Administracinė byla Nr. eA-2171-492/2025
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00958-2025-4
Procesinio sprendimo kategorija 8.7
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. rugpjūčio 20 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų G. K. (G. K.) ir O. K. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų G. K. (G. K.) ir O. K. skundus atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas G. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2025 m. sausio 29 d. sprendimą Nr. 25S30391, kuriuo nuspręsta nesuteikti pareiškėjui perkeliamojo asmens statuso (toliau – ir Sprendimas Nr. 1), ir įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti jam perkeliamojo asmens statusą (administracinė byla Nr. eI2-9652-386/2025).
2. Pareiškėja O. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti Departamento 2025 m. sausio 29 d. sprendimą Nr. 25S30392, kuriuo nuspręsta nesuteikti jai perkeliamojo asmens statuso (toliau – ir Sprendimas Nr. 2), ir įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti jai perkeliamojo asmens statusą (administracinė byla Nr. eI2-9653-596/2025).
3. Pirmosios instancijos teismas 2025 m. gegužės 7 d. nutartimi nutarė sujungti teisme iškeltas administracines bylas, administracinę bylą Nr. eI2-9653-596/2025 prijungiant prie administracinės bylos Nr. eI2-9652-386/2025, suteikiant administraciniai bylai Nr. eI2-9652-386/2025.
4. Pareiškėjai G. K. ir O. K. (toliau kartu – ir pareiškėjai) skunduose nurodė, kad Sprendimas Nr. 1 ir Sprendimas Nr. 2 (toliau kartu – ir Sprendimai) buvo priimti neatlikus individualaus pareiškėjų situacijos vertinimo. Pareiškėjai paaiškino, kad pareiškėjas yra Lietuvos Respublikos pilietis, jis turėjo nuolatinį leidimą gyventi Ukrainoje, kurioje gyveno nuo 2009 metų; pareiškėjas yra susituokęs su pareiškėja, kuri yra Ukrainos pilietė; pareiškėjai turi dukrą A. K.. Pareiškėjų faktinė gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini) apskrityje; pareiškėjai gyveno vienkiemyje. 2022 m. vasario 24 d. apie 10 val. pareiškėjų vienkiemis buvo okupuotas Rusijos kariuomenės. Pareiškėjo sutuoktinė iš Ukrainos išvyko 2022 m. gegužės mėnesio pabaigoje per Rusiją ir Latviją į Lietuvą, o pareiškėjas liko vienkiemyje, tačiau 2022 m. birželio mėnesį į namus atvykę Rusijos kariai išvarė pareiškėją iš namų. Sužinojęs, kad yra atidarytas „Žalias koridorius“, pareiškėjas išvyko link jo. Pareiškėjas Ukrainoje, (duomenys neskelbtini) mieste, pateikė pareiškimą prokuratūrai dėl karinių nusikaltimų prieš jį ir jo šeimą, taip pat pateikė pareiškimą policijai ir Lietuvoje. Pareiškėja, būdama Lietuvoje, pateikė dokumentus kaip pabėgėlė, o po to išvyko pas dukrą į Vokietiją. Pareiškėjas taip pat išvyko į Vokietiją ir ten su sutuoktine gyveno iki tol, kol pagerėjo jų sveikata. Grįžti į Ukrainą pareiškėjai negalėjo dėl ten vykstančių karo veiksmų, todėl nusprendė iš Vokietijos vykti į Lietuvą.
5. Pareiškėjai pažymėjo, kad atsakovui buvo žinomos aplinkybės, jog pareiškėjas nuolat ir nepertraukiamai gyveno Ukrainoje (turėjo išduotą leidimą nuolat gyventi Ukrainoje), o šalį buvo priverstas laikinai palikti tik dėl karinių veiksmų Ukrainos teritorijoje. Tai, kad pareiškėjams laikinai teko gyventi Vokietijoje, nors šiuo metu jie yra Lietuvoje, pareiškėjų vertinimu, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad jie negali būti laikomi asmenimis, nuolat gyvenančiais Ukrainoje. Šiuo metu Ukrainoje vyksta karas, todėl pareiškėjai laikinai gyvena Lietuvoje, pareiškėjai nėra deklaravę išvykimo iš Ukrainos.
6. Pareiškėjai mano, kad jie atitinka Lietuvos Respublikos asmenų perkėlimo į Lietuvos Respubliką įstatymo (toliau – ir Asmenų perkėlimo įstatymas, APĮ) 4 straipsnio 1 dalyje nurodytus kriterijus, todėl Sprendimais jiems nepagrįstai nesuteiktas perkeliamojo asmens statusas. Atsakovas netinkamai taikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, pažeidė gero administravimo, objektyvumo, protingumo ir kitus principus, teisės aktų reikalavimus ir pareiškėjų teises. Sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones motyvuoti. Atsakovas tik formaliai įvertino situaciją, neanalizavo kitų teisiškai reikšmingų aplinkybių ar dokumentų, todėl padarė nepagristas išvadas.
7. Atsakovas Departamentas atsiliepimuose į skundus prašė juos atmesti.
8. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjai selektyviai aiškina perkeliamojo asmens statuso suteikimo pagrindus, nes ignoruoja APĮ paskirtį. Prašymo suteikti perkeliamojo asmens statusą metu asmuo turi nuolat gyventi šalyje (šiuo atveju – Ukrainoje), o pareiškėjai pastaruoju metu ne tik negyveno Ukrainoje, tačiau gyvenamąją vietą yra deklaravę Lietuvoje. Pareiškėjas išvyko iš Ukrainos 2022 m. birželio 22 d. ir kurį laiką gyveno Vokietijoje, o 2023 m. vasario 15 d. deklaravo gyvenamąją vietą Lietuvoje, pareiškėjas tik 2025 m. sausio 13 d. kreipėsi į atsakovą dėl perkeliamojo asmens statuso suteikimo. Pareiškėja, išvykusi iš Ukrainos, teikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau 2022 m. rugpjūčio 18 d. pateikė prašymą nutraukti minėto prašymo nagrinėjimą. Po to pareiškėja išvyko į Vokietiją ir ten 2022 m. lapkričio 17 d. gavo leidimą laikinai gyventi kaip Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos narė. Tuo pačiu pagrindu pareiškėja pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ir Lietuvos Respublikoje, todėl pareiškėjai 2024 m. vasario 20 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje. Pareiškėja tik 2025 m. sausio 13 d. kreipėsi į atsakovą dėl perkeliamojo asmens statuso suteikimo, nors nuo 2024 m. kovo 20 d. gyvenamąją vietą buvo deklaravusi Lietuvoje.
9. Atsakovo teigimu, Sprendimai yra pagrįsti objektyviais Departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimai atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.
II.
10. Regionų administracinis teismas 2025 m. gegužės 21 d. sprendimu atmetė pareiškėjų G. K. (G. K.) ir O. K. skundą.
11. Teismas byloje nustatė, kad pareiškėjai 2025 m. sausio 13 d. pateikė Departamentui prašymus suteikti perkeliamojo asmens statusą, kurių atsakovas ginčijamais Sprendimais netenkino, nustatęs, kad pareiškėjai neatitinka perkeliamojo asmens statuso suteikimo pagrindų (APĮ 5 straipsnio 6 punktas).
12. Teismas pažymėjo, kad APĮ yra taikomas tuo atveju, kai asmenys gauna perkeliamojo asmens statusą ir tik tada atvyksta į Lietuvą. APĮ paskirtis – suteikti pagalbą krizės ištiktose valstybėse gyvenantiems Lietuvos Respublikos piliečiams, lietuvių kilmės asmenims, asmenims, turintiems teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę ir jų šeimos nariams ar kitiems šiame įstatyme nurodytiems asmenims atvykti į Lietuvą ir čia gyventi, o ne teikti privilegijas jau Lietuvoje gyvenantiems asmenims.
13. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš Ukrainos išvyko 2022 m. birželio mėn. Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenimis, pareiškėjas nuo 2011 m. sausio 21 d. iki 2023 m. vasario 14 d. gyveno Ukrainoje, o 2023 m. vasario 15 d. deklaravo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini). Ukrainoje pareiškėjas gyvenamąją vietą deklaravo nuo 2011 m. sausio 21 d. iki 2023 m. vasario 14 d. Pareiškėjas skunde pripažino, kad kurį laiką gyveno pas dukrą Vokietijoje. Taigi byloje nustatyta, kad pareiškėjas ne tik kad pastaruoju metu negyveno Ukrainoje, bet jo gyvenamoji vieta yra deklaruota Lietuvoje. Pareiškėjas skunde neginčijo fakto, kad jis išvyko iš Ukrainos ir šiuo metu yra atvykęs bei gyvena Lietuvoje, o anksčiau gyveno Vokietijoje.
14. Teismas nustatė, kad pareiškėja pastaruoju metu taip pat negyveno Ukrainoje, o prieš atvykdama į Lietuvą gyveno pas dukrą Vokietijoje. Pareiškėja, išvykusi iš Ukrainos, 2022 m. birželio 16 d. pateikė Departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje tuo pagrindu, kad negalėjo išvykti iš Lietuvos dėl humanitarinių priežasčių, bet 2022 m. rugpjūčio 18 d. pateikė prašymą nutraukti prašymo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nagrinėjimą, nes išvyko į Vokietiją. Pareiškėja Vokietijoje 2022 m. lapkričio 17 d. gavo leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2027 m. lapkričio 16 d., kaip Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos narė. Tuo pačiu pagrindu pareiškėja pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir 2024 m. vasario 21 d. jai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje. Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenimis, pareiškėjos gyvenamoji vieta nuo 2024 m. kovo 20 d. yra deklaruota Lietuvoje.
15. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja, pirmą kartą atvykusi iš Ukrainos į Lietuvą, neketino gyventi Lietuvoje, o išvyko į Vokietiją. Pareiškėjas iš Ukrainos išvyko 2022 m. birželio mėn., o 2023 m. vasario 15 d. deklaravo gyvenamąją vietą Lietuvoje, pareiškėjas taip pat kurį laiką gyveno kartu su pareiškėja Vokietijoje. Pareiškėjų atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas nebuvo siekis gauti perkeliamojo asmens statusą, prašymą dėl perkeliamojo asmens statuso pareiškėjai pateikė tik 2025 metais, t. y. praėjus trejiems metams nuo išvykimo iš Ukrainos. Nei Departamentui, nei teismui pareiškėjai nepateikia įrodymų, kurie pagrįstų jų nuolatinį gyvenimą Ukrainoje, kaip to reikalauja APĮ 2 straipsnio 2 dalis.
16. Teismo vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės prieštarauja APĮ paskirčiai ir perkeliamojo asmens statuso suteikimo sąlygoms, nes pareiškėjai, teikdami prašymus dėl perkeliamojo asmens statuso suteikimo, jau kelis metus negyvena krizės ištiktoje valstybėje, todėl jie neatitinka perkeliamojo asmens statuso suteikimo pagrindų.
17. Teismas akcentavo, kad Ukrainos viduje perkeltų asmenų statuso teisinės nuostatos yra reglamentuotos 2014 m. spalio 20 d. įstatymu Nr. 1706-VI2 „Dėl perkeltų asmenų teisių ir laisvių“. Šis įstatymas Ukrainos piliečiams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta patenka į karo veiksmų zoną ar į padidintos rizikos dėl karo veiksmų zoną, nustato teisę būti perkeltiems šalies viduje į saugesnius Ukrainos regionus. Pareiškėjai Ukrainoje galėjo kreiptis į atsakingas institucijas dėl viduje perkelto asmens statuso suteikimo ir apsigyventi saugesnėje Ukrainos vietoje, jeigu jų gyvenamoje vietoje Ukrainoje būtų nesaugu. Tačiau pareiškėjai nepateikė duomenų, jog jie Ukrainoje būtų kreipęsi dėl viduje perkelto asmens statuso suteikimo ir toks jų prašymas nebuvo patenkintas.
18. Teismas sprendė, kad atsakovas, priimdamas ginčijamus Sprendimu, tinkamai taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, Sprendimai yra individualizuoti ir motyvuoti, paremti objektyviais faktais, juose nurodyti teisės aktai. Sprendimai atitinka tiek VAĮ nuostatas, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, todėl nėra teisinio pagrindo juos naikinti.
III.
19. Pareiškėjai G. K. ir O. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jų skundus tenkinti, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
20. Pareiškėjai akcentuoja, kad atsakovui buvo žinoma, jog pareiškėjai nuolat ir nepertraukiamai gyveno Ukrainoje, o šalį buvo priversti laikinai palikti tik dėl karinių veiksmų. Tai, kad pareiškėjai laikinai gyveno Vokietijoje, nesudaro pagrindo teigti, jog pareiškėjai negali būti laikomi nuolat gyvenančiais Ukrainoje. Byloje nebuvo nagrinėta aplinkybė, kad pareiškėja į Vokietiją nuvyko tik laukti savo vyro (pareiškėjo), kuris buvo sulaikytas Rusijos karių; pareiškėjui pavykus atvykti į Vokietiją, jie abu išvyko atgal į Lietuvą. Kadangi Ukrainoje vyksta karas, todėl pareiškėjai Lietuvoje yra tik laikinai, jie savo nuolatinės gyvenamosios vietos Ukrainoje nėra panaikinę, nėra deklaruotas išvykimas iš šalies.
21. Pareiškėjai nurodo, kad jie neturėjo laisvės pasirinkti dėl laikino išvykimo iš šalies, o veikė esant būtinojo reikalingumo apsaugoti savo sveikatą sąlygomis. Laikinas išvykimas iš šalies, kurioje nuolat gyvena, ir laikinas gyvenamosios vietos deklaravimas Lietuvoje, pareiškėjų manymu, nesudaro pagrindo netenkinti jų prašymo suteikti perkeliamojo asmens statusą.
22. Pareiškėjų teigimu, jie atitinka APĮ 4 straipsnio 1 dalyje išvardintus kriterijus, taip pat atsakovas nenustatė, kad pareiškėjai būtų pažeidę Perkeliamojo asmens statuso suteikimo (nesuteikimo) ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 755 „Dėl Lietuvos Respublikos asmenų perkėlimo į Lietuvos Respubliką įstatymo įgyvendinimo“ (toliau – ir Aprašas), nuostatas. Teismas nepasisakė dėl APĮ ir Apraše nustatyto reglamentavimo, o priimtą sprendimą iš esmės grindė atsakovo atsiliepime išdėstyta pozicija.
23. Pareiškėjai pažymi, kad teismas nenurodė jokio teisės akto, kuris draustų jiems (pareiškėjams) teikti prašymus dėl perkeliamojo asmens statuso suteikimo, jiems jau išvykus iš šalies, kurioje vyksta karas. Pareiškėjai mano, kad atsakovas ir teismas neteisingai interpretavo APĮ paskirtį. APĮ nustatytas teisinis reguliavimas taip pat neįpareigoja, prieš teikiant prašymą dėl perkeliamojo asmens statuso suteikimo, pirma kreiptis į Ukrainos institucijas dėl viduje perkelto asmens statuso suteikimo. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjų nuolatinė gyvenamoji vieta iki pat karo buvo Ukrainoje.
24. Pareiškėjai nurodo, kad atsakovas, priimdamas Sprendimus, tik formaliai įvertino situaciją, neanalizavo kitų teisiškai reikšmingų aplinkybių ar dokumentų, todėl padarė nepagristas išvadas. Atsakovas nenurodė jokių įrodymų, pateisinančių Sprendimų, kurie sukėlė pareiškėjams neigiamas teisines pasekmes, priėmimą. Sprendimai yra nemotyvuoti ir prieštaraujantys gero viešojo administravimo principui.
25. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
26. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjai apeliaciniame skunde selektyviai aiškina perkeliamojo asmens statuso suteikimo pagrindus. APĮ taikomas tuo atveju, kai asmenys gauna perkeliamojo asmens statusą ir tik tada atvyksta į Lietuvą. Vertinant APĮ nuostatas, prašymo suteikti perkeliamojo asmens statusą metu asmuo turi nuolat gyventi šalyje (šiuo atveju – Ukrainoje), o pareiškėjai ne tik kad trejus metus negyveno Ukrainoje, bet jų gyvenamoji vieta yra deklaruota Lietuvoje, o kaip pripažino patys pareiškėjai, jie, išvykę iš Ukrainos, kurį laiką gyveno ir Vokietijoje.
27. Atsakovas pareiškėjų veiksmuose įžvelgia siekį piktnaudžiauti APĮ tikslu ir teikiamomis privilegijomis, nes nei Departamentui, nei teismui pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, kurie šiuo metu pagrįstų jų nuolatinį gyvenimą Ukrainoje, kaip to reikalauja APĮ 2 straipsnio 2 dalis. Pareiškėjai, teikdami prašymus dėl perkeliamo asmens statuso suteikimo, jau kelis metus negyvena krizės ištiktoje valstybėje, todėl jie neatitinka statuso suteikimo pagrindų. Suteikus pareiškėjams perkeliamojo asmens statusą susidarytų ydinga situacija, kai APĮ siekiamas tikslas, t. y. valstybės pagalba (taip pat ir finansinė), be pagrindo būtų suteikiama asmenims, kuriems ji nepriklauso, ir kurie siekia piktnaudžiauti savo padėtimi vien vadovaudamiesi faktu, jog prieš kelis metus atvyko iš humanitarinės krizės ištiktos užsienio valstybės.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
28. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo pagal pareiškėjų G. K. (G. K.) ir O. K. skundą dėl Departamento Sprendimų, kuriais nuspręsta nesuteikti pareiškėjams perkeliamojo asmens statuso, pagrįstumo ir teisėtumo, ir įpareigojimo atsakovą iš naujo nagrinėti pareiškėjų prašymus suteikti jiems perkeliamojo asmens statusą.
29. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas yra Lietuvos Respublikos pilietis, leidimo nuolat gyventi pagrindu gyvenęs Ukrainoje. Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenimis, pareiškėjo gyvenamoji vieta nuo 2011 m. sausio 21 d. iki 2023 m. vasario 14 d. buvo deklaruota Ukrainoje. Pareiškėjas iš Ukrainos išvyko 2022 m. birželio 22 d. ir nuvyko į Vokietiją, kurioje kartu su sutuoktine (pareiškėja) iki 2023 metų gyveno pas dukrą. Pareiškėjas į Lietuvą atvyko 2023 metais ir nuo 2023 m. vasario 15 d. Lietuvoje deklaravo savo gyvenamąją vietą.
30. Pareiškėja yra Ukrainos pilietė, pareiškėjo sutuoktinė. Pareiškėja iš Ukrainos išvyko 2022 m. gegužės mėn. ir atvyko į Lietuvą, kur pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau 2022 m. rugpjūčio 18 d. prašė nutraukti minėto prašymo nagrinėjimą, nes pareiškėja išvyko gyventi į Vokietiją. Vokietijoje pareiškėjai 2022 m. lapkričio 17 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, kaip Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos narei. Pareiškėja Vokietijoje gyveno iki 2023 metų, kai kartu su pareiškėju atvyko į Lietuvą ir pateikė prašymą išduoti jai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris jai buvo išduotas 2024 m. vasario 20 d. Pareiškėjos gyvenamoji vieta Lietuvoje buvo deklaruota nuo 2022 m. rugpjūčio 17 d. iki 2023 m. kovo 4 d. (didžiąją dalį šio laikotarpio pareiškėja buvo išvykusi į Vokietiją), ir nuo 2024 m. kovo 20 d. iki šiol.
31. Pareiškėjai 2025 m. sausio 13 d. pateikė Departamentui prašymus suteikti jiems perkeliamojo asmens statusą, kurių atsakovas ginčijamais Sprendimais netenkino. Skunde nurodė, kad pareiškėjas nuo 2009 m. nuolat ir nepertraukiamai gyveno Ukrainoje (turėjo išduotą leidimą nuolat gyventi Ukrainoje), o šalį buvo priverstas laikinai palikti tik dėl karinių veiksmų Ukrainos teritorijoje. Tai, kad pareiškėjams laikinai teko gyventi Vokietijoje pas dukrą, nors šiuo metu jie yra Lietuvoje, pareiškėjų vertinimu, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad jie negali būti laikomi asmenimis, nuolat gyvenančiais Ukrainoje. Šiuo metu Ukrainoje vyksta karas, todėl pareiškėjai laikinai gyvena Lietuvoje, pareiškėjai nėra deklaravę išvykimo iš Ukrainos.
32. Atsakovas sprendė, kad pareiškėjai neatitinka perkeliamojo asmens statuso suteikimo pagrindų, nes pareiškėjai nepateikė dokumentų, patvirtinančių, jog jie iki šios dienos gyveno Ukrainoje, pareiškėjų gyvenamojo vieta yra deklaruota Lietuvoje, pareiškėjai, išvykę iš Ukrainos, tam tikrą laiką gyveno Vokietijoje, todėl jie negali būti laikomi asmenimis, nuolat gyvenančiais Ukrainoje, dėl to pareiškėjai neatitinka perkeliamojo asmens sąvokos ir jiems negali būti suteiktas perkeliamojo asmens statusas.
33. Pirmosios instancijos teismas, sprendimu atmesdamas pareiškėjų skundą dėl Departamento Sprendimų panaikinimo, sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjai neatitinka perkeliamojo asmens statuso suteikimo pagrindų, nes pareiškėjai prašymus dėl perkeliamojo asmens statuso suteikimo pateikė po trejų metų nuo išvykimo iš krizės ištiktos valstybės (Ukrainos), iš kurios išvykę pirmiausia apsigyveno Vokietijoje, o vėliau atvyko į Lietuvą, kurioje deklaravo savo gyvenamąją vietą, ir tik apsigyvenę Lietuvoje pateikė prašymą dėl perkeliamojo asmens statuso suteikimo.
34. Pareiškėjai apeliaciniame skunde teigia, kad jie nuolat gyveno Ukrainoje, o šalį buvo priversti palikti tik dėl karinių veiksmų. Pareiškėjų vertinimu, laikinas išvykimas iš šalies, kurioje jie nuolat gyveno, ir laikinas gyvenamosios vietos deklaravimas Lietuvoje, nesudaro pagrindo netenkinti jų prašymo suteikti perkeliamojo asmens statusą; taip pat laikinas gyvenimas Vokietijoje nesudaro pagrindo teigti, jog pareiškėjai negali būti vertinami kaip asmenys, nuolat gyvenantys Ukrainoje. Pareiškėjų teigimu, teisės aktai jiems nedraudžia teikti prašymus dėl perkeliamojo asmens statuso suteikimo, jiems jau išvykus iš šalies, kurioje vyksta karas, taip pat APĮ nustatytas teisinis reguliavimas neįpareigoja, prieš teikiant prašymą dėl perkeliamojo asmens statuso suteikimo, pirma kreiptis į Ukrainos institucijas dėl viduje perkelto asmens statuso suteikimo.
35. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjų apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 d.), pirmiausia pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Asmenų perkėlimo į Lietuvos Respubliką įstatymo ir Aprašo, nustatančio APĮ nurodytų asmenų, siekiančių įgyti perkeliamojo asmens statusą, prašymų suteikti perkeliamojo asmens statusą nagrinėjimo tvarką, nuostatos.
36. Asmenų perkėlimo įstatymo tikslas – nustatyti Lietuvos Respublikos piliečių, lietuvių kilmės asmenų, asmenų, pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą turinčių teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, jų šeimos narių ir kitų šiame įstatyme nurodytų asmenų perkėlimo iš humanitarinės krizės ištiktos užsienio valstybės ar jos dalies į Lietuvos Respubliką nuolat gyventi organizavimo, valstybės paramos jiems atvykti ir integruotis Lietuvos Respublikoje teikimo, perkeliamojo asmens statuso suteikimo (nesuteikimo) ir panaikinimo tvarką, taip pat perkeliamųjų asmenų teises ir pareigas Lietuvos Respublikoje ir kitus su šių asmenų perkėlimu į Lietuvos Respubliką susijusius klausimus (APĮ 1 str. 1 p.).
37. APĮ 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta perkeliamojo asmens sąvoka – tai humanitarinės krizės ištiktoje užsienio valstybėje ar jos dalyje nuolat gyvenantis Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvių kilmės asmuo, asmuo, turintis teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų šeimos narys ar kitas šiame įstatyme nurodytas asmuo, kuris yra perkeliamas į Lietuvos Respubliką, suteikus jam perkeliamojo asmens statusą ir įrašius į perkeliamųjų asmenų sąrašą. Humanitarinė krizė – įvykis ar įvykių seka (karas, teroro aktas, masinės riaušės, epidemija, badmetis, ekstremalioji situacija ir pan.), keliantys grėsmę užsienio valstybėje ar jos dalyje gyvenančių žmonių gyvybei, sveikatai, saugumui, turtui ir (arba) gerovei (APĮ 2 str. 1 d.). Perkėlimas į Lietuvos Respubliką – perkeliamojo asmens atvykimas į Lietuvos Respubliką nuolat gyventi ir jo integracija Lietuvos Respublikoje (APĮ 2 str. 6 d.).
38. Sprendimą dėl asmenų perkėlimo iš humanitarinės krizės ištiktos užsienio valstybės ar jos dalies į Lietuvos Respubliką priima ir prašymų dėl perkeliamojo asmens statuso suteikimo pateikimo laikotarpį nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – ir Vyriausybė) (APĮ 14 str. 1 d.). Vyriausybė 2024 m. birželio 19 d. nutarimu Nr. 518 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. balandžio 6 d. nutarimo Nr. 327 „Dėl asmenų perkėlimo iš Ukrainos į Lietuvos Respubliką“ pakeitimo“ nustatė, kad prašymai dėl perkeliamojo asmens statuso suteikimo asmenims, atvykusiems iš humanitarinės krizės apimtos Ukrainos, priimami iki 2025 m. birželio 30 d.
39. APĮ 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmuo, siekiantis įgyti perkeliamojo asmens statusą, Departamentui per perkėlimo į Lietuvos Respubliką koordinatorių (toliau – ir perkėlimo koordinatorius) pateikia Vyriausybės nustatytos formos prašymą dėl perkeliamojo asmens statuso suteikimo. Kartu su asmens prašymu dėl perkeliamojo asmens statuso suteikimo turi būti pateikti APĮ 10 straipsnyje nurodyti dokumentai.
40. Aprašo 6 punkte detalizuota, kad Aprašo 1 priede nustatytos formos prašymą dėl perkeliamojo asmens statuso suteikimo asmuo asmeniškai pateikia Departamentui per perkėlimo koordinatorių. <...> Lietuvos Respublikoje esantis asmuo, kuris atitinka bent vieną Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytą perkeliamojo asmens statuso suteikimo pagrindą ir nuolat gyvena užsienio valstybėje ar jos dalyje, dėl kurios priimtas Įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nurodytas sprendimas, dėl perkeliamojo asmens statuso suteikimo gali asmeniškai kreiptis į Departamentą.
41. APĮ 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmeniui gali būti suteikiamas perkeliamojo asmens statusas, jeigu yra bent vienas iš šių pagrindų: 1) jis yra Lietuvos Respublikos pilietis; 2) jis yra asmuo, kuriam Vyriausybės nustatyta tvarka išduotas lietuvių kilmę patvirtinantis dokumentas arba kuris pateikia lietuvių kilmę patvirtinančius dokumentus, nurodytus Pilietybės įstatyme; 3) jis yra asmuo, kuriam Vyriausybės nustatyta tvarka išduotas teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis dokumentas arba kuris pateikia dokumentus, patvirtinančius, kad pagal Pilietybės įstatymą jis turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę; 4) jis yra šios dalies 1, 2 ir 3 punktuose išvardytų asmenų šeimos narys; 5) jis yra šios dalies 1, 2 ir 3 punktuose išvardytų asmenų globojamas (rūpinamas) nepilnametis vaikas; 6) jis yra šios dalies 1, 2 ir 3 punktuose išvardytų asmenų atstovas pagal įstatymą.
42. Pagal APĮ 5 straipsnio 1 dalį perkeliamojo asmens statusas asmeniui nesuteikiamas, jeigu yra bent vienas iš šių pagrindų: 1) yra rimtas pagrindas manyti, kad jis padarė nusikaltimą taikai, nusikaltimą žmoniškumui ar karo nusikaltimą, kaip jie apibrėžiami Lietuvos Respublikos įstatymuose, tarptautinėse sutartyse arba kituose tarptautinės teisės šaltiniuose, arba kurstė ar kitaip dalyvavo darant tokius nusikaltimus; 2) yra rimtas pagrindas manyti, kad jis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą arba kurstė ar kitaip dalyvavo darant tokį nusikaltimą ir kelia grėsmę visuomenei, arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo; 3) jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ir žmonių sveikatai; 4) asmuo pateikia klastojimo požymių turinčių arba neteisėtai įgytų ar suklastotų dokumentų; 5) asmuo yra įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą; 6) asmuo neatitinka šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytų perkeliamojo asmens statuso suteikimo pagrindų.
43. Suteiktas perkeliamojo asmens statusas panaikinamas, jeigu yra bent vienas iš šių pagrindų: 1) perkeliamasis asmuo neatvyksta į Lietuvos Respubliką per trejus metus nuo perkeliamojo asmens statuso suteikimo ir jo įrašymo į perkeliamųjų asmenų sąrašą dienos; 2) perkeliamasis asmuo raštu atsisako perkeliamojo asmens statuso; 3) perkeliamasis asmuo įgijo pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą arba kitoje valstybėje jam suteiktas lygiavertis perkeliamojo asmens statusas; 4) po perkeliamojo asmens statuso jam suteikimo paaiškėja šio įstatymo 5 straipsnyje nurodytų perkeliamojo asmens statuso nesuteikimo pagrindų; 5) perkeliamasis asmuo neatlieka pareigų, nustatytų šio įstatymo 8 straipsnio 3 ir 4 dalyse; 6) pasibaigia sudarytoje sutartyje dėl paramos integracijai teikimo nustatytas paramos integracijai teikimo laikotarpis (APĮ 6 str. 1 d.).
44. APĮ 8 straipsnyje įtvirtinta, kad perkeliamasis asmuo privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų (1 d.). Jeigu perkeliamasis asmuo pateikė perkėlimo koordinatoriui šio įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje nurodytą prašymą, jis privalo pasinaudoti vienu iš perkėlimo koordinatoriaus pateiktų kelionės į Lietuvos Respubliką pasiūlymų. Jeigu perkeliamasis asmuo du kartus atsisako perkėlimo koordinatoriaus pateiktų pasiūlymų dėl atvykimo į Lietuvos Respubliką ir trejų metų atvykimo terminas, nustatytas šio įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje, dar nėra pasibaigęs, laikoma, kad perkeliamasis asmuo į Lietuvos Respubliką vyksta savarankiškai savo lėšomis, o patirtos kelionės organizavimo ir atvykimo išlaidos jam atlyginamos šio įstatymo 7 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka (2 d.). Perkeliamasis asmuo privalo dalyvauti integracijos procese Lietuvoje. Tam tikslui per trijų mėnesius nuo atvykimo į Lietuvos Respubliką dienos jis privalo sudaryti su integracijos operatoriumi sutartį dėl paramos integracijai teikimo. Sutartis dėl paramos integracijai teikimo sudaroma, keičiama, nutraukiama ir jos vykdymas sustabdomas vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka (3 d.). Perkeliamasis asmuo per vieną mėnesį nuo atvykimo į Lietuvos Respubliką dienos privalo kreiptis į Departamentą su prašymu gauti dokumentą, patvirtinantį arba suteikiantį užsieniečiui teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (4 d.). Asmuo, kurio perkeliamojo asmens statusas panaikintas šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2, 4 ar 5 punkto pagrindu, išskyrus perkeliamąjį nepilnametį vaiką ir perkeliamojo asmens globojamą (rūpinamą) nepilnametį vaiką, privalo atlyginti Lietuvos Respublikai dėl jo perkėlimo į Lietuvos Respubliką patirtas išlaidas Vyriausybės nustatyta tvarka (5 d.).
45. APĮ 10 straipsnyje nurodyti perkeliamojo asmens statusą patvirtinantys dokumentai – tai APĮ 4 straipsnyje nurodyti duomenys apie asmenį, bei asmens raštu pateikta deklaracija apie jo gyvenamąją vietą užsienio valstybėje ar jos dalyje; taip pat asmens laisva forma pateikta deklaracija, patvirtinanti, kad jis nėra įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo.
46. Aprašo 26 punkte nustatyta, kad atvykęs į Lietuvos Respubliką, perkeliamasis asmuo privalo per vieną mėnesį nuo atvykimo dienos, o asmuo, kuris jau yra Lietuvos Respublikoje, – per vieną mėnesį nuo perkeliamojo asmens statuso suteikimo dienos, kreiptis į Departamentą dėl dokumento, patvirtinančio ar suteikiančio užsieniečiui teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, išdavimo. Šie dokumentai išduodami vidaus reikalų ministro nustatyta dokumento, suteikiančio užsieniečiui teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, išdavimo arba dokumento, patvirtinančio užsieniečiui teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, išdavimo tvarka. Dokumentas, patvirtinantis ar suteikiantis užsieniečiui teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, yra išduodamas įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nustatytam terminui.
47. Iš nustatyto teisinio reguliavimo matyti, kad APĮ paskirtis – nustatyti teisinius pagrindus perkelti į Lietuvą Lietuvos Respublikos piliečius, lietuvių kilmės asmenis ar kitus įstatyme numatytus asmenis iš humanitarinės krizės ištiktų valstybių ir užtikrinti jiems paramą integracijai (paramą kelionės išlaidoms, vienkartinę išmoką įsikūrimui, integracijos pagalbą (apgyvendinimą, socialines paslaugas), pagalbą įsidarbinant, APĮ 7 str.). APĮ yra taikomas asmenims, kurie nuolat gyvena Vyriausybės nutarime nurodytoje humanitarinės krizės ištiktoje valstybėje ar jos dalyje, ir kurie atvyksta į Lietuvos Respubliką nuolat gyventi ir siekia integracijos Lietuvos Respublikoje (APĮ 2 str. 1 d., 6 d.).
48. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal nustatytą teisinį reguliavimą asmuo dėl perkeliamojo asmens statuso suteikimo gali kreiptis tiek dar būdamas krizės ištiktoje šalyje, tiek jau atvykęs į Lietuvą. APĮ taikymui neturi teisinės reikšmės, kad asmuo, prieš teikiant prašymą dėl perkeliamojo asmens statuso suteikimo, pirma kreiptųsi į Ukrainos institucijas dėl viduje perkelto asmens statuso suteikimo. Teisė į perkeliamojo asmens statusą yra suteikiama tik per Vyriausybės nustatytą perkėlimo laikotarpį (šiuo metu Vyriausybė 2024 m. birželio 19 d. nutarimu Nr. 518 yra nustačiusi, kad prašymai dėl perkeliamojo asmens statuso iš asmenų, atvykusių iš Ukrainos, priimami iki 2025 m. birželio 30 d.), todėl prašymą dėl perkeliamojo asmens statuto suteikimo pateikiantis asmuo, siekdamas pasinaudoti „persikėlimo“ garantijomis, privalo atitikti perkeliamojo asmens statuso suteikimo pagrindus.
49. Nagrinėjamu atveju atsakovas akcentavo, kad pareiškėjai prašymą dėl perkeliamojo asmens statuso suteikimo pateikė po trejų metų nuo faktinio išvykimo iš humanitarinės krizės ištiktos valstybės (Ukrainos). Atsakovas nurodė, kad pareiškėjai, 2022 metais išvykę iš Ukrainos, iš pradžių gyveno Vokietijoje, vėliau 2023 metais atvyko gyventi į Lietuvą, kurioje deklaravo savo gyvenamąją vietą, išnuomojo butą, pradėjo dirbti, mokėti mokesčius, taigi neatitinka perkeliamojo asmens statuso sąvokos. Atsakovo Sprendimai grindžiami APĮ 5 straipsnio 6 punktu, kuris numato, kad perkeliamojo asmens statusas nesuteikiamas, jeigu asmuo neatitinka šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytų perkeliamojo asmens statuso suteikimo pagrindų.
50. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Sprendimuose išdėstyti motyvai, kuriais grindžiamas atsisakymas suteikti pareiškėjams perkeliamųjų asmenų statusą, yra ydingi dėl savo prieštaringumo, nes nurodomos faktinės atsisakymo aplinkybės iš esmės neatitinka nurodyto teisinio pagrindo.
51. Nutarties 40 punkte yra išdėstytas APĮ 4 straipsnio 1 dalies turinys, ir byloje esantys duomenys akivaizdžiai patvirtina, kad minėtoje įstatymo nuostatoje įtvirtintus reikalavimus atitinka abu pareiškėjai: pareiškėjas yra Lietuvos Respublikos pilietis (APĮ 1 str. 1 p.), pareiškėja yra jo sutuoktinė (APĮ 4 str. 4 p.), taigi vien dėl šios priežasties atsakovo Sprendimai galėtų būti laikomi neteisėtais ir naikintini kaip neatitinkantys VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų.
52. Teisėjų kolegija pažymi, kad be minėtų APĮ 4 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų, iš esmės apibrėžiančių asmens, pretenduojančio į perkeliamojo asmens statusą, santykį su Lietuvos Respublika, yra reikšmingas faktų apie asmens nuolatinį gyvenimą humanitarinės krizės ištiktoje valstybėje ar jos dalyje nustatymas. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybių, kad pareiškėjas nuo 2011 m. su šeima gyveno Ukrainos Respublikos (duomenys neskelbtini) srityje ir savo nuolatinę gyvenamąją vietą turėjo palikti dėl 2022 m. prasidėjusio karo.
53. Atsakovo Sprendimuose atsisakymo suteikti perkeliamojo asmens statusą faktiniu pagrindu yra nurodomos aplinkybės, kad iš humanitarinę krizę patiriančios šalies išvykę pareiškėjai apsigyveno Vokietijoje, o į Lietuvą atvyko tik 2023 metais, taigi laikytini atvykusiais iš saugios šalies.
54. Aptariamu aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad įstatymo leidėjas perkeliamojo asmens statuso suteikimą sieją su jo išvykimu iš humanitarinė krizę patiriančios šalies, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta. Tai yra įtvirtinta APĮ 2 straipsnio 2 dalyje, kurioje apibrėžta, kad perkeliamasis asmuo – humanitarinės krizės ištiktoje užsienio valstybėje ar jos dalyje nuolat gyvenantis Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvių kilmės asmuo ir t.t. Pareiškėjai akcentavo, kad Vokietijoje gyveno laikinai, pas dukrą, kad jų nuolatinė gyvenamoji vietą buvo Ukrainos Respublikoje, ji ten tebedeklaruojama. Teisėjų kolegija pažymi, kad asmens laikinas gyvenimas trečiosiose šalyse išvykus iš humanitarinę krizę patiriančios valstybės ar jos dalies negali būti visais atvejais tapatinamas su nuolatiniu gyvenimu, tai patvirtinančios ar paneigiančios aplinkybės turi būti išsamiai tiriamos ir vertinamos atsakovui priimant sprendimą dėl perkeliamojo asmens statuso suteikimo. Vien tos aplinkybės, kad asmenys iš humanitarinę krizę patiriančios valstybės į Lietuvos Respubliką atvyko ne tiesiogiai, bet per trečiąsias šalis, kuriose gyveno laikinai, negali savaime paneigti fakto, kad jų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teritorijoje vyksta humanitarinė krizė, dėl ko jie nusprendė išvykti iš nuolatinės gyvenamosios vietos, nei jų teisių į APĮ suteikiamas garantijas.
55. APĮ asmenų teisės kreiptis dėl perkeliamųjų asmenų statuso suteikimo nesieja nei su jų buvimo laikotarpiu Lietuvos Respublikoje, nei su asmenų galimybe apsigyventi Lietuvos Respublikoje kitais pagrindais (pilietybe, darbu ar pan.). Aprašo 6 punkte numatyta galimybė kreiptis dėl perkeliamojo asmens statuso suteikimo ir jau esant atvykus į Lietuvos Respubliką. Tai, kad pareiškėjai turi teisę apsigyventi ir gyvena šiuo metu Lietuvos Respublikoje kitais pagrindais, nepaneigia jų teisių įgyti perkeliamųjų asmenų statusą ir su tuo susijusias garantijas, nes, minėta įstatymo nuostatos taikomos ir Lietuvos Respublikos piliečiams, jei jie perkeliami iš humanitarinę krizę patiriančios valstybės, kurioje gyveno nuolat.
56. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas, priimdamas Sprendimus, nevertino esminės aplinkybės, reikšmingos sprendžiant dėl perkeliamųjų asmenį statuso suteikimo – jų nuolatinio gyvenimo pobūdžio humanitarinę krizę patiriančioje valstybėje, nesiaiškino aplinkybių, susijusių su pareiškėjų gyvenimu trečioje šalyje, pobūdžio, ir buvimą joje, nesurinkus byloje apie tai duomenų ir jų neišanalizavus, nepagrįstai vertino buvimą trečiojoje šalyje kaip nuolatinį gyvenimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad priimant ginčijamus sprendimus, tinkamai neįvertinus pareiškėjų nuolatinio gyvenimo humanitarinė krizę patiriančioje valstybėje, buvo pažeistos materialiosios APĮ nuostatos (10 str. 1 d. 4 p., 2 str. 2 d.), todėl Sprendimai naikintini kaip nepagrįsti (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.).
57. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjų skundą, neįvertino esminių pareiškėjų skundo argumentų apie jų gyvenimo nuolatinį pobūdį humanitarinės krizės ištiktoje šalyje, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą, kuris turi būti panaikintas, ir priimtas naujas sprendimas – pareiškėjų skundą patenkinti, ginčijamus Sprendimus panaikinant ir įpareigojant atsakovą pareiškėjų prašymus išnagrinėti iš naujo.
58. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Remiantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, kai tenkinamas pareiškėjų apeliacinis skundas, jie įgyja teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pareiškėjai pateikė įrodymus, kad yra sumokėję žyminį mokestį už skundą – 22,50 Eur, už apeliacinė skundą – 11,25 Eur, bei advokato pagalbos išlaidų už skundo parengimą pirmosios instancijos teismui – 605 Eur (apmokėjo pareiškėjas G. K.). Atsižvelgiant į tai, kad patirtos bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos, neviršija rekomenduojamų dydžių, jos priteistinos pareiškėjams iš atsakovo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 40–41 straipsniais, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjų G. K. (G. K.) ir O. K. apeliacinį skundą patenkinti.
Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą:
Pareiškėjų G. K. (G. K.) ir O. K. skundą patenkinti.
Panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2025 m. sausio 29 d. sprendimą Nr. 25S30391 ir 2025 m. sausio 29 d. sprendimą Nr. 25S30392 bei įpareigoti pareiškėjų G. K. (G. K.) ir O. K. 2025 m. sausio 13 d. prašymus dėl perkeliamojo asmens statuso suteikimo išnagrinėti iš naujo.
Priteisti iš atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos pareiškėjui G. K. (G. K.) 621,87 Eur (šešis šimtus dvidešimt vieną eurą 87 ct), pareiškėjai O. K. 16,88 Eur (šešiolika eurų 88 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Artūras Drigotas
Dalia Višinskienė
Virginija Volskienė