiai paskirtas patarnautoju (diakonu) šioje bendruomenėje bei turi dvasininko statusą. Liudijime Lietuvos Jehovos liudytojų religinės bendrijos vicepirmininkas patvirtino tik tai, jog šį liudijimą pasirašę asmenys yra Vilniaus (Rytų) Jehovos liudytojų religinės bendruomenės vyresnieji, tačiau tuo savaime nepatvirtino, jog L. B. atlieka pastoracinį darbą šioje bendruomenėje, ar kad Vilniaus (Rytų) Jehovos liudytojų religinės bendruomenė turi juridinio asmens teises. Teismo vertinimu, Krašto apsaugos ministrui pagrįstai kilo abejonė, ar pareiškėjas priklauso juridinio asmens teises turinčiai religinei bendruomenei, juo labiau, kad Tarnybos skyriaus sprendimo priėmimo metu, t. y. 2018 m. kovo 29 d., pareiškėjas dar nebuvo oficialiai patvirtintas bendruomenės diakonu. Teismas nurodė, kad iš viešai prieinamos VĮ „Registrų centras“ juridinių asmenų paieškos nebuvo aišku, ar Vilniaus (Rytų) Jehovos liudytojų religinės bendruomenė yra įregistruota kaip juridinis asmuo, kadangi oficialiai įregistruotos yra: Kauno Jehovos liudytojų susirinkimas, Lietuvos Jehovos liudytojų religinė bendrija, Tauragės Jehovos liudytojų susirinkimas. Todėl teismas padarė išvadą, kad Tarnybos skyrius, iš naujo nagrinėdamas pareiškėjo prašymą, pagrįstai reikalavo pateikti papildomus įrodymus dėl pareiškėjo statuso religinėje bendruomenėje ar bendrijoje – Vilniaus (Rytų) Jehovos liudytojų religinėje bendruomenėje, kurios statusas taip pat privalo būti savarankiškai ištirtas. Šiuo aspektu KAM sprendime pagrįstai nurodyta, jog Įstatymas nenumato galimybės atleisti nuo karo tarnybos vien priklausymo religinei bendruomenei ar bendrijai pagrindu.
22. Teismo vertinimu, kadangi pareiškėjas nurodė, jog net ir tuo atveju, jeigu jis nebūtų Jehovos liudytojų dvasininku, jo sąžinė jam neleistų atlikti krašto apsaugos tarnybos bet kokiu atveju, o Įstatymas jam nenumato galimybės atlikti „tikrosios civilinės tarnybos“, pareiškėjas nesutiko ir su ta KAM sprendimo dalimi, kurioje nurodyta, jog pareiškėjui atliekant alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, nebūtų pažeisti jo, kaip Jehovos liudytojo, įsitikinimai.
23. Teismas nurodė, kad Įstatymas numato ne tik galimybę atidėti pareiškėjui, kaip dvasininkui, privalomą pradinę karo tarnybą individualia tvarka, bet ir leidžia pareiškėjui atlikti alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, nepriklausomai nuo to, ar jis yra juridinio asmens teises turinčios religinės bendruomenės ar bendrijos dvasininkas, ar nėra.
24. Teismas vertino, kad pareiškėjas neįrodė, jog iš Įstatymo ir iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 23 d. nutarimu Nr. 206 (2012 m. vasario 2 d. nutarimo Nr. 136 redakcija) patvirtinto Alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos atlikimo valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) nuostatų būtų galima daryti išvadą, jog alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba Lietuvoje yra bauginamojo ar baudžiamojo pobūdžio ir baudžiamosios trukmės. Todėl, teismo nuomone, pareiškėjo nurodoma EŽTT praktika bylose prieš Armėniją, nagrinėjamu atveju negali būti adaptuojama pilna apimtimi, kadangi nei darbo pobūdis, nei kontrolės mastas, nei reikalavimai aprangai, nei taisyklių taikymas atliekant alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą Lietuvoje nesutampa su sąlygomis analizuotomis EŽTT. Bylos nagrinėjimo metu atsakovo atstovas patvirtino, jog Lietuvoje karinė kontrolė yra minimali ir ją atlieka savivaldybės įstaigos ar visuomenės organizacijos.
25. Teismas KAM sprendimą įvertino kaip teisėtą ir pagrįstą. Pirmiausia pažymėjo, jog vadovaujantis Konstitucinio Teismo doktrina darytina išvada, jog piliečio sąžinė turi būti orientuota į Konstitucijos nuostatas, kurios ir yra pilietiško elgesio matas. Pagal Konstituciją piliečio sąžinė turi būti orientuota į Konstituciją, į Tautos ir Lietuvos valstybės interesus, tarp asmens sąžinės ir jo religinių, pasaulėžiūrinių įsitikinimų negali būti prieštaravimų, o kilęs vidinis konfliktas turi būti sprendžiamas Konstitucijos nuostatų laikymosi naudai. Teismo nuomone, esant tokioms sąlygoms, kai piliečiui instituciškai yra užkertamas kelias atlikti alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, karo prievolininkas turi konstitucinę teisę savo pažeistas teises ginti teisme. Tačiau tokiu atveju, kai asmuo nenori atlikti nei karo prievolės, nei alternatyviosios tarnybos, nėra visiškai aišku, kodėl toks pilietis siekia pasinaudoti valstybės, kurios jis nenorėtų ginti, teisminėmis institucijomis, kad jos apgintų jo tariamą teisę neginti valstybės, kuri, kaip bendrasis gėris, yra laisvės erdvė laisvai gyventi ir kurti kiekvienam asmeniui. Teismas vertino, jog konstituciniu požiūriu pareiškėjo įsitikinimai yra lygiaverčiai su kitų asmenų pasaulėžiūra ir įsitikinimais, todėl pagrįstai negali būti privilegijuojami. Teismas nurodė, kad negali pareiškėjo konstitucinę pareigą, įtvirtintą Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalyje, antikonstituciniu būdu transformuoti į tariamą teisę. Teismo vertinimu, pareiškėjo įsitikinimai ar pasaulėžiūra negali prieštarauti Lietuvos valstybės Konstitucijai, ar būti nukreipti prieš valstybės konstitucinę santvarką bei tvarką apskritai. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, jog jis atsisako atlikti alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą ir tuo pagrindu, nes tai prieštarautų jo sąžinei, kuri yra išlavinta Biblijos, nurodė, kad teismas negali įvertinti, ar Bibliją reikėtų interpretuoti taip plačiai, šiuo klausimu nėra galimybių paklausti ir Jehovos nuomonės (JAV Nebraskos valstijos teismas byloje Chambers v. God, Case No. 1075/462 (Douglas County District Court in Nebraska) jau yra padaręs išvadą, jog Dievas neturi adreso, kuriuo jam būtų galima nusiųsti šaukimą į teismą). Teismas laikėsi nuostatos, jog pareiškėjas pirmiausia turi pareigą laikytis Konstitucijos ir vykdyti kitas joje įtvirtintas pareigas.
III.
26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 metų liepos 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: 1) panaikinti Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarybos 2018 m. kovo 29 sprendimą Nr. PS-96; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 2018 m. balandžio 19 d. sprendimą Nr. 12-01-570; 3) nurodyti atsakovams atleisti nuo karo tarnybos ir alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos arba suteikti galimybę atlikti alternatyviąją civilinę tarnybą.
27. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia šiais argumentais:
27.1. Pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo, kad ginčo nėra. Teismas neatsižvelgė į faktą, kad vienintelė galimybė, palikta Tarnybai yra persvarstyti ir nuspręsti, ar pareiškėjas yra juridinio asmens teises turinčios religinės organizacijos dvasininkas ir tuo remiantis atidėti karinę tarnybą. Tačiau šis klausimas nebuvo iškeltas 2018 m. vasario 20 d. pareiškime ir tik paminėtas kartu su kitais prašymais 2018 m. balandžio 5 d. skunde Krašto apsaugos ministrui. Ginčo esmė atsirado tada, kai 2018 m. vasario 20 d. pareiškimas buvo atmestas ir 2018 m. balandžio 19 d. sprendimu Krašto apsaugos ministras (neteisingai) nustatė, kad „atliekant alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą nebūtų pažeisti Jūsų, kaip Jehovos liudytojo, įsitikinimai. Pažymėtina ir tai, kad KPI nenumato galimybės atleisti nuo karo tarnybos asmenis, kurie yra religinių bendruomenių ar bendrijų nariai.“ Šį sprendimą palaikė ir pirmosios instancijos teismas. Akivaizdu, kad dabar tarnyba negali persvarstyti ginčo esmės ir priimti kitokį sprendimą dėl 2018 m. vasario 20 d. pareiškėjo pareiškimo. Vis dėlto, šioje byloje ginčas tebėra ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas turėtų išspręsti jį remdamasis Europos Žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 1 punktu ir ABTĮ 86 straipsnio 3 punktu.
27.2. Pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo, kad nebuvo pažeistos pareiškėjo konstitucinės teisės, kadangi neteisingai interpretavo ir pritaikė Konstitucijos 139 straipsnį, teigdamas, kad visi Lietuvos piliečiai privalo atlikti privalomąją pradinę karo tarnybą arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, ir kad bet koks vidinis konfliktas turi būti sprendžiamas Konstitucijos nuostatų laikymosi naudai. Be to, suteikdamas daug išimčių ir galimybių atidėti karo tarnybą įstatymas nurodė, kad galima atsižvelgti į individualias asmens aplinkybes, dėl kurių asmuo negali atlikti karo arba alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos. Todėl nesutikimas atleisti asmenį dėl religinių įsitikinimų arba nesuteikimas galimybės jam atlikti tikrą alternatyviąją civilinę tarnybą negali būti pateisinamas laisvoje ir demokratinėje visuomenėje. Nei atsakovas, nei Vilniaus apygardos administracinis teismas nepateikė jokių priežasčių, kodėl buvo „būtina“ atmesti pareiškėjo skundą. Paprasčiausias paaiškinimas, kad Lietuvos įstatymai nesuteikia galimybės atlikti alternatyviąją civilinę tarnybą nėra pakankama priežastis. Valstybės institucijos turėjo atleisti pareiškėją arba atidėti jo šaukimą iki tol, kol Lietuvoje įsigalios įstatymai, pagal kuriuos bus galima atlikti tikrą alternatyviąją civilinę tarnybą.
27.3. Pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo, kad atliekant alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą nebūtų pažeisti pareiškėjo religiniai įsitikinimai. Pareiškėjas analizuodamas EŽTT praktiką ir alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą reglamentuojančias Įstatymo nuostatas, teigia, kad nėra jokių svarbių priežasčių teigti, kad alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba yra civilinio pobūdžio ir nėra kontroliuojama bei prižiūrima karinių institucijų. Atsisakydamas atleisti pareiškėją nuo privalomosios karinės tarnybos ir nesuteikdamas galimybės vietoje karinės tarnybos atlikti alternatyviąją civilinę tarnybą, atsakovas nesivadovavo EŽTT praktika (žr. EŽTT byloje Bayatyan prieš Armėniją, peticijos Nr. 23459/03).
27.4. Pirmosios instancijos teismas pavartojo teiginius, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai rodo šališkumą ir nepagarbą pareiškėjo religiniams įsitikinimams, kas prieštarauja Konvencijos 6 straipsnio 1 punktui ir 9 straipsniui. Teismas neteisingai konstatavęs, kad pilietis privalo savo įsitikinimus ir sąžinę orientuoti į Konstituciją (priešingai Konstitucijos 26 straipsnio ir Europos žmogaus teisių konvencijos 9 straipsnio žodžiams, kur ginama religijos ir sąžinės laisvė), stebėjosi, kodėl pareiškėjas „siekia pasinaudoti valstybės, kurios jis nenorėtų ginti (atlikdamas karo tarnybą), teisminėmis institucijomis, kad jos apgintų jo tariamą teisę neginti valstybės, kuri, kaip bendrasis gėris, yra laisvės erdvė laisvai gyventi ir kurti kiekvienam asmeniui“. Vilniaus apygardos administracinis teismas taip pat suabejojo, ar pareiškėjo religiniai įsitikinimai paremti Biblija ir paniekinamai pareiškė: „Teismas negali įvertinti, ar Bibliją reikėtų interpretuoti taip plačiai, šiuo klausimu nėra galimybių paklausti ir Jehovos nuomonės (JAV Nebraskos valstijos teismas byloje Chambers v. God, Case No. J075/462 (Douglas County District Court in Nebraska) jau yra padaręs išvadą, jog Dievas neturi adreso, kuriuo jam būtų galima nusiųsti šaukimą į teismą)“. Pareiškėjo nuomone, vienintelis tikslas, kodėl teismas pavartojo tokius teiginius, buvo siekis pažeminti pareiškėjo religinius įsitikinimus.
28. Atsakovo Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos atstovas Lietuvos kariuomenė atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
29. Atsakovo atstovas nurodo, kad pareiškėjas savo apeliaciniame skunde iš esmės atkartoja pirmosios instancijos teismui teiktame skunde nurodytus motyvus, todėl lieka prie savo motyvų, pateiktų Lietuvos kariuomenės atsiliepime į pareiškėjo skundą. Taip pat mano, kad pareiškėjas savo apeliaciniu skundu kelia nepagrįstus reikalavimus. Visų pirma pirmosios instancijos teismas savo sprendime teisingai įvertino ir nustatė, kad prašomas panaikinti Tarnybos sprendimas yra panaikintas KAM sprendimu, todėl šio reikalavimo dalyje yra išnykęs pats ginčo dalykas ir pats jo nagrinėjimas ar teismo sprendimas niekaip nepakeistų tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime taip pat pasisakė dėl KAM sprendimo teisėtumo. Teismas motyvuotai ir pagrįstai nustatė, kad KAM sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, bei jame pagrįstai nurodoma, jog įstatymai nenumato galimybės atleisti nuo karo tarnybos vien priklausymo religinei bendruomenei ar bendrijai pagrindu. KAM sprendimu iš esmės buvo tenkintas 2018 m. balandžio 5 d. pareiškėjo skundas, kuriuo KAM buvo prašoma panaikinti Tarnybos sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismas savo sprendime priėmė pagrįstą išvadą, jog skundžiami tiek Tarnybos tiek KAM sprendimai pareiškėjui realių teisinių pasekmių nesukėlė ir nesukūrė jokių teisių ir pareigų, tad negali būti panaikinti. Dėl pareiškėjo argumento, kad Lietuvoje egzistuojanti alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba neatitinka jo religinių įsitikinimų, todėl jam turėtų būti suteikta galimybė atlikti alternatyviąją civilinę tarnybą, atsakovo atstovas pažymi, kad pareiškėjas nėra kreipęsis į atsakovą dėl jam įstatymo suteiktos teisės atlikti alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą t. y. pareiškėjas nepateikė prašymo dėl galimybės atlikti tokią tarnybą, nesikreipė dėl šios tarnybos pobūdžio, sąlygų ir pan., tik teisme pateikė motyvus, kad tokia tarnyba neatitinka jo religinių įsitikinimų. Todėl tarp šalių nėra kilusio ginčo dėl minėtos tarnybos, kadangi pareiškėjas nėra priėmęs jokio ginčijamo sprendimo šiuo klausimu, kuris pažeistų pareiškėjo teisėtus interesus. Lietuvos kariuomenė pažymi, kad šiuo metu Lietuvoje nėra įstatymu nustatytos galimybės atlikti alternatyviąją civilinę tarnybą, o alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos sąlygas nustato Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymas, Įstatymas ir Aprašas.
30. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
31. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo pareiškėjo skundą, tinkamai nustatė ginčo dalyką ir bylos nagrinėjimo ribas, tinkamai taikė materialines ir proceso teisės normas, todėl priėmė pagrįstą sprendimą. Krašto apsaugos ministerijos nuomone, pareiškėjas savo skundu kelia prieštaringus reikalavimus, savo esme nesusijusius tarpusavyje, be to, kelia tokius reikalavimus, kurie negali būti įgyvendinti šios administracinės bylos apimtyje, t. y. pareiškėjas teismo prašo priimti naują sprendimą, kuriuo atsakovas būtų įpareigotas atleisti pareiškėją nuo karinės tarnybos ir alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos (apeliacinio skundo 3 p ). Pareiškėjas negali būti atleistas nuo minėtos prievolės, atitinkamai atsakovas negali būti įpareigotas priimti sprendimą, atleidžiantį apeliantą nuo šios prievolės. Be aptarto reikalavimo apeliantas taip pat prašo panaikinti tiek atsakovo, tiek trečiojo suinteresuoto asmens atitinkamus sprendimus, tačiau, kaip matyti, šiais sprendimais atleidimo nuo karo ar alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos klausimas sprendžiamas nebuvo. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad apeliantas skunde iš esmės pateikia motyvus, susijusius su negalimumu atlikti teisės aktais reglamentuotą alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, t. y. pateikia motyvus, kurie, KAM nuomone, nėra susiję su pareiškėjo ginčijamais sprendimais. Be to, tarp šalių nėra ir nebuvo ginčo tiek dėl galimybės atlikti alternatyviąją tarnybą, tiek dėl šios tarnybos pobūdžio, sąlygų ir pan., nes dėl to dar nebuvo priimti jokie atsakovo sprendimai, kurie kaip nors galėtų pažeisti pareiškėjo (apelianto) teises ar teisėtus interesus.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
32. Byloje kilo ginčas dėl Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos Panevėžio regioninio karo prievolės ir komplektavimo skyriaus viršininko 2018 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. PS-96 ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2018 m. balandžio 19 d. sprendimo Nr. 12-01-570 „Dėl 2018 m. balandžio 5 d. skundo“, kuriuo iš dalies patenkintas pareiškėjo skundas dėl Tarnybos sprendimo, jį panaikinant ir įpareigojant Tarnybos skyriaus viršininką iš naujo svarstyti pareiškėjo prašymą bei priimti naują sprendimą, teisėtumo ir pagrįstumo.
33. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2018 m. vasario 23 d. Tarnybos skyriui pateikė pareiškimą (b. l. 10) ir tą pačią dieną pateikė prašymą (b. l. 6) dėl nuolatinės privalomosios karo tarnybos atidėjimo, kuriame pareiškėjas nurodė, jog yra Jehovos liudytojas, todėl dėl savo krikščioniškų religinių įsitikinimų ir sąžinės atsisako atlikti karo tarnybą, taip pat alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. Pareiškėjas pareiškime paprašė suteikti jam galimybę atlikti ne alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, bet alternatyviąją civilinę tarnybą.
34. Tarnybos skyriaus viršininkas 2018 m. kovo 29 d. priėmė sprendimą (b. l. 8), kuriuo nusprendė pareiškėjui neatidėti nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos.
35. KAM sprendimu (b. l. 9) panaikino Tarnybos sprendimą ir įpareigojo Tarnybos skyriaus viršininką iš naujo svarstyti pareiškėjo prašymą bei priimti naują sprendimą. KAM sprendime nurodyta, jog pareiškėjui atliekant alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą (jei pareiškėjo prašymas specialiosios komisijos būtų pripažintas pagrįstu), nebūtų pažeisti pareiškėjo, kaip Jehovos liudytojo, įsitikinimai.
36. Pirmosios instancijos teismas sprendimu pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad išnyko ginčo dalykas, o KAM sprendimas pareiškėjui realių teisinių pasekmių nesukėlė. Dėl įpareigojimo atsakovui iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir priimti naują sprendimą, teismas nurodė, kad Tarnybos skyriaus viršininkas KAM sprendimu jau yra įpareigotas priimti naują sprendimą, todėl laikė, kad trečiasis pareiškėjo reikalavimas savo esme yra patenkintas. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu pateikė apeliacinį skundą.
37. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.
38. Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017 ir kt.).
39. Pareiškėjas apeliaciniame skunde kelia naują reikalavimą, prašo apeliacinio teismo atsakovui nurodyti atleisti pareiškėją nuo karo tarnybos ir alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos arba suteikti galimybę atlikti alternatyviąją civilinę tarnybą. ABTĮ 134 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Naujais reikalavimais nelaikomi reikalavimai, neatsiejamai susiję su jau pareikštais reikalavimais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas (žr., pvz., 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016; 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyto naujo reikalavimo nenagrinėja.
40. Nagrinėjamu atveju, teisinius santykius reglamentuoja Konstitucija ir Karo prievolės įstatymas. Pagal Įstatymo nuostatas karo prievolė yra konstitucinė Lietuvos Respublikos piliečio pareiga, įpareigojanti asmenį atlikti dviejų rūšių tarnybą – karo arba alternatyviąją krašto apsaugos (Įstatymo 2 str. 8 d., II ir III skyriai). Tačiau šių dviejų tarnybų atlikimo sąlygos yra skirtingos. Nustatytos skirtingos ir prielaidos, kurios asmeniui, kaip šio teisinio santykio subjektui, gali sukurti prievolę atlikti karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. Karo tarnybos atveju tinkamu subjektu atlikti šią tarnybą pripažįstamas asmuo, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis, sulaukęs 18 metų, atitinkantis sveikatos būklės reikalavimus. Alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos atveju tinkamu subjektu, be minėtų požymių, pripažįstamas asmuo turintis specialųjį požymį – religinius arba pacifistinius įsitikinimus, neleidžiančiais tarnauti su ginklu (Įstatymo 2, 5, 17 str.). Šis teisinis reglamentavimas reiškia, kad asmuo teisinio santykio, t. y. karo prievolės, subjektu tampa, kai jis atitinka prielaidas ir sąlygas, nustatytas bent vienai iš aptartų tarnybų – karo arba alternatyviosios krašto apsaugos.
41. Ir priešingai, prielaidos, kurioms esant asmuo netampa teisinio santykio – karo prievolės, subjektu yra nustatytos Karo prievolės įstatymo 3 straipsnyje. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2017 m. liepos 4 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo nuostatos atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, jog Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo (2011 m. birželio 23 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 86-4150) 3 straipsnio 7 punktas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 139 straipsnio 2 daliai. Pagal Konstitucinio Teismo šiame nutarime suformuotą doktriną nuo karo prievolės negali būti atleidžiami ne tik netradicinių Lietuvoje religinių bendruomenių ir bendrijų dvasininkai, bet ir tradicinių (žr. Konstitucinio Teismo nutarimo 17.4, 17.5 p.; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 10 d, sprendimą administracinėje byloje Nr. A-601-415/2019).
42. Teisėjų kolegija, atkreipia dėmesį į tai, kad Įstatymo 5 straipsnio 2 punkte yra nustatyta, jog karo prievolininkai į nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą iš neparengtojo kariuomenės personalo rezervo šaukiami nuo 18 iki 23 metų (įskaitytinai), o raštu pareiškę norą, nuo 18 iki 38 metų (įskaitytinai). Karo prievolininkai, kuriems nuolatinė privalomoji pradinė karo tarnyba atidėta individualia tvarka šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytu pagrindu, į šią tarnybą, pasibaigus šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytoms aplinkybėms, šaukiami iki 26 metų (įskaitytinai), bet ne ilgiau kaip iki kitų kalendorinių metų pabaigos po šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytų aplinkybių. Įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 131 nurodyta, kad privalomoji pradinė karo tarnyba individualia tvarka atidedama karo prievolininkams, kai juridinio asmens teises turinčių Lietuvos religinių bendruomenių ar bendrijų nariams, kurie šių religinių bendruomenių ar bendrijų kanonų, statutų ar kitų normų nustatyta tvarka yra išrinkti ar paskirti atlikti pastoracinį darbą tose religinėse bendruomenėse ar bendrijose. O Įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šio straipsnio 1 dalies 131 punkte nurodytiems karo prievolininkams privalomoji pradinė karo tarnyba neatidedama, jeigu jie raštu pareiškė norą atlikti privalomąją pradinę karo tarnybą.
43. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas 2018 m. vasario 23 d. prašymą ir pareiškimą atleisti jį nuo privalomosios karo ir alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos iš esmės grindė tuo, kad pageidauja atlikti alternatyviąją civilinę tarnybą, t. y. galima teigti, jog pareiškėjas pageidauja atidėti karo prievolę iki termino, kai bus galimybė atlikti alternatyviąją civilinę tarnybą.
44. Teisėjų kolegijos vertinimu, KAM sprendimu panaikinus Tarnybos sprendimą ir įpareigojus Tarnybos skyriaus viršininką iš naujo svarstyti pareiškėjo prašymą bei priimti naują sprendimą, Tarnybos skyriaus viršininkas turės iš naujo nagrinėti pareiškėjo 2018 m. vasario 23 d. prašymą ir pareiškimą, bei atsakyti į jo keliamus klausimus ne tik dėl alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos atlikimo, bet ir dėl galimybės atidėti karo prievolę. Šiuo metu, minėti klausimai atsakovo nėra išnagrinėti ir dėl jų nėra priimto sprendimo, todėl apeliacinis teismas dėl jų nepasisako.
45. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo skundo reikalavimas dėl Tarnybos sprendimo panaikinimo yra įvykdytas, t. y. anuliuotas sprendimas neatidėti nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos, o galutinis, teisines pasekmes pareiškėjui sukelsiantis sprendimas ginčui aktualiu klausimu pareiškėjo atžvilgiu dar nėra priimtas, todėl nagrinėjamu atveju išnyko ginčo dalykas ir šio reikalavimo išnagrinėjimas bei teismo sprendimas negalės pakeisti tarp šalių susiklosčiusio materialinio teisinio santykio.
46. Pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju KAM sprendimas, kuriuo yra panaikintas Tarnybos sprendimas ir Tarnybos skyriaus viršininkas įpareigotas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir priimti sprendimą, pareiškėjui, šiuo metu neigiamų teisinių pasekmių nesukelia, nesukuria jokių teisių ir pareigų, todėl ir nėra pagrindo jo panaikinti.
47. Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytus pasisakymus dėl Krašto apsaugos ministro kompetencijos priimti skundžiamą sprendimą, konstatuoja, kad šie pasisakymai yra pertekliniai ir nesusiję su nagrinėjamos bylos dalyku, todėl jie negali daryti jokios įtakos Tarnybos skyriaus viršininkui nagrinėjant pareiškėjo prašymą iš naujo ir priimant galutinį sprendimą.
48. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Teisėjų kolegijos vertinimu, kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės teismo padarytoms išvadoms, todėl plačiau nenagrinėtini.
49. Apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisingą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, nėra pagrindo (ABTĮ 140 str. 1 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo L. B. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Artūras Drigotas
Arūnas Sutkevičius
Dalia Višinskienė